Laikraštis “Respublika“: Demokratijos dienos Lietuvoje suskaičiuotos

Aukščiausiosios valdžios lietuviškos žiniasklaidos sudorojimo planas įvykdytas žaibiškai. Valdžios struktūras kritikuojantys, apie „Snoro“ aferas ir pasakiškas sumas už bankroto administravimą susižėrusius veikėjus Saimoną Friklį bei Nilą Kuperį rašę du didieji Lietuvos dienraščiai „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“ pripažinti neetiškais. Ir iš karto imtos taikyti finansinės sankcijos – vakar Valstybinė mokesčių inspekcija redakcijai pranešė, kad naikinamos PVM lengvatos. Taip pat uždraudžiama dalyvauti valstybės įstaigų informacijos viešinimo konkursuose. Tokiomis sąlygomis bet kuriam leidiniui gresia bankrotas.

1

Demokratijos dienos Lietuvoje suskaičiuotos

Ketvirtadienį Seime buvo pradėta Prezidentūros klastingai prastumto PVM lengvatų atšaukimo procedūra, tačiau ją sužlugdė konservatoriai su socialdemokratais. Pagal nurodymą iš aukščiau? Balsavo vieningai, lyg viena virvele surišti. Su demokratija Lietuvoje baigta. Iš Tautos jau atėmus referendumo teisę, atimama ir galimybė iš nacionalinės žiniasklaidos sužinoti, ką apskritai su valstybe daro ir darys aukščiausioji valdžia.

P.S. Ruošiant šį numerį spaudai redakciją neoficialiais kanalais pasiekė žinia apie dar vieną valdžios DOVANĄ didžiausiai šalyje „Respublikos“ leidinių grupei Spaudos dienos proga. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija pirmadienį šaukia posėdį ir spręs dėl dienraščio „Vakaro žinios“ pripažinimo profesinės etikos nesilaikančiu leidiniu. Pretekstas – 3 publikacijos apie tai, ar ne grobuoniškas N.Kuperio atlyginimas – 100 tūkst. litų per mėnesį ir dar nesuskaičiuojami milijonai konsultantų paslaugoms.

„Respublikos“ žmonių vardu
redaktorius Alfredas ZDRAMYS

Piliečiai, ar išgirsite sveiko proto balsą?

Ką apie nacionalinės žiniasklaidos naikinimą galvoja visuomenės autoritetai, „Respublikos“ redakcinė kolegija, o ne anoniminė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija?

Romas PAKALNIS, miškininkas ekologas:

Neabejoju, kad sankcijų taikymas dėl ŽLEK sprendimo yra paprasčiausias noras sužlugdyti nepriklausomą „Respubliką“, kuri rašo kritinius straipsnius. Ieškoma preteksto, kaip atsikratyti nepatogių žmonių, nepatogių leidinių. Bandoma sukurti baimės atmosferą. Tačiau tik laisvi, kuriantys žmonės gali sukurti ateities Lietuvą, o ne baudžiauninkai.

Vytautas RADŽVILAS, filosofas, politologas:

Šiuo metu vyksta atviras susidorojimas su „Respublikos“ grupės leidiniais. Jį reikia laikyti ypatingu naujausios Lietuvos istorijos įvykiu. „Respublika“ yra naikinama todėl, kad ji yra paskutinė iš tiesų nacionalinės žiniasklaidos grupė, kuriai priklausančios visuomenės informavimo priemonės dar gina Tautos ir valstybės idėją. Jeigu šitų leidinių neliks, ši idėja vegetuos daugeliu atžvilgių puikiose, tačiau nedidelėse ir mažai kam prieinamose žiniasklaidos priemonėse. Todėl galima sakyti, kad su šitais veiksmais faktiškai Lietuvoje yra galutinai įvedamas putininis valdymo modelis. Nes esminis tokio valdymo bruožas yra sukurti situaciją, kai šalyje nelieka bent kiek rimtesnės nepriklausomos žiniasklaidos. Todėl šitas išpuolis prieš „Respubliką“ vienareikšmiškai vertintinas kaip išpuolis prieš Tautą, valstybę ir demokratinės santvarkos Lietuvoje jau ne pagrindus, o likučius.

Daiva TAMOŠAITYTĖ, rašytoja:

Žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia, kuri palaiko valstybės bei visuomenės pulsą gyvą ir yra svarbiausias viešojo intereso gynėjas. Ir jeigu tokiais būdais, kaip drakoniškos ekonominės sankcijos, mėginama gniaužti laisvą nuomonę ir didžiausius šalies dienraščius įbauginti, tai rodo, kad partijos, kurios ėmėsi tokių priemonių, bijo viešumos ir griebiasi ne demokratijai, o partokratijai būdingų veiksmų. Tai bandymas gniaužti laisvą žodį, todėl kreipiausi į tarptautinį PEN centrą, vienijantį viso pasaulio rašytojus bei žurnalistus, ir informavau apie padėtį Lietuvoje.

Romas GUDAITIS, rašytojas, buvęs ilgametis Žurnalistų etikos inspektorius:

ŽLEK sprendimas yra neteisėtas, o partijos, tuo pasinaudodamos, gniaužia laisvą žiniasklaidą. Pripažinti visą leidinį neetišku dėl kelių straipsnių, net jei jie būtų blogi, yra neleistina. Neetišku galima pripažinti tik tokį leidinį, kuriame neetiški straipsniai vyrautų. To „Respublikoje“ tikrai nėra.

Audrius RUDYS, ekonomistas:

Ir arkliui aišku, kad socialdemokratai ir konservatoriai bando užkirsti kelią bet kokiai nepatogiai nuomonei. Jie jaučia, kad Europoje ir Lietuvoje kyla tautiniai judėjimai, todėl šitos politinės jėgos nori tam užkirsti kelią, nori įtvirtinti dabartinę situaciją, o „Respublika“ tam trukdo.

Romualdas OZOLAS, filosofas:

Valdžia vykdo labai kryptingą karą prieš Tautą. O tam reikalinga ir kova su informacijos kanalais. Pirmiausia su tais, kurie yra ne valdžios, o žmonių pusėje. Todėl prieš „Respubliką“ taikomi sprendimai, būdingi diktatūrai. Tokiu būdu visuomenę bandoma izoliuoti nuo galimybės nors kaip reikštis valstybės tvarkyme.

Ir vėl tautą džiugina Strasbūras: pasidžiaukime Kristijono Nekvedavičiaus nedidele sėkme

Žemgrobiai ir jų padlaižiai jau gal ėmė išsisemti [atkreipkite dėmesį kaip gražiai aš dar vis vadinu niekšus, kurie ne itin ir žmogaus vardo kartais verti]? O gal Temidės prisiekusieji vis dažniau ima prisiminti savo paskirtį? Bet net jei ir taip, gaila, kad kol kas drąsiau pasidžiaugti NEgalime Lietuvos teisėjais. Ne, nesakau, kad visi jie blogi. Problema tame, kad geraisiais nemokame deramai džiaugtis ir apie juos daugiau tylime nei pagarsiname jų gerus darbus.

http://www.delfi.lt/news/daily/law/teismo-sprendimo-nevykdziusiai-lietuvai-smugis-is-strasburo.d?id=63593894#ixzz2oturCVIc

Romualdas M.

Byloje „Nekvedavičius prieš Lietuvą“ Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) konstatavo, kad Lietuva pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą bei teisę į nuosavybės apsaugą.

Valstybės tarnautojų padaryti pažeidimai Lietuvos mokesčių mokėtojams kainuos daugiau kaip 57 tūkst. Lt. Tačiau tai – negalutinė suma, kurią gali tekti sumokėti šioje byloje.

Bylos duomenimis, Lietuvos ir Vokietijos pilietis Christianas Nekvedavičius į EŽTT kreipėsi dar 2004 m., teigdamas, kad nevykdant Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 27 d. sprendimo, kuriuo Kauno apskrities viršininko administracija buvo įpareigota priimti sprendimą dėl nuosavybės teisų atkūrimo į jo tėvo iki nacionalizacijos Kaune turėtą žemės sklypą, Lietuva pažeidė teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

Kauno apygardos teismo sprendime nenurodytas konkretus nuosavybės teisių atkūrimo būdas, tačiau jame konstatuota, kad nėra galimybės atkurti teises į pareiškėjo tėvo turėtą žemės sklypą natūra.

Ch. Nekvedavičius skundėsi ir pernelyg ilga nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukme bei dėl to, kad ilgai neatkūrus nuosavybės teisių į žemės sklypą nei natūra, nei kitaip teisingai už jį kompensuojant buvo pažeistos jo garantuojamos teisės.

Strasbūro teismas pastebėjo, kad atsižvelgiant į įstatyme numatytą bendrą pareigą apskrities viršininko administracijai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti per 6 mėnesius, įsiteisėjęs teismo sprendimas turėjo būti vykdomas nedelsiant.

„Teismas pripažino, kad pareiškėjo dalyvavimas nuosavybės teisių atkūrimo procese yra būtinas, tačiau pabrėžė, kad ir pareiškėjui nesutinkant su valdžios institucijų siūlymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, šis nesutikimas jų nesaisto ir jos turi diskreciją parinkti kitokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą“, – Teisingumo ministerija pranešė, kad EŽTT Kauno apskrities viršininko administracijos veiksmus, kuriais iš pradžių buvo nuspręsta atsisakyti atkurti pareiškėjui nuosavybės teises natūra, paskui priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vyriausybės vertybiniais popieriais, ir abu šie sprendimai vėliau panaikinti dėl procedūrinių klaidų, taip pat vėlesnį administracijos neveikimą įvertino kaip neveiksmingus, besikartojančius ir nenukreiptus į pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimą.

Teismas taip pat pabrėžė valdžios institucijų veiksmų, parenkant galimus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, nenuoseklumą. Teismas pabrėžė, kad net darant prielaidą, jog pareiškėjas savo veiksmais prisidėjo prie delsimo įvykdyti teismo sprendimą, pagrindinė atsakomybė už jo nevykdymą tenka valdžios institucijoms, kurios privalo imtis visų nacionalinėje teisės sistemoje prieinamų priemonių, kad būtų paspartintas teismo sprendimo vykdymas ir užtikrinta Konvencijos pažeidimų prevencija.

EŽTT atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas buvo įrašytas į eilę naujam žemės sklypui gauti Kauno mieste (paskutinį kartą patvirtintą 2011 m.), jokių papildomų žingsnių šiuo atžvilgiu nebuvo imtasi.

Teisėjų teigimu, nuo neįvykdyto teismo sprendimo įsiteisėjimo praėjo daugiau nei 11 metų.

Nuo 2007 m. pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesas nejuda iš vietos ir nėra aišku nei kada, nei kokiu būdu, nei ar apskritai jos bus atkurtos.

Teismas priminė, kad panašiose bylose yra ypač svarbus gero administravimo principas, kuris reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl viešojo intereso, valstybės institucijos privalo veikti greitai, tinkamai ir nuosekliai.

Byloje buvo konstatuota, kad nacionalinės institucijos šiuo atveju nesilaikė gero administravimo principo – nevykdydama teismo sprendimo, valstybė atsakovė ilgam laikui užkirto kelią pareiškėjui į nuosavybės teisių atkūrimą.

„Todėl pareiškėjo teisėti lūkesčiai gauti kompensaciją, kuri yra numatyta pagal nacionalinę teisę, buvo nepateisinamai paveikti“, – pažymima sprendime.

Vertindamas teisingumo pagrindais Teismas pareiškėjui priteisė 7 800 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 8 770 eurų bylinėjimosi išlaidoms ir kaštams padengti. Iš viso – daugiau kaip 57 tūkst. Lt.

Klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo Teismas atidėjo, paraginęs Vyriausybę ir pareiškėją siekti sutarimo dėl kompensacijos už nustatytą Konvencijos pažeidimą. Nepavykus susitarti per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, Teismas pasiliko teisę pats nuspręsti dėl teisingo atlyginimo.

Tai buvo Delfi žinios, tikiuosi ne už ilgo pats Nekvedavičius opateiks mums platesnių apibendrinimų
http://www.delfi.lt/news/daily/law/teismo-sprendimo-nevykdziusiai-lietuvai-smugis-is-strasburo.d?id=63593894#ixzz2oturCVIc

Šaunioji Konservatorių ir jų satelitų sąjunga [koalicija] kovojo prieš Lietuvą?

Mes, dauguma rinkėjų, jau seniai supratome, kad anų laikų terminais sakant – šaunioji ir nenugalimoji TS-LKD partija, kartu su savo satelitais, vadinamais koalicijos partneriais, teturi vienintelę, tautą suvirpinti kartais galinčią melodiją – kalbėti apie rusų grėsmę. Ir to pasekoje jie vis dar surenka tam tikrą dalį balsų. Bet…, tuoj jiems nulipus nuo scenos, kur jie savo iliuzijomis kaustė dalį savo rinkėjų, ima aiškėti, kad tikrumoje jie net neturi minčių kovoti už Lietuvos piliečių reikalus. Tačiau šia tema gal daug nei nekalbėsiu. Pasiskaitykite Ekspertų tinklapį, čia rasite straipsnį, kuris komentarų nei nereikalauja. Kiekvienas mąstantis žmogus čia padarys savo teisingas išvadas.

—–>>>>>

Nei baltarusių disidentams, nei Lietuvos visuomenei Užsienio reikalų ministerija nepaaiškino tokio savo sprendimo motyvų, teigdama, jog tai esanti slapta informacija. Kažkoks paaiškinimas pateiktas tik teismui, nagrinėjusiam M. Ulasevičiaus skundą, – tačiau su juo susipažinęs teismas konstatavo negavęs jokių duomenų, kad šis žmogus keltų pavojų valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Kovo 18 dieną bus skelbiama nutartis ir analogiškoje T. Novikovos byloje.

Pilnas straipsnis:

Eksperimentinio tipo atominė elektrinė statoma net neturint statybos projekto

 

Nuotraukoje Baltarusijos antiatominio judėjimo koordinatorė Tatjana Novikova

Strasbūras: A.Lydekos informacija, kuri nebūtinai tiksli

Šis straipsniukas skolintas iš alfa.lt ir yra patrumpintas

Manau, nebūtinai reikia tikėti viskuo kas čia surašyta, tačiau šiaip jau – jis įdomus ir, gal būt, naudingas žmonėms, norintiems ginti savo teises…

Savo komentarus įterpiu į tarpus mėlyna spalva.

 

Lietuvos teismuose žmonės neišnaudoja visų gynybos galimybių – tai specialistai patvirtino Seime vykstančioje konferencijoje „Teisė į teisingą teismą: Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos jurisprudencija“. Ji surengta kaip įvadas į Europos Tarybos švietimo programą Lietuvos teisinei bendruomenei.

… Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas A. Lydeka teigė, kad nuo 2000 metų iki šios dienos Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) yra priėmęs 77 sprendimus bylose, susijusiose su Lietuva. Iš jų 66 atvejais nustatyta, kad buvo pažeista Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.

„Lietuva šiuo klausimu yra geresnėje situacijoje nei daugelis Europos valstybių. Tiesa, mes turime silpnų vietų – Lietuvoje bylų nagrinėjimas galėtų būti spartesnis, ypač visuomenėje didelį atgarsį sukėlusiose bylose. Būtina įgyvendinti subsidiarumo principą ir pirmiausia užtikrinti maksimalią žmogaus teisių gynybą mūsų nacionaliniuose teismuose tiesiogiai taikant Konvenciją“, – teigė A. Lydeka.

Statistika rodo, kad iš viso EŽTT atmeta 95 proc. skundų prieš Lietuvą – teismas Strasbūre nagrinėjo 5 proc. visų siųstų peticijų. Lietuvos advokatūros tarybos pirmininko pavaduotoja daktarė Liudvika Meškauskaitė teigė, kad žmonės, besikreipiantys į EŽTT, dažnai neišnaudoja visų teisinės gynybos priemonių Lietuvoje. Būtent dėl šios priežasties Strasbūro teismas atmeta didelę dalį skundų.

Šioje vietoje, manau, tikrai būtina atkreipti dėmesį į tai, kad ne pats Strasbūro teismas yra toks jau beviltiškas, bet paprasčiausiai daugelis tautiečių, iš nežinojimo, kreipėsi į EŽTT tada, kai to daryti paprasčiausiai negalėjo. Ir šie skaičiai anaiptol neparodo, kad mes, lietuviai, šiame teisme turime mažai šancų. reikia tik praeiti visą teismų golgotą, o po to, laimėti bylą Strasbūre atsiras pakankamai daug galimybių

„Tokia situacija susiklosto dėl kelių priežasčių. Kai kada tai nulemia paprasčiausia teisės žinių stoka, neišmanymas – pavyzdžiui, pamirštama, kad net nesant atskiro įstatymo, visuomet galima remtis šalies Konstitucija ar tarptautine Konvencija. Žinoma, kai kada žmonės tiesiai į Strasbūrą kreipiasi ir dėl nepasitikėjimo Lietuvos teisine sistema“, – sakė L. Meškauskaitė.

Perspausdinu: „NET SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOS VIRSTA KALĖJIMAIS“

Perspausdinu informaciją apie galimai grubius Vilniaus savivaldybės įstaigos – Vilniaus Karoliniškių poliklinikos naujos vadovės Jelenos Kutkauskienės ir jos “klapčiukų“ – darbų saugos organizatoriaus Gedimino SLUŠNIO ir personalo sk. vadovės Eglės ZUJŪTĖS veiksmus prieš šios įstaigos profsąjungos pirmininkę Albiną Kavaliauskaitę.

Naujienos, 2012-09-02 „NET SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOS VIRSTA KALĖJIMAIS“ Istorija Vilniaus Karoliniškių poliklinikoje įgyja jau net ne detektyvo, o politinio trilerio požymių. Direktorės Jelenos KUTKAUSKIENĖS persekiojama profesinė sąjungos pirmininkė Albina KAVALIAUSKAITĖ, Aukščiausiojo teismo kartą jau grąžinta į darbą, vėl nuo jo nušalinta, tiesa, kol kas tik dviem dienom. Ir šį kartą to priežastis jau kelia šiurpą: medikė atsisakė prievarta būti gabenama į darbdavio nurodytą sveikatos priežiūros įstaigą neeilinio sveikatos patikrinimo.  Rugpjūčio 29 d. A. Kavaliauskaitei įteikiama Karoliniškių poliklinikos darbų saugos organizatoriaus Gedimino SLUŠNIO pasirašytas raštas, kuriuo ji informuojama, kad kitą dieną 11.54 ji turinti pas atvykti pas jį į kabinetą ir būti pasiruošus vykti į Santariškių klinikas. Žinodama, kad sveikatos priežiūros įstaigą pakartotinai pasitikrinti sveikatą, net ir darbdaviui pareikalavus, darbuotojas turi teisę pasirinkti pats, medikė vykti į nurodytą įstaigą atsisakė. Nepaisant to, kad, pasak A. Kavaliauskaitės, jos prievarta išsivesti pacientų akivaizdoje atėjo trys vyrai. „Mane išgelbėjo tik tai, kad buvau pasikvietusi žurnalistą ir profsąjungos tarybos narę“, – komentuoja ji. Kadangi profsąjungos pirmininkės prievarta į Santariškes išgabenti nepavyko, tą pačią dieną, rugpjūčio 30 d., poliklinikos personalo kabineto vadybininkė Eglė ZUJŪTĖ įteikė A. Kavaliauskaitei raštą, kuriuo prašo pasiaiškinti, „dėl kokių priežasčių darbdavio nustatytu laiku atsisakėte vykti neeilinio sveikatos patikrinimo į darbdavio nurodytą asmens sveikatos priežiūros įstaigą?“. Jai nurodyta raštu atsakyti į tris praktiškai identiškus klausimus iki rugpjūčio 31 d. 15.45val. Bet jau nelaukiant numatyto laiko, rugpjūčio 30 d., 15.55val., E. Zujūtė profsąjungos pirmininkei įteikia šį kartą jau pačios J. Kutkauskienės pasirašytą įsakymą „Dėl nušalinimo nuo darbo“ (žiūrėti žemiau).„Atsižvelgdama į VšĮ Karoliniškių poliklinikos darbų saugos organizatoriaus Gedimino Slušnio tarnybinį pranešimą bei 2012-08-30 M. Vasiliauskio, G. Slušnio ir Ž. Hoppeno surašytą aktą dėl A. Kavaliauskaitės ir vadovaudamasi LR Darbo kodekso 123 str. 1 d.“ ji nušalina kineziterapeutę A. Kavliauskaitę nuo darbo 2012 m. rugpjūčio 30-31 dienomis. Rašte minimi trys vyrai, tikėtina ir buvo tie asmenys, kurie atėjo A. Kavaliauskaitės išsivesti.  Beje, įsakyme J. Kutkauskienės minimas Darbo kodekso straipsnis skamba taip: „Jei darbuotojas pasirodė darbe neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, darbdavys tą dieną (pamainą) neleidžia jam dirbti ir nemoka jam darbo užmokesčio. Kitais atvejais nušalinti darbuotoją nuo darbo (pareigų) darbdavys gali tik įstatymų nustatytais pagrindais“. A. Kavaliauskaitės komentaras rugpjūčio 31 d: „Darbdavys gali pareikalauti pakartotinio sveikatos pasitikrinimo. Tačiau sveikatos priežiūros įstaigą renkiesi pats. Darbdavys turi sudaryti sąlygas darbo metu nuvykti į mano pasirinktą įstaigą, davęs prieš tai medicininę pažymą. Jokių priverstinių įstaigos parinkimų negali būti. Todėl dar prieš darbą ryte poliklinikai išsiunčiau raštą, prašydama išduoti dokumentus ir sudaryt sąlygas nuvažiuoti pas savo šeimos gydytoją. DEJA… Vakar norėjo prievarta atėję trys vyrai išvežti iš darbo į Santariškių kliniką pasitikrinti sveikatą. To nebuvo net gūdžiais sovietiniais laikais. Tai buvo parodomoji akcija, siekiant įbauginti poliklinikos darbuotojus, nes aš esu vis dėlto profsąjungos pirmininkė, kuriai galioja šiokia tokia apsauga. Jei prieš mane naudoja tokias priemones, tai kas būtų su jais. Mane išgelbėjo tik tai, kad buvau pasikvietusi žurnalistą ir profsąjungos tarybos narę. Pasirodo mano dokumentai jau buvo išvežti ir gal jau pildomi. Nors pagal sveikatos ministro įsakymą jie turi būti išduoti į rankas. Šiandien turiu pateikti pasiaiškinimą dėl drausminės nuobaudos parinkimo, kodėl nesutikau vykti į darbdavio parinktą įstaigą. Įtariu, kad šiandien būsiu atleista, nes pirmadienį turėjo prasidėti atostogos dviems mėnesiams, tačiau vėl greičiausiai išleis dvejiems metams…  Ketveri metai mano kaip profsąjungos pirmininkės veiklos parodė, kad nebeliko jokios pagarbos žmogui, klesti prievarta, smurtas visose srityse. Net sveikatos priežiūros įstaigos virsta kalėjimais.“ Primename, kad dar galima pasirašyti A. Kavaliauskaitę palaikančią ir atsakomybės už smurtą reikalaujančią peticiją. Ją jau pasirašė 440 piliečių Peticija su reikalavimais išsiųsta ir atitinkamoms institucijoms.  Primename, kad profsąjungos pirmininkė, po to, kai Aukščiausiasis teismas grąžino ją į darbą, jau gavo kelias drausmines nuobaudas: vieną už tai, kad nepriėmė slaugos administratorės proteguojamo paciento be išankstinės registracijos; antrą už tai, kad jai palaikyti surengtą piketą stebėjo žurnalistai; dar viena nuobauda jai grėsė už neva per garsiai leidžiamą muziką kabinete.  Tolesni J.Kutkauskienės žingsniai buvo tokie:  Kad darbuotojai negalėtų skaityti PN publikacijų direktorė išjungė internetinį ryšį, įskaitant ir ryšį su užsiregistravusiais pacientais.

A

R.Matelis: Nejaugi valstybė pradėjo represijas prieš kilnius žmones iš nedarbingumo komisijos?

Kur nepasuksi galvos šiandiena, aplink vien nuolatiniai žmonių bambėjimai: valstybėje korupcija [protekcijos ir kyšininkavimai], savo pareigų neatlieka jėgos ir teisėtvarkos struktūros, žiniatieka nupirkta, o piliečių bet koks balsas prilyginamas tik piktam ciuckio lojimui, pro kurį ramiai žengia galingi karavanai.

Kada Lietuvoje ši rodyklė bus nuleista žemyn?

Parodykite man žmogų, kuris ne vardan kažkurio klano interesų, o nuoširdžiai paprieštarautų tokioms mintims. Kažin ar rasime… Esant tokioms aplinkybėms, vargu ar galima nesižavėti žurnaliste Jurgita Šakienė, 2012-08-31  “Kauno dienoje“ paskelbusia savo atvirą, be grimo straipsnį. Tiesa, straipsnis tik maža detalė dideliame žemiau išdėstytos situacijos išaiškinimo grandinėje. Tačiau jis puikus talkininkas prokuratūros ir STT tarnautojams sprendžiant painius klausimus. Be abejo, žurnalistų didelis minusas šiuolaikinėje Lietuvoje yra tame, kad pagarsinę vienus ar kitus skandalus, jie juos pamiršta. O pamiršti reikalai, tarsi kokie daiktai, nusėda laiko dulkėmis…

Vis tik tikiuosi, kad ši istorija ras išeities tašką, ko rezultate bus ne tik tinkamai nubausti niekingi kyšių surinkėjai ar “viliotojai“, bet ir iš pagrindų bus pakeista Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos personalinė sudėtis, suprantama, pradedant nuo vis dar jai vadovaujančių R.Šmidto ir Z.Skvarciano. Nes, jei antrasis, būdamas visos Lietuvos skyrių vadovu, ramiai atsisako vertinti padėtį sau pavaldžiose struktūrose, taip akivaizdžiai parodydamas savo požiūrį į klestintį “bezpriedielą“, tai pirmasis – Robertas Šmidtas, jau vien savo interviu reporterei forma, t.y. teigdamas, kad B.Malinauskaitė skandalinga asmenybė, akivaizdžiai pažeidė privalomas etikos normas, dėl ko turėtų būti svarstomas atitinkamose instancijose. Tokio rango valdininkas negali nepasverti savo žodžių ir juos galėtų pateisinti nebent tuo atveju, jei jis darbingumo netekusią moterį pažinotų asmeniškai jau daugelį metų. Tačiau, greičiausiai, čia suveikė “susidievinimo“ sindromas: “Kas sekantis išdrįs prieštarauti mano išvadoms?“

Žemiau esantis Gerb. Jurgitos straipsnis, tėra žinia, kad dar rusena teisingumo ugnelė, kibirkštis kuriais buvo įskelta dar praeitų metų gruodžio mėnesį, kai žmones pasiekė straipsnis apie pirmuosius aktyvius STT veiksmus šioje istorijoje.

Kodėl labai tikiu B.Malinauskaite? Ogi todėl, kad ir pats jau esu praėjęs didžiąją dalį jos nužengtų laiptų, turiu analogiškų sveikatos problemų, todėl ir pačiam teko pamatyti ciniškas R.Šmidto grimasas, o iš pažįstamų ir nepažįstamų teko ne kartą girdėti teiginių, kad jei tikiuosi sulaukti deramo nedarbingumo įvertinimo pagal ligas, o ne “taip kaip visi“, esu nepataisomas optimistas arba paprasčiausias kvailys.

Išreikšdamas didelę pagarbą bylą tiriantiems pareigūnams, tiesa, kol kas tik už tai, kad ji nepadėta į seifą, noriu tikėtis, kad ši istorija taps tinkamu pavyzdžiu visiems: ir tiems, kas bando nepelnytai krautis savo finansinį kapitalą, ir tiems, kurie nenuleidžia rankų ir bent jau pasiekia kabinetus tokių puikių žmonių, kaip Jurgita Šakienė. O toliau –  mano komentuotasis straipsnis.

Neįgalumo pažymų verslas: byloje – 40 įtariamųjų

Paskelbta dienraštyje “Kauno diena“, 2012-08-31 10:12  Jurgita Šakienė, j.sakiene@kaunodiena.lt

Kas dvyliktas Kauno miesto ir rajono gyventojas gauna invalidumo arba nedarbingumo pensijas. Galbūt kauniečiai yra labai ligoti? Bet gal kai kas neįgalumo grupę tiesiog nusiperka? O tiems, kuriems ji išties reikalinga, parodomos durys?

Penki buvo suimti

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) ir Kauno apygardos prokuratūra taršo neteisėtų neįgalumo ir nedarbingumo pažymų išdavimo sistemos lizdelį. Įtariamųjų – daugiau nei 40. Įtarimai pareikšti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (NDNT) darbuotojams ir keletui pacientų bei jų tarpininkų. Pernai gruodį STT sulaikė penkis asmenis, įtariamus tuo, kad už piniginį atlygį padėdavo žmonėms gauti pažymas, liudijančias neįgalumą ir nedarbingumą. Ikiteisminį tyrimą dėl galimo kyšininkavimo ir papirkimo kontroliuojanti Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Nomeda Urbonavičienė teigė, kad byloje įtariamųjų bus dar daugiau.

Gruodį suimti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (NDNT) Kauno 2-ojo teritorinio skyriaus vedėjas Vytautas Ambrazevičius, specialistės Lina Povylienė, Genovaitė Galinskienė, 3-iojo teritorinio skyriaus specialistė Nerija Šarkienė ir Jonučių šeimos sveikatos centro vadovas Petras Laimutis.

Šiuo metu suėmimas jiems pakeistas švelnesne kardomąja priemone – rašytiniu pasižadėjimu neišvykti.

Direktorius nenori vertinti

Anot prokurorės N.Urbonavičienės, tarp įtariamųjų yra apie 10 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos darbuotojų, gydytojų, gydymo įstaigų darbuotojų. Šios bylos ikiteisminį tyrimą atlieka STT Kauno valdybos pareigūnai.

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos direktorius Zdislavas Skvarcianas „Kauno dienai“ teigė apie tyrimą žinąs, tačiau nenorėtų jo vertinti. Jis nebandė įrodyti, kad jo tarnybos darbuotojai šventi. „Pažiūrėkite, kas vyksta Lietuvoje, – siūlė nesistebėti NDNT direktorius. – Negaliu sakyti, kad tai, jog yra tiek daug įtariamųjų dėl klastojimo, normalu, tačiau gerai, kad vyksta tyrimas.“ Z.Skvarcianas teigė, kad Kaune invalidumo ir neįgalumo pensijas gaunančių žmonių procentas yra beveik toks pat kaip ir Lietuvos vidurkis – apie 8 proc.

Kryžiaus kelio pavyzdys

52 metų kaunietės Birutės Malinauskaitės istorija įrodo, kokius kryžiaus kelius kartais reikia nueiti siekiant būti pripažintam bent jau iš dalies nedarbingu.

Sveikata B.Malinauskaitei itin pablogėjo prieš metus. Jos šeimos gydytoja Larisa Fiodorova ir neurologė Audronė Vasilionkienė, anot kaunietės, buvo tikros, kad pagal sveikatos būklę moteris yra tik iš dalies darbinga. Kai B.Malinauskaitė surinko visus dokumentus ir pirmą kartą pravėrė NDNT Kauno I teritorinio skyriaus duris, ji sakė nujautusi, kad gali būti nesklandumų. “Bet nesitikėjau, kad tokių”, – kraipė galvą ligonė. Vis dėlto ji nesigaili, kad nesivadovavo pažįstamų patarimais nešti kyšį. „Kodėl aš turiu mokėti pinigus? Už tai, kad turiu krūvą ligų?“ – buvo kategoriška moteris, kurią kamuoja sunkios nugaros ligos.

Ji kenčia dėl juosmens-kryžmens rezginio ligų, stuburo centrinės išvaržos, kaulų retėjimo, nervų šaknelių ir rezginių suspaudimo, širdies ligų, patirto mikroinsulto liekamųjų reiškinių ir kitų negalių.

Be vaistų nepaeitų

Pragyvenimui B.Malinauskaitė užsidirba prekiaudama mėsos gaminiais. “Neturiu sveikatos ilgai be perstojo dirbti. Verslo liudijimą perku savaitei, kartais dviem. Turiu padaryti bent poros savaičių pertrauką”, – neslėpė moteris.

Ji teigė per dieną prekiaujanti vos kelias valandas ir tai ištveria tik gerdama vaistus. “Jeigu būnu namie, man per dieną užtenka dviejų tablečių širdies ritmui reguliuoti. Jeigu einu į darbą, jų reikia gerti po 3–4 per dieną. Kitaip širdis lipa per gerklę“, – aiškino B.Malinauskaitė. Ji pasakojo, kad ypač sunkūs rytai. “Užtrunku pusantros ar dvi valandas, kol išsijudina stuburas, sąnariai. Jeigu negerčiau uždegimo malšinamųjų ir vaistų nuo skausmo, visai nepaeičiau”, – kalbėjo pašnekovė.

Skausmas, jos teigimu, iš nugaros pastaruoju metu diegia iki užkulnių. “Jie visuomet yra tarsi aptirpę”, – sakė moteris. Po išgyvento mikroinsulto, guodėsi B.Malinauskaitė, jai labai svaigsta galva.

Palankios aplinkybės

“Man buvo šokas, ką padarė NDNT Kauno I teritorinio skyriaus vedėjas Robertas Šmidtas. Jis man pareiškė: kol aš dirbsiu, tu nieko negausi. O aš sakau: kol tu dirbsi, aš nenurimsiu”, – prisiminė apsižodžiavimą B.Malinauskaitė, rodydama NDNT Kauno I teritorinio skyriaus specialistų surašytas išvadas.

Skyriaus specialistai, vertindami moters sveikatos būklę, rado tris palankias ir keturias vidutiniškai palankias aplinkybes, nepalankių nenustatė nė vienos. Kaip palanki aplinkybė pažymėta, pavyzdžiui, tai, kad ji turi 22 metų darbo patirtį, darbo įgūdžių, profesinę kvalifikaciją ir, pasak specialistų, gali visa tai panaudoti.

Per geri duomenys

B.Malinauskaitė nesuprato, kaip buvo nustatyta, kad ji gali dirbti daugiau kaip šešias valandas per dieną ar penkias ir daugiau dienų per savaitę tai taip pat įvardijama kaip palanki aplinkybė.

Moters amžius (52 m.), išsilavinimas (vidurinis) ir tai, kad jai būtinas darbinės aplinkos pritaikymas, priskirta vidutinio palankumo aplinkybėms. Nepalankios aplinkybės būtų, jeigu žmogus būtų 55 metų ar vyresnis, turėtų tik pradinį ar pagrindinį išsilavinimą, neturėtų darbo patirties ar darbo įgūdžių ar negalėtų jų panaudoti, jei būtų praradęs darbo patirtį, įgūdžius dėl turėtos ilgesnės nei trejų metų darbo pertraukos, reikėtų sudėtingo fizinės, darbo ir informacinės aplinkos pritaikymo bei kita.

Patarė kreiptis į teismą

Kai į šį skyrių B.Malinauskaitė kreipėsi pirmąjį kartą, jos teigimu, buvo neatsižvelgta į dalį ligų. „Nepaisant to, kompiuteris pagal suvestas ligas apskaičiavo, kad papuolu į 0–55 proc. darbingumo grupes“, – prisiminė moteris. Toks intervalas iš tiesų yra įrašytas darbingumo lygio vertinimo akte, pasirašytame NDNT Kauno I teritorinį skyriaus vedėjo R.Šmidto.

Kitame punkte teigiama, kad pagal bazinį darbingumą B.Malinauskaitė patenka į 60–100 proc. darbingumo kategoriją, o išvadose, įvertinus palankias aplinkybes, skelbiama, kad moters darbingumo lygis yra 70 proc. Jei asmeniui nustatoma 60–100 proc. darbingumo, asmuo laikomas darbingu ir jokia valstybės finansinė parama dėl sveikatos būklės jam nepriklauso.

Jei nustatoma 30–55 proc. darbingumo, asmuo laikomas iš dalies darbingu, gali dirbti įprastinėmis darbo sąlygomis, atsižvelgiant į išvadoje dėl darbo pobūdžio ir sąlygų pateiktas rekomendacijas. B.Malinauskaitė dėl tokio NDNT Kauno I teritorinį skyriaus vertinimo kreipėsi į centrinę NDNT, o vėliau ir į Ginčų komisiją. Abi institucijos Kauno I teritorinio skyriaus sprendimą paliko nepakeistą, tačiau moteriai priminė jos teisę kreiptis į teismą.

Pagrasino apsauga

B.Malinauskaitė nusprendė dar kartą šturmuoti NDNT Kauno I teritorinį skyrių. Šį kartą jos būklės vertinimo akte jau atsispindėjo ir anksčiau nefigūravusios skydliaukės bei sąnarių ligos. Specialistai šį kartą moters darbingumo lygį nustatė kiek mažesnį – 60 proc., tačiau ir tai reiškia, kad pragyvenimui ji gali užsidirbti pati ir valstybės parama jai nepriklauso.

B.Malinauskaitė ir antrąjį sprendimą skundė beveik visoms instancijoms iš eilės, tačiau vėl nieko nepešė. „Kai skyriuje paprašiau dokumentų, susijusių su manimi, kopijų, man buvo pagrasinta, kad iškvies apsaugą“, – prisiminė B.Malinauskaitė.

Vadina pasityčiojimu

Kaunietę apstulbino siūlymas dar kartą pereiti per gydytojus, surinkti medicininių tyrimų išrašus, įvairius kitus dokumentus ir vėl kreiptis į Kauno I teritorinį skyrių.

„Pasityčiojimas“, – siūlymą įvertino moteris. Anot jos, iš pradžių institucijos net nesiteikė atsakyti į jos skundus. „Dėmesio sulaukiau tik tuomet, kai man ėmė tarpininkauti Seimo narė. Tačiau atsakymai vis tiek būdavo neigiami. Jeigu jau Seimo narė nieko negali padaryti, tai kas gali?“ – pakraupo B.Malinauskaitė.Seimo kontrolierius Romas Valentukevičius, Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, Finansinių tyrimų tarnyba irgi atsisakė kištis į situaciją motyvuodami, kad jai išspręsti neturi tinkamos kompetencijos.

Ko ji dar nori?

Kauno I teritorinio skyriaus vedėjas R.Šmidtas B.Malinauskaitę pavadino skandalinga asmenybe.

„Ji abu kartus skundė mūsų sprendimą ir abu kartus NDNT Sprendimų kontrolės skyrius patvirtino, kad mūsų sprendimas yra teisingas ir atitinka įstatymus. Ministerijos Ginčų komisija irgi patvirtino, kad nusižengimų tvarkai nėra. Ko dar gali žmogus norėti?“ – gūžčiojo pečiais vedėjas.

Negūščiokit, R.Šmidtai. Nes visi supranta, kad šis, valstybės nustatytas trikampis tėra akių dūmimas. Realiai tai tik žmogaus stumdymas ratu. – R.M. replika

Jis aiškino, kad darbingumo lygis yra vertinamas dviem aspektais. „Pagal turimas ligas ir jų sunkumo laipsnį nustatomas bazinis darbingumas. Jį gali lemti darbo aplinkybės. Jeigu aplinkybės palankios, bazinis darbingumas dauginamas iš didesnio, jei ne, dauginamas iš mažesnio nei 1 koeficiento”, – kalbėjo R.Šmidtas.

Anot jo, tos pačios savijautos, tačiau geresnio išsilavinimo, jaunesnis, perspektyvios profesijos žmogui bus nustatytas didesnis darbingumo laipsnis nei mažiau mokslų baigusiam, vyresniam asmeniui, nes jam darbo rinka nėra tokia palanki.“Mes ją ir apžiūrėjome, palankstėme, susipažinome su pateiktais dokumentais. Ten surašyta, ką pacientai sugeba, ko ne. Šiuo atveju sutapo tai, ką parašė gydytojai, ir tai, ką matėme mes“, – aiškino R.Šmidtas.

Sveika pavadinti nesiryžtų

“Jie ką norėjo, tą susirašė”, – tarė B.Malinauskaitė.

Šeimos gydytoja L.Fiodorova neabejoja, kad šios moters sveika neįmanoma pavadinti. „B.Malinauskaitė turi daug ligų, tą ir parašiau dokumentuose, – sakė L.Fiodorova. – Negaliu pasakyti, ar jai turėtų priklausyti nedarbingumo pašalpa. Tai turi spręsti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba.“

Neurologė A.Vasilionkienė buvo lakoniška: „Manęs čia nekiškite, – griežtai sakė medikė “Kauno dienai„. – Kreipkitės į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą.“

Kauno krašto neįgaliųjų sąjungos pirmininkės Jolantos Beresnevičienės Komentaras:

– Yra tokių atvejų, kai nustatytas darbingumo lygis neatitinka realybės. Pavyzdžiui, moteris yra visiškai priklausoma nuo sveiko žmogaus, nes jai amputuota koja. Vis dėlto šiuo metu yra nustatyta, kad ji yra iš dalies darbinga, jai skirta trečia grupė. Vyksta valstybės lėšų taupymas. Surašytas sąrašas, ko negalima dirbti, tačiau nustatomas, pavyzdžiui, 50 proc. darbingumas. Pašalpa yra maža ir žmogus priverčiamas eiti dirbti. Aišku, yra skirtumas, ar būti visiškai be pajamų, ar gauti nors ir menką, nesiekiančią 400 litų, pašalpą. Jos užtenka duonai ar susimokėti už dalį vaistų ar dalį mokesčių. Darbo rinka žmonėms su negalia yra negailestinga. Kai darbdavys pamato visus medikų surašytus apribojimus, išsigąsta sunkumų, kurie gali kilti įdarbinus neįgalų žmogų, ir jo atsisako.

Be to, net ir dirbant už minimumą, per dieną reikia išdirbti 8 valandas. Turint nemenkų sveikatos problemų, tai būna sunkoka.

Šio straipsnio versijos kitur:

1. Info.lt

2. Delfi.lt

O šios istorijos pradžia, atrodo, buvo čia:

  -> Kriminalai: STT Kaune sulaikė… Apie nedarbingumo lygį už atlygį

Daiva Norkienė: “Lietuvos laukia Apokalipsė“

JAV Sveikatos, švietimo ir socialinės rūpybos ministerija atliko tyrimą ir nustatė: iš 100 žmonių, sulaukusių 65-erių metų amžiaus, 1 buvo turtingas, 4 gyveno pasiturimai, 5 vis dar buvo priversti dirbti, kad išgyventų, 54 išlaikė jų šeimos ar valstybė, o 36 jau buvo mirę. Šis tyrimas atliktas  vienoje turtingiausių pasaulio šalių iki pastarojo meto krizės.

Prisimenate, kaip pavydėdavome į mūsų kraštą užsukdavusiems užsienio turistams? Puikiai išsilaikiusios, įdegusios, sniego baltumo amerikietiška šypsena šviečiančios energingos 80-metės. Ar dviračiais šalies įdomybes tyrinėjančios  žilstelėjusių vokiečių poros… Iš pažiūros skirtingus žmones vienijo bendra savybė: ori senatvė, pasitikėjimas savimi ir fizinė, dvasinė bei finansinė gerovė.

Įsivaizduokime 65-erių lietuvį… Dauguma tų, kurie išgyvens, bus priversti dirbti ar elgetauti, nes „Sodra“, o tiksliau valstybė, jau dabar turi skolintis, kad pravalgytume, o vėliau teks skolintis net dabartinių paskolų įmokoms. Pirmojo šių metų pusmečio „Sodros“ biudžeto deficitas siekė per 1 mlrd. 181,9 mln., o palyginus su pernai tuo pačiu laikotarpiu jis paaugo ketvirčiu milijardo. Laisvosios rinkos idėjas propaguojantys verslininkai, o ir kai kurie ministrai nė neslėpė manantys, kad senukus turi išlaikyti jų šeimos, tai yra, vaikai ar anūkai. Kariųjų pažiūrų ekonomistai sako, kad pagrindinė „laisvarinkininkų“ mintis, ko gero, sužlugdyti „Sodrą“, kad žmonės skubėtų draustis per privačius pensijų fondus. Tačiau šie fondai bambagysle susieti su bankais, o apie pastarųjų vaidmenį valstybės gyvenime dar pakalbėsime.

Taigi galime numanyti, kad 65-erių sulaukęs lietuvis negalės demonstruoti amerikietiško „čyyyzzz“ (cheese) ne tik todėl, kad jam nebus linksma, bet ir dėlto, jog vargu ar dar turės sveikų dantų.  Drįsčiau tvirtinti, kad netrukus tapsime vos krutančių, žmogiškąjį orumą ir šypsotis pamiršusių senjorų kraštu… O kai dabartiniams keturiasdešimtmečiams – penkiasdešimtmečiams sukaks užtarnauto polisio metas, Lietuvos gali būti likęs tik pavadinimas. Ištisus dešimtmečius šalyje buvo tvarkomasi panašiai, kaip svetimame bute šeimininkauja laikinai jį išsinuomoję sukčiai..

Jei nenorime tėvynėje išvysti apokaliptinių vaizdų, paklauskime savo pavaldinių – tų, kuriuos rinkome į valdžią, kaip tvarkė jiems patikėtą mūsų visų turtą.

Valdžia, kuri, kaip ir nuomininkai į butą, šeimininkauti ateidavo laikinai, pardavinėjo mūsų visų baldus, buitinę techniką, darbo įrankius, sakydama, kad tai – investicijos. Jei vieni nupirko „Mažeikių naftą“, o už degalus mokame beveik brangiausiai Europoje, kokia čia investicija? „Investuotojai“ dažniausiai nesukuria naujų darbo vietų, nes atvykę randa beveik visa, ko reikia… Prisiminkime tą pačią „Mažeikių naftą“, „Telekomą“, bankus, kuriuos užsieniečiai įsigijo už skatikus. Visų mūsų vardu kažkas meškeres iškeitė į žuvį, išsivirė sočios žuvienės, o žuvies uodega pasidalino su tauta. Juk pardavus šaliai strategiškai svarbius objektus buvo kamšomos biudžeto skylės. O kiek pinigų užsienio investuotojai išvežė ir nuolat išveža iš šalies, suskaičiuoti labai vertėtų. Deja, tikslių skaičių nežino ne tik visuomenė, bet ir ekonomistai. Lietuvos komercinių bankų pelnas pernai viršijo 1 mlrd. Litų. Šie pinigai iškeliavo iš Lietuvos.

Bankai per patį krizės įkarštį 2011 metais uždirbo beveik tiek, kiek ekonomikos pakilimo metu 2007-aisiais. Prie šio rekordinio bankų turtėjimo tyčia ar netyčia prisidėjo šalies valdžia. Prisimenate, kaip finansų guru Prezidentė Dalia Grybauskaitė sunkmečio pradžioje pareiškė, jog nedemonstruosime savo nepotencijos ir nesiskolinsime iš TVF ?  Skolinomės iš bankų, o vietoje 2-3 proc. palūkanų mokame 8-9 procentų. O reikalavimus, kokius šaliai būtų iškėlęs TVF, vis tiek esame priversti vykdyti ir vykdome. Ekonomistai tvirtina, kad jei kadaise būtume skolinęsi iš TVF, ekonomika būtų smukusi ne 15 procentų, o gal tik 6-7. Kas galėtų paneigti, kad komerciniai bankai darė įtaką, kad Lietuva skolintųsi ne iš TVF ? Juk bankai, sugriežtinę kreditų išdavimo sąlygas verslui ir gyventojams, neteko kreditavimo objekto. Kredituoti  verslo objektus tapo rizkinga, namų ūkius – taip pat, o valstybei galima skolinti be rizikos.

Valdžia nekontroliavo ar prastai kontroliavo bankų veiklą, o šių privačių struktūrų problemas užkrovė ant piliečių pečių. Prisiminkime kad ir „Snoro“ istoriją, kai už prarastus indėlius kompensuoti teko iš šalies biudžeto, o pritrūkus lėšų – vėl lįsti į bankų kišenę. O kur valdžios akys buvo, kai tariamo ekonomikos pakilimo metu bankai kairėn ir dešinėn dalino paskolas, pūtė nekilnojamojo turto kainų burbulą, o statybininkai žėrėsi šimtus procentų siekiančius viršpelnius? Jei bankų apetito žaboti negalima, tai galima – ir būtina – informuoti gyventojus, kas laukia nesėkmės atveju. O kas nors matėte socialinę reklamą apie banko kišenėje tykančius pavojus?

Ispanai jau srebia savo neatsargumo vaisius: apie 50 tūkstančių šeimų (nepasigailint nei senelių, nei vaikų) iškeldinta iš bankams įkeistų būstų, už kuriuos darbą praradę ispanai nesugebėjo mokėti. Apie 150 tūkst. tokių pat nelaimėlių laukia eilėje. Graikija, Ispanija ir kitos šalys bankų problemas prisiima kaip savas, tai yra skolinasi, kad išgelbėtų bankus. Ką bankų krizės atveju darytų Lietuva? Gelbėtų šias komercines struktūras, tarp kurių daugiausia – svetimų šalių bankų filialai. O štai islandai, kurie 2008 metais tikrąja to žodžio prasme bankrutavo, dabar lyg niekur nieko kuria ir vykdo drąsius verslo planus. Tarkime, nutiesti povandeninį kabelį į Europą ir pardavinėti pasitelkus geizerius pagamintą elektros energiją. Islandijos klestėjimas, kaip neseniai Lietuvos, buvo paremtas užsienio bankų investicijomis. Kai šiems nepavyko jų verslas, šalis buvo verčiama prisiimti atsakomybę, tai yra vėl skolintis ar kviestis investuotojų. Referendumo metu islandai atsisakė prisiimti bankų skolas, nes krizę sukėlę užsienio bankai uždirbamų pinigų Islandijoje neinvestavo, o išgabendavo iš šalies į motininius bankus. Privataus verslo bėdos laisvosios rinkos sąlygomis ir yra privataus verslo bėdos. Tačiau kaip tik su tuo „laisvarinkininkai“, pasisakantys prieš „Sodra“ ir norintys mus vėl prijaukinti prie minties apie privačių pensijų fondų naudą, nė už ką nenorėtų sutikti.

http://www.valstietis.lt/

Garliavos [Klonio gatvės] finaliniai akordai. I dalis

Viena garsiausių ir tragiškiausių Lietuvos kriminalinių bylų, kuri liaudyje turi eilę pavadinimų, kaip “Kedžių byla“, “Garliavos byla“, “Klonio gatvės byla“ ir panašiai, keletą metų didesnėje ar mažesnėje įtampoje laikiusi daugelį tautos atstovų, panašu artėja į pabaigą taip ir neišspręsta. Tiesa, intuicija leidžia manyti, kad tai tik laikina pabaiga, panašiai kaip ugnikalnių prislopimas, vėliau galimai išsiliesiantis dar didesniu lavos kiekiu. Pasaulio ši byla nepakeis, tačiau daugeliui Rytų Europos gyventojų ji gali tapti istoriniu [chrestomatiniu] pavyzdžiu, kaip kažkada pakankamai normalų gyvenimą gyvenę tautos, buvo nukreiptos atgal į beteisę visuomenę. Ir jeigu taip tikrai bus, ateities istorikai galės kaltinti ne ką kitą, o visuomenės pasyvumą ir jos egoistišką atsiribojimą nuo svetimo skausmo, išskirtinai siekiant tik savo personalinės gerovės. Tačiau mano įžvalgos šiandiena gal nėra tiek svarbios, tad toliau čia įkeliu tik oficialiąją medžiagą. Parengtą tų piliečių, kurie eilę metų būdami išskirtinėmis asmenybėmis,  neprarado savo žmogiškumo ir išdrįso visu garsu paskelbti apie teisingumo ir teisėtvarkos Lietuvoje, anomalijas.

!=========!=========!=========!=========!=========!========!

VISUOMENINĖS KOMISIJOS 2012 M. GEGUŽĖS 17 D. SMURTO AKTUI GARLIAVOJE IŠTIRTI

IŠVADOS

2012 m. birželio 27 d., Vilnius

 Komisija sudaryta Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės „Už teisingumą“ iniciatyva. Komisijos pirmininkas dr. Saulius Arlauskas – Mykolo Romerio universiteto profesorius Komisijos pirmininko pavaduotoja dr. Zita Šličytė – Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narė, Atkuriamojo Seimo deputatė, teisininkė.

Komisijos nariai:  Vytautas Budnikas – Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas, Kęstutis Milkeraitis – buvęs Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ypač svarbių bylų tardytojas, buvęs Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius, Kazimieras Motieka – Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narys, Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs Lietuvos Respublikos Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojas, advokatas, Doc. dr. Romualdas Povilaitis – Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas, Liudvikas Narcizas Rasimas – Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narys, Kovo 11-osios Akto signataras, teisininkas.

 Komisijos paskirtis – nustatyti, ar vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011-12-16 d. sprendimą ir 2012-03-22 nutartį (be prievartos perduoti mergaitę biologinei motinai) 2012-05-17 Garliavoje buvo naudojamas smurtas ir prievarta prieš mažametę mergaitę ir jos gyvenamosios vietos pakeitimą stebėjusius piliečius, ar buvo pažeistas mažametės mergaitės orumas, globėjos teisėjos N.Venckienės teisinės neliečiamybės statusas ir jos konstitucinės teisės.

Komisijos tyrimo teisinį pagrindą sudaro Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Jungtinų Tautų Vaiko teisių konvencija, Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Baudžiamasis, Civilinis, Baudžiamojo ir Civilinio proceso kodeksai bei kiti nacionalinės teisės aktai, skirti vaiko ir piliečių teisių apsaugai.

Komisijos tiriamąją medžiaga tapo 2012 m. gegužės 17 d. valstybės pareigūnų ir kitų asmenų, dalyvavusių vykdant mažametės gyvenamosios vietos pakeitimą ir perdavimą biologinei motinai vaizdo bei garso įrašai, valstybės institucijų dokumentai, stebėtojų liudijimai, fotonuotraukos, ekspertų išvados ir kiti rašytiniai įrodymai.

Komisija tyrė žodinius ir raštiškus liudijimus, taip pat gausią vaizdo ir garso medžiagą, nustatė Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 gruodžio mėnesio 16 d. sprendimo vykdymo eigą. Taip pat nagrinėjo, ar vykdant 2011 gruodžio mėnesio 16 d. teismo sprendimą valstybės vardu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 29, 33, 36 ir 114 straipsnių nuostatos.

Komisija nagrinėjo, ar buvo pažeistos Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos nuostatos ir jas įtvirtinantys nacionaliniai teisės aktai, kas ir kaip 2012-05-17 naudojo prievartą paimant iš jos gyvenamosios vietos ir perduodant mergaitę jos biologinei motinai, ar buvo pažeistas mergaitės globėjos teisėjos N.Venckienės neliečiamybės teisinis statusas, taip pat ar buvo naudojama prievarta bei smurtas prieš Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 gruodžio mėnesio 16 d sprendimo vykdymo eigą stebėjusius Lietuvos Respublikos piliečius.

KOMISIJA NUSTATĖ:

1. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 str. pažeidimą. JT Vaiko teisių konvencijos 3 str. nustatyta, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Kadangi Deimantės Kedytės biologinė motina Laimutė Stankūnaitė šiuo metu yra Valstybės saugomas asmuo, nes teigiama, kad jos gyvybei ir sveikatai gresia pavojus, mažametė nepagrįstai buvo pasiųsta į ypatingo pavojaus zoną, pas nuolatinės gyvenamosios vietos ir savarankiškų pragyvenimo lėšų neturintį asmenį. Be to, pas tokį asmenį, prieš kurį mažametė baudžiamojoje byloje davė parodymus apie jos seksualinį išnaudojimą.

2. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 12 str. ir Lietuvos Respublikos teisės aktų pažeidimą. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 12 str. 2 punktas imperatyviai nustato, kad Vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą. Taigi teisminio ar administracinio proceso metu, kai vaikui gali būti padarytas neigiamas poveikis, vaikui turi būti suteikta galimybė būti išklausytam nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka. Ši nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.164 straipsnyje : “kai sprendžiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma,- per atstovą, ir priimant sprendimą į jo norus turi būti atsižvelgta, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Sprendžiant klausimą dėl globėjo (rūpintojo) paskyrimo ar įvaikinimo, į vaiko norus turi būti atsižvelgiama išskirtinai.”

Vaiko teisės būti išklausytam apsaugą užtikrina LR Civilinio Proceso Kodekso 764 straipsnio 6 punktas; „Vykdant šiame straipsnyje nurodytus sprendimus, turi būti užtikrinta vaiko teisių apsauga“. Atsižvelgiant į visas paminėtas teisines nuostatas, o taip pat į tai, kad mergaitės psichinė būklė buvo pakitusi po 2012-03-23 bandymo perduoti vaiką prievarta L.Stankūnaitei ir mergaitės nebegalima buvo daugiau traumuoti (tai užfiksavo VŠĮ Kauno centro poliklinika 2012-05-07), komisija teigia, kad vaiko išklausymas turėjo būti būtinoji teismo sprendimo priverstinio vykdymo sąlyga. Komisija mano, kad 2012 m. gegužės 17 d. vykdant teismo sprendimą mergaitė nebuvo tinkamai išklausyta, nes netgi nebandyta išsiaiškinti, kodėl mažametė atsisako gyventi su motina.

Komisija atkreipia dėmesį, kad vaiko teisių apsaugos darbuotoja ir antstolė, aiškindamos mergaitei, kad jai privalu vykti gyventi pas mamą, neatsižvelgė į Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje numatytą pagarbą mažametės orumui. Konvencijos 12 straipsnio pirmoje dalyje nurodyta: „Valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio“.

Išvada: Mergaitė nei teisme, nei 2012 m. gegužės 17 d. vykdant teismo sprendimą perduoti ją biologinei motinai tinkamu būdu nebuvo išklausyta, nebuvo aiškinamasi mažametės motyvai nevykti gyventi pas motiną, į jos norus neatsižvelgta, todėl mergaitės gyvenamosios vietos nustatymo klausimas išspręstas šiurkščiai pažeidžiant JT Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnį ir su jo taikymu susijusius nacionalinės teisės aktus.

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 19 str. pažeidimą. Komisija atkreipia dėmesį į Antstolio Valdo Zubino 2012 m. sausio 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotus mergaitės motyvus nevykti gyventi pas motiną dėl patirtos seksualinės prievartos. Šie mažametės motyvai, komisijos nuomone, negalėjo būti ignoruojami iki teismo sprendimo vykdymo pradžios ir sprendimo vykdymo metu. Komisija remiasi Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 19 straipsniu, kuris nurodo, kad „valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto , įžeidimų ar piktnaudžiavimo , priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą , kuriuos jis gali patirti iš tėvų , teisėtų globėjų ar kurio nors jį globojančio asmens, imasi visų reikiamų teisinių, administracinių socialinių ir švietimo priemonių“.

Komisijos nuomone, dialogo tarp vaiko ir vaiko teisių apsaugos darbuotojos metu teismo sprendimo vykdymo eigoje, vaiko teisių apsaugos darbuotoja siekė įteigti mergaitei, kad jos tolimesnis gyvenimas pas motiną yra neišvengiamas. Vienintelis vaiko teisių apsaugos darbuotojos ir antstolės veiksmų perduoti mergaitę mamai net ir mergaitei nesutikus, pateisinimas yra teismo sprendimas. Kitų motyvų neatsižvelgti į mergaitės valią komisijai nustatyti nepavyko.  Remdamasi turimais įrodymais, komisija teigia, kad iki vaiko perdavimo motinai, neįkalbėjus mergaitę, kad jis savo valia sutiktu vykti gyventi pas motiną, mažametė galėjo būti perduota Laimutei Stankūnaitei tik panaudojus fizinę prievartą.

Komisija atkreipia dėmesį, kad pagal liudytojų parodymus fizinė prievarta perduodant mergaitę buvo panaudota ir remdamasi tais parodymais bei sukauptais kitais duomenimis, daro prielaidą, kad mergaitės perdavimo biologinei motinai prievartinis veiksmas antstolės buvo iš anksto numatytas, jam buvo iš anksto pasiruošta.

Komisija atkreipia dėmesį į globėjos N.Venckienės liudijimą, kad mergaitė nuo globėjos buvo atplėšta tik kažkuriai iš dalyvavusių pareigūnių užmetus mergaitei ant galvos raudoną audeklą, galimai prisodrintą svaiginamų medžiagų, nes po to iš karto atsileido mergaitės rankos. Šį faktą antstolė viešai neigia. Komisija, peržiūrėjusi video įrašą, pastebi, kad atvykusios pareigūnės, įeidamos į kambarį, įsinešė raudoną audeklą raudoname maiše su užrašu „Danija“. Išnešus mergaitę, išeidamos iš patalpos, pareigūnės minėtą audeklą nešė rankose, jį sulankstė ir atidavė antstolei. Komisija atkreipia dėmesį, kad dvi pareigūnės mūvėjo pirštines, viena iš jų – baltas, beveik iki alkūnių, panašias į gumines (pridedama nuotrauka). Komisijos nuomone, paminėti faktai apie audeklą, galimai prisodrintą svaiginamųjų medžiagų, yra ypač svarbūs ir verti atskiro atsakingų institucijų tyrimo.

Komisija taip pat atkreipia dėmesį į Sigito Martinavičiaus, praėjusio karinę tarnybą spec. daliniuose, liudijimą, kurį patvirtina ir filmuota medžiaga, apie dar vieną galimai panaudotos prieš mergaitę prievartos būdą: mergaitė L.Stankūnaitės ir G.Černiausko buvo išnešama labai skausmingu koviniu būdu susukus kojas, laužiant jas per kelius, taip siekiant, kad mergaitė negalėtų priešintis  (pridedamos nuotraukos).

 Išvada: Valstybės institucijos inicijavo 2012 m. gegužės 17 d. prievartinius veiksmus prieš mažametė, perduodant ją biologinei motinai, šiurkščiai pažeidė JT Vaiko teisių konvencijos 19 straipsnį ir su jo taikymu susijusius nacionalinės teisės aktus bei 2012 m. kovo 22 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartį.

 Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 37 str. pažeidimą

 JT Vaiko teisių konvencijos 37 str. straipsnis įpareigoja valstybę užtikrinti, kad nė vienas vaikas nepatirtų kankinimų ar kitokio žiauraus, nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmių. Pirmojo bandymo prievarta įvykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą 2012-03-23 mažametė buvo sužalota: nustatytas kaklo dešinės pusės apatiniame trečdalyje 6,5 x 0,3 cm nubrozdinimas, analogiško pobūdžio nubrozdinimai nustatyti krūtinės ląstos kairėje pusėje 5 x 0,6 cm, lygiagrečiai 1,5 x 0,2 cm, o kairės pažasties duobėje 0,8x 0,6 cm rausva poodinė kraujosruva (teismo med. gydytojo dr. P.Petreikio išvada). Be to, Psichikos sveikatos centro gydytojai konstatavo „ potrauminio streso sutrikimą“ ir nurodė „ griežtai vengti traumuojančių situacijų, ryškesnio aplinkos, prižiūrinčių žmonių pasikeitimo. Kategoriškai neleistinas fizinės-emocinės prievartos naudojimas“.

 Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3str. pažeidimą

Konstitucijos 3 str. nurodoma, kad Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką. Komisijos nuomonė, 2012-05-17 d. Garliavoje buvo pasikėsinta į konstitucinę tvarką, nes 240 ginkluotų pareigūnų nepagrįstai smurtavo prieš taikius teismo sprendimo vykdymą stebinčius Lietuvos Respublikos piliečius, o taip pat prieš mažametės artimus asmenis ir jos globėją N.Venckienę.

 Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 str. pažeidimą

Konstitucijos 20 str. nurodoma, kad „Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas.“ Garliavoje 201-05-17 nepagrįstai sulaikyta per 30 viešosios tvarkos nepažeidusių ir nusikaltimo padarymu neįtariamų piliečių.

 Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. pažeidimą

Konstitucijos 21 str. nurodyta, kad „Žmogaus asmuo neliečiamas. Žmogaus orumą gina įstatymas. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.“ Komisijos išklausyti liudytojai patvirtino žiaurų pareigūnų elgesį su žmonėmis, jų spardymą kojomis, ašarinių dujų purškimą į akis ir kt.

 Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 str. pažeidimą

Konstitucija skelbia, kad žmogaus būstas neliečiamas, kad be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką; sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Be konstitucinio pagrindo pareigūnai sugadino L. Ir V. Kedžių turtą, išlaužė vartus ir gyvenamojo namo duris, išdaužė langus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 str. pažeidimą

Konstitucijos 33 str. nurodoma, kad „Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį <…> Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką.“ Teisėja N. Venckienė nepagrįstai persekiojama už teismų sistemos darbo trūkumus.

 Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 str. pažeidimą

Konstitucijos 36 str. nustato, kad „Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus. Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisve.“ Garliavoje teismo sprendimo vykdymo eigą stebintys piliečiai buvo neginkluoti, giedojo Lietuvos Respublikos himną ir meldėsi.

 Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 str. pažeidimą

Konstitucijos 114 str. 2 dalis nustato, kad ,,Teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo“. Po 2012-05-17 įvykdyto mergaitės prievartinio paėmimo akto Garliavoje Policijos departamentas išplatino pareiškimą, kuriame teigia žinantis šią Konstitucijos nuostatą, kuri apima ir draudimą įeiti į teisėjo gyvenamąsias patalpas. Tačiau, nepaisant jo, buvo įsiveržta į teisėjos N.Venckienės gyvenamąją vietą remiantis Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartimi, teigiančia, kad teisėjo imunitetas nėra absoliutus ir siejamas tik su jo nepriklausomumo užtikrinimu jam einant savo pareigas, o šioje byloje N. Venckienė neva dalyvauja kaip privatus asmuo, todėl, anot policijos, teisėjo imunitetas nebuvo pažeistas.

Komisija atkreipia dėmesį, kad policijos pareigūnai vartojo prievartą prieš teisėją ne tik įsiverždami į jos gyvenamąją aplinką, bet ir užlauždami jai rankas. Šią aplinkybę, kad du policijos pareigūnai užlaužė teisėjai N. Venckienei rankas, patvirtino ne tik teisėja N.Venckienė, tai viešai pripažino ir aukšti policijos pareigūnai.

Komisija pažymi, kad Konstitucija nesuteikia teisės Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjai R. Šidlauskienei (2012-03-22 nutartis) plečiamai aiškinti Konstitucijos nuostatų, t.y. nustatyti, kada galima pažeisti Konstitucijoje nurodytą teisėjo imunitetą, o kada ne, todėl teisėja akivaizdžiai viršijo savo kompetenciją. Komisijos nuomone, akivaizdu, kad net ir vykdant teismo sprendimą, įsibrauti į teisėjos būstą, taikyti jai fizinę prievartą (laužyti ar sukioti teisėjos N.Venckienės rankas), reiškia suvaržyti teisėjos laisvę, o tai negalėjo būti daroma be Lietuvos Respublikos Seimo sutikimo. Komisijos nuomone, net ir pats Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartis, kuri nurodė būtinumą vykdant minėtą teismo sprendimą taikyti prievartą, negalėjo būti priimta be Lietuvos Respublikos Seimo sutikimo. Iš to darytina išvada, kad teismo sprendimai ir nutartys, leidžiantys jėga brautis į teisėjų būstą, taikyti fizinę prievartą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Komisija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 47 str. 2 dalis nustato, jog ,,Draudžiama įeiti į teisėjo gyvenamąsias ar tarnybines patalpas, daryti ten arba teisėjo asmeniniame ar tarnybiniame automobilyje, arba kitoje asmeninėje susisiekimo priemonėje apžiūrą, kratą ar poėmį, taip pat atlikti teisėjo asmens apžiūrą ar kratą, jam priklausančių daiktų ir dokumentų apžiūrą ar poėmį, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus“.

Komisija taip pat pastebi, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartis, teigianti, kad teisėjo imunitetas nėra absoliutus ir siejamas tik su jo nepriklausomumo užtikrinimu jam einant savo pareigas, todėl N. Venckienė, šioje byloje būdama globėja, dalyvauja ne kaip teisėja, o kaip privatus asmuo, prieštarauja Teisėjų garbės teismo veiksmams, nes Teisėjų garbės teismas kėlė drausmines bylas teisėjai N.Venckienei už jos pasisakymus šioje byloje kaip teisėjai, o ne kaip privačiam asmeniui.

Komisijos nuomone, be Lietuvos Respublikos Seimo sutikimo įsibrauti į teisėjos gyvenamąją aplinką ir taikyti teisėjai fizinę prievartą negalima net ir vykdant teismo sprendimą, todėl teisėjos atkirtis policininkui, neteisėtai įsilaužusiam į teisėjos gyvenamąją aplinką ir neteisėtai užlaužusiam teisėjai N.Venckienei rankas, turi būtinosios ginties požymių, o tai reiškia, kad baudžiamoji byla teisėjai N.Venckienei neturi būti keliama. Įsibrovimas į teisėjos N. Venckienės gyvenamąją aplinką yra neteisėtas ir atitinka Baudžiamojo kodekso 165 str. nurodyto nusikaltimo požymius.

Komisijos nuomone, šio nusikaltimo subjektais gali būti teismo sprendimo vykdytojai, kurie neatliko savo funkcijų – iš anksto neinformavo globėjos apie vaiko perdavimo motinai tvarką, neišsiaiškino ar mergaitė pasiruošusi vykti pas mamą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog sutinkamai su Konstitucijos 6 straipsniu ,,Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija“. Todėl aiškinti Konstituciją žmogaus teises siaurinančia kryptimi yra aiškiai neleistina nei teismui, nei prokurorui, nei įstatymų leidėjams. Komisijos nuomone vykdant teismo sprendimą, buvo nepagrįstai siaurinamos mažametės, jos globėjos ir Lietuvos Respublikos piliečių teisės. Komisijos nuomone, policijos pareigūnai, pažeisdami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnį, įtvirtinantį teisėjo neliečiamybę, braudamiesi į privačią teritoriją, nepagrįstai sugadino svetimą turtą, pažeidė Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 2 dalį („Policijos pareigūnai, vykdydami jiems suteiktus įgaliojimus, vadovaujasi tik įstatymais“). Teisėja N.Venckienė ir kiti jos aplinkos žmonės, kai buvo vykdomas mažametės mergaitės poėmis, pagal Konstitucijos 3 straipsnį turėjo teisę priešintis neteisėtiems policijos veiksmams. Teisėja N.Venckienė nurodo, kad ranka, kurią jai užlaužė pasaulio sambo vicečempiono titulą turintis pareigūnas M.Gušauskas, buvo sužalota, ir ji nevalingai trenkė M.Gušauskui. Profesionalaus kovų menų sportininko Vaido Šlapiko nuomone, N.Venckienei ranka galėjo būti laužiama sąmoningai tokiu skausmingu būdu, kuris moterims automatiškai sukelia šoko ar isterijos būseną. Komisija, negavusi policijos filmuotos medžiagos, negali įvertinti, kokiu būdu buvo laužiama teisėjos N.Venckienės ranka, tačiau mano, kad tai yra svarbus faktas dėl N.Venckienei reiškiamų kaltinimų pasipriešinus policijos pareigūnui.

Išvada:

Kėdainių rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 22 d. nutartimi plečiamai išaiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 str. nuostatas, šiurkščiai ją pažeidė. Policijos pareigūnai viršijo savo įgaliojimus, nesilaikydami Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 47 str. nuostatų. Komisija pastebi, kad 2012-05-17 Klonio gatvėje buvusių daugumos liudytojų teigimu, tie pareigūnai, kuriems buvo privalu įvykdyti teismo nutartį – antstolė, vaikų teisių specialistės ir psichologė – buvo praleisti prie namo durų ir jiems nebuvo nei aktyviai, nei pasyviai priešintasi. Taip pat liudijimuose teigiama, kad privačiame Kedžių kieme su savininkų sutikimu susirinkę stebėtojai buvo organizuotai sutarę nesipriešinti pareigūnams, giedoti, melstis ir tik stebėti situaciją. Tą patvirtina ir vaizdo medžiaga.  Todėl, komisijos nuomone, policijos veiksmai, panaudojant smurtą „kliūčių šalinimui“, buvo skirti ne „šalinti kliūtis“ teismo sprendimui įvykdyti, o šalinti prievartinio mergaitės paėmimo liudininkus. Tik taip galima kvalifikuoti antstolės ir policininkų veiksmus be teismo sprendimo nusukant Kedžių namų vidaus kameras, iš patalpos pašalinant prievartą galėjusius paliudyti asmenys, iš anksto paruošiant pridengiamuosius skydus, kuriais bandyta dengti mergaitės išnešimą.

Komisijos nuomone, policija naudojo neproporcingą jėgą prieš beginklius žmones, nebandė tartis, kaip reikalauja Policijos veikos įstatymas. Kaip rodo filmuota medžiaga ir kaip teigia liudininkai policija be įspėjimo puolė žmones, nes garsinis policijos įrašas, įspėjantis apie galimus policijos veiksmus, buvo įjungtas vėliau. Pasak liudininkų, policininkų buvo apie du – tris kartus daugiau (240), nei privačiame kieme susirinkusių stebėtojų (įvairiais vertinimais apie 80 – 100). Liudininkų teigimu ir remiantis vaizdo medžiaga matyti, kad policija turėjo šautuvus, naudojo dujų balionus, gumines lazdas, be įspėjimo puolė nesipriešinančius, beginklius, žmones, juos stumdė, trankė, laužė rankas, vilko grindiniu, spardė, buvo naudojamos guminės lazdos, dujos, spec.skydai, gąsdinama šunimis. Turima medžiaga rodo, kad buvo paniekinta ir Lietuvos valstybinė vėliava, taip pažeidžiant Valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Savo liudijimuose apie jiems padarytą žalą teigia dauguma stebėtojų: tai stiprūs nerviniai sukrėtimai, depresijos, mėlynės, kiti nesunkūs kūno sužalojimai, sudraskyti rūbai, sudaužyta foto technika ir pan.

 Dėl smurtinių policijos veiksmų labiausiai nukentėjo:

a) Dailininkas Rimantas Radišauskas. Po skysčio purškimo į akis nukrito, buvo spardomas, dėl ko prasidėjo inkstų uždegimas, šlapinosi kraujais, buvo smaugiamas. Sužalojimai vėliau fiksuoti medicinos įstaigoje.

b) Fotomeninkas diabetininkas Juozas Valiušaitis. Gavo smūgį į krūtinę, užlaužtomis rankomis nutemptas į policijos mašiną, į jo prašymą leisti pasiimti insuliną neatsižvelgta, po 2 valandų sulaikymo patalpoje iškviesta greitoji pagalba insulino neturėjo, o iš Valiušaičio medikai pasišaipė „prisišokinėjai“. Tik dar po valandos iškviesta antra greitoji pagalba suteikė pagalbą ir išvežė į Kauno klinikas, cukraus kiekis kraujyje normą viršijo šešis kartus. Sveikatos būklė fiksuota medicinos įstaigoje.

c) Kęstutis Dudėnas. Policininkai, panaudoję kovinį veiksmą, parvertė jį ir nugara gulintį ant žemės su kietu buku ilgu daiktu smūgiavo į simfizio dešinę sritį. Po to K.Dudėnas buvo nuvežtas į policiją, iš ten greitąja pagalba į Kauno klinikas, hospitalizuotas nuo 05.17 iki 05.24. Iki šiol gydomas ambulatoriškai. Sužalojimai fiksuoti medicinos įstaigoje.

d) Vyčio kryžiaus ordininkas, buvęs disidentas, invalidas Algirdas Petrusevičius. Po skysčio purškimo į akis kurį laiką nieko nematė, prarado pusiausvyrą.

e) Vaclovas Stončis. Purškiamas skystis pateko jam ant rankos, nuplovus skaudėjo dar tris valandas.

f) Hipertonikė Olga Girdauskienė. Jai policininkas trenkė į pilvą, stumdė ir garsiai prašė jam paduoti „elektrošoką“. Vėliau medicinos įstaigoje O. Girdauskienei konstatuotas stuburo sumušimas ir mėlynės.

g) Teisininkė Evelina Matjošaitienė. Ji „dėl netinkamo patrulių vairavimo ir stabdymo kilus avarinei situacijai nukrito tarp sėdynių, ko pasekoje pasidarė labai negera“ ir prie policijos komisariato laukusi greitoji ją išvežė į ligoninę.

h) Režisierė Neris Karpuškaitė – Akelaitienė. Vesdamas policininkas sužalojo ranką, įtariama, kad prieš ją naudotas elektrošokas.

i) Greitoji pagalba suteikta cukriniu diabetu sergančiai L.Kedienei ir dėl padidėjusio kraujospūdžio A.Skučienei.

Komisijos nuomone, tokiais savo veiksmais policija šiurkščiai pažeidė Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 1 dalį, 21 straipsnio 1 ir 3 dalį, 23 straipsnio 1, 5 ir 8 dalį, 24 straipsnį.

Komisijos nuomone, į policijos komisariatą neteisėtai buvo išvežta virš 30 piliečių, tarp jų iš namų basa išnešta septyniasdešimtmetė močiutė L. Kedienė, kuriems vėliau nebuvo surašyti jokie protokolai ar aktai, taip pažeidžiant Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 2 dalį.

Komisijos nuomone, 2012-05-17 nuo ankstaus ryto maždaug dviejų kilometrų spinduliu nuo Kedžių ir Venckų namų uždraustas bet koks judėjimas, taip pat Garliavos mokykloje iš vakaro atšauktos pamokos yra taip pat neproporcingas policijos jėgos panaudojimas, pažeidžiantis piliečių teises į laisvą judėjimą ir nepilnamečių teises į mokslą.

Komisija atkreipia dėmesį, kad jau beveik mėnuo, kaip prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo prievartos panaudojimo Garliavoje, tačiau minėti civiliai dėl prieš juos panaudotų smurtinių veiksmų iki šiol nėra apklausti.

Išvada:

Policija naudojo neproporcingą jėgą ir nebūtinas spec.priemones prieš beginklius ir nesipriešinančius žmones, nebandė tartis, todėl savo veiksmais šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Policijos veiklos įstatymą, Valstybinės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymą. Kiekvieno šio prievartos akto dalyvio – nuo organizatorių iki vykdytojų – veiksmai turi būti atitinkamai įvertinti Baudžiamojo kodekso, Civilinio kodekso, Policijos veiklos įstatymo bei kitų teisės aktų požiūriu.

Prie Išvadų pridedama tiriamoji medžiaga:

1. 2012-06-21 Principinės Komisijos išvados – 4 psl.

2. Fotonuotraukos – 5 psl.

3. Mergaitės perdavimo iššifruotas garsinis įrašas – 5 psl.

4. 2012-05-24 Policijos departamento pareiškimas dėl įvykių perduodant mergaitę L.Stankūnaitei – 2 psl.

5. Žodiniai liudijimai komisijai – 1 kompaktinis diskas

6. Rašytiniai liudijimai – 76 psl.

Komisijos pirmininkas dr. Saulius Arlauskas, Mykolo Riomerio universiteto profesorius

 

!=========!=========!=========!=========!=========!========!

Jūsų Ekscelencija,

Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite,

 

Mes, Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės „Už teisingumą“ suburtos visuomeninės komisijos nariai, kreipiamės į Jus, siekdami Jums įteikti komisijos atliktą Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimo perduoti mažametę mergaitę motinai įvykdymo 2012-05-17 aplinkybių nepriklausomą tyrimą.

Manome, kad su mūsų tyrimo rezultatais yra būtina supažindinti Jus, kaip Konstitucijos garantą, nes šioje vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir perdavimo motinai procese veikiant valstybės vardu buvo organizuotai pažeista konstitucinė tvarka. Mūsų nuomone, visa tai apnuogino sistemines mūsų demokratinės valstybės institutų veikimo problemas. Komisijos narius ypač jaudina tai, kad užsitęsiantis laike ir žmogaus teises pažeidžiantis rezonansinių bylų tyrimas demoralizuoja visuomenę, o taip pat formuoja iškreiptą teisinę sąmonę. Jau gyvename situacijoje, kai žmonės, turintys tvirtus moralinius įsitikinimus, visuomenės informavimo priemonėse žeminami, iš jų tyčiojamasi, kai žmonių ar valstybės preigūnų viešai išreiškiama nuomonė apie tai, ko reikalauja Konstitucija ar žmogaus teisių sauga, traktuojama kaip veikla, kenkianti tariamam teisėtumui. Komisija nuogąstauja, kad toliau nesiimant reikiamų priemonių, moralinė atmosfera visuomenėje gali tik blogėti, politinė įtampa augti. Tai itin kenks teisinei sistemai, o panašūs konstitucinės tvarkos pažeidimai turės tendenciją kartotis.

Komisija prašo Jūsų savo dekretu suburti kvalifikuotų ir autoritetingų specialistų grupę, kuri ne tik teisiniu, bet ir politiniu aspektu visapusiškai ištirtų vaiko perdavimo motinai procesą, įvertintų dalyvavusių valstybės institucijų įstatymų nustatytas veikimo galimybių ribas ir jų faktiškai atliktą vaidmenį bei pateiktų siūlymus dėl mūsų valstybės teisinės ir institucinės sistemos tobulinimo.

Mes būtume labai dėkingi, jeigu Jūs, susipažinusi su mūsų pateikta medžiaga ir išvadomis, nuspręstumėte Jums patogiu laiku susitikti su komisijos nariais ir nuodugniau pasikalbėti apie atlikto tyrimo rezultatus bei apie galimus situacijos valstybėje gerinimo kelius.

Pagarbiai-

komisijos pirmininkas dr. Saulius Arlauskas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Tel.: 8 610 17870, el. paštas: saularl@mruni.eu

2012-06-27, Vilnius

!=========!=========!=========!=========!=========!========!

R.Matelis. Gyvenimas Lietuvoje: Bendravimas su valdžia

Asmeniškai aš apie 30 metų svajojau apie Lietuvos Nepriklausomybę. Kai kas supras, kad tai tikrai ilgas laukimas. Kai kam tai atrodys begalybė, o kai kam gal visai suprantamas laikotarpis. Tai priklauso nuo skaitytojo amžiaus. Pagaliau nesvarbu kas kaip tai vertinsite. Kur kas įdomiau – ko sulaukėme. Nes tai palietė daugelį: tiek tuos, kurie nebeapsikentę emigravo, tiek tuos, kurie kramto plutas laisvoje post tarybų Lietuvoje. Bet nesiruošiu šiame straipsnyje aimanuoti. Norint susigrąžinti prarastą gyvenimo kokybę, reikia atkakliai kovoti.

„Su kuo?“ – paklausite? Tebūnie tai atviras klausimas. Nes daugelis Jūsų atsakymus žinote ir be manęs. O apibendrintai pasakius – su tais, kurie pavertė mūsų gyvenimus minipragaru. Ir su tais, kurie manipuliuodami pažadais, agitacija ir… gerais ryšiais, susėdo į aukštus, nieko neįpareigojančius, bet gausias pajamas užtikrinančius krėslus.

Bet gausios pajamos gi ne viskas. Matomai todėl valdžioje esantys ponai susimąsto įvairių, tik jiems malonių pramogų. Nuo seno žmonės nuoboduliui vaikyti imdavosi kokių nors žaidimų. Bet ne visi mėgsta kortas, sprigtukus ar „Riči rač“, todėl nuolatos kuriama vis kas nors naujo. Žaidimų įvairovė neturintiems problemų kaip susimokėti už būstą ar duoną, pakankamai plati, tačiau su laiku įsivyrauja vis naujos ir naujos pasismaginimo formos. Iš senųjų žaidimų šiandieninės Valstybės vadovams dar labai įdomus žaidimas „Labirintas“, kurio metu partneris – eilinis paprastas žmogelis turi sukti galvą ne tik kaip patekti pas vadovaujantį darbuotoją, bet dažnu atveju ir pas gydytoją, architektą ir panašiai. Tačiau naujovių konstruktoriai nemiega taip pat ir tarpe kitų, sukūrė dar negirdėtą, nežinau ar pavadinimą turintį, bet labai įspūdingą žaidimą. „Atspėk su kuo kalbi“ – sąlyginai, prisimindamas seną TV laidą „Atspėk kainą“ pavadinsiu jį, nors ne mažiau tiktų ir „TU greit palūši“, nes šį žaidimą jei ir laimėsi, tai gyvenimą pasitrumpinęs bent dešimtmečiu būsi tikrai. Ši naujovė dideliu greičiu prasiskyrė kelią į pačius viršutinius valdžios piramidės sluoksnius ir pasiekė jau premjerą, jo kanclerius, ministrus ir kitus garbius ponus. Sako ir Prezidentė jį vis labiau mėgsta, bet aš kol kas dar neįsidrąsinau, tad bandau ši žaidimėlį su premjero komanda. Iš karto pasakysiu, kad tai simultano stiliaus žaidimas, jame turi žaisti vienas prieš visus, tuo tarpu tavo partneriai, kai pavargsta nuo tavo atkaklumo, gali bet kada keistis tarpusavyje. Maža to, partneriams galima naudoti ir samdomus asistentus, tad tavo šansai krenta dar labiau…

O koks gi prizas laimėjusiems? – tikriausiai pasidomėsite. Į tai konkretaus atsakymo neturiu, nes niekada nežaidžiau anoje barikadų pusėje, bet intuityviai jaučiu, kad prizai labai vertingi. Prisimenate seną frazę „Ne iš dvaro lošiam“? Tada tikrai lošdavom nebent iš kelių kapeikų, bet šiuo atveju man regis šis posakis tikrai nebegalioja. Nes bent jau tavo prarastas vertė kartais gali viršyti ir kelis dvarus. Tiesa, oponentas, nenorėdamas labai skaudinti tavęs, dažnai nustato tam tikras kainas, pagal kurias tu turėtum susivokti, kad tavo dvaras tikrai tik šuns būdos vertės.

Viena pirmųjų mano partijų buvo trumpa, o aš ją pralaimėjau pakankamai gėdingai. Nes pradėjau ją visai nesiruošęs, tad netrukus pasidaviau. Vis tik, ji klasikinė, todėl aš, tarsi koks padorus šachmatistas, aprašiau ją savo virtualiame vadovėlyje “www.matelislt.wordpress.com“. Jei kam įdomu, šis skyrius vadinasi „Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? Atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui“, o su juo susipažinti galite tiesiog pele spustelėję ant pavadinimo. Tada, išeidamas iš virtualaus vyriausybės kazino, teištariau: „Vyriausybės žodis turėtų skambėti solidžiai, o, deja, klausosi komiškai“

Pradėdamas antrąją savo partiją aš jau pasistudijavau taisykles, kurias dabar įprasta labiau vadinti įstatymais. Ir šią partiją pradedu kupinas ryžto nugalėti. Pilnai suvokiu, kad ji man kainuos gal minėtą dešimtį gyvenimo metų, o gal ir daugiau, bet žinau – lošiu ją iki pergalės. Tiesa, buvau pamiršęs paminėti, kad šis žaidimas turi ir vieną pliusą – ritinėdamas savo šešiaakį kamuoliuką, gali pataikyti ir ant gerų fantų, kurie vadinasi „Vietiniai teismai“ , „Strasbūro teismas“  arba „Lisabonos sutarties galios“ . Yra ir menkesnių, kaip „Kreipimasis į …, …“. Šie fantai nėra absoliutūs ir kartais gali ir nesuveikti, tačiau jei ridenimą darai pakankamai susikoncentravęs, panašiai kaip boulinge ar bilijarde, tikimybė labai didelė. Be to, pagal žaidimo taisykles, kai pasimato, kad tu gavai fantą, priešininkas turi teisę tau siūlyti išpirką. Na, sakysime, matydamas, kad tu laimi visą partiją, jis gali tau pasiūlyti laimėjimą 90% ir tada sutartumėte, kad tu atsisakai fanto. Suprantama, tokio aukšto procento tau tikrai niekas nesiūlys iš karto. Norėdamas įsitikinti tavo mąstymo gebėjimais jis pradžioje blefuos, siūlys 30, vėliau 50 procentų. Ir tik jei pamatys, kad tavo viršugalvį dengianti aura yra pakankamai stipri, jis suvoks, kad geriau parlaimėti 90 nei visą 100 procentų. Bet jis gali tai suvokti ir per vėlai, o tada, už dar tam tikrą savo sveikatos indėlį, tu laimėsi viską, kas tau priklauso. Žaidimas įdomus dar ir tuo, kad nugalėjęs pilietis įgauną dar vieną prizą – teisę kovoti superfinale. Dėl neturtinės žalos, t.y. prarastų sveikatos ląstelių kompensacijos. Ji neturi matematinių formulių, bet kartais iškrenta visai neblogas prizas.

Taigi antrąją partiją pradėjau tuo pačiu, paprastu, bet pakankamai motyvuotu ėjimu – laišku premjerui A.KUBILIUI. Kaip ir pirmąjį kartą, matyt nežinodamas atsakymo, jis laiško gal nelietė, o gal permetė jį kanclerio pavaduotojui O.ROMANČIKUI, kuris reagavo žaibiškai ir persiuntė jį Žemės ūkio ministerijai , ir, sutinkamai su žaidimo taisyklėmis apie tai signalizavo mane. Kadangi oponentas nepataikė [buvau įvardinęs raštą „Premjerui asmeniškai“] man atsirado galimybė daryti du ėjimus iš eilės ir aš tuo pasinaudojau. Pasiunčiau paklausimą kanclerio pavaduotojui „Ar premjeras matė mano laišką?“ ir Kreipimąsi į visus seimo narius .

Iš kanclerio pavaduotojo atskriejo automatiškai sugeneruotas atsakymas – O.ROMANČIKAS  ilsisi [atostogauja, matyt toks greitas atsakymas man pareikalavo tam tikros relaksacijos]. Todėl turėjau paruošti naują pasą artimiausiai esančiam žaidėjui. Šioje situacijoje juo buvo pats kancleris Deividas MATULIONIS.  Deja, dabar neatspėjau su kuo kalbu. Mat, kaip jau minėjau, gavęs laišką iš pareigūno niekada negali būti tikras, kad jis ir toliau su tavimi kalbės. Tad siunčiau Matulioniui , o gavau atsakymą iš, ko gero, laisvai samdomo asistento Dariaus STRODOMSKO, žaidžiančio savo patronės – Komunikacijos departamento Piliečių ir atviros Vyriausybės skyriaus vedėjos Vidos NAGURNAITĖS pavedimu. Kadangi čia, intensyviosios homoterapijos etape susidarė priverstinė pauzė, beveik galėčiau baigti ir šį rašinuką. Pažadėdamas, kad jo tęsinys, kaip ir pats žaidimas, bus nuolatos atnaujinamas.  Tačiau Vidos NAGURNAITĖS atsakymas, nors ir ne premjero, vis tiek reikalauja analizės. Nes žaidimas tuo ir klastingas, kad jame gali būti nematomų „povandeninių rifų“. Tad perkopijuoju šį 1,5 puslapio laiškelį ir paskaitykime jį…

Dabar įkeliu du “bazinius“ dokumentus [priedai Nr. 1, 2], kurių pagrindu ir atsirado šis straipsnis, o žemiau, žaliu šriftu mano analizė.

p. Deividui Matulioniui, Ministro Pirmininko Kancleriui deividas.matulionis@lrv.lt Romualdo Matelio, Gyv. Xxxxxxxx XX-XX Kaunas, XXXXX, reromaka@mail.ru 2012 m. balandžio 30 d. PAKLAUSIMAS             Šiandiena gavau LRV kanclerio pavaduotojo O.Romančiko pasirašytą raštą [ruoštą p. D.Strodomsko] Nr. M-831/33-243, kurio originalas išsiųstas į Žemės ūkio ministeriją. Juo Žemės ūkio ministerijos prašoma, kad išnagrinėtų mano „pareiškime keliamus klausimus“ [tai mano 2012 m. balandžio 22 d. Viešas pareiškimas – paklausimas Premjerui Andriui KUBILIUI,  [kopiją prisegu]. Šį pareiškimą aš buvau adresavęs A.Kubiliui su prierašu – asmeniškai, todėl noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM. Tuo pačiu, jei tai padaryta be Premjero nurodymo, norėčiau gauti informaciją kieno nurodymu ir kodėl priimtas toks sprendimas. Nes mano rašte keliami klausimai ne apie Žemės ūkio ministerijos veiklos klausimus, o LR Vyriausybės priimtus teisinius aktus. Šį paklausimą siunčiau gauto atsakymo autoriui, p. O.Romančikui, tačiau netrukus atskriejo automatinis pranešimas su tekstu „Esu atostogose. Darbo vietoje būsiu gegužės 10 dieną. O.Romančikas“ , todėl taupydamas laiką, peradresuoju savo paklausimą Jums, Gerb. D.Matulioni. Paklausimą Jums siunčiu elektroniniu paštu. Būsiu dėkingas, jei atsiųsite patvirtinimą apie jo gavimą. Neprieštarauju, kad ir atsakymas būtų siunčiamas tik elektroniniu paštu Pagarbiai, Romualdas Matelis                             _          _          _

~~~M~~~A~~~N~~~O~~~~~K~~~O~~~M~~~E~~~N~~~T~~~A~~~R~~~A~~~S~~

Pasilinksminimui pradėsiu nuo V.Nagurnaitės vadovaujamo skyriaus pavadinimo. „Piliečių ir atvirosios vyriausybės“ skyrius, na argi ne žavingai skamba? Tik susirašinėdamas, o reiškia sutikęs su primestu sveikatą alinančiu žaidimu, pilietis gali sužinoti, kad mūsų vyriausybė ATVIRA. Hmmm, kažin ką reiškia tas atvirumas? Gal, kad vyriausybė planuoja visus piliečius, bandančius apginti savo teisėtus interesus, ateityje atvirai pasiųsti po velnių? Nes tokių požymių matosi perskaičius kad ir vakarykštį Dano NAGELĖS straipsnį <Privatus turtas būtų atimamas viešiau> „Respublikoje“. Ir čia negaliu neprisiminti savo senėlesnio straipsniuko apie po raštais “mėtytu“, pakankamai cinišku užrašu “Tikime laisve”. Jame išreiškiau nusistebėjimą šia sąvoka, siuntinėjama piliečiams po raštais, kaip sudėtine atsakymo į paklausimus dalimi. Gerokai pasipiktinęs kėliau klausimą kokia gi laisve tiki Lietuvos valdžios institucijos? Ar tik ne laisve savivaliauti kaip tinkami? Tyla tada buvo, niekas niekaip tarsi ir nesureagavo, bet… vis tik sureagavo, nes netrukus pradėjau gauti raštus su kitokiu logotipu ir pakankamai mįslingu užrašu „Laisvės liepsna“. Tada pagalvojau, kad jau kažkieno laisvė ėmė liepsnoti. Aišku, gyvendamas Lietuvoje tikrai mačiau, kad valdininkų laisvė vis dar neliepsnoja. Bet žmonių, eilinių piliečių, po truputį – taip. Šiandiena, kaip matome, laiškai ateina jau ir be šio „svarbaus“ atributo. Gal susiprato, kad nereikia gyventojų erzinti? O gal nusprendė, kad tai žmonių laisvė jau suliepsnojo? Bet ne, jei taip vyriausybė mano, tai klysta. Jau vien Klonio gatvės įvykiai rodo, kad ne žmonių laisvė suliepsnojo, o valdžios dantys ėmė atšipinėti.

Na, paskaitykime toliau ponios Vidos atsakymą. Pirmoje 14 eilučių pastraipoje išsakyta viena mintis – Ministro pirmininko tarnyboje užregistruoti raštai turi teisę būti perduoti nagrinėti pavaldžioms institucijoms. Valio, gerbiamieji, nagrinėkite, aš neprieštarauju. Nagrinėkite kaip naujieną, kaip problemą ar dar kokiu aspektu. Aš gi pretenzijos dėl to nekėliau. Ir ant savo rašto nebuvau uždėjęs „grifo“ – VISIŠKAI SLAPTAI. Tačiau buvau užrašęs, kad savo raštą adresuoju “ASMENIŠKAI“ Premjerui. Tad ir kanclerio klausiu tik vieno dalyko – „noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM.“ Į antrą klausimo dalį tarsi ir atsakyta: ne premjeras nurodė, o pasinaudota sau susikurtu įstatymu [atrodo nesuklysiu manydamas, kad 2009 metais premjeru jau buvo A.Kubilius?]. O ar jis skaitė?

Antroje pastraipoje sužinome, kad ŽŪ ministerija paprašyta „<…> apie nagrinėjimo rezultatus informuoti (mane) bei Ministro pirmininko tarnybą. Gauta informacija <…> bus perduota ir Ministro pirmininko sekretoriatui“. Iš čia aiškėja, kad vyriausybėje funkcionuoja tarsi dvi, tarpusavyje mažai susijusios tarnybos – Ministro pirmininko tarnyba ir Ministro pirmininko sekretoriatas. Ką gi, pasitelkus logiką panašu, kad tarnyba veikia labiau savarankiškai, o sekretoriatas, matomai, kasdieniškai susijęs su premjeru. Puiku, reškia ŽŪM atsakymas [išvada] pasieks bent jau premjero duris. Tik ar prasivers jam? Nes iš tolo stebint galima pagalvoti, kad ten kokia nors sekretorė ir vėl gi pati nuspręs ar verta A.Kubiliui vargintis dėl kažkokio piliečio Matelio keliamo klausimo… O vis tik atsakymo aš lauksiu ne iš ŽŪ ministerijos, nes jos padalinys – NŽT man jau yra atsiuntęs menkavertį ir absurdišką atsakymą, o iš premjero. Nes noriu būti tikras, kad jis ASMENIŠKAI žino apie neteisybę, kurią daugelio per okupaciją nukentėjusių piliečių atžvilgiu, jo parašu įteisino LR Vyriausybė… Nes tai faktorius, kuris dabar moderniškai vadinamas reitingu. Ir jis laikytinas tiek paties premjero, tiek ir visos jo vadovaujamos Konservatorių partijos.

Trečioje pastraipoje matome švelnų kaltės dėl žmonių mulkinimo ir apiplėšimo suvertimą Žemės ūkio ministerijai. Gal būt, nežinau, tačiau mane pasiekusios žinios kitokios. Mane agentūra VBS buvo informavusi kiek kitaip, kad tai Aplinkos ministerijos iniciatyva atliktas kompensuojamos žemės dydžio [liaudiškai sakant – netikėtai, daliai tautiečių – špygos atkišimas] sumažinimas nuo 20 iki 12 arų. Ir visai nedžiugina žinia, kad tai kolektyvinio darbo pasekmė. Nes kiekvienas mąstantis žmogus puikiai supranta, kad sveikatos apsaugos ministrui gali būti visai neįdomu ar kauniečiai gaus 20 ar 12 arų kančioje 20 metų lauktos žemės. Tad jis, kaip ir bet kuris kitas žmogus, šioje pozicijoje savęs paprasčiausiai gali neapsunkinti ir tik mechaniškai pakilnoti ranką kur yra kažkieno prašomas. Be to, esant tokiai tvarkai, kyla tam tikras įtarimas ar tikrai didi yra premjero pareigybė? Visame pasaulyje tai labai svarbi persona, nes ministras pirmininkas, tarsi tos šalies genijus, viską žino, kas vyksta jo valdžios plotuose. Pro garbų premjerą niekas nepraslysta nepastebėtas, jis taria galutinį žodį teisingai spendžiant visas socialines ir ekonomines bei panašias problemas. Kai kuriose valstybėse premjeras kur kas svarbesnis ir už prezidentą, nes tai žmogus asmenybė. Tikiuosi, netrukus sužinosime ką turime Lietuvoje…

O va paskutinioji, ketvirta pastraipa man kelia ir tam tikrą nusistebėjimą ir, gal, net pasipiktinimą. Ponia, o gal panelė V.Nagurnaitė, man maloniai paaiškina, kad aš galiu pasinaudoti Peticijų įstatymu ir parašyti peticiją, vardan to, kad vyriausybės „plika“ akimi matomi ir mano rašte jau detaliai išvardinti įstatymų ir Konstitucijos pažeidimai būtų pripažinti negaliojančiais. Atleiskite gerbiamoji Nagurnaite, bet ar Jūs suvokiate ką siūlote? Peticija geras dalykas, jei nori įteisinti kažkokį naują, visai ar daliai visuomenės svarbų teisinį aktą. Tačiau kam ji tada, kai aš jau viską išvardinau raštu premjerui? Tam , kad neįtinka rašto pavadinimas? Na jei jau taip, tai aš viešai pareiškiu, kad neprieštarauju, kad Jūs mano raštą Premjerui laikytumėte ne raštu o peticija. Regis visi puikiai suvokiame koks pasibaisėtinai niekingas ir valstybei beveik visada žalingas yra biurokratizmas. O jūs man siūlote rašyti peticiją… Ar tai ne biurokratizmas? Ar vyriausybėje dirba  robotai, kuriems reikia pateikti raštus tik pagal tam tikrus failus? O ar Jūs žinote koks sunkus darbas ruošti ir „stumti“ peticijas? Ar už tą milžinišką darbą man bus išmokėta premija ar atlyginimas? Tikriausiai po visų klaustukų sudėsite žodelius „NE“. Tada man belieka pridurti, kad aš, kaip ir visi LR piliečiai savo privalomų mokesčių tvarka, skiriu dalį lėšų vyriausybės išlaikymui. Vardan to, kad ji sklandžiai funkcionuotų ir tinkamai sureguliuotų mano ir visos tautos gyvenimą…

Be abejo, šis raštas tik mano minčių išraiškos grožinė forma. Vidai Nagurnaitei jau artimiausiu metu parašysiu oficialų raštą. Taip, kaip yra priimta civilizuotame pasaulyje. Tačiau skaitytojams biurokratiniai raštai tikrai vargu ar būtų įdomu, todėl pasistengiau išdėstyti situacijos absurdiškumą. Viliuosi, kad bent kažkam į užklydusiųjų į mano rašinukus, šis raštas atvėrė akis apie mūsų sistemos ydas. Tikiuosi, kad atsiras ir daugiau pasekėjų, kurie teisinėmis priemonėmis ir cenzūrine forma prabils apie kitus mūsų gyvenimo skaudulius. Nes kol kas visas gyvenimas sukasi tik peticijų lygmenyje. Pabaigai noriu padėkoti – Ačiū vyriausybei, kad man dar nesiūlo rengti referendumo.

R.Matelio viešas laiškas Premjerui Andriui KUBILIUI

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vadovui,

Premjerui Andriui KUBILIUI

Gedimino pr. 11, Vilnius,

01103 mptarnyba@lrv.lt

2012 m. balandžio 22 d.

Romualdo MATELIO,

Xxxxxxxx g. xx-xx Kaune,

XXXXX, reromaka@mail.ru

VIEŠAS PAREIŠKIMAS – PRAŠYMAS

Ponas Premjere. Jūsų vadovavimo laike, nors ryškesnių poslinkių žemės nuosavybės atstatymo piliečiams klausimais, kurių nuosavybė okupacijos metais buvo neteisėtai nusavinta, tarsi ir nepasijuto, tačiau kai kurių „judesių“ atlikta. Ir, deja, man pavyko patirti ne tuos, kurie džiugintų, o priešingai: Jūsų vadovaujamų ministerijų kai kurie priimti nutarimai ir kitokie norminiai dokumentai leido pastebėti, kad jie ne tik, kad savo esme nenukreipti teisingumo atstatymo linkme, bet ir padaryti pažeidžiant LR Konstituciją ir galiojančius įstatymus.

Kadangi iš asmeninės praktikos žinau, kad nesate  mėgėjas pats atsakinėti į Jums adresuotus paklausimus, o persiunčiate juos į ministerijas, o iš viešųjų informacijos šaltinių jau tapo visuotinai žinoma, kad Jūsų nuomonė ne visada sutampa su ministrų nuomone, šio rašto pradžioje noriu išreikšti prašymą, kad į šį mano paklausimą atsakytumėte asmeniškai: gal gi Jūsų asmeninis požiūris į nuosavybės atstatymą netikėtai sutaps su manuoju, o tai man būtų didelis palengvinimas mano be galo nelengvoje kovoje už teisingą nuosavybės į mano tėvų turėtas žemes atstatymą. Be to – kas svarbiausia – šiame rašte kalbėsiu apie dokumentus, kuriuos yra išleidusi vyriausybė, o ne atskiros ministerijos.

Nors savęs nelaikau naiviu, vis tik pabandysiu paprašyti ir rasti galimybę priimti mane asmeniškai, nes mano nuosavybės atstatymo problema itin didelė ir akivaizdi, be to ji susijusi net su trimis Lietuvos regionais.

Norėdamas, kad galima būtų sklandžiau viską išdėstyti ir šiuo laišku stengdamasis itin neišsiplėtoti, pateiksiu tik du klausimus ir juos išdėstysiu dviemis atskiromis dalimis.

I dalis. Apie lygiaverčių sklypų suteikimą Kauno mieste

Visą vilties į būsimą teisingą nuosavybės atstatymą laikotarpį Kauno miestui galiojo žemiau esanti nuostata:

„Kauno mieste naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydis“

 

Vietovės pavadinimas	Naujų žemės sklypų miestuose dydžiai, hektarais
	Numatoma perduoti individualiai statybai	Numatoma perduoti sodams, daržams ir kitoms panašioms reikmėms
Kaunas:centrinėje miesto dalyjeteritorijose su išplėtota infrastruktūra teritorijose su neišplėtota infrastruktūra kitose teritorijose	0,04Nuo 0,04 ir ne didesnį kaip 0,06 Nuo 0,06 ir ne didesnį kaip 0,12 Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2 [ha]	Nenumatyta

Šie duomenys yra datuojami nuo 2000-10-09 ir yra paimti iš LR Seimo tinklapio, kur nurodoma, kad tokia nutarimo redakcija nustojo galioti tik 2007-06-06. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=111166&p_query=&p_tr2=2  Tačiau iš tikro nenustojo, nes  jau kitame – http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=298806&p_query=&p_tr2=2 puslapyje rašoma, jog Kaune tokios pačios normos išliko ir toliau, iki 2010-04-08.

Kas aktualaus šiose lentelėse? Ogi tai, kad kauniečiams, o tame tarpe ir man, mano jau mirusios Mamos asmenyje, buvo pažadėta skirti naujus sklypus „kitose teritorijose“ iki 20 arų ploto dydžio. Ir štai nuo 2010-04-08 d. ši eilutė paslaptingai dingo. Gal būt todėl, kad jau reikalingi asmenys suspėjo pasinaudoti ir atsiimti kompensacinį sklypą, o likusiesiems juos suteikti nebūtina? Ko gero… tačiau aš įsitikinęs, kad taip Jūsų vadovaujama Vyriausybė pažeidė vieną pagrindinių konstitucinių principų – būti visiems vienodai teisinga.

Kad man buvo numatyta skirti žemės pagal šį punktą, liudija ir daugybiniai Žemės ūkio ministerijos, NŽT ir Kauno žemėtvarkos raštai ir tas faktas, kad man buvo pateiktas vienas siūlymas pasirinkti žemės sklypą, tačiau jie buvo nesuvokiamai beverčiai, todėl aš pasinaudojau teisine galimybe laukti sekančio, o jei reikės ir dar sekančio siūlymo. Nes mano turėta žemė yra viena brangiausių Kaune ir Lietuvoje. O tokią galimybę man suteikė galiojantis įstatymas.

Kodėl tvirtinu, kad veiksmai, kuriuos atliko Vyriausybė, netikėtai išimdama įrašą apie Kaune „kitose teritorijose“ skirtiną sklypą iki 20 arų, yra neteisingi ir neteisėti?

Visų pirma todėl, kad Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymo[1997 m. liepos 1  d. Nr. VIII-359] 5 straipsnio 3 punktas nurodo, kad: „Piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste  tvirtina Vyriausybė miesto, rajono   savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha <…>, Kaune, <…>“.

Mano paryškintos dvi vietos: pirma – Vyriausybė dydį TVIRTINA. Tas patvirtinimas jau įvykęs seniai, jo niekas neginčijo. Gi pastarieji [2010 m.] Jūsų vadovaujamos vyriausybės veiksmai teisiškai reiškė ne tvirtinimą, o PAKEITIMĄ. O to daryti, kaip matome, įstatymas galimybės nenumatė, todėl laikytina, kad Vyriausybė priėmė sprendimą, nenumatytą Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme.

Ir antra… Net jei praleisti pro pirštus sąvokų „Tvirtinti“ ir „Keisti“ neadekvačias prasmes, čia pat nurodyta, kad toks veiksmas gali būti atliktas tik savivaldybės siūlymu. Norėdamas sužinoti ar Kauno m. savivaldybė iš tikrųjų pateikė Vyriausybei nesąžiningą ir neteisingą, eilėje sklypo laukiančių piliečių atžvilgiu siūlymą sumažinti sklypų dydį, aš oficialiu raštu kreipiausi į dabartinį [ir praeitos kadencijos] Kauno miesto merą Andrių Kupčinską [spausti ČIA], klausdamas kada, kieno iniciatyva ir kodėl pateiktas toks diskriminacinis siūlymas vyriausybei ir kas pavardžiui balsavo už tokio dokumento priėmimą. Ir netrukus sulaukiau atsakymo, kad Kauno savivaldybė niekada nesikreipė į LRV dėl sklypų Kaune sumažinimo! [spausti ČIA].

Iš to seka išvada, kad LR vyriausybė žemės plotų dydžius sumažino savo iniciatyva, be savivaldos institucijos ir siūlymo, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą. Esu įsitikinęs, kad tai pripažindama, Vyriausybė turi nedelsiant atitaisyti šią klaidą. Viliuosi, kad Jūsų sąžinė, o ir galimai artėjantys rinkimai, kas paprastai būna tam gera paskata, neleis Jums nueiti seniai pamėgtu keliu, t.y. laukti Teismų išaiškinimo šiais klausimais, nes situacija aiški ir be teismo įsikišimo.

Šiuo klausimu tarsi jau ir išsakiau viską, tačiau negaliu neišsakyti kelių sakinių apie moralines tokio veiksmo pasekmės. Po to, kai iš LRV nutarimo teksto netikėtai dingo „kitų teritorijų“ žemė ir Nacionalinė žemės tarnyba išplatino raštus tiems, kam tokiu būdu paprasčiausiai dingo galimybė gauti taip ilgai lauktą sklypą, aš dar kartą peržvelgiau kauniečių, jau dvidešimt ir daugiau metų eilėje laukiančių teisingumo atstatymo, sąrašą. Jis sutrumpėjo apie 500 žmonių. Ką tai reiškia, Premjere? Ogi tai, kad šis normų pakeitimas sulaužė didelio skaičiaus žmonių likimus. Taip, likimus, aš neapsirinku tai teigdamas, nes netekus tikėjimo savo valstybe, žmogus nebetenka ir tikėjimo šviesia savo ateitimi. Jis nebetenka tikėjimo, kad korupcija, o šiuo atveju jos atmaina – kyšininkavimas [ką kiekvienas galėjo padaryti anksčiau ir likti be problemų], yra blogis. Jis paprasčiausiai gal net pasijunta nebeturintis Tėvynės. Ir ar gali būti kitaip, kai teisingumo atstatymo laukėme >20 metų, žinome, kad daugeliui Lietuvos gyventojų, tokiomis pačiomis aplinkybėmis buvo suteikti „kompensaciniai“ sklypai, o likusiems nebeduodama nieko?

II dalis. Apie TEISINGĄ ATLYGINIMĄ už žemę, kai jos grąžinti natūra nebeįmanoma

Įkainiai, kuriuos atlyginant pinigais [arba vertybiniais popieriais, kurių, kaip teigia Turto fondas, atsakydamas į mano paklausimą, nebėra] už nebeįmanomą grąžinti žemę yra nustačiusi Vyriausybė, yra akivaizdi APGAULĖ! Lietuvos piliečių apgaulė. Kad nebūtų galimybės mane suprasti neteisingai, išdėstau viską pakankamai detaliai… pasiremdamas konkrečiu pavyzdžiu – mano paveldėtos žemės Palangos mieste pavyzdžiu ir straipsniu iš „Lietuvos ryto“ laikraščio. Jų galėčiau pateikti ir daugiau.

Palangos miesto centrinėje dalyje mano giminės paveldimos žemės plotas yra 3,78 ha. Šiuo metu iš šio ploto, man asmeniškai tenkanti dalis sudaro 1,0503 ha. LR Seimui papildžius Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą, piliečiams, laukiantiems nuosavybės atstatymo, atsirado galimybė pakeisti savo valią ir iki 2012 metų birželio pirmos dienos už negrąžintą ir neatlygintą žemę prašyti piniginės kompensacijos. Aš kreipiausi į NŽT Palangos miesto Žemėtvarkos skyrių, su paklausimu, kiek pinigų man būtų išmokėta. Atsakyme man nurodoma, kad už 1,0503 ha. žemės plotą valstybė man išmokėtų 5792 lt. [spausti čia]. Didesnio aiškumo dėlei paaiškinu, kad suma siūloma už >1 ha, rinkoje atitinka apytikriai 0,5 aro kainą, įvertinant žemę būtent toje vietoje, kur yra mano paveldima žemė.

Vis tik rinkos kaina yra labai nevienprasmiškas ir gana ginčytinas klausimas. Todėl įrodymą, kad vyriausybė stengiasi apgauti savo piliečius, pateiksiu kiek kitokiu pavyzdžiu … Mano paveldėtoje žemėje šiandiena įsikūrė „Pušyno“ poilsio namai. Patys poilsio namai [pastatas] užima labai nežymų plotą, o visa kita – realiai nenaudojamas milžiniškas kiemas su prūdeliu ir želdiniais.

Norėdamas sužinoti kokia mano paveldimos žemės vertė, jai tapus „Pušyno“ žeme, paimu Registrų Centro išduotą pažymą, kurioje nurodomi visi „Pušyno“ parametrai [spausti ČIA]:

Adresas	Palanga, Žvejų g. 1
Pagrindinė tikslinė paskirtis	Kita
Žemės sklypo plotas	2,7212 ha.
Užstatyta teritorija	0,2203 ha.
Indeksuota žemės sklypo vertė	1 780 318 Lt.
Nuosavybės teisė	Lietuvos Respublika, a/k 11110****
Sudaryta panaudos sutartis:	LR VRM Poilsio ir reabilitacijos centras„Pušynas“, a.k. 18871****
Įrašas galioja:	Nuo 2006-08-29

Taigi, pačios valstybės nustatyta indeksuota žemės vertė [o ji keletą kartų žemesnė už vidutinę realią rinkos vertę] yra 1 mln. 780 318 lt. už 2,7212 ha.

arba 654 240 Lt. už 1 ha. Tuo tarpu man siūloma už 1 ha. atsiimti 5514 lt.

Reiškia Valstybė pasisavintų 654240 – 5514 = 648726 lt. man priklausančios vertės!

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis teigia:  “Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Kad man atsiųstame atsakyme nėra nieko panašaus į Teisingumą, neabejotų nei vaikas. Situacija NEsuvokiama, todėl pabandžiau išsiaiškinti ar Teisingo atlyginimo sąvoka įtvirtinta tik Konstitucijoje ar ir įstatyme… Tame pačiame Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme, Bendrosiose nuostatose yra parašyta:   “Lietuvos Respublikos Seimas, <…> pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš  okupaciją  įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą; <…> pabrėždamas,   kad   tęstinių   nuosavybės   teisių   atkūrimas  grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos  įstatymo  “Dėl  piliečių  nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį  turtą  atstatymo  tvarkos  ir  sąlygų“ nuostata –  Lietuvos  Respublikos  piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o  jei  šios  galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama;“

Ponas Premjere. Jums iš pirmo žvilgsnio gal gali pasirodyti nereikšmingu straipsnis apie Jūsų bendrapartietį 2012 m. balandžio 16 d. dienraštyje “Lietuvos rytas”, straipsnyje “Aukso gyslą veikėjas rado pajūrio žemėje“, kur aprašoma taip pat žemės nuosavybės istorija Palangoje. Straipsnis paremtas faktais iš teismų, o tarpe jų yra ir tokie duomenys: „28 arų žemės sklypą V.Š*****is vienam šiauliečiui pardavė už 3,3 mln. Litų“, „<…>beveik pusės hektaro ploto sklypą įvertinęs 35 tūkst. litų <…> Beveik 8 arų ploto žemės sklypą fiktyviuose tarpusavio sandoriuose abu verslininkai įvertino juokinga 5 tūkst. litų suma. Nepraėjus nė metams V.Š*****is abu šiuos sklypus bendrovei „Vanagupės parkas” pardavė už 7 mln. litų“. Tačiau čia atkreiptinas dėmesys, kad tiek už 3,3 mln. lt. parduotas 28 arų sklypas, tiek pusės hektaro žemės plotas, realizuotas už 7 mln. lt. yra finansiniu-vertiniu požiūriu kur kas mažesnės vertės zonoje, t.y. Palangos pakraštyje, prie „Vanagupės“ poilsiavietės, tuo tarpu mano žemė yra Palangos centrinėje dalyje, todėl jos ir vidutinė rinkos kaina yra gerokai aukštesnė.

Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį ir į šią pastraipą: „Po tokio teismo sprendimo Palangos apylinkės prokuratūra nusprendė, kad restitucijos taikyti negalima, nes žemės sklypus įsigiję asmenys ir bendrovės yra sąžiningi pirkėjai. Prokurorai mano, kad dėl apsimestinių sandorių nepagrįstai praturtėjęs ir valstybei turėjusią priklausyti žemę pardavęs V.Š*****is privalo sumokėti piniginę kompensaciją – 11,015 mln. litų, kuriuos jis gavo už žemės sklypus.“ O privačių asmenų atveju kaip su restitucija?

Ponas Premjere. Šis straipsnis ir jame aprašoma tikra istorija yra labai analogiška mano neatgaunamų žemių atžvilgiu. Tik dalyviai čia sukeisti vietomis priešingai. Straipsnyje aprašytas atvejis, kai privatus asmuo, melagingai vertindamas žemės kainą, apgaudinėjo valstybę. Gi mano atveju su manimi taip, deja, nori pasielgti valstybė. Iš to galima būtų padaryti net labai kraupią išvadą, kad Lietuvos valstybė ėmė konkuruoti su pavieniais privačiais asmenimis – „kas ką labiau sugebės apgauti“. O tai, jei taip būtų iš tikro, būtų jau tragedija šalies mastu. Tokia valstybė, neabejotinai liktų pasmerkta susinaikinimui. Neleiskite piliečiams ir užsienio nedraugams susidaryti tokių minčių, gelbėkite Lietuvos prestižą.

Baigdamas šį raštą, noriu jį sukonkretinti. Labai prašau Jūsų kritiškai įvertinti esamą, mano nurodytą situaciją ir:

–         Atšaukti Lietuvos Respublikos Vyriausybės   1998 m. liepos 23 d.  N u t a r i m o   Nr. 920, 2010-04-09 d.  pakeitimą [naują redakciją], kurio pasekoje po 20 metų laukimo, likusiai iki šiol neatgavusiai naujo žemės sklypo kauniečių daliai atimta galimybė jį atgauti, t.y. prašau įrašyti atgal eilutę, numatančią suteikiamo neatlygintinai sklypo dydį Kauno mieste „kitose teritorijose – Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2“.

–          Pakeisti Vyriausybės atlyginimo piliečiams už valstybės priverstinai išperkamą žemę metodiką, ko pasekmėje žmonėms būtų išmokamos kompensacijos, kurios atitiktų visuotinai suprantamą TEISINGUMO sąvoką.

Romualdas Matelis