Pradžia

Strasbūras: A.Lydekos informacija, kuri nebūtinai tiksli

Parašykite komentarą

Šis straipsniukas skolintas iš alfa.lt ir yra patrumpintas

Manau, nebūtinai reikia tikėti viskuo kas čia surašyta, tačiau šiaip jau – jis įdomus ir, gal būt, naudingas žmonėms, norintiems ginti savo teises…

Savo komentarus įterpiu į tarpus mėlyna spalva.

 

Lietuvos teismuose žmonės neišnaudoja visų gynybos galimybių – tai specialistai patvirtino Seime vykstančioje konferencijoje „Teisė į teisingą teismą: Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos jurisprudencija“. Ji surengta kaip įvadas į Europos Tarybos švietimo programą Lietuvos teisinei bendruomenei.

… Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas A. Lydeka teigė, kad nuo 2000 metų iki šios dienos Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) yra priėmęs 77 sprendimus bylose, susijusiose su Lietuva. Iš jų 66 atvejais nustatyta, kad buvo pažeista Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.

„Lietuva šiuo klausimu yra geresnėje situacijoje nei daugelis Europos valstybių. Tiesa, mes turime silpnų vietų – Lietuvoje bylų nagrinėjimas galėtų būti spartesnis, ypač visuomenėje didelį atgarsį sukėlusiose bylose. Būtina įgyvendinti subsidiarumo principą ir pirmiausia užtikrinti maksimalią žmogaus teisių gynybą mūsų nacionaliniuose teismuose tiesiogiai taikant Konvenciją“, – teigė A. Lydeka.

Statistika rodo, kad iš viso EŽTT atmeta 95 proc. skundų prieš Lietuvąteismas Strasbūre nagrinėjo 5 proc. visų siųstų peticijų. Lietuvos advokatūros tarybos pirmininko pavaduotoja daktarė Liudvika Meškauskaitė teigė, kad žmonės, besikreipiantys į EŽTT, dažnai neišnaudoja visų teisinės gynybos priemonių Lietuvoje. Būtent dėl šios priežasties Strasbūro teismas atmeta didelę dalį skundų.

Šioje vietoje, manau, tikrai būtina atkreipti dėmesį į tai, kad ne pats Strasbūro teismas yra toks jau beviltiškas, bet paprasčiausiai daugelis tautiečių, iš nežinojimo, kreipėsi į EŽTT tada, kai to daryti paprasčiausiai negalėjo. Ir šie skaičiai anaiptol neparodo, kad mes, lietuviai, šiame teisme turime mažai šancų. reikia tik praeiti visą teismų golgotą, o po to, laimėti bylą Strasbūre atsiras pakankamai daug galimybių

„Tokia situacija susiklosto dėl kelių priežasčių. Kai kada tai nulemia paprasčiausia teisės žinių stoka, neišmanymas – pavyzdžiui, pamirštama, kad net nesant atskiro įstatymo, visuomet galima remtis šalies Konstitucija ar tarptautine Konvencija. Žinoma, kai kada žmonės tiesiai į Strasbūrą kreipiasi ir dėl nepasitikėjimo Lietuvos teisine sistema“, – sakė L. Meškauskaitė.

R.Matelis: Teisėjų etikos ir drausmės komisija jau nusprendė. Atostogauti… Gi vasara

2 Komentaras

Teisinėje ar Teisminėje valstybėje gyvename? – klausimas man nenaujas. Ilgokai vien tik stebėdamas aplink mane vykstantį gyvenimą ir negalėdamas prieiti jokios konkrečios išvados, pabandžiau to pasiteirauti pas premjerą Andrių Kubilių. Nepavyko, – mano klausimas šio iškilaus Konservatorių lyderio nesudomino, tad jis man nieko taip ir neatsakė. Tada, praeitų metų spalio mėnesį nutariau pasikonsultuoti su internetine visuomene. Taip atsirado mano straipsnelis “Ar Lietuva – TeisMinė valstybė?“. Deja, tauta taip pat, ko blogo, nežinojo atsakymo į šį klausimą, todėl komentaruose liko tuštuma. Tiesa, šį straipsnį perskaitė pakankamai daug žmonių, todėl keleto pasamprotavimų sulaukiau į asmeninį paštą, Delfi blog’ą ir Netlog’ą. Bet rimtesnių išvadų nebūta. Gyvenimas paliko visa tai susigaudyti pačiam. Ir netgi sugriežtino sąlygas: “Daryk viską pats, savo rankomis, tada ir kitiems galėsi paaiškinti jau vos ne kvalifikuotai“.  Tad šiandiena tai ir bandau vykdyti…

Alinanti kova dėl teisingo nuosavybės teisių į okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę atstatymo, pas mane jau įsisenėjęs skaudulys. Ilgą laiką jaunatviškai naiviai buvau įsitikinęs, kad visos kalbos apie neteisingus ir neobjektyvius teismus, kurias tenka išgirsti bet kur – autobuse, kavinėje, pliaže ar net per radiją, yra perdėm pagrąžintos, o jų autoriai galimai paprasčiausiai patys pritrūksta orientacijos, nemoka tinkamai teismams pateikti turimų faktų ir dėl to, galimai pralaimi iš tikro laimėtinas bylas. Kita vertus, jutau ir net žinojau, kad teismai iš tikro būna labai tendencingi, tačiau ir čia buvau linkęs galvoti, kad visas tendencijas galima nušluoti, jei esi pakankamai ryžtingas ir tvirtas. Laimei šios savo vidinės abejonės niekada nekėliau kiek viešiau, todėl neapsijuokiau draugų ir bičiulių tarpe. Nes tokiomis abejonėmis daugeliu atvejų smarkiai klydau. Tiesa, matydamas kaip visomis prasmėmis su pagreičiu į bedugnę ritasi Lietuva, aš šiandiena manau, kad dar keletą metų anksčiau tvarkos buvo daugiau, o tokios tragedijos kaip Kedžių ir Venckų, ir jų sprendimo autokratiniai būdai, davė negeriems Temidės atstovams negerą pavyzdį, kuris dar iš vaikystės pasakų žinomas kaip “Kas stipresnis, tas ir teisesnis“. Nes, be jokių abejonių, teismų atstovai yra taip pat tik paprasti žmonės ir nuolatos savyje atlieka analizes “kas būtų jeigu būtų“. O Garliavos dirbtinai užgesinta byla, daugeliui davė ženklą – darykite kaip manote jums geriau ir jūs liksite teisūs.

Tiek to, pernelyg nesigilinsiu šiuo rašiniu į visas teorijas, nes jo tikslas – konkretaus veiksnio analizė. O tas veiksnys yra Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimas nieko nespręsti. Šių metų liepos 9 d., straipsnyje “Romualdas Matelis: Koks bus Teisėjų etikos Komisijos sprendimas?“ aš pakankamai išsamiai aprašiau savo skundą ir įdėjau jo kopiją. Turintys laiko ir kantrybės, jei dar neskaitę jo, galite paspausti ant išryškinto pavadinimo ir susipažinti su skųsta situacija. Kol kas įdedu tik komisijos atsakymo kopiją iš kurios mielas mano svetys galės susidaryti savo nepriklausomą nuomonę, o komentarus, kaip aš matau Lietuvos piliečio galimybę kovoti už teisingumą teisinėmis priemonėmis aš aprašysiu kažkurią kitą dieną. Tad šioje vietoje

Teisėjų etikos komija nesvarsčiusi mano, kad...

Teisėjų etikos komisija nesvarsčiusi mano, kad… [1 lapas]

Teisėjų etikos komisija nesvarsčiusi mano, kad... [2 lapas]

Teisėjų etikos komisija nesvarsčiusi mano, kad… [2 lapas]

kol kas dedu trafaretinį užrašą –

BUS DAUGIAU.

Kiti pastebėjimai apie Lietuvos teismų savivaldą

Iš advokato Vido VILKO asmeninės svetainės Teisėjų Etikos ir drausmes komisijos posėdžio protokolo IŠTRAUKA
Iš Teisingumas.Lt Teisinės informacijos portalo Teisėjų etikos ir drausmės komisija keturiems teisėjams drausmės bylų nekėlė

A.Matulevičius: Jie veikia rafinuotai

2 Komentaras

Nuo: Algimantas Matulevicius <algis.matulevicius@gmail.com>

GERBIAMIEJI

Siunčiu šią žinutę jums visiems su prašymu viešinti.

Prieš mėnesį Vilniaus 3 policijos komisariate man buvo surašytas Administracinės teisės pažeidimo protokolas kuriuo man inkriminuojama atsakomybė pagal LR ATPK 188 (7) 1d. Už tai, kad po 2012m. gegužės 17d. brutalaus policijos ir kitų valstybės pareigūnų elgesio jėga ir prieš jos valią paimant mergaitę iš Klonio gatvės, mes visi spontaniškai tam reiškėme viešą protestą. Tose piliečių protesto akcijose gegužės 17, 18 ir 19 dienomis  buvo daug ir, jei esame kalti, tai kalti keli  tūkstančiai  ten dalyvavusių. Bet jie skaldo ir valdo, o  be manęs už tai kaltinimai pareikšti tik Povilui Gyliui. Dėl šio epizodo mano teismo posėdžiai turi įvykti antroje š.m. rugpjūčio mėnesio pusėje.
Tačiau tuo viskas nesibaigia. Gavau naują kvietimą atvykti 2012m. liepos 11d. 11val. į Vilniaus m. 3 policijos komisariatą ( Pylimo 52) pas tyrėją kuri man pareiškė, kad man bus užvesta dar viena byla už tuos pačius įvykius. Sutikite – tai jau panašu į organizuotą persekiojimą. Žinant, kad Lietuvoje grubiai pažeidžiamos žmogaus teisės į susirinkimų ir žodžio laisvę, pilnai galima manyti, kad esu persekiojamas už savo kalbą pasakytą mitinge Vilniuje prie LR Prezidentūros š.m. gegužės 26d. kurioje viešai įvardijau keletą labai įtakingų teisėsaugos, žiniasklaidos, bei politikos atstovų pavardžių priklausančių neteisėtai veikiančiai grupuotei viešai žinomai kaip “valstybininkų“ klanas. Jums matomai yra žinoma, kad 2007 m. man būnant  Seimo NSGK pirmininku, ši grupuotė buvo identifikuota  ir jos antikonstituciniai veikimai  prieš valstybę,  mano iniciatyva, paviešinti.  Už tai jie mane persekioja jau eilę metų. Praeitais metais buvo užpulta mano sodyba, sumuštas sūnus, o rudenį gavau grasinančias žinutes į savo telefoną. Jie veikia rafinuotai. Bijodamiesi atkreipti į save ir, ypač savo veiklą, kurią tęsia ir toliau, visuomenės dėmesį,  nekelia man bylų dėl mano pasakytos kalbos. Būdami labai įtakingi jie suranda būdų, kaip persekioti ir bauginti žmogų, kuris neturi galimybių apsiginti, nes teisėsaugą jie pilnai kontroliuoja.

Vienintelė  galimybė sutrukdyti jų kėslams – pranešti apie tai visuomenei. Tikiuosi, kad ne visi žurnalistai yra jų kontroliuojami, todėl prašau jūsų atviro ir padoraus šios situacijos nušvietimo.

Pagarbiai                                                                      Algimantas Matulevičius

Romualdas Matelis: Koks bus Teisėjų etikos Komisijos sprendimas?

7 Komentaras

Nors visada gyvenime stengiuosi išlaikyti taktą ir visuotinai priimtinas bendravimo normas ir prie to jau seniai esu pripratęs, kartais susiformuoja situacijos, kai reikia peržengti šios ramovės slenkstį. Kiek toli tai gali nuvesti, šiandiena dar negaliu prognozuoti. Vis tik viliuosi, kad tai, kas nebeleidžia toliau būti užsisklendus sąlyginėje tyloje, bus pastebėta iš karto. Ir tinkamai įvertinta. Bet kol kas tai tik viltis…

Nuosavybės į žemę  klausimai, kuriuos mano šeima, įskaitant ir tolimus gimines, sprendžia jau apie 22 metus, tarsi senas neteptas, bet laimei – tvirtas traktorius, juda pirmyn. Tik juda labai braškėdamas. Matyt taip ir turi būti, nes tepimu neužsiėmiau niekada. Jei tai iš tikro būtų koks metalinis mechanizmas, suprantama, būčiau jau seniai sutepęs. Bet moralinių tepinių nepripažinau ir, ko gero, niekada nepripažinsiu.

Tiesa, susimąstyti apie tokių nuostatų tvirtumą, man tenka. Neretai vėl ir vėl iš naujo svarstau kodėl korupcija oficialiai pasmerkta, jei ji tokia daugeliui artima? Kam  reikalingas toks „žaidimas“? Bet atsakymo nerandu. Tik pavienės spėlionės. Gal tai Darvino ar dar kažkurio gamtininko atrastoji natūraliosios atrankos sudėtinė dalis? O jei būtų viskas popieriuje, tai jau vadintųsi civilizacijos pasiekimu?

Vis tik NEsu pilnai nusivylęs teisine padėtimi Lietuvoje. Nes mozaikiškai, nors ir neproporcingai ir labai netolygiai, tačiau teismuose kartais pavyksta apginti tiesą. Yra padorių teisėjų, kurie priima sprendimus, ne pagal įtakingųjų įgeidžius, o pagal sąžinę. Nežinau, gal jie ne visada vienodai  elgiasi, bet būna ir taip, teko tai patirti. Iš dalies įsivaizduoju kaip jiems tokiais būti nelengva, suprantu kokia kaina įmanoma tokiais išlikti, tačiau ne mažiau suvokiu ir tą kitą jausmą, kuris turėtų lydėti teisėją gal net visą gyvenimą, kai jis pardavęs sąžinę korumpuotiems ar proteguotiems „kolegoms“, bent jau kartas nuo karto blaškytųsi savo veiksmų prisiminimuose. Nes tai ateina visiems, tuo esu tikras. Tik laiko klausimas kada toks bumerangas sugrįš. Būdamas nebe jaunuolis, ne kartą gyvenime stebėjau nuo savo šlovės olimpų nulipusius žmones. Dažniausiai tai būna išėjusieji į pensiją, o kartu ir netekusieji buvusių postų. Tai pavėluotai prablaivo tokius žmones: gyvenimas jau negrįžtamai besibaigiąs ir jie pasijunta nebereikalingi ir niekam neįdomūs. Dažnu atveju tokios buvusios „žvaigždės“ ir savo vaikų nesugebėjo išsiauklėti „savais“, todėl šie tik formaliai su jais retsykiais pabendrauja. Be meilės, be atjautos… Битая карта – yra toks rusiškas posakis, kas lietuviškai reiškia, kad ta korta jau praradusi savo galią, o tuo pačiu ir nors kieno nors žavesį. Ir tada šie žmonės eina pas bet ką, nes jiems nebėra prasčiokų, nebėra runkelių. Yra tik nenumaldomas troškimas su kuo nors pabendrauti. Ir net aptarti koks neteisingas pasaulis juos supa. Vėlu, deja.

Negerų teisėjų buvimą  sąlygoja ne tik sąžinė ir pagundos. Prie tokios devalvacijos ženkliai prisideda ir pati sistema, valstybė, kurioje jie turi veikti. Ir net įstatymai, kurie dažnai švelniai tariant yra keisti. Visi mes esame nuo vaikystės susiję su tam tikra aplinka, kurią vadiname gimtine. Nebūtina net gimti kuriame nors Lietuvos kampelyje – jei ilgėliau gyveni viename ar kitame miestelyje, visi netrunka tapti pažįstamais, o kai kurie ir bičiuliais. Teisėjas turi būti objektyvus, tą suprantame visi. Bet ar taip visada įmanoma? Va, jei gyveni provincijoje, o esi teisėjas, ar lengva nuteisti savo aplinkos žmogų kito, atvykėlio ar netgi visai prašalaičio naudai? Ko gero sunku. Tad kodėl įstatymai verčia, kad teismai bylas spręstų pagal atsakovo buvimo vietą? Argi blogai būtų, jei pretendentas į teisingumą galėtų iš karto rinktis bešališką teismą? Juk pralaimėjimo atveju teisiajam priklauso visos bylinėjimosi išlaidos. Tame tarpe ir kelionės. Kitaip sakant – nuostoliai kompensuojami. Na, tiek to, nepakeisiu įstatymų, tad nesiplėtosiu šia kryptimi. Grįžtu prie piktybiško nuosavybės NEatstatymo Palangoje, o gal netrukus reikės rašyti ir apie analogiškas problemas Kaune.

Ilgai ir atkakliai kovojęs už teisingą nuosavybės atstatymą į visą laisvą žemę šiame Lietuvos kurorte Klaipėdos apygardos administraciniame teisme, pagaliau pasiekiau pergalę. Tačiau su ja nenorėjo sutikti kai kurie Palangos valdininkai. Neabejojau, kad nebetekę vilties man pažerti tik kelis trupinius iš viso priklausančio kepalo, jie sąmoningai ėmėsi viską vilkinti. Tačiau tada dar nežinojau, kad tai sąlygoje ne vien nesveikos ambicijos, bet ir paslėptas interesas. Dabar jau žinau, bet kol kas nerašysiu. Palauksiu kol visus tuos klausimus išnagrinės teismai. O tada, 2009 metų vasarą, neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik laukti, kad mano laimėjimą patvirtintų Vyriausias administracinis teismas. Ir jis tai padarė: žemai lenkiuosi prieš teisėjus A.Bakavecką, L.Baltrūnaitę ir A.Sutkevičių, nes jie, be mažiausio poveikio iš šalies, priėmė teisingą sprendimą. Palangos savivaldybės atstovė Daiva Zubytė į teismą net neatvyko: argi galėčiau tokią poziciją vertinti kitaip nei sąmoningą vilkinimą? Nes visiems tuo metu buvo žinoma – vyriausiame teisme eilės ne trumpesnės nei metams laiko. Tiek to… savivaldybė išnaudojo įstatymais leistą vilkinimą. Tačiau toliau viskas turėtų normalizuotis, o teismo sprendimas vykdomas.

Patikėjote tokiu scenarijum? Tada jūs dar naivesni už mane. Nuo to laiko, kai teismo sprendimas įsiteisėjo, praėjo jau virš dviejų metų… Nuo to laiko jau priimta dar apie 50 teismų nutarčių ir sprendimų, bet Palanga, jos savivaldybės administracijos vadovų asmenyje, viską vilkina ir šiandiena. Neaprašinėsiu viską detaliai, taip tapčiau tranu, čiulpiančiu savo skaitytojo laiką, o visas aprašymas iš manęs atimtų dar bent dvi paras. Teisės paslapčių galima mokytis universitetuose arba kolegijose, bet ne menkesnė patirtis ir praktikoje įgyjama. Dar prieš du metus kreipiausi į Palangos antstolę, kuri, regis, energingai ir ryžtingai ėmėsi darbo. Ji kreipėsi į Palangos teismą su prašymu paskirti baudą Palangos savivaldybės administracijos direktoriui už teismo sprendimo nevykdymą… Pirmasis posėdis, pagaliau paskyręs nuobaudą direktoriui V.Kuznecovui, įvyko 2011 metų liepos 5 dieną, t.y. praėjus jau 14 mėnesių nuo tos dienos, kai sprendimas turėjo būti įvykdytas. Kiekvienas tai gali vertinti savaip, tačiau paskirtoji bauda – tik 200 litų ir tik po to, kai kadencijai pasibaigus V.Kuznecovas jau nebebuvo direktoriumi, man regis sako daug ką. Tuo labiau įvertinant, kad Palangos teisėjos „užmiršo“ apie šią baudą informuoti savivaldybę… Na tiek to, gal gi prasidės jau nuosavybės atstatymas… Bet ne, visi atsakingieji savivaldybės asmenys ir toliau lyg niekur nieko „snūduriavo“, gal todėl, kad vasara, aplink vien poilsiautojai? Leiskite nusijuokti, pasibaigė ta vasara, bet ir kiti sezonai neatnešė nieko naujo. Juk 200 litų už kažkam sugadintus gyvenimo metus visai smulkmė…

Bet antstolė nesnūduriavo ir jau 2011 metų rugpjūčio mėnesį kreipėsi su nauju prašymu skirti antrą baudą į Palangos teismą. Antroji bauda buvo vos didesnė ir vėl akivaizdžiai neadekvati prabėgusiam laikui. 600 litų, kurie Palangos savivaldybei pasirodė vis tik per dideli ir jie šį nutarimą apskundė Klaipėdos apygardos teismui. Net nespėliosiu kodėl ir kaip į šią nuobaudą žvelgė teisėjas Žydrūnas BERTAŠIUS, tačiau jo sprendimas panaikinti baudą buvo gal net provokacinis: gal gi Matelis apskųs jį apeliacinės instancijos teismui, o taip jis, galimai praras dar apie metus laiko. Neskundžiau, nes mano tikslas kuo skubiau atgauti paveldimą nuosavybę, o ne bylinėtis. Tačiau šiandiena nei nežinau ar laimėjau ką nors, nes Palangos apylinkės teisėja Liucija Paulauskaitė nebeskubėjo ir net nebenorėjo dar kartą grįžti prie šių klausimų: per visą žiemą, matyt, įtemptai mąsčiusi, pavasarį, šių metų kovo 3 dieną priėmė itin keistą nutartį – sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Klaipėdos apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėta kita mano nuosavybės byla. Tarsi Palangos teismas tiesiog nepajėgus suvokti ar senas Klaipėdos administracinio teismo sprendimas jau įvykdytas ar dar ne. Vis tik, mano prašymu ir šiek tiek pasikeitus aplinkybėms, prie šios bylos sugrįžta ir gegužės 22 dieną priimta dar „saliamoniškesnė“ nutartis – baudos nebeskirti visai. Tai kas, kad jau 26 mėnesiai teismo sprendimas neįvykdytas? Kas tas Matelis iš Kauno? Kur kas svarbiau geri santykiai su savo miesto valdžia. Ko gero, tokios mintys sukosi teisėjos galvoje, nes net teismo posėdžio metu man akcentuojant, kad savivaldybės nusikalstamo vilkinimo pasekmėje jau du paveldėtojai, mano Tėvai nebesulaukė teisingumo, Liucija Paulauskaitė netikėtai mane nutraukė ir pareikalavo gerbti teismą. Tarsi tiesos sakymas posėdžio metu būtų jam didelė nepagarba… Gi aš manau, kad toks teismo sprendimas pats savaime parodė nepagarbą kito teismo įsiteisėjusiam sprendimui…

Šiuo raštu, be kita ko, noriu labai padėkoti keletui klaipėdiečių, kurie parodė susidomėjimą nuosavybės klausimais ir atvyko prie teismo [žr. nuotraukose], deja, nebuvo įleisti stebėti teismo posėdžio…

Esant tokioms aplinkybėms man nebeliko nieko kito, kaip tokį elgesį apskųsti Lietuvos Teisėjų etikos Komisijai. Koks bus jos sprendimas, tikiuosi, netrukus sužinosime…

Gegužės 17 diena, prieš Palangos teismo posėdį

Žemiau perspausdinu šį skundą.

PRAŠYMAS [SKUNDAS]I. Prašyme naudojami trumpiniaiKlaipėdos Apygardos administracinis teismas – „KlAAT“,Klaipėdos Administracinis teismas –„KlAT

Lietuvos Vyriausiasis administracinis Teismas –  „LVAT

Palangos miesto apylinkės teismas – „Palangos teismas

Palangos m. savivaldybės administracija – „Palangos administracija“ arba ir „PSA

Nutartis arba sprendimas – „Procesinis sprendimas“ arba ir „PS

II. Faktinės aplinkybės, susijusios su abejone teisėjų bešališkumu

1. 2009 m. balandžio 23 d. Klaipėdos Apygardos administracinis teismas iš dalies patenkino mano skundą ir priėmė Procesinį sprendimą: “<…> Įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administraciją, ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Palangos miesto žemėtvarkos skyriui pateikti informaciją kartografinėje medžiagoje apie visą laisvą [neužstatytą] Jono ir Pranės Norkų turėtą žemę”. Palangos m. Savivaldybės administracija su nutartimi nesutiko ir apskundė ją Lietuvos Vyriausiajam administraciniam Teismui.

2. 2010 m. balandžio 19 d. LVAT priėmė PS, kuriuo paliko galioti KlAAT PS nepakeistu. Teismo nutartis įsiteisėjo, tačiau Palangos administracija Teismų procesinius sprendimus ignoravo ir faktiškai jų nevykdė: 2010 m. birželio 30 d. PSA direktorius išleido imitacinį įsakymą Nr. A1-481, kuris buvo žodis į žodį perrašytas ir teismų jau vertintas kaip neteisingas 2007 m. birželio 11 d. PSA direktoriaus įsakymo Nr. A1-489 kopija, tekste teįterpiant žodžius „vykdant Klaipėdos apygardos administracinio teismo nutartį“.

3. 2010 m. rugpjūčio 13 d. KlAAT man išduotas Vykdomasis raštas, kurį aš pateikiau Palangos antstolei Redai Vizgaudienei, o ši kreipėsi į PSA su reikalavimu vykdyti teismo sprendimą. PSA tinkamai nereagavo į antstolės reikalavimą, o pabandė apkaltinti ją viršijant savo įgaliojimus. Tokiu būdu Palangos teismui 2010 m. spalio 19 d. buvo paduotas skundas prieš antstolę R.Vizgaudienę. Palangos teismas 2010-10-21 d. atsisakė priimti PSA skundą, todėl ši PS Palangos administracija apskundė Klaipėdos apygardos teismui, kuris 2011 m. sausio 26 d. išnagrinėjo skundą ir priėmė PS panaikinti Palangos teismo nutartį ir skundą grąžinti Palangos teismui nagrinėti iš esmės.

4. 2010 m. lapkričio 10 d. antstolė R.Vizgaudienė [savo ruožtu] kreipėsi į Palangos teismą su prašymu dėl teismo sprendimo neįvykdymo klausimo išsprendimo ir skirti PSA direktoriui piniginę baudą. Palangos teismas [teisėja E.Žakevičiūtė] 2011 m.  vasario 11 d. skundą atmetė, todėl aš šį PS apskundžiau KlAT, kuris [teisėjų kolegijos pirmininkė E.Morkūnienė] 2011 m. gegužės 19 d. išnagrinėjo mano skundą ir įpareigojo Palangos teismą nagrinėti antstolės pateiktą skundą iš naujo.

5. 2011 m. liepos 5 d. Palangos teismas [teisėja D.Jakštienė] išnagrinėjo antstolės skundą pakartotinai ir priėmė nutartį skirti Palangos administracijos direktoriui [jau tuo metu nebedirbusiam šiose pareigose] 200.00 lt. baudą. Apie paskirtą baudą Palangos teismas, deja, „pamiršo“ informuoti PSA.

6. 2011 m.  rugpjūčio 12 d., PSA ir toliau nevykdant teismų PS, antstolė R.Vizgaudienė kreipėsi į Palangos teismą su nauju prašymu paskirti Palangos administracijos direktoriui naują baudą už tolesnį KlAAT PS nevykdymą.

7. 2011 m. rugpjūčio 24 d. Palangos teismas [teisėja D.Jakštienė] priėmė PS – skirti antrą baudą PSA direktoriui, sumoje 600 lt. PSA šį sprendimą apskundė KlAT.

8. 2011 m. lapkričio 3 d. KlAT [teisėjas Ž.Bertašius] priėmė PS panaikinti Palangos teismo sprendimą ir grąžinti jį atgal į Palangą nagrinėti iš naujo.

9. 2011 m.  gruodžio 14 d. Palangos teismas [teisėja L.Paulauskaitė] iš naujo nagrinėjo šią bylą. Posėdis pradėtas ryte, 11:45 val., bet po 10 min. teisėja L.Paulauskaitė netikėtai paskelbė 2,5 valandos pertrauką ir išėjo iš salės. Pertraukos metu, ne mažiau netikėtai, PSA teisininkas V.Korsakas man primygtinai ėmė siūlyti sudaryti Taikos sutartį, prašė sutikti su jo prašymu teismui bylos nagrinėjimą atkelti trims savaitėms. Po 2,5 valandos, tęsiant teismo posėdį, PSA atstovo paprašytas teismas bylos nagrinėjimą nukėlė į 2012 m. sausio 19 d.

10. 2012 m. sausio 18 d., iki tol nesulaukęs PSA Taikos sutarties projekto, Palangos teismą [teisėją L.Paulauskaitę] telefonu ir elektroniniu paštu informavau, kad teisininkas, man paskambinus jam, informavo, jog sausio 19 d. bus Vilniuje ir net nežino ar kas nors teisme atstovaus PSA, o įsipareigojimo teismui – sutarties nėra paruošęs ir jos nebus. Prašiau teismo šios bylos nagrinėjimą nukelti į kitą artimiausią datą, nes mano kelionė, nesant sutarties projektui ir nedalyvaujant PSA atstovui būtų greičiausiai beprasmė, o byla būtų atidėta. Teismas sutiko su tokiu mano situacijos vertinimu ir paskyrė naują posėdžio datą – vasario 15 d.

11. 2012 m. vasario 15 d. Palangos teisme vyko naujas posėdis [teisėja L.Paulauskaitė], kurio nutartis paskelbta 2012-03-06 d., o šiuo PS nutarta šią civilinę bylą sustabdyti iki bus išnagrinėtas mano skundas Klaipėdos apygardos administraciniame teisme dėl PSA 2012 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. A1-30, kuris netikėtai atsirado man laukiant žadėtos Taikos sutarties.

12. 2012 m. kovo 5 d. PSA direktorė parašė naują įsakymą Nr. 174, kuriuo pati, nelaukdama KlAAT sprendimo, panaikino savo sausio 13 d. įsakymą. Esant tokioms aplinkybėms aš atsiėmiau savo skundą iš KlAAT, kaip nebelikus skundžiamo subjekto, o 2012 m. balandžio 7 d. paprašiau Palangos teismo pirmininkės D.Jakštienės atnaujinti bylos dėl baudos Palangos administracijos direktoriui, nagrinėjimą.

13. 2012 m. gegužės 17 d. Palangos teisme įvyko naujas teismo posėdis, kuriam teismas buvo nepasiruošęs: salėje, kur turėjo vykti bylos nagrinėjimas, buvo užimta, o teisėja L.Paulauskaitė, praėjus 20 minučių bylai skirto laiko, man ir antstolei R.Vizgaudienei nurodė eiti į jos kabinetą. Bylos svarstyme neleista dalyvauti keletui stebėti posėdžio atvykusių visuomenininkų. Posėdžio PS paskelbimas nurodytas 2012-05-22 d. Šio procesinio dokumento nesu gavęs iki šios dienos, todėl, nežinodamas teismo motyvų, negaliu jo deramai apskųsti.

14. 2012 m. gegužės 23 d., paskambinęs telefonu Palangos teismo sekretorei, sužinojau, kad antstolės prašymas paskirti antrą baudą PSA direktoriui atmestas, o nutarimas man išsiųstas paštu. Dar po dviejų dienų nesulaukęs šios siuntos, skambinau pakartotinai, tačiau sekretoriato darbuotoja pakartojo tą patį – PS man išsiųstas Neregistruotu (?) laišku.

15. 2012 m. gegužės 30 d., nesulaukęs minimos nutarties ir nenorėdamas praleisti apskundimo termino, išsiunčiau apeliacinį skundą [be motyvų] į KlAT, kuriuo apskundžiau Palangos teismo 2012-05-22 d. PS.

16. 2012 m. birželio 5 d. KlAT [teisėja R.Zubernienė] priėmė nutartį atsisakyti priimti mano atskirąjį skundą dėl Palangos teismo 2012-05-22 d. nutarties ir man skundą grąžino, paaiškinant, kad atskirąjį skundą galiu teikti tik per Palangos teismą ir turiu prašyti Palangos teismo atnaujinti skundo padavimo terminą.

17. 2012 m. birželio 14 d. Palangos Teismas [teisėja D.Jakštienė] priėmė nutartį, kuria atsisakė priimti mano atskirąjį skundą dėl praleisto termino ir grąžinti jį man.

18. 2012 m. birželio 26 d. Palangos teismas [teisėja L.Paulauskaitė] priėmė nutartį atnaujinti terminą dėl 2012-05-22 d. nutarties skundui paduoti ir skundą priimti.

19. 2012 m. liepos 2 d. aš dar vis nesu gavęs Palangos teismo gegužės 22 d. nutarties.

 III. Situacijos chronologinis aprašymas

Šiuo skundu noriu atkreipti LR Teisėjų etikos komisijos ir Teisėjų tarybos dėmesį į Palangos miesto apylinkės teismo teisėjos Liucijos Paulauskaitės ir iš dalies, teisėjos Dianos Jakštienės veiksmus, sprendžiant su mano nuosavybės atstatymu Palangoje susijusias bylas, kurie, galimai, pažeidžia mano teisėtus interesus ir lūkesčius į bešališką teismą. Rašydamas šį raštą viliuosi, kad Teisėjų etikos komisija objektyviai nustatys ir kritiškai įvertins Palangos teisme įsigalėjusią tvarką, kuria, galimai proteguojami, Palangos savivaldybės administracijos vadovų neteisėti veiksmai, o pats teismas, pamindamas visuotinai žinomas Teisinės valstybės principus, savo veiksmais nuvertina kitų teismų sprendimus, taip sudarydamas sąlygas valdininkams [ir, galimai – politikams] pažeidinėti Konstituciją, nevykdyti LR galiojančių įstatymų ir žeminti teismų, kaip teisingumo garantų šalyje, autoritetą, o visuomenei didina nepasitikėjimą teismų priimamais sprendimais.

Bendram Garbios Etikos komisijos situacijos suvokimui, aukščiau esančias FAKTINES APLINKYBES išdėsčiau pilnai, nors ne visos jos tiesiogiai susijusios su mano šiuo skundu. Noriu paaiškinti, kad aplinkybės, verčiančios mane ne tik jausti, bet ir manyti, kad paminėtos Palangos teisėjos nėra bešališkos nurodytose bylose, prasidėjo tik nuo tada, kai į Palangos administraciją ir kiek vėliau į Palangos teismą, mano prašymu, gindama mano Klaipėdos apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiu sprendimu įtvirtintą interesą kreipėsi Palangos antstolė R.Vizgaudienė. Palangos administracija, nenorėdama vykdyti įsigaliojusio Klaipėdos administracinio teismo sprendimo, 2010 m. birželio 30 d. parašė naują, susijusį su mano nuosavybės atstatymu, imitacinį įsakymą. Kad naujasis, PSA direktoriaus įsakymas yra tik apsimestinis, nesunkiai galėjo įsitikinti ne tik antstolė, bet ir teisinio išsilavinimo neturintis asmuo: įsakymas parašytas, matyt, paskubomis, todėl jis nurašytas žodis į žodį toks pats kaip ir senasis, išleistas dar 2007 m. birželio 11 d., kurį iš esmės buvau apskundęs Klaipėdos apygardos administraciniam teismui ir kurio netinkamumą pripažino Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, palikdamas galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistu. Naujame įsakyme PSA tik įterpė žodžius „Vykdydamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą“, o visi kiti žodžiai, įskaitant net kablelius ir taškus, palikti nepakeisti. Antstolės reikalavimą vykdyti teismo sprendimą Palangos savivaldybė sutiko priešiškai ir suskubo paduoti prieš ją skundą į Palangos teismą, kuriame teigė, kad antstolė Reda Vizgaudienė neturi teisės tikrinti jų imitacinio įsakymo teisingumo. Palangos apylinkės teismas atsisakė priimti šį skundą: apie tai buvau informuotas telefonu ir tai, tuo metu mane labai pradžiugino, nes teikė viltį į teisingą bylos baigtį. Netrukus mane pasiekė kita žinia, kad PSA tokį sprendimą apskundė Klaipėdos apygardos teismui. Nors tuo metu ir tikėjau, kad Palangos teismas jau pirmomis dienomis pasirodė principingas, nutariau tuo įsitikinti iki galo, todėl nuvažiavau į Klaipėdos apygardos teismą susipažinti su skundo atmetimo motyvais ir kita bylos medžiaga. Perskaičius byloje esančius dokumentus ir sužinojus, kad šis skundas Klaipėdoje bus svarstomas tik po trijų mėnesių, man kilo jau pirmasis įtarimas, kad tai gali būti labiau vilkinimo požymių turintis veiksmas, negu sąžiningas Palangos teismo nutarimas. Toliau besigilinant į bylos medžiagą šis įtarimas tik sustiprėjo: pasirodė, kad Palangos teismas nepriėmė skundo ne dėl jo nepagrįstumo, o todėl, kad Palangos administracijos atstovo įgaliojime trūko vieno įrašo. Norint teisingai ir, galimai, per trumpiausią laiką išspręsti bylą, PSA atstovai, kurių įstaiga yra praktiškai kitoje gatvės pusėje, galėjo savo įgaliojimą pataisyti per pusvalandį, tačiau pasirinktas kitas, laiką nutolinantis kelias – skųsti sprendimą Klaipėdos teismui, matomai akivaizdžiai žinant, kad ten šis skundas savivaldybei „laimės“ dar bent tris mėnesius. Galiu ir apsirikti, bet vėliau man pasirodė, kad tokia įvykių eiga galėjo būti aptarta ir su Palangos teismu. Tuo labiau, kad KlAT, savo  2011 m. sausio 26 d. priimtu PS nustatė, kad ginčijamas įgaliojimas yra pakankamas, todėl byla grąžinta Palangos teismui nagrinėti iš naujo… Vėliau, Palangos teismas, savivaldybės skundą nagrinėjęs iš naujo, jį atmetė, nes nebuvo jokios galimybės pripažinti, kad antstolė neturi teisės suvokti, kad naujasis įsakymas yra senojo, teismo jau paneigto įsakymo, paprasčiausia kopija.

Tuo tarpu Anstolės skundą Palangos teismui prieš PSA, Palangos teismas atmetė ir tik man, kaip suinteresuotam asmeniui šį PS apskundus KlAT, Apygardos teismas jį grąžino Palangos teismui nagrinėti iš naujo. Tik po šio, ir vėl laiką susiurbusio veiksmo Palangos apylinkės teismas priėmė PS – skirti 200 lt. baudą PSA direktoriui V.Kuznecovui. Gal tik sutapimas, tačiau bauda direktoriui buvo paskirta būtent tada, kai jau praėjo nauji rinkimai į vietines tarybas, o su jais savo kadenciją jau buvo pabaigęs ir tuometinis PSA direktorius, o jo vietoje jau dirbo nauja direktorė A.Kilijonienė, kuri, deja, tęsia savo pirmtako blogą tradiciją – mano įsitikinimu – piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Tačiau ta aplinkybė, kuri paaiškėjo jau gerokai po šio, seniai įsiteisėjusio PS, aš laikau kaip sąmoningą aplinkybę: Palangos teismas „pamiršo“ apie priimtą sprendimą informuoti Palangos miesto savivaldybės administraciją. O tai vėliau sąlygojo Klaipėdos apygardos teismo teisėjo Ž.Bertašiaus PS – patenkinti PSA skundą dėl antrosios baudos, sumoje 600 lt direktorei paskyrimo ir grąžinti bylą Palangos teismui nagrinėti iš naujo. Noriu atkreipti Jūsų dėmesį, kad nuo pirminio antrosios baudos paskyrimo jau praėjo beveik metai laiko, o įsiteisėjusio sprendimo nėra iki šiol. Ir nėra dėl Palangos teismo daromų „klaidų“, kurios akivaizdžiai skatina PSA vadovybę nereaguoti į teismų priimamus sprendimus, juos ignoruoti ir, kaip paskutiniais mėnesiais man ėmė aiškėti, tai daryti ne atsitiktinai ir ne iš tingumo, o aiškiai siekiant nuslėpti kur kas didesnius įstatymų pažeidimus ir ignoravimus, kurie, tikiuosi, ateityje gali būti teismų pripažinti kaip nusikalstami.

Kad teisėja Liucija Paulauskaitė nėra objektyvi šioje byloje, akivaizdžiai man ėmė aiškėti paskutiniaisiais mėnesiais. Tačiau kartkartėmis įsiterpiantys kadenciją baigiančios teismo pirmininkės D.Jakštienės veiksmai ir rolė šioje bylinėjimosi  dalyje kelia ne mažiau abejonių. Mane yra pasiekę internetinių piliečių pranešimai-patarimai reikalauti viso Palangos teismo nusišalinimo, nes, šių šaltinių duomenimis, Palangos administracijos naujasis teisininkas Vytautas Korsakas yra buvęs šių teisėjų kolega, t.y. prieš keletą metų yra dirbęs Palangos teisme kartu su L.Paulauskaite ir D.Jakštiene. Tačiau aš nesivėliau į dar didesnes teisines gilumas: visų pirma nesu tikras tokių teiginių teisingumu, antra – neįžvelgiau būtinumo protestuoti net jei V.Korsakas tikrai buvęs šio teismo darbuotoju. Todėl įvardiju tai tik tarp kitko, nebent jei Etikos komisijai tai taptų įdomu ir ji pati panorėtų pasigilinti į šias aplinkybes.

Vis tik, kad V.Korsakas galimai neblogas teisėjos bičiulis aš ėmiau įtarinėti po 2011 m.  gruodžio 14 d. vykusio teismo posėdžio, o tiksliau, netgi jo metu. Atvykus į teismo pastatą mane pasitiko kažkokie neįprasti p. V.Korsako ir teisėjos L.Paulauskaitės tiriantys žvilgsniai, tačiau pats keistumas prasidėjo posėdžio pradžioje: paprašius leidimo darytis garso įrašą [juos darausi visuose posėdžiuose, prieš tai gavęs teisėjo sutikimą], teisėja nerišliai ėmė klausinėti kodėl man jis reikalingas, teigė, kad ir taip teismas tą daro, bet vėliau leido. Pravedusi įžanginę įprastinę kalbą, išaiškinusi šalių pareigas ir teises, ir sutikrinusi kas dalyvauja, ji netikėtai vietoj bylos nagrinėjimo pradžios paskelbė 2,5 valandos pertrauką. Be jokių motyvų. Ir išėjo iš salės. Tuoj po to V.Korsakas priėjo prie manęs ir mįslingai ėmė klausinėti kokia mano nuomonė apie galimą Taikos sutartį. Į tai atsakiau, kad taikos sutartis, jei ji priimtina abiems pusėms, mano nuomone yra teisingas sprendimas. Tačiau jai turi būti tinkamai ir iš anksto pasiruošta. V.Korsakas netikėtai pasižadėjo per tris savaites pilnai įvykdyti vis vilkinamą teismo sprendimą ir labai atsargiai klausinėjo ar aš sutiksiu su tokiu laiku. Sutikau, nes maniau, kad tai būtų tikrai civilizuotas, nors ir nepateisinamai uždelstas klausimo sprendimas. Pasibaigus ilgai pertraukai V.Korsakas išsakė L.Paulauskaitei apie mūsų preliminarų sutarimą ir teisėja, tuo nei kiek nenustebusi paskyrė kitą datą. Ne už trijų savaičių, o dar vėliau – už mėnesio. Deja, mano tikėjimas gerais palangiškių norais buvo per naivus. Artėjant paskirtai teismo posėdžio datai, bet nesulaukęs sutartos Taikos sutarties projekto paskambinau V.Korsakui, kuris lyg niekur nieko man atsakė, kad jis jokio projekto neparuošęs, o ir net nežino ar dalyvaus kas nors iš savivaldybės teismo posėdyje, sakė: „gal ką nors direktorė atsiųs, o aš tai išvažiuoju į Vilnių“. Tapo aišku, kad taikos sutarties nebus, o visa tai buvo ir vėl eilinis laiko atitolinimas. Dabar jau galiu spėti, kad tas laikas buvo panaudotas naujam neteisingam įsakymo surašymui ir išleidimui, kuriame man skirta tik dalis laisvos [neužstatytos] mano paveldimos žemės. Esu įsitikinęs, kad teisėja L.Paulauskaitė, matydama tokią apgaulę [PSA, prašydama teismo atidėti nagrinėjimą pretekstu taikos sutarties ruošimui, tai įtvirtino oficialiu raštu, kurio kopiją išreikalavau ir sau], turėjo pritaikyti administracines drausminančias priemones. Bet į tai sureaguota labai nuolankiai… Vėliau sekusiame teismo posėdyje, iš manęs sužinojusi, kad aš naująjį PSA įsakymą jau esu apskundęs Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, teisėja L.Paulauskaitė priėmė nutartį visai sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, kol bus išspręstas naujojo įsakymo panaikinimo klausimas. Sunku vertinti tokį žingsnį kitaip, kaip oficialų ir bepriežastinį teismo nusišalinimą nuo bylos svarstymo, nes mano Klaipėdos teismui apskųstas naujasis įsakymas mažai kuo siejosi su jau seniai įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymu. Negaliu patikėti, kad teisėja neįvertino tokios aplinkybės, kad galimai pralaimėjusi šią bylą PSA naująjį PS skųs į LVAT, o šiame teisme esančios eilės pasiglemš dar metus laiko.

Tačiau vėliau besikeičiančios aplinkybės [PSA pati atšaukė savo sausio mėnesio įsakymą] viską pakoregavo savaip, todėl man atsiėmus skundą iš KlAAT, bylą vėl buvo galima tęsti, todėl parašiau Palangos teismui prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą. Tai buvo padaryta, o posėdis paskirtas š.m. gegužės 17 d.

Nustatytu laiku atvykus į teismą, skelbimų lentoje esančiame grafike nurodytą salę radau užimtą. Netrukus paskui mane atvyko keletas piliečių, panorusių stebėti mano žemės negrąžinimo bylą, kas labai suerzino teisėją L.Paulauskaitę. Laikas ėjo, o mes, bylos dalyviai ir stebėtojai stovėjome koridoriuje. Praėjus apie 20 minučių nuo paskirto posėdžio pradžios, teisėjos sekretorė išėjo į koridorių ir pranešė, kad laisvos salės nėra [(!), tarsi posėdis būtų iš anksto nenumatytas], todėl bylos dalyviai turi eiti į teisėjos asmeninį kabinetą, o stebėtojai įleidžiami nebus. Tokiomis aplinkybėmis teisėjos valia tesimo posėdis tapo uždaru ir net su manimi į Palangą atvykusi mano žmona į kabinetą pateko ne iš karto. Esu įsitikinęs, kad tai taip pat vienas iš Teismų įstatymo pažeidimų, padarytų teisėjos L.Paulauskaitės.

Šio posėdžio metu, man sakant savo kalbą ir minint, kad dėl Palangos savivaldybės administracijos piktybinio nuosavybės atstatymo vilkinimo, teisingumo jau nebesulaukė mano abu velioniai tėvai, o ir mano sveikata jau gerokai sumenkus ir galimai siekiama mane palaužti moraliai ar net taip sulaukti paskutinio pretendento išėjimo į Anapilį, teisėja L.Paulauskaitė tai kažkodėl palaikė kaip nepagarbą teismui ir mane pertraukė reikalavimu gerbti teismą. Tik man ryžtingai patvirtinus, kad teismą gerbiu ir neturiu jokių užmačių elgtis kitaip, galėjau toliau tęsti savo kalbą [esant reikalui, šio posėdžio audioįrašą taip pat turiu]. Tokios jos nepagrįstos pastabos trikdė mano susikoncentravimą, esu įsitikinęs, kad teisėjas turėtų būti tikras, kad jo pastaba reiškiama ten, kur ji yra būtina ir teisinga. Šiame teismo posėdyje nedalyvavo joks PSA atstovas, tačiau tai nekėlė jokios nuostabos teisėjai, kas leido manyti, kad ir tokia aplinkybė jai buvo žinoma iš anksto, o PSA teisininkas jai iš anksto neabejojo savo pergale. Pasibaigus teismo posėdžiui teisėja pranešė, kad PS bus skelbiamas gegužės 22 dieną, tačiau man atvykti į paskelbimą nėra būtina, apie jį būsiu informuotas raštu. Negalėdamas būti abejingu bylos baigčiai ir norėdamas kuo greičiau sužinoti apie priimtą PS, nustatytą dieną paskambinau į Palangos teismą. Buvau informuotas, kad antstolės pareiškimas atmestas, o nutartis man išsiųsta paštu. Ją apskųsti galėsiu per 7 dienas. Nutarties nesulaukiau ne tik per visą apskundimo laiką, bet nesu jos matęs iki dabar. Kaip, beje ir nežinau kuo baigėsi į Palangos teismą iš Klaipėdos grįžęs PSA skundas prieš antstolę, nes manęs Palangos teismas apie tai nesivargino informuoti. Iš pačios antstolės tik žodžiu esu sužinojęs, kad Palangos tą skundą atmetė.

Atrodytų jau pakankamai pažeidimų, kad kreipčiausi į Jus su skundu, tačiau stengiausi būti kantrus ir neskubėti – gal gi pavyks apsieiti be pagalbos iš Teisėjų tarybos ar Etikos komisijos. Tačiau tolimesni Palangos skundžiamų teisėjų veiksmai jau viršijo visas įmanomas ribas. Nesulaukęs gegužės 22 d. skelbtos nutarties, todėl nežinodamas jos motyvų, tačiau nenorėdamas praleisti 7 d. termino, išsiunčiau skundą [be motyvų] į KlAT, tačiau iš čia jis man grąžintas, nes pagal CPK nuostatas Palangos teismą turiu skųsti per tą patį Palangos teismą. Ir nors manau, kad Klaipėdos apygardos teismas turėjo atsižvelgti į realią padėti ir priimti skundą, nes skunde buvau nurodęs, kad baigiasi apskundimo terminas, o nutartis man neatsiunčiama, man skundas grąžintas, patariant prašyti Palangos teismo atstatyti terminą. Kodėl turiu prašyti atstatyti terminą man ir iki šiol neaišku, nes aš jo nepraleidau: ta aplinkybė, kad aš kreipiausi į Klaipėdos apygardos teismą turėjo būti pripažinta kaip „laikrodžio sustabdymas“, tačiau ne… Tada išsiunčiau skundą be motyvų į Palangos teismą, bet teisėja D.Jakštienė jo nepriėmė ir grąžino. Motyvas – aš neįrašiau prašymo atnaujinti terminą. Teko rašyti dar kartą, atliekant tą formalų, nors mano įsitikinimu, neteisingą „reveransą“ – pridėti prašymą atstatyti terminą. Ir pagaliau Palangos teisėja L.Paulauskaitė priėmė nutartį terminą atnaujinti ir priimti mano atskirąjį skundą. Deja, ši nutartis taip pat neinformatyvi, nes nenurodoma iki kada man pratęstas terminas. Tačiau svarbiausia, kad abiejuose skunduose Klaipėdos apygardos teismui per Palangos teismą prašiau pagaliau man atsiųsti gegužės 22 d. nutartį, tačiau abu kartus vokuose taip ir nebuvo įdėta minima nutartis, kas rodo, kad mano atžvilgiu naudojamas ir toliau moralinis spaudimas atsisakyti savo teisėtų reikalavimų į pilną nuosavybės atstatymą.

Ta pačia proga noriu atkreipti Etikos komisijos dėmesį, kad mano paminėti dokumentų neteisingi rašymo ir išsiuntimo momentai nėra vienetiniai. Tokiu būdu, aplaidžiai žiūrint į savo pareigas, nebuvo išsiųstas sprendimas apie 200 lt. baudos paskyrimą administracijos direktoriui, tokiu būdu ir man niekaip neišsiunčiama teismo nutartis. Analogiškai, paskutinėje teismo nutartyje neįrašytas terminas iki kada pratęstas mano skundo padavimo terminas. O panašia ir netgi man nesuprantama aplaidumo aplinkybe, manau, reikia laikyti ir tokią situaciją: kadangi pareiškėja šiose visose bylose buvo antstolė Reda Vizgaudienė ir ji prašė teismo skirti baudą PSA direktoriui, aš visą laiką buvau įsitikinęs, kad tokios paskirtos baudos eina į valstybės biudžetą. Tačiau paskutinio, gegužės 17 d. posėdžio metu antstolė, savo kalboje prašė teismo paskirti baudą R.Matelio naudai. Mane tai nustebino, pasibaigus posėdžiui pamaniau, kad paprasčiausiai antstolė suklydo išsireikšdama. Todėl grįžęs namo susiradau seną, jau seniai įsiteisėjusį 2011 m. liepos 5 d. Palangos teismo [teisėja D.Jakštienė]  sprendimą, kuriuo 200 lt. bauda paskirta buvusiam direktoriui V.Kuznecovui. Deja, šiame sprendime nenurodyta kam Valerijus Kuznecovas turėjo sumokėti šią baudą. Priimtoje nutartyje rašoma tik „paskirti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriui Valerijui Kuznecovui 200 litų baudą“ ir nenurodoma kam ir per kiek laiko jis ją turi sumokėti. Atsiradus tokiam neaiškumui, 2012-06-21 d. išsiunčiau paklausimą Palangos teismo pirmininkei kam ta nutartimi turėjo sumokėti baudą direktorius. Oficialaus atsakymo dar nesu sulaukęs, tačiau 2012 m. birželio 26 d. sulaukiau keistoko skambučio iš Palangos teismo. Skambinusi moteris prisistatė kaip Palangos teismo sekretorė, prašė manęs nurodyti savo bankinę sąskaitą, kurią reikia pateikti mokesčių inspekcijai, kad ji man pervestų 200 lt., nes bauda paskirta mano naudai. Pokalbio metu buvau priblokštas: nejaugi už V.Kuznecovą man minimus pinigus ruošiasi mokėti Mokesčių inspekcija? Tačiau kalbėjusi moteris sakė, kad „taip, kol kas pinigus praves VMI“. Tokia tvarka man kelia didelę nuostabą, nes iki šiol buvau įsitikinęs, kad paskirtas baudas, nesvarbu kam jos turi būti sumokėtos, turi mokėti pats kaltininkas, o jei jis to nepadaro gera valia, priteistas sumas turi iš jo išieškoti antstolis.

IV. Pareiškėjo prašymas

Gerbiama Teisėjų etikos Komisija. Prašau Jūsų nuodugniai įsigilinti į mano išdėstytą problemą, teisėjų L.Paulauskaitės ir D.Jakštienės pareigybinę elgseną ir etikos normų laikymąsi atliekant savo pareigą ir vadovaujantis komisijos nuostatais bei dalinai Teisėjų tarybos kompetencijos aprašu, tinkamaiįvertinti ir priimti teisingą sprendimą šių teisėjų atžvilgiu. Manant, kad tikslinga mane kviestis apklausai į komisijos posėdį, prašau mane apie tai informuoti – visada sutiksiu pakartotinai ir išsamiai paaiškinti šiame rašte išdėstytas, o jei reikės – ir kitas aplinkybes.

 

Palanga 2012
2012 m. gegužės 17 d.

Panašios temos:

A.Račas: Ypatingoji padėtis Lietuvoje truks amžinai?

Šilutės naujienų Gintarė PLUNGIENĖ skelbia: “Dėl žemės kovos Strasbūre“

Parašykite komentarą

Ketvirtadienis, 2012 m. vasario 02 d. Silutes naujienu LOGO copy

Jau nieko nebestebina faktas, kad teisinėje ir demokratinėje valstybėje dar pasitaiko atvejų, kai įsiteisėjęs teismo sprendimas paprasčiausiai yra ignoruojamas.

Tuo įsitikino ir dėl gabalo žemės jau dešimtį metų kovojanti ir po teismus vaikštanti Gardamo seniūnijos Bartininkų kaimo gyventoja Barbora Sūdienė. Kantrybės netekusi moteris teisybę tikisi surasti Strasbūro teisme, kur jau priimti nagrinėjimui jos bylos prieš Lietuvą dokumentai.

Moteris Strasbūre esančiam Europos žmogaus teisių teismui apskundė Lietuvos valstybę, kad ji nevykdo teismo sprendimo sugrąžinti jai priklausančią dalį žemės.

Neteko teisėtai grąžintų žemių

Virginija Kavoliūnienė, atstovaujanti savo mamai B.Sūdienei, rodė šūsnis dokumentų ir pasakojo, kad bėdos prasidėjo dar tada, kai mama atgavo tėvų turėtą žemę. Vykdant 2003 m. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos įsakymą, 6,90 ha atkeltinės žemės sklypas B.Sūdienei buvo suprojektuotas netoli namų, Bartininkų kaime.

Vėliau šis sprendimas buvo panaikintas, motyvuojant tuo, kad pamatuotas sklypas įsiterpė į kaimynui A.S. skirtą žemės sklypą.

Bartininkų gyventoja įsitikinusi, kad tai buvo padaryta neteisėtai, nes, jos žiniomis, rengiant Ramučių kadastro vietovės žemėtvarkos reformos projektą, jokios žemės kaimynas minimoje teritorijoje neturėjo ir ja nesinaudojo. O plane toks sklypas, kokį jis turi šiandien, išvis nebuvo pažymėtas.

Teismo sprendimas žemėtvarkai – nė motais

B.Sūdienės kaimyno teigimu, žemėse, į kurias įeina ir ginčytinas 0,80 ha sklypelis, šeima darbavosi ir ganė gyvulius nuo pat 1991 metų. Paskelbus 1992 m. Žemės reformos įstatymą, atsirado galimybė įsiteisinti trihektarius, skirtus asmeniniam ūkiui plėtoti.

“Trihektarį dengėme mano tėviškėje turėta nuosava žeme ir ramiai laukėme dirbamos žemės įteisinimo. Tačiau 2003 m. sužinojome, kad dalis jos suprojektuota B.Sūdienei“, – pasakojo vyras.

Kaimynai pradėjo ginčus ir įsuko teismų maratoną.

“Neteisingas buvo pats pirmasis teismas, kurį inicijavo A.S.“, – įsitikinusi V.Kavoliūnienė.

2004 m. Klaipėdos apygardos administracinis teismas konstatavo, kad ne A.S. įsibrovė į B.Sūdienės sklypą, o B.Sūdienė įsiterpė į kaimynams skirtą ir naudotą asmeninio ūkio žemę.

Tokį sprendimą B.Sūdienė galėjo skųsti, tačiau rajono Žemėtvarkos skyriaus specialistai moterį įtikino, kad žemė jai bus grąžinta kitoje vietoje ir ginčas bus išspręstas taikiai. Tačiau žemėtvarkininkai savo pažadus pamiršo.

Moteriai pačiai teko kreiptis į teismą. 2006 metais KlAAT [Klaipėdos apygardos administracinis teismas] pripažino, kad B.Sūdienė turi teisę atgauti 0,80 ha žemės sklypą ir įpareigojo Šilutės rajono žemėtvarkos skyrių žemę jai grąžinti.

Tačiau teismo sprendimas iki šiol neįvykdytas.

Valdžios institucijos penkerius metus nevykdė teismo sprendimo ir nuosavybės nei toje pačioje, nei kitoje vietoje neatkūrė. Negana to, 2009 m. Klaipėdos apygardos teismas, o 2010 m. ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vėl paliko galioti sprendimus, kuriais ginčijama žemė atiduodama A.S.“, – sakė B.Sūdienei teismuose atstovaujantis advokatas Rimvydas Kairys.

Tikisi teisingumo iš Strasbūro

Nuosavybės teise atkurtos žemės gabalėlio netekusi ir teismo sprendimo nevykdymu pasipiktinusi Šilutės r. gyventoja Europos Žmogaus Teisių Teismo prašo suteikti jai pagrindą dar kartą kreiptis į Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą.

Moteris sieks, kad administracinės bylos procesas būtų atnaujintas, o Lietuvos valstybė įpareigota vykdyti 2006 m. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą. Juo buvo aiškiai nurodyta suprojektuoti, pamatuoti ir atkurti 0,80 ha dydžio kitam asmeniui primatuotas žemes.

B.Sūdienė Strasbūro teismo taip pat prašo, kad Valstybė jai atlygintų advokato atstovavimo išlaidas ir padarytą neturtinę žalą.

Rimantas Kairys 1   Komentuoja advokatas Rimantas Kairys:

Strasbūro teismas yra tarptautinė institucija, kuri nagrinėja skundus žmonių, teigiančių, kad valstybės institucijos pažeidė jų teises, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Konvencija yra tarptautinė sutartis, kuria didesnė dalis Europos valstybių susitarė užtikrinti esmines žmogaus teises. Šios teisės yra išdėstytos pačioje Konvencijoje, o taip pat ją papildančiuose protokoluose. Konvencijos tekstą galite surasti Teisingumo ministerijos interneto puslapyje.

Strasbūro teismas gali nagrinėti pareiškimus tik dėl Konvencijoje ir jos protokoluose nurodytų vienos ar kelių teisių pažeidimų.

Konvencija garantuoja šias žmogaus teises ir laisves:

Teisę į gyvybę;

Kankinimų draudimą;

Vergovės ir priverstinio darbo draudimą;

Teisę į laisvę ir asmens neliečiamumą;

Teisę į teisingą teisminį nagrinėjimą;

Bausmę tik įstatymo pagrindu;

Teisę gerbiančią privatų ir šeimyninį gyvenimą;

Minties, sąžinės ir religijos laisvę;

Nuomonės reiškimo laisvę;

Susirinkimų ir sąjungų laisvę;

Teisę į šeimos sukūrimą ir sutuoktinių lygybę;

Teisę į efektyvią teisminę gynybą;

Diskriminacijos draudimą;

Teisę į išsilavinimą;

Teisę į laisvus rinkimus;

Judėjimo laisvę ir teisę laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą;

Piliečio teisę palikti šalį ir grįžti į ją;

Užsieniečių išsiuntimo draudimą.

…Strasbūro teismas konstatuoja, ar valstybė pažeidė ar nepažeidė piliečių teises, įtvirtintas Europos Žmogaus teisių Konvencijoje.

Teismas nagrinėja tik tuos pažeidimus, kurie padaryti po Konvencijos įsigaliojimo toje šalyje ir priima skundą tik tuo atveju, jei jis atitinka kelias formalias sąlygas:

yra išnaudotos visos valstybės vidaus teisinės gynybos priemonės;

nuo galutinio valstybės institucijos sprendimo nėra praėję 6 mėnesiai;

analogiško skundo nenagrinėja kita tarptautinė institucija;

skundas nėra anonimiškas.

Teismui skųstis galima tik dėl valstybės institucijų, pvz., Seimo, Vyriausybės, teismų ar pan., veiksmų.

Į Strasbūro teismą galite kreiptis, jei manote, kad esate asmeniškai ir tiesiogiai nukentėjęs nuo vienos ar keleto Konvencijos garantuojamų teisių pažeidimo, kurį padarė Lietuvos valstybė.

Dėl pagalbos ir konsultacijos kreiptis tel. 8686-44879 arba į padėjėją Sigitą Stukaitę, tel. 8610-17009.

Povilas PAŠTUKAS: Patirtis ginant viešąjį ir šeimos interesą

Parašykite komentarą

(Įspūdžiai, išvados ir pasiūlymai) 

Gyventojai, neturėdami juridinio išsilavinimo, nepakankamai žinantys įstatymus, bet turintys supratimą apie padorumą ir teisingumą, dažnai stebi ir patys susiduria su valdininkų, pareigūnų, prokurorų, teisėjų, advokatų tokiu elgesiu, kai tam tikrų piliečių ar organizacijų neteisėtus veiksmus stengiamasi įteisinti apeinant įstatymus, pasinaudojant jų spragomis, vilkinant, klastojant faktus ir įrodymus, bei naudojant kitus  jų atidirbtus metodus.

Štai, kad ir šis vis dar besitęsiančio ginčo tarp piliečių Nerijaus PAŠTUKO ir Indrės bei Tado PUIŠIŲ pavyzdys. Elementarus klausimas – Kauno raj. Raudondvario seniūnijoje Netonių km. užtvertas vienintelis kaimyninių sklypų pravažiavimas ir ant valstybinės žemės, bendro naudojimo keliuko, pastatyta dalis namo, tvora su betoniniais pamatais ir vartais. Tokiu būdu, būsimas keliukas tapo Puišių namo kiemo dalimi. Dėl akivaizdžių pažeidimų iškeltos net penkios bylos. Tai tęsiasi jau ketvirti metai ir dar nesimato pabaigos.

 

 

 

 

 

 

 

 

Stebint šio ginčo nagrinėjimą Kauno raj. ir Kauno miesto apylinkės teismuose akivaizdžiai  matosi, kad:

        1.      Jaučiasi valdininkų ir teismo pastangos padėti įteisinti savavališkas Puišių statybas ir valstybinės žemės užvaldymą:

 

 a)valdininkai pasirašo namo pridavimo aktą be namo techninio projekto ir su statyba susijusių dokumentų originalų, akivaizdžiai matydami, kad dalis namo pastatyta ant valstybinės žemės – planuose pažymėto keliuko;
 b)žemės tarnybos valdininkai Puišiams išduoda neteisėtus dokumentus, kuriais remiantis jie galėtų bandyti įsiteisinti užgrobta valstybinę žemę – kaimyniniams sklypams suprojektuotą keliuką
c) teismas priima Puišių prašymą nagrinėti bylą,  pagal tuos neteisėtus dokumentus, kad pakeisti jų sklypo ribas valstybinės žemės, tai yra, projektuojamo keliuko sąskaita.. Tai sudaro prielaidas teismo proceso metu padaryti neteisėtus ir neteisingus sprendimus, sudaro tam pažeidėjui ir kitiems į nusikaltimus ir aferas linkusiems piliečiams lūkesčius, kad jų kėslai tokiu būdu gali būti įgyvendinti.
d)  šios, pagal neteisėtus dokumentus sufabrikuotos bylos nagrinėjimas teisme pareikalavo valstybės ir kitų proceso dalyvių laiko ir nemažai lėšų. Nors Puišiai nelaimėjo, tačiau ir čia prokuroras ir teismas jiems suranda lengvinančias aplinkybes (atleidžia nuo teismo išlaidų padengimo), kad mokesčių mokėtojų pinigais būtų apmokomas bandymas įteisinti užgrobtą valstybinę žemę.
e)  klaidingais klausimais liudininkams “Ar buvo keliukas į gretimus sklypus?”teisėja atrodo nori padėti Puišiams, kad liudininkai pritartų, jog ten, kaip ir teigia Puišiai, kad keliuko nebuvo, todėl tas žemės plotas ir buvo užstatytas įvairiais statiniais. Moteriškės ten keliuko tikrai nematė, tai ir patvirtina. Bet , kad ten buvo projektuojamas keliukas, jos gali ir nežinoti. Tai gerai žino Puišiai, teisėja ir valdininkai bei pareigūnai dalyvaujantys namo statybos priežiūroje ir priėmime.

      

  2.  Teismai visokiais būdais, metodais ir priemonėmis padeda Puišiams kuo ilgiau užtęsti ginčo nagrinėjimą:

a)   to pačio objekto byla skaidoma į atskiras bylas: namo, trinkelių, tvoros.
b)  dėl nekompetencijos ar dėl noro užtęsti bylos nagrinėjimą, dažnai proceso dalyviams užduodami neesminiai, pasikartojantys, per visas bylas dažnai tie patys klausimai. Matosi, kad to pačio ginčo objekto atskirų bylų teisėjai nebendrauja, nesidomi, nerenka informacijos apie ten išaiškintus Puišių ir valstybės tarnybos pareigūnų nusikalstamus veiksmus,
c)  teisėjai į teismo posėdį ateina nepasiruošę, nesusipažinę (o gal ir vaidina, kad tempti laiką)  su bylos medžiaga – sugaištama nemažai laiko kol proceso dalyviai teisėjui išaiškina ginčo objekto vietos situaciją,
d) posėdžiai vedami vangiai ir posėdžių metu jaučiamas laiko tempimas,
e)  dalis pakviestų liudininkų nėra susiję su ginču ir ginčo objektais ir nieko nepadeda bylos nagrinėjimui,

          3. Teismo  proceso metu išaiškėja daugybė pažeidimų ir nusižengimų, kuriuos padarė Puišiai, valdininkai ir pareigūnai namo statybos, priežiūros ir jo pridavimo eksploatacijai metu.

Tai patvirtinta liudininkų ir dokumentų parodymais. Nesuprantama, kodėl žinodami tokius faktus nei prokurorai, nei teismai pažeidėjams ir nusikaltėliams nepradeda tyrimų, nepraneša ir kitiems valstybės valdymo ir kontrolės organams bei visuomenei apie atskleistus pažeidimus.  Ar tokia teismų praktika gali tarnauti teisingumo stiprinimui? Jei Nerijus Paštukas nerodytų iniciatyvos gindamas savo, kaimynų ir viešąjį interesą, tie nusižengimai ir nusikaltimai taip ir liktų neatskleisti, korupcija ir toliau triumfuotų prieš teisingumą.

        4. Visą šį, byloje dėl savavališkų statybų besitęsiantį, ginčą teisėja Larisa TAMULIONIENĖ galėjo atlikti per  dvi valandas, jei būtų atvykusi į ginčo objekto vietą prieš dvejus metus, kai prasidėjo bylos nagrinėjimas teisme. Turėdama pirminius oficialius, patvirtintus dokumentus ir  projektus( kurių niekas negali nuneigti) ir matydama situaciją vietoje, nesunkiai  ir ne specialistas galėtų pastebėti akivaizdžius statybos pažeidimus. Deja, kada teisėja paskutinio posėdžio metu, pagaliau, atvyko pirmą kartą į ginčo objekto vietą, buvau nustebintas jos elgesiu. Ji beveik nesidomėjo padarytais nusižengimais, bet  daugiau domėjosi Puišių gynybos strategija –  statybos pažeidimus proceso dalyviams pateikti, kaip privalumą, kaip Puišių pastangas sutvarkyti aplinką.

        5. Prokurorai ir teisėjai nepakankamai baudžia pareigūnus ir tarnautojus pažeidusius valstybės tarnybos įstatymus, pritaikydami Baudžiamojo kodekso straipsnius pagal kuriuos traktuojama, kad pažeidimai padaryti netyčia. Bet Raudondvario seniūnas T. GAIDAMONIS bei Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros tarnybos viršininkas J.VOLŪNAS ir kt. pripažino statinius tinkamais naudoti, nesant techninio projekto ir visų su statyba susijusių dokumentų originalų, nekreipė dėmesio ir į daugybę ausčiau suminėtų ir net vizualiai ne specialistui matomų pažeidimų. Kad tai padaryta tyčia įrodymų nėra, bet  tikriausiai niekas nesuabejos,  kad  pareigūnai priiminėjantys šimtus namų, būdami blaivūs ir psichiškai  sveiki pastebėtų tokius grubius pažeidimus ir pareikalautų statinio techninio projekto ir su statyba susijusių dokumentų originalų. Beje, kad tai padaryta netyčia įrodymų  irgi nėra.. Nežiūrit į tai jiems skiriamos galimai  mažiausios baudos ir bausmės, nors J.Volūnas jau anksčiau, buvo sugautas už kyšio ėmimą. Ir tuomet teismas jo nenuteisė kalėti, bet davė lygtinai ir priskyrė žmonos globai( mat ji teisėja !!! ). Bendrai, teisėjų ir prokurorų labai aiški pozicija, visus pažeidimus pripažinti kaip padarytus netyčia. Skaitytojui turbūt aišku kodėl? Jeigu aš vieną ankstų rytą atsikėlęs netyčia užtverčiau RUDZINSKO tiltą per Nemuną? Kaip man reikėtų įtikinti teismą, kad užtvėriau netyčia?

        6.  Valstybinių įstaigų valdininkai ir tarnautojai išduodami neteisėtas pažymas, kad įteisinti Puišio neteisėtas statybas ir pateisinti kitų piliečių neteisėtus veiksmus, daro nusikalstamą veiką ir skatina jį ir kitus piliečius, ir toliau daryti neteisėtus veiksmus, teismui sudaro galimybes priimti neteisingus sprendimus.

        7.  Seniūnija, Kauno rajono savivaldybė ir buvusios  Kauno apskrities administracija, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra nereagavo į N. Paštuko skundą ir nesiėmė jokių priemonių padėčiai ištaisyti.

        8.  Ne paslaptis, kad Lietuvoje norint priduoti ir normaliai pastatytą privatų namą daugeliu atvejų už parašus reikia susimokėti (J.Volūnas be kyšio, turbūt, nepraleido nei vieno namo). Tuo labiau čia, ginčo objekto vietoje, kur padaryti grubiausi statybos ir priėmimo naudojimui pažeidimai, belieka tik svajoti, kad teisėjai, valdininkai ir pareigūnai Puišiams tai daro veltui, kad čia nevyksta korupciniai sandoriai.

        9.  Ginčas tęsiasi jau ketvirti metai. Per tą laikotarpį įvyko 47 teismo posėdžiai! Dėl to, daugybė proceso dalyvių (ieškovai ir atsakovai, nukentėję asmenys, 26 liudininkai, įvairių valstybinių organizacijų atstovai, policijos, prokuratūros ir teismo darbuotojai) ir kitų institucijų (statybos inspekcijos, žemėtvarkos, seniūnijos, kadastro registrų centro, savivaldybės, Seimo kontrolės tarnybos, Seimo korupcijos komiteto, Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto, kreiptasi ir į Generalinę Prokuratūrą) darbuotojų dažnai atitraukiama nuo tiesioginio savo darbo, dėl ko valstybė ir privatūs asmenys jau patyrė daug materialinių ir laiko nuostolių. Valstybės tarnybos darbuotojų, prokuratūros ir teisėjų veiksmai jau kuris laikas plačiai aptarinėjami apylinkės gyventojų, gausios giminės, draugų ir pažįstamų tarpe. Visi smerkia, keikia ir reiškia pasipiktinimą bei nusivylimą dėl valdžios bejėgiškumo įvesti tvarką teisėsaugos, teisėtvarkos ir kitose šalies valdymo sistemose.

        10.  Aukščiau išdėstyti teiginiai daugiausia yra mano subjektyvi nuomonė susidariusi stebint bylų nagrinėjimą teismo posėdžiuose, bet ji yra tikrai teisingesnė nei  prokuroro ir teisėjos sprendimai pareigūnams T.Gaidamoniui ir J.Volūnui taikyti bausmes, kaip asmenims padariusiems netyčinius veiksmus, priimant be dokumentų, neteisėtai, su labai grubiais pažeidimais pastatytą namą.

        Nenustebinsiu  teigdamas, kad situacija panaši ir kitur Lietuvoje. Nekyla, bet krenta teisėjų, valdininkų ir pareigūnų sąmoningumo lygis. Daugeliui iš jų valstybės tarnyba tapo verslu ir paplito visose valstybės sferose.Tą vis labiau pastebi ir mato visuomenė. Nebeturėdami vilčių permainoms, gyventojai ir verslininkai nebenori maitinti biurokratų, bet ir patys vis daugiau ieško galimybių, kaip papildomai pasipelnyti – nemoka mokesčių, dirba šešėlyje, užsiima kontrabanda, išsiperka invalidumą, pašalpas, socialines, bedarbystės ir kitas išmokas. Tai veda į visišką valstybės bankrotą.

        Kad įvesti tvarką šalyje neužtenka gerų įstatymų. Beje, teisėjai ir prokūrorai geriau negu bet kas kitas mato ir pastebi įstatymų ir teisės aktų spragas, bet nesu girdėjęs, kad jie teiktų  siūlymus ir pataisas  įstatymams gerinti.

        Demokratija yra aukštos moralės, sąmoningų piliečių visuomenės sėkmingo vystymosi pagrindas.  Tačiau, visuomenės sąmonėjimo greitu laiku nėra prasmės laukti. Korumpuotoje visuomenėje demokratija  daugiausia pasinaudoja sukčiai. Del to, demokratiniai valdymo principai  mūsų visuomenei ir neduoda teigiamų rezultatų. Kol kas nesiūlau diktatūros, bet, kad šalis galėtų normaliau tvarkytis reikalinga:

          1. Labai griežta drausmė (drausmė tai darbo laiko užimtumas, savalaikis ir kokybiškas užduočių įvykdymas, lėšų ir materialinių vertybių taupymas, laikymasis  įstatymų ir įgaliojimų, nepriekaištinga elgsena ir kt. )  visose valstybės ir savivaldybių valdymo struktūrose, ypatingai teismuose ir prokuratūroje.

          2. Kontrolė yra viena iš svarbiausių prevencinių priemonių valdininkus, pareigūnus ir visų valstybės institucijų, valstybės įmonių vadovus sulaikyti nuo nusikalstamos veiklos, išaiškinti nusikaltimus ir priemonė  tų įstaigų ir įmonių normaliai veiklai užtikrinti. Dėl kontrolės nebuvimo ir kontrolės aparato pareigūnų ir darbuotojų dalyvavimo korupciniuose sandėriuose ilgą laiką buvo dangstomi įvairūs nusikaltimai  ir vilkinamas jų išaiškinimas. Didžiausia problema yra kontrolės aparato darbuotojų patikimumas. Juk tik šiek tiek pajudinus šią sistemą praėjusiais metais jau kažkiek pagerėjo kontrabandos, šešėlio, nelegalaus darbo, finansinių ir kt.nusikaltimų išaiškinamumas. Bet tai tik lašas jūroje. Dabartinė praktika kontroliuoti tik pagal skundus ir pagal žiniasklaidos publikacijas, niekada neduos teigiamų rezultatų. Tam būtina pajungti visų lygių vadovus –  panašiai, kaip tvarkosi verslo įmonės. Vadovai turi kontroliuoti, stebėti ir valdyti situaciją savo organizacijose, kad darbuotojai ne tik sąžiningai dirbtų ir laiku atliktų jiems pavestas užduotis bet, kad nebūtų piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi, būtų prisilaikoma įstatymų, nebūtų daromos kliūtys piliečių ir verslininkų teisėtai veiklai ir nesudaromos galimybės neteisėtai veiklai. Vadovas, kuris nemato ar toleruoja savo pavaldinių nusikalstamą veiklą (nors ir pats nedalyvauja) turi būti nedelsiant šalinamas iš darbo, jo darbo knygelėje įrašant dėl ko buvo atleistas ( vadovams reikalingos  tokios knygelės ). Per vadovų kontrolę ir atsakomybę pratinti sistemas prie savikontrolės ir apsivalymo. Tačiau didžiausią poveikį ir efektą turėtų duoti aktyvus visuomenės dalyvavimas kontroliuojant valstybės  ir savivaldybių pareigūnus ir  valdininkus.

          Sveikintina, kad jau prasidėjo visuomenės protestai ir mitingai nukreipti prieš korumpuotus teisėtvarkos ir teisėsaugos klanus, rengiami projektai ir manifestai, kaip visuomenė tiesiogiai galėtų dalyvauti teismuose ir kontroliuoti  tas struktūras.

          3. Asmeninė atsakomybė ir bausmės neišvengiamumas  yra svarbiausia prevencinė priemonė nusikaltimams. Jau seniai kalbame, kad šalyje nėra drausmės, kontrolės ir atsakomybės, klesti nebaudžiamumas. Tai sudarė prielaidas išplisti korupcijai, neproduktyviai dirbti valdžios, valstybės ir savivaldybių institucijoms,  be saiko išplėsti valdymo aparatą, kur žema darbo drausmė ir darbo efektyvumas. Nepakankamai ryžtingi valdžios veiksmai neigiamai veikia ir visuomenę, kuri mažai besidomi valstybės reikalais, mažai rodo iniciatyvų kontroliuoti valdžią ir net pati visuomenė pradeda toleruoti nusikaltimus ir dalyvauti korupciniuose veiksmuose. Tokia situacija neskatina nei valdžios, nei visuomenės atgimimo ir vystymosi. Taigi, atsakomybės nebuvimas sukelia daug problemų.

          Bausmės neišvengiamumas priklauso nuo prokurorų ir  teisėjų darbo. Tai Prezidentės veiklos sfera. Neužtenka priimti ar papildyti keletą įstatymų, pakeisti vieną ar kitą vadovą, bet nelaukiant reformų pabaigos, skubiai visą sistemą būtina perkratyti nuo viršaus iki pačių apačių. Kad išdraskyti dar nuo sovietmečio susiformavusius klanus,  žymią dalį prokurorų ir teisėjų šalinti iš tarnybos. Aukščiausi policijos, prokuratūros ir teismo vadovai ir teisėjai turi būti renkami piliečių. Be visuomenės dar ir Prezidentė asmeniškai turi kontroliuoti Generalinį prokurorą ir Aukščiausiojo teismo pirmininką ir pastoviai reikalauti ataskaitų apie nuveiktą darbą stiprinant drausmę, kontrolę ir atsakomybę pavaldžiose struktūrose.Ir visos kitos valstybinės institucijos turi būti griežtai kontroliuojamos. Be kontrolės negali likti absoliučiai jokia šalyje veikianti organizacija, tuo labiau valstybės finansuojama. Ir čia reikalingas aktyvus visuomenės dalyvavimas. Jei mūsų valdžia tikrai nori išvalyti valstybės aparatą nuo šito brudo, tuomet visuomenei turi suteikti galimybes prižiūrėti ir kontroliuoti politikus(tarp rinkimų), valdininkus, valstybines įmones ir įstaigas, tame tarpe policiją, teismus ir prokuratūra, o ypatingai valstybės kontrolės organus.

           Prezidentė, Seimo Pirmininkė ir Premjeras turi žadinti visuomenę tam veiksmui ir pastoviai ją kviesti garbingai vykdyti šią misiją.

Panašūs straipsniai:

Užtvertas kelias įžiebė konfliktą

 

Baletmeisteriui N.Juškai kelias namo – užtvertas!

ŽEMĖS REFORMA MIŠKE ĮKALINO SODYBĄ

Newer Entries

%d bloggers like this: