Pradžia

Komentuokite: Valstybė be teisingumo – kas tai pagal tave?

Parašykite komentarą

Teisingumas Lietuvoje – už pusantro hektaro prie jūros 2 tūkst. eurų

Kažkas yra taikliai pasakęs, kad valstybė be teisingumo tėra nusikalstama žulikų gauja. Galima su tokia formuluote sutikti, galima ir ne, tačiau jei kas nors nesutinka, gal galėtų pasakyti kas yra valstybė, kurioje teisingumas tėra butaforija?

Čia atkeliamas straipsnis iš laikraščio “15min”, originalą galite rasti paspaudę ant šio straipsnio pavadinimo.

Klaipėdos rajono gyventojai buvo priblokšti, kai tiesdama dujotiekį valstybė iš jų paėmė didžiulius žemės plotus geroje vietoje, o už tai sumokėjo simbolines sumas. Žmonės ne tik patyrė didžiulius nuostolius, bet ir toliau turi mokėti žemės mokestį, nors užimtuose, bet formaliai jiems priklausančiuose sklypuose negali nieko daryti.
Žmonių istorijos skirtingos. Kažkas neteko tėvo palikimo. Kažkas paėmė paskolą iš banko, kurią turi mokėti toliau, bet planuotų statybų vykdyti nebegali. Giedrius Malakauskas teismuose bando apginti savo motiną ir gauti tinkamą kompensaciją už prarastą senelių žemę.
Iš mūsų pasityčiojo
 „Mano senelių žemė buvo nacionalizuota. Atgavus nepriklausomybę mama kreipėsi dėl jos susigrąžinimo. Ji buvo grąžinta 2000 m. Klaipėdos rajone turime 14 hektarų. 2011 m. buvo patvirtintas Klaipėdos rajono savivaldybės bendrasis planas. Mamos sklypas pateko į teritoriją, kurioje leistina visa veikla, išskyrus pramonę. Pusantro hektaro iš mūsų buvo tiesiog paimta. Ten neleidžiama jokia veikla, bet ir likusi sklypo dalis dabar kelia daug klausimų. Aplinkui jau statomi gyvenamieji namai. Šiai veiklai ši teritorija buvo patraukliausia. Tai graži vieta prie Klaipėdos. Jūra taip pat netoli. Už kokių 5 kilometrų.
2013 m. mes iš „Klaipėdos naftos“ gavome laišką, kuriame buvo siūloma pasirašyti servituto nustatymo sutartį. Per mūsų sklypą turėjo eiti dujų vamzdynas. Pusantro hektaro iš mūsų buvo tiesiog paimta. Ten neleidžiama jokia veikla, bet ir likusi sklypo dalis dabar kelia daug klausimų. Ji irgi patenka į apsaugos zoną ir nors dabar ten statyba leidžiama, tai priklauso tik nuo poįstatyminių teisės aktų. Ne nuo įstatymo. Bet kuris naujas ministras gali šią tvarką pakeisti. Jau nekalbant apie tai, kad prieš pradėdami vykdyti darbus mes ir dabar turime gauti „Klaipėdos naftos“ leidimą. Bendrovės, su kuria kovojame teismuose“, – 15min pasakojo G.Malakauskas.
Bendrovė mainais į žemę pasiūlė pinigų: „Už 1,4 hektaro mums buvo pasiūlyta 8 tūkst. litų (2,3 tūkst. eurų). Apie tikrąją žemės rinkos kainą galime net nekalbėti, bet sklypo vertė, nuo kurios mes mokame žemės mokesčius, yra 500 tūkst. litų (145 tūkst. eurų). Ar čia galima kalbėti apie sąžiningas sąlygas? Mes matėme, kad iš mūsų tiesiog atimamas turtas, bet paliekami visi įsipareigojimai. Mes mokame žemės mokesčius, kažkas moka paskolas bankui, bet sklypų naudoti negalime. „Klaipėdos nafta“ privalėjo bendrauti su gyventojais. Mes jiems teikėme pasiūlymus, į kuriuos buvo žadėta atsižvelgti, bet galutinis atsakymas buvo: „Atsiprašome, jūsų siūlymai netinka.“
Mes siūlėme, kad pati bendrovė pasamdytų nepriklausomus turto vertintojus ir kompensuotų mums nuostolius, bet „Klaipėdos nafta“ nesutiko. Iš mūsų buvo tiesiog pasityčiota. Buvo sudaryta „Klaipėdos naftos“ darbuotojų komisija, kuri apsvarstė tokį pasiūlymą ir nutarė jo netenkinti.“
Pasipelnė akcininkai
Pasak pašnekovo, ši situacija tapo puikia proga pasipelnyti „Klaipėdos naftos“ akcininkams, tarp kurių yra ir privačių asmenų: „Mes klausėme, ar dėl mūsų žemės sprendimus priima valstybės institucijos, ar akcinės bendrovės? „Klaipėdos nafta“ yra akcinė bendrovė, kuri savo akcijomis prekiauja biržoje. Tai reiškia, kad jos turtu bet kuris investuotojas gali sau krauti kapitalą. Specialųjį planą turėjo rengti Energetikos ministerija, bet ji šias savo pareigas perleido „Klaipėdos naftai“. Tai absurdas. Viešajam interesui atstovaujanti valstybės institucija žemės paėmimo klausimą perdavė bendrovei, kurios vienintelis tikslas yra siekti pelno. Visiškai aišku, kad ji žemę paėmė sau pigiausiu būdu. Visa kita nesvarbu. Teisės aktai tai leido.
Mes atsidūrėme spąstuose. Galėjome skųstis tik administraciniams teismams, kurie net nevertino, kiek tai teisinga ir proporcinga. Viskas atitinka priimtiems teisės aktams. Viskas teisėta.
Tada man kyla klausimas – o šis sklypas sovietmečiu nacionalizuotas laikantis tuo metu galiojančių įstatymų? Taip. Vadinasi, viskas teisėta? Tai kodėl mes tai pasmerkėm, žemę žmonėms grąžinom? Nes nebuvo teisingumo. Dabar situacija analogiška. Žmonės neturi pinigų ir laiko eiti į teismus. Daugeliui trūksta elementarių teisės žinių. Suprantame, kad teistis su valstybe labai sunku ir esame silpnoji pusė. Daugelis tiesiog nuleido rankas.
Nieko negalime padaryti.“
Paminklas neteisybei
G.Malakauskas teigė, kad „Klaipėdos naftos“ požiūris bendraujant su turtą praradusiais žmonėmis stebino: „Kokia iš viso dabar mūsų žemės vertė? Bet kokias statybas joje teks derinti su „Klaipėdos nafta“. Ar žmonės norės pirkti tokį sklypą, kai gali nusipirkti be ribojimų? Net jei statyboms leidimą gaus – per dujotiekį negali važinėti joks transportas. Kaip reikės vykdyti statybas? „Klaipėdos nafta“ mums pasiūlė už savo pinigus pasistatyti estakadą. Galite įsivertinti, kokie tai pinigai.
Aštuoni tūkstančiai litų buvo pervesti į „Swedbank“ depozitinę sąskaitą. Kai mano mamą pirmą kartą išvarė iš tos žemės, jai buvo 7 metai. Dabar jai 80 metų ir ji vėl negali apsiginti. Pasakiau, kad šiuos pinigus paimsim tik vienam tikslui – už juos pastatysim paminklą Lietuvoje vykstančiai neteisybei. Tegul tai būna simbolis.
Mes tai išgyvensim, bet yra žmonių, kurie ėmė paskolas, kurie sunkiai verčiasi ir jau yra seni, yra žemė grąžinta iš Sibiro grįžusiems žmonėms. Jie galėtų ją parduoti ir turėti pinigų dabar, bet iš jų žemė paprasčiausiai atimta. Sakoma, kad dujotiekis netrukdo naudotis žeme, bet juk tai absurdas. Mes ten net šuns būdos pastatyti negalime. Jei kas norėtų parduoti, kas norės pirkti tokius sklypus?“
Tėvo palikimas
Panašią istoriją 15min papasakojo Virginija Zakarauskienė: „Mano vyras mirdamas žemę paliko sūnui. Tai buvo jo tėvų žemė. Mūsų sklypas yra stačiakampio formos. Per patį jo vidurį, išilgai buvo nutiestas dujų vamzdis. Iš 2,5 hektarų, dabar naudotis galima tik 1 hektaru. Už tai mums buvo į depozitinę sąskaitą pervesta 6 tūkst. litų (1,7 tūkst. eurų). Mes jų neėmėme. Aš prašiau kompensuoti mums prarastą žemę lygiaverčiu sklypu. Greta buvo laisva valstybinė žemė, bet Nacionalinė žemės tarnyba (NŽT) mums atsisakė keisti sklypo ribas. Mes kreipėmės į teismus, bandėme tai ginčyti, kryžiaus keliai jau praeiti. Kaip gali būti taip, kad valstybė iš tavęs tiesiog paima žemę ir jos nekompensuoja, nors greta yra laisva valstybinė žemė?
Kai mano vyras dar buvo sveikas ir gyvas, greta „Klaipėdos vandenys“ tiesė nuotekų trasą. Ten buvo pasėti pasėliai. Už juos buvo sumokėta 7 tūkst. litų (2 tūkst. eurų) kompensacija. Vien už tai, kad savininkai negalėjo nuimti toje vietoje derliaus. O iš mūsų atėmė visam laikui pusantro hektaro ir pervedė 6 tūkst. litų (1,7 tūkst. eurų). Ar tai ne pasityčiojimas? Kaip gali būti taip, kad valstybė iš tavęs tiesiog paima žemę ir jos nekompensuoja, nors greta yra laisva valstybinė žemė?
Mano sūnus mokosi antrame kurse. Buvo planų, susijusių su ta žeme. Dabar jų neliko. Valdžia šneka, kaip sugrąžinti žmones atgal į Lietuvą. Viskas vyksta priešingai. Žmonės išvaromi iš Lietuvos. Mano sūnus irgi mato šitą neteisybę ir sako, kad tokioj valstybėj gyventi nenori. Iš jo tiesiog atėmė tėvo žemę.“
Leido Seimas
Advokatė Snieguolė Šermukšnė 15min teigė, kad buvo visos prielaidos ginčą spręsti taikiai, tačiau ir NŽT, ir „Klaipėdos nafta“ siekė geriau sumokėti centus, nei greta skirti kitą laisvos valstybinės žemės sklypą: „Mane stebina, kad tiek NŽT, tiek „Klaipėdos nafta“ šio ginčo nesutiko baigti taikiai, nors tam buvo visos sąlygos. Mes pasiūlėme skirti laisvos valstybinės žemės greta ir pakeisti sklypo ribas. Taip „Klaipėdos naftai“ nereiktų nieko mokėti. Tokius sprendimus priiminėjo NŽT centrinis padalinys. Aiškiai pamačiau, kad tai tarnyba, kuri tikrai nenori spręsti problemų ir padėti žmonėms.
Seimas skubiai priėmė specialų įstatymą, kuris leido neišpirkti žemės, o tiesiog nustatyti servitutą. Tuo buvo pasinaudota. NŽT paskaičiavo servitutų vertes, kurios visiškai neatitinka tų sklypų rinkos kainos.
Mano byloje itin stebino „Klaipėdos naftos“ pozicija. Tuo metu bendrovėje dirbęs, o šiuo metu „Lietuvos geležinkeliams“ vadovaujantis Mantas Bartuška pasirašė atsiliepimą į mūsų apeliaciją, kuriame siūlė mūsų prašymą atmesti. Kažkodėl bendrovei buvo palankiau mokėti, nei siekti, kad vamzdynas eitų per valstybės žemę ir netrukdytų žemės savininkams. Mes toliau bandome kovoti teismuose, nors didžioji dalis asmenų teismuose jau yra pralaimėję. Valstybės ir ypač NŽT pozicija yra itin nelanksti. Ne vienoje byloje susiduriu su tuo, kad NŽT nežiūri žmonių interesų, o elgiasi visiškai nesuprantamai. Dėl to procesai tęsiasi labai ilgai, o ginčai keliasi į teismus.“
Vadovavosi įstatymais ir specialiuoju planu
15min paprašė NŽT atstovų paaiškinti, kodėl už pusantro hektaro greta jūros siūlomi keli tūkstančiai eurų. NŽT atstovas Ruslanas Golubovas nurodė, kad visa tai padaryta vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatomis. Jis pabrėžė, kad servitutai numatyti atsižvelgiant į specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar detaliuosius planus, kuriuos rengia ne NŽT.
Kaip jau minėta, specialųjį planą rengė ir servitutų būdą pasirinko „Klaipėdos nafta“. Planą tvirtino Energetikos ministerija.
Servitutų vertės nustatytos vadovaujantis Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu „Dėl Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“. Jos nustatytas pagal specialiojo plano rengėjų pateiktus duomenis.
R.Golubovas paaiškino, kad teisės aktuose nenumatyta galimybė suteikti laisvos valstybinės žemės plotus už žemės sklypus, kuriuose nustatomas servitutas administraciniu aktu. Būtent todėl žmonių prašymai kompensuoti žeme, o ne menkomis sumomis nebuvo tenkinami.
“Klaipėdos naftos” atstovė Indrė Milinienė 15min paaiškino, kad servitutai yra normali ir dažnai tokiais atvejais taikoma praktika: „Visuotinai paplitusi praktika požeminei inžinerinei infrastruktūrai nustatyti žemės servitutus, o ne taikyti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūras. SGD dujotiekio apsaugos zonoje vykdyti veiklą galima, tik su tam tikrais apribojimais, numatytais teisės aktuose. Pažymėtina, kad didžioji dauguma žemės sklypų, kuriuose nustatyti servitutai, yra žemės ūkio paskirties, kuriuose žemės ūkio veikla yra galima.“ Pasak jos, iš viso dėl nutiesto dujotiekio žemės savininkams išmokėta 299 790 eurų kompensacijos. Bendrovės atstovė patikino, kad „Klaipėdos nafta“ liko neutrali žmonių ginčuose su NŽT. Ji taip pat pabrėžė, kad didesnes kompensacijas būtų sumokėję visi mokesčių mokėtojai: „Specialusis planas suprojektavo servitutus SGD terminalo infrastruktūrai. „Klaipėdos nafta“ to nepasirinko.
Svarbu akcentuoti tai, jog SGD terminalo infrastruktūros išlaikymo kaštai yra paskirstomi visuomenei per saugumo dedamąją, todėl papildomos galimos kompensacijos, kurių siekia žemės savininkai per naujus ieškinius, būtų paskirstytos visuomenei vėlgi per SGD terminalo saugumo dedamąją. Pabrėžiame, jog su didžiąja dalimi žemės savininkų pavyko susitarti taikiai, kas įrodo, jog bendrovės atstovai telkė dideles pastangas ne tik siekiant efektyvaus bendradarbiavimo su žemės savininkais, bet ir kokybiško rezultato visoms suinteresuotoms pusėms.“

Ir vėl tautą džiugina Strasbūras: pasidžiaukime Kristijono Nekvedavičiaus nedidele sėkme

2 Komentaras

Žemgrobiai ir jų padlaižiai jau gal ėmė išsisemti [atkreipkite dėmesį kaip gražiai aš dar vis vadinu niekšus, kurie ne itin ir žmogaus vardo kartais verti]? O gal Temidės prisiekusieji vis dažniau ima prisiminti savo paskirtį? Bet net jei ir taip, gaila, kad kol kas drąsiau pasidžiaugti NEgalime Lietuvos teisėjais. Ne, nesakau, kad visi jie blogi. Problema tame, kad geraisiais nemokame deramai džiaugtis ir apie juos daugiau tylime nei pagarsiname jų gerus darbus.

Romualdas M.

Byloje „Nekvedavičius prieš Lietuvą“ Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) konstatavo, kad Lietuva pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą bei teisę į nuosavybės apsaugą.

Valstybės tarnautojų padaryti pažeidimai Lietuvos mokesčių mokėtojams kainuos daugiau kaip 57 tūkst. Lt. Tačiau tai – negalutinė suma, kurią gali tekti sumokėti šioje byloje.

Bylos duomenimis, Lietuvos ir Vokietijos pilietis Christianas Nekvedavičius į EŽTT kreipėsi dar 2004 m., teigdamas, kad nevykdant Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 27 d. sprendimo, kuriuo Kauno apskrities viršininko administracija buvo įpareigota priimti sprendimą dėl nuosavybės teisų atkūrimo į jo tėvo iki nacionalizacijos Kaune turėtą žemės sklypą, Lietuva pažeidė teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

Kauno apygardos teismo sprendime nenurodytas konkretus nuosavybės teisių atkūrimo būdas, tačiau jame konstatuota, kad nėra galimybės atkurti teises į pareiškėjo tėvo turėtą žemės sklypą natūra.

Ch. Nekvedavičius skundėsi ir pernelyg ilga nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukme bei dėl to, kad ilgai neatkūrus nuosavybės teisių į žemės sklypą nei natūra, nei kitaip teisingai už jį kompensuojant buvo pažeistos jo garantuojamos teisės.

Strasbūro teismas pastebėjo, kad atsižvelgiant į įstatyme numatytą bendrą pareigą apskrities viršininko administracijai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti per 6 mėnesius, įsiteisėjęs teismo sprendimas turėjo būti vykdomas nedelsiant.

„Teismas pripažino, kad pareiškėjo dalyvavimas nuosavybės teisių atkūrimo procese yra būtinas, tačiau pabrėžė, kad ir pareiškėjui nesutinkant su valdžios institucijų siūlymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, šis nesutikimas jų nesaisto ir jos turi diskreciją parinkti kitokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą“, – Teisingumo ministerija pranešė, kad EŽTT Kauno apskrities viršininko administracijos veiksmus, kuriais iš pradžių buvo nuspręsta atsisakyti atkurti pareiškėjui nuosavybės teises natūra, paskui priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vyriausybės vertybiniais popieriais, ir abu šie sprendimai vėliau panaikinti dėl procedūrinių klaidų, taip pat vėlesnį administracijos neveikimą įvertino kaip neveiksmingus, besikartojančius ir nenukreiptus į pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimą.

Teismas taip pat pabrėžė valdžios institucijų veiksmų, parenkant galimus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, nenuoseklumą. Teismas pabrėžė, kad net darant prielaidą, jog pareiškėjas savo veiksmais prisidėjo prie delsimo įvykdyti teismo sprendimą, pagrindinė atsakomybė už jo nevykdymą tenka valdžios institucijoms, kurios privalo imtis visų nacionalinėje teisės sistemoje prieinamų priemonių, kad būtų paspartintas teismo sprendimo vykdymas ir užtikrinta Konvencijos pažeidimų prevencija.

EŽTT atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas buvo įrašytas į eilę naujam žemės sklypui gauti Kauno mieste (paskutinį kartą patvirtintą 2011 m.), jokių papildomų žingsnių šiuo atžvilgiu nebuvo imtasi.

Teisėjų teigimu, nuo neįvykdyto teismo sprendimo įsiteisėjimo praėjo daugiau nei 11 metų.

Nuo 2007 m. pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesas nejuda iš vietos ir nėra aišku nei kada, nei kokiu būdu, nei ar apskritai jos bus atkurtos.

Teismas priminė, kad panašiose bylose yra ypač svarbus gero administravimo principas, kuris reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl viešojo intereso, valstybės institucijos privalo veikti greitai, tinkamai ir nuosekliai.

Byloje buvo konstatuota, kad nacionalinės institucijos šiuo atveju nesilaikė gero administravimo principo – nevykdydama teismo sprendimo, valstybė atsakovė ilgam laikui užkirto kelią pareiškėjui į nuosavybės teisių atkūrimą.

„Todėl pareiškėjo teisėti lūkesčiai gauti kompensaciją, kuri yra numatyta pagal nacionalinę teisę, buvo nepateisinamai paveikti“, – pažymima sprendime.

Vertindamas teisingumo pagrindais Teismas pareiškėjui priteisė 7 800 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 8 770 eurų bylinėjimosi išlaidoms ir kaštams padengti. Iš viso – daugiau kaip 57 tūkst. Lt.

Klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo Teismas atidėjo, paraginęs Vyriausybę ir pareiškėją siekti sutarimo dėl kompensacijos už nustatytą Konvencijos pažeidimą. Nepavykus susitarti per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, Teismas pasiliko teisę pats nuspręsti dėl teisingo atlyginimo.

Tai buvo Delfi žinios, tikiuosi ne už ilgo pats Nekvedavičius opateiks mums platesnių apibendrinimų
http://www.delfi.lt/news/daily/law/teismo-sprendimo-nevykdziusiai-lietuvai-smugis-is-strasburo.d?id=63593894#ixzz2oturCVIc

Strasbūro žinios trumpai

Parašykite komentarą

Dėl tam tikrų aplinkybių šiuo metu neturiu laiko rašyti savo nuomonės, todėl įkeliu tik Delfi konstatacinę dalį apie lietuvių prasidedančias pergales Strasbūre. Nes Lietuva jau pasiekė neregėto nesiskaitymo nei su žmonėmis, nei su teisingumu ribą. Už kurios bedugnė

Dvi lietuvės Strasbūre laimėjo bylas prieš valstybę dėl žemės

BNS
2013 m. lapkričio 13 d. 14:25

Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nusprendė, kad vienu atveju paimdama žemę ir už ją neteisingai atlygindama, kitu – pakeisdama jau dvejus metus galiojusį teismo sprendimą dėl jos grąžinimo, Lietuva pažeidė dviejų moterų, kurios ieškodamos teisybės kreipėsi į Strasbūro teismą, teises.

EŽTT pripažino, kad Lietuva pažeidė 1942 metais gimusios Kotrynos Pyrantienės ir 1920 metais gimusios Elenos Varnienės teises nepaisydama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos nuosavybės apsaugos.

Iš K.Pyrantienės Lietuvos teismo sprendimu žemė buvo paimta atlyginant 1,466 tūkst. litus, nes už tokios vertės investicinį čekį moteris buvo ją įsigijusi 1996 metais, tačiau žemės rinkos vertė ją po dešimtmečio paimant siekė 112,5 tūkst. litų. Nors EŽTT pastebėjo, kad Konvencija negarantuoja teisės į visišką kompensavimą, pareiškėjai priteistą kompensaciją pripažino pernelyg maža.

Tuo metu E.Varnienei per Lietuvos teismus nepavyko atgauti jos motinai priklausiusios sklypo dalies, kuri buvo priskirta valstybinės reikšmės miškui, nes bylą atnaujinus praėjus dvejiems metams po jai palankaus galutinio teismo sprendimo šis buvo pakeistas.

 ŽTT sprendimu, E.Varnienei priteisti 8 tūkst. eurų (27,6 tūkst. litų) neturtinės žalos ir 580 eurų (2001 litą) išlaidų. Klausimą dėl kompensacijos, kurią Lietuva turėtų išmokėti K.Pyrantienei, EŽTT įpareigojo spręsti Vyriausybę ir pareiškėją. Nepavykus pasiekti susitarimo per šešis mėnesius nuo sprendimo įsigaliojimo dienos, Teismas turės galimybę pats išspręsti šį klausimą.

 

Romualdas Matelis: Nacionalinė žemės tarnyba pluša iš peties

2 Komentaras

assssssssssssss

Nieko jau per daug nenustebinsiu pranešimais apie Žemės ūkio ministerijos padalinio – Nacionalinės žemės tarnybos atmestinį [NŽT] požiūrį į eilinį Lietuvos žmogų, nes dažnas, susidūręs su jais gal ir kur kas turiningesnių istorijų papasakotų. Tačiau neabejotinai yra ir naivuolių, kurie mano, kad situacija su nuosavomis piliečių valdomis paprasčiausiai yra itin sudėtinga ne dėl valdininkų kaltės: jie tiesiog pluša nuo ryto iki vakaro ir niekaip negali tvarkos įvesti. Tad šiems žmonėms labiausiai ir skirtas šis mano trumpas rašinukas su iliustracijomis.

Šiandiena gavau NŽT raštą – neva atsakymą į savo šių metų rugsėjo 11 dienos pareiškimą, kuriame buvau pateikęs 5 klausimus susijusius su savo nuosavybės į žemę atstatymu Plungės mieste. Atsakymas vertas atskiros temos, tačiau ji gal bus kada nors vėliau. O dabar paprasčiausiai apie valdininkų, o konkrečiau – NŽT Žemės reformos skyriaus vyriausios specialistės Ingos PUZIENĖS darbą. Nesu jos niekada matęs, tačiau kartą pasišnekėti telefonu laimė buvo nusišypsojusi. Tada norėjau kuo skubiau sužinoti NŽT nuomonę apie man privaloma tvarka gresiantį išmokėjimą išmaldinių pinigėlių už beveik 23 metus vilkintą nuosavybės atstatymą, todėl susiradęs telefoną, paskambinau. Deja, specialistė nežinojo ką sakyti, todėl pasiūlė man paskambinti sekančią dieną… Paskambinau, tačiau niekas nekėlė ragelio. Dvigubas telefono signalas leido spėti, kad ši tarnyba apginkluota skambinančiojo numerio nustatymo aparatūra, o šiuos įtarimus dar labiau sustiprino tai, kad analogiškas signalas buvo ir dar eilę dienų vėliau ir niekas šiame kabinete nei nebandė atsiliepti į mano skambutį. Beliko laukti raštiško atsakymo, nes susipratau, kad aukšti Vilniaus valdininkai gi tikrai gali neturėti laiko kalbėtis su tais, kurie per >22 metus nesusiprato, kad teisingumo eilinių žmonių atžvilgiu nebuvo ir nebus.

Ir štai šiandiena atsakymas atkeliavo. Jau nebestebina, kad NŽT specialistai yra taupūs, todėl ignoruoja Viešojo administravimo įstatymus ir atsakymus siunčia neregistruotais laiškais. Juokitės nesijuokę, bet va, mano atveju Nacionalinė žemės tarnyba, siųsdama savo raštelį paprastu, neregistruotu laišku, sutaupė Lietuvos žemės ūkio ministerijai apie du litus. Bet pravėrus voką, taupumas pranoko visas fantazijas. Voke ilsėjosi net du atsakymai: vienas man, vienas ne man. Gal ir racionalu būtų? Gi tikriausiai adresatas, kuriam atkeliavo šis laiškas turės padorumo svetimąjį kaip nors perduoti savo galimai likimo sesei, o ministerija sutaupys jau net ne du, o visus šešis litus [dviejų registruotų laiškų kaina būtų ~7 Lt., o siunčiant juos viename voke paprastu paštu, biudžetui tai turėjo atsieiti tik 1,20 Lt.]. Tačiau bėda tame, kad antroji gavėja yra iš Vilniaus, todėl kad ir koks susipratęs bebūčiau, į Vilnių vežti šio laiškelio tikrai nepasiryžau.

Abu laiškai ruošti tos pačios vyriausios specialistės [kaip visgi skamba iškilmingai ir pagarbiai ar ne?] ir abu pasirašyti atliekančio Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus funkcijas Algio BAGDONO. Tad šmėstelėjo mintis, kad gal gi ne I.Puzienė tokia išmintinga, gal gi patronas padiktavo tokią genialią mintį, bet ją tuoj pat nuvijau: kažin ar tokiais nebrangiais metodais galima skintis kelią į nuolatinius direktorius…

Gal nei mano rašinukų atskiros temos nebūtų verta ši situacija, jei ne kur kas „gilesni vandenys“.  Vilnietei, kaip, beje, ir man adresuotame raštelyje, paskutinė pastraipa baigiama šabloniniu COPY – PASTE sakiniu: „<…> jeigu Jūs nesutinkate su <…> atsakymu, turite teisę jį skųsti <…> įstatymo nustatyta tvarka“. O tas įstatymas negailestingas, piliečiams suteikia vos 30 dienų [o gal ir mažiau, nepamenu], pavėlavimas gali kainuoti brangiai. Jaučiuosi labai laimingas, kad gavau laiku šį raštelį. Tačiau o kaip bus su antrojo laiško savininke? Be abejo, jokios abejonės, kad Inga Puzienė turės jį perrašyti nauja data ir išsiųsti pakartotinai. Tačiau žinau, kad to daryti labai jau nenorės, todėl mano šis rašinukas gali tapti gelbėjimosi ratu vilnietei. Įrodančiu, kad NŽT aplaidžiai atlieka savo pareigas. Sumaišyti vokus atsakingam valdininkui būtų niekaip nepateisinama aplinkybė, o nesusiskaičiuoti, kad vietoje dviejų vokų siunčia vieną, manau, teisinėje valstybėje turėtų kainuoti postą. Bet aišku taip turėtų būti kur nors kitur, bet ne Lietuvoje.

p.s. Prierašas Ingai Puzienei:

Gerbiama vyriausioji specialiste. Pusvalandį palūkuriavęs nusprendžiau, kad visai ne gėda būti tokiam pat taupiam kaip ir jūsų institucija, todėl ir aš nemėtysiu pinigų laiškų persiuntimui. Aukščiau esančią informaciją, jums adresuosiu tiesiog elektroniniu paštu. Su nuoroda į savo rašinukų svetainę. Kadangi šiaip jau šioje istorijoje „esu ne prie ko“, Jūs man visai neprivalote pasiaiškinti apie šią situaciją. Tačiau jei panorėsite – mielai prašom, mano rašinukuose veikia komentarų pateikimo galimybė. Ir jei taip nuspręsite, neabejotinai pradžiuginsite mano ne itin gausių rašinukų platų skaitytojų ratą…

p.p.s. “Paklydusio” rašto kopija

NZT El Stan atsak 1 lapas

 

NZT El Stan atsak 2 lapas

Genovaitės ir Ričardo Jonaičių istorijos Lietuvos žemgrobystės schemose

8 Komentaras

Nacionalinės žemėtvarkos grimasos

Parašė Giedrius GRABAUSKAS-Karoblis    Sekmadienis, 07 Balandis 2013 18:49

===========================================================

Viena iš dažnai svarstomų ir skandalingų Lietuvos viešojo gyvenimo sričių – tai žemės reforma bei su ją susiję procesai. Nuo 1990 metų besitęsianti reforma labai prieštaringa, daug piliečių skundžiasi, kad negali atgauti žemės arba ją atgauna kitoje vietoje ir kur kas prastesnę. Žemėtvarkininkų gretose darbuojasi nemažai korumpuotų veikėjų, kurie vykdo sukčiavimus ir klastojimus. Per 23 metus žemės reforma taip ir nebaigta, reformos eigoje klestinti betvarkė ir korupciją kelia daugelio žmonių pasipiktinimą. Situacija, į kurią pateko žemės valdas Molėtų rajone turintys ir dažnai ten gyvenantys kauniečiai Jonaičiai, yra klasikinis prieštaringos žemės reformos pavyzdys.

Genovaitė JONAITIENĖ ir Ričardas JONAITIS jau daug metų mina teismų ir įvairių valdžios institucijų slenksčius, nes kovoja už savo šeimos žemę. Šios istorijos ištakos siekia dar 1989 metus. Genovaitė Jonaitienė 1989 metais Molėtų rajone, Antakščių kaime nusipirko gyvenamąjį namą. 1991 metais G.Jonaitienei prie namų paskirta ir 2 hektarų žemės valda asmeniniam ūkiui. 1996 metais Alantos žemėtvarkininkas V.Kazlas minėtą žemę paženklino, o G.Jonaitienė ją išsipirko. Žemės sklypas buvo paženklintas 1996 metų lapkričio 25 dieną.

2002 metų lapkričio mėnesį G.Jonaitienė kreipėsi į Alantos seniūniją ir sužinojo, kad dalis jai atmatuoto žemės sklypo paimta ir paskirta kitam naudotojui. Paaiškėjo, kad dalis sklypo buvo skirta vienam vilniečiui, kuris žemę atsikėlė iš kito rajono. Prasidėjo daugelį metų trunkantis procesas-Jonaičių kova dėl žemės. Jiems pavyko apginti savo teises, buvo priimtas sprendimas-kad žemėtvarkos pareigūnai turi atmatuoti žemės sklypą toje pačioje vietoje, bet būtent žemėtvarkininkai piktybiškai nevykdo sprendimo, o antstoliai veikia labai lėtai ir aplaidžiai. Šią istoriją nagrinėjo Seimo kontrolierius K.Virbickas bei kiti valstybės pareigūnai. Seimo kontrolierius K. Virbickas išsamiai susipažino su situacija ir pateikė savo išvadą-kad žėmėtvarkininkai pažeidė įstatymus. Seimo kontrolieriai, STT ir kai kurios kitos valstybės institucijos išsamiai išnagrinėjo šią istoriją ir palaikė Jonaičių poziciją. Vyko daug įvairių teismų posėdžių, ir prieš penkerius metus Vyriausiasis administracinis teismas priėmė galutinį neskundžiamą sprendimą- kad Jonaičiams turi būti grąžintas žemės sklypas toje pačioje vietoje, bet viską blokuoja žemėtvarkos pareigūnai.

Klastos anatomija

2006 metais Kauno Apygardos administracinis teismas nagrinėjo bylą dėl neteisėtai paimto sklypo ir įpareigojo atsakingus pareigūnus per 3 mėnesius grąžinti neteisėtai paimtą sklypą G.Jonaitienei – grąžinti toje pačioje vietoje. Molėtų žemėtvarkos skyrius pateikė apeliacinį skundą aukštesnei teismo instancijai. Byla buvo nagrinėjama Vyriausiame administraciniame teisme, ir šis teismas 2008 metų balandžio 24 dieną paskelbė galutinę neskundžiamą nutartį-paliko galioti žemesnės instancijos teismo sprendimą-nurodydamas, kad kad žemėtvarkos pareigūnai privalo turi per 3 mėnesius suformuoti sklypą G.Jonaitienei toje pačioje vietoje. Bet žemėtvarkos pareigūnų darbas tiesiog skandalingas, jau eilę metų nevykdomas konkretus sprendimas.

R. Jonaitis teigia: ,,Žemėtvarkos pareigūnai – V.Bekešienė, Z.Černiauskienė, V.Viliūnaitė, K.Stašelytė, A.Pobedinskas tiesiog piktybiškasi nevykdo teismo sprendimo. Jie tiesiog keršija už tai, kad mes kovojome už savo teises ir laimėjome teismus. Žemėtvarkininkai naudoja klastingą taktiką, jie nenori pripažinti savo pralaimėjimo, ir įvairiais būdais nori primesti savo valią – kad mes gautume žemę pelkynuose, o gerą žemę skirsto kitiems – sau artimiems asmenims. Nors tas sklypas buvo paskirtas sklypas priklausė mums, buvo iš mūsų paimtas ir neteisėtai užvaldytas sklypas yra 20 metrų nuo ežero, ir tikrai negalime sutikti su tuo-kad gautume žemę kokiuose pelkynuose. 2008 metų balandžio mėnesį po teisminių procesų buvo atstatytas teisingumas-priimta galutinė nutartis, kad žemė mums turi būti grąžintas toje pačioje vietoje. O tai, kad jau penkerius metus ši teismo nutartis neįvykdyta –tai tiesiog skandalinga. Akivaizdus ir mažai efektyvus antstolių darbas. Antstolė ėmėsi tam tikrų žygių, tačiau jos pastangos buvo mažai veiksmingos.

Štai Molėtų rajono apylinkės teismas jau ne kartą antstolės prašymu svarstė žemėtvarkininkų veiksmus. Buvo priteistos baudos – teismas skyrė 300 ir 400 litų dydžio baudas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriui, nes šis skyrius tinkamai nevykdė teismų sprendimų. Tačiau šias baudas sumoka ne žemėtvarkininkai, šios baudos mokamos iš valstybės. Ir atsakomybės nėra jokios. Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje aiškiai pasakyta-kad per tris mėnesius G.Jonaitienei turi būti suformuotas žemės sklypas, ir atmatuota taip, kaip buvo atmatuota matininko V.Kazlo, toje pačioje vietoje. Bet žemėtvarkininkų elgesys tiesiog ciniškas, jie nevykdo teismų sprendimo.

O antstolė G.Jonaitienei telefonu aiškiai pasakė, kad nieko padaryti negali, nors kaip visi matėme per Garliavos įvykius, anstolio galimybės yra didelės. Jei konkrečiau-tai antstolė neišnaudoja tokios priemonės-ji galėjo kreiptis į teismą, ir pareikalauti, kad Molėtų rajono žemėtvarkos skyrius būtų baudžiamas 1000 litų bauda už kiekvieną pavėluotą dieną. Manau, tada reikalai būtų pajudėję. Visa ta situacija primena spektaklį – antstolė vaizduoja, kad dirba, o faktiškai visai vengia vykdyti savo pareigas. Dėl antstolės neveiklumo yra kreiptasi į Antstolių rūmus, nes puikiai žinome, kad antstoliai gali įvykdyti teismų sprendimus, kai reikia, pasitelkus ir policijos pajėgas. Dėl antstolės aplaidžios veiklos kreiptasi ir į Teisingumo ministrą“.

Vyriausiasis administracinis teismas šioje skandalingoje istorijoje suvaidino teigiamą vaidmenį-jo sprendimai atstatė teisingumą. Tačiau valdžios veikėjų aplaidi veikla tiesiog stebina-Jonaičiai iki šiol negali atgauti žemės. Žemės gražinimo procesas vis toliau vilkinamas. Ir tokių istorijų Lietuvoje labai daug.

Žemgrobių klestėjimo metas

Žemgrobiai mūsų krašte veikia ciniškai ir brutaliai. Per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje atskleista daug atvejų, kai žemgrobiai siekia užvaldyti(ir dažnai užvaldo) vertingus žemės sklypus. Pastaruoju metu-nuo 2012 metų vasaros Garbaravičių klano kontroliuojama bendrovė siekia pusvelčiui užvaldyti visai arti Kauno, Noreikiškių kaime esantį vertingą žemės sklypą ir dalį pastato, kuris priklauso Vaitonių šeimai. Šia skandalinga istorija susidomėjo įvairios visuomeninės organizacijos, žurnalistai ir žmogaus teisių gynėjai. O 2012 sausio mėnesį Vilniuje suimti teisėsaugai gerai žinomi R.Tripuckis, R.Nevera ir dar keli jų bendrininkai. Jie įvairiais būdais, naudodami klastą, smurtą ir grasinimus, vertė senukus pusvelčiui perduoti jiems vertingus žemės sklypus. 2011 metų pabaigoje, kai buvo pradėti atskleisti Radviliškio rajone ilgai klestėjusio Čepanonio klano nusikaltimai, paaiškėjo, kad šis klanas užsiėmė ne tik ES paramos lėšų grobstymu, valstybės biudžeto lėšų grobstymu, sukčiavimais ir reketu, bet ir įvairiais būdais užvaldydavo vertingus žemės sklypus.

Bet kodėl Lietuvoje klesti tokios nuožmios grupuotės? Žemgrobiai turi įtakingus rėmėjus – taip vadinamą ,,stogą”. Čepanonis ir jo parankiniai buvo tiesiogiai susiję su Kubiliaus klanu. Kai kurie įtakingi žemgrobiai veikė padedami  2006-2009 metais Klaipėdos apskrities viršininko administracijoje dirbusio, o nuo 2009 metų vasaros jau tapusio Aplinkos ministerijos pareigūnu kriminalinio autoriteto A.V.(Raudonikio). Aplinkos ministerija 2009-2012 metais išvis buvo tikras rojus visokiems abejotinos reputacijos veikėjams, jie čia įsidarbino pasinaudodami giminystės ar bičiulystės ryšiais. Žemgrobius remia ir dar viena valdžios veikėja- kaunietė V.Ž. –ši įtakinga Žemės ūkio ministerijos pareigūnė praeityje buvo  aukšto rango Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotoja, o nuo 2002 metų perėjo dirbti į Kauno savivaldybę-čia ji užėmė vieno svarbiausių savivaldybės departamentų vadovės pareigas. Čia V.Ž. dirbo devynerius metus ir nuo 2011 metų rudens iškeliavo darbuotis į Žemės ūkio ministeriją. V.Ž. pasižymėjo ir kaip EBSW klano rėmėja-dirbdama aukšto rango mokesčių inspekcijos pareigūne, ji daug kartų priėmė EBSW klano vadeivoms palankius sprendimus.

Klestinčią betvarkę lemia monopolinio kapitalizmo sistema

Žvelgiant plačiau ir aiškinantis kertines priežastis, kodėl Lietuvoje vyksta tokia skandalinga žemės ūkio reforma, aiškėja, kad tai susiję su sisteminiais dalykais. Lietuvoje įsigalėjusi monopolinio kapitalizmo sistema ir skatina neteisingumą, betvarkę bei korupciją. Monopolinis kapitalizmas užtikrina išskirtines teises siauroms privilegijuotų veikėjų grupėms, o daugumai piliečių primeta priespaudos grandines. Klesti kubiliai, kėvišai, keserauskai, gusiatinai, čepanoniai, žuromskaitės bei kiti oligarchai ir korumpuoti valdžios veikėjai. Tuo tarpu eilinių piliečių teisės dažnai paminamos, jie skurdinami, jų interesai dažnai pažeidžiami.

Ričardas Jonaitis teigia: ,,Mūsų istorija – kova už savo žemę yra chrestomatinis pavyzdys, kuris rodo, kiek daug Lietuvoje betvarkės ir biurokratizmo. Matininkas V.Kazlas žemę atmatavo dar 1996 metais. Vėliau – nuo 2002 metų prasidėjo skandalingi procesai – tiesiog ciniški žemėtvarkininkų ,,žygiai“ ir žemė iš mūsų buvo neteisėtai paimta bei perduota kitam asmeniui. Bet 2006 metais Kauno Apygardos administracinis teismas savo nutartyje nurodė-įpareigoti Utenos apskrities viršininką per 3 mėnesius nuo grąžinti neteisėtai užimtą žemę toje pačioje vietoje. Žemėtvarkininkai sprendimą apskundė, tačiau 2008 metų balandžio mėnesį Vyriausiasis administracinis teismas skundą atmetė ir paliko galioti šį sprendimą-kad per 3 mėnesius turi būti atmatuota žemė toje pačioje vietoje. Bet tai iki šiol neįvykdyta ir mano nuomone, tai jau nusikaltimas. Negalime sutikti su tokiu neteisingumu. Mums padaryta didelė moralinė ir materialinė žala. Kreipėmės ir į prokuratūrą – lai tiria, kokios priežastys trukdo vykdyti teismo nutartį? Kol kas prokurorai dar nevykdo ikiteisminio tyrimo. Iškyla klausimas – kas atlygins didžiulę žalą? Ir kaip bus atstatytas teisingumas? Nejaugi tam, kad atgautume žemę, reikės siusti kariuomenę ar policijos būrius?“

Situacija, kuri klostosi Lietuvoje, yra skandalinga-tie žmonės, kuriems negražinta žemė, negali naudotis savo turtu, ir dėl to patiria didelius nuostolius. Kas už tai atsakys? Gal vyriausybė pagaliau užbaigs visas žemės reformas? Juk kai kurie atgavo savo turtą dar nepriklausomybės pradžioje(dalis iš jų paėmė ne savo, o svetimą turtą). O daug žmonių, kurie neturi gerų dėdžių ir didelių pinigų, turi laukti 25 metus, o gal ir daugiau, kol jiems bus sugražintas jų turtas. Žmonės patiria nuostolius. Ir kas juos atlygins?”.

Ar artimu laiku Lietuvoje sulauksime teisingumo atstatymo žemės tvarkymo srityje ir kitose viešojo gyvenimo sferose? Tai atviras klausimas, į kurį kol kas nėra aiškaus atsakymo. Lietuvoje labai reikalingos tikros sisteminės permainos, kosmetinės reformos čia nepadės. Filosofas ir rašytojas D.Krišnamurtis dar 1980 metais rašė-,,Tol, kol vyks tik išorinės reformos, mažai liečiančios vertybių sferą, tol tęsis nuosmukis. Kol problemos bus sprendžiamos, tik bandant pažaboti pasėkmes, neliečiant esminių priežasčių, tol tęsis maištai, tol vienos reformos keis kitas, ir tęsis kivirčai bei priespauda“. Padėtis su žemės reforma-tai Lietuvoje užsitęsusios stagnacijos pasėkmė. Būtent stagnacija, kurią sukėlė nuožmios monopolinio kapitalizmo sistemos įsigalėjimas, yra esminė Lietuvos žemės tvarkymo srityje klestinčios betvarkės ir korupcijos priežastis. Juk Suomijoje, Slovėnijoje, Estijoje, Čekijoje, Urugvajuje, Kosta Rikoje ir dar daugelyje šalių, kuriose seniau buvo didelė korupcija, šiuo metu padėtis jau pasikeitė iš esmės. Ir Lietuva gali pasukti pažangių permainų keliu, tik reikia atsisakyti monopolinio kapitalizmo sistemos, pažaboti korupciją ir dominuojančią bulvarinę ,,akropolių kultūrą“.

R.Matelis: Teisėjų etikos ir drausmės komisija jau nusprendė. Atostogauti… Gi vasara

2 Komentaras

Teisinėje ar Teisminėje valstybėje gyvename? – klausimas man nenaujas. Ilgokai vien tik stebėdamas aplink mane vykstantį gyvenimą ir negalėdamas prieiti jokios konkrečios išvados, pabandžiau to pasiteirauti pas premjerą Andrių Kubilių. Nepavyko, – mano klausimas šio iškilaus Konservatorių lyderio nesudomino, tad jis man nieko taip ir neatsakė. Tada, praeitų metų spalio mėnesį nutariau pasikonsultuoti su internetine visuomene. Taip atsirado mano straipsnelis “Ar Lietuva – TeisMinė valstybė?”. Deja, tauta taip pat, ko blogo, nežinojo atsakymo į šį klausimą, todėl komentaruose liko tuštuma. Tiesa, šį straipsnį perskaitė pakankamai daug žmonių, todėl keleto pasamprotavimų sulaukiau į asmeninį paštą, Delfi blog’ą ir Netlog’ą. Bet rimtesnių išvadų nebūta. Gyvenimas paliko visa tai susigaudyti pačiam. Ir netgi sugriežtino sąlygas: “Daryk viską pats, savo rankomis, tada ir kitiems galėsi paaiškinti jau vos ne kvalifikuotai”.  Tad šiandiena tai ir bandau vykdyti…

Alinanti kova dėl teisingo nuosavybės teisių į okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę atstatymo, pas mane jau įsisenėjęs skaudulys. Ilgą laiką jaunatviškai naiviai buvau įsitikinęs, kad visos kalbos apie neteisingus ir neobjektyvius teismus, kurias tenka išgirsti bet kur – autobuse, kavinėje, pliaže ar net per radiją, yra perdėm pagrąžintos, o jų autoriai galimai paprasčiausiai patys pritrūksta orientacijos, nemoka tinkamai teismams pateikti turimų faktų ir dėl to, galimai pralaimi iš tikro laimėtinas bylas. Kita vertus, jutau ir net žinojau, kad teismai iš tikro būna labai tendencingi, tačiau ir čia buvau linkęs galvoti, kad visas tendencijas galima nušluoti, jei esi pakankamai ryžtingas ir tvirtas. Laimei šios savo vidinės abejonės niekada nekėliau kiek viešiau, todėl neapsijuokiau draugų ir bičiulių tarpe. Nes tokiomis abejonėmis daugeliu atvejų smarkiai klydau. Tiesa, matydamas kaip visomis prasmėmis su pagreičiu į bedugnę ritasi Lietuva, aš šiandiena manau, kad dar keletą metų anksčiau tvarkos buvo daugiau, o tokios tragedijos kaip Kedžių ir Venckų, ir jų sprendimo autokratiniai būdai, davė negeriems Temidės atstovams negerą pavyzdį, kuris dar iš vaikystės pasakų žinomas kaip “Kas stipresnis, tas ir teisesnis“. Nes, be jokių abejonių, teismų atstovai yra taip pat tik paprasti žmonės ir nuolatos savyje atlieka analizes “kas būtų jeigu būtų”. O Garliavos dirbtinai užgesinta byla, daugeliui davė ženklą – darykite kaip manote jums geriau ir jūs liksite teisūs.

Tiek to, pernelyg nesigilinsiu šiuo rašiniu į visas teorijas, nes jo tikslas – konkretaus veiksnio analizė. O tas veiksnys yra Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimas nieko nespręsti. Šių metų liepos 9 d., straipsnyje “Romualdas Matelis: Koks bus Teisėjų etikos Komisijos sprendimas?” aš pakankamai išsamiai aprašiau savo skundą ir įdėjau jo kopiją. Turintys laiko ir kantrybės, jei dar neskaitę jo, galite paspausti ant išryškinto pavadinimo ir susipažinti su skųsta situacija. Kol kas įdedu tik komisijos atsakymo kopiją iš kurios mielas mano svetys galės susidaryti savo nepriklausomą nuomonę, o komentarus, kaip aš matau Lietuvos piliečio galimybę kovoti už teisingumą teisinėmis priemonėmis aš aprašysiu kažkurią kitą dieną. Tad šioje vietoje

Teisėjų etikos komija nesvarsčiusi mano, kad...

Teisėjų etikos komisija nesvarsčiusi mano, kad… [1 lapas]

Teisėjų etikos komisija nesvarsčiusi mano, kad... [2 lapas]

Teisėjų etikos komisija nesvarsčiusi mano, kad… [2 lapas]

kol kas dedu trafaretinį užrašą –

BUS DAUGIAU.

Kiti pastebėjimai apie Lietuvos teismų savivaldą

Iš advokato Vido VILKO asmeninės svetainės Teisėjų Etikos ir drausmes komisijos posėdžio protokolo IŠTRAUKA
Iš Teisingumas.Lt Teisinės informacijos portalo Teisėjų etikos ir drausmės komisija keturiems teisėjams drausmės bylų nekėlė

Šilutės naujienų Gintarė PLUNGIENĖ skelbia: “Dėl žemės kovos Strasbūre”

Parašykite komentarą

Ketvirtadienis, 2012 m. vasario 02 d. Silutes naujienu LOGO copy

Jau nieko nebestebina faktas, kad teisinėje ir demokratinėje valstybėje dar pasitaiko atvejų, kai įsiteisėjęs teismo sprendimas paprasčiausiai yra ignoruojamas.

Tuo įsitikino ir dėl gabalo žemės jau dešimtį metų kovojanti ir po teismus vaikštanti Gardamo seniūnijos Bartininkų kaimo gyventoja Barbora Sūdienė. Kantrybės netekusi moteris teisybę tikisi surasti Strasbūro teisme, kur jau priimti nagrinėjimui jos bylos prieš Lietuvą dokumentai.

Moteris Strasbūre esančiam Europos žmogaus teisių teismui apskundė Lietuvos valstybę, kad ji nevykdo teismo sprendimo sugrąžinti jai priklausančią dalį žemės.

Neteko teisėtai grąžintų žemių

Virginija Kavoliūnienė, atstovaujanti savo mamai B.Sūdienei, rodė šūsnis dokumentų ir pasakojo, kad bėdos prasidėjo dar tada, kai mama atgavo tėvų turėtą žemę. Vykdant 2003 m. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos įsakymą, 6,90 ha atkeltinės žemės sklypas B.Sūdienei buvo suprojektuotas netoli namų, Bartininkų kaime.

Vėliau šis sprendimas buvo panaikintas, motyvuojant tuo, kad pamatuotas sklypas įsiterpė į kaimynui A.S. skirtą žemės sklypą.

Bartininkų gyventoja įsitikinusi, kad tai buvo padaryta neteisėtai, nes, jos žiniomis, rengiant Ramučių kadastro vietovės žemėtvarkos reformos projektą, jokios žemės kaimynas minimoje teritorijoje neturėjo ir ja nesinaudojo. O plane toks sklypas, kokį jis turi šiandien, išvis nebuvo pažymėtas.

Teismo sprendimas žemėtvarkai – nė motais

B.Sūdienės kaimyno teigimu, žemėse, į kurias įeina ir ginčytinas 0,80 ha sklypelis, šeima darbavosi ir ganė gyvulius nuo pat 1991 metų. Paskelbus 1992 m. Žemės reformos įstatymą, atsirado galimybė įsiteisinti trihektarius, skirtus asmeniniam ūkiui plėtoti.

“Trihektarį dengėme mano tėviškėje turėta nuosava žeme ir ramiai laukėme dirbamos žemės įteisinimo. Tačiau 2003 m. sužinojome, kad dalis jos suprojektuota B.Sūdienei”, – pasakojo vyras.

Kaimynai pradėjo ginčus ir įsuko teismų maratoną.

“Neteisingas buvo pats pirmasis teismas, kurį inicijavo A.S.”, – įsitikinusi V.Kavoliūnienė.

2004 m. Klaipėdos apygardos administracinis teismas konstatavo, kad ne A.S. įsibrovė į B.Sūdienės sklypą, o B.Sūdienė įsiterpė į kaimynams skirtą ir naudotą asmeninio ūkio žemę.

Tokį sprendimą B.Sūdienė galėjo skųsti, tačiau rajono Žemėtvarkos skyriaus specialistai moterį įtikino, kad žemė jai bus grąžinta kitoje vietoje ir ginčas bus išspręstas taikiai. Tačiau žemėtvarkininkai savo pažadus pamiršo.

Moteriai pačiai teko kreiptis į teismą. 2006 metais KlAAT [Klaipėdos apygardos administracinis teismas] pripažino, kad B.Sūdienė turi teisę atgauti 0,80 ha žemės sklypą ir įpareigojo Šilutės rajono žemėtvarkos skyrių žemę jai grąžinti.

Tačiau teismo sprendimas iki šiol neįvykdytas.

Valdžios institucijos penkerius metus nevykdė teismo sprendimo ir nuosavybės nei toje pačioje, nei kitoje vietoje neatkūrė. Negana to, 2009 m. Klaipėdos apygardos teismas, o 2010 m. ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vėl paliko galioti sprendimus, kuriais ginčijama žemė atiduodama A.S.”, – sakė B.Sūdienei teismuose atstovaujantis advokatas Rimvydas Kairys.

Tikisi teisingumo iš Strasbūro

Nuosavybės teise atkurtos žemės gabalėlio netekusi ir teismo sprendimo nevykdymu pasipiktinusi Šilutės r. gyventoja Europos Žmogaus Teisių Teismo prašo suteikti jai pagrindą dar kartą kreiptis į Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą.

Moteris sieks, kad administracinės bylos procesas būtų atnaujintas, o Lietuvos valstybė įpareigota vykdyti 2006 m. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą. Juo buvo aiškiai nurodyta suprojektuoti, pamatuoti ir atkurti 0,80 ha dydžio kitam asmeniui primatuotas žemes.

B.Sūdienė Strasbūro teismo taip pat prašo, kad Valstybė jai atlygintų advokato atstovavimo išlaidas ir padarytą neturtinę žalą.

Rimantas Kairys 1   Komentuoja advokatas Rimantas Kairys:

Strasbūro teismas yra tarptautinė institucija, kuri nagrinėja skundus žmonių, teigiančių, kad valstybės institucijos pažeidė jų teises, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Konvencija yra tarptautinė sutartis, kuria didesnė dalis Europos valstybių susitarė užtikrinti esmines žmogaus teises. Šios teisės yra išdėstytos pačioje Konvencijoje, o taip pat ją papildančiuose protokoluose. Konvencijos tekstą galite surasti Teisingumo ministerijos interneto puslapyje.

Strasbūro teismas gali nagrinėti pareiškimus tik dėl Konvencijoje ir jos protokoluose nurodytų vienos ar kelių teisių pažeidimų.

Konvencija garantuoja šias žmogaus teises ir laisves:

Teisę į gyvybę;

Kankinimų draudimą;

Vergovės ir priverstinio darbo draudimą;

Teisę į laisvę ir asmens neliečiamumą;

Teisę į teisingą teisminį nagrinėjimą;

Bausmę tik įstatymo pagrindu;

Teisę gerbiančią privatų ir šeimyninį gyvenimą;

Minties, sąžinės ir religijos laisvę;

Nuomonės reiškimo laisvę;

Susirinkimų ir sąjungų laisvę;

Teisę į šeimos sukūrimą ir sutuoktinių lygybę;

Teisę į efektyvią teisminę gynybą;

Diskriminacijos draudimą;

Teisę į išsilavinimą;

Teisę į laisvus rinkimus;

Judėjimo laisvę ir teisę laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą;

Piliečio teisę palikti šalį ir grįžti į ją;

Užsieniečių išsiuntimo draudimą.

…Strasbūro teismas konstatuoja, ar valstybė pažeidė ar nepažeidė piliečių teises, įtvirtintas Europos Žmogaus teisių Konvencijoje.

Teismas nagrinėja tik tuos pažeidimus, kurie padaryti po Konvencijos įsigaliojimo toje šalyje ir priima skundą tik tuo atveju, jei jis atitinka kelias formalias sąlygas:

yra išnaudotos visos valstybės vidaus teisinės gynybos priemonės;

nuo galutinio valstybės institucijos sprendimo nėra praėję 6 mėnesiai;

analogiško skundo nenagrinėja kita tarptautinė institucija;

skundas nėra anonimiškas.

Teismui skųstis galima tik dėl valstybės institucijų, pvz., Seimo, Vyriausybės, teismų ar pan., veiksmų.

Į Strasbūro teismą galite kreiptis, jei manote, kad esate asmeniškai ir tiesiogiai nukentėjęs nuo vienos ar keleto Konvencijos garantuojamų teisių pažeidimo, kurį padarė Lietuvos valstybė.

Dėl pagalbos ir konsultacijos kreiptis tel. 8686-44879 arba į padėjėją Sigitą Stukaitę, tel. 8610-17009.

Older Entries

%d bloggers like this: