Teismo sprendimas neteisingas. Ką daryti?

Aldona MEILUTYTĖ man žinoma jau apie 10 metų. Mes su ja esame likimo dvyniai. Tiek ji, tiek aš savo skaudžia patirtimi įsitikinome kokia neteisybė vyrauja nuosavybės į nusavintą žemę klausimais. Visuose Lietuvos valdžios lygiuose. Todėl su malonumu perkopijuoju ekspertai.eu spausdinamą jos straipsnį.

Ar įmanoma įrodyti, kad teismo sprendimas neteisingas?

Paskelbta: 2019-04-13 10:08

Autorius: Aldona Meilutytė

Į šį klausimą, deja, tėra vienas atsakymas: kai jau teismo sprendimas (ar nuosprendis) įsiteisėjęs, Lietuvoje praktiškai pasiekti, kad toks sprendimas būtų panaikintas beveik neįmanoma. Net ir tais atvejais, kai akivaizdu, kad teisėjai šiurkščiai pažeidė įstatymus, suklastojo faktus, vis tiek dažniausiai atsisakoma priimti kasacinį skundą ar atnaujinti procesą. O jeigu šį barjerą ir pavyksta perkopti, galutinis rezultatas retai kada pradžiugina: paprastai gaunamas atsakymas, kad sprendimas, dėl kurio skundžiamasi, yra teisėtas ir pagrįstas. Taigi, nors teoriškai kaip ir būtų įstatymo suteikta galimybė tęsti kovą dėl teisingumo įgyvendinimo, iš tikrųjų ta kova lieka beprasmė.

Pavyzdžių ieškoti nereikia, jie kiekviename žingsnyje. Net spaudoje paskelbus apie teisėjų savivalę, valdžia į tai nereaguoja, nekreipia jokio dėmesio. Apsiprato su neteisybėmis ir visuomenė – neprotestuoja. Taigi, taip aukštinama vertybė viešumas arba skaidrumas, be kurios neįsivaizduojama demokratinė valstybė, Lietuvoje yra tapusi bereikšmė, netekusi absoliučiai jokios galios: kas iš to, kad žinia paskelbta ir paviešinta, jeigu jos paskelbimas nesukelia jokių pasekmių? Tokia padėtis tik demoralizuoja visuomenę.

Štai „Laisvame laikraštyje“ ne vienerius metus Aurimas DRIŽIUS rašo apie savo bylas, apie jo redaguojamam laikraščiui teismų įvestą cenzūrą. Regis, tuoj pat turėjo būti imtasi priemonių: jeigu A.Drižius rašo netiesą, bausti jį už visuomenės klaidinimą, nurodant jo paskelbtus konkrečius melagingus faktus; o jeigu tai tiesa, kad teisėjai jo bylose piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, klastoja dokumentus, už tokius darbus teisėjus sodinti į kalėjimą. Baisų nusikaltimą, pakertantį valstybės pamatus, galima sakyti, tolygų valstybės išdavystei, teisėjai įvykdo tada, kai vietoj teisingumo vykdymo jie sąmoningai įteisina melą.

Toks melo įteisinimas dangstomas teisėjų nepriklausomumu, tarsi nepriklausomi teisėjai kaip kokie šventieji vykdydami tarnybines pareigas negali nusikalsti. Kaip kokį didžiausią netikėtumą sutiko teisminė valdžia žinią, kad keletas „nepriklausomų“ teisėjų įtariami ėmę advokatų nešamus kyšius ir už kyšius pardavinėję „teisingumą“. Tas parduotas teisingumas, be abejo, negalėjo neatsispindėti teismo sprendimuose, kuriuos teisėtais ir pagrįstais pripažino juos tikrinę aukštesnių teismų teisėjai. Jeigu šie aukštesnių teismų teisėjai būtų baudžiami už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, ne keletas, o keliasdešimt teisėjų būtų buvę suimti…

Visų pirma, ar tai svarbiausia ir pirmoje eilėje turi būti nustatyta, kodėl teisėjas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – ar būtinai turi būti įrodyta, kad teisėjas paėmė kyšį? O jeigu ne už kyšį – jeigu dėl to, kad jo paprašė „geras prietelius“, arba dėl to, kad ieškovas užima visuomenėje aukštą padėtį ir kada nors teisėjui ar jo giminėms gali būti naudingas, todėl teisėjas pasistengė jam įsiteikti, priimdamas jo naudai sprendimą? Arba teisėjo gražiai paprašė kolega kitas teisėjas „padėti geram žmogui“? O jeigu tas kolega aukštesnio teismo, tarkim net Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas?

Svarbu, bet ne svarbiausia išaiškinti, kodėl teisėjas sulaužė priesaiką ir nevykdė teisingumo. Svarbiausia yra tai, kad teisėjas priėmė neteisingą sprendimą, pakirsdamas žmonių pasitikėjimą teismais ir tuo pačiu valstybe. Būtent neteisingo teismo sprendimo priėmimo fakto išaiškinimas yra pirmoji prokurorų pareiga. Kai viešai žiniasklaidoje paskelbiami faktai apie neteisingą teismo sprendimą, ne tik prokurorai, bet ir apskritai aukščiausioji valstybės valdžia negali į tai nereaguoti. Valdžia negali nesuprasti teisingumo vykdymo svarbos visam valstybės gyvenimui.

Lietuvoje vis dar galioja nuostata, kad tik tada, kai teisėjas paėmė kyšį, jo priimtas sprendimas byloje gali būti neteisingas. Būtinai turi būti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pripažinta, kad teisėjas yra kaltas, jog nagrinėdamas konkrečią bylą paėmė kyšį. Tik tada bus galima suabejoti to teisėjo toje konkrečioje byloje priimto teismo sprendimo teisingumu ir tokią bylą iš naujo tikrinti.

Tą visai neseniai patvirtino įžymusis teisėjas Audrius CININAS, šiuo metu besidarbuojantis Vilniaus apygardos teisme. Kalbėdamas apie kyšininkavimu įtariamų teisėjų nagrinėtų bylų peržiūrėjimą, jis tvirtina, kad tokių bylų iš naujo peržiūrėti nereikia. Esą procesą bus galima atnaujinti tik tose bylose, kuriose nuosprendžiu jau bus nustatytas teisėjo piktnaudžiavimas, nes pagrindas atnaujinti procesą bylose „yra tiktai įsiteisėjęs teismo sprendimas, jeigu toksai būtų“.

Apie tokią A.Cinino užmintą mįslę aš jau rašiau viename savo straipsnių: jeigu jau byloje nustatytas teisėjo piktnaudžiavimas, vadinasi tuo pačiu nustatyta, kad byloje priimtas sprendimas yra neteisėtas ir toks sprendimas negali galioti. O kaip nustatyti teisėjo įvykdytą piktnaudžiavimą, jeigu byla netikrinama, matyt tik A.Cininui ir į jį panašiems teisėjams tegali būti žinoma. Galėtų p. A.Cininas pasidalinti apie tai savo teisinėmis žiniomis ir paaiškinti visuomenei.

Teisingumas reikalauja, kad jeigu bylos dalyvis skundžiasi ir nurodo įtikinamus faktais pagrįstus argumentus, kodėl įsigaliojęs teismo sprendimas ar nuosprendis yra neteisingas, tokia byla privalo būti iš naujo patikrinta. Privalo būti paaiškinta, kodėl nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo suabejoti byloje priimto sprendimo „teisėtumu ir pagrįstumu“.

Deja, manau, kad ne tik man vienai žinomi įsiteisėję teismų sprendimai, kurie laikomi teisėtais ir pagrįstais, nors akivaizdu, kad jie pagrįsti melu. Pateiksiu tik vieną man labai gerai žinomą pavyzdį. Aš vis dar veltui bylinėjuosi dėl negrąžintos tėvo 15 ha žemės, dėl ko Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai D.KAČINSKIENĖ, A.POŠKUSir V.VIŠINSKIS mane net apšmeižė, paskelbę jų priimtoje nutartyje, kad aš pakartotinai pažeisdama įstatymą ir piktnaudžiaudama teise inicijuoju bylas, siekdama dar kartą dėl to paties pasibylinėti iš naujo.

Kad toks teisėjų tvirtinimas yra šmeižtas – akivaizdu, nes įstatymas neleidžia teismui nagrinėti bylų, kurios inicijuotos pažeidžiant įstatymą ir piktnaudžiaujant teise. Tokias bylas teismas privalo nutraukti. Mano bylų teismas nenutraukė, jas išnagrinėjo ir priėmė jose sprendimus. Tai yra įrodymas, kad aš inicijavau nurodytas bylas griežtai laikydamasi įstatymo reikalavimų.

Nors teisėjų įvykdytas šmeižimo nusikaltimas akivaizdus, prokurorai atsisako atlikti ikiteisminį tyrimą. Teismas net neleido man Civilinio kodekso 2.24 straipsnyje nustatyta tvarka apginti pažeistą garbę ir orumą. Teisėjų savivalei nėra ribų: Teisėjų taryba ir Teisėjų etikos ir drausmės komisija tvirtina, kad dėl to, jog esu apšmeižta įsiteisėjusioje nutartyje, teisėjai už šmeižimo nusikaltimo padarymą neatsako, nes teisėjai yra nepriklausomi.

Vienoje byloje aš pateikiau skundą tuo teisės pagrindu, kad negrąžinama tėvo žemė kaip nusikalstamais veiksmais (1948 m. gegužės 22 d. mūsų šeimą tremiant kaip buožes į Sibirą) išlikęs užgrobtas turtas. Teisėjai atmetė mano prašymą ir šiuo teisės pagrindu grąžinti žemę, tvirtindami, kad 1948 m. tremiant į Sibirą žemė nebuvo užgrobta, nes tremiant į Sibirą M.MEILUTIS buvo bežemis, jo žemė buvo nacionalizuota 1940 m., paskelbus sovietinio Seimo deklaraciją. Teismas nekreipė jokio dėmesio į pateiktą kaip įrodymą Lietuvos ypatingojo archyvo pažymą, kurioje aiškiai pasakyta, kad M.Meilutis su šeima tremiamas į Sibirą kaip buožė, 15 ha ūkio savininkas, naudojęs samdomąją darbo jėgą. Kodėl teismas nevertina ir atmeta kaip įrodymą Lietuvos ypatingojo archyvo pažymą, teisėjai nenurodė. Teismo sprendime parašyta: „Pareiškėjos teiginys, kad nusikalstamais veiksmais buvo užgrobta jos tėvo žemė, yra niekuo nepagrįstas“.

Šioje byloje teisėjai nebaudžiami sutrypė istorinę mūsų tautos tiesą – pripažino, kad tremiant į Sibirą nebuvo užgrobtas Lietuvos žmonių turtas. Tačiau net ir šitoks teismo sprendimas mūsų nepriklausomoje valstybėje pripažįstamas „teisėtu ir pagrįstu“.

Nuoroda į straipsnio originalą: http://www.ekspertai.eu/ar-imanoma-irodytikad-teismo-sprendimas-neteisingas/

Teisėsauga: ar visada galime pateisinti jos “nuomonę“?

O gal vis tik per daug šiandiena laisvės turi kai kurie prokurorai ir policininkai?
Skaitome šiandiena “Lietuvos ryte“ paskelbtą straipsnį apie klaipėdiečio Rolando DRUNGILO šlykščią gyvenimo istoriją ir mintys savaime sugrįžta prie velionio D.Kedžio istorijos. Nors abi jos visiškai skirtingos, abi turi ir vieną bendrą bruožą: teisėsauga nieko neveikė, nereagavo į gautą vaizdo įrašą ir taip ne tik leido vystytis pilietinei “saviveiklai“, bet ir savotiška prasme paniekino Valstybės autoritetą daugelio žmonių akyse. Teisiškai sakant – paniekino teisėtus piliečių lūkesčius. Bet geriausia kiekvienasm skaitytojui darytis savas išvadas, nes tik jos gali pradėti kelti visuomenės savimonę. Tad “Lietuvos Ryto“ straipsnelis…

<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<__________________>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

Žmonos šmeižtas vyras nori pamokyti valstybę (207)
A.Ziabkus 2014-09-03 08:24, E.Kazlaučiūnaitės nuotr.

Savo sutuoktinės melagingai smurtu apkaltintas ir dvi paras policijos areštinėje praleidęs klaipėdietis nusprendė, kad dėl to kalčiausia valstybė. Vyras jai pateikė beveik 40 tūkstančių litų ieškinį.

R.Drungilas: „Svarbiausia, kad dėl šios istorijos praradau pasitikėjimą valstybės pareigūnais ir pačia valstybe.“

Į butą iškviesti policijos patruliai, nekalto žmogaus laikymas areštinėje, du mėnesius trukęs policijos tyrėjų ir prokurorų bergždžias tyrimas, kurį teko nutraukti, rašo „Lietuvos rytas“. Tiek sąnaudų valstybė patyrė praėjusių metų gruodį gavusi melagingą vienos klaipėdietės pranešimą apie tariamą vyro 48-erių Rolando Drungilo smurtą prieš ją. Tačiau atsakyti už tai, kad valstybės institucijos tyrė nebūtą nusikaltimą, nėra kam.

Prašo atlyginti patirtą žalą

„Prokuratūra ir teismas mano, kad akivaizdžiai pareigūnams pamelavusi ir apie nebūtą nusikaltimą policijai pranešusi mano žmona išsakė tik savo subjektyvią nuomonę. Tokiu atveju tegu dabar valstybė, kurios institucijos taip uoliai reagavo į šią nuomonę, atlygina mano patirtą žalą dėl pasekmių“, – teigė smurtu prieš žmoną ir grasinimais ją nužudyti kaltintas R.Drungilas. Du mėnesius užtrukusį ikiteisminį tyrimą prokuratūra nutraukė vyro veiksmuose neradusi jokių nusikaltimo požymių. Tačiau melagingai apkaltintam klaipėdiečiui dvi paras teko praleisti areštinės kameroje.

Kol vyko tyrimas, R.Drungilui nebuvo leidžiama sugrįžti į savo namus, jam buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Prarado pasitikėjimą valstybe

Bendrovės „Intermetal“ vadybininku dirbantis klaipėdietis apskaičiavo, kad dėl užsitęsusio tyrimo jam padaryta turtinė žala siekia per 7 tūkst. litų, o advokatui sumokėta per 5,5 tūkst. litų.  Be to areštinėje jam nebuvo mokama alga. Dėl skirtos kardomosios priemonės buvo atšauktos numatytos darbo komandiruotės į užsienį ir už tai negautas padidintas atlyginimas.

Dėl taikytos prievartos priemonės – nesiartinti prie savo būsto – vyras su sūnumi buvo priverstas apsigyventi pas savo motiną, pas kurią gyvenant papildomai kainavo išlaidos būstui. Patirtą moralinę žalą – dvasinius išgyvenimus, sumenkintą autoritetą, prarastą kolektyvo pasitikėjimą darbe, sutrikdytą sveikatą – R.Drungilas įvertino 30 tūkstančių litų. „Svarbiausia, kad praradau pasitikėjimą valstybės pareigūnais ir pačia valstybe, kuri turi ne tik teisę taikyti prievartos priemones, bet ir pareigą ginti asmens teises“, – teigė klaipėdietis.

Melą demaskavo vaizdo įrašas

Kad R.Drungilas žmonos apkaltintas melagingai, buvo aišku iš karto, nes vyras teisėsaugos pareigūnams pateikė tai įrodantį vaizdo įrašą. Ne vieną kartą su žmonos provokacijomis susidūręs klaipėdietis savo bute buvo įrengęs vaizdo kameras, kurių įrašai patvirtino, kad prieš skambinant policijai namuose jokio konflikto nebuvo: vyras žmonai nepratarė nė žodžio ir prie jos net nebuvo prisiartinęs. R.Drungilo manymu, tai įvertinę prokurorai ikiteisminio tyrimo iš viso neturėjo pradėti arba iš karto jį nutraukti. Vyras įsitikinęs, kad dviem paroms buvo sulaikytas be jokio pagrindo: „Aš nebuvau užkluptas darant nusikaltimą arba tuoj po jo padarymo, kaip tai numato įstatymas.

Smurtu mane apkaltinusi žmona negalėjo nurodyti jokių mano esą agresyvių veiksmų požymių. Mano asmenybė buvo nustatyta iš karto. Aš nesu pažeidęs įstatymų. Todėl laikyti mane areštinėje visas dvi paras tikrai nebuvo jokio reikalo.“

Prokurorai neįžvelgė tyčios

Tik sulaukęs visiškai išteisinusio prokuratūros nutarimo klaipėdietis parašė pareiškimą prokuratūrai prašydamas jo žmonos atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl melagingo įskundimo ir pranešimo apie nebūtą nusikaltimą. Už tai įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę iki 2 metų. Tačiau tirti R.Drungilo žmonos veiksmų prokuratūra nesiryžo. Atsisakiusi pradėti ikiteisminį tyrimą Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė Rita Ušinskienė padarė išvadą, kad žmona subjektyviai vertino jos atžvilgiu pasakytas frazes ir padarytus veiksmus ir tai suprato kaip grėsmę gyvybei.

Prokurorė tai įvertino ne kaip melagingą įskundimą ar melagingus parodymus, bet kaip subjektyvią žmonos nuomonę. Dėl to jos veiksmuose nėra tiesioginės tyčios melagingai apšmeižti, pažeminti ar įskųsti R.Drungilą.

Skundai – į teismų sieną

„Apie kokias pasakytas frazes ir padarytus veiksmus kalbama, jeigu vaizdo įraše aiškiai matyti ir girdėti, kad viso to nebuvo“, – prokurorės argumentų nesuprato vyras. Nors, prokurorės nuomone, iš filmuotos medžiagos negalima suprasti, apie ką kalbama, įraše aiškiai girdimi žmonos žodžiai, kai skambindama bendruoju pagalbos telefonu ji teigia, kad „sutuoktinis jai grasina, ją sumušė, dabar vėl puola, neleidžia išeiti iš kambario“. Bet kalbėdama telefonu moteris net nebandė išeiti, o vyras tuo metu buvo kitame kambaryje. Prieš priimdami pareiškimą jos iškviesti policijos pareigūnai moterį įspėjo dėl melagingų parodymų ir ji savo parašu patvirtino, kad sako tiesą. Beje, tai buvo ne pirmas žmonos pranešimas policijai, kad R.Drungilas prieš ją smurtauja. Tačiau visi jos kaltinimai netrukus subliūkšdavo, o prieš tai pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.

Šias aplinkybes klaipėdietis išdėstė savo skunduose, tačiau apylinkės ir apygardos teismai juos atmetė.

Sūnus liko su tėvu

Anot R.Drungilo, tai, kad žmona melagingai jį skundė tyčia, įrodo dar viena aplinkybė. Vyro atžvilgiu pradėtus ikiteisminius tyrimus moteris iš karto panaudodavo šiuo metu vykstančioje civilinėje skyrybų byloje, kurioje buvo sprendžiama, kuris sutuoktinis augins nepilnametį sūnų ir kuriam iš jų bus paliktas butas. Taip buvo mėginama įrodyti vyro kaltę dėl skyrybų ir paveikti teismą. Tačiau moters pastangos nuėjo perniek. Pasipiktinęs motinos elgesiu sūnus pasirinko gyventi su tėvu, jie liko savo bute, o žmona išėjo gyventi kitur.

30 000

Tiek litų R.Drungilas įvertino patirtą moralinę žalą.

R.Matelis: Nejaugi valstybė pradėjo represijas prieš kilnius žmones iš nedarbingumo komisijos?

Kur nepasuksi galvos šiandiena, aplink vien nuolatiniai žmonių bambėjimai: valstybėje korupcija [protekcijos ir kyšininkavimai], savo pareigų neatlieka jėgos ir teisėtvarkos struktūros, žiniatieka nupirkta, o piliečių bet koks balsas prilyginamas tik piktam ciuckio lojimui, pro kurį ramiai žengia galingi karavanai.

Kada Lietuvoje ši rodyklė bus nuleista žemyn?

Parodykite man žmogų, kuris ne vardan kažkurio klano interesų, o nuoširdžiai paprieštarautų tokioms mintims. Kažin ar rasime… Esant tokioms aplinkybėms, vargu ar galima nesižavėti žurnaliste Jurgita Šakienė, 2012-08-31  “Kauno dienoje“ paskelbusia savo atvirą, be grimo straipsnį. Tiesa, straipsnis tik maža detalė dideliame žemiau išdėstytos situacijos išaiškinimo grandinėje. Tačiau jis puikus talkininkas prokuratūros ir STT tarnautojams sprendžiant painius klausimus. Be abejo, žurnalistų didelis minusas šiuolaikinėje Lietuvoje yra tame, kad pagarsinę vienus ar kitus skandalus, jie juos pamiršta. O pamiršti reikalai, tarsi kokie daiktai, nusėda laiko dulkėmis…

Vis tik tikiuosi, kad ši istorija ras išeities tašką, ko rezultate bus ne tik tinkamai nubausti niekingi kyšių surinkėjai ar “viliotojai“, bet ir iš pagrindų bus pakeista Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos personalinė sudėtis, suprantama, pradedant nuo vis dar jai vadovaujančių R.Šmidto ir Z.Skvarciano. Nes, jei antrasis, būdamas visos Lietuvos skyrių vadovu, ramiai atsisako vertinti padėtį sau pavaldžiose struktūrose, taip akivaizdžiai parodydamas savo požiūrį į klestintį “bezpriedielą“, tai pirmasis – Robertas Šmidtas, jau vien savo interviu reporterei forma, t.y. teigdamas, kad B.Malinauskaitė skandalinga asmenybė, akivaizdžiai pažeidė privalomas etikos normas, dėl ko turėtų būti svarstomas atitinkamose instancijose. Tokio rango valdininkas negali nepasverti savo žodžių ir juos galėtų pateisinti nebent tuo atveju, jei jis darbingumo netekusią moterį pažinotų asmeniškai jau daugelį metų. Tačiau, greičiausiai, čia suveikė “susidievinimo“ sindromas: “Kas sekantis išdrįs prieštarauti mano išvadoms?“

Žemiau esantis Gerb. Jurgitos straipsnis, tėra žinia, kad dar rusena teisingumo ugnelė, kibirkštis kuriais buvo įskelta dar praeitų metų gruodžio mėnesį, kai žmones pasiekė straipsnis apie pirmuosius aktyvius STT veiksmus šioje istorijoje.

Kodėl labai tikiu B.Malinauskaite? Ogi todėl, kad ir pats jau esu praėjęs didžiąją dalį jos nužengtų laiptų, turiu analogiškų sveikatos problemų, todėl ir pačiam teko pamatyti ciniškas R.Šmidto grimasas, o iš pažįstamų ir nepažįstamų teko ne kartą girdėti teiginių, kad jei tikiuosi sulaukti deramo nedarbingumo įvertinimo pagal ligas, o ne “taip kaip visi“, esu nepataisomas optimistas arba paprasčiausias kvailys.

Išreikšdamas didelę pagarbą bylą tiriantiems pareigūnams, tiesa, kol kas tik už tai, kad ji nepadėta į seifą, noriu tikėtis, kad ši istorija taps tinkamu pavyzdžiu visiems: ir tiems, kas bando nepelnytai krautis savo finansinį kapitalą, ir tiems, kurie nenuleidžia rankų ir bent jau pasiekia kabinetus tokių puikių žmonių, kaip Jurgita Šakienė. O toliau –  mano komentuotasis straipsnis.

Neįgalumo pažymų verslas: byloje – 40 įtariamųjų

Paskelbta dienraštyje “Kauno diena“, 2012-08-31 10:12  Jurgita Šakienė, j.sakiene@kaunodiena.lt

Kas dvyliktas Kauno miesto ir rajono gyventojas gauna invalidumo arba nedarbingumo pensijas. Galbūt kauniečiai yra labai ligoti? Bet gal kai kas neįgalumo grupę tiesiog nusiperka? O tiems, kuriems ji išties reikalinga, parodomos durys?

Penki buvo suimti

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) ir Kauno apygardos prokuratūra taršo neteisėtų neįgalumo ir nedarbingumo pažymų išdavimo sistemos lizdelį. Įtariamųjų – daugiau nei 40. Įtarimai pareikšti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (NDNT) darbuotojams ir keletui pacientų bei jų tarpininkų. Pernai gruodį STT sulaikė penkis asmenis, įtariamus tuo, kad už piniginį atlygį padėdavo žmonėms gauti pažymas, liudijančias neįgalumą ir nedarbingumą. Ikiteisminį tyrimą dėl galimo kyšininkavimo ir papirkimo kontroliuojanti Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Nomeda Urbonavičienė teigė, kad byloje įtariamųjų bus dar daugiau.

Gruodį suimti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (NDNT) Kauno 2-ojo teritorinio skyriaus vedėjas Vytautas Ambrazevičius, specialistės Lina Povylienė, Genovaitė Galinskienė, 3-iojo teritorinio skyriaus specialistė Nerija Šarkienė ir Jonučių šeimos sveikatos centro vadovas Petras Laimutis.

Šiuo metu suėmimas jiems pakeistas švelnesne kardomąja priemone – rašytiniu pasižadėjimu neišvykti.

Direktorius nenori vertinti

Anot prokurorės N.Urbonavičienės, tarp įtariamųjų yra apie 10 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos darbuotojų, gydytojų, gydymo įstaigų darbuotojų. Šios bylos ikiteisminį tyrimą atlieka STT Kauno valdybos pareigūnai.

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos direktorius Zdislavas Skvarcianas „Kauno dienai“ teigė apie tyrimą žinąs, tačiau nenorėtų jo vertinti. Jis nebandė įrodyti, kad jo tarnybos darbuotojai šventi. „Pažiūrėkite, kas vyksta Lietuvoje, – siūlė nesistebėti NDNT direktorius. – Negaliu sakyti, kad tai, jog yra tiek daug įtariamųjų dėl klastojimo, normalu, tačiau gerai, kad vyksta tyrimas.“ Z.Skvarcianas teigė, kad Kaune invalidumo ir neįgalumo pensijas gaunančių žmonių procentas yra beveik toks pat kaip ir Lietuvos vidurkis – apie 8 proc.

Kryžiaus kelio pavyzdys

52 metų kaunietės Birutės Malinauskaitės istorija įrodo, kokius kryžiaus kelius kartais reikia nueiti siekiant būti pripažintam bent jau iš dalies nedarbingu.

Sveikata B.Malinauskaitei itin pablogėjo prieš metus. Jos šeimos gydytoja Larisa Fiodorova ir neurologė Audronė Vasilionkienė, anot kaunietės, buvo tikros, kad pagal sveikatos būklę moteris yra tik iš dalies darbinga. Kai B.Malinauskaitė surinko visus dokumentus ir pirmą kartą pravėrė NDNT Kauno I teritorinio skyriaus duris, ji sakė nujautusi, kad gali būti nesklandumų. “Bet nesitikėjau, kad tokių”, – kraipė galvą ligonė. Vis dėlto ji nesigaili, kad nesivadovavo pažįstamų patarimais nešti kyšį. „Kodėl aš turiu mokėti pinigus? Už tai, kad turiu krūvą ligų?“ – buvo kategoriška moteris, kurią kamuoja sunkios nugaros ligos.

Ji kenčia dėl juosmens-kryžmens rezginio ligų, stuburo centrinės išvaržos, kaulų retėjimo, nervų šaknelių ir rezginių suspaudimo, širdies ligų, patirto mikroinsulto liekamųjų reiškinių ir kitų negalių.

Be vaistų nepaeitų

Pragyvenimui B.Malinauskaitė užsidirba prekiaudama mėsos gaminiais. “Neturiu sveikatos ilgai be perstojo dirbti. Verslo liudijimą perku savaitei, kartais dviem. Turiu padaryti bent poros savaičių pertrauką”, – neslėpė moteris.

Ji teigė per dieną prekiaujanti vos kelias valandas ir tai ištveria tik gerdama vaistus. “Jeigu būnu namie, man per dieną užtenka dviejų tablečių širdies ritmui reguliuoti. Jeigu einu į darbą, jų reikia gerti po 3–4 per dieną. Kitaip širdis lipa per gerklę“, – aiškino B.Malinauskaitė. Ji pasakojo, kad ypač sunkūs rytai. “Užtrunku pusantros ar dvi valandas, kol išsijudina stuburas, sąnariai. Jeigu negerčiau uždegimo malšinamųjų ir vaistų nuo skausmo, visai nepaeičiau”, – kalbėjo pašnekovė.

Skausmas, jos teigimu, iš nugaros pastaruoju metu diegia iki užkulnių. “Jie visuomet yra tarsi aptirpę”, – sakė moteris. Po išgyvento mikroinsulto, guodėsi B.Malinauskaitė, jai labai svaigsta galva.

Palankios aplinkybės

“Man buvo šokas, ką padarė NDNT Kauno I teritorinio skyriaus vedėjas Robertas Šmidtas. Jis man pareiškė: kol aš dirbsiu, tu nieko negausi. O aš sakau: kol tu dirbsi, aš nenurimsiu”, – prisiminė apsižodžiavimą B.Malinauskaitė, rodydama NDNT Kauno I teritorinio skyriaus specialistų surašytas išvadas.

Skyriaus specialistai, vertindami moters sveikatos būklę, rado tris palankias ir keturias vidutiniškai palankias aplinkybes, nepalankių nenustatė nė vienos. Kaip palanki aplinkybė pažymėta, pavyzdžiui, tai, kad ji turi 22 metų darbo patirtį, darbo įgūdžių, profesinę kvalifikaciją ir, pasak specialistų, gali visa tai panaudoti.

Per geri duomenys

B.Malinauskaitė nesuprato, kaip buvo nustatyta, kad ji gali dirbti daugiau kaip šešias valandas per dieną ar penkias ir daugiau dienų per savaitę tai taip pat įvardijama kaip palanki aplinkybė.

Moters amžius (52 m.), išsilavinimas (vidurinis) ir tai, kad jai būtinas darbinės aplinkos pritaikymas, priskirta vidutinio palankumo aplinkybėms. Nepalankios aplinkybės būtų, jeigu žmogus būtų 55 metų ar vyresnis, turėtų tik pradinį ar pagrindinį išsilavinimą, neturėtų darbo patirties ar darbo įgūdžių ar negalėtų jų panaudoti, jei būtų praradęs darbo patirtį, įgūdžius dėl turėtos ilgesnės nei trejų metų darbo pertraukos, reikėtų sudėtingo fizinės, darbo ir informacinės aplinkos pritaikymo bei kita.

Patarė kreiptis į teismą

Kai į šį skyrių B.Malinauskaitė kreipėsi pirmąjį kartą, jos teigimu, buvo neatsižvelgta į dalį ligų. „Nepaisant to, kompiuteris pagal suvestas ligas apskaičiavo, kad papuolu į 0–55 proc. darbingumo grupes“, – prisiminė moteris. Toks intervalas iš tiesų yra įrašytas darbingumo lygio vertinimo akte, pasirašytame NDNT Kauno I teritorinį skyriaus vedėjo R.Šmidto.

Kitame punkte teigiama, kad pagal bazinį darbingumą B.Malinauskaitė patenka į 60–100 proc. darbingumo kategoriją, o išvadose, įvertinus palankias aplinkybes, skelbiama, kad moters darbingumo lygis yra 70 proc. Jei asmeniui nustatoma 60–100 proc. darbingumo, asmuo laikomas darbingu ir jokia valstybės finansinė parama dėl sveikatos būklės jam nepriklauso.

Jei nustatoma 30–55 proc. darbingumo, asmuo laikomas iš dalies darbingu, gali dirbti įprastinėmis darbo sąlygomis, atsižvelgiant į išvadoje dėl darbo pobūdžio ir sąlygų pateiktas rekomendacijas. B.Malinauskaitė dėl tokio NDNT Kauno I teritorinį skyriaus vertinimo kreipėsi į centrinę NDNT, o vėliau ir į Ginčų komisiją. Abi institucijos Kauno I teritorinio skyriaus sprendimą paliko nepakeistą, tačiau moteriai priminė jos teisę kreiptis į teismą.

Pagrasino apsauga

B.Malinauskaitė nusprendė dar kartą šturmuoti NDNT Kauno I teritorinį skyrių. Šį kartą jos būklės vertinimo akte jau atsispindėjo ir anksčiau nefigūravusios skydliaukės bei sąnarių ligos. Specialistai šį kartą moters darbingumo lygį nustatė kiek mažesnį – 60 proc., tačiau ir tai reiškia, kad pragyvenimui ji gali užsidirbti pati ir valstybės parama jai nepriklauso.

B.Malinauskaitė ir antrąjį sprendimą skundė beveik visoms instancijoms iš eilės, tačiau vėl nieko nepešė. „Kai skyriuje paprašiau dokumentų, susijusių su manimi, kopijų, man buvo pagrasinta, kad iškvies apsaugą“, – prisiminė B.Malinauskaitė.

Vadina pasityčiojimu

Kaunietę apstulbino siūlymas dar kartą pereiti per gydytojus, surinkti medicininių tyrimų išrašus, įvairius kitus dokumentus ir vėl kreiptis į Kauno I teritorinį skyrių.

„Pasityčiojimas“, – siūlymą įvertino moteris. Anot jos, iš pradžių institucijos net nesiteikė atsakyti į jos skundus. „Dėmesio sulaukiau tik tuomet, kai man ėmė tarpininkauti Seimo narė. Tačiau atsakymai vis tiek būdavo neigiami. Jeigu jau Seimo narė nieko negali padaryti, tai kas gali?“ – pakraupo B.Malinauskaitė.Seimo kontrolierius Romas Valentukevičius, Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, Finansinių tyrimų tarnyba irgi atsisakė kištis į situaciją motyvuodami, kad jai išspręsti neturi tinkamos kompetencijos.

Ko ji dar nori?

Kauno I teritorinio skyriaus vedėjas R.Šmidtas B.Malinauskaitę pavadino skandalinga asmenybe.

„Ji abu kartus skundė mūsų sprendimą ir abu kartus NDNT Sprendimų kontrolės skyrius patvirtino, kad mūsų sprendimas yra teisingas ir atitinka įstatymus. Ministerijos Ginčų komisija irgi patvirtino, kad nusižengimų tvarkai nėra. Ko dar gali žmogus norėti?“ – gūžčiojo pečiais vedėjas.

Negūščiokit, R.Šmidtai. Nes visi supranta, kad šis, valstybės nustatytas trikampis tėra akių dūmimas. Realiai tai tik žmogaus stumdymas ratu. – R.M. replika

Jis aiškino, kad darbingumo lygis yra vertinamas dviem aspektais. „Pagal turimas ligas ir jų sunkumo laipsnį nustatomas bazinis darbingumas. Jį gali lemti darbo aplinkybės. Jeigu aplinkybės palankios, bazinis darbingumas dauginamas iš didesnio, jei ne, dauginamas iš mažesnio nei 1 koeficiento”, – kalbėjo R.Šmidtas.

Anot jo, tos pačios savijautos, tačiau geresnio išsilavinimo, jaunesnis, perspektyvios profesijos žmogui bus nustatytas didesnis darbingumo laipsnis nei mažiau mokslų baigusiam, vyresniam asmeniui, nes jam darbo rinka nėra tokia palanki.“Mes ją ir apžiūrėjome, palankstėme, susipažinome su pateiktais dokumentais. Ten surašyta, ką pacientai sugeba, ko ne. Šiuo atveju sutapo tai, ką parašė gydytojai, ir tai, ką matėme mes“, – aiškino R.Šmidtas.

Sveika pavadinti nesiryžtų

“Jie ką norėjo, tą susirašė”, – tarė B.Malinauskaitė.

Šeimos gydytoja L.Fiodorova neabejoja, kad šios moters sveika neįmanoma pavadinti. „B.Malinauskaitė turi daug ligų, tą ir parašiau dokumentuose, – sakė L.Fiodorova. – Negaliu pasakyti, ar jai turėtų priklausyti nedarbingumo pašalpa. Tai turi spręsti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba.“

Neurologė A.Vasilionkienė buvo lakoniška: „Manęs čia nekiškite, – griežtai sakė medikė “Kauno dienai„. – Kreipkitės į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą.“

Kauno krašto neįgaliųjų sąjungos pirmininkės Jolantos Beresnevičienės Komentaras:

– Yra tokių atvejų, kai nustatytas darbingumo lygis neatitinka realybės. Pavyzdžiui, moteris yra visiškai priklausoma nuo sveiko žmogaus, nes jai amputuota koja. Vis dėlto šiuo metu yra nustatyta, kad ji yra iš dalies darbinga, jai skirta trečia grupė. Vyksta valstybės lėšų taupymas. Surašytas sąrašas, ko negalima dirbti, tačiau nustatomas, pavyzdžiui, 50 proc. darbingumas. Pašalpa yra maža ir žmogus priverčiamas eiti dirbti. Aišku, yra skirtumas, ar būti visiškai be pajamų, ar gauti nors ir menką, nesiekiančią 400 litų, pašalpą. Jos užtenka duonai ar susimokėti už dalį vaistų ar dalį mokesčių. Darbo rinka žmonėms su negalia yra negailestinga. Kai darbdavys pamato visus medikų surašytus apribojimus, išsigąsta sunkumų, kurie gali kilti įdarbinus neįgalų žmogų, ir jo atsisako.

Be to, net ir dirbant už minimumą, per dieną reikia išdirbti 8 valandas. Turint nemenkų sveikatos problemų, tai būna sunkoka.

Šio straipsnio versijos kitur:

1. Info.lt

2. Delfi.lt

O šios istorijos pradžia, atrodo, buvo čia:

  -> Kriminalai: STT Kaune sulaikė… Apie nedarbingumo lygį už atlygį

R.Matelio viešas laiškas Premjerui Andriui KUBILIUI

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vadovui,

Premjerui Andriui KUBILIUI

Gedimino pr. 11, Vilnius,

01103 mptarnyba@lrv.lt

2012 m. balandžio 22 d.

Romualdo MATELIO,

Xxxxxxxx g. xx-xx Kaune,

XXXXX, reromaka@mail.ru

VIEŠAS PAREIŠKIMAS – PRAŠYMAS

Ponas Premjere. Jūsų vadovavimo laike, nors ryškesnių poslinkių žemės nuosavybės atstatymo piliečiams klausimais, kurių nuosavybė okupacijos metais buvo neteisėtai nusavinta, tarsi ir nepasijuto, tačiau kai kurių „judesių“ atlikta. Ir, deja, man pavyko patirti ne tuos, kurie džiugintų, o priešingai: Jūsų vadovaujamų ministerijų kai kurie priimti nutarimai ir kitokie norminiai dokumentai leido pastebėti, kad jie ne tik, kad savo esme nenukreipti teisingumo atstatymo linkme, bet ir padaryti pažeidžiant LR Konstituciją ir galiojančius įstatymus.

Kadangi iš asmeninės praktikos žinau, kad nesate  mėgėjas pats atsakinėti į Jums adresuotus paklausimus, o persiunčiate juos į ministerijas, o iš viešųjų informacijos šaltinių jau tapo visuotinai žinoma, kad Jūsų nuomonė ne visada sutampa su ministrų nuomone, šio rašto pradžioje noriu išreikšti prašymą, kad į šį mano paklausimą atsakytumėte asmeniškai: gal gi Jūsų asmeninis požiūris į nuosavybės atstatymą netikėtai sutaps su manuoju, o tai man būtų didelis palengvinimas mano be galo nelengvoje kovoje už teisingą nuosavybės į mano tėvų turėtas žemes atstatymą. Be to – kas svarbiausia – šiame rašte kalbėsiu apie dokumentus, kuriuos yra išleidusi vyriausybė, o ne atskiros ministerijos.

Nors savęs nelaikau naiviu, vis tik pabandysiu paprašyti ir rasti galimybę priimti mane asmeniškai, nes mano nuosavybės atstatymo problema itin didelė ir akivaizdi, be to ji susijusi net su trimis Lietuvos regionais.

Norėdamas, kad galima būtų sklandžiau viską išdėstyti ir šiuo laišku stengdamasis itin neišsiplėtoti, pateiksiu tik du klausimus ir juos išdėstysiu dviemis atskiromis dalimis.

I dalis. Apie lygiaverčių sklypų suteikimą Kauno mieste

Visą vilties į būsimą teisingą nuosavybės atstatymą laikotarpį Kauno miestui galiojo žemiau esanti nuostata:

„Kauno mieste naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydis“

 

Vietovės pavadinimas	Naujų žemės sklypų miestuose dydžiai, hektarais
	Numatoma perduoti individualiai statybai	Numatoma perduoti sodams, daržams ir kitoms panašioms reikmėms
Kaunas:centrinėje miesto dalyjeteritorijose su išplėtota infrastruktūra teritorijose su neišplėtota infrastruktūra kitose teritorijose	0,04Nuo 0,04 ir ne didesnį kaip 0,06 Nuo 0,06 ir ne didesnį kaip 0,12 Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2 [ha]	Nenumatyta

Šie duomenys yra datuojami nuo 2000-10-09 ir yra paimti iš LR Seimo tinklapio, kur nurodoma, kad tokia nutarimo redakcija nustojo galioti tik 2007-06-06. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=111166&p_query=&p_tr2=2  Tačiau iš tikro nenustojo, nes  jau kitame – http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=298806&p_query=&p_tr2=2 puslapyje rašoma, jog Kaune tokios pačios normos išliko ir toliau, iki 2010-04-08.

Kas aktualaus šiose lentelėse? Ogi tai, kad kauniečiams, o tame tarpe ir man, mano jau mirusios Mamos asmenyje, buvo pažadėta skirti naujus sklypus „kitose teritorijose“ iki 20 arų ploto dydžio. Ir štai nuo 2010-04-08 d. ši eilutė paslaptingai dingo. Gal būt todėl, kad jau reikalingi asmenys suspėjo pasinaudoti ir atsiimti kompensacinį sklypą, o likusiesiems juos suteikti nebūtina? Ko gero… tačiau aš įsitikinęs, kad taip Jūsų vadovaujama Vyriausybė pažeidė vieną pagrindinių konstitucinių principų – būti visiems vienodai teisinga.

Kad man buvo numatyta skirti žemės pagal šį punktą, liudija ir daugybiniai Žemės ūkio ministerijos, NŽT ir Kauno žemėtvarkos raštai ir tas faktas, kad man buvo pateiktas vienas siūlymas pasirinkti žemės sklypą, tačiau jie buvo nesuvokiamai beverčiai, todėl aš pasinaudojau teisine galimybe laukti sekančio, o jei reikės ir dar sekančio siūlymo. Nes mano turėta žemė yra viena brangiausių Kaune ir Lietuvoje. O tokią galimybę man suteikė galiojantis įstatymas.

Kodėl tvirtinu, kad veiksmai, kuriuos atliko Vyriausybė, netikėtai išimdama įrašą apie Kaune „kitose teritorijose“ skirtiną sklypą iki 20 arų, yra neteisingi ir neteisėti?

Visų pirma todėl, kad Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymo[1997 m. liepos 1  d. Nr. VIII-359] 5 straipsnio 3 punktas nurodo, kad: „Piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste  tvirtina Vyriausybė miesto, rajono   savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha <…>, Kaune, <…>“.

Mano paryškintos dvi vietos: pirma – Vyriausybė dydį TVIRTINA. Tas patvirtinimas jau įvykęs seniai, jo niekas neginčijo. Gi pastarieji [2010 m.] Jūsų vadovaujamos vyriausybės veiksmai teisiškai reiškė ne tvirtinimą, o PAKEITIMĄ. O to daryti, kaip matome, įstatymas galimybės nenumatė, todėl laikytina, kad Vyriausybė priėmė sprendimą, nenumatytą Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme.

Ir antra… Net jei praleisti pro pirštus sąvokų „Tvirtinti“ ir „Keisti“ neadekvačias prasmes, čia pat nurodyta, kad toks veiksmas gali būti atliktas tik savivaldybės siūlymu. Norėdamas sužinoti ar Kauno m. savivaldybė iš tikrųjų pateikė Vyriausybei nesąžiningą ir neteisingą, eilėje sklypo laukiančių piliečių atžvilgiu siūlymą sumažinti sklypų dydį, aš oficialiu raštu kreipiausi į dabartinį [ir praeitos kadencijos] Kauno miesto merą Andrių Kupčinską [spausti ČIA], klausdamas kada, kieno iniciatyva ir kodėl pateiktas toks diskriminacinis siūlymas vyriausybei ir kas pavardžiui balsavo už tokio dokumento priėmimą. Ir netrukus sulaukiau atsakymo, kad Kauno savivaldybė niekada nesikreipė į LRV dėl sklypų Kaune sumažinimo! [spausti ČIA].

Iš to seka išvada, kad LR vyriausybė žemės plotų dydžius sumažino savo iniciatyva, be savivaldos institucijos ir siūlymo, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą. Esu įsitikinęs, kad tai pripažindama, Vyriausybė turi nedelsiant atitaisyti šią klaidą. Viliuosi, kad Jūsų sąžinė, o ir galimai artėjantys rinkimai, kas paprastai būna tam gera paskata, neleis Jums nueiti seniai pamėgtu keliu, t.y. laukti Teismų išaiškinimo šiais klausimais, nes situacija aiški ir be teismo įsikišimo.

Šiuo klausimu tarsi jau ir išsakiau viską, tačiau negaliu neišsakyti kelių sakinių apie moralines tokio veiksmo pasekmės. Po to, kai iš LRV nutarimo teksto netikėtai dingo „kitų teritorijų“ žemė ir Nacionalinė žemės tarnyba išplatino raštus tiems, kam tokiu būdu paprasčiausiai dingo galimybė gauti taip ilgai lauktą sklypą, aš dar kartą peržvelgiau kauniečių, jau dvidešimt ir daugiau metų eilėje laukiančių teisingumo atstatymo, sąrašą. Jis sutrumpėjo apie 500 žmonių. Ką tai reiškia, Premjere? Ogi tai, kad šis normų pakeitimas sulaužė didelio skaičiaus žmonių likimus. Taip, likimus, aš neapsirinku tai teigdamas, nes netekus tikėjimo savo valstybe, žmogus nebetenka ir tikėjimo šviesia savo ateitimi. Jis nebetenka tikėjimo, kad korupcija, o šiuo atveju jos atmaina – kyšininkavimas [ką kiekvienas galėjo padaryti anksčiau ir likti be problemų], yra blogis. Jis paprasčiausiai gal net pasijunta nebeturintis Tėvynės. Ir ar gali būti kitaip, kai teisingumo atstatymo laukėme >20 metų, žinome, kad daugeliui Lietuvos gyventojų, tokiomis pačiomis aplinkybėmis buvo suteikti „kompensaciniai“ sklypai, o likusiems nebeduodama nieko?

II dalis. Apie TEISINGĄ ATLYGINIMĄ už žemę, kai jos grąžinti natūra nebeįmanoma

Įkainiai, kuriuos atlyginant pinigais [arba vertybiniais popieriais, kurių, kaip teigia Turto fondas, atsakydamas į mano paklausimą, nebėra] už nebeįmanomą grąžinti žemę yra nustačiusi Vyriausybė, yra akivaizdi APGAULĖ! Lietuvos piliečių apgaulė. Kad nebūtų galimybės mane suprasti neteisingai, išdėstau viską pakankamai detaliai… pasiremdamas konkrečiu pavyzdžiu – mano paveldėtos žemės Palangos mieste pavyzdžiu ir straipsniu iš „Lietuvos ryto“ laikraščio. Jų galėčiau pateikti ir daugiau.

Palangos miesto centrinėje dalyje mano giminės paveldimos žemės plotas yra 3,78 ha. Šiuo metu iš šio ploto, man asmeniškai tenkanti dalis sudaro 1,0503 ha. LR Seimui papildžius Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą, piliečiams, laukiantiems nuosavybės atstatymo, atsirado galimybė pakeisti savo valią ir iki 2012 metų birželio pirmos dienos už negrąžintą ir neatlygintą žemę prašyti piniginės kompensacijos. Aš kreipiausi į NŽT Palangos miesto Žemėtvarkos skyrių, su paklausimu, kiek pinigų man būtų išmokėta. Atsakyme man nurodoma, kad už 1,0503 ha. žemės plotą valstybė man išmokėtų 5792 lt. [spausti čia]. Didesnio aiškumo dėlei paaiškinu, kad suma siūloma už >1 ha, rinkoje atitinka apytikriai 0,5 aro kainą, įvertinant žemę būtent toje vietoje, kur yra mano paveldima žemė.

Vis tik rinkos kaina yra labai nevienprasmiškas ir gana ginčytinas klausimas. Todėl įrodymą, kad vyriausybė stengiasi apgauti savo piliečius, pateiksiu kiek kitokiu pavyzdžiu … Mano paveldėtoje žemėje šiandiena įsikūrė „Pušyno“ poilsio namai. Patys poilsio namai [pastatas] užima labai nežymų plotą, o visa kita – realiai nenaudojamas milžiniškas kiemas su prūdeliu ir želdiniais.

Norėdamas sužinoti kokia mano paveldimos žemės vertė, jai tapus „Pušyno“ žeme, paimu Registrų Centro išduotą pažymą, kurioje nurodomi visi „Pušyno“ parametrai [spausti ČIA]:

Adresas	Palanga, Žvejų g. 1
Pagrindinė tikslinė paskirtis	Kita
Žemės sklypo plotas	2,7212 ha.
Užstatyta teritorija	0,2203 ha.
Indeksuota žemės sklypo vertė	1 780 318 Lt.
Nuosavybės teisė	Lietuvos Respublika, a/k 11110****
Sudaryta panaudos sutartis:	LR VRM Poilsio ir reabilitacijos centras„Pušynas“, a.k. 18871****
Įrašas galioja:	Nuo 2006-08-29

Taigi, pačios valstybės nustatyta indeksuota žemės vertė [o ji keletą kartų žemesnė už vidutinę realią rinkos vertę] yra 1 mln. 780 318 lt. už 2,7212 ha.

arba 654 240 Lt. už 1 ha. Tuo tarpu man siūloma už 1 ha. atsiimti 5514 lt.

Reiškia Valstybė pasisavintų 654240 – 5514 = 648726 lt. man priklausančios vertės!

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis teigia:  “Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Kad man atsiųstame atsakyme nėra nieko panašaus į Teisingumą, neabejotų nei vaikas. Situacija NEsuvokiama, todėl pabandžiau išsiaiškinti ar Teisingo atlyginimo sąvoka įtvirtinta tik Konstitucijoje ar ir įstatyme… Tame pačiame Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme, Bendrosiose nuostatose yra parašyta:   “Lietuvos Respublikos Seimas, <…> pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš  okupaciją  įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą; <…> pabrėždamas,   kad   tęstinių   nuosavybės   teisių   atkūrimas  grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos  įstatymo  “Dėl  piliečių  nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį  turtą  atstatymo  tvarkos  ir  sąlygų“ nuostata –  Lietuvos  Respublikos  piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o  jei  šios  galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama;“

Ponas Premjere. Jums iš pirmo žvilgsnio gal gali pasirodyti nereikšmingu straipsnis apie Jūsų bendrapartietį 2012 m. balandžio 16 d. dienraštyje “Lietuvos rytas”, straipsnyje “Aukso gyslą veikėjas rado pajūrio žemėje“, kur aprašoma taip pat žemės nuosavybės istorija Palangoje. Straipsnis paremtas faktais iš teismų, o tarpe jų yra ir tokie duomenys: „28 arų žemės sklypą V.Š*****is vienam šiauliečiui pardavė už 3,3 mln. Litų“, „<…>beveik pusės hektaro ploto sklypą įvertinęs 35 tūkst. litų <…> Beveik 8 arų ploto žemės sklypą fiktyviuose tarpusavio sandoriuose abu verslininkai įvertino juokinga 5 tūkst. litų suma. Nepraėjus nė metams V.Š*****is abu šiuos sklypus bendrovei „Vanagupės parkas” pardavė už 7 mln. litų“. Tačiau čia atkreiptinas dėmesys, kad tiek už 3,3 mln. lt. parduotas 28 arų sklypas, tiek pusės hektaro žemės plotas, realizuotas už 7 mln. lt. yra finansiniu-vertiniu požiūriu kur kas mažesnės vertės zonoje, t.y. Palangos pakraštyje, prie „Vanagupės“ poilsiavietės, tuo tarpu mano žemė yra Palangos centrinėje dalyje, todėl jos ir vidutinė rinkos kaina yra gerokai aukštesnė.

Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį ir į šią pastraipą: „Po tokio teismo sprendimo Palangos apylinkės prokuratūra nusprendė, kad restitucijos taikyti negalima, nes žemės sklypus įsigiję asmenys ir bendrovės yra sąžiningi pirkėjai. Prokurorai mano, kad dėl apsimestinių sandorių nepagrįstai praturtėjęs ir valstybei turėjusią priklausyti žemę pardavęs V.Š*****is privalo sumokėti piniginę kompensaciją – 11,015 mln. litų, kuriuos jis gavo už žemės sklypus.“ O privačių asmenų atveju kaip su restitucija?

Ponas Premjere. Šis straipsnis ir jame aprašoma tikra istorija yra labai analogiška mano neatgaunamų žemių atžvilgiu. Tik dalyviai čia sukeisti vietomis priešingai. Straipsnyje aprašytas atvejis, kai privatus asmuo, melagingai vertindamas žemės kainą, apgaudinėjo valstybę. Gi mano atveju su manimi taip, deja, nori pasielgti valstybė. Iš to galima būtų padaryti net labai kraupią išvadą, kad Lietuvos valstybė ėmė konkuruoti su pavieniais privačiais asmenimis – „kas ką labiau sugebės apgauti“. O tai, jei taip būtų iš tikro, būtų jau tragedija šalies mastu. Tokia valstybė, neabejotinai liktų pasmerkta susinaikinimui. Neleiskite piliečiams ir užsienio nedraugams susidaryti tokių minčių, gelbėkite Lietuvos prestižą.

Baigdamas šį raštą, noriu jį sukonkretinti. Labai prašau Jūsų kritiškai įvertinti esamą, mano nurodytą situaciją ir:

–         Atšaukti Lietuvos Respublikos Vyriausybės   1998 m. liepos 23 d.  N u t a r i m o   Nr. 920, 2010-04-09 d.  pakeitimą [naują redakciją], kurio pasekoje po 20 metų laukimo, likusiai iki šiol neatgavusiai naujo žemės sklypo kauniečių daliai atimta galimybė jį atgauti, t.y. prašau įrašyti atgal eilutę, numatančią suteikiamo neatlygintinai sklypo dydį Kauno mieste „kitose teritorijose – Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2“.

–          Pakeisti Vyriausybės atlyginimo piliečiams už valstybės priverstinai išperkamą žemę metodiką, ko pasekmėje žmonėms būtų išmokamos kompensacijos, kurios atitiktų visuotinai suprantamą TEISINGUMO sąvoką.

Romualdas Matelis

„Lietuvos žinios“: Žemės negrąžina, pinigų nesiūlo

Kristina Kučinskaitė

“Žemės negrąžina, pinigų nesiūlo“

Kauno gyventojams, kuriems turi būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę, šis turtas ne tik negrąžinamas, bet už jį net nesumokama.

Kaunietis Ramūnas Kupstas dar 1992-aisiais pateikė prašymą žemėtvarkininkams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo proseneliui Jonui Mikšai priklausiusius sklypus, esančius aplink Lampėdžių karjerą. R.Kupstas išsiaiškino, kad jo proseneliui priklausė 9 hektarai žemės. Tačiau archyvuose pavyko rasti duomenų tik apie maždaug 2,6 hektaro dydžio sklypą, valdytą J.Mikšos.

Pirmiausia R.Kupstui buvo atkurta nuosavybė į 10 arų plotą prie Lampėdžių karjero. „Didžiuoju sklypu pradėjome aktyviai domėtis 2001 metais. Atsirasdavo įvairiausių kliūčių, dėl kurių negalėdavome atkurti nuosavybės teisių – tai sklypo ribos buvo neaiškios, tai sužinodavome, kad jis – draustinio dalis“, – LŽ pasakojo kaunietis.

Tačiau Kauno savivaldybės administracijos atstovų teiginius paneigė iš kitų institucijų gauti raštai. Paaiškėjo, kad J.Mikšos valdytas turtas nepateko į draustinio teritoriją.

Kai R.Kupstui neliko jokių teisinių kliūčių susigrąžinti iki 1939-ųjų giminės turėtą turtą, Kauno taryba nusprendė paimti jį visuomenės reikmėms. Lygiai taip pat R.Kupstas neteko ir žemės, kurios priklausymą proseneliui galėjo įrodyti ne dokumentai, o liudininkai. Visuomenės reikmėms prieš kelerius metus paimtame plote buvo įrengtas Lampėdžių paplūdimys.

Atima, ką gali

Vieną sklypą iš J.Mikšos artimųjų perėmusi savivaldybė užsimojo priglausti ir didįjį. Jis tarsi padalytas į dvi dalis – vienoje įsikūrusi irklavimo bazė, o kita nenaudojama. „Buvo akivaizdu, kad žemės, ant kurios įrengta irklavimo bazė, neatgausime. Tačiau prarasti likusios sklypo dalies tikrai nesitikėjome“, – aiškino R.Kupstas.

Kauno politikai nusprendė kitaip – jie iš J.Mikšos paveldėtojų atėmė visą sklypą, aiškindami, kad jo reikės norimai plėsti irklavimo bazei. Miesto tarybos sprendimą R.Kupstas apskundė valstybės kontrolierei. Jau pradėti rengti ir dokumentai teismui. „Nesame net informuoti, kiek ir kada ketinama mums sumokėti už visuomenės poreikius turinčio tenkinti sklypo paėmimą“, – pabrėžė kaunietis.

Peržengė visas ribas

Kauno tarybos narys Stasys Žirgulis buvo vienas tų, kurie balsavo prieš viso sklypo paėmimą visuomenės reikmėms. Kolegoms politikams jis aiškino, kad prieš priimant sprendimą būtina susitarti su savininkais, išsiaiškinti finansinius niuansus. „Tai, kas buvo padaryta, peržengė visas ribas“, – pareiškė S.Žirgulis. Anot jo, apie tai, kad būtina atkurti R.Kupsto teises į artimųjų valdytą turtą, byloja Seimo kontrolierių įstaigos, Aplinkos ministerijos ir kitų institucijų raštai.

Be to, per Kauno tarybos posėdį Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius –>>>  pranešė, kad irklavimo bazei reikia tik vieno hektaro žemės.

Priedanga – strateginis planas

Kauno vicemeras Rimantas Mikaitis “Lietuvos Žinioms“ tvirtino, kad apie Lampėdžiuose norimą įkurti tarptautinę irklavimo bazę kalbama jau seniai. Toks objektas numatytas miesto strateginiame plane. Vicemeras prisipažino nieko negirdėjęs apie savivaldybės administracijos derybas su paimtosios žemės tikraisiais savininkais. Jis patvirtino ir tai, kad politikai nežino, kokio sklypo reikia norint įrengti pageidaujamą bazę. Dėl jos dydžio pradėta konsultuotis tik po tarybos sprendimo – tada, kai R.Kupstas pareiškė ginsiantis savo teises teisme.

2009 gegužės 4d.

Antanina Lukaitytė: “Palangos žemėtvarkininkai nori pavogti mano tėvų žemę“

Palangoje savivalė itin gaji. Ir įstatymai čia dažnai suprantami taip, kaip vietiniai valdžiai pasirodo patogu. Be abejo, mulkinti senus žmones nėra sudėtinga. Ir nereikia didelės išminties.

Bet pasiklausykime pačios ponios Antaninos… “Jie nori sumokėti man kapeikas. Man iš Žemėtvarkos pasakė, kad Lukaitytė negaus nieko. Už piketus…“