Pradžia

“Klonio gatvės“ tragediją stengiamasi užžerti dulkėmis?

4 Komentaras

Teismo sprendimo vykdymas negali būti aukščiau Konstitucijos ir žmogaus teisių

2013-02-20 d. Bernardinai.lt išspausdino straipsnį, kurio autoriai – Lietuvoje plačiai žinomi ir visuomenės Gerbiami asmenys Dr. Zita Šličytė, Liudvikas Narcizas Rasimas, Dr. Saulius Arlauskas, Kęstutis Milkeraitis ir Dr. Romualdas Povilaitis.

Galima būtų vertinti, kad tai jau antrasis jų nenuginčijamos nuomonės pareiškimas, į kurią, deja, Lietuvos valdžios reakcijos žmonės nepajuto. Nežinau ar ką nors čia dar galima pakomentuoti? Manau, kad pareiškimo tekstas jokių komentarų kaip ir nereikalauja…

R.Matelis

Teismo sprendimo vykdymas negali būti aukščiau Konstitucijos ir žmogaus teisių


Garliava

Teisininkai ir žmogaus teisių gynėjai pareiškė: Garliavos prievartos aktas tapo įmanomas todėl, kad valdžios institucijos teismų sprendimo vykdymo principą iškėlė virš vaiko orumo, jo fizinio ir psichinio neliečiamumo, virš Konstitucijos, humanizmo ir demokratijos, ir net paties teismo sprendimo.

Visuomeninė komisija 2012 metų gegužės 17 dienos smurto aktui ištirti praėjusių metų birželį konstatavo: pernai gegužės 17-ąją Garliavoje, vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą, buvo prievarta pasikėsinta į Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, šiurkščiai pažeista vienuolika Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir keturi Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos straipsniai bei jų nuostatas įtvirtinantys nacionaliniai teisės aktai. Komisija taip pat nustatė, kad buvo iš anksto ruoštasi valstybės vardu panaudoti jėgą ir tai buvo padaryta.

Praėjus aštuoneriems mėnesiams po išvadų paskelbimo Komisija konstatuoja:

Pirma. Aukščiausi valstybės pareigūnai ir atsakingos valstybės institucijos prieš gegužės 17-osios smurto aktą ir po jo viešai akcentavo išskirtinį rūpestį vaiko teisėmis ir jo gyvenimo gerove. Tačiau per devynis mėnesius pareigūnai taip ir nepateikė visuomenei oficialios informacijos, patvirtinančios, kad prievartinis vaiko perdavimas ir vėlesnis jo gyvenimas, ribojamas pagal Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos programą, užtikrino jam geresnes gyvenimo sąlygas, jo teises ir teisėtus interesus. Iš gimtųjų namų išvežtas vaikas iki šiol laikomas socialinėje izoliacijoje – su juo neleidžiama bendrauti artimiesiems ir vaikystės draugams. Ne tik žmogaus teisių organizacijoms, bet ir vaiko artimiesiems nėra pateikta patikima informacija, kaip panaudota jėga ir socialinė izoliacija paveikė vaiko sveikatos būklę.

Antra. Respublikos Prezidentė praėjusių metų gegužės 17-ąją kreipdamasi į visuomenę pareikalavo ištirti, ar „visus sujaudinusių Garliavos įvykių metu nebuvo naudota prievarta“, ir teigė, kad „prievarta vaiko atžvilgiu negalima“. Tačiau Prezidentei ir Seimui atskaitingos institucijos per devynis mėnesius visuomenei taip ir nepateikė pagrįsto aiškaus atsakymo dėl jėgos naudojimo Garliavoje teisėtumo.

Klaipėdos apygardos prokuroras Aidas Giniotis, praėjusių metų lapkričio 21 dieną priėmęs sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl galimo valstybės tarnautojų piktnaudžiavimo vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą, savo nutarime pripažino, kad vaiko įkalbėti nepavyko ir konstatavo, kad prieš mergaitę buvo naudota jėga: „jėga jos atžvilgiu buvo naudojama tik tiek, kiek jos reikėjo tam, kad atitraukti D. K. nuo N. Venckienės“.

Komisija įsitikinusi, kad šiuo atveju jėgos naudojimas reiškia prievartą. Komisija primena, kad vykdant teismo sprendimą jėga ir prievarta prieš mergaitę negalėjo būti pavartota jokiu pretekstu ir jokiu laipsniu. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, Lietuvos Konstitucija, Lietuvos Civilinis ir Civilinio proceso kodeksai besąlygiškai įpareigoja gerbti vaiko orumą bet kuriomis aplinkybėmis – taip pat ir vykdant teismo sprendimą. Pagarba vaiko orumui reiškia, kad vaikas teismo sprendimo vykdymo metu privalėjo būti išklausytas, įvertintas jo motyvų pagrįstumas, turėjo būti pasiekta, kad vaikas išeitų iš gimtųjų namų išskirtinai savo valia, o ne būtų išneštas jėga kaip daiktas. Naudoti jėgą prieš mergaitę uždraudė ir Kėdainių rajono apylinkės teismas.

Prokuroro A. Giniočio nutarimo išvada apie advokatą G.Černiauską, kad jis neatliko veiksmų, “kurie pažeistų kokią tai tvarką, jis tik ėjo šalia L.Stankūnaitės, kuri nešė savo dukrą D. K., tam, kad reikalui esant prilaikytų mergaitę”, prieštarauja kieme buvusių žmonių liudijimams ir daug kartų viešai rodytai filmuotai medžiagai apie G.Černiausko ir L.Stankūnaitės nešamą klykiantį vaiką. Pažymėtina, kad dėl G.Černiausko veiksmų prokuratūra neapklausė kieme buvusių ir šį įvykį mačiusių žmonių.

Trečia. Garliavos prievartos aktas tapo įmanomas todėl, kad valdžios institucijos ėmė vadovautis doktrina, kurios esminis principas – teismų sprendimus būtina vykdyti besąlygiškai, bet kokiomis priemonėmis, taip pat ir naudojant prievartą prieš vaiką. Besąlygiško teismų sprendimo vykdymo principas buvo iškeltas virš vaiko orumo, jo fizinio ir psichinio neliečiamumo principų, virš humanizmo ir demokratijos principų ir net paties teismo sprendimo. Laikantis šio principo viršenybės buvo šiurkščiai pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir tartptautinės konvencijos, ginančios vaiko orumą. Taip pat buvo pažeista ir Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartis, draudžianti perduodant vaiką naudoti prievartą.

Teismo sprendimo vykdymo imperatyvas yra vienas svarbiausių teisinės valstybės principų, tačiau jo besąlygiškas vykdymas pažeidžiant esmines Konstitucijos nuostatas yra policinės valstybės požymis ir neatitinka demokratinės ir humaniškos valstybės pagrindų.

Lietuvos Respublikos piliečiai 1991 metų vasario 9 dienos plebiscitu ir 1992 metų spalio 25 dienos referendumu priimta Konstitucija įtvirtino, jog Lietuvos valstybės valdymas gali būti tik demokratinis, taip pabrėždami demokratijos viršenybę prieš bet kokias kitas teisinės valstybės valdymo formas. Teisinė valstybė, jeigu joje nepaisoma demokratinės įstatymų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos, pati savaime nėra vertybė, o pagal lietuvių tautos pareikštą valią tokių atvejų  ir neturėtų būti.
Pagrindinis demokratinės santvarkos reikalavimas yra visuotinai priimtų žmogaus teisių ir žmogaus orumo laikymasis. Iš to seka, kad nėra ir negali būti valstybėje institucijos, pareigūno ar žmogaus, kurie būtų atleisti nuo prievolės besąlygiškai paisyti žmogaus orumo. Aukščiausių teisinių ir teisėsaugos institucijų šiandien formuojama praktika iškelti teisinės valstybės principą aukščiau žmogaus orumo stumia Lietuvą nedemokratinės (policinės) valstybės link. Istorijoje būta ne vienos teisinės valstybės, kurioje vykdant įstatymus bei teismų sprendimus buvo grubiausiai pažeidinėjamos žmogaus teisės ir žmogaus orumas, taip teisinei sistemai tampant nusikalstama.

Ketvirta. Vaiko artimiesiems ir žmonėms, atvykusiems stebėti, ar vykdant teismo sprendimą Garliavoje nebus panaudota prievarta, įstatymai suteikė teisę priešintis galimam prievartos panaudojimui prieš vaiką. Tokią piliečių teisę bei pareigą numato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 10 straipsnis, suteikiantis piliečiui teisę elgtis pagal savo sąžinę. Gegužės 17 dieną Garliavoje buvę žmonės veikė remdamiesi sąžine ir įsitikinimais: jie turėjo legitimų tikslą stebėti, kad nebūtų naudojama prievarta. Filmuota medžiaga ir žmonių liudijimai patvirtina, kad piliečiai pareigūnams nesipriešino: giedojo valstybės himną ir meldėsi.

Nepaisant paminėtų piliečių teisių protestuoti prieš neteisėtus valdžios veiksmus, nukentėjusieji nuo prievartos Garliavoje ir prievartos liudytojai yra teisėsaugos persekiojami, prieš juos pradėti ikiteisminiai tyrimai. Teisėtvarkos persekiojami ir taikių akcijų dalyviai, net kreidelėmis „Tiesos“ žodį rašantys vaikai bei jų tėvai. Tai rodo, kad žmogaus teisių pažeidimai Lietuvoje įgauna vis didesnį mąstą.

Penkta. Garliavos įvykių kontekste iškilo grėsmė ir kitam svarbiam demokratinės valstybės principui – teisei į nuomonės reiškimo laisvę. Kai kuriems Garliavos įvykių dalyviams inkriminuojama atsakomybė už savo nuomonės reiškimą apie antstolės veiksmus, o parlamentarei N. Venckienei už kritiką teismų adresu. Tokie Lietuvos teisėsaugos kaltinimai prieštarauja civilizuotų valstybių teisminei praktikai, nes Europos Žmogaus teisių teismo sprendimai bylose (kaip antai Lingens v Austrija arba Otegi Mondragon v Ispanija), rodo, kad demokratinėje valstybėje siekiant teisėto tikslo valdžios pareigūnų ir institucijų atžvilgiu išsakyta sąžininga krititiška nuomonė, net kai ji nėra pakankami pagrįsta faktais, negali būti vertinama kaip nusikaltimas.

Šešta. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir Teisėjų tarybos pirmininkas G.Kryževičius yra viešai išsakęs ypatingai neigiamą nuomonę apie N. Venckienę, pavadindamas ją „pūliniu ne tik teisinėje, bet ir politinėje sistemoje“. Toks demokratinėje valstybėje neleistinas Teisėjų tarybos pirmininko pasisakymas apie tuomet dar buvusią teisėją N. Venckienę sudaro sąlygas pažeisti Konstitucijos 31 straipsnyje jai garantuotą teisę, kad jos „bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas“.
Komisijos nuomone, viešai esamos medžiagos pakanka konstatuoti neteisėtos prievartos Garliavoje faktą, tačiau prokuratūra privalo pateikti Seimui ir iki šiol teisėsaugos slepiamą filmuotą medžiagą apie mergaitės paėmimą, nes nesusipažinę su ja Seimo nariai negalės sąžiningai spręsti dėl N.Venckienei pareikštų kaltinimų teisinio pagrįstumo.


Komisija kviečia Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimo ir Vyriausybės narius nuodugniai ištirti, ar yra Lietuvos Respublikos teisės aktų, leidusių vykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą panaudojant prievartą prieš vaiką. Komisijai tokie aktai nežinomi.

Aukščiausiu politiniu lygmeniu neišsprendus esminio klausimo dėl Lietuvos Respublikos prioritetų, neužtikrinus valstybės besąlygiško įsipareigojimo ginti savo piliečių teises ir laisves, vaikų orumą, Lietuvai kyla reali grėsmė iškrypti iš demokratinio ir humaniško raidos kelio.

Kadangi nuo 2012 m. gegužės 17 d. prievarta iš gimtųjų namų išvežtai mergaitei gyvenimo sąlygas užtikrina ne motina, bet Liudytojų ir nukentėjusių apsaugos valdyba, taigi – valstybė ir jos pareigūnai, Komisija ragina aukščiausius Lietuvos politikus asmeniškai pasirūpinti socialinę izoliaciją patiriančia mergaite: leisti jai bendrauti su seneliais, artimaisias, bendraamžiais ir suteikti jai kokybišką psichologinę bei medicininę pagalbą.

Dr. Zita ŠLIČYTĖ, Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narė, Atkuriamojo Seimo deputatė, teisininkė

Liudvikas Narcizas RASIMAS [anksčiau – Rasimavičius], Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narys, Kovo 11-osios akto signataras, teisininkas

Dr. Saulius ARLAUSKAS, Mykolo Riomerio universiteto profesorius

Kęstutis MILKERAITIS, buvęs Generalinės prokuratūros ypač svarbių bylų tardytojas, buvęs Seimo kontrolierius

Dr. Romualdas POVILAITIS, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas, docentas

Reklama

Norfa. Čia žmogumi tikima. Bet man dėl to keista…

17 Komentaras

Kartais gyvenimas mėgsta pasišaipyti iš mūsų. Prieš savaitę laiko, žinomo visuomenės atstovo Artūro RAČO mintraštyje gana aktyviai stojau ginti Norfos, kaip šiokio tokio šviesulio Lietuvos prekyboje, o va, netruko ateiti laikas, kai tai turėjau jau ir atšaukti. Teisi gi mūsų tauta savo patarlėje „Negirk dienos be vakaro“.

DSCF0607

Sausio 21 d. tarsi neišskirtinė. Gal tik tuo, kad šalta neįprastai. Nors termometras rodo tik -10. Tarnybiniu reikaliuku lankausi Aleksote, tad grįžtant panorome kavos gurkšnelį išgerti. Ne taip seniai čia įsikūręs Hessburger, kava šiame taške skani ir nebrangi – 2,50 lt. O šalia ir maisto parduotuvė iš Norfų giminės. Pradžioje užsukame apsipirkti ir čia dėmesį patraukia raudonoji paprika. 8 lt/kg nėra labai pigu, net žiemą pavyksta rasti jų po 6 lt. Tačiau sumanome išsirinkti mažutę, kaip sakant „dėl kvapo“. Pavartau ją rankose ir deduosi į krepšelį. Bet tą pačią akimirką pamatau ir šalia esančias kontrolines svarstykles. Kodėl gi nepasmalsauti kiek gi ši mažutė sveria? Uždedu. Retai kada gyvenime gali papulti sveriama prekė kuri svertų lygiai. Tikrai net nepamenu tokio atvejo, bet mano paprika sveria lygiai 100 gr. Fantastika, nors kartą gamta nutarė atsižvelgti į žmogaus subjektyviai nusistatytus svorio vienetus – gramus.

Žengiame toliau. O! Kaliaropė! Mažai kas jomis domisi, bet man jos patinka. Patarkuoji ir su svogūnais bei grietine… O jei dar su paprika. Skanu bus. Pirminis smalsumas dar nenutolęs, tad pasveriu ir kaliaropę. Ji sveria daugiau, 260 gr.

Keletą minučių dar palūkuriuoju prie sviesto: estišką gal pabandyti? Retai jau bevartoju sviestą, bet vardan skrandžio pilno repertuaro kartais verta. Įsidedu. Čia pat ir dėžė su saulėgrąžų likučiais, o mano Senegalams [afrikinėms papūgoms] jos retai kada atsibosta. Susišluoju likučius ir įsimetęs į krepšį dar kažką ateinu prie kasos. Eilė ne itin didelė, gal 6-7 žmonės, nei nepastebėtai kasininkė jau brauko mūsų prekes ir skelbia „nuosprendį“ – 26 litai ir beveik tiek pat centų. Ši suma gal nei neglumintų, nes neretai tenka mokėti ir tris kart brangiau. Bet manyje visada tiksi toks vidinis ekonomistas, net, regis, neskirdamas didesnio dėmesio kainų kontrolei, ją orientaciniai primetu kažkurioje pasąmonės ląstelėje. Todėl šis niūrusis buhalteris mane čia pat „pažadina“ – „Per daug, kažkas negerai, per daug, tikrink kvitą, per daug…“ O šiai signalizacijai visada gyvenime paklūstu. Tad sumokėjęs ir atlaisvinęs taką prie kasos imu analizuoti čekutį. Pirmasis žvilgsnis kažkodėl užkliūna ne už kainos, o už svorio. Mano paprika svėrė 145 gr. … Keista! Dvejos tos pačios Norfos svarstyklės su skirtinga nuomone apie tą pačią mažutę paprikėlę… O kaip gi su ropute? Aha, ji čia jau sveria 305 gr.

Nebegaištu laiko ir grįžtu prie kasininkės. Ši jauna mergina pasitaiso akinius ir nei kiek nenustebusi man sako – „Jau po darbo valandų, tad administracijos darbuotojų nebėra. Galite pabandyti pasiaiškinti su apsauginiu“. Apsauginis stovi netoliese, prie tabako kasos, tad klausiu jo: „Sakykite, kuriomis svarstyklėmis tikėti? Esančiomis salėje ar kasos?“

Mano nuostabai, apsaugininkas, savo elgsena rodo, kad jis vos ne laukė tokio klausimo ir atsakymas jo jau paruoštas seniai: „Tikėti reikia tomis svarstyklėmis, kurios salėje. Pasakykite kasininkei, kad ji grąžintų pinigus“. Bet pats nei neina prie kasininkės, o ši užsiėmusi savo dabu – dabar eilutėje stovi jau apie 8-9 žmonės. Nemalonu stabdyti eilę, bet… ką darysi. Dar kartą paaiškinu jai, kad mano paprika dėl tokios svėrimo paklaidos, pabrango net 50-čia procentų, o apsauginis sakė grąžinti pinigus. „Gerai, – atsako kasininkė ir pasitikslina kiek ji svėrė salėje. – Reiškia 45 gr. daugiau? Aš jums grąžinsiu skirtumą.“ Išmuša naują kvitelį, paprašo pasirašyti ir ištiesia kažkiek centų…

„Bet palaukite, jei svarstyklės apsiriko ant paprikos, ko gero tas pats ir su kitomis prekėmis?“.

„Gerai, – sako kasininkė, – nuskaičiuosiu ir nuo kitų po 45 gr.“

„O iš kur Jūs žinote, kad nuskaičiuoti reikia gramais, o ne procentais?“ – pasidomiu.

„Todėl, kad jos visoms prekėms padidino svorį 45 gramais“ – ramiai paaiškina kasininkė [ir ji buvo teisi, namuose pasitikrinau svorį], išmuša dar vieną kvitelį ir paduoda man antrą saujelę pinigėlių. Gi kvitą dedasi į stalčių.

„Ne, – sakau, – man reikia turėti bent kvito kopiją. Padarykite ją man. Gal ryt atvažiuosiu pasiaiškinti su administracija…“

Šis mano pageidavimas, sukėlė tam tikrą nepasitenkinimą, išgirdau, kad po „darbo valandų“ jau nėra kur kopijas padaryti, tačiau vėliau ji nuėjo… Pradžioje į vieną salės galą, vėliau perėjo į kitą. Ten užsibuvusi ne mažiau 5 min., sugrįžo su 3 nukopijuotais kvitukais. Visą tą laiką jaučiausi tarsi darantis nusikaltimą. Eilėje natūralu, žmonės skubantys, o čia viską sustabdžiau bene dešimčiai minučių.

Bet nustebino ne tik Norfos „švarus“ darbas – gi tikrai gražu, kai pasakai, kad prekė sveria beveik 50 gr. mažiau ir tavimi tiki, nepuola tikrinti. Ir pinigus mielai grąžina, tarsi būtum laimėjęs loterijoje kokius tris litus – jokių įtarimų ar nustebimų. Spėju, kad čia suveikė kvalifikuotas vadovų darbas, nes „mechanizmas“ veikė be sutrikimų. Įdomu liko tik viena – ar „išmaniosios svarstyklės“ taip veikia visą dieną, ar tik po to, kai vadovai baigia savo darbo valandas..?

Ne mažiau nustebino eilėje stovinčiųjų nulinė reakcija į tai, kad svarstyklės galimai užprogramuotos viską padidinti 50-čia gramų. Pažiūrėjau, – pas kitus sveriamų prekių buvo ir brangesnių, gal po 20 lt/kg., kas reikštų, kad jie už vieną kg. tokios prekės permokėtų po 1 lt. už kiekvieną. Ir nieko, net prie kitos kasos neperėjo. Gal tikrai jau gyvename turtingai, gal per vėlai praregėjau? Nors tas perėjimas, vargu ar būtų naudos jiems atnešęs… Jei jau vienoje kasoje svarstyklės taip rodo, ko gero tas pats būtų ir kitose… Na man sugrąžino 1,30 lt. O kiek reikėtų grąžinti visiems pirkėjams kartu paėmus? Spėju, jei taip vien po darbo valandų – jau apie tūkstantį. Nes kiti gi perka daugiau. O ir kasa ne viena. O vienam pirkėjui skiriama apie 1,5 minutės… Tai ar tikrai jau taip bloga dirbti prekyboje? Na, aišku, jei sugebi sąžinę palikti namuose…

Ir dar… kartais gyvenimas mėgsta pasišaipyti iš mūsų. Prieš savaitę laiko, žinomo visuomenės atstovo Artūro RAČO mintraštyje gana aktyviai stojau ginti Norfos, kaip šiokio tokio šviesulio Lietuvos prekyboje, o va, netruko ateiti laikas, kai tai turėjau jau ir atšaukti. Teisi gi mūsų tauta savo patarlėje „Negirk dienos be vakaro“.

 Neturiu nei laiko, nei entuziazmo siuntinėti laiškus Norfos vadovybei per Lietuvos paštą. Paklausimą ar čia „fsio zakonno“ išsiųsiu tik internetu norfa@norfa.lt ir administracija@norfa.lt. Manau, kad į tai, bent jau formaliai sureaguos. Ir taip pat internetu atsiųs man atsakymą, kurį su malonumu galėsiu pridėti prie šio rašinuko.

O čia šios istorijos tęsinys: –>>> https://piktnaudziavimas.wordpress.com/2013/01/24/sunkus-norfos-trupiniai-priestarauja-fizikos-desniams/

Priedai:

  1. Įdomioji aritmetika

Prekė

Įmušta į kasą

Faktiškai įmuštas grąžinimas

Turėjo būti įmušta

Obuoliai 0,695 x 3,05 = 2,12 lt. 0,090 x 3,05 = 0,27 lt. 0,045 x 3,05 = 0,14 lt.
Paprika 0,145 x 7,99 = 1,16 lt. 0,045 x 7,9 = 0,36 lt. 0,045 x 7,99 = 0,36 lt.
Saulėgrąžos 0,920 x 6,69 = 6,15 lt. 0,045 x 6,6 = 0,30 lt. 0,045 x 6,69 = 0,30 lt.
Kaliaropė 0,305 x 8,25 = 2,52 lt. 0,045 x 8,2 = 0,37 lt. 0,045 x 8,25 = 0,37 lt.

2.  Kvitų kopijos

Norfa3 Norfa1 Norfa2

„Lietuvos žinios“: Žemės negrąžina, pinigų nesiūlo

Parašykite komentarą

Kristina

Kučinskaitė

Žemės negrąžina, pinigų nesiūlo

Kauno gyventojams, kuriems turi būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę, šis turtas ne tik negrąžinamas, bet už jį net nesumokama.

Kaunietis Ramūnas Kupstas dar 1992-aisiais pateikė prašymą žemėtvarkininkams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo proseneliui Jonui Mikšai priklausiusius sklypus, esančius aplink Lampėdžių karjerą. R.Kupstas išsiaiškino, kad jo proseneliui priklausė 9 hektarai žemės. Tačiau archyvuose pavyko rasti duomenų tik apie maždaug 2,6 hektaro dydžio sklypą, valdytą J.Mikšos.

Pirmiausia R.Kupstui buvo atkurta nuosavybė į 10 arų plotą prie Lampėdžių karjero. „Didžiuoju sklypu pradėjome aktyviai domėtis 2001 metais. Atsirasdavo įvairiausių kliūčių, dėl kurių negalėdavome atkurti nuosavybės teisių – tai sklypo ribos buvo neaiškios, tai sužinodavome, kad jis – draustinio dalis“, – LŽ pasakojo kaunietis.

Tačiau Kauno savivaldybės administracijos atstovų teiginius paneigė iš kitų institucijų gauti raštai. Paaiškėjo, kad J.Mikšos valdytas turtas nepateko į draustinio teritoriją.

Kai R.Kupstui neliko jokių teisinių kliūčių susigrąžinti iki 1939-ųjų giminės turėtą turtą, Kauno taryba nusprendė paimti jį visuomenės reikmėms. Lygiai taip pat R.Kupstas neteko ir žemės, kurios priklausymą proseneliui galėjo įrodyti ne dokumentai, o liudininkai. Visuomenės reikmėms prieš kelerius metus paimtame plote buvo įrengtas Lampėdžių paplūdimys.

Atima, ką gali

Vieną sklypą iš J.Mikšos artimųjų perėmusi savivaldybė užsimojo priglausti ir didįjį. Jis tarsi padalytas į dvi dalis – vienoje įsikūrusi irklavimo bazė, o kita nenaudojama. „Buvo akivaizdu, kad žemės, ant kurios įrengta irklavimo bazė, neatgausime. Tačiau prarasti likusios sklypo dalies tikrai nesitikėjome“, – aiškino R.Kupstas.

Kauno politikai nusprendė kitaip – jie iš J.Mikšos paveldėtojų atėmė visą sklypą, aiškindami, kad jo reikės norimai plėsti irklavimo bazei. Miesto tarybos sprendimą R.Kupstas apskundė valstybės kontrolierei. Jau pradėti rengti ir dokumentai teismui. „Nesame net informuoti, kiek ir kada ketinama mums sumokėti už visuomenės poreikius turinčio tenkinti sklypo paėmimą“, – pabrėžė kaunietis.

Peržengė visas ribas

Kauno tarybos narys Stasys Žirgulis buvo vienas tų, kurie balsavo prieš viso sklypo paėmimą visuomenės reikmėms. Kolegoms politikams jis aiškino, kad prieš priimant sprendimą būtina susitarti su savininkais, išsiaiškinti finansinius niuansus. „Tai, kas buvo padaryta, peržengė visas ribas“, – pareiškė S.Žirgulis. Anot jo, apie tai, kad būtina atkurti R.Kupsto teises į artimųjų valdytą turtą, byloja Seimo kontrolierių įstaigos, Aplinkos ministerijos ir kitų institucijų raštai.

Be to, per Kauno tarybos posėdį Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius –>>>  pranešė, kad irklavimo bazei reikia tik vieno hektaro žemės.

Priedanga – strateginis planas

Kauno vicemeras Rimantas Mikaitis “Lietuvos Žinioms“ tvirtino, kad apie Lampėdžiuose norimą įkurti tarptautinę irklavimo bazę kalbama jau seniai. Toks objektas numatytas miesto strateginiame plane. Vicemeras prisipažino nieko negirdėjęs apie savivaldybės administracijos derybas su paimtosios žemės tikraisiais savininkais. Jis patvirtino ir tai, kad politikai nežino, kokio sklypo reikia norint įrengti pageidaujamą bazę. Dėl jos dydžio pradėta konsultuotis tik po tarybos sprendimo – tada, kai R.Kupstas pareiškė ginsiantis savo teises teisme.

„Lietuvos žinios“ 2009 gegužės 4d.

Antanina Lukaitytė: “Palangos žemėtvarkininkai nori pavogti mano tėvų žemę“

Parašykite komentarą

Palangoje savivalė itin gaji. Ir įstatymai čia dažnai suprantami taip, kaip vietiniai valdžiai pasirodo patogu. Be abejo, mulkinti senus žmones nėra sudėtinga. Ir nereikia didelės išminties.

Bet pasiklausykime pačios ponios Antaninos… “Jie nori sumokėti man kapeikas. Man iš Žemėtvarkos pasakė, kad Lukaitytė negaus nieko. Už piketus…“

%d bloggers like this: