Teismo sprendimas neteisingas. Ką daryti?

Aldona MEILUTYTĖ man žinoma jau apie 10 metų. Mes su ja esame likimo dvyniai. Tiek ji, tiek aš savo skaudžia patirtimi įsitikinome kokia neteisybė vyrauja nuosavybės į nusavintą žemę klausimais. Visuose Lietuvos valdžios lygiuose. Todėl su malonumu perkopijuoju ekspertai.eu spausdinamą jos straipsnį.

Ar įmanoma įrodyti, kad teismo sprendimas neteisingas?

Paskelbta: 2019-04-13 10:08

Autorius: Aldona Meilutytė

Į šį klausimą, deja, tėra vienas atsakymas: kai jau teismo sprendimas (ar nuosprendis) įsiteisėjęs, Lietuvoje praktiškai pasiekti, kad toks sprendimas būtų panaikintas beveik neįmanoma. Net ir tais atvejais, kai akivaizdu, kad teisėjai šiurkščiai pažeidė įstatymus, suklastojo faktus, vis tiek dažniausiai atsisakoma priimti kasacinį skundą ar atnaujinti procesą. O jeigu šį barjerą ir pavyksta perkopti, galutinis rezultatas retai kada pradžiugina: paprastai gaunamas atsakymas, kad sprendimas, dėl kurio skundžiamasi, yra teisėtas ir pagrįstas. Taigi, nors teoriškai kaip ir būtų įstatymo suteikta galimybė tęsti kovą dėl teisingumo įgyvendinimo, iš tikrųjų ta kova lieka beprasmė.

Pavyzdžių ieškoti nereikia, jie kiekviename žingsnyje. Net spaudoje paskelbus apie teisėjų savivalę, valdžia į tai nereaguoja, nekreipia jokio dėmesio. Apsiprato su neteisybėmis ir visuomenė – neprotestuoja. Taigi, taip aukštinama vertybė viešumas arba skaidrumas, be kurios neįsivaizduojama demokratinė valstybė, Lietuvoje yra tapusi bereikšmė, netekusi absoliučiai jokios galios: kas iš to, kad žinia paskelbta ir paviešinta, jeigu jos paskelbimas nesukelia jokių pasekmių? Tokia padėtis tik demoralizuoja visuomenę.

Štai „Laisvame laikraštyje“ ne vienerius metus Aurimas DRIŽIUS rašo apie savo bylas, apie jo redaguojamam laikraščiui teismų įvestą cenzūrą. Regis, tuoj pat turėjo būti imtasi priemonių: jeigu A.Drižius rašo netiesą, bausti jį už visuomenės klaidinimą, nurodant jo paskelbtus konkrečius melagingus faktus; o jeigu tai tiesa, kad teisėjai jo bylose piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, klastoja dokumentus, už tokius darbus teisėjus sodinti į kalėjimą. Baisų nusikaltimą, pakertantį valstybės pamatus, galima sakyti, tolygų valstybės išdavystei, teisėjai įvykdo tada, kai vietoj teisingumo vykdymo jie sąmoningai įteisina melą.

Toks melo įteisinimas dangstomas teisėjų nepriklausomumu, tarsi nepriklausomi teisėjai kaip kokie šventieji vykdydami tarnybines pareigas negali nusikalsti. Kaip kokį didžiausią netikėtumą sutiko teisminė valdžia žinią, kad keletas „nepriklausomų“ teisėjų įtariami ėmę advokatų nešamus kyšius ir už kyšius pardavinėję „teisingumą“. Tas parduotas teisingumas, be abejo, negalėjo neatsispindėti teismo sprendimuose, kuriuos teisėtais ir pagrįstais pripažino juos tikrinę aukštesnių teismų teisėjai. Jeigu šie aukštesnių teismų teisėjai būtų baudžiami už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, ne keletas, o keliasdešimt teisėjų būtų buvę suimti…

Visų pirma, ar tai svarbiausia ir pirmoje eilėje turi būti nustatyta, kodėl teisėjas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – ar būtinai turi būti įrodyta, kad teisėjas paėmė kyšį? O jeigu ne už kyšį – jeigu dėl to, kad jo paprašė „geras prietelius“, arba dėl to, kad ieškovas užima visuomenėje aukštą padėtį ir kada nors teisėjui ar jo giminėms gali būti naudingas, todėl teisėjas pasistengė jam įsiteikti, priimdamas jo naudai sprendimą? Arba teisėjo gražiai paprašė kolega kitas teisėjas „padėti geram žmogui“? O jeigu tas kolega aukštesnio teismo, tarkim net Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas?

Svarbu, bet ne svarbiausia išaiškinti, kodėl teisėjas sulaužė priesaiką ir nevykdė teisingumo. Svarbiausia yra tai, kad teisėjas priėmė neteisingą sprendimą, pakirsdamas žmonių pasitikėjimą teismais ir tuo pačiu valstybe. Būtent neteisingo teismo sprendimo priėmimo fakto išaiškinimas yra pirmoji prokurorų pareiga. Kai viešai žiniasklaidoje paskelbiami faktai apie neteisingą teismo sprendimą, ne tik prokurorai, bet ir apskritai aukščiausioji valstybės valdžia negali į tai nereaguoti. Valdžia negali nesuprasti teisingumo vykdymo svarbos visam valstybės gyvenimui.

Lietuvoje vis dar galioja nuostata, kad tik tada, kai teisėjas paėmė kyšį, jo priimtas sprendimas byloje gali būti neteisingas. Būtinai turi būti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pripažinta, kad teisėjas yra kaltas, jog nagrinėdamas konkrečią bylą paėmė kyšį. Tik tada bus galima suabejoti to teisėjo toje konkrečioje byloje priimto teismo sprendimo teisingumu ir tokią bylą iš naujo tikrinti.

Tą visai neseniai patvirtino įžymusis teisėjas Audrius CININAS, šiuo metu besidarbuojantis Vilniaus apygardos teisme. Kalbėdamas apie kyšininkavimu įtariamų teisėjų nagrinėtų bylų peržiūrėjimą, jis tvirtina, kad tokių bylų iš naujo peržiūrėti nereikia. Esą procesą bus galima atnaujinti tik tose bylose, kuriose nuosprendžiu jau bus nustatytas teisėjo piktnaudžiavimas, nes pagrindas atnaujinti procesą bylose „yra tiktai įsiteisėjęs teismo sprendimas, jeigu toksai būtų“.

Apie tokią A.Cinino užmintą mįslę aš jau rašiau viename savo straipsnių: jeigu jau byloje nustatytas teisėjo piktnaudžiavimas, vadinasi tuo pačiu nustatyta, kad byloje priimtas sprendimas yra neteisėtas ir toks sprendimas negali galioti. O kaip nustatyti teisėjo įvykdytą piktnaudžiavimą, jeigu byla netikrinama, matyt tik A.Cininui ir į jį panašiems teisėjams tegali būti žinoma. Galėtų p. A.Cininas pasidalinti apie tai savo teisinėmis žiniomis ir paaiškinti visuomenei.

Teisingumas reikalauja, kad jeigu bylos dalyvis skundžiasi ir nurodo įtikinamus faktais pagrįstus argumentus, kodėl įsigaliojęs teismo sprendimas ar nuosprendis yra neteisingas, tokia byla privalo būti iš naujo patikrinta. Privalo būti paaiškinta, kodėl nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo suabejoti byloje priimto sprendimo „teisėtumu ir pagrįstumu“.

Deja, manau, kad ne tik man vienai žinomi įsiteisėję teismų sprendimai, kurie laikomi teisėtais ir pagrįstais, nors akivaizdu, kad jie pagrįsti melu. Pateiksiu tik vieną man labai gerai žinomą pavyzdį. Aš vis dar veltui bylinėjuosi dėl negrąžintos tėvo 15 ha žemės, dėl ko Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai D.KAČINSKIENĖ, A.POŠKUSir V.VIŠINSKIS mane net apšmeižė, paskelbę jų priimtoje nutartyje, kad aš pakartotinai pažeisdama įstatymą ir piktnaudžiaudama teise inicijuoju bylas, siekdama dar kartą dėl to paties pasibylinėti iš naujo.

Kad toks teisėjų tvirtinimas yra šmeižtas – akivaizdu, nes įstatymas neleidžia teismui nagrinėti bylų, kurios inicijuotos pažeidžiant įstatymą ir piktnaudžiaujant teise. Tokias bylas teismas privalo nutraukti. Mano bylų teismas nenutraukė, jas išnagrinėjo ir priėmė jose sprendimus. Tai yra įrodymas, kad aš inicijavau nurodytas bylas griežtai laikydamasi įstatymo reikalavimų.

Nors teisėjų įvykdytas šmeižimo nusikaltimas akivaizdus, prokurorai atsisako atlikti ikiteisminį tyrimą. Teismas net neleido man Civilinio kodekso 2.24 straipsnyje nustatyta tvarka apginti pažeistą garbę ir orumą. Teisėjų savivalei nėra ribų: Teisėjų taryba ir Teisėjų etikos ir drausmės komisija tvirtina, kad dėl to, jog esu apšmeižta įsiteisėjusioje nutartyje, teisėjai už šmeižimo nusikaltimo padarymą neatsako, nes teisėjai yra nepriklausomi.

Vienoje byloje aš pateikiau skundą tuo teisės pagrindu, kad negrąžinama tėvo žemė kaip nusikalstamais veiksmais (1948 m. gegužės 22 d. mūsų šeimą tremiant kaip buožes į Sibirą) išlikęs užgrobtas turtas. Teisėjai atmetė mano prašymą ir šiuo teisės pagrindu grąžinti žemę, tvirtindami, kad 1948 m. tremiant į Sibirą žemė nebuvo užgrobta, nes tremiant į Sibirą M.MEILUTIS buvo bežemis, jo žemė buvo nacionalizuota 1940 m., paskelbus sovietinio Seimo deklaraciją. Teismas nekreipė jokio dėmesio į pateiktą kaip įrodymą Lietuvos ypatingojo archyvo pažymą, kurioje aiškiai pasakyta, kad M.Meilutis su šeima tremiamas į Sibirą kaip buožė, 15 ha ūkio savininkas, naudojęs samdomąją darbo jėgą. Kodėl teismas nevertina ir atmeta kaip įrodymą Lietuvos ypatingojo archyvo pažymą, teisėjai nenurodė. Teismo sprendime parašyta: „Pareiškėjos teiginys, kad nusikalstamais veiksmais buvo užgrobta jos tėvo žemė, yra niekuo nepagrįstas“.

Šioje byloje teisėjai nebaudžiami sutrypė istorinę mūsų tautos tiesą – pripažino, kad tremiant į Sibirą nebuvo užgrobtas Lietuvos žmonių turtas. Tačiau net ir šitoks teismo sprendimas mūsų nepriklausomoje valstybėje pripažįstamas „teisėtu ir pagrįstu“.

Nuoroda į straipsnio originalą: http://www.ekspertai.eu/ar-imanoma-irodytikad-teismo-sprendimas-neteisingas/

Komentuokite: Valstybė be teisingumo – kas tai pagal tave?

Teisingumas Lietuvoje – už pusantro hektaro prie jūros 2 tūkst. eurų

Kažkas yra taikliai pasakęs, kad valstybė be teisingumo tėra nusikalstama žulikų gauja. Galima su tokia formuluote sutikti, galima ir ne, tačiau jei kas nors nesutinka, gal galėtų pasakyti kas yra valstybė, kurioje teisingumas tėra butaforija?

Čia atkeliamas straipsnis iš laikraščio “15min“, originalą galite rasti paspaudę ant šio straipsnio pavadinimo.

Klaipėdos rajono gyventojai buvo priblokšti, kai tiesdama dujotiekį valstybė iš jų paėmė didžiulius žemės plotus geroje vietoje, o už tai sumokėjo simbolines sumas. Žmonės ne tik patyrė didžiulius nuostolius, bet ir toliau turi mokėti žemės mokestį, nors užimtuose, bet formaliai jiems priklausančiuose sklypuose negali nieko daryti.

Žmonių istorijos skirtingos. Kažkas neteko tėvo palikimo. Kažkas paėmė paskolą iš banko, kurią turi mokėti toliau, bet planuotų statybų vykdyti nebegali. Giedrius Malakauskas teismuose bando apginti savo motiną ir gauti tinkamą kompensaciją už prarastą senelių žemę.

Iš mūsų pasityčiojo

 „Mano senelių žemė buvo nacionalizuota. Atgavus nepriklausomybę mama kreipėsi dėl jos susigrąžinimo. Ji buvo grąžinta 2000 m. Klaipėdos rajone turime 14 hektarų. 2011 m. buvo patvirtintas Klaipėdos rajono savivaldybės bendrasis planas. Mamos sklypas pateko į teritoriją, kurioje leistina visa veikla, išskyrus pramonę. Pusantro hektaro iš mūsų buvo tiesiog paimta. Ten neleidžiama jokia veikla, bet ir likusi sklypo dalis dabar kelia daug klausimų. Aplinkui jau statomi gyvenamieji namai. Šiai veiklai ši teritorija buvo patraukliausia. Tai graži vieta prie Klaipėdos. Jūra taip pat netoli. Už kokių 5 kilometrų.

2013 m. mes iš „Klaipėdos naftos“ gavome laišką, kuriame buvo siūloma pasirašyti servituto nustatymo sutartį. Per mūsų sklypą turėjo eiti dujų vamzdynas. Pusantro hektaro iš mūsų buvo tiesiog paimta. Ten neleidžiama jokia veikla, bet ir likusi sklypo dalis dabar kelia daug klausimų. Ji irgi patenka į apsaugos zoną ir nors dabar ten statyba leidžiama, tai priklauso tik nuo poįstatyminių teisės aktų. Ne nuo įstatymo. Bet kuris naujas ministras gali šią tvarką pakeisti. Jau nekalbant apie tai, kad prieš pradėdami vykdyti darbus mes ir dabar turime gauti „Klaipėdos naftos“ leidimą. Bendrovės, su kuria kovojame teismuose“, – 15min pasakojo G.Malakauskas.

Bendrovė mainais į žemę pasiūlė pinigų: „Už 1,4 hektaro mums buvo pasiūlyta 8 tūkst. litų (2,3 tūkst. eurų). Apie tikrąją žemės rinkos kainą galime net nekalbėti, bet sklypo vertė, nuo kurios mes mokame žemės mokesčius, yra 500 tūkst. litų (145 tūkst. eurų). Ar čia galima kalbėti apie sąžiningas sąlygas? Mes matėme, kad iš mūsų tiesiog atimamas turtas, bet paliekami visi įsipareigojimai. Mes mokame žemės mokesčius, kažkas moka paskolas bankui, bet sklypų naudoti negalime. „Klaipėdos nafta“ privalėjo bendrauti su gyventojais. Mes jiems teikėme pasiūlymus, į kuriuos buvo žadėta atsižvelgti, bet galutinis atsakymas buvo: „Atsiprašome, jūsų siūlymai netinka.“

Mes siūlėme, kad pati bendrovė pasamdytų nepriklausomus turto vertintojus ir kompensuotų mums nuostolius, bet „Klaipėdos nafta“ nesutiko. Iš mūsų buvo tiesiog pasityčiota. Buvo sudaryta „Klaipėdos naftos“ darbuotojų komisija, kuri apsvarstė tokį pasiūlymą ir nutarė jo netenkinti.“

Pasipelnė akcininkai

Pasak pašnekovo, ši situacija tapo puikia proga pasipelnyti „Klaipėdos naftos“ akcininkams, tarp kurių yra ir privačių asmenų: „Mes klausėme, ar dėl mūsų žemės sprendimus priima valstybės institucijos, ar akcinės bendrovės? „Klaipėdos nafta“ yra akcinė bendrovė, kuri savo akcijomis prekiauja biržoje. Tai reiškia, kad jos turtu bet kuris investuotojas gali sau krauti kapitalą. Specialųjį planą turėjo rengti Energetikos ministerija, bet ji šias savo pareigas perleido „Klaipėdos naftai“. Tai absurdas. Viešajam interesui atstovaujanti valstybės institucija žemės paėmimo klausimą perdavė bendrovei, kurios vienintelis tikslas yra siekti pelno. Visiškai aišku, kad ji žemę paėmė sau pigiausiu būdu. Visa kita nesvarbu. Teisės aktai tai leido.

Mes atsidūrėme spąstuose. Galėjome skųstis tik administraciniams teismams, kurie net nevertino, kiek tai teisinga ir proporcinga. Viskas atitinka priimtiems teisės aktams. Viskas teisėta.

Tada man kyla klausimas – o šis sklypas sovietmečiu nacionalizuotas laikantis tuo metu galiojančių įstatymų? Taip. Vadinasi, viskas teisėta? Tai kodėl mes tai pasmerkėm, žemę žmonėms grąžinom? Nes nebuvo teisingumo. Dabar situacija analogiška. Žmonės neturi pinigų ir laiko eiti į teismus. Daugeliui trūksta elementarių teisės žinių. Suprantame, kad teistis su valstybe labai sunku ir esame silpnoji pusė. Daugelis tiesiog nuleido rankas.

Nieko negalime padaryti.“

Paminklas neteisybei

G.Malakauskas teigė, kad „Klaipėdos naftos“ požiūris bendraujant su turtą praradusiais žmonėmis stebino: „Kokia iš viso dabar mūsų žemės vertė? Bet kokias statybas joje teks derinti su „Klaipėdos nafta“. Ar žmonės norės pirkti tokį sklypą, kai gali nusipirkti be ribojimų? Net jei statyboms leidimą gaus – per dujotiekį negali važinėti joks transportas. Kaip reikės vykdyti statybas? „Klaipėdos nafta“ mums pasiūlė už savo pinigus pasistatyti estakadą. Galite įsivertinti, kokie tai pinigai.

Aštuoni tūkstančiai litų buvo pervesti į „Swedbank“ depozitinę sąskaitą. Kai mano mamą pirmą kartą išvarė iš tos žemės, jai buvo 7 metai. Dabar jai 80 metų ir ji vėl negali apsiginti. Pasakiau, kad šiuos pinigus paimsim tik vienam tikslui – už juos pastatysim paminklą Lietuvoje vykstančiai neteisybei. Tegul tai būna simbolis.

Mes tai išgyvensim, bet yra žmonių, kurie ėmė paskolas, kurie sunkiai verčiasi ir jau yra seni, yra žemė grąžinta iš Sibiro grįžusiems žmonėms. Jie galėtų ją parduoti ir turėti pinigų dabar, bet iš jų žemė paprasčiausiai atimta. Sakoma, kad dujotiekis netrukdo naudotis žeme, bet juk tai absurdas. Mes ten net šuns būdos pastatyti negalime. Jei kas norėtų parduoti, kas norės pirkti tokius sklypus?“

Tėvo palikimas

Panašią istoriją 15min papasakojo Virginija Zakarauskienė: „Mano vyras mirdamas žemę paliko sūnui. Tai buvo jo tėvų žemė. Mūsų sklypas yra stačiakampio formos. Per patį jo vidurį, išilgai buvo nutiestas dujų vamzdis. Iš 2,5 hektarų, dabar naudotis galima tik 1 hektaru. Už tai mums buvo į depozitinę sąskaitą pervesta 6 tūkst. litų (1,7 tūkst. eurų). Mes jų neėmėme. Aš prašiau kompensuoti mums prarastą žemę lygiaverčiu sklypu. Greta buvo laisva valstybinė žemė, bet Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) mums atsisakė keisti sklypo ribas. Mes kreipėmės į teismus, bandėme tai ginčyti, kryžiaus keliai jau praeiti. Kaip gali būti taip, kad valstybė iš tavęs tiesiog paima žemę ir jos nekompensuoja, nors greta yra laisva valstybinė žemė?

Kai mano vyras dar buvo sveikas ir gyvas, greta „Klaipėdos vandenys“ tiesė nuotekų trasą. Ten buvo pasėti pasėliai. Už juos buvo sumokėta 7 tūkst. litų (2 tūkst. eurų) kompensacija. Vien už tai, kad savininkai negalėjo nuimti toje vietoje derliaus. O iš mūsų atėmė visam laikui pusantro hektaro ir pervedė 6 tūkst. litų (1,7 tūkst. eurų). Ar tai ne pasityčiojimas? Kaip gali būti taip, kad valstybė iš tavęs tiesiog paima žemę ir jos nekompensuoja, nors greta yra laisva valstybinė žemė?

Mano sūnus mokosi antrame kurse. Buvo planų, susijusių su ta žeme. Dabar jų neliko. Valdžia šneka, kaip sugrąžinti žmones atgal į Lietuvą. Viskas vyksta priešingai. Žmonės išvaromi iš Lietuvos. Mano sūnus irgi mato šitą neteisybę ir sako, kad tokioj valstybėj gyventi nenori. Iš jo tiesiog atėmė tėvo žemę.“

Leido Seimas

Advokatė Snieguolė Šermukšnė 15min teigė, kad buvo visos prielaidos ginčą spręsti taikiai, tačiau ir NŽT, ir „Klaipėdos nafta“ siekė geriau sumokėti centus, nei greta skirti kitą laisvos valstybinės žemės sklypą: „Mane stebina, kad tiek NŽT, tiek „Klaipėdos nafta“ šio ginčo nesutiko baigti taikiai, nors tam buvo visos sąlygos. Mes pasiūlėme skirti laisvos valstybinės žemės greta ir pakeisti sklypo ribas. Taip „Klaipėdos naftai“ nereiktų nieko mokėti. Tokius sprendimus priiminėjo NŽT centrinis padalinys. Aiškiai pamačiau, kad tai tarnyba, kuri tikrai nenori spręsti problemų ir padėti žmonėms.

Seimas skubiai priėmė specialų įstatymą, kuris leido neišpirkti žemės, o tiesiog nustatyti servitutą. Tuo buvo pasinaudota. NŽT paskaičiavo servitutų vertes, kurios visiškai neatitinka tų sklypų rinkos kainos.

Mano byloje itin stebino „Klaipėdos naftos“ pozicija. Tuo metu bendrovėje dirbęs, o šiuo metu „Lietuvos geležinkeliams“ vadovaujantis Mantas Bartuška pasirašė atsiliepimą į mūsų apeliaciją, kuriame siūlė mūsų prašymą atmesti. Kažkodėl bendrovei buvo palankiau mokėti, nei siekti, kad vamzdynas eitų per valstybės žemę ir netrukdytų žemės savininkams. Mes toliau bandome kovoti teismuose, nors didžioji dalis asmenų teismuose jau yra pralaimėję. Valstybės ir ypač NŽT pozicija yra itin nelanksti. Ne vienoje byloje susiduriu su tuo, kad NŽT nežiūri žmonių interesų, o elgiasi visiškai nesuprantamai. Dėl to procesai tęsiasi labai ilgai, o ginčai keliasi į teismus.“

Vadovavosi įstatymais ir specialiuoju planu

15min paprašė NŽT atstovų paaiškinti, kodėl už pusantro hektaro greta jūros siūlomi keli tūkstančiai eurų. NŽT atstovas Ruslanas Golubovas nurodė, kad visa tai padaryta vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatomis. Jis pabrėžė, kad servitutai numatyti atsižvelgiant į specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar detaliuosius planus, kuriuos rengia ne NŽT.

Kaip jau minėta, specialųjį planą rengė ir servitutų būdą pasirinko „Klaipėdos nafta“. Planą tvirtino Energetikos ministerija.

Servitutų vertės nustatytos vadovaujantis Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu „Dėl Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“. Jos nustatytas pagal specialiojo plano rengėjų pateiktus duomenis.

R.Golubovas paaiškino, kad teisės aktuose nenumatyta galimybė suteikti laisvos valstybinės žemės plotus už žemės sklypus, kuriuose nustatomas servitutas administraciniu aktu. Būtent todėl žmonių prašymai kompensuoti žeme, o ne menkomis sumomis nebuvo tenkinami.

“Klaipėdos naftos“ atstovė Indrė Milinienė 15min paaiškino, kad servitutai yra normali ir dažnai tokiais atvejais taikoma praktika: „Visuotinai paplitusi praktika požeminei inžinerinei infrastruktūrai nustatyti žemės servitutus, o ne taikyti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūras. SGD dujotiekio apsaugos zonoje vykdyti veiklą galima, tik su tam tikrais apribojimais, numatytais teisės aktuose. Pažymėtina, kad didžioji dauguma žemės sklypų, kuriuose nustatyti servitutai, yra žemės ūkio paskirties, kuriuose žemės ūkio veikla yra galima.“ Pasak jos, iš viso dėl nutiesto dujotiekio žemės savininkams išmokėta 299 790 eurų kompensacijos. Bendrovės atstovė patikino, kad „Klaipėdos nafta“ liko neutrali žmonių ginčuose su NŽT. Ji taip pat pabrėžė, kad didesnes kompensacijas būtų sumokėję visi mokesčių mokėtojai: „Specialusis planas suprojektavo servitutus SGD terminalo infrastruktūrai. „Klaipėdos nafta“ to nepasirinko.

Svarbu akcentuoti tai, jog SGD terminalo infrastruktūros išlaikymo kaštai yra paskirstomi visuomenei per saugumo dedamąją, todėl papildomos galimos kompensacijos, kurių siekia žemės savininkai per naujus ieškinius, būtų paskirstytos visuomenei vėlgi per SGD terminalo saugumo dedamąją. Pabrėžiame, jog su didžiąja dalimi žemės savininkų pavyko susitarti taikiai, kas įrodo, jog bendrovės atstovai telkė dideles pastangas ne tik siekiant efektyvaus bendradarbiavimo su žemės savininkais, bet ir kokybiško rezultato visoms suinteresuotoms pusėms.“

A.Ziabkus: Ieškai teisybės? Gal tamsta psichiškai nesveika?

Šiame straipsnelyje neturiu nei ką komentuoti. Nebent tai, kad prieš 5-6 metus teko susipažinti su inžiniere [pensininke] I.Bimbiene, nes suvedė neteisybė, kuri akivaizdžiai drabstoma ant piliečių Palangos valdžios institucijų. Nepatinka Palangos merijai žmonės, kurie žino savo teises ir jas gina. Nepatinka jie ir kai kuriems teisėjams…

O čia štai “Lietuvos ryto“ reporterio medžiaga. –>>>

Neregėta: Palangos apylinkės teismo teisėja Diana Vercinskė  palangiškei Irenai Bimbienei, kuri dėl ginčijamos sklypo ribos nesutaria su kaimynais, skyrė 3 mėnesių psichiatrijos ekspertizę.

Į psichiatrijos ligoninę per prievartą siunčiama 72 metų moteris jau gali ramiau atsikvėpti. I.Bimbienės apeliacinį skundą išnagrinėjęs Klaipėdos apygardos teismas kurorto teismo nutartį panaikino.Tačiau moteriai liko kartėlis dėl kai kurių teisėjų įstatymų neišmanymo ir akivaizdaus pataikavimo vienai pusei.

Valstybė atėmė privatų sklypą

Kartu su dar vienais kaimynais pusę namo Palangoje turinčios I.Bimbienės bėdos dėl žemės sklypo prasidėjo beveik prieš dešimt metų.

Dar 2007-aisiais teismas nusprendė, kad matininkas klaidingai išmatavo bendrą namo valdai priklausantį žemės sklypą ir neteisingomis dalimis jį padalijo namo bendraturčiams. Todėl buvo panaikintas namo valdos sklypo dalių dydžius nustatęs Klaipėdos apskrities viršininko įsakymas ir 2005 metų valstybinės žemės 3,55 aro pardavimo I.Bimbienei sutartis. Pritaikęs restituciją teismas panaikino sklypo dalies registraciją palangiškės vardu ir įpareigojo žemę grąžinti valstybei, o Klaipėdos apskrities viršininko administracija buvo įpareigota I.Bimbienei grąžinti už žemę sumokėtus pinigus – beveik 600 litų.

Siūlomų pinigų pensininkė nepriėmė ir iki šiol reikalavo teisingai išmatuoti bendro sklypo dalis.

Moteris tapo teisiamąja

Nacionalinės žemės tarnybos specialistams išmatavus sklypą prie I.Bimbienės namo paaiškėjo, kad kaimynas buvo užėmęs rėžį jos žemės. Prasidėjusias kovas dėl riboženklių ir bendros tvoros lydėjo abipusiai įžeidinėjimai. Pernai dėl įžeidimo kaimynai kreipėsi į teismą ir privataus kaltinimo tvarka pensininkei iškėlė baudžiamąją bylą.

I.Bimbienė pripažino, kad nesusilaikiusi yra pasakiusi ir aštresnį žodį. Dėl to teisme moteris atsiprašė, tačiau kaimynai nenusileido. Palangos teisėja suabejojo aktyviai savo teises ginančios I.Bimbienės psichikos sveikata ir, sustabdžiusi bylos nagrinėjimą, skyrė jai stacionarią psichiatrijos ekspertizę, iki 3 mėnesių ją laikant Utenos psichiatrijos įstaigoje.

Inžinieriaus išsilavinimą turinti pensininkė, kuri pati 16 metų yra dirbusi pastatų ir žemės sklypų projektuotoja, įsitikinusi, kad suabejoti jos psichikos sveikata teismas neturėjo jokio pagrindo. „Keletą metų besitęsiantys ginčai dėl sklypo, nuolatiniai konfliktai su kaimynais mane iš tiesų išvargino, tačiau sveiko proto nesu praradusi. Negi dėl to, kad nesutinku su kaimynų norais ir kovoju dėl savo teisių, esu kvaila?“ – kalbėjo I.Bimbienė.

Moters manymu, tokį sprendimą priėmusi teisėja pataikauja esą nukentėjusiems kaimynams.

Už įžeidimą bylos nebeliko

I.Bimbienės skundą išnagrinėjęs Klaipėdos apygardos teismas nutarė, kad stacionarios psichiatrijos ekspertizės skyrimas yra visiškai nepagrįstas, o moteriai iškeltą bylą išvis reikia nutraukti. Mat nuo liepos 10 dienos Baudžiamojo kodekso straipsnis už įžeidimą yra panaikintas ir tokia veika nebelaikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu.

Stacionari psichiatrijos ekspertizė prilyginama suėmimui, nes šitaip suvaržoma žmogaus laisvė, o jos atlikimas įskaitomas į bausmės laiką.

Teisėsauga: ar visada galime pateisinti jos “nuomonę“?

O gal vis tik per daug šiandiena laisvės turi kai kurie prokurorai ir policininkai?
Skaitome šiandiena “Lietuvos ryte“ paskelbtą straipsnį apie klaipėdiečio Rolando DRUNGILO šlykščią gyvenimo istoriją ir mintys savaime sugrįžta prie velionio D.Kedžio istorijos. Nors abi jos visiškai skirtingos, abi turi ir vieną bendrą bruožą: teisėsauga nieko neveikė, nereagavo į gautą vaizdo įrašą ir taip ne tik leido vystytis pilietinei “saviveiklai“, bet ir savotiška prasme paniekino Valstybės autoritetą daugelio žmonių akyse. Teisiškai sakant – paniekino teisėtus piliečių lūkesčius. Bet geriausia kiekvienasm skaitytojui darytis savas išvadas, nes tik jos gali pradėti kelti visuomenės savimonę. Tad “Lietuvos Ryto“ straipsnelis…

<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<__________________>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

Žmonos šmeižtas vyras nori pamokyti valstybę (207)
A.Ziabkus 2014-09-03 08:24, E.Kazlaučiūnaitės nuotr.

Savo sutuoktinės melagingai smurtu apkaltintas ir dvi paras policijos areštinėje praleidęs klaipėdietis nusprendė, kad dėl to kalčiausia valstybė. Vyras jai pateikė beveik 40 tūkstančių litų ieškinį.

R.Drungilas: „Svarbiausia, kad dėl šios istorijos praradau pasitikėjimą valstybės pareigūnais ir pačia valstybe.“

Į butą iškviesti policijos patruliai, nekalto žmogaus laikymas areštinėje, du mėnesius trukęs policijos tyrėjų ir prokurorų bergždžias tyrimas, kurį teko nutraukti, rašo „Lietuvos rytas“. Tiek sąnaudų valstybė patyrė praėjusių metų gruodį gavusi melagingą vienos klaipėdietės pranešimą apie tariamą vyro 48-erių Rolando Drungilo smurtą prieš ją. Tačiau atsakyti už tai, kad valstybės institucijos tyrė nebūtą nusikaltimą, nėra kam.

Prašo atlyginti patirtą žalą

„Prokuratūra ir teismas mano, kad akivaizdžiai pareigūnams pamelavusi ir apie nebūtą nusikaltimą policijai pranešusi mano žmona išsakė tik savo subjektyvią nuomonę. Tokiu atveju tegu dabar valstybė, kurios institucijos taip uoliai reagavo į šią nuomonę, atlygina mano patirtą žalą dėl pasekmių“, – teigė smurtu prieš žmoną ir grasinimais ją nužudyti kaltintas R.Drungilas. Du mėnesius užtrukusį ikiteisminį tyrimą prokuratūra nutraukė vyro veiksmuose neradusi jokių nusikaltimo požymių. Tačiau melagingai apkaltintam klaipėdiečiui dvi paras teko praleisti areštinės kameroje.

Kol vyko tyrimas, R.Drungilui nebuvo leidžiama sugrįžti į savo namus, jam buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Prarado pasitikėjimą valstybe

Bendrovės „Intermetal“ vadybininku dirbantis klaipėdietis apskaičiavo, kad dėl užsitęsusio tyrimo jam padaryta turtinė žala siekia per 7 tūkst. litų, o advokatui sumokėta per 5,5 tūkst. litų.  Be to areštinėje jam nebuvo mokama alga. Dėl skirtos kardomosios priemonės buvo atšauktos numatytos darbo komandiruotės į užsienį ir už tai negautas padidintas atlyginimas.

Dėl taikytos prievartos priemonės – nesiartinti prie savo būsto – vyras su sūnumi buvo priverstas apsigyventi pas savo motiną, pas kurią gyvenant papildomai kainavo išlaidos būstui. Patirtą moralinę žalą – dvasinius išgyvenimus, sumenkintą autoritetą, prarastą kolektyvo pasitikėjimą darbe, sutrikdytą sveikatą – R.Drungilas įvertino 30 tūkstančių litų. „Svarbiausia, kad praradau pasitikėjimą valstybės pareigūnais ir pačia valstybe, kuri turi ne tik teisę taikyti prievartos priemones, bet ir pareigą ginti asmens teises“, – teigė klaipėdietis.

Melą demaskavo vaizdo įrašas

Kad R.Drungilas žmonos apkaltintas melagingai, buvo aišku iš karto, nes vyras teisėsaugos pareigūnams pateikė tai įrodantį vaizdo įrašą. Ne vieną kartą su žmonos provokacijomis susidūręs klaipėdietis savo bute buvo įrengęs vaizdo kameras, kurių įrašai patvirtino, kad prieš skambinant policijai namuose jokio konflikto nebuvo: vyras žmonai nepratarė nė žodžio ir prie jos net nebuvo prisiartinęs. R.Drungilo manymu, tai įvertinę prokurorai ikiteisminio tyrimo iš viso neturėjo pradėti arba iš karto jį nutraukti. Vyras įsitikinęs, kad dviem paroms buvo sulaikytas be jokio pagrindo: „Aš nebuvau užkluptas darant nusikaltimą arba tuoj po jo padarymo, kaip tai numato įstatymas.

Smurtu mane apkaltinusi žmona negalėjo nurodyti jokių mano esą agresyvių veiksmų požymių. Mano asmenybė buvo nustatyta iš karto. Aš nesu pažeidęs įstatymų. Todėl laikyti mane areštinėje visas dvi paras tikrai nebuvo jokio reikalo.“

Prokurorai neįžvelgė tyčios

Tik sulaukęs visiškai išteisinusio prokuratūros nutarimo klaipėdietis parašė pareiškimą prokuratūrai prašydamas jo žmonos atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl melagingo įskundimo ir pranešimo apie nebūtą nusikaltimą. Už tai įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę iki 2 metų. Tačiau tirti R.Drungilo žmonos veiksmų prokuratūra nesiryžo. Atsisakiusi pradėti ikiteisminį tyrimą Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė Rita Ušinskienė padarė išvadą, kad žmona subjektyviai vertino jos atžvilgiu pasakytas frazes ir padarytus veiksmus ir tai suprato kaip grėsmę gyvybei.

Prokurorė tai įvertino ne kaip melagingą įskundimą ar melagingus parodymus, bet kaip subjektyvią žmonos nuomonę. Dėl to jos veiksmuose nėra tiesioginės tyčios melagingai apšmeižti, pažeminti ar įskųsti R.Drungilą.

Skundai – į teismų sieną

„Apie kokias pasakytas frazes ir padarytus veiksmus kalbama, jeigu vaizdo įraše aiškiai matyti ir girdėti, kad viso to nebuvo“, – prokurorės argumentų nesuprato vyras. Nors, prokurorės nuomone, iš filmuotos medžiagos negalima suprasti, apie ką kalbama, įraše aiškiai girdimi žmonos žodžiai, kai skambindama bendruoju pagalbos telefonu ji teigia, kad „sutuoktinis jai grasina, ją sumušė, dabar vėl puola, neleidžia išeiti iš kambario“. Bet kalbėdama telefonu moteris net nebandė išeiti, o vyras tuo metu buvo kitame kambaryje. Prieš priimdami pareiškimą jos iškviesti policijos pareigūnai moterį įspėjo dėl melagingų parodymų ir ji savo parašu patvirtino, kad sako tiesą. Beje, tai buvo ne pirmas žmonos pranešimas policijai, kad R.Drungilas prieš ją smurtauja. Tačiau visi jos kaltinimai netrukus subliūkšdavo, o prieš tai pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.

Šias aplinkybes klaipėdietis išdėstė savo skunduose, tačiau apylinkės ir apygardos teismai juos atmetė.

Sūnus liko su tėvu

Anot R.Drungilo, tai, kad žmona melagingai jį skundė tyčia, įrodo dar viena aplinkybė. Vyro atžvilgiu pradėtus ikiteisminius tyrimus moteris iš karto panaudodavo šiuo metu vykstančioje civilinėje skyrybų byloje, kurioje buvo sprendžiama, kuris sutuoktinis augins nepilnametį sūnų ir kuriam iš jų bus paliktas butas. Taip buvo mėginama įrodyti vyro kaltę dėl skyrybų ir paveikti teismą. Tačiau moters pastangos nuėjo perniek. Pasipiktinęs motinos elgesiu sūnus pasirinko gyventi su tėvu, jie liko savo bute, o žmona išėjo gyventi kitur.

30 000

Tiek litų R.Drungilas įvertino patirtą moralinę žalą.

Ir vėl tautą džiugina Strasbūras: pasidžiaukime Kristijono Nekvedavičiaus nedidele sėkme

Žemgrobiai ir jų padlaižiai jau gal ėmė išsisemti [atkreipkite dėmesį kaip gražiai aš dar vis vadinu niekšus, kurie ne itin ir žmogaus vardo kartais verti]? O gal Temidės prisiekusieji vis dažniau ima prisiminti savo paskirtį? Bet net jei ir taip, gaila, kad kol kas drąsiau pasidžiaugti NEgalime Lietuvos teisėjais. Ne, nesakau, kad visi jie blogi. Problema tame, kad geraisiais nemokame deramai džiaugtis ir apie juos daugiau tylime nei pagarsiname jų gerus darbus.

http://www.delfi.lt/news/daily/law/teismo-sprendimo-nevykdziusiai-lietuvai-smugis-is-strasburo.d?id=63593894#ixzz2oturCVIc

Romualdas M.

Byloje „Nekvedavičius prieš Lietuvą“ Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) konstatavo, kad Lietuva pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą bei teisę į nuosavybės apsaugą.

Valstybės tarnautojų padaryti pažeidimai Lietuvos mokesčių mokėtojams kainuos daugiau kaip 57 tūkst. Lt. Tačiau tai – negalutinė suma, kurią gali tekti sumokėti šioje byloje.

Bylos duomenimis, Lietuvos ir Vokietijos pilietis Christianas Nekvedavičius į EŽTT kreipėsi dar 2004 m., teigdamas, kad nevykdant Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 27 d. sprendimo, kuriuo Kauno apskrities viršininko administracija buvo įpareigota priimti sprendimą dėl nuosavybės teisų atkūrimo į jo tėvo iki nacionalizacijos Kaune turėtą žemės sklypą, Lietuva pažeidė teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

Kauno apygardos teismo sprendime nenurodytas konkretus nuosavybės teisių atkūrimo būdas, tačiau jame konstatuota, kad nėra galimybės atkurti teises į pareiškėjo tėvo turėtą žemės sklypą natūra.

Ch. Nekvedavičius skundėsi ir pernelyg ilga nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukme bei dėl to, kad ilgai neatkūrus nuosavybės teisių į žemės sklypą nei natūra, nei kitaip teisingai už jį kompensuojant buvo pažeistos jo garantuojamos teisės.

Strasbūro teismas pastebėjo, kad atsižvelgiant į įstatyme numatytą bendrą pareigą apskrities viršininko administracijai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti per 6 mėnesius, įsiteisėjęs teismo sprendimas turėjo būti vykdomas nedelsiant.

„Teismas pripažino, kad pareiškėjo dalyvavimas nuosavybės teisių atkūrimo procese yra būtinas, tačiau pabrėžė, kad ir pareiškėjui nesutinkant su valdžios institucijų siūlymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, šis nesutikimas jų nesaisto ir jos turi diskreciją parinkti kitokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą“, – Teisingumo ministerija pranešė, kad EŽTT Kauno apskrities viršininko administracijos veiksmus, kuriais iš pradžių buvo nuspręsta atsisakyti atkurti pareiškėjui nuosavybės teises natūra, paskui priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vyriausybės vertybiniais popieriais, ir abu šie sprendimai vėliau panaikinti dėl procedūrinių klaidų, taip pat vėlesnį administracijos neveikimą įvertino kaip neveiksmingus, besikartojančius ir nenukreiptus į pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimą.

Teismas taip pat pabrėžė valdžios institucijų veiksmų, parenkant galimus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, nenuoseklumą. Teismas pabrėžė, kad net darant prielaidą, jog pareiškėjas savo veiksmais prisidėjo prie delsimo įvykdyti teismo sprendimą, pagrindinė atsakomybė už jo nevykdymą tenka valdžios institucijoms, kurios privalo imtis visų nacionalinėje teisės sistemoje prieinamų priemonių, kad būtų paspartintas teismo sprendimo vykdymas ir užtikrinta Konvencijos pažeidimų prevencija.

EŽTT atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas buvo įrašytas į eilę naujam žemės sklypui gauti Kauno mieste (paskutinį kartą patvirtintą 2011 m.), jokių papildomų žingsnių šiuo atžvilgiu nebuvo imtasi.

Teisėjų teigimu, nuo neįvykdyto teismo sprendimo įsiteisėjimo praėjo daugiau nei 11 metų.

Nuo 2007 m. pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesas nejuda iš vietos ir nėra aišku nei kada, nei kokiu būdu, nei ar apskritai jos bus atkurtos.

Teismas priminė, kad panašiose bylose yra ypač svarbus gero administravimo principas, kuris reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl viešojo intereso, valstybės institucijos privalo veikti greitai, tinkamai ir nuosekliai.

Byloje buvo konstatuota, kad nacionalinės institucijos šiuo atveju nesilaikė gero administravimo principo – nevykdydama teismo sprendimo, valstybė atsakovė ilgam laikui užkirto kelią pareiškėjui į nuosavybės teisių atkūrimą.

„Todėl pareiškėjo teisėti lūkesčiai gauti kompensaciją, kuri yra numatyta pagal nacionalinę teisę, buvo nepateisinamai paveikti“, – pažymima sprendime.

Vertindamas teisingumo pagrindais Teismas pareiškėjui priteisė 7 800 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 8 770 eurų bylinėjimosi išlaidoms ir kaštams padengti. Iš viso – daugiau kaip 57 tūkst. Lt.

Klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo Teismas atidėjo, paraginęs Vyriausybę ir pareiškėją siekti sutarimo dėl kompensacijos už nustatytą Konvencijos pažeidimą. Nepavykus susitarti per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, Teismas pasiliko teisę pats nuspręsti dėl teisingo atlyginimo.

Tai buvo Delfi žinios, tikiuosi ne už ilgo pats Nekvedavičius opateiks mums platesnių apibendrinimų
http://www.delfi.lt/news/daily/law/teismo-sprendimo-nevykdziusiai-lietuvai-smugis-is-strasburo.d?id=63593894#ixzz2oturCVIc

Šaunioji Konservatorių ir jų satelitų sąjunga [koalicija] kovojo prieš Lietuvą?

Mes, dauguma rinkėjų, jau seniai supratome, kad anų laikų terminais sakant – šaunioji ir nenugalimoji TS-LKD partija, kartu su savo satelitais, vadinamais koalicijos partneriais, teturi vienintelę, tautą suvirpinti kartais galinčią melodiją – kalbėti apie rusų grėsmę. Ir to pasekoje jie vis dar surenka tam tikrą dalį balsų. Bet…, tuoj jiems nulipus nuo scenos, kur jie savo iliuzijomis kaustė dalį savo rinkėjų, ima aiškėti, kad tikrumoje jie net neturi minčių kovoti už Lietuvos piliečių reikalus. Tačiau šia tema gal daug nei nekalbėsiu. Pasiskaitykite Ekspertų tinklapį, čia rasite straipsnį, kuris komentarų nei nereikalauja. Kiekvienas mąstantis žmogus čia padarys savo teisingas išvadas.

—–>>>>>

Nei baltarusių disidentams, nei Lietuvos visuomenei Užsienio reikalų ministerija nepaaiškino tokio savo sprendimo motyvų, teigdama, jog tai esanti slapta informacija. Kažkoks paaiškinimas pateiktas tik teismui, nagrinėjusiam M. Ulasevičiaus skundą, – tačiau su juo susipažinęs teismas konstatavo negavęs jokių duomenų, kad šis žmogus keltų pavojų valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Kovo 18 dieną bus skelbiama nutartis ir analogiškoje T. Novikovos byloje.

Pilnas straipsnis:

Eksperimentinio tipo atominė elektrinė statoma net neturint statybos projekto

 

Nuotraukoje Baltarusijos antiatominio judėjimo koordinatorė Tatjana Novikova

“Klonio gatvės“ tragediją stengiamasi užžerti dulkėmis?

Teismo sprendimo vykdymas negali būti aukščiau Konstitucijos ir žmogaus teisių

2013-02-20 d. Bernardinai.lt išspausdino straipsnį, kurio autoriai – Lietuvoje plačiai žinomi ir visuomenės Gerbiami asmenys Dr. Zita Šličytė, Liudvikas Narcizas Rasimas, Dr. Saulius Arlauskas, Kęstutis Milkeraitis ir Dr. Romualdas Povilaitis.

Galima būtų vertinti, kad tai jau antrasis jų nenuginčijamos nuomonės pareiškimas, į kurią, deja, Lietuvos valdžios reakcijos žmonės nepajuto. Nežinau ar ką nors čia dar galima pakomentuoti? Manau, kad pareiškimo tekstas jokių komentarų kaip ir nereikalauja…

R.Matelis

Teismo sprendimo vykdymas negali būti aukščiau Konstitucijos ir žmogaus teisių

Teisininkai ir žmogaus teisių gynėjai pareiškė: Garliavos prievartos aktas tapo įmanomas todėl, kad valdžios institucijos teismų sprendimo vykdymo principą iškėlė virš vaiko orumo, jo fizinio ir psichinio neliečiamumo, virš Konstitucijos, humanizmo ir demokratijos, ir net paties teismo sprendimo.

Visuomeninė komisija 2012 metų gegužės 17 dienos smurto aktui ištirti praėjusių metų birželį konstatavo: pernai gegužės 17-ąją Garliavoje, vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą, buvo prievarta pasikėsinta į Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, šiurkščiai pažeista vienuolika Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir keturi Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos straipsniai bei jų nuostatas įtvirtinantys nacionaliniai teisės aktai. Komisija taip pat nustatė, kad buvo iš anksto ruoštasi valstybės vardu panaudoti jėgą ir tai buvo padaryta.

Praėjus aštuoneriems mėnesiams po išvadų paskelbimo Komisija konstatuoja:

Pirma. Aukščiausi valstybės pareigūnai ir atsakingos valstybės institucijos prieš gegužės 17-osios smurto aktą ir po jo viešai akcentavo išskirtinį rūpestį vaiko teisėmis ir jo gyvenimo gerove. Tačiau per devynis mėnesius pareigūnai taip ir nepateikė visuomenei oficialios informacijos, patvirtinančios, kad prievartinis vaiko perdavimas ir vėlesnis jo gyvenimas, ribojamas pagal Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos programą, užtikrino jam geresnes gyvenimo sąlygas, jo teises ir teisėtus interesus. Iš gimtųjų namų išvežtas vaikas iki šiol laikomas socialinėje izoliacijoje – su juo neleidžiama bendrauti artimiesiems ir vaikystės draugams. Ne tik žmogaus teisių organizacijoms, bet ir vaiko artimiesiems nėra pateikta patikima informacija, kaip panaudota jėga ir socialinė izoliacija paveikė vaiko sveikatos būklę.

Antra. Respublikos Prezidentė praėjusių metų gegužės 17-ąją kreipdamasi į visuomenę pareikalavo ištirti, ar „visus sujaudinusių Garliavos įvykių metu nebuvo naudota prievarta“, ir teigė, kad „prievarta vaiko atžvilgiu negalima“. Tačiau Prezidentei ir Seimui atskaitingos institucijos per devynis mėnesius visuomenei taip ir nepateikė pagrįsto aiškaus atsakymo dėl jėgos naudojimo Garliavoje teisėtumo.

Klaipėdos apygardos prokuroras Aidas Giniotis, praėjusių metų lapkričio 21 dieną priėmęs sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl galimo valstybės tarnautojų piktnaudžiavimo vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą, savo nutarime pripažino, kad vaiko įkalbėti nepavyko ir konstatavo, kad prieš mergaitę buvo naudota jėga: „jėga jos atžvilgiu buvo naudojama tik tiek, kiek jos reikėjo tam, kad atitraukti D. K. nuo N. Venckienės“.

Komisija įsitikinusi, kad šiuo atveju jėgos naudojimas reiškia prievartą. Komisija primena, kad vykdant teismo sprendimą jėga ir prievarta prieš mergaitę negalėjo būti pavartota jokiu pretekstu ir jokiu laipsniu. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, Lietuvos Konstitucija, Lietuvos Civilinis ir Civilinio proceso kodeksai besąlygiškai įpareigoja gerbti vaiko orumą bet kuriomis aplinkybėmis – taip pat ir vykdant teismo sprendimą. Pagarba vaiko orumui reiškia, kad vaikas teismo sprendimo vykdymo metu privalėjo būti išklausytas, įvertintas jo motyvų pagrįstumas, turėjo būti pasiekta, kad vaikas išeitų iš gimtųjų namų išskirtinai savo valia, o ne būtų išneštas jėga kaip daiktas. Naudoti jėgą prieš mergaitę uždraudė ir Kėdainių rajono apylinkės teismas.

Prokuroro A. Giniočio nutarimo išvada apie advokatą G.Černiauską, kad jis neatliko veiksmų, “kurie pažeistų kokią tai tvarką, jis tik ėjo šalia L.Stankūnaitės, kuri nešė savo dukrą D. K., tam, kad reikalui esant prilaikytų mergaitę”, prieštarauja kieme buvusių žmonių liudijimams ir daug kartų viešai rodytai filmuotai medžiagai apie G.Černiausko ir L.Stankūnaitės nešamą klykiantį vaiką. Pažymėtina, kad dėl G.Černiausko veiksmų prokuratūra neapklausė kieme buvusių ir šį įvykį mačiusių žmonių.

Trečia. Garliavos prievartos aktas tapo įmanomas todėl, kad valdžios institucijos ėmė vadovautis doktrina, kurios esminis principas – teismų sprendimus būtina vykdyti besąlygiškai, bet kokiomis priemonėmis, taip pat ir naudojant prievartą prieš vaiką. Besąlygiško teismų sprendimo vykdymo principas buvo iškeltas virš vaiko orumo, jo fizinio ir psichinio neliečiamumo principų, virš humanizmo ir demokratijos principų ir net paties teismo sprendimo. Laikantis šio principo viršenybės buvo šiurkščiai pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir tartptautinės konvencijos, ginančios vaiko orumą. Taip pat buvo pažeista ir Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartis, draudžianti perduodant vaiką naudoti prievartą.

Teismo sprendimo vykdymo imperatyvas yra vienas svarbiausių teisinės valstybės principų, tačiau jo besąlygiškas vykdymas pažeidžiant esmines Konstitucijos nuostatas yra policinės valstybės požymis ir neatitinka demokratinės ir humaniškos valstybės pagrindų.

Lietuvos Respublikos piliečiai 1991 metų vasario 9 dienos plebiscitu ir 1992 metų spalio 25 dienos referendumu priimta Konstitucija įtvirtino, jog Lietuvos valstybės valdymas gali būti tik demokratinis, taip pabrėždami demokratijos viršenybę prieš bet kokias kitas teisinės valstybės valdymo formas. Teisinė valstybė, jeigu joje nepaisoma demokratinės įstatymų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos, pati savaime nėra vertybė, o pagal lietuvių tautos pareikštą valią tokių atvejų  ir neturėtų būti.
Pagrindinis demokratinės santvarkos reikalavimas yra visuotinai priimtų žmogaus teisių ir žmogaus orumo laikymasis. Iš to seka, kad nėra ir negali būti valstybėje institucijos, pareigūno ar žmogaus, kurie būtų atleisti nuo prievolės besąlygiškai paisyti žmogaus orumo. Aukščiausių teisinių ir teisėsaugos institucijų šiandien formuojama praktika iškelti teisinės valstybės principą aukščiau žmogaus orumo stumia Lietuvą nedemokratinės (policinės) valstybės link. Istorijoje būta ne vienos teisinės valstybės, kurioje vykdant įstatymus bei teismų sprendimus buvo grubiausiai pažeidinėjamos žmogaus teisės ir žmogaus orumas, taip teisinei sistemai tampant nusikalstama.

Ketvirta. Vaiko artimiesiems ir žmonėms, atvykusiems stebėti, ar vykdant teismo sprendimą Garliavoje nebus panaudota prievarta, įstatymai suteikė teisę priešintis galimam prievartos panaudojimui prieš vaiką. Tokią piliečių teisę bei pareigą numato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 10 straipsnis, suteikiantis piliečiui teisę elgtis pagal savo sąžinę. Gegužės 17 dieną Garliavoje buvę žmonės veikė remdamiesi sąžine ir įsitikinimais: jie turėjo legitimų tikslą stebėti, kad nebūtų naudojama prievarta. Filmuota medžiaga ir žmonių liudijimai patvirtina, kad piliečiai pareigūnams nesipriešino: giedojo valstybės himną ir meldėsi.

Nepaisant paminėtų piliečių teisių protestuoti prieš neteisėtus valdžios veiksmus, nukentėjusieji nuo prievartos Garliavoje ir prievartos liudytojai yra teisėsaugos persekiojami, prieš juos pradėti ikiteisminiai tyrimai. Teisėtvarkos persekiojami ir taikių akcijų dalyviai, net kreidelėmis „Tiesos“ žodį rašantys vaikai bei jų tėvai. Tai rodo, kad žmogaus teisių pažeidimai Lietuvoje įgauna vis didesnį mąstą.

Penkta. Garliavos įvykių kontekste iškilo grėsmė ir kitam svarbiam demokratinės valstybės principui – teisei į nuomonės reiškimo laisvę. Kai kuriems Garliavos įvykių dalyviams inkriminuojama atsakomybė už savo nuomonės reiškimą apie antstolės veiksmus, o parlamentarei N. Venckienei už kritiką teismų adresu. Tokie Lietuvos teisėsaugos kaltinimai prieštarauja civilizuotų valstybių teisminei praktikai, nes Europos Žmogaus teisių teismo sprendimai bylose (kaip antai Lingens v Austrija arba Otegi Mondragon v Ispanija), rodo, kad demokratinėje valstybėje siekiant teisėto tikslo valdžios pareigūnų ir institucijų atžvilgiu išsakyta sąžininga krititiška nuomonė, net kai ji nėra pakankami pagrįsta faktais, negali būti vertinama kaip nusikaltimas.

Šešta. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir Teisėjų tarybos pirmininkas G.Kryževičius yra viešai išsakęs ypatingai neigiamą nuomonę apie N. Venckienę, pavadindamas ją „pūliniu ne tik teisinėje, bet ir politinėje sistemoje“. Toks demokratinėje valstybėje neleistinas Teisėjų tarybos pirmininko pasisakymas apie tuomet dar buvusią teisėją N. Venckienę sudaro sąlygas pažeisti Konstitucijos 31 straipsnyje jai garantuotą teisę, kad jos „bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas“.
Komisijos nuomone, viešai esamos medžiagos pakanka konstatuoti neteisėtos prievartos Garliavoje faktą, tačiau prokuratūra privalo pateikti Seimui ir iki šiol teisėsaugos slepiamą filmuotą medžiagą apie mergaitės paėmimą, nes nesusipažinę su ja Seimo nariai negalės sąžiningai spręsti dėl N.Venckienei pareikštų kaltinimų teisinio pagrįstumo.

---

Komisija kviečia Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimo ir Vyriausybės narius nuodugniai ištirti, ar yra Lietuvos Respublikos teisės aktų, leidusių vykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą panaudojant prievartą prieš vaiką. Komisijai tokie aktai nežinomi.

Aukščiausiu politiniu lygmeniu neišsprendus esminio klausimo dėl Lietuvos Respublikos prioritetų, neužtikrinus valstybės besąlygiško įsipareigojimo ginti savo piliečių teises ir laisves, vaikų orumą, Lietuvai kyla reali grėsmė iškrypti iš demokratinio ir humaniško raidos kelio.

Kadangi nuo 2012 m. gegužės 17 d. prievarta iš gimtųjų namų išvežtai mergaitei gyvenimo sąlygas užtikrina ne motina, bet Liudytojų ir nukentėjusių apsaugos valdyba, taigi – valstybė ir jos pareigūnai, Komisija ragina aukščiausius Lietuvos politikus asmeniškai pasirūpinti socialinę izoliaciją patiriančia mergaite: leisti jai bendrauti su seneliais, artimaisias, bendraamžiais ir suteikti jai kokybišką psichologinę bei medicininę pagalbą.

Dr. Zita ŠLIČYTĖ, Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narė, Atkuriamojo Seimo deputatė, teisininkė

Liudvikas Narcizas RASIMAS [anksčiau – Rasimavičius], Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narys, Kovo 11-osios akto signataras, teisininkas

Dr. Saulius ARLAUSKAS, Mykolo Riomerio universiteto profesorius

Kęstutis MILKERAITIS, buvęs Generalinės prokuratūros ypač svarbių bylų tardytojas, buvęs Seimo kontrolierius

Dr. Romualdas POVILAITIS, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas, docentas

Strasbūras: A.Lydekos informacija, kuri nebūtinai tiksli

Šis straipsniukas skolintas iš alfa.lt ir yra patrumpintas

Manau, nebūtinai reikia tikėti viskuo kas čia surašyta, tačiau šiaip jau – jis įdomus ir, gal būt, naudingas žmonėms, norintiems ginti savo teises…

Savo komentarus įterpiu į tarpus mėlyna spalva.

 

Lietuvos teismuose žmonės neišnaudoja visų gynybos galimybių – tai specialistai patvirtino Seime vykstančioje konferencijoje „Teisė į teisingą teismą: Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos jurisprudencija“. Ji surengta kaip įvadas į Europos Tarybos švietimo programą Lietuvos teisinei bendruomenei.

… Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas A. Lydeka teigė, kad nuo 2000 metų iki šios dienos Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) yra priėmęs 77 sprendimus bylose, susijusiose su Lietuva. Iš jų 66 atvejais nustatyta, kad buvo pažeista Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.

„Lietuva šiuo klausimu yra geresnėje situacijoje nei daugelis Europos valstybių. Tiesa, mes turime silpnų vietų – Lietuvoje bylų nagrinėjimas galėtų būti spartesnis, ypač visuomenėje didelį atgarsį sukėlusiose bylose. Būtina įgyvendinti subsidiarumo principą ir pirmiausia užtikrinti maksimalią žmogaus teisių gynybą mūsų nacionaliniuose teismuose tiesiogiai taikant Konvenciją“, – teigė A. Lydeka.

Statistika rodo, kad iš viso EŽTT atmeta 95 proc. skundų prieš Lietuvą – teismas Strasbūre nagrinėjo 5 proc. visų siųstų peticijų. Lietuvos advokatūros tarybos pirmininko pavaduotoja daktarė Liudvika Meškauskaitė teigė, kad žmonės, besikreipiantys į EŽTT, dažnai neišnaudoja visų teisinės gynybos priemonių Lietuvoje. Būtent dėl šios priežasties Strasbūro teismas atmeta didelę dalį skundų.

Šioje vietoje, manau, tikrai būtina atkreipti dėmesį į tai, kad ne pats Strasbūro teismas yra toks jau beviltiškas, bet paprasčiausiai daugelis tautiečių, iš nežinojimo, kreipėsi į EŽTT tada, kai to daryti paprasčiausiai negalėjo. Ir šie skaičiai anaiptol neparodo, kad mes, lietuviai, šiame teisme turime mažai šancų. reikia tik praeiti visą teismų golgotą, o po to, laimėti bylą Strasbūre atsiras pakankamai daug galimybių

„Tokia situacija susiklosto dėl kelių priežasčių. Kai kada tai nulemia paprasčiausia teisės žinių stoka, neišmanymas – pavyzdžiui, pamirštama, kad net nesant atskiro įstatymo, visuomet galima remtis šalies Konstitucija ar tarptautine Konvencija. Žinoma, kai kada žmonės tiesiai į Strasbūrą kreipiasi ir dėl nepasitikėjimo Lietuvos teisine sistema“, – sakė L. Meškauskaitė.

R.Matelis: Teisėjų etikos ir drausmės komisija jau nusprendė. Atostogauti… Gi vasara

Teisinėje ar Teisminėje valstybėje gyvename? – klausimas man nenaujas. Ilgokai vien tik stebėdamas aplink mane vykstantį gyvenimą ir negalėdamas prieiti jokios konkrečios išvados, pabandžiau to pasiteirauti pas premjerą Andrių Kubilių. Nepavyko, – mano klausimas šio iškilaus Konservatorių lyderio nesudomino, tad jis man nieko taip ir neatsakė. Tada, praeitų metų spalio mėnesį nutariau pasikonsultuoti su internetine visuomene. Taip atsirado mano straipsnelis “Ar Lietuva – TeisMinė valstybė?“. Deja, tauta taip pat, ko blogo, nežinojo atsakymo į šį klausimą, todėl komentaruose liko tuštuma. Tiesa, šį straipsnį perskaitė pakankamai daug žmonių, todėl keleto pasamprotavimų sulaukiau į asmeninį paštą, Delfi blog’ą ir Netlog’ą. Bet rimtesnių išvadų nebūta. Gyvenimas paliko visa tai susigaudyti pačiam. Ir netgi sugriežtino sąlygas: “Daryk viską pats, savo rankomis, tada ir kitiems galėsi paaiškinti jau vos ne kvalifikuotai“.  Tad šiandiena tai ir bandau vykdyti…

Alinanti kova dėl teisingo nuosavybės teisių į okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę atstatymo, pas mane jau įsisenėjęs skaudulys. Ilgą laiką jaunatviškai naiviai buvau įsitikinęs, kad visos kalbos apie neteisingus ir neobjektyvius teismus, kurias tenka išgirsti bet kur – autobuse, kavinėje, pliaže ar net per radiją, yra perdėm pagrąžintos, o jų autoriai galimai paprasčiausiai patys pritrūksta orientacijos, nemoka tinkamai teismams pateikti turimų faktų ir dėl to, galimai pralaimi iš tikro laimėtinas bylas. Kita vertus, jutau ir net žinojau, kad teismai iš tikro būna labai tendencingi, tačiau ir čia buvau linkęs galvoti, kad visas tendencijas galima nušluoti, jei esi pakankamai ryžtingas ir tvirtas. Laimei šios savo vidinės abejonės niekada nekėliau kiek viešiau, todėl neapsijuokiau draugų ir bičiulių tarpe. Nes tokiomis abejonėmis daugeliu atvejų smarkiai klydau. Tiesa, matydamas kaip visomis prasmėmis su pagreičiu į bedugnę ritasi Lietuva, aš šiandiena manau, kad dar keletą metų anksčiau tvarkos buvo daugiau, o tokios tragedijos kaip Kedžių ir Venckų, ir jų sprendimo autokratiniai būdai, davė negeriems Temidės atstovams negerą pavyzdį, kuris dar iš vaikystės pasakų žinomas kaip “Kas stipresnis, tas ir teisesnis“. Nes, be jokių abejonių, teismų atstovai yra taip pat tik paprasti žmonės ir nuolatos savyje atlieka analizes “kas būtų jeigu būtų“. O Garliavos dirbtinai užgesinta byla, daugeliui davė ženklą – darykite kaip manote jums geriau ir jūs liksite teisūs.

Tiek to, pernelyg nesigilinsiu šiuo rašiniu į visas teorijas, nes jo tikslas – konkretaus veiksnio analizė. O tas veiksnys yra Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimas nieko nespręsti. Šių metų liepos 9 d., straipsnyje “Romualdas Matelis: Koks bus Teisėjų etikos Komisijos sprendimas?“ aš pakankamai išsamiai aprašiau savo skundą ir įdėjau jo kopiją. Turintys laiko ir kantrybės, jei dar neskaitę jo, galite paspausti ant išryškinto pavadinimo ir susipažinti su skųsta situacija. Kol kas įdedu tik komisijos atsakymo kopiją iš kurios mielas mano svetys galės susidaryti savo nepriklausomą nuomonę, o komentarus, kaip aš matau Lietuvos piliečio galimybę kovoti už teisingumą teisinėmis priemonėmis aš aprašysiu kažkurią kitą dieną. Tad šioje vietoje

Teisėjų etikos komisija nesvarsčiusi mano, kad… [1 lapas]

Teisėjų etikos komisija nesvarsčiusi mano, kad… [2 lapas]

kol kas dedu trafaretinį užrašą –

BUS DAUGIAU.

Kiti pastebėjimai apie Lietuvos teismų savivaldą
Iš advokato Vido VILKO asmeninės svetainės	Teisėjų Etikos ir drausmes komisijos posėdžio protokolo IŠTRAUKA
Iš Teisingumas.Lt Teisinės informacijos portalo	Teisėjų etikos ir drausmės komisija keturiems teisėjams drausmės bylų nekėlė

A.Matulevičius: Jie veikia rafinuotai

Nuo: Algimantas Matulevicius <algis.matulevicius@gmail.com>

GERBIAMIEJI

Siunčiu šią žinutę jums visiems su prašymu viešinti.

Prieš mėnesį Vilniaus 3 policijos komisariate man buvo surašytas Administracinės teisės pažeidimo protokolas kuriuo man inkriminuojama atsakomybė pagal LR ATPK 188 (7) 1d. Už tai, kad po 2012m. gegužės 17d. brutalaus policijos ir kitų valstybės pareigūnų elgesio jėga ir prieš jos valią paimant mergaitę iš Klonio gatvės, mes visi spontaniškai tam reiškėme viešą protestą. Tose piliečių protesto akcijose gegužės 17, 18 ir 19 dienomis  buvo daug ir, jei esame kalti, tai kalti keli  tūkstančiai  ten dalyvavusių. Bet jie skaldo ir valdo, o  be manęs už tai kaltinimai pareikšti tik Povilui Gyliui. Dėl šio epizodo mano teismo posėdžiai turi įvykti antroje š.m. rugpjūčio mėnesio pusėje.
Tačiau tuo viskas nesibaigia. Gavau naują kvietimą atvykti 2012m. liepos 11d. 11val. į Vilniaus m. 3 policijos komisariatą ( Pylimo 52) pas tyrėją kuri man pareiškė, kad man bus užvesta dar viena byla už tuos pačius įvykius. Sutikite – tai jau panašu į organizuotą persekiojimą. Žinant, kad Lietuvoje grubiai pažeidžiamos žmogaus teisės į susirinkimų ir žodžio laisvę, pilnai galima manyti, kad esu persekiojamas už savo kalbą pasakytą mitinge Vilniuje prie LR Prezidentūros š.m. gegužės 26d. kurioje viešai įvardijau keletą labai įtakingų teisėsaugos, žiniasklaidos, bei politikos atstovų pavardžių priklausančių neteisėtai veikiančiai grupuotei viešai žinomai kaip “valstybininkų“ klanas. Jums matomai yra žinoma, kad 2007 m. man būnant  Seimo NSGK pirmininku, ši grupuotė buvo identifikuota  ir jos antikonstituciniai veikimai  prieš valstybę,  mano iniciatyva, paviešinti.  Už tai jie mane persekioja jau eilę metų. Praeitais metais buvo užpulta mano sodyba, sumuštas sūnus, o rudenį gavau grasinančias žinutes į savo telefoną. Jie veikia rafinuotai. Bijodamiesi atkreipti į save ir, ypač savo veiklą, kurią tęsia ir toliau, visuomenės dėmesį,  nekelia man bylų dėl mano pasakytos kalbos. Būdami labai įtakingi jie suranda būdų, kaip persekioti ir bauginti žmogų, kuris neturi galimybių apsiginti, nes teisėsaugą jie pilnai kontroliuoja.

Vienintelė  galimybė sutrukdyti jų kėslams – pranešti apie tai visuomenei. Tikiuosi, kad ne visi žurnalistai yra jų kontroliuojami, todėl prašau jūsų atviro ir padoraus šios situacijos nušvietimo.

Pagarbiai                                                                      Algimantas Matulevičius