Pradžia

„Būsto valda“, švelniai tariant, dirba labai neskaidriai

Parašykite komentarą

Truputį patrumpintas straipsnis iš “Kauno dienos” laikraščio.

  • 2014-11-19 05:00:00 Agnė Smolienė Dienraščio „Kauno diena“ rašinys, Evaldo Virkečio ir Tomo Raginos nuotr.
Iš nuosavo namo į daugiabutį atsikraustęs kaunietis jau metus nemoka mokesčių “Būsto valdai”. Vyras įsitikinęs, kad namo administratorius juos apskaičiavo nepagrįstai. Šis ginčas jau persikėlė į teismą.

Kilo klausimų

Prieš metus į butą Eigulių mikrorajone persikėlęs Romualdas Matelis pasakojo iš anksto įtaręs, kad kils konfliktas su “Būsto valda”. “Iš spaudos žinojau, kad užkrauna žmonėms nerealius mokesčius. Galvojau, jeigu man taip atsitiks, nesileisiu mulkinamas. Taip ir atsitiko”, – šypsojosi ne vieną bylą teisme su įvairiomis įmonėmis dėl pažeistų jo, kaip vartotojo, teisių laimėjęs vyras.

Viskas prasidėjo nuo to, kai, nagrinėjant buvusio buto šeimininko sąskaitas, R.Mateliui kilo daug klausimų. “Priešingai nei kiti, aš niekam neskambinau, neieškojau jokių vadybininkų. Parašau raštą, nunešu jį sekretorei. Ji užregistruoja, uždeda antspaudą ir viskas. Jokių emocijų, jokių pykčių”, – tokia taktika vyrui padėjo surinkti visus įrodymus, kai po metų už įsiskolinimus “Būsto valda” jį padavė į teismą. “Aš jiems pats sakiau: arba man atsakykite, arba spręskite teismine tvarka, jeigu tik taip galima spręsti problemą ir viską išsiaiškinti”, – R.Matelis parašė ne vieną raštą, tačiau atsakymo taip ir nesulaukė. Todėl ir teismo salėje situacija nepasikeitė – “Būsto valda” pirmiausia buvo įpareigota atsakyti į visus jai pateiktus klausimus.

Tiki pergale

Per pirmą posėdį, taip ir neišpildžius R.Matelio prašymų, “Būsto valdos” advokatas pasiūlė sudaryti taiką. “Sakau, taikykimės, bet apskaičiuokite man normalias kainas”, – nepasidavė R.Matelis.

Jis teigė įsitikinęs savo pergale, nes mokesčiai yra tikrai neteisingi. Pirmiausia vyrui įtarimų sukėlė paini sąskaita, tačiau labiausiai suglumino nepagrįstos rinkliavos už liftą. Iš namo gyventojų renkami pinigai už lifto renovaciją, remontą, administravimą, eksploataciją, techninę priežiūrą.

R.Matelis stebėjosi tokia dviprasmybe, kad lėšos renkamos ir lifto renovacijai, ir remontui. Juolab kad “remonto” eilutėje įrašytas nulis. “Kam tada klaidinti žmones ir makaluoti jiems smegenis nereikalinga informacija?” – piktinosi kaunietis.

Įtartini mokesčiai

Lėšų kaupimas renovacijai jam taip pat buvo įtartinas: “Apie liftų renovacijas esu daug girdėjęs. Žmonės iš Kauno ir Vilniaus yra pasakoję, kad netikėtai tie visi sukaupti pinigai kažkur dingsta. Paprašiau “Būsto valdos”, kad sąskaitoje man kiekvieną mėnesį parašytų, kiek aš jau esu sukaupęs. Aš turiu teisę prižiūrėti, kad nedingtų nė vienas mano sumokėtas centas.”

R.Matelis taip pat pageidauja sužinoti, kodėl kaupiamasis mokestis yra toks didelis ir kuo remiantis jis buvo nustatytas. Juolab kad gyventojai nežino, kokia suma turi būti surinkta, kiek jiems dar reikės ją rinkti ir ką planuojama už tuos pinigus padaryti. “Jeigu jie planuoja pirkti naują liftą, tuomet turi būti sudarę sutartį su ta įmone, kuri jį parduos. Kad nebūtų taip, kad po metų tas liftas pabrangs ir vėl mums reikės rinkti pinigus. Mes vis renkame, renkame, o liftas vis brangsta, ir taip niekada nesurenkama. Jie turi dirbti atsakingai. O jeigu atsitiks taip, kaip vilniečiams, ir tie pinigai dings? Po to visi numos ranka, nes bijos teismų”, – aiškino R.Matelis.

Nelogiškas sprendimas

Kitas dalykas – lifto eksploatacija. Šiuo metu “Būsto valda” yra nustačiusi mokestį pagal buto dydį. Anot R.Matelio, dviese gyvenančio keturių kambarių bute, tai yra labai neteisinga.

“Civiliniame kodekse tikrai yra parašyta, kad aš turiu išlaikyti tam tikrą bendros patalpos dalį pagal savo buto plotą. Tačiau eksploatacija ir išlaikymas yra skirtingi dalykai. Tai visai kitas dalykas – aš turiu mokėti už kurą (šiuo atveju elektrą), susidėvėjimą, kuris priklauso nuo žmonių kiekio ir kaip dažnai jie naudojasi liftu. Mano buto gyventojai nevažinėja liftu. Kodėl aš turiu mokėti už tuos, kurie galbūt keturiese gyvena vieno kambario bute?” – vyras vadina tai ne tik nelogišku, bet ir politiniu sprendimu, kai jis yra baudžiamas už tai, kad turi daugiau turto už kitą šeimą: tai socialistinė lygiava.

Jis tikisi, kad teismas nuspręs teisingai ir įpareigos “Būsto valdą” perskaičiuoti mokesčius taip, kad už lifto eksploataciją būtų mokama pagal gyventojų skaičių.

Atskiri mokėjimai

R.Matelis teisme taip pat prašo, kad būtų paaiškinta, kas tiksliai yra eksploatacija. Kadangi lifto veikimą užtikrina elektros energija, gyventojams kelti sunaudota elektra ir turi būti laikoma lifto eksploatacinėmis išlaidomis. Deja, paaiškėjo, kad sąskaitose liftui sunaudota elektra tyliai perkeliama į nieko bendro su liftu neturinčią eilutę “Mokestis už bendro naudojimo patalpose sunaudotą elektrą”. Šį mokestį reikia sumokėti tiesiogiai LESTO.

“Paklausiau LESTO, už kokią elektrą aš jiems moku. Sako, už laiptinės apšvietimą. Mano aukšte yra nuo judesio įsijungianti energiją taupanti lemputė, kuri per mėnesį gali sunaudoti daugiausia litą, o iš manęs prašo visų dvylikos”, – stebėjosi R.Matelis. Anot jo, tuomet LESTO pripažino, kad į tą sumą yra įskaičiuota ir elektra, kurią naudoja liftas. Paskambinęs “Kauno liftams” R.Matelis pabandė išsiaiškinti, ką jie įvardija kaip lifto eksploataciją.

Abejotinos paslaugos

“Man pasakė: ateiname pažiūrėti į liftą. Sakau, o kaip jūs į jį žiūrite: ar tik žiūrite, ar pačiupinėjate, kad įsitikintumėte, kad jis tikrai yra, o gal ir pavažinėjate ir patikrinate, kaip jis veikia? Kodėl poliklinikoje ar savivaldybėje aš matau ant lifto lentelę, kad jis buvo patikrintas 2013 m., o kitas patikrinimas bus tik 2015-aisiais”, – klausė vyras. “Kauno liftų” atstovas jam atsakęs, kad neva daugiabutyje važinėja žmonės kas dieną. Paklausęs, ar tikrai valstybinėse įstaigose žmonės nevažinėja kas dieną ir kodėl skausmingiau bus matyti, kad liftas nukrenta daugiabutyje, o ne poliklinikoje, R.Matelis suprato, kad jokių patikrinimų kas mėnesį jo name nebūna.

“Taigi man apskaičiuota kas mėnesį mokėti beveik 20 litų praktiškai už nieką. Aš ir prašau teisme, kad “Būsto valda” sudarytų grafiką, kada ateina jų darbuotojai, o aš stebėsiu, ar jie nedaro pravaikštų. Jei nesulauksiu ateinant, nemokėsiu. Galima sakyti, kad aš esu jų darbdavys ir aš noriu matyti, ką ir kaip jis daro”, – savo teises vardijo R.Matelis, kuriam pasirodė keista, kodėl už elektrą mokama LESTO, už liftą – “Būsto valdai”, o ne “Kauno liftams”. “Gal jie pasiima tarpininkavimo mokestį ir taip dar pabrangsta paslaugos?” – spėliojo vyras ir pridūrė, kad mokant mokesčius atskirai ne tik apsunkinamas vartotojas, bet dar reikia sumokėti maždaug litą mokestį priimančiai įmonei.

Atsiuntė makulatūros

“Būsto valda” jau atsiuntė vyrui atsakymus į dalį jo klausimų – “šūsnį makulatūros”, kaip juos įvardijo R.Matelis. Smulkiai prirašytuose lapuose pateikta daugybė informacijos, pradedant lentelėmis su mokesčių sumomis baigiant stogo keitimo specifika. Tiesa, nė žodžio apie liftus. “Teismas turbūt ilgai truks, nes jie apsimeta kvailiais, nepateikia to, ko yra įpareigoti. Tačiau kai žinai, kad tu esi teisus ir kovoji už savo teisybę, visiškai neabejoji savo pergale”, – šypsojosi vyras ir pritarė, kad nkovoti su neteisybe reikia turėti daug kantrybės, juolab kad teismai dažnai būna neteisingi.

“Jeigu kažkas iš valdžios nusprendė, kad jie bus administratoriai, tai nereiškia, kad aš iš karto turiu jiems mokėti, nes jie yra įpareigoti atlikti kažkokį darbą. Aš tapau savotišku jų darbdaviu”, – sakė R.Matelis, skatindamas netingėti ir kovoti už save. “Visus tuos dokumentus tu turi atidžiai skaityti, lyginti, žiūrėti, kur čia paslėptas melas ar yra klaidų. Ne išsilavinimas svarbu, tai tik tingėjimo pretekstas”, – teigė vyras.

Būtinas viešumas

Paklaustas, ar, jam laimėjus teisme, kainos pasikeistų tik jam ar ir visiems “Būsto valdos” administruojamiems pastatams, R.Matelis tikino, kad būtų bandoma teismo sprendimą nuslėpti ir toliau taikyti nesąžiningus mokesčius. “Bet jeigu sukiltų dar du trys namai ir remdamiesi šiuo teismo sprendimu reikalautų, kad ir jų mokesčiai būtų peržiūrimi, tada tai taptų neišvengiamybe ir jie nuo to negalėtų pasislėpti”, – aiškino vyras, kuris mano, kad jo byla, prieš pasiekiant pergalę, dar apkeliaus ne vieną teismą.

“Netgi sakyčiau, kad jiems galima būtų kelti baudžiamąją bylą. Jie juk norėjo mane apvogti. O kiek visame Kaune tokių žmonių?” – klausė R.Matelis.

Nori nenori turi mokėti

Bendrovės “Būsto valda” Kauno regiono vadovas Jevgenijus SAKOVSKIS įsitikinęs, kad jų darbuotojai elgiasi teisėtai, o už suteiktas paslaugas reikia susimokėti.

– Gal galite pakomentuoti susidariusią situaciją?

– Situacija yra tokia. Įsiskolinimas prisikaupė už pusantrų metų ir bendra jo suma yra 576 litai. Žmogus nemokėjo, apskundė mūsų ieškinį, todėl byla pasiekė teismą. Jeigu žmogus būtų sumokėjęs, nebūtų jokios bylos.

– Bet jis nemokėjo, nes iki šiol neatsakote jam į klausimus.

– Aš nesutinku. Galiu dabar pažiūrėti, ko jis klausė mūsų, bet juk informacija nieko bendro neturi su atsiskaitymu už bendras paslaugas. Tu nori nenori turi mokėti mokesčius. Nebūkime naivūs, daugiabučių komunalinės paslaugos, administravimas ir techninė priežiūra yra labai aiškūs dalykai.

– Man, tarkime, daug kas neaišku. Pavyzdžiui, kas yra lifto eksploatacija?

– Tai yra lifto techninė priežiūra. UAB “Kauno liftai” vykdo kasmėnesines apžiūras.

– O kaip patikrinti, kad jos vyksta? Jūs juk nenorėtumėte mokėti už kažką, ko nematote.

– Keistokas klausimas. Liftas juk ne ką tik pastatytas. Jeigu klausimas žmogui kyla tik dabar, o ne prieš dvidešimt metų, tai mane stebina. Be to, Kauno miesto daugiabučių administravimo mokesčiai bei Civilinis kodeksas ir yra pagrindiniai du dokumentai, kurie reglamentuoja mūsų darbą.

– Kodėl per pirmą posėdį siūlėte taikos sutartį?

– Tai yra normali praktika. Žmogui išauga bylinėjimosi išlaidos. Mes tiktai rūpinamės žmogumi. Faktas yra faktas, paslaugos yra suteiktos ir už tai reikia atsiskaityti. O kai jau žmogus atsiskaito, jis jau gali bylinėtis su mumis ir ieškoti teisybės, mes tam neprieštaraujame. Bet negalima nemokėti ir reikalauti. Paimkite bet kokį gyvenimo atvejį – visur pirma reikia sumokėti.

Pavyzdžiui?

– Nueikite į “Maximą”, nusipirkite duonos, o po to sakykite, kad nepatiko.

O kodėl negalėtų būti kažkokio grafiko, kuris parodytų, kada ateina lifto techninis prižiūrėtojas?

– O kaip tai padėtų tam žmogui? Jeigu žmogus nepatenkintas paslaugomis arba liftas neveikia, tai va tada ir gali reikšti pretenzijas.

Ir vėl tautą džiugina Strasbūras: pasidžiaukime Kristijono Nekvedavičiaus nedidele sėkme

2 Komentaras

Žemgrobiai ir jų padlaižiai jau gal ėmė išsisemti [atkreipkite dėmesį kaip gražiai aš dar vis vadinu niekšus, kurie ne itin ir žmogaus vardo kartais verti]? O gal Temidės prisiekusieji vis dažniau ima prisiminti savo paskirtį? Bet net jei ir taip, gaila, kad kol kas drąsiau pasidžiaugti NEgalime Lietuvos teisėjais. Ne, nesakau, kad visi jie blogi. Problema tame, kad geraisiais nemokame deramai džiaugtis ir apie juos daugiau tylime nei pagarsiname jų gerus darbus.

Romualdas M.

Byloje „Nekvedavičius prieš Lietuvą“ Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) konstatavo, kad Lietuva pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą bei teisę į nuosavybės apsaugą.

Valstybės tarnautojų padaryti pažeidimai Lietuvos mokesčių mokėtojams kainuos daugiau kaip 57 tūkst. Lt. Tačiau tai – negalutinė suma, kurią gali tekti sumokėti šioje byloje.

Bylos duomenimis, Lietuvos ir Vokietijos pilietis Christianas Nekvedavičius į EŽTT kreipėsi dar 2004 m., teigdamas, kad nevykdant Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 27 d. sprendimo, kuriuo Kauno apskrities viršininko administracija buvo įpareigota priimti sprendimą dėl nuosavybės teisų atkūrimo į jo tėvo iki nacionalizacijos Kaune turėtą žemės sklypą, Lietuva pažeidė teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

Kauno apygardos teismo sprendime nenurodytas konkretus nuosavybės teisių atkūrimo būdas, tačiau jame konstatuota, kad nėra galimybės atkurti teises į pareiškėjo tėvo turėtą žemės sklypą natūra.

Ch. Nekvedavičius skundėsi ir pernelyg ilga nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukme bei dėl to, kad ilgai neatkūrus nuosavybės teisių į žemės sklypą nei natūra, nei kitaip teisingai už jį kompensuojant buvo pažeistos jo garantuojamos teisės.

Strasbūro teismas pastebėjo, kad atsižvelgiant į įstatyme numatytą bendrą pareigą apskrities viršininko administracijai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti per 6 mėnesius, įsiteisėjęs teismo sprendimas turėjo būti vykdomas nedelsiant.

„Teismas pripažino, kad pareiškėjo dalyvavimas nuosavybės teisių atkūrimo procese yra būtinas, tačiau pabrėžė, kad ir pareiškėjui nesutinkant su valdžios institucijų siūlymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, šis nesutikimas jų nesaisto ir jos turi diskreciją parinkti kitokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą“, – Teisingumo ministerija pranešė, kad EŽTT Kauno apskrities viršininko administracijos veiksmus, kuriais iš pradžių buvo nuspręsta atsisakyti atkurti pareiškėjui nuosavybės teises natūra, paskui priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vyriausybės vertybiniais popieriais, ir abu šie sprendimai vėliau panaikinti dėl procedūrinių klaidų, taip pat vėlesnį administracijos neveikimą įvertino kaip neveiksmingus, besikartojančius ir nenukreiptus į pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimą.

Teismas taip pat pabrėžė valdžios institucijų veiksmų, parenkant galimus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, nenuoseklumą. Teismas pabrėžė, kad net darant prielaidą, jog pareiškėjas savo veiksmais prisidėjo prie delsimo įvykdyti teismo sprendimą, pagrindinė atsakomybė už jo nevykdymą tenka valdžios institucijoms, kurios privalo imtis visų nacionalinėje teisės sistemoje prieinamų priemonių, kad būtų paspartintas teismo sprendimo vykdymas ir užtikrinta Konvencijos pažeidimų prevencija.

EŽTT atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas buvo įrašytas į eilę naujam žemės sklypui gauti Kauno mieste (paskutinį kartą patvirtintą 2011 m.), jokių papildomų žingsnių šiuo atžvilgiu nebuvo imtasi.

Teisėjų teigimu, nuo neįvykdyto teismo sprendimo įsiteisėjimo praėjo daugiau nei 11 metų.

Nuo 2007 m. pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesas nejuda iš vietos ir nėra aišku nei kada, nei kokiu būdu, nei ar apskritai jos bus atkurtos.

Teismas priminė, kad panašiose bylose yra ypač svarbus gero administravimo principas, kuris reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl viešojo intereso, valstybės institucijos privalo veikti greitai, tinkamai ir nuosekliai.

Byloje buvo konstatuota, kad nacionalinės institucijos šiuo atveju nesilaikė gero administravimo principo – nevykdydama teismo sprendimo, valstybė atsakovė ilgam laikui užkirto kelią pareiškėjui į nuosavybės teisių atkūrimą.

„Todėl pareiškėjo teisėti lūkesčiai gauti kompensaciją, kuri yra numatyta pagal nacionalinę teisę, buvo nepateisinamai paveikti“, – pažymima sprendime.

Vertindamas teisingumo pagrindais Teismas pareiškėjui priteisė 7 800 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 8 770 eurų bylinėjimosi išlaidoms ir kaštams padengti. Iš viso – daugiau kaip 57 tūkst. Lt.

Klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo Teismas atidėjo, paraginęs Vyriausybę ir pareiškėją siekti sutarimo dėl kompensacijos už nustatytą Konvencijos pažeidimą. Nepavykus susitarti per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, Teismas pasiliko teisę pats nuspręsti dėl teisingo atlyginimo.

Tai buvo Delfi žinios, tikiuosi ne už ilgo pats Nekvedavičius opateiks mums platesnių apibendrinimų
http://www.delfi.lt/news/daily/law/teismo-sprendimo-nevykdziusiai-lietuvai-smugis-is-strasburo.d?id=63593894#ixzz2oturCVIc

R.Matelio viešas laiškas Premjerui Andriui KUBILIUI

Komentarų: 1

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vadovui,

Premjerui Andriui KUBILIUI

Gedimino pr. 11, Vilnius,

01103 mptarnyba@lrv.lt

2012 m. balandžio 22 d.

Romualdo MATELIO,

Xxxxxxxx g. xx-xx Kaune,

XXXXX, reromaka@mail.ru

VIEŠAS PAREIŠKIMAS – PRAŠYMAS

Ponas Premjere. Jūsų vadovavimo laike, nors ryškesnių poslinkių žemės nuosavybės atstatymo piliečiams klausimais, kurių nuosavybė okupacijos metais buvo neteisėtai nusavinta, tarsi ir nepasijuto, tačiau kai kurių „judesių“ atlikta. Ir, deja, man pavyko patirti ne tuos, kurie džiugintų, o priešingai: Jūsų vadovaujamų ministerijų kai kurie priimti nutarimai ir kitokie norminiai dokumentai leido pastebėti, kad jie ne tik, kad savo esme nenukreipti teisingumo atstatymo linkme, bet ir padaryti pažeidžiant LR Konstituciją ir galiojančius įstatymus.

Kadangi iš asmeninės praktikos žinau, kad nesate  mėgėjas pats atsakinėti į Jums adresuotus paklausimus, o persiunčiate juos į ministerijas, o iš viešųjų informacijos šaltinių jau tapo visuotinai žinoma, kad Jūsų nuomonė ne visada sutampa su ministrų nuomone, šio rašto pradžioje noriu išreikšti prašymą, kad į šį mano paklausimą atsakytumėte asmeniškai: gal gi Jūsų asmeninis požiūris į nuosavybės atstatymą netikėtai sutaps su manuoju, o tai man būtų didelis palengvinimas mano be galo nelengvoje kovoje už teisingą nuosavybės į mano tėvų turėtas žemes atstatymą. Be to – kas svarbiausia – šiame rašte kalbėsiu apie dokumentus, kuriuos yra išleidusi vyriausybė, o ne atskiros ministerijos.

Nors savęs nelaikau naiviu, vis tik pabandysiu paprašyti ir rasti galimybę priimti mane asmeniškai, nes mano nuosavybės atstatymo problema itin didelė ir akivaizdi, be to ji susijusi net su trimis Lietuvos regionais.

Norėdamas, kad galima būtų sklandžiau viską išdėstyti ir šiuo laišku stengdamasis itin neišsiplėtoti, pateiksiu tik du klausimus ir juos išdėstysiu dviemis atskiromis dalimis.

I dalis. Apie lygiaverčių sklypų suteikimą Kauno mieste

Visą vilties į būsimą teisingą nuosavybės atstatymą laikotarpį Kauno miestui galiojo žemiau esanti nuostata:

„Kauno mieste naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydis“

 

Vietovės pavadinimas

Naujų žemės sklypų miestuose dydžiai, hektarais

Numatoma perduoti individualiai statybai

Numatoma perduoti sodams, daržams ir kitoms panašioms reikmėms

Kaunas:centrinėje miesto dalyjeteritorijose su išplėtota infrastruktūra

teritorijose su neišplėtota infrastruktūra

kitose teritorijose

0,04Nuo 0,04 ir ne didesnį kaip 0,06

Nuo 0,06 ir ne didesnį kaip 0,12

Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2 [ha]

Nenumatyta

Šie duomenys yra datuojami nuo 2000-10-09 ir yra paimti iš LR Seimo tinklapio, kur nurodoma, kad tokia nutarimo redakcija nustojo galioti tik 2007-06-06. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=111166&p_query=&p_tr2=2  Tačiau iš tikro nenustojo, nes  jau kitame – http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=298806&p_query=&p_tr2=2 puslapyje rašoma, jog Kaune tokios pačios normos išliko ir toliau, iki 2010-04-08.

Kas aktualaus šiose lentelėse? Ogi tai, kad kauniečiams, o tame tarpe ir man, mano jau mirusios Mamos asmenyje, buvo pažadėta skirti naujus sklypus „kitose teritorijose“ iki 20 arų ploto dydžio. Ir štai nuo 2010-04-08 d. ši eilutė paslaptingai dingo. Gal būt todėl, kad jau reikalingi asmenys suspėjo pasinaudoti ir atsiimti kompensacinį sklypą, o likusiesiems juos suteikti nebūtina? Ko gero… tačiau aš įsitikinęs, kad taip Jūsų vadovaujama Vyriausybė pažeidė vieną pagrindinių konstitucinių principų – būti visiems vienodai teisinga.

Kad man buvo numatyta skirti žemės pagal šį punktą, liudija ir daugybiniai Žemės ūkio ministerijos, NŽT ir Kauno žemėtvarkos raštai ir tas faktas, kad man buvo pateiktas vienas siūlymas pasirinkti žemės sklypą, tačiau jie buvo nesuvokiamai beverčiai, todėl aš pasinaudojau teisine galimybe laukti sekančio, o jei reikės ir dar sekančio siūlymo. Nes mano turėta žemė yra viena brangiausių Kaune ir Lietuvoje. O tokią galimybę man suteikė galiojantis įstatymas.

Kodėl tvirtinu, kad veiksmai, kuriuos atliko Vyriausybė, netikėtai išimdama įrašą apie Kaune „kitose teritorijose“ skirtiną sklypą iki 20 arų, yra neteisingi ir neteisėti?

Visų pirma todėl, kad Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymo[1997 m. liepos 1  d. Nr. VIII-359] 5 straipsnio 3 punktas nurodo, kad: „Piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste  tvirtina Vyriausybė miesto, rajono   savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha <…>, Kaune, <…>“.

Mano paryškintos dvi vietos: pirma – Vyriausybė dydį TVIRTINA. Tas patvirtinimas jau įvykęs seniai, jo niekas neginčijo. Gi pastarieji [2010 m.] Jūsų vadovaujamos vyriausybės veiksmai teisiškai reiškė ne tvirtinimą, o PAKEITIMĄ. O to daryti, kaip matome, įstatymas galimybės nenumatė, todėl laikytina, kad Vyriausybė priėmė sprendimą, nenumatytą Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme.

Ir antra… Net jei praleisti pro pirštus sąvokų „Tvirtinti“ ir „Keisti“ neadekvačias prasmes, čia pat nurodyta, kad toks veiksmas gali būti atliktas tik savivaldybės siūlymu. Norėdamas sužinoti ar Kauno m. savivaldybė iš tikrųjų pateikė Vyriausybei nesąžiningą ir neteisingą, eilėje sklypo laukiančių piliečių atžvilgiu siūlymą sumažinti sklypų dydį, aš oficialiu raštu kreipiausi į dabartinį [ir praeitos kadencijos] Kauno miesto merą Andrių Kupčinską [spausti ČIA], klausdamas kada, kieno iniciatyva ir kodėl pateiktas toks diskriminacinis siūlymas vyriausybei ir kas pavardžiui balsavo už tokio dokumento priėmimą. Ir netrukus sulaukiau atsakymo, kad Kauno savivaldybė niekada nesikreipė į LRV dėl sklypų Kaune sumažinimo! [spausti ČIA].

Iš to seka išvada, kad LR vyriausybė žemės plotų dydžius sumažino savo iniciatyva, be savivaldos institucijos ir siūlymo, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą. Esu įsitikinęs, kad tai pripažindama, Vyriausybė turi nedelsiant atitaisyti šią klaidą. Viliuosi, kad Jūsų sąžinė, o ir galimai artėjantys rinkimai, kas paprastai būna tam gera paskata, neleis Jums nueiti seniai pamėgtu keliu, t.y. laukti Teismų išaiškinimo šiais klausimais, nes situacija aiški ir be teismo įsikišimo.

Šiuo klausimu tarsi jau ir išsakiau viską, tačiau negaliu neišsakyti kelių sakinių apie moralines tokio veiksmo pasekmės. Po to, kai iš LRV nutarimo teksto netikėtai dingo „kitų teritorijų“ žemė ir Nacionalinė žemės tarnyba išplatino raštus tiems, kam tokiu būdu paprasčiausiai dingo galimybė gauti taip ilgai lauktą sklypą, aš dar kartą peržvelgiau kauniečių, jau dvidešimt ir daugiau metų eilėje laukiančių teisingumo atstatymo, sąrašą. Jis sutrumpėjo apie 500 žmonių. Ką tai reiškia, Premjere? Ogi tai, kad šis normų pakeitimas sulaužė didelio skaičiaus žmonių likimus. Taip, likimus, aš neapsirinku tai teigdamas, nes netekus tikėjimo savo valstybe, žmogus nebetenka ir tikėjimo šviesia savo ateitimi. Jis nebetenka tikėjimo, kad korupcija, o šiuo atveju jos atmaina – kyšininkavimas [ką kiekvienas galėjo padaryti anksčiau ir likti be problemų], yra blogis. Jis paprasčiausiai gal net pasijunta nebeturintis Tėvynės. Ir ar gali būti kitaip, kai teisingumo atstatymo laukėme >20 metų, žinome, kad daugeliui Lietuvos gyventojų, tokiomis pačiomis aplinkybėmis buvo suteikti „kompensaciniai“ sklypai, o likusiems nebeduodama nieko?

II dalis. Apie TEISINGĄ ATLYGINIMĄ už žemę, kai jos grąžinti natūra nebeįmanoma

Įkainiai, kuriuos atlyginant pinigais [arba vertybiniais popieriais, kurių, kaip teigia Turto fondas, atsakydamas į mano paklausimą, nebėra] už nebeįmanomą grąžinti žemę yra nustačiusi Vyriausybė, yra akivaizdi APGAULĖ! Lietuvos piliečių apgaulė. Kad nebūtų galimybės mane suprasti neteisingai, išdėstau viską pakankamai detaliai… pasiremdamas konkrečiu pavyzdžiu – mano paveldėtos žemės Palangos mieste pavyzdžiu ir straipsniu iš „Lietuvos ryto“ laikraščio. Jų galėčiau pateikti ir daugiau.

Palangos miesto centrinėje dalyje mano giminės paveldimos žemės plotas yra 3,78 ha. Šiuo metu iš šio ploto, man asmeniškai tenkanti dalis sudaro 1,0503 ha. LR Seimui papildžius Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą, piliečiams, laukiantiems nuosavybės atstatymo, atsirado galimybė pakeisti savo valią ir iki 2012 metų birželio pirmos dienos už negrąžintą ir neatlygintą žemę prašyti piniginės kompensacijos. Aš kreipiausi į NŽT Palangos miesto Žemėtvarkos skyrių, su paklausimu, kiek pinigų man būtų išmokėta. Atsakyme man nurodoma, kad už 1,0503 ha. žemės plotą valstybė man išmokėtų 5792 lt. [spausti čia]. Didesnio aiškumo dėlei paaiškinu, kad suma siūloma už >1 ha, rinkoje atitinka apytikriai 0,5 aro kainą, įvertinant žemę būtent toje vietoje, kur yra mano paveldima žemė.

Vis tik rinkos kaina yra labai nevienprasmiškas ir gana ginčytinas klausimas. Todėl įrodymą, kad vyriausybė stengiasi apgauti savo piliečius, pateiksiu kiek kitokiu pavyzdžiu … Mano paveldėtoje žemėje šiandiena įsikūrė „Pušyno“ poilsio namai. Patys poilsio namai [pastatas] užima labai nežymų plotą, o visa kita – realiai nenaudojamas milžiniškas kiemas su prūdeliu ir želdiniais.

Norėdamas sužinoti kokia mano paveldimos žemės vertė, jai tapus „Pušyno“ žeme, paimu Registrų Centro išduotą pažymą, kurioje nurodomi visi „Pušyno“ parametrai [spausti ČIA]:

Adresas Palanga, Žvejų g. 1
Pagrindinė tikslinė paskirtis Kita
Žemės sklypo plotas 2,7212 ha.
Užstatyta teritorija 0,2203 ha.
Indeksuota žemės sklypo vertė 1 780 318 Lt.
Nuosavybės teisė Lietuvos Respublika, a/k 11110****
Sudaryta panaudos sutartis: LR VRM Poilsio ir reabilitacijos centras„Pušynas“, a.k. 18871****
Įrašas galioja: Nuo 2006-08-29

Taigi, pačios valstybės nustatyta indeksuota žemės vertė [o ji keletą kartų žemesnė už vidutinę realią rinkos vertę] yra 1 mln. 780 318 lt. už 2,7212 ha.

arba 654 240 Lt. už 1 ha. Tuo tarpu man siūloma už 1 ha. atsiimti 5514 lt.

Reiškia Valstybė pasisavintų 654240 – 5514 = 648726 lt. man priklausančios vertės!

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis teigia:  “Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Kad man atsiųstame atsakyme nėra nieko panašaus į Teisingumą, neabejotų nei vaikas. Situacija NEsuvokiama, todėl pabandžiau išsiaiškinti ar Teisingo atlyginimo sąvoka įtvirtinta tik Konstitucijoje ar ir įstatyme… Tame pačiame Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme, Bendrosiose nuostatose yra parašyta:   “Lietuvos Respublikos Seimas, <…> pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš  okupaciją  įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą; <…> pabrėždamas,   kad   tęstinių   nuosavybės   teisių   atkūrimas  grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos  įstatymo  “Dėl  piliečių  nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį  turtą  atstatymo  tvarkos  ir  sąlygų” nuostata –  Lietuvos  Respublikos  piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o  jei  šios  galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama;

Ponas Premjere. Jums iš pirmo žvilgsnio gal gali pasirodyti nereikšmingu straipsnis apie Jūsų bendrapartietį 2012 m. balandžio 16 d. dienraštyje “Lietuvos rytas”, straipsnyje “Aukso gyslą veikėjas rado pajūrio žemėje“, kur aprašoma taip pat žemės nuosavybės istorija Palangoje. Straipsnis paremtas faktais iš teismų, o tarpe jų yra ir tokie duomenys: „28 arų žemės sklypą V.Š*****is vienam šiauliečiui pardavė už 3,3 mln. Litų“, „<…>beveik pusės hektaro ploto sklypą įvertinęs 35 tūkst. litų <…> Beveik 8 arų ploto žemės sklypą fiktyviuose tarpusavio sandoriuose abu verslininkai įvertino juokinga 5 tūkst. litų suma. Nepraėjus nė metams V.Š*****is abu šiuos sklypus bendrovei „Vanagupės parkas” pardavė už 7 mln. litų“. Tačiau čia atkreiptinas dėmesys, kad tiek už 3,3 mln. lt. parduotas 28 arų sklypas, tiek pusės hektaro žemės plotas, realizuotas už 7 mln. lt. yra finansiniu-vertiniu požiūriu kur kas mažesnės vertės zonoje, t.y. Palangos pakraštyje, prie „Vanagupės“ poilsiavietės, tuo tarpu mano žemė yra Palangos centrinėje dalyje, todėl jos ir vidutinė rinkos kaina yra gerokai aukštesnė.

Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį ir į šią pastraipą: „Po tokio teismo sprendimo Palangos apylinkės prokuratūra nusprendė, kad restitucijos taikyti negalima, nes žemės sklypus įsigiję asmenys ir bendrovės yra sąžiningi pirkėjai. Prokurorai mano, kad dėl apsimestinių sandorių nepagrįstai praturtėjęs ir valstybei turėjusią priklausyti žemę pardavęs V.Š*****is privalo sumokėti piniginę kompensaciją – 11,015 mln. litų, kuriuos jis gavo už žemės sklypus.“ O privačių asmenų atveju kaip su restitucija?

Ponas Premjere. Šis straipsnis ir jame aprašoma tikra istorija yra labai analogiška mano neatgaunamų žemių atžvilgiu. Tik dalyviai čia sukeisti vietomis priešingai. Straipsnyje aprašytas atvejis, kai privatus asmuo, melagingai vertindamas žemės kainą, apgaudinėjo valstybę. Gi mano atveju su manimi taip, deja, nori pasielgti valstybė. Iš to galima būtų padaryti net labai kraupią išvadą, kad Lietuvos valstybė ėmė konkuruoti su pavieniais privačiais asmenimis – „kas ką labiau sugebės apgauti“. O tai, jei taip būtų iš tikro, būtų jau tragedija šalies mastu. Tokia valstybė, neabejotinai liktų pasmerkta susinaikinimui. Neleiskite piliečiams ir užsienio nedraugams susidaryti tokių minčių, gelbėkite Lietuvos prestižą.

Baigdamas šį raštą, noriu jį sukonkretinti. Labai prašau Jūsų kritiškai įvertinti esamą, mano nurodytą situaciją ir:

–         Atšaukti Lietuvos Respublikos Vyriausybės   1998 m. liepos 23 d.  N u t a r i m o   Nr. 920, 2010-04-09 d.  pakeitimą [naują redakciją], kurio pasekoje po 20 metų laukimo, likusiai iki šiol neatgavusiai naujo žemės sklypo kauniečių daliai atimta galimybė jį atgauti, t.y. prašau įrašyti atgal eilutę, numatančią suteikiamo neatlygintinai sklypo dydį Kauno mieste „kitose teritorijose – Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2“.

–          Pakeisti Vyriausybės atlyginimo piliečiams už valstybės priverstinai išperkamą žemę metodiką, ko pasekmėje žmonėms būtų išmokamos kompensacijos, kurios atitiktų visuotinai suprantamą TEISINGUMO sąvoką.

Romualdas Matelis

R.MATELIS: „Teisingumo vertė Lietuvoje – keli skatikai. Ar pakels jo vertę valdžia ar teismai?“

2 Komentaras

22 metai… Toks laiko tarpas niekingai trumpas, jei kalbėtume apie mūsų planetą. Ne ką vertesnis jis pasirodytų ir jei bandytume kalbėti apie valstybę arba tautą. Tačiau jei į tokį laiko tarpsnį pažvelgtume per žmogaus gyvenimo trukmės lęšį, jis jau visiems atrodytų be galo ilgas. Nes kiekvienas puikiai suvokiame, kad tai, ko blogo, tik gal kiek daugiau nei trečdalis vidutinės žmogaus gyvenimo trukmės. Kiekvienas iš mūsų, kuris jau sulaukęs brandos amžiaus, turime jau begalę savo jaunystės prisiminimuose nugrimzdusių draugų, kurių, deja, žinome, jau niekada nebepamatysime.

50 metų trukusi sovietinė okupacija, tai laikotarpis, kuris prarijo ištisas kelias kartas. Kai kas taip niekada gyvenime ir neprisilietė prie Lietuvos Nepriklausomybės: jie gimė narve, pagyveno tam tikrą tarpsnį ir… išėjo į ten, iš kur nebegrįžtama. Gaila tų žmonių, todėl tarsi nežymią paguodą matome tame, kad vis tik didesnė tautos dalis per savo gyvenimą bent kažkiek matė ir laisvės. Kas jaunystėje buvo spėjęs įkvėpti gaivios Nepriklausomybės gūsį, kas jau gerokai senstelėjęs sulaukė išsvajoto tautos savarankiškumo. Bet ar tikrai sulaukė?

Šiandiena šia tema galima ginčytis tarpusavyje iki nukritimo ir neprieiti vieningos nuomonės. Keista? Gal ne taip jau ir keista. Nes ilgus metus mus supusios sąlygos, deja, daugeliui spėjusios tapti natūraliomis, nebe visiems leidžia suvokti kur esame ir ko taip ilgai troško mūsų tėvai ir senoliai. Adaptavusis brandaus socializmo sąlygomis, nebe kiekvienam pavyksta suvokti kas yra gėris ir kokį nuostabų jausmą jis gali sukelti, jei jį teikiame savo broliams ir seserims, draugams ir net visai nepažįstamiems. Už tai daugumai labai puikiai suprantamu tapo arši ir bekompromisinė kova dėl bet kurios, reikalingos arba visai nebūtinos materialinės vertybės. Ženkli dalis mūsų žmonių nustojo skirti gėrį nuo blogio, o sąžinė tapo tik paplėkusia praeities atgyvena. Pilnos piniginės prasibrovė į visus gyvenimo švyturius, o jų klastinga šviesa atėmė mus supančios aplinkos realų suvokimą. Valdžia, kas automatiškai ėmė garantuoti šiuos pseudo šviesulius, tapo vieninteliu gyvenimo troškimu.

Kaip nebūtų liūdna daryti tokias konstatacijas, dar liūdniau suvokti, kad buvusi tarybų valdžia čia ne pagrindinė kaltininkė. Taip, ji demoralizavo didelę žmonių dalį, tačiau net ji pati savyje nebuvo tokia be gailesčio žiauri ir abejinga blogiui, kokią turime šiandiena. Ne, tegul nesupyksta tie, kuriems pasirodys, kad teisinu sovietinę okupaciją –  to jokiu būdu negalėčiau daryti jau vien todėl, kad mano sąmonėje neišoperuojamai įaugę tie nežmoniški genocido metai, kai didžiąją imperiją valdė despotai stalinai, dzeržinskiai ir berijos. Atėmę iš manęs galimybę kada nors matyti savo dieduką, priešokupacinės Lietuvos armijos karininką, sušaudytą Sibiro politinių kalinių kalėjime. Tačiau kaip bet kokios gamtos stichijos, taip ir kraugerių epocha vėliau atslūgo ir mano kartoje jau gyveno tik pasyvioji baimė. Kalbu apie tą jausmą, kurį mums daugeliui, slapčia, savo be galo karčios patirties rezultate, buvo įskiepyje Tėvai. Laimei, bent jau mano karta, gimusieji keletą metų po rezistencinio pasipriešinimo palaužimo, tikros kraugerystės nebepatyrė. Todėl, nors buvome ir pakankamai atsargūs, palaipsniui jau ir drąsėjome. Romo Kalantos auka ir po to sekusioji mažoji lietuvių revoliucija, akivaizdus to įrodymas: mes nebebuvome epušės lapai, nors ir puikiai suvokėme, kad drakonas, visu svoriu užkritęs ant mūsų, tik nebe toks agresyvus, bet nusikelti jį vis tiek ne mūsų jėgoms. Tiesa, netolima praeitis parodė, kad šioje vietoje mes klydome, bet ta klaida nėra nei apmaudi, nei smerktina. Tiesiog klydome. Kodėl klydome, jei būsime sąžiningi, neturime vienareikšmio atsakymo ir šiandiena. Tik prielaidas, bet jos gana skirtingos…

– Mes nugalėjome! – šiandiena šūkalioja pavieniai mano amžininkai. Bet tai daugumoje mažai moralines vertybes išpažįstantys žmogeliai. Tai, paprastai tie, kuriems Tiesa yra tik išmislas. Tai dažnai tie, kurie per kraupius sausio įvykius sėdėjo namuose užsisklendę duris ir į viešumą išlindo tik prasidėjus giedrai. Jie puikiai „sukosi“ ir prie okupacinės valdžios, vadovavo komjaunimui ir tuometinėms, nieko nesprendžiančioms profsąjungoms, bet galimai jautėsi vis dar nepakankamai įvertinti. O tikrumoje nugalėjome ne mes. Tikrumoje savo nevykusį gyvenimą atgyveno didysis drakonas, jis nusilpo ir ėmė merdėti. Jo kūną vargino ne atskiri spazmai, o pilnumoje įsigalėję traukuliai. Ir jis, gavęs keletą stiprių spyrių nuo savo amžinojo konkurento – kapitalizmo, ėmė pasidavinėti, kol galiausiai sukniubo. Ne, jokiu būdu negalėčiau nors kiek sumenkinti tikrųjų patriotų, susiliejusių į persitvarkymo, o vėliau ir išsivadavimo Sąjūdį, veiklos ir ryžto. Tai buvo itin žvali, iškili ir išprususi tautos dalis ir savo veiksmais puikiai pagrindė seną patarlę, kad mažas akmenėlis didelį vežimą verčia. Tačiau negalima nesuvokti, kad ne kiekvienas akmenėlis tokius vežimus verčia: tam turi būti ir akivaizdus nuolydis, ir neteisingas vežimo svorio subalansavimas.

Tačiau imperijos šermenys jau tolokai praeityje, o mano šio rašinio tikslas tikrai ne anų metų analizė. Man rūpi tai, kuo gyvename šiandiena, tuo labiau, kai turime dviejų epochų akistatą ir tikrai nėra aišku kuriai daugiau pliusiukų sudėliotų tauta jei kas nors sumąstytų tokį referendumą. Nes išsvajotoji [o gal okupacijos pasekmėje – labiau dirbtinai išreklamuota] demokratija, nebeturėdama konkurento, iššiepė daugeliui mūsų savo jau raukšlėtus nasrus ir parodė ne mažiau sutręšusius, bet dar skaudžiai kandančius dantis. Demokratija, ko gero, jau sparčiai sensta ir tik ta aplinkybė, kad ji dar sąlyginai neseniai buvo nugalėtoja, o naujasis konkurentas dar neužaugęs, jai dar sudaro tarsi tam tikrą saugumo iliuziją. Bet ji jau nebeturi savo patrauklumo ir, man atrodo, kad to pasekoje ji kasdiena vis labiau išsikvepia. Jos papuošalai tapo tik menkaverčiais blizgučiais – pilnos gėrybių vitrinos vis tik yra tik vitrinos, o jos daugeliui mūsų tapo tuo pačiu, ką mes matėme ir sovietmečiu. Taip pat per stiklą, tik tai buvo televizijos ekranai. O per stiklą medaus nepalaižysi…

Aš nematau didelio skirtumo kaip mes vadinsime turimą epochą – demokratija ar tiesiog kapitalizmu. Rausiantis vadovėlyje, žinoma, surasčiau kuris iš jų yra kūnas, o kuris tik skraistė. Tačiau tai ir nėra svarbu. Tiek demokratija, tiek kapitalizmas tik mulkina mus, neva, mes turime lygias galimybes į bet ką. Iš tikro gi, net pilnametystės sulaukęs jaunuolis jau aiškiai suvokia, kad jo galimybės kur kas menkesnės, o gal net nulinės, lyginant su kilmingu bendraamžiu. Bet palaukite, kilmingu? O ar tokių turime? Aš labai abejoju, nes visas gerasis tautos genofondas sovietmečiu buvo išnaikintas arba išblaškytas po pasaulį. O pagaliau kas tas genofondas? Tarsi tai sakydami, turėtume galvoti apie mumyse glūdinčius DNR. Bet nėra nei to, nes joks mokslas iki šiol nėra paskelbęs, kad pas kažką iš mūsų geri DNR, o pas kažką – blogi. Žinoma, jei negalvosime apie natūralius apsigimimus, kurių pasitaikė visais laikais tiek tarp turtingųjų, tiek tarp biedniokų. Viena, ko gaila, tai tautos kultūros. Ji nunyko arba bent jau labai sumenko. O su ja pasitraukė ir vertybės. Būtent todėl šiandiena mažai kam rūpi tikrasis žmogaus intelektas – kam vertinti šiandiena tai, kas savaime neduoda pajamų? Kad intelekto nebereikia nei varguoliams, nei turtuoliams, puikiai įrodo ir tai, kokie žmonės vis gausiau išrenkami į seimą, ir tai, kokie paskiriami į atsakingus postus. Pagaliau ir tai, kokios televizijos ir radijo laidos turi aukščiausius reitingus. Aš pats puikiai prisimenu savo jaunystę ir žinau, kokia ji maištinga, kaip veržliai braunasi prie naujienų. Bet tam yra tam tikras gyvenimo tarpsnis. O šiandiena? Šiandiena net senukai aptarinėja neretai atvirai nusišnekančius ar drastiškai vulgariai bandančius nusipirkti vietą scenoje „meno“ veikėjus. Todėl aš neretai mąstau, kad gal ta laiminga aplinkybė, kad nepatyrėme karo baisumų, deja, sąlygoja tai, kad mes daugelis taip ir nesubrendome? Tiesa, nuojauta ir loginis mąstymas man kužda, kad visa tai laikina situacija, kad netrukus ir vėl sugrįš pas žmones tradicinės vertybės, nes be jų gyvenimas taps ne gyvenimu, o egzistencija. O žmogus taip jau sutvertas, kad ilgai negalės gėrėtis beprasmybėmis. Tik laiko klausimas, kada atsiras lyderiai vėl atvesiantys tautą į tiesų, šimtmečiais patikrintą kelią. Bet kol kas turime situaciją, kurią galima drąsiai vadinti būtent vienu iš demokratijos, vargu ar bepagydomos ligos požymių.

Kas stipresnis, tas ir teisus, – įvardindavo neva džiunglių įstatymu alegorijų mėgėjai. Ir tai suprantama, ten, miškuose ir slėniuose tikrai egzistuoja tokia gamtos tvarka. Bet žmonės, save įvardinę skambia lotyniška sąvoka HOMO SAPIENS [mąstantis žmogus], visada matė savo išskirtinumą prieš kitas gyvybės formas būtent tame, kad jie išmokę žmonių tarpusavio santykius ir santykius tarp atskirų individų ir valstybės reguliuoti įstatymais, o tai reiškė, kad įmanomai – teisingumo principais. Bet kur jie, tie, kurie tai darė su tikru užsidegimu? Galima manyti, kad visais laikais studijuoti teisę rinkosi būtent tie, kuriems sąžinė buvo pagrindinis gyvenimo stimuliatorius. O ką turime šiandiena? Taip vadinama rinkos ekonomika, ko gero, sugniuždė tą vienintelį mūsų pranašumą prieš kitas gyvybės formas. Nes teisė ir teisingumas, vargu ar išliko daugumos Temidės tarnų pašaukimu. Čia, galima manyti, į priekį prasibrovė taip pat materialinių vertybių švyturiai. Kitaip argi galėtume turėti tokius žemus teismų reitingus? Teisininko, savo profesijos patrioto, aukščiausia garbės pakopa, neabejotinai turėtų būti geras jo vardas. Bet panašu, kad ir čia viską nustelbę materialiniai pseudo švyturiai. O suprantamą teisininko pasididžiavimą savo teisingomis ir išmintingomis nutartimis, pakeitęs noras būti neliečiamam ir netikrinamam. Jausti tarsi su šventojo aureole. Suprantama, bloga aplinka, neabejotinai daro didelį neigiamą poveikį ir tiems, kurie gal būt norėtų priiminėti teisingus sprendimus. Nes galimai visose gyvenimo srityse įsivyravusi baimė tarti teisingą žodį, kuris nepatiks galingiesiems materialinių vertybių valdytojams, iš dalies suprantamas jausmas kai galvojame apie sistemą, kuri niekaip neužtikrina saugios socialinės aplinkos.

Vis tik visus pinigų klapčiukus [ir čia kalbu nebūtinai apie Temidės žmones] aš būčiau linkęs suskirstyti į dvi dalis. Vienus į pasyviuosius, kurie savyje jaučiasi per silpni ką nors keisti ir todėl pasirinkę plaukimą pasroviui ir į tuos, kurie bado patys reguliuoti tas sroves. Jei pirmuosius iš dalies galima ir suprasti, tai antrieji yra tikros visuomenės piktžolės. Čia kalbu apie tuos, kurie deda pastangas tas sroves nukreipinėti ne pagal gamtos numatytas trajektorijas, o viską suvesti tik sau palankia kryptimi. Tik kur gi ta gamtos galybė, kad taip ilgai neparuošiamas deramas atkirtis savavaldžiautojams? Atsakymo nežinau, bet tikiu, kad jis netrukus atsiras pats. Nes vis daugiau atsirandančių mozolių ant visuomenės kūno, negalės nepažadinti tų, kurie ilgą laiką pasyviai žvalgėsi į kitus ir tingiai laukė savaiminio doros sugrįžimo. Teisingumas negali nesugrįžti, nes kitaip laukia absoliutus visuomenės išsigimimas, degradacija, o galutinėje pasekmėje ir susinaikinimas. Neįtikėtina, kad žmonija sutiktų sugrįžti į pirmykštę bendruomenę, nors tokių požymių šiandiena aš matau. Teisingumas turi ir vėl iškilti aukščiau visko, o mes privalome kiekvienas pagal savo sugebėjimus tą inicijuoti.

Tai tiek gal tos „lyrinės“ dalies. Tiek tos teorijos. Dabar pereisiu prie konkrečių gyvenimo neteisingumo svarsčių, užgulusių ne tik mane, bet ir pakankamai ženklią silpnosios mūsų visuomenės dalį. Pereisiu prie daug kam jau užmirštos nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo. Tiesa, ir čia negaliu nesugrįžti prie sovietinės imperijos kasdienybės ciklų. Gyvenome vienaip, o teigėme kitaip. Pasaulio bendruomenės tai vertino kaip sunkiai suvokiamą žmogaus teisių paniekinimą, bet mes gyvenome… Mes buvome išmokę per egzaminus sakyti, kad ten, Vakaruose, žmogus nuo ryto iki vakaro engiamas, nors širdyje galvodavome, kad yra priešingai. Prisimenu daug kam sunkiai įveikiamą mokslinio komunizmo valstybinį egzaminą. Be jo, mūsų apsiginti diplomai, būtų neįgavę teisinės formos. Mano grupiokės, artėjant šiam egzaminui, drebėjo iš baimės. O aš, prisimenu, juokiausi iš jų. Ir mokinau jas – „Tai gi taip viskas paprasta. Tiesiog viską sakykite priešingai negu manote ir egzaminas išlaikytas“. Tokia tikrovė tuo pačiu ir juokino ir smarkiai slėgė. Gi negali jaustis itin maloniai, kai esi priverstas kalbėti prieš savo įsitikinimus, tačiau melas buvo labai nesudėtingas, o jo pateikinėti kažkokia įtikinama forma nei nereikėjo. Vis tik tai buvo šlykšti mūsų kasdienybė. Tokios, kitur nei sovietuose, būti, atrodė, nei negalėjo būti. Bet pasirodo, galėjo. Nežinau ar tai sąlygoja tai, kad Lietuvoje dar vis dominuoja buvusieji komjaunuoliai, ar todėl, kad ir visas Vakarų pasaulis jau sugedęs, bet analogiškai gyvename ir šiandiena. Tik dabar meluoja jau ne studentai, o tie patys, kurie melu grindė savo gyvenimą okupacinėse struktūrose. Ir tas melas tokiomis aplinkybėmis, dešimteriopai šlykštesnis, o su juo taikstytis negalima niekaip.

Man dar prieš akis egzaminas, kurį turėsiu laikyti teismuose. Ir tik po jų aš galėsiu parašyti naują, išsamų referatą apie tai. Jei nors truputi tikėti, kad Lietuvos Konstitucija yra tikrai šventas teisingumo pagrindas, reikia tikėti ir savo pergale. Naivus aš ar ne, nežinau, bet tikiu nugalėsiąs melą ir apgaulę. Nuosavybės teisių atstatymas į paveldėtą nekilnojamąjį turtą pas mane užsitęsė taip ilgai tik dėl mano velionio Tėvuko begaliniu tikėjimu Nepriklausomybės atstačiusios Lietuvos dora. Jie, praėjęs Sibiro universitetus, mane nuolatos ramino: „Neskubėkime į teismus, Lietuva dar silpna, neatgavusi jėgų, todėl dar negali visko deramai sutvarkyti. Jau jau, netrukus viskas susitvarkys, luktelėkime dar šiek tiek“. Tiesą sakant aš savyje nesutikdavau su jo šiomis mintimis, nes mačiau labai daug priešingų požymių. Tačiau jo senas amžius, silpna sveikata ir patriotiniai jausmai, neleido man nepaklūsti, tad visa tai tęsėsi… Ir pasiekė šią dieną.

Prieš mėnesį laiko gavau iš kelių žemėtvarkos tarnybų laiškus, kuriuose buvau tarsi džiuginamas – seimas priėmė laikiną įstatymą, pagal kurį visi pretendentai į nuosavybės atstatymą, iki šių metų birželio 1 d. gali pakeisti savo valią ir parašyti prašymą, vietoje natūra atstatomos nuosavybės į turėtą žemę, išmokėti pinigais. Kiek jų būtų mokama, raštuose neužsiminta ir tai kvepėjo klasta. Parašiau prašymus į šias žemėtvarkas, kalbėti konkrečių skaičių kalba, o ne užuominomis ir netrukus sulaukiau atsakymų. Suprantama, deramo atlygio nesitikėjau, tačiau tai, ko sulaukiau, pranoko net blogiausius sapnus. Už Kaune man nesugrąžintus 27 arus brangios žemės [rajonas, kuriame yra nacionalizuota žemė šiandiena yra antras iš brangiausių Kaune] man pasiūlyta 21 tūkstantis litų suma. Čia turiu pastebėti, kad per sovietmetį mano tėvams pavyko išlaikyti savo valdyme 9,5 aro, ši žemė nors Savivaldybės potvarkiu jau seniai grąžinta, iki šiol, dėl Kauno valdininkų kaltės neįregistruota Registrų centre. Nežiūrint to, per paskutinius keletą metų mane tiesiog atakavo keli greta esančių daugiaaukščių namų gyventojai, su prašymais parduoti tuos nepilnus 10 arų. Aš visada jiems atsakydavau, kad man pačiam čia gera gyventi ir neturiu jokio tikslo emigruoti nežinai kur, tačiau vieną kartą juokais pasakiau vienam jų – „Jei duosit 3 milijonus, gal ir parduosiu“. Reakcija buvo tokia: „Gal šiek tiek per daug, bet už vieną milijoną nupirkčiau jau šiandien pat“. Taigi rinkos kainą, sprendžiant pagal šį atvejį nors ir nėra tvirtas rodiklis, tačiau pasako daug ką… Na ar galėtų kas nors tvirtinti, net įvertinant esančią stagnaciją nekilnojamojo turto rinkoje, kad tris kartus didesnis žemės plotas yra vertas 21 tūkstančio? Aišku ne. Bet valstybė, kurios Konstitucijoje be jokių dviprasmybių parašyta, kad jei žemė iš piliečio priverstinai išperkama, už ją turi būti TEISINGAI atlyginama, PASIRODO, GALI. Ne, gerbiamieji, negali. Valstybė tik apsimeta visagale ir tuo pačiu demonstruoja, kad vadovaujantiems ponams Konstitucija tik vaikiškos pasakos.  Ar ilgai tai gali tęstis? Va čia ir klausimas kaip į tai reaguos Teismai. Viliuosi, kad bent prieš visą pasaulį Lietuvos valdininkai nenorės parodyti to, ką rodo daugeliui iš mūsų po vieną…

Sulaukęs visų Nacionalinės žemės tarnybų atsakymų, kuriuose atsiskleidė piliečius pašiepiančios piniginės vertės, parašiau apibendrintą pareiškimą Nacionalinei žemės tarnybai prie LŽŪ ministerijos, kuriame paprašiau kritiškai įvertinti visus šiuos paistalus ir įpareigoti pavaldžius skyrius apskaičiuoti Teisingo atlyginimo dydį. Šioje vietoje buvau priverstas pažymėti savo įsitikinimą, kad tiek skaitydami Konstituciją, tiek ir nuosavybės atstatymo įstatymą, kurio bendrojoje dalyje įrašyta ta pati konstitucinė nuostata teisingai atlyginti, valdininkai ir vyriausybė galimai paprasčiausiai praleido žodį „Teisingai“ ir to rezultate gavosi bet kokia, iš debesėlio nukabinta kompensacijos suma. Tačiau netrukęs ateiti atsakymas, kuriame nebuvo atsakoma net į eilę mano pateiktų klausimų, skambėjo maždaug pagal sparnuotąja tapusia rusiška fraze – „Vsio zakonno“. Šiandiena teko išsiųsti į NŽT jau naują raštą, kurį perkopijuoju šio rašinio apačioje. Baiginėju ir atskirą raštą premjerui A.Kubiliui, kurio tekstą Jums tikiuosi paviešinti jau rytoj. Tiesa, dalis Jūsų gal dar prisimenate mano vieną atvirą paklausimą Premjerui A.Kubiliui praeitų metų vasarą ir žinote, kad ministras pirmininkas nežinojo ką atsakyti į klausimą „Ar Lietuva oficialiai yra Teisinė valstybė, ar tik tautosakiniame lygmenyje?“ bei dar kelis klausimus, todėl kreipėsi pagalbos į Žemės ūkio ministrą, persiųsdamas mano paklausimą jam. Deja, žemės ūkio specialistams, manau, tai dar labiau nežinoma mįslė, todėl man į tai taip ir nebuvo niekaip atsakyta. Tačiau dabar aš jau labiau apsiskaitęs ir žinau, kad į paklausimus vyriausybė piliečiams atsakyti privalo, todėl tikiuosi ir į šį ir į kitus savo raštus atsakymų sulauksiu ir apie tai būtinai informuosiu ir savo platų skaitytojų ratą.

Ateityje paviešinsiu ir kitas turimas įdomesnes žinias iš teisinės valstybės vadovų ar jų pavaldinių. Paprasčiausiai tam šiandiena man niekaip neužtenka laiko, nes spaudžia teisminiai klausimai dėl nuosavybės deramo atstatymo Palangoje… O teismai griežti, juose nustatyti terminai „siauri“. Pražiopsojus juos gali jau visai „teisėtai“ nebetekti vilties į teisingą nuosavybės atstatymą. 22 valstybės vilkinti metai – niekieno ir niekaip nepasmerkti, bet piliečiams galioja kitokios datos – 30, 20 ir net 7 dienos. Ir jų pažeisti nevalia, tvarkykis nors ir be miego.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijosVadovui Algiui BAGDONUI

algis.bagdonas@nzt.lt

2012 04 17

Romualdo MATELIO

gyv. Xxxxxx g. XX-XX

Kaunas, XXXXX,

rexxxxxka@mail.ru

PAREIŠKIMAS

[dėl NŽT prie ŽŪM atsakymo į mano 2012-03-31 d. raštą]

Dėkoju už atsakymą ir už „paraginimą“ jį skųsti LR Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau manau, kad šis raginimas per ankstyvas, nes likote neatsakę į mano raštą, todėl negalėčiau net tinkamai suformuluoti paties skundo turinio. Tikiuosi, kad tik per apsirikimą įrašėte, kad išnagrinėjote mano skundą, nes atsakyme liko daug neatsakytų vietų. Iš esmės Jūsų atsakymas rodo tik tai, kad manote, kad Jums pavaldūs skyriai paskaičiavimus atliko teisingai, t.y. „vadovaujantis Žemės įvertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205“, tačiau nepaaiškinote man kaip ši tvarka sietina su Konstitucine nuostata TEISINGAI ATLYGINTI už valstybės išperkamą žemę, nors tikiuosi, jog sutiksite, kad LR Konstitucija yra aukščiausios galios teisinis aktas, kurio pagrindu priimami įstatymai ir tik tada, remiantis šiais įstatymais yra priimami LRV nutarimai.

Savo atsakyme Jūs, p. A.Bagdonai, absoliučiai nepasisakėte apie mano pateiktus Registrų centro įkainavimus to juridinio subjekto, kuris šiuo metu yra užėmęs mano paveldimą žemę, t.y. apie „Pušyno“ pensionato valstybinės įmonės Registrų centras nustatytą kainą. Gal, kaip Žemės ūkio ministerijai pavaldi institucija, Nacionalinė žemės tarnyba paprasčiausiai vengia bandyti analizuoti LRV nutarimo – aukščiau stovinčios organizacijos priimtų aktų teisėtumą ir teisingumą Lietuvos piliečių atžvilgiu? Nors aš įsitikinęs, kad Teisinei demokratinei valstybei tokios savybės neturėtų būti įmanomos, tai galimai tik autokratinės šalies valdymo stilius. Todėl man paprasčiausiai kyla klausimas, kaip Nacionalinė žemės tarnyba supranta teisingą atlyginimą. Panašų klausimą atskiru raštu pateikiu ir LR premjerui Andriui Kubiliui, tačiau tik esant kelių suinteresuotų institucijų atskiroms nuomonėms galima pasiekti bendrą teisingą sprendimą. Nuosavybės atstatymo įstatyme, toje dalyje, kuri liečia nuosavybės atstatymą į pastatus, yra paaiškinta labai suprantamai: teisingu atlyginimu laikoma tokia pinigų suma, už kurią pilietis gali nusipirkti lygiavertį pastatą, lygiavertėje vietoje. Deja, aiškinant išperkamos žemės teisingą apmokėjimą, tokio aiškaus išaiškinimo nėra. Vis tik peršasi išvada, kad atlyginant už bet kurį nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, remiantis protingumo kriterijumi ir šiuo atveju pilietis, už gautą kompensaciją turėtų galėti nusipirkti kitą, tokio pat dydžio toje pačioje vietoje žemės sklypą. Kitaip kuo gi pasireikštų Konstitucijos numatomas TEISINGAS ATLYGINIMAS?

Ta pačia proga noriu sužinoti kokios yra mano galimybės atsiimti natūra bent didesnę dalį „Pušyno“ poilsio namų teritorijos, nes ji, mano paveldimos žemės rėžyje, yra apie 90% laisva, neužstatyta žemė ir niekaip nenaudojama jokioms rekreacijos reikmėms. Aš niekada nesu atsisakęs pretenzijų į nuosavybės natūra atstatymą šiai žemei, todėl prašau man išaiškinti ką turėčiau daryti, kad galėčiau atgauti paveldimą žemę. Čia, užbėgdamas galimoms manipuliacijoms už akių, turiu pažymėti, kad praeitų metų birželio mėnesį turėjau kelialapį ir gydžiausi „Pušyne“ todėl puikiai mačiau, kad kiemas poilsiautojams nėra reikalingas, nežiūrint to, kad jis tikrai gražiai apsodintas gėlėmis.

Nevargindamas Jūsų plačios apimties raštais, viliuosi, kad mano klausimai yra suprantami. O apibendrindamas juos vis tik dar kartą juos pakartosiu:

1.   Prašau man paaiškinti kas yra TEISINGAS atlyginimas į valstybės išperkamą žemę, kada nėra įmanomą jos grąžinti pretendentams? Ir kuo pasireiškia tas teisingumas?

2.   Ar tai, kad Registrų centras yra nustatęs, kad „Pušyno“ pensionato 1 ha. kiemo kaina yra 654 240 lt. yra teisingi duomenys?

3.   Kauno Žemėtvarkos sk. mane informavo, kad už man neatstatomą nuosavybę į 0,2752 ha žemės, aš gaučiau 21135 lt., kuriuo man valstybė mokėtų galimai neapibrėžtą ilgą laiką. Ar įmanoma už minimus 21 tūkstantį litų Kaune, mano gimtajame Žaliakalnyje, kur žemės pačios brangiausios, nusipirkti kitą 27 arų dydžio žemės plotą?

Aš sąmoningai, taupydamas Jūsų laiką, nepateikinėsiu klausimų kitų mano nacionalizuotų žemių klausimu, nes tikiuosi, kad visose Lietuvos vietovėse vadovaujatės bent jau analogiškomis nuostatomis. Be kita ko, norėdamas išvengti galimų nemalonių situacijų, informuoju Jus, kad visus savo susirašinėjimus ir kitus šios rūšies dokumentus, aš skelbiu internete, taip siekdamas viešumo, todėl iš anksto atsiriboju nuo bet kokių galimų pretenzijų ateityje, kad tai darau neįspėjęs ir tarsi pažeisdamas susirašinėjimo konfidencialumą.

Pagarbiai                                                                                                             _             _             _                             R.Matelis

„Lietuvos žinios“: Žemės negrąžina, pinigų nesiūlo

Parašykite komentarą

Kristina

Kučinskaitė

Žemės negrąžina, pinigų nesiūlo

Kauno gyventojams, kuriems turi būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę, šis turtas ne tik negrąžinamas, bet už jį net nesumokama.

Kaunietis Ramūnas Kupstas dar 1992-aisiais pateikė prašymą žemėtvarkininkams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo proseneliui Jonui Mikšai priklausiusius sklypus, esančius aplink Lampėdžių karjerą. R.Kupstas išsiaiškino, kad jo proseneliui priklausė 9 hektarai žemės. Tačiau archyvuose pavyko rasti duomenų tik apie maždaug 2,6 hektaro dydžio sklypą, valdytą J.Mikšos.

Pirmiausia R.Kupstui buvo atkurta nuosavybė į 10 arų plotą prie Lampėdžių karjero. „Didžiuoju sklypu pradėjome aktyviai domėtis 2001 metais. Atsirasdavo įvairiausių kliūčių, dėl kurių negalėdavome atkurti nuosavybės teisių – tai sklypo ribos buvo neaiškios, tai sužinodavome, kad jis – draustinio dalis“, – LŽ pasakojo kaunietis.

Tačiau Kauno savivaldybės administracijos atstovų teiginius paneigė iš kitų institucijų gauti raštai. Paaiškėjo, kad J.Mikšos valdytas turtas nepateko į draustinio teritoriją.

Kai R.Kupstui neliko jokių teisinių kliūčių susigrąžinti iki 1939-ųjų giminės turėtą turtą, Kauno taryba nusprendė paimti jį visuomenės reikmėms. Lygiai taip pat R.Kupstas neteko ir žemės, kurios priklausymą proseneliui galėjo įrodyti ne dokumentai, o liudininkai. Visuomenės reikmėms prieš kelerius metus paimtame plote buvo įrengtas Lampėdžių paplūdimys.

Atima, ką gali

Vieną sklypą iš J.Mikšos artimųjų perėmusi savivaldybė užsimojo priglausti ir didįjį. Jis tarsi padalytas į dvi dalis – vienoje įsikūrusi irklavimo bazė, o kita nenaudojama. „Buvo akivaizdu, kad žemės, ant kurios įrengta irklavimo bazė, neatgausime. Tačiau prarasti likusios sklypo dalies tikrai nesitikėjome“, – aiškino R.Kupstas.

Kauno politikai nusprendė kitaip – jie iš J.Mikšos paveldėtojų atėmė visą sklypą, aiškindami, kad jo reikės norimai plėsti irklavimo bazei. Miesto tarybos sprendimą R.Kupstas apskundė valstybės kontrolierei. Jau pradėti rengti ir dokumentai teismui. „Nesame net informuoti, kiek ir kada ketinama mums sumokėti už visuomenės poreikius turinčio tenkinti sklypo paėmimą“, – pabrėžė kaunietis.

Peržengė visas ribas

Kauno tarybos narys Stasys Žirgulis buvo vienas tų, kurie balsavo prieš viso sklypo paėmimą visuomenės reikmėms. Kolegoms politikams jis aiškino, kad prieš priimant sprendimą būtina susitarti su savininkais, išsiaiškinti finansinius niuansus. „Tai, kas buvo padaryta, peržengė visas ribas“, – pareiškė S.Žirgulis. Anot jo, apie tai, kad būtina atkurti R.Kupsto teises į artimųjų valdytą turtą, byloja Seimo kontrolierių įstaigos, Aplinkos ministerijos ir kitų institucijų raštai.

Be to, per Kauno tarybos posėdį Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius –>>>  pranešė, kad irklavimo bazei reikia tik vieno hektaro žemės.

Priedanga – strateginis planas

Kauno vicemeras Rimantas Mikaitis “Lietuvos Žinioms” tvirtino, kad apie Lampėdžiuose norimą įkurti tarptautinę irklavimo bazę kalbama jau seniai. Toks objektas numatytas miesto strateginiame plane. Vicemeras prisipažino nieko negirdėjęs apie savivaldybės administracijos derybas su paimtosios žemės tikraisiais savininkais. Jis patvirtino ir tai, kad politikai nežino, kokio sklypo reikia norint įrengti pageidaujamą bazę. Dėl jos dydžio pradėta konsultuotis tik po tarybos sprendimo – tada, kai R.Kupstas pareiškė ginsiantis savo teises teisme.

„Lietuvos žinios“ 2009 gegužės 4d.

Romualdas Matelis: Žemėtvarkos pareigūnai blogai atlieka savo pareigas

Parašykite komentarą

“Siekdamas paspartinti nuosavybės teisių atkūrimo į žemę miestuose procesą, bei kuo skubiau įvykdyti įsipareigojimus piliečiams, Lietuvos Respublikos Seimas pakeitė LR „Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ [toliau – Atkūrimo] įstatymo 10, 16, 21 straipsnius, kurių nuostatos įsigaliojo 2012 m. vasario 1 d. Pakeistame įstatyme įtvirtintas papildomas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 metų birželio 1 d. buvusių miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdas – pinigais. Minėto Įstatymo 21 str. antroje dalyje taip pat numatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimta sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais.

Tai oficiali informacija, kurią paplatino viena valstybinė Žemėtvarkos tarnyba. Pagarba jai už tai, tačiau… Pažvelkime kaip dirba kitos LŽŪM pavaldžios tarnybos ir departamentai…

Iki birželio 1 dienos likę vos kiek daugiau nei trys mėnesiai. Žinoma, labai tikėtina, kad šis terminas gali būti pratęstas. Tačiau gali ir nebūti… O žmonėms, vardan to, kad jie galėtų padaryti teisingą sprendimą, reikia žinoti viską detaliai. Šiuo atveju konkrečias sumas pinigų, kurias jie gali tikėtis gauti iš valstybės kaip kompensaciją už iš jų atimtą žemę. Gi jokia paslaptis, kad apie vertę mes visi sprendžiame realiais pinigais. Jei už gautus pinigus aš galiu įsigyti kitą analogišką lygiavertį žemės sklypą, aš tikrai nevarginsiu valstybės reikalaudamas iš kitos planetos man atkelti mano nusavintą žemę. Bet jei už pinigus, kuriuos man pasiūlys LR vyriausybė, aš nebegalėsiu nusipirkti to, kas iš manęs atimta, aš ir toliau liksiu laukti nuosavybės atstatymo natūra…

Negaliu teigti, kad visos LR Žemėtvarkos tyli apie šį nuosavybės atstatymo įstatymo pakeitimą, tačiau Kauno Žemėtvarka (skyriaus vedėja Neringa  PETNYČYTĖ) apie šį įstatymo pakeitimą “kantriai” tyli. Suprantama, ši tarnyba per 20 metų jau perprato savo “klientus” – dauguma jų jau visai senukai, niekaip nebepajėgiantys apsiginti nuo valstybės pareigūnų savivalės, todėl ji puikiai suvokia, kad yra absoliuti padėties šeimininkė. Kam dar vargintis rašant nors ir formalius raštus? Šiems žmonėms net kėdžių atsisėsti nebūdavo bent jau senosiose patalpose Giedraičių gatvėje. Gi seniai gali ir pastovėti, gal greičiau iškeliaus į Anapilį… Gal ir dabar taip, Sapiegos gatvėje, nežinau.

Moralinės atjautos gal nei neturėjusieji valdininkai, matyt, pakeis savo pasaulėžiūrą tik kai juos pačius suries senatvė. Jei pakeis iš viso. Bet mane stebina kas kita. Regis turėjome ir padorių šviesių asmenybių. Turiu omenyje tiek LR Žemės ūkio ministrą K.Starkevičių, tiek jo dešiniąją ranką Edvardą Raugalą. Kalbant apie pastarąjį, nesistebėti itin sunku. Dar būdamas Kauno Registrų centro vienu iš vadovų, jis lygiagrečiai priklausė ir Lietuvos Žemės savininkų sąjungai. Gal ir dabar priklauso, tačiau buvęs aktyvus savininkų gynėjas, pakliuvęs į postą iš kurio tikrai galėtų svariai prisidėti  prie teisingumo atstatymo, pasikeitė. Regis dabar jam kaip tik kažkas uždraudė kištis į nuosavybės atstatymą. Na ką, kaip ir visada – skęstančiųjų gelbėjimas pačių skęstančiųjų reikalas.

Ne mažiau stebina ir LŽŪM Nacionalinės žemės tarnybos “valstybinės reikšmės paslapčių” buvimas. Štai atsivertę jų puslapį “AKTUALIJOS”, sužinome, kad  Šiaulių rajone vyks Valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo aukcionas. Gal sudalyvauti? Spaudžiame ant nuorodos, kad sužinoti visas detales, tačiau… Stop! reikia prisijungti, o kaip tai padaryti jei nėra registracijos? Matyt ne kiekvienam japui tai skirtas aukcionas…

Liūdna, teks apsieiti be miško.

%d bloggers like this: