Pradžia

ekspertai.eu: Palangos žemėtvarka tyčiojasi: savininkams grąžina 1-2 kv. m. žemės sklypus

4 Komentaras

Teko girdėti, kad šiam, žemiau esančiam Ekspertai.eu straipsneliui neseniai antrino ir kažkuri Televizija, kuri rodė vaizdus, kaip Palangoje atmatuojami kvadratiniai metrai net po tvenkinio vandeniu. Gaila, nemačiau… Gal sakau tie metrai atmatuojami po man vis dar negrąžintos žemės, esančios p/n “Pušynas“ kieme, tvenkiniais?

Bet šiuo atveju nesiplėtosiu. Pateikiu informaciją iš minimo tinklapio.

=====================================================

skelbta: 2012-12-07 09:29 | Autorius: ekspertai.eu


Tai vienas kvardatinis metras, palangiškiai žemę atgauna ir dvigubai didesniais lopinėliais.

Į portalą ekspertai.eu kreipėsi žemės sklypo Palangoje paveldėtoja B. V. (pavardė redakcijai žinoma), kurios tėvo turėtos žemės grąžinimas buvo vilkinamas, dabar jau pareikšta, kad žemės neliko. Moteris teigė, kad visiškas pasityčiojimas – buvusių pievų grąžinimas. Net jei žmogus turėjo tų pievų 3 ha, dabar jam bus grąžinama po 2, 3 kv. m. dešimtyje ar daugiau sklypų. „Ką veikti su tokiais lopinėliais?“-  stebisi paveldėtoja. Jos teigimu, kiti savininkai netgi atsisako tokių „plotų“.

 Tuo tarpu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 3 punkte nurodoma, kad piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste tvirtina vyriausybė miesto, rajono savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnis kaip 0,3 ha kituose miestuose.

Specialistai teisės aktų nepažeidžia?

„Specialistai gali skirstyti žemės plotus po 1-2 kvadratinius metrus, jie tai daro vadovaudamiesi teisės aktais. Buvo daug savininkų vėliau atsirado paveldėtojai, vaikai, anūkai. Žmogus palieka dviem sūnums, o sūnus dar trims anūkams, pretendentų skaičius išaugo, todėl po tiek ir žemės gauna“, – aiškino Nacionalinės žemės tarnybos vyriausioji specialistė, atstovė spaudai Aušra Pociūtė.

Paklausta, kodėl žmonėms, kuriems turėjo būti grąžinama 20 arų žemės sklypas, duodama po 18-19 arų, specialistė teigė, kad nėra tokios prievolės, jog turėtų būti grąžinama būtent 20 arų. Vyriausybės yra numatyta, kad Palangos miesto teritorijoje grąžintinas plotas nuo 4 iki 20 arų, bet tai nėra griežtai nustatyta. Jeigu dėl įvairių priežasčių neįmanoma suformuoti 20 a sklypo, už likusią dalį žmogus gali prašyti kompensacijos pinigais. Pasak specialistės, jis nėra visiškai nuskriaudžiamas.

Kilus klausimui, ar iš tų nuskaičiuojamų 1-2 arų neformuojami nauji papildomi sklypai kažkam, A. Pociūtė sakė esanti įsitikinusi, kad tokių atvejų nėra, tiesiog sklypai nėra taisyklingi keturkampiai, gali likti kažkoks miško kampas, upė, pastatas ar apsaugota teritorija, paminklas, rezervatas, tuomet ir nepavyksta suformuoti viso sklypo, ir žmonėms siūloma, kas turima. „Girdėjau, kad Būtingėje yra ir po 20 arų, bet galbūt žmonės ten nelabai nori žemės“, – svarstė vyriausioji specialistė. Anot jos, jeigu 260 žmonių valdė kažkiek hektarų, tai labai daug gal ir neturėjo, ganykla atrodo didelė, bet jeigu išskirstysi visiems, tai tiek ir susidarys. „Nežinau, kiek ten dabar likę tų plotų, bet išaugo pretendentų skaičius. Ir patys žmonės nėra geranoriški, jei, tarkime, vienoje šeimoje su seneliais yra 10 asmenų ir jie gauna po tuos kelis arus, siūlo sujungti, kad nebūtų tie sklypai mažučiai, tai žmonės nesutinka, nori kiekvienas sau. Sudėtinga ten situacija tuose plotuose“, – teigė A. Pociūtė.

Šiuos klausimus specialistė pateikė Palangos žemėtvarkos skyriui, kad ten dirbantys žemėtvarkininkai tiksliau paaiškintų susidariusią padėtį. Pateikiame atsakymus:

Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyrius sprendimus priima vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, o maži grąžinami plotai susidaro dėl objektyvių priežasčių.

Iki nacionalizacijos minėtas ganyklas, kurių bendras plotas buvo 152,99 ha, valdė 242 asmenys. Kai prasidėjo nuosavybės teisių atkūrimas į šį bendrai valdytą plotą atkurti nuosavybės teises pretendavo 501 asmuo (žmonių skaičius išaugo dėl žemės paveldėtojų), tačiau plotai jau buvo sumažėję, nes per tą laiką dalis ganyklų buvo užstatyta, kita dalis – užsodinta mišku.

Šiuo metu Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais patvirtinti 25 žemės sklypai (bendras plotas 6,3820 ha), suformuoti buvusių bendrųjų ganyklų teritorijoje, kurių žemė bus gražinama žmonėms. Kiti 5 patvirtintų žemės sklypų planai, kurių bendras plotas 6,6424 ha, yra grąžinti Savivaldybei pataisymui, kadangi sklypai patenka į valstybinės reikšmės miškus (miškų plotai turi būti išimti).

Taigi, šiuo metu yra 324 pretendentai į šiai dienai galimą grąžinti 6,3820 ha plotą, dalys bus grąžintos suformuotuose 25 sklypuose. Savivaldybei pataisius minėtus 5 sklypų planus, plotas padidės. Kol nėra atlikti tikslūs matavimai, būsimo papildomo ploto nurodyti negalime. Pretendentams suformuotose ganykliniuose sklypuose atkuriamos dalys yra nustatomos proporcingai kiekvienam bendraturčiui likusiam negrąžintam plotui, todėl kai kurie plotai ir tesudaro kelis kvadratinius metrus. Dalys nustatomos vadovaujantis LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057.

Asmenims yra gražinama po 18 arba 19 arų, o ne po dvidešimt. Specialistai teisinasi, kad taip suplanuoja architektai. Pakomentuokite.

Pagal Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimą Nr. 920 ,,Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ asmenys už Palangos miesto teritorijoje iki nacionalizacijos turėtą žemę gali gauti 4-20 arų žemės sklypus Palangos mieste.

Jeigu piliečio turėtas žemės sklypas buvo ne mažiau kaip 0,04 ha didesnis už dabar jo naudojamą žemės sklypą, jam pagal galimybę papildomai perduodamas neatlygintinai nuosavybėn naujas ne mažesnis kaip 0,04 ha žemės sklypas individualiai statybai bei kitai paskirčiai. Bendras piliečiui perduoto neatlygintinai nuosavybėn jo naudojamo žemės sklypo ir papildomai perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo plotas neturi būti didesnis už 0,20 ha.

Kadangi projektuojant gyvenamųjų namų kvartalą turi būti numatyti privažiavimai prie sklypų, gatvės, kitos komunikacijos ir pan., suformuoti tiksliai tokio ploto sklypus, į kuriuos piliečiai turi teisę atkurti nuosavybės teises, neįmanoma.

Jeigu piliečiui sugrąžintas ar perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotas miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį pagal šį įstatymą jam atkuriamos nuosavybės teisės, už likusią dalį valstybė jam atlygina pinigais.

Paveldėtoja turi savo nuomonę

Paveldėtoja nesutinka, kad negalima suformuoti 20 arų sklypo, nes laukuose, kuriuose nėra jokio kelio, upės, medžio, kryžiaus, t. y. jokio trukdžio, sklypai vis tiek grąžinami apie 18 – 19 arų. Ji domisi, ar valstybės įstatymai numatę kelius (gatves) formuoti iš paveldėtojų žemės. Be to, kokie teisės aktai leidžia paskirti po 1 m. dešimtyje sklypų. „Įsivaizduokite, kaip tokią nuosavybę reikės įsiregistruoti kadastre“,- stebėjosi moteris. Paklausta, kodėl nenori minėti savo pavardės, moteris atsakė, kad tokiu atveju žemės gali apskritai negauti, nes Palangoje žemė dalijama kažkaip įdomiai.

======================================================

Rašykite savo nuomones laisvai…

O Jūsų komentarai ne mažiau laukiami ir po straipsniu apie valdininkų savivalę ir jų galimus rėmėjus [palaikytojus], kurių tiesioginė pareiga būtent kontroliuoti ar nevyksta piktnaudžiavimas.

http://matelis.wordpress.com/2012/12/11/r-matelis-palangos-kontrolieres-atsakymas-labai-miglotas-deja/

 

Reklama

R.Matelio viešas laiškas Premjerui Andriui KUBILIUI

Komentarų: 1

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vadovui,

Premjerui Andriui KUBILIUI

Gedimino pr. 11, Vilnius,

01103 mptarnyba@lrv.lt

2012 m. balandžio 22 d.

Romualdo MATELIO,

Xxxxxxxx g. xx-xx Kaune,

XXXXX, reromaka@mail.ru

VIEŠAS PAREIŠKIMAS – PRAŠYMAS

Ponas Premjere. Jūsų vadovavimo laike, nors ryškesnių poslinkių žemės nuosavybės atstatymo piliečiams klausimais, kurių nuosavybė okupacijos metais buvo neteisėtai nusavinta, tarsi ir nepasijuto, tačiau kai kurių „judesių“ atlikta. Ir, deja, man pavyko patirti ne tuos, kurie džiugintų, o priešingai: Jūsų vadovaujamų ministerijų kai kurie priimti nutarimai ir kitokie norminiai dokumentai leido pastebėti, kad jie ne tik, kad savo esme nenukreipti teisingumo atstatymo linkme, bet ir padaryti pažeidžiant LR Konstituciją ir galiojančius įstatymus.

Kadangi iš asmeninės praktikos žinau, kad nesate  mėgėjas pats atsakinėti į Jums adresuotus paklausimus, o persiunčiate juos į ministerijas, o iš viešųjų informacijos šaltinių jau tapo visuotinai žinoma, kad Jūsų nuomonė ne visada sutampa su ministrų nuomone, šio rašto pradžioje noriu išreikšti prašymą, kad į šį mano paklausimą atsakytumėte asmeniškai: gal gi Jūsų asmeninis požiūris į nuosavybės atstatymą netikėtai sutaps su manuoju, o tai man būtų didelis palengvinimas mano be galo nelengvoje kovoje už teisingą nuosavybės į mano tėvų turėtas žemes atstatymą. Be to – kas svarbiausia – šiame rašte kalbėsiu apie dokumentus, kuriuos yra išleidusi vyriausybė, o ne atskiros ministerijos.

Nors savęs nelaikau naiviu, vis tik pabandysiu paprašyti ir rasti galimybę priimti mane asmeniškai, nes mano nuosavybės atstatymo problema itin didelė ir akivaizdi, be to ji susijusi net su trimis Lietuvos regionais.

Norėdamas, kad galima būtų sklandžiau viską išdėstyti ir šiuo laišku stengdamasis itin neišsiplėtoti, pateiksiu tik du klausimus ir juos išdėstysiu dviemis atskiromis dalimis.

I dalis. Apie lygiaverčių sklypų suteikimą Kauno mieste

Visą vilties į būsimą teisingą nuosavybės atstatymą laikotarpį Kauno miestui galiojo žemiau esanti nuostata:

„Kauno mieste naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydis“

 

Vietovės pavadinimas

Naujų žemės sklypų miestuose dydžiai, hektarais

Numatoma perduoti individualiai statybai

Numatoma perduoti sodams, daržams ir kitoms panašioms reikmėms

Kaunas:centrinėje miesto dalyjeteritorijose su išplėtota infrastruktūra

teritorijose su neišplėtota infrastruktūra

kitose teritorijose

0,04Nuo 0,04 ir ne didesnį kaip 0,06

Nuo 0,06 ir ne didesnį kaip 0,12

Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2 [ha]

Nenumatyta

Šie duomenys yra datuojami nuo 2000-10-09 ir yra paimti iš LR Seimo tinklapio, kur nurodoma, kad tokia nutarimo redakcija nustojo galioti tik 2007-06-06. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=111166&p_query=&p_tr2=2  Tačiau iš tikro nenustojo, nes  jau kitame – http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=298806&p_query=&p_tr2=2 puslapyje rašoma, jog Kaune tokios pačios normos išliko ir toliau, iki 2010-04-08.

Kas aktualaus šiose lentelėse? Ogi tai, kad kauniečiams, o tame tarpe ir man, mano jau mirusios Mamos asmenyje, buvo pažadėta skirti naujus sklypus „kitose teritorijose“ iki 20 arų ploto dydžio. Ir štai nuo 2010-04-08 d. ši eilutė paslaptingai dingo. Gal būt todėl, kad jau reikalingi asmenys suspėjo pasinaudoti ir atsiimti kompensacinį sklypą, o likusiesiems juos suteikti nebūtina? Ko gero… tačiau aš įsitikinęs, kad taip Jūsų vadovaujama Vyriausybė pažeidė vieną pagrindinių konstitucinių principų – būti visiems vienodai teisinga.

Kad man buvo numatyta skirti žemės pagal šį punktą, liudija ir daugybiniai Žemės ūkio ministerijos, NŽT ir Kauno žemėtvarkos raštai ir tas faktas, kad man buvo pateiktas vienas siūlymas pasirinkti žemės sklypą, tačiau jie buvo nesuvokiamai beverčiai, todėl aš pasinaudojau teisine galimybe laukti sekančio, o jei reikės ir dar sekančio siūlymo. Nes mano turėta žemė yra viena brangiausių Kaune ir Lietuvoje. O tokią galimybę man suteikė galiojantis įstatymas.

Kodėl tvirtinu, kad veiksmai, kuriuos atliko Vyriausybė, netikėtai išimdama įrašą apie Kaune „kitose teritorijose“ skirtiną sklypą iki 20 arų, yra neteisingi ir neteisėti?

Visų pirma todėl, kad Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymo[1997 m. liepos 1  d. Nr. VIII-359] 5 straipsnio 3 punktas nurodo, kad: „Piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste  tvirtina Vyriausybė miesto, rajono   savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha <…>, Kaune, <…>“.

Mano paryškintos dvi vietos: pirma – Vyriausybė dydį TVIRTINA. Tas patvirtinimas jau įvykęs seniai, jo niekas neginčijo. Gi pastarieji [2010 m.] Jūsų vadovaujamos vyriausybės veiksmai teisiškai reiškė ne tvirtinimą, o PAKEITIMĄ. O to daryti, kaip matome, įstatymas galimybės nenumatė, todėl laikytina, kad Vyriausybė priėmė sprendimą, nenumatytą Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme.

Ir antra… Net jei praleisti pro pirštus sąvokų „Tvirtinti“ ir „Keisti“ neadekvačias prasmes, čia pat nurodyta, kad toks veiksmas gali būti atliktas tik savivaldybės siūlymu. Norėdamas sužinoti ar Kauno m. savivaldybė iš tikrųjų pateikė Vyriausybei nesąžiningą ir neteisingą, eilėje sklypo laukiančių piliečių atžvilgiu siūlymą sumažinti sklypų dydį, aš oficialiu raštu kreipiausi į dabartinį [ir praeitos kadencijos] Kauno miesto merą Andrių Kupčinską [spausti ČIA], klausdamas kada, kieno iniciatyva ir kodėl pateiktas toks diskriminacinis siūlymas vyriausybei ir kas pavardžiui balsavo už tokio dokumento priėmimą. Ir netrukus sulaukiau atsakymo, kad Kauno savivaldybė niekada nesikreipė į LRV dėl sklypų Kaune sumažinimo! [spausti ČIA].

Iš to seka išvada, kad LR vyriausybė žemės plotų dydžius sumažino savo iniciatyva, be savivaldos institucijos ir siūlymo, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą. Esu įsitikinęs, kad tai pripažindama, Vyriausybė turi nedelsiant atitaisyti šią klaidą. Viliuosi, kad Jūsų sąžinė, o ir galimai artėjantys rinkimai, kas paprastai būna tam gera paskata, neleis Jums nueiti seniai pamėgtu keliu, t.y. laukti Teismų išaiškinimo šiais klausimais, nes situacija aiški ir be teismo įsikišimo.

Šiuo klausimu tarsi jau ir išsakiau viską, tačiau negaliu neišsakyti kelių sakinių apie moralines tokio veiksmo pasekmės. Po to, kai iš LRV nutarimo teksto netikėtai dingo „kitų teritorijų“ žemė ir Nacionalinė žemės tarnyba išplatino raštus tiems, kam tokiu būdu paprasčiausiai dingo galimybė gauti taip ilgai lauktą sklypą, aš dar kartą peržvelgiau kauniečių, jau dvidešimt ir daugiau metų eilėje laukiančių teisingumo atstatymo, sąrašą. Jis sutrumpėjo apie 500 žmonių. Ką tai reiškia, Premjere? Ogi tai, kad šis normų pakeitimas sulaužė didelio skaičiaus žmonių likimus. Taip, likimus, aš neapsirinku tai teigdamas, nes netekus tikėjimo savo valstybe, žmogus nebetenka ir tikėjimo šviesia savo ateitimi. Jis nebetenka tikėjimo, kad korupcija, o šiuo atveju jos atmaina – kyšininkavimas [ką kiekvienas galėjo padaryti anksčiau ir likti be problemų], yra blogis. Jis paprasčiausiai gal net pasijunta nebeturintis Tėvynės. Ir ar gali būti kitaip, kai teisingumo atstatymo laukėme >20 metų, žinome, kad daugeliui Lietuvos gyventojų, tokiomis pačiomis aplinkybėmis buvo suteikti „kompensaciniai“ sklypai, o likusiems nebeduodama nieko?

II dalis. Apie TEISINGĄ ATLYGINIMĄ už žemę, kai jos grąžinti natūra nebeįmanoma

Įkainiai, kuriuos atlyginant pinigais [arba vertybiniais popieriais, kurių, kaip teigia Turto fondas, atsakydamas į mano paklausimą, nebėra] už nebeįmanomą grąžinti žemę yra nustačiusi Vyriausybė, yra akivaizdi APGAULĖ! Lietuvos piliečių apgaulė. Kad nebūtų galimybės mane suprasti neteisingai, išdėstau viską pakankamai detaliai… pasiremdamas konkrečiu pavyzdžiu – mano paveldėtos žemės Palangos mieste pavyzdžiu ir straipsniu iš „Lietuvos ryto“ laikraščio. Jų galėčiau pateikti ir daugiau.

Palangos miesto centrinėje dalyje mano giminės paveldimos žemės plotas yra 3,78 ha. Šiuo metu iš šio ploto, man asmeniškai tenkanti dalis sudaro 1,0503 ha. LR Seimui papildžius Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą, piliečiams, laukiantiems nuosavybės atstatymo, atsirado galimybė pakeisti savo valią ir iki 2012 metų birželio pirmos dienos už negrąžintą ir neatlygintą žemę prašyti piniginės kompensacijos. Aš kreipiausi į NŽT Palangos miesto Žemėtvarkos skyrių, su paklausimu, kiek pinigų man būtų išmokėta. Atsakyme man nurodoma, kad už 1,0503 ha. žemės plotą valstybė man išmokėtų 5792 lt. [spausti čia]. Didesnio aiškumo dėlei paaiškinu, kad suma siūloma už >1 ha, rinkoje atitinka apytikriai 0,5 aro kainą, įvertinant žemę būtent toje vietoje, kur yra mano paveldima žemė.

Vis tik rinkos kaina yra labai nevienprasmiškas ir gana ginčytinas klausimas. Todėl įrodymą, kad vyriausybė stengiasi apgauti savo piliečius, pateiksiu kiek kitokiu pavyzdžiu … Mano paveldėtoje žemėje šiandiena įsikūrė „Pušyno“ poilsio namai. Patys poilsio namai [pastatas] užima labai nežymų plotą, o visa kita – realiai nenaudojamas milžiniškas kiemas su prūdeliu ir želdiniais.

Norėdamas sužinoti kokia mano paveldimos žemės vertė, jai tapus „Pušyno“ žeme, paimu Registrų Centro išduotą pažymą, kurioje nurodomi visi „Pušyno“ parametrai [spausti ČIA]:

Adresas Palanga, Žvejų g. 1
Pagrindinė tikslinė paskirtis Kita
Žemės sklypo plotas 2,7212 ha.
Užstatyta teritorija 0,2203 ha.
Indeksuota žemės sklypo vertė 1 780 318 Lt.
Nuosavybės teisė Lietuvos Respublika, a/k 11110****
Sudaryta panaudos sutartis: LR VRM Poilsio ir reabilitacijos centras„Pušynas“, a.k. 18871****
Įrašas galioja: Nuo 2006-08-29

Taigi, pačios valstybės nustatyta indeksuota žemės vertė [o ji keletą kartų žemesnė už vidutinę realią rinkos vertę] yra 1 mln. 780 318 lt. už 2,7212 ha.

arba 654 240 Lt. už 1 ha. Tuo tarpu man siūloma už 1 ha. atsiimti 5514 lt.

Reiškia Valstybė pasisavintų 654240 – 5514 = 648726 lt. man priklausančios vertės!

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis teigia:  “Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Kad man atsiųstame atsakyme nėra nieko panašaus į Teisingumą, neabejotų nei vaikas. Situacija NEsuvokiama, todėl pabandžiau išsiaiškinti ar Teisingo atlyginimo sąvoka įtvirtinta tik Konstitucijoje ar ir įstatyme… Tame pačiame Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme, Bendrosiose nuostatose yra parašyta:   “Lietuvos Respublikos Seimas, <…> pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš  okupaciją  įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą; <…> pabrėždamas,   kad   tęstinių   nuosavybės   teisių   atkūrimas  grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos  įstatymo  “Dėl  piliečių  nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį  turtą  atstatymo  tvarkos  ir  sąlygų“ nuostata –  Lietuvos  Respublikos  piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o  jei  šios  galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama;

Ponas Premjere. Jums iš pirmo žvilgsnio gal gali pasirodyti nereikšmingu straipsnis apie Jūsų bendrapartietį 2012 m. balandžio 16 d. dienraštyje “Lietuvos rytas”, straipsnyje “Aukso gyslą veikėjas rado pajūrio žemėje“, kur aprašoma taip pat žemės nuosavybės istorija Palangoje. Straipsnis paremtas faktais iš teismų, o tarpe jų yra ir tokie duomenys: „28 arų žemės sklypą V.Š*****is vienam šiauliečiui pardavė už 3,3 mln. Litų“, „<…>beveik pusės hektaro ploto sklypą įvertinęs 35 tūkst. litų <…> Beveik 8 arų ploto žemės sklypą fiktyviuose tarpusavio sandoriuose abu verslininkai įvertino juokinga 5 tūkst. litų suma. Nepraėjus nė metams V.Š*****is abu šiuos sklypus bendrovei „Vanagupės parkas” pardavė už 7 mln. litų“. Tačiau čia atkreiptinas dėmesys, kad tiek už 3,3 mln. lt. parduotas 28 arų sklypas, tiek pusės hektaro žemės plotas, realizuotas už 7 mln. lt. yra finansiniu-vertiniu požiūriu kur kas mažesnės vertės zonoje, t.y. Palangos pakraštyje, prie „Vanagupės“ poilsiavietės, tuo tarpu mano žemė yra Palangos centrinėje dalyje, todėl jos ir vidutinė rinkos kaina yra gerokai aukštesnė.

Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį ir į šią pastraipą: „Po tokio teismo sprendimo Palangos apylinkės prokuratūra nusprendė, kad restitucijos taikyti negalima, nes žemės sklypus įsigiję asmenys ir bendrovės yra sąžiningi pirkėjai. Prokurorai mano, kad dėl apsimestinių sandorių nepagrįstai praturtėjęs ir valstybei turėjusią priklausyti žemę pardavęs V.Š*****is privalo sumokėti piniginę kompensaciją – 11,015 mln. litų, kuriuos jis gavo už žemės sklypus.“ O privačių asmenų atveju kaip su restitucija?

Ponas Premjere. Šis straipsnis ir jame aprašoma tikra istorija yra labai analogiška mano neatgaunamų žemių atžvilgiu. Tik dalyviai čia sukeisti vietomis priešingai. Straipsnyje aprašytas atvejis, kai privatus asmuo, melagingai vertindamas žemės kainą, apgaudinėjo valstybę. Gi mano atveju su manimi taip, deja, nori pasielgti valstybė. Iš to galima būtų padaryti net labai kraupią išvadą, kad Lietuvos valstybė ėmė konkuruoti su pavieniais privačiais asmenimis – „kas ką labiau sugebės apgauti“. O tai, jei taip būtų iš tikro, būtų jau tragedija šalies mastu. Tokia valstybė, neabejotinai liktų pasmerkta susinaikinimui. Neleiskite piliečiams ir užsienio nedraugams susidaryti tokių minčių, gelbėkite Lietuvos prestižą.

Baigdamas šį raštą, noriu jį sukonkretinti. Labai prašau Jūsų kritiškai įvertinti esamą, mano nurodytą situaciją ir:

–         Atšaukti Lietuvos Respublikos Vyriausybės   1998 m. liepos 23 d.  N u t a r i m o   Nr. 920, 2010-04-09 d.  pakeitimą [naują redakciją], kurio pasekoje po 20 metų laukimo, likusiai iki šiol neatgavusiai naujo žemės sklypo kauniečių daliai atimta galimybė jį atgauti, t.y. prašau įrašyti atgal eilutę, numatančią suteikiamo neatlygintinai sklypo dydį Kauno mieste „kitose teritorijose – Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2“.

–          Pakeisti Vyriausybės atlyginimo piliečiams už valstybės priverstinai išperkamą žemę metodiką, ko pasekmėje žmonėms būtų išmokamos kompensacijos, kurios atitiktų visuotinai suprantamą TEISINGUMO sąvoką.

Romualdas Matelis

R.MATELIS: „Teisingumo vertė Lietuvoje – keli skatikai. Ar pakels jo vertę valdžia ar teismai?“

2 Komentaras

22 metai… Toks laiko tarpas niekingai trumpas, jei kalbėtume apie mūsų planetą. Ne ką vertesnis jis pasirodytų ir jei bandytume kalbėti apie valstybę arba tautą. Tačiau jei į tokį laiko tarpsnį pažvelgtume per žmogaus gyvenimo trukmės lęšį, jis jau visiems atrodytų be galo ilgas. Nes kiekvienas puikiai suvokiame, kad tai, ko blogo, tik gal kiek daugiau nei trečdalis vidutinės žmogaus gyvenimo trukmės. Kiekvienas iš mūsų, kuris jau sulaukęs brandos amžiaus, turime jau begalę savo jaunystės prisiminimuose nugrimzdusių draugų, kurių, deja, žinome, jau niekada nebepamatysime.

50 metų trukusi sovietinė okupacija, tai laikotarpis, kuris prarijo ištisas kelias kartas. Kai kas taip niekada gyvenime ir neprisilietė prie Lietuvos Nepriklausomybės: jie gimė narve, pagyveno tam tikrą tarpsnį ir… išėjo į ten, iš kur nebegrįžtama. Gaila tų žmonių, todėl tarsi nežymią paguodą matome tame, kad vis tik didesnė tautos dalis per savo gyvenimą bent kažkiek matė ir laisvės. Kas jaunystėje buvo spėjęs įkvėpti gaivios Nepriklausomybės gūsį, kas jau gerokai senstelėjęs sulaukė išsvajoto tautos savarankiškumo. Bet ar tikrai sulaukė?

Šiandiena šia tema galima ginčytis tarpusavyje iki nukritimo ir neprieiti vieningos nuomonės. Keista? Gal ne taip jau ir keista. Nes ilgus metus mus supusios sąlygos, deja, daugeliui spėjusios tapti natūraliomis, nebe visiems leidžia suvokti kur esame ir ko taip ilgai troško mūsų tėvai ir senoliai. Adaptavusis brandaus socializmo sąlygomis, nebe kiekvienam pavyksta suvokti kas yra gėris ir kokį nuostabų jausmą jis gali sukelti, jei jį teikiame savo broliams ir seserims, draugams ir net visai nepažįstamiems. Už tai daugumai labai puikiai suprantamu tapo arši ir bekompromisinė kova dėl bet kurios, reikalingos arba visai nebūtinos materialinės vertybės. Ženkli dalis mūsų žmonių nustojo skirti gėrį nuo blogio, o sąžinė tapo tik paplėkusia praeities atgyvena. Pilnos piniginės prasibrovė į visus gyvenimo švyturius, o jų klastinga šviesa atėmė mus supančios aplinkos realų suvokimą. Valdžia, kas automatiškai ėmė garantuoti šiuos pseudo šviesulius, tapo vieninteliu gyvenimo troškimu.

Kaip nebūtų liūdna daryti tokias konstatacijas, dar liūdniau suvokti, kad buvusi tarybų valdžia čia ne pagrindinė kaltininkė. Taip, ji demoralizavo didelę žmonių dalį, tačiau net ji pati savyje nebuvo tokia be gailesčio žiauri ir abejinga blogiui, kokią turime šiandiena. Ne, tegul nesupyksta tie, kuriems pasirodys, kad teisinu sovietinę okupaciją –  to jokiu būdu negalėčiau daryti jau vien todėl, kad mano sąmonėje neišoperuojamai įaugę tie nežmoniški genocido metai, kai didžiąją imperiją valdė despotai stalinai, dzeržinskiai ir berijos. Atėmę iš manęs galimybę kada nors matyti savo dieduką, priešokupacinės Lietuvos armijos karininką, sušaudytą Sibiro politinių kalinių kalėjime. Tačiau kaip bet kokios gamtos stichijos, taip ir kraugerių epocha vėliau atslūgo ir mano kartoje jau gyveno tik pasyvioji baimė. Kalbu apie tą jausmą, kurį mums daugeliui, slapčia, savo be galo karčios patirties rezultate, buvo įskiepyje Tėvai. Laimei, bent jau mano karta, gimusieji keletą metų po rezistencinio pasipriešinimo palaužimo, tikros kraugerystės nebepatyrė. Todėl, nors buvome ir pakankamai atsargūs, palaipsniui jau ir drąsėjome. Romo Kalantos auka ir po to sekusioji mažoji lietuvių revoliucija, akivaizdus to įrodymas: mes nebebuvome epušės lapai, nors ir puikiai suvokėme, kad drakonas, visu svoriu užkritęs ant mūsų, tik nebe toks agresyvus, bet nusikelti jį vis tiek ne mūsų jėgoms. Tiesa, netolima praeitis parodė, kad šioje vietoje mes klydome, bet ta klaida nėra nei apmaudi, nei smerktina. Tiesiog klydome. Kodėl klydome, jei būsime sąžiningi, neturime vienareikšmio atsakymo ir šiandiena. Tik prielaidas, bet jos gana skirtingos…

– Mes nugalėjome! – šiandiena šūkalioja pavieniai mano amžininkai. Bet tai daugumoje mažai moralines vertybes išpažįstantys žmogeliai. Tai, paprastai tie, kuriems Tiesa yra tik išmislas. Tai dažnai tie, kurie per kraupius sausio įvykius sėdėjo namuose užsisklendę duris ir į viešumą išlindo tik prasidėjus giedrai. Jie puikiai „sukosi“ ir prie okupacinės valdžios, vadovavo komjaunimui ir tuometinėms, nieko nesprendžiančioms profsąjungoms, bet galimai jautėsi vis dar nepakankamai įvertinti. O tikrumoje nugalėjome ne mes. Tikrumoje savo nevykusį gyvenimą atgyveno didysis drakonas, jis nusilpo ir ėmė merdėti. Jo kūną vargino ne atskiri spazmai, o pilnumoje įsigalėję traukuliai. Ir jis, gavęs keletą stiprių spyrių nuo savo amžinojo konkurento – kapitalizmo, ėmė pasidavinėti, kol galiausiai sukniubo. Ne, jokiu būdu negalėčiau nors kiek sumenkinti tikrųjų patriotų, susiliejusių į persitvarkymo, o vėliau ir išsivadavimo Sąjūdį, veiklos ir ryžto. Tai buvo itin žvali, iškili ir išprususi tautos dalis ir savo veiksmais puikiai pagrindė seną patarlę, kad mažas akmenėlis didelį vežimą verčia. Tačiau negalima nesuvokti, kad ne kiekvienas akmenėlis tokius vežimus verčia: tam turi būti ir akivaizdus nuolydis, ir neteisingas vežimo svorio subalansavimas.

Tačiau imperijos šermenys jau tolokai praeityje, o mano šio rašinio tikslas tikrai ne anų metų analizė. Man rūpi tai, kuo gyvename šiandiena, tuo labiau, kai turime dviejų epochų akistatą ir tikrai nėra aišku kuriai daugiau pliusiukų sudėliotų tauta jei kas nors sumąstytų tokį referendumą. Nes išsvajotoji [o gal okupacijos pasekmėje – labiau dirbtinai išreklamuota] demokratija, nebeturėdama konkurento, iššiepė daugeliui mūsų savo jau raukšlėtus nasrus ir parodė ne mažiau sutręšusius, bet dar skaudžiai kandančius dantis. Demokratija, ko gero, jau sparčiai sensta ir tik ta aplinkybė, kad ji dar sąlyginai neseniai buvo nugalėtoja, o naujasis konkurentas dar neužaugęs, jai dar sudaro tarsi tam tikrą saugumo iliuziją. Bet ji jau nebeturi savo patrauklumo ir, man atrodo, kad to pasekoje ji kasdiena vis labiau išsikvepia. Jos papuošalai tapo tik menkaverčiais blizgučiais – pilnos gėrybių vitrinos vis tik yra tik vitrinos, o jos daugeliui mūsų tapo tuo pačiu, ką mes matėme ir sovietmečiu. Taip pat per stiklą, tik tai buvo televizijos ekranai. O per stiklą medaus nepalaižysi…

Aš nematau didelio skirtumo kaip mes vadinsime turimą epochą – demokratija ar tiesiog kapitalizmu. Rausiantis vadovėlyje, žinoma, surasčiau kuris iš jų yra kūnas, o kuris tik skraistė. Tačiau tai ir nėra svarbu. Tiek demokratija, tiek kapitalizmas tik mulkina mus, neva, mes turime lygias galimybes į bet ką. Iš tikro gi, net pilnametystės sulaukęs jaunuolis jau aiškiai suvokia, kad jo galimybės kur kas menkesnės, o gal net nulinės, lyginant su kilmingu bendraamžiu. Bet palaukite, kilmingu? O ar tokių turime? Aš labai abejoju, nes visas gerasis tautos genofondas sovietmečiu buvo išnaikintas arba išblaškytas po pasaulį. O pagaliau kas tas genofondas? Tarsi tai sakydami, turėtume galvoti apie mumyse glūdinčius DNR. Bet nėra nei to, nes joks mokslas iki šiol nėra paskelbęs, kad pas kažką iš mūsų geri DNR, o pas kažką – blogi. Žinoma, jei negalvosime apie natūralius apsigimimus, kurių pasitaikė visais laikais tiek tarp turtingųjų, tiek tarp biedniokų. Viena, ko gaila, tai tautos kultūros. Ji nunyko arba bent jau labai sumenko. O su ja pasitraukė ir vertybės. Būtent todėl šiandiena mažai kam rūpi tikrasis žmogaus intelektas – kam vertinti šiandiena tai, kas savaime neduoda pajamų? Kad intelekto nebereikia nei varguoliams, nei turtuoliams, puikiai įrodo ir tai, kokie žmonės vis gausiau išrenkami į seimą, ir tai, kokie paskiriami į atsakingus postus. Pagaliau ir tai, kokios televizijos ir radijo laidos turi aukščiausius reitingus. Aš pats puikiai prisimenu savo jaunystę ir žinau, kokia ji maištinga, kaip veržliai braunasi prie naujienų. Bet tam yra tam tikras gyvenimo tarpsnis. O šiandiena? Šiandiena net senukai aptarinėja neretai atvirai nusišnekančius ar drastiškai vulgariai bandančius nusipirkti vietą scenoje „meno“ veikėjus. Todėl aš neretai mąstau, kad gal ta laiminga aplinkybė, kad nepatyrėme karo baisumų, deja, sąlygoja tai, kad mes daugelis taip ir nesubrendome? Tiesa, nuojauta ir loginis mąstymas man kužda, kad visa tai laikina situacija, kad netrukus ir vėl sugrįš pas žmones tradicinės vertybės, nes be jų gyvenimas taps ne gyvenimu, o egzistencija. O žmogus taip jau sutvertas, kad ilgai negalės gėrėtis beprasmybėmis. Tik laiko klausimas, kada atsiras lyderiai vėl atvesiantys tautą į tiesų, šimtmečiais patikrintą kelią. Bet kol kas turime situaciją, kurią galima drąsiai vadinti būtent vienu iš demokratijos, vargu ar bepagydomos ligos požymių.

Kas stipresnis, tas ir teisus, – įvardindavo neva džiunglių įstatymu alegorijų mėgėjai. Ir tai suprantama, ten, miškuose ir slėniuose tikrai egzistuoja tokia gamtos tvarka. Bet žmonės, save įvardinę skambia lotyniška sąvoka HOMO SAPIENS [mąstantis žmogus], visada matė savo išskirtinumą prieš kitas gyvybės formas būtent tame, kad jie išmokę žmonių tarpusavio santykius ir santykius tarp atskirų individų ir valstybės reguliuoti įstatymais, o tai reiškė, kad įmanomai – teisingumo principais. Bet kur jie, tie, kurie tai darė su tikru užsidegimu? Galima manyti, kad visais laikais studijuoti teisę rinkosi būtent tie, kuriems sąžinė buvo pagrindinis gyvenimo stimuliatorius. O ką turime šiandiena? Taip vadinama rinkos ekonomika, ko gero, sugniuždė tą vienintelį mūsų pranašumą prieš kitas gyvybės formas. Nes teisė ir teisingumas, vargu ar išliko daugumos Temidės tarnų pašaukimu. Čia, galima manyti, į priekį prasibrovė taip pat materialinių vertybių švyturiai. Kitaip argi galėtume turėti tokius žemus teismų reitingus? Teisininko, savo profesijos patrioto, aukščiausia garbės pakopa, neabejotinai turėtų būti geras jo vardas. Bet panašu, kad ir čia viską nustelbę materialiniai pseudo švyturiai. O suprantamą teisininko pasididžiavimą savo teisingomis ir išmintingomis nutartimis, pakeitęs noras būti neliečiamam ir netikrinamam. Jausti tarsi su šventojo aureole. Suprantama, bloga aplinka, neabejotinai daro didelį neigiamą poveikį ir tiems, kurie gal būt norėtų priiminėti teisingus sprendimus. Nes galimai visose gyvenimo srityse įsivyravusi baimė tarti teisingą žodį, kuris nepatiks galingiesiems materialinių vertybių valdytojams, iš dalies suprantamas jausmas kai galvojame apie sistemą, kuri niekaip neužtikrina saugios socialinės aplinkos.

Vis tik visus pinigų klapčiukus [ir čia kalbu nebūtinai apie Temidės žmones] aš būčiau linkęs suskirstyti į dvi dalis. Vienus į pasyviuosius, kurie savyje jaučiasi per silpni ką nors keisti ir todėl pasirinkę plaukimą pasroviui ir į tuos, kurie bado patys reguliuoti tas sroves. Jei pirmuosius iš dalies galima ir suprasti, tai antrieji yra tikros visuomenės piktžolės. Čia kalbu apie tuos, kurie deda pastangas tas sroves nukreipinėti ne pagal gamtos numatytas trajektorijas, o viską suvesti tik sau palankia kryptimi. Tik kur gi ta gamtos galybė, kad taip ilgai neparuošiamas deramas atkirtis savavaldžiautojams? Atsakymo nežinau, bet tikiu, kad jis netrukus atsiras pats. Nes vis daugiau atsirandančių mozolių ant visuomenės kūno, negalės nepažadinti tų, kurie ilgą laiką pasyviai žvalgėsi į kitus ir tingiai laukė savaiminio doros sugrįžimo. Teisingumas negali nesugrįžti, nes kitaip laukia absoliutus visuomenės išsigimimas, degradacija, o galutinėje pasekmėje ir susinaikinimas. Neįtikėtina, kad žmonija sutiktų sugrįžti į pirmykštę bendruomenę, nors tokių požymių šiandiena aš matau. Teisingumas turi ir vėl iškilti aukščiau visko, o mes privalome kiekvienas pagal savo sugebėjimus tą inicijuoti.

Tai tiek gal tos „lyrinės“ dalies. Tiek tos teorijos. Dabar pereisiu prie konkrečių gyvenimo neteisingumo svarsčių, užgulusių ne tik mane, bet ir pakankamai ženklią silpnosios mūsų visuomenės dalį. Pereisiu prie daug kam jau užmirštos nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo. Tiesa, ir čia negaliu nesugrįžti prie sovietinės imperijos kasdienybės ciklų. Gyvenome vienaip, o teigėme kitaip. Pasaulio bendruomenės tai vertino kaip sunkiai suvokiamą žmogaus teisių paniekinimą, bet mes gyvenome… Mes buvome išmokę per egzaminus sakyti, kad ten, Vakaruose, žmogus nuo ryto iki vakaro engiamas, nors širdyje galvodavome, kad yra priešingai. Prisimenu daug kam sunkiai įveikiamą mokslinio komunizmo valstybinį egzaminą. Be jo, mūsų apsiginti diplomai, būtų neįgavę teisinės formos. Mano grupiokės, artėjant šiam egzaminui, drebėjo iš baimės. O aš, prisimenu, juokiausi iš jų. Ir mokinau jas – „Tai gi taip viskas paprasta. Tiesiog viską sakykite priešingai negu manote ir egzaminas išlaikytas“. Tokia tikrovė tuo pačiu ir juokino ir smarkiai slėgė. Gi negali jaustis itin maloniai, kai esi priverstas kalbėti prieš savo įsitikinimus, tačiau melas buvo labai nesudėtingas, o jo pateikinėti kažkokia įtikinama forma nei nereikėjo. Vis tik tai buvo šlykšti mūsų kasdienybė. Tokios, kitur nei sovietuose, būti, atrodė, nei negalėjo būti. Bet pasirodo, galėjo. Nežinau ar tai sąlygoja tai, kad Lietuvoje dar vis dominuoja buvusieji komjaunuoliai, ar todėl, kad ir visas Vakarų pasaulis jau sugedęs, bet analogiškai gyvename ir šiandiena. Tik dabar meluoja jau ne studentai, o tie patys, kurie melu grindė savo gyvenimą okupacinėse struktūrose. Ir tas melas tokiomis aplinkybėmis, dešimteriopai šlykštesnis, o su juo taikstytis negalima niekaip.

Man dar prieš akis egzaminas, kurį turėsiu laikyti teismuose. Ir tik po jų aš galėsiu parašyti naują, išsamų referatą apie tai. Jei nors truputi tikėti, kad Lietuvos Konstitucija yra tikrai šventas teisingumo pagrindas, reikia tikėti ir savo pergale. Naivus aš ar ne, nežinau, bet tikiu nugalėsiąs melą ir apgaulę. Nuosavybės teisių atstatymas į paveldėtą nekilnojamąjį turtą pas mane užsitęsė taip ilgai tik dėl mano velionio Tėvuko begaliniu tikėjimu Nepriklausomybės atstačiusios Lietuvos dora. Jie, praėjęs Sibiro universitetus, mane nuolatos ramino: „Neskubėkime į teismus, Lietuva dar silpna, neatgavusi jėgų, todėl dar negali visko deramai sutvarkyti. Jau jau, netrukus viskas susitvarkys, luktelėkime dar šiek tiek“. Tiesą sakant aš savyje nesutikdavau su jo šiomis mintimis, nes mačiau labai daug priešingų požymių. Tačiau jo senas amžius, silpna sveikata ir patriotiniai jausmai, neleido man nepaklūsti, tad visa tai tęsėsi… Ir pasiekė šią dieną.

Prieš mėnesį laiko gavau iš kelių žemėtvarkos tarnybų laiškus, kuriuose buvau tarsi džiuginamas – seimas priėmė laikiną įstatymą, pagal kurį visi pretendentai į nuosavybės atstatymą, iki šių metų birželio 1 d. gali pakeisti savo valią ir parašyti prašymą, vietoje natūra atstatomos nuosavybės į turėtą žemę, išmokėti pinigais. Kiek jų būtų mokama, raštuose neužsiminta ir tai kvepėjo klasta. Parašiau prašymus į šias žemėtvarkas, kalbėti konkrečių skaičių kalba, o ne užuominomis ir netrukus sulaukiau atsakymų. Suprantama, deramo atlygio nesitikėjau, tačiau tai, ko sulaukiau, pranoko net blogiausius sapnus. Už Kaune man nesugrąžintus 27 arus brangios žemės [rajonas, kuriame yra nacionalizuota žemė šiandiena yra antras iš brangiausių Kaune] man pasiūlyta 21 tūkstantis litų suma. Čia turiu pastebėti, kad per sovietmetį mano tėvams pavyko išlaikyti savo valdyme 9,5 aro, ši žemė nors Savivaldybės potvarkiu jau seniai grąžinta, iki šiol, dėl Kauno valdininkų kaltės neįregistruota Registrų centre. Nežiūrint to, per paskutinius keletą metų mane tiesiog atakavo keli greta esančių daugiaaukščių namų gyventojai, su prašymais parduoti tuos nepilnus 10 arų. Aš visada jiems atsakydavau, kad man pačiam čia gera gyventi ir neturiu jokio tikslo emigruoti nežinai kur, tačiau vieną kartą juokais pasakiau vienam jų – „Jei duosit 3 milijonus, gal ir parduosiu“. Reakcija buvo tokia: „Gal šiek tiek per daug, bet už vieną milijoną nupirkčiau jau šiandien pat“. Taigi rinkos kainą, sprendžiant pagal šį atvejį nors ir nėra tvirtas rodiklis, tačiau pasako daug ką… Na ar galėtų kas nors tvirtinti, net įvertinant esančią stagnaciją nekilnojamojo turto rinkoje, kad tris kartus didesnis žemės plotas yra vertas 21 tūkstančio? Aišku ne. Bet valstybė, kurios Konstitucijoje be jokių dviprasmybių parašyta, kad jei žemė iš piliečio priverstinai išperkama, už ją turi būti TEISINGAI atlyginama, PASIRODO, GALI. Ne, gerbiamieji, negali. Valstybė tik apsimeta visagale ir tuo pačiu demonstruoja, kad vadovaujantiems ponams Konstitucija tik vaikiškos pasakos.  Ar ilgai tai gali tęstis? Va čia ir klausimas kaip į tai reaguos Teismai. Viliuosi, kad bent prieš visą pasaulį Lietuvos valdininkai nenorės parodyti to, ką rodo daugeliui iš mūsų po vieną…

Sulaukęs visų Nacionalinės žemės tarnybų atsakymų, kuriuose atsiskleidė piliečius pašiepiančios piniginės vertės, parašiau apibendrintą pareiškimą Nacionalinei žemės tarnybai prie LŽŪ ministerijos, kuriame paprašiau kritiškai įvertinti visus šiuos paistalus ir įpareigoti pavaldžius skyrius apskaičiuoti Teisingo atlyginimo dydį. Šioje vietoje buvau priverstas pažymėti savo įsitikinimą, kad tiek skaitydami Konstituciją, tiek ir nuosavybės atstatymo įstatymą, kurio bendrojoje dalyje įrašyta ta pati konstitucinė nuostata teisingai atlyginti, valdininkai ir vyriausybė galimai paprasčiausiai praleido žodį „Teisingai“ ir to rezultate gavosi bet kokia, iš debesėlio nukabinta kompensacijos suma. Tačiau netrukęs ateiti atsakymas, kuriame nebuvo atsakoma net į eilę mano pateiktų klausimų, skambėjo maždaug pagal sparnuotąja tapusia rusiška fraze – „Vsio zakonno“. Šiandiena teko išsiųsti į NŽT jau naują raštą, kurį perkopijuoju šio rašinio apačioje. Baiginėju ir atskirą raštą premjerui A.Kubiliui, kurio tekstą Jums tikiuosi paviešinti jau rytoj. Tiesa, dalis Jūsų gal dar prisimenate mano vieną atvirą paklausimą Premjerui A.Kubiliui praeitų metų vasarą ir žinote, kad ministras pirmininkas nežinojo ką atsakyti į klausimą „Ar Lietuva oficialiai yra Teisinė valstybė, ar tik tautosakiniame lygmenyje?“ bei dar kelis klausimus, todėl kreipėsi pagalbos į Žemės ūkio ministrą, persiųsdamas mano paklausimą jam. Deja, žemės ūkio specialistams, manau, tai dar labiau nežinoma mįslė, todėl man į tai taip ir nebuvo niekaip atsakyta. Tačiau dabar aš jau labiau apsiskaitęs ir žinau, kad į paklausimus vyriausybė piliečiams atsakyti privalo, todėl tikiuosi ir į šį ir į kitus savo raštus atsakymų sulauksiu ir apie tai būtinai informuosiu ir savo platų skaitytojų ratą.

Ateityje paviešinsiu ir kitas turimas įdomesnes žinias iš teisinės valstybės vadovų ar jų pavaldinių. Paprasčiausiai tam šiandiena man niekaip neužtenka laiko, nes spaudžia teisminiai klausimai dėl nuosavybės deramo atstatymo Palangoje… O teismai griežti, juose nustatyti terminai „siauri“. Pražiopsojus juos gali jau visai „teisėtai“ nebetekti vilties į teisingą nuosavybės atstatymą. 22 valstybės vilkinti metai – niekieno ir niekaip nepasmerkti, bet piliečiams galioja kitokios datos – 30, 20 ir net 7 dienos. Ir jų pažeisti nevalia, tvarkykis nors ir be miego.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijosVadovui Algiui BAGDONUI

algis.bagdonas@nzt.lt

2012 04 17

Romualdo MATELIO

gyv. Xxxxxx g. XX-XX

Kaunas, XXXXX,

rexxxxxka@mail.ru

PAREIŠKIMAS

[dėl NŽT prie ŽŪM atsakymo į mano 2012-03-31 d. raštą]

Dėkoju už atsakymą ir už „paraginimą“ jį skųsti LR Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau manau, kad šis raginimas per ankstyvas, nes likote neatsakę į mano raštą, todėl negalėčiau net tinkamai suformuluoti paties skundo turinio. Tikiuosi, kad tik per apsirikimą įrašėte, kad išnagrinėjote mano skundą, nes atsakyme liko daug neatsakytų vietų. Iš esmės Jūsų atsakymas rodo tik tai, kad manote, kad Jums pavaldūs skyriai paskaičiavimus atliko teisingai, t.y. „vadovaujantis Žemės įvertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205“, tačiau nepaaiškinote man kaip ši tvarka sietina su Konstitucine nuostata TEISINGAI ATLYGINTI už valstybės išperkamą žemę, nors tikiuosi, jog sutiksite, kad LR Konstitucija yra aukščiausios galios teisinis aktas, kurio pagrindu priimami įstatymai ir tik tada, remiantis šiais įstatymais yra priimami LRV nutarimai.

Savo atsakyme Jūs, p. A.Bagdonai, absoliučiai nepasisakėte apie mano pateiktus Registrų centro įkainavimus to juridinio subjekto, kuris šiuo metu yra užėmęs mano paveldimą žemę, t.y. apie „Pušyno“ pensionato valstybinės įmonės Registrų centras nustatytą kainą. Gal, kaip Žemės ūkio ministerijai pavaldi institucija, Nacionalinė žemės tarnyba paprasčiausiai vengia bandyti analizuoti LRV nutarimo – aukščiau stovinčios organizacijos priimtų aktų teisėtumą ir teisingumą Lietuvos piliečių atžvilgiu? Nors aš įsitikinęs, kad Teisinei demokratinei valstybei tokios savybės neturėtų būti įmanomos, tai galimai tik autokratinės šalies valdymo stilius. Todėl man paprasčiausiai kyla klausimas, kaip Nacionalinė žemės tarnyba supranta teisingą atlyginimą. Panašų klausimą atskiru raštu pateikiu ir LR premjerui Andriui Kubiliui, tačiau tik esant kelių suinteresuotų institucijų atskiroms nuomonėms galima pasiekti bendrą teisingą sprendimą. Nuosavybės atstatymo įstatyme, toje dalyje, kuri liečia nuosavybės atstatymą į pastatus, yra paaiškinta labai suprantamai: teisingu atlyginimu laikoma tokia pinigų suma, už kurią pilietis gali nusipirkti lygiavertį pastatą, lygiavertėje vietoje. Deja, aiškinant išperkamos žemės teisingą apmokėjimą, tokio aiškaus išaiškinimo nėra. Vis tik peršasi išvada, kad atlyginant už bet kurį nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, remiantis protingumo kriterijumi ir šiuo atveju pilietis, už gautą kompensaciją turėtų galėti nusipirkti kitą, tokio pat dydžio toje pačioje vietoje žemės sklypą. Kitaip kuo gi pasireikštų Konstitucijos numatomas TEISINGAS ATLYGINIMAS?

Ta pačia proga noriu sužinoti kokios yra mano galimybės atsiimti natūra bent didesnę dalį „Pušyno“ poilsio namų teritorijos, nes ji, mano paveldimos žemės rėžyje, yra apie 90% laisva, neužstatyta žemė ir niekaip nenaudojama jokioms rekreacijos reikmėms. Aš niekada nesu atsisakęs pretenzijų į nuosavybės natūra atstatymą šiai žemei, todėl prašau man išaiškinti ką turėčiau daryti, kad galėčiau atgauti paveldimą žemę. Čia, užbėgdamas galimoms manipuliacijoms už akių, turiu pažymėti, kad praeitų metų birželio mėnesį turėjau kelialapį ir gydžiausi „Pušyne“ todėl puikiai mačiau, kad kiemas poilsiautojams nėra reikalingas, nežiūrint to, kad jis tikrai gražiai apsodintas gėlėmis.

Nevargindamas Jūsų plačios apimties raštais, viliuosi, kad mano klausimai yra suprantami. O apibendrindamas juos vis tik dar kartą juos pakartosiu:

1.   Prašau man paaiškinti kas yra TEISINGAS atlyginimas į valstybės išperkamą žemę, kada nėra įmanomą jos grąžinti pretendentams? Ir kuo pasireiškia tas teisingumas?

2.   Ar tai, kad Registrų centras yra nustatęs, kad „Pušyno“ pensionato 1 ha. kiemo kaina yra 654 240 lt. yra teisingi duomenys?

3.   Kauno Žemėtvarkos sk. mane informavo, kad už man neatstatomą nuosavybę į 0,2752 ha žemės, aš gaučiau 21135 lt., kuriuo man valstybė mokėtų galimai neapibrėžtą ilgą laiką. Ar įmanoma už minimus 21 tūkstantį litų Kaune, mano gimtajame Žaliakalnyje, kur žemės pačios brangiausios, nusipirkti kitą 27 arų dydžio žemės plotą?

Aš sąmoningai, taupydamas Jūsų laiką, nepateikinėsiu klausimų kitų mano nacionalizuotų žemių klausimu, nes tikiuosi, kad visose Lietuvos vietovėse vadovaujatės bent jau analogiškomis nuostatomis. Be kita ko, norėdamas išvengti galimų nemalonių situacijų, informuoju Jus, kad visus savo susirašinėjimus ir kitus šios rūšies dokumentus, aš skelbiu internete, taip siekdamas viešumo, todėl iš anksto atsiriboju nuo bet kokių galimų pretenzijų ateityje, kad tai darau neįspėjęs ir tarsi pažeisdamas susirašinėjimo konfidencialumą.

Pagarbiai                                                                                                             _             _             _                             R.Matelis

A.ZIABKUS: Palangos žemė veikėjui tapo aukso gysla

Komentarų: 1

Alvydas ZIABKUS
LR korespondentas 2012-04-16

“Tik“ 11 milijonų litų prokurorai siekia priteisti valstybės naudai iš buvusio Palangos tarybos nario Vaido Šimaičio, daugiau kaip 210 mln. litų turtą deklaravusio ir  prieš kelerius metus turtingiausiu šalies politiku tuomet pripažinto buvusio Palangos savivaldybės tarybos nario V.Šimaičio, pirmuosius milijonus susikrovusio iš machinacijų pajūrio žeme.

Sutrumpintas straipsnio variantas

Palangos apylinkės prokuratūra kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą

Vaidas Šimaitis

Vaidas Šimaitis

prašydama iš 39 metų V.Šimaičio valstybės naudai priteisti per 11 milijonų litų. Tiek Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos Palangos skyriaus pirmininko pavaduotojas uždirbo prieš 7 metus parduodamas valstybei turėjusius priklausyti žemės sklypus Palangoje.

Teisybę įrodė ne iš karto

Tai, kad V.Šimaitis užvaldė žemės sklypus, į kuriuos Kėdainių rajone gyvenančio 52 metų Eugenijaus Jonaičio tėvams nuosavybės teisė buvo atkurta neteisėtai, išaiškino Apeliacinis teismas. Viešąjį interesą ginančios Palangos apylinkės prokuratūros ieškinį prieš dvejus metus Klaipėdos apygardos teismas buvo atmetęs. Prokuratūra įrodinėjo, kad klaipėdiečiams Zofijai ir Vytautui Jonaičiams nuosavybės teisė į testamentu paliktą palangiškio Alekso Kuršio žemę Palangoje 2005 metais buvo atkurta neteisėtai, nes tuo metu jie jau buvo mirę. Todėl jų sūnus E.Jonaitis šios žemės negalėjo nei paveldėti, nei vėliau parduoti.

Klaipėdos apygardos teismas aiškino, kad žemę Jonaičiams buvo galima grąžinti ir po jų mirties. Prašymą atkurti nuosavybę Jonaičiai buvo padavę 1992 metais. Kad nuosavybės atkūrimas buvo vilkinamas iki 2005 metų, tai esą buvusi ne jų kaltė.

Prarado teisę į vyro turtą

Tačiau Klaipėdos apygardos teismo sprendimą panaikinęs ir prokurorų skundą tenkinęs Apeliacinis teismas šią žemės grąžinimo istoriją įvertino visiškai kitaip.

Iki 1940 metų Kontininkų kaime, kurio teritorija dabar nusidriekė Vanagupės gatve, palangiškiui Aleksui Kuršiui priklausė 5,25 hektaro žemės. 1972 metais šis žmogus mirė ir teisė į visą jo turėtą žemę perėjo jo žmonai Barborai Kuršienei. Po vyro mirties praėjus beveik 6 metams ji ištekėjo už Augustino Mockevičiaus ir tapo Barbora Mockevičiene. 1985 metais mirė antrasis B.Mockevičienės vyras ir moteris liko viena. Vaikų nė su vienu vyru ji nesusilaukė.

Apeliacinis teismas išaiškino, kad antrą kartą ištekėjusi palangiškė prarado teisę į buvusio sutuoktinio turtą.

B.Kuršienė, sudariusi santuoką su A.Mockevičiumi, sutuoktinio teises ir pareigas įgijo su šiuo asmeniu. Teisėjų kolegija nusprendė, kad po antrosios santuokos ji nebebuvo žemės savininko A.Kuršio sutuoktinė ir nebegalėjo pretenduoti į jo nuosavybės teise valdytą žemę. Juolab kad prieš mirdamas A.Kuršis savo turto žmonai testamentu nebuvo palikęs.

Palikimą perėmė klaipėdietė

Tačiau kaip A.Kuršio žemę perėmė su B.Mockevičiene, o juo labiau su pačiu žemės savininku jokiais giminystės saitais nesusiję Jonaičiai?

Po antrojo vyro mirties vieną likusią senutę ėmėsi karšinti pas ją vasarojusi klaipėdietė Zofija Jonaitienė, kuriai 82 metų moteris 1989 metais balandžio 28 dieną testamentu užrašė visą savo turtą. Po pusantro mėnesio B.Mockevičienė mirė.

Palangos notarui Romualdui Stankaičiui pateikusi palangiškės testamentą 1989 metais gruodžio mėnesį Z.Jonaitienė paveldėjo visą senutės turėtą turtą – pusę namo ir kiemo įrenginių. Šį turtą klaipėdietė po trijų mėnesių spėjo parduoti. Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje pradėjus atkurti sovietmečiu nacionalizuotą nuosavybę 1992 metais Z.Jonaitienė pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į A.Kuršio turėtą žemę. Po trejų metų jai buvo suteiktas apie 18 arų ploto žemės sklypas Plaušėje, kurį ji netrukus taip pat pardavė. 1997 metais Z.Jonaitienė mirė, visą savo turtą palikusi savo sūnui Eugenijui Jonaičiui.

Teismas daug nesigilino

Tačiau po keliolikos metų atsiradęs keistas antrasis palangiškės testamentas valstybės tarnautojams įtarimų nesukėlė. 2005 metų kovo mėnesį Palangos apylinkės teismas patenkino E.Jonaičio prašymą pripažinti faktą, kad A.Kuršio turėta žemė pagal paveldėjimą priklauso jo žmonai, kuri pareiškime lyg atsitiktinai vadinama Barbora Mockevičiene-Kuršiene. Suprask, žemės savininkas A.Kuršis buvęs jos paskutinis vyras.

Teismui pateikiamas antrasis palangiškės testamentas, kuriuo senutė Zofijai ir Vytautui Jonaičiams paliko savo teises į atsirasiantį turtą ir po jos mirties. Paveldėjimo teisės liudijimo, kad Jonaičiai priėmė šį palikimą, teisėjas nepasigedo.

Nuosavybę atkūrė žaibiškai

Svetimo žmogaus žemę paveldėjusį E.Jonaitį ėmė globoti V.Šimaitis, gavęs įgaliojimą veikti jo vardu. Prieš tai V.Šimaitis susitarė, kad už 560 tūkst. litų iš E.Jonaičio pirks tą žemę, kurią jis paveldės. Apsukriam palangiškiui ėmus tvarkyti kėdainiškio reikalus, daugeliui iki šiol nepasiekiamas pajūrio žemės grąžinimas pradėjo eiti kaip per sviestą.

Praėjus vos dviem mėnesiams po Palangos teismo sprendimo, kurio nagrinėjime pats E.Jonaitis nė nedalyvavo, jo tėvams ketinamą sugrąžinti teritoriją Palangos savivaldybės taryba pripažino kaip laisvą ir neužstatytą bei netrukus čia suformavo žemės sklypus. 2005 metais birželio pradžioje apskrities viršininkė Virginija Lukošienė savo įsakymais ir sprendimais Z.Jonaitienei ir V.Jonaičiui atkūrė nuosavybės teisę į 30 arų ir pusės hektaro ploto žemės sklypus Vanagupės gatvėje.

Žemes mėtė tarsi iš delno į delną

Po dviejų savaičių šiuos sklypus paveldėjo E.Jonaitis. Tačiau visus jo paveldėjimo reikalus tvarkęs V.Šimaitis negalėjo pats būti ir šios žemės pirkėjas, todėl praėjus vos dviem dienoms, kai E.Jonaitis tapo dviejų sklypų savininku, paveldėtojo įgaliojimą turintis V.Šimaitis žemę pardavė savo bendrovės „Baltijos pirkliai” direktoriui 38 metų Dainiui Srėbaliui. Maždaug 28 arų ploto žemės sklypas, kurio vidutinė rinkos vertė siekė beveik pusę milijono litų, D.Srėbaliui kainavo 20 tūkst. litų, o netrukus šį sklypą už tą pačią kainą iš D.Srėbaliaus nupirko V.Šimaitis, tačiau nė vieno sandorio metu pinigai nebuvo mokami. E.Jonaičio paveldėtą teisę į A.Kuršio žemę jau anksčiau buvo nusipirkęs V.Šimaitis ir su žemės sklypais tvarkėsi, kaip norėjo. Po metų tą patį 28 arų žemės sklypą V.Šimaitis vienam šiauliečiui pardavė už 3,3 mln. litų.   Pusės hektaro žemės sklypą D.Srėbaliaus įgaliotas V.Šimaitis už 715 tūkst. litų pardavė UAB „Eskom”.

Už 55 arus – 7 mln. litų

Po šių pelningų sandorių A.Kuršio žemės dar buvo likę, tad 2005 metais liepos mėnesį apskrities viršininkės V.Lukošienės įsakymais ir sprendimais Jonaičiams buvo atkurta nuosavybė į dar du Vanagupės gatvėje suformuotus 47,4 ir 7,7 aro žemės sklypus. Pagal tą pačią schemą beveik pusės hektaro ploto sklypą įvertinęs 35 tūkst. litų E.Jonaičio vardu V.Šimaitis pardavė D.Srėbaliui, o šis už tą pačią kainą – atgal V.Šimaičiui. Beveik 8 arų ploto žemės sklypą fiktyviuose tarpusavio sandoriuose abu verslininkai įvertino juokinga 5 tūkst. litų suma. Nepraėjus nė metams V.Šimaitis abu šiuos sklypus bendrovei „Vanagupės parkas” pardavė už 7 mln. litų.

Teismas sandorius panaikino

Apeliacinis teismas nustatė, kad šie sandoriai yra apsimestiniai: V.Šimaitis, kaip E.Jonaičio atstovas, pats sau pardavė sklypus, nors formaliai sandorių šalimi buvo įvardytas D.Srėbalius, kuris tik pasirašinėjo pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas panaikino apskrities viršininkės įsakymus ir sprendimus, kuriais buvo atkurta nuosavybės teisė į žemę Jonaičiams, paveldėjimo teisės liudijimus E.Jonaičiui ir žemės sklypų pardavimo bei pirkimo sandorius. Po tokio teismo sprendimo Palangos apylinkės prokuratūra nusprendė, kad restitucijos taikyti negalima, nes žemės sklypus įsigiję asmenys ir bendrovės yra sąžiningi pirkėjai. Prokurorai mano, kad dėl apsimestinių sandorių nepagrįstai praturtėjęs ir valstybei turėjusią priklausyti žemę pardavęs V.Šimaitis privalo sumokėti piniginę kompensaciją – 11,015 mln. litų, kuriuos jis gavo už žemės sklypus.

Senutės palikimo neperėmė

Tačiau išpainiojus V.Šimaičio meistriškai suregztas machinacijas taip ir liko neįvertintas antrasis B.Kuršienės-Mockevičienės testamentas, pagal kurį Jonaičiams buvo atkurta nuosavybės teisė į A.Kuršio žemę. Tuo metu Palangoje notaru dirbęs R.Stankaitis tvirtina, kad šis palangiškės testamentas yra negaliojantis ir jokios juridinės reikšmės negalėjo turėti: „Jei B.Mockevičienė ir iš tiesų po mėnesio parašė antrąjį testamentą, pagal jį paveldėjimo teisės liudijimo abu Jonaičiai per pusmetį po jos mirties turėjo ateiti pas mane, nes paveldėtas turtas yra Palangoje.”

Tačiau 1989 metų gruodžio mėnesį pas Palangos notarą atėjusi Z.Jonaitienė paliktą turtą paveldėjo parodžiusi pirmąjį testamentą, kuriuo B.Mockevičienės turtas paliekamas jai vienai.

Dokumentas suklastotas?

Yra dar viena aplinkybė, verčianti suabejoti, ar antrasis testamentas buvo surašytas B.Mockevičienei dar esant gyvai. Pagal teismui pateiktus dokumentus, 1992 metų vasario mėnesį Z.Jonaitienė ir V.Jonaitis Palangos agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 5,25 ha žemės sklypą Palangoje. Tokiu būdu tarnybai turėjo būti pateiktas antrasis testamentas, kuriuo teisė į žemę lygiomis dalimis paliekama abiem Jonaičiams.

Tačiau 1995 metais Palangos miesto valdyba pagal šį prašymą neatlygintinai 17,5 aro žemės sklypą suteikė vienai Z.Jonaitienei. Kodėl tokio sklypo negavo ir V.Jonaitis, kuris prašymą esą pateikė kartu su savo žmona? Ar negalėjo Z.Jonaitienės prašyme V.Jonaičio pavardė būti prirašyta po to, kai atsirado antrasis testamentas?

Prokuroras nusikaltimo nerado

Prieš ketverius metus šią istoriją tyrė Palangos apylinkės prokuratūra, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Antrąjį testamentą tyrę rašysenos specialistai padarė išvadą, kad jį tikriausiai pasirašė B.Mockevičienė. Ikiteisminį tyrimą nutraukęs prokuroras Gintas Pikčiūnas ekspertų neprašė nustatyti, kada šis testamentas galėjo būti surašytas. Prokuroras nenustatė, kad nuosavybės teisės Jonaičiams būtų atkurtos remiantis suklastotais dokumentais.

Užtat G.Pikčiūnas padarė išvadą, kad nuosavybė į A.Kuršio turėtą žemę Jonaičiams atkurta neteisėtai, nes jie žemės savininkui nebuvo artimi giminės. Tačiau valstybės žemę į privačias rankas atidavusių valstybės tarnautojų veikoje nusikaltimo požymių prokuratūra neaptiko.

Tokiai išvadai pakako tuomečio Palangos žemėtvarkos tarnybos vadovo Armino Stonkaus paaiškinimo, kad jis manęs, jog nuosavybė Jonaičiams atkuriama teisėtai. „Nenustatyta, kad valstybės tarnautojas dėl neatsargumo neatliko savo pareigų ar jas netinkamai atliko arba savo veiksmais siektų turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Darytina išvada, kad padaryta teisės taikymo klaida”, – rašoma ikiteisminį tyrimą nutraukusiame prokuroro nutarime.

Už šį pusės ha sklypą prie „Lino” Palangoje V.Šimaitis gavo 6 milijonus

Už šį pusės ha sklypą prie „Lino” Palangoje V.Šimaitis gavo 6 milijonus litų

Aferistai lobsta iš svetimų žemių

Palangoje netyla istorijos, kaip padedami žemėtvarkininkų apsukrūs verteivos perimdavo svetimas žemes. Nusikalstamoje žemių grobimo schemoje veikė visą informaciją apie turto paveldėtojus turinti žemėtvarka, patikimi žmonės, kurių vardu pagrobta žemė buvo įforminama, teismas, kuris pagal keleto etatiniais liudytojais tapusių senolių pasakojimus lengva ranka tvirtindavo juridinę reikšmę turinčius faktus, Palangos savivaldybės vadovai, kurie skubiai formuodavo užgrobiamus žemės sklypus.

Savo tėvų ir senelių pajūryje turėtų žemių iki šiol neatgaunantys žmonės pasakoja ne kartą sulaukdavę pasiūlymų per kelis mėnesius atgauti nuosavybę, jei pusę žemės bus perleista kitiems asmenims. Tokiu pasiūlymu pasinaudojęs kaunietis P.K. pusę jam priklausiusio žemės sklypo gavo greitai. Kitai žemės daliai jam tereikėjo parašyti įgaliojimą kitam asmeniui tvarkyti visus su šiuo sklypu susijusius reikalus.Vėliau įgijęs teisę į dar vieną tėvų žemės sklypą P.K. nusprendė su niekuo nesidalyti. Šios žemės jis dar nėra atgavęs iki šiol.

Milžinišką pelną lėmė įžvalgumas ir sėkmė?

Kalba Vaidas Šimaitis, „Elijos” poilsio apartamentų Šventojoje savininkas: „Žemės sklypus nusipirkau teisėtai. Tai, kad už juos mokėjau pigiau, o po kurio laiko pardaviau už didesnę kainą, yra mano, kaip verslininko, įžvalgumas ir sėkmė. Palangos prokuratūros skundą gavęs Apeliacinis teismas turėjo išnagrinėti man palankų Klaipėdos apygardos teismo sprendimą. Bet Apeliacinio teismo teisėjų kolegija tapo prokurorų advokatais ir pradėjo aiškinti tai, ko ieškinyje neprašė prokuratūra ir ko iš viso nenagrinėjo Klaipėdos apygardos teismas.

%d bloggers like this: