R.Matelis: Pokalbis su ministru K.STARKEVIČIUMI. Mintimis!.. Apie nuosavybės atstatymą Lietuvoje

Jau jaučiu savo skaitytojų šypsenas ir gal net mažą ironiją; tik pamanyk – pokalbis mintimis. Tačiau aš neturiu kito varianto, nes ponas K.Starkevičius tikrai nerastų motyvo leistis su manimi į gyvo žodžio diskusiją. Nežiūrint į tai, kad mums tekę bendrauti ir gyvai. Paskutinį kartą – prie Ramučių kultūros namų, kur jis buvo atvykęs su keletu kitų ministrų savo kadencijos pradžioje. Tada, prieš beveik ketverius metus, jam įteikiau raštą, kuriame detaliai įvardinau problemas, su kuriomis susiduriu siekdamas teisingo nuosavybės į nacionalizuotą žemę atstatymo. Po trumpo pokalbio, tada, likau laukti teigiamų postūmių: vis tik tikėjau šiuo žmogumi, nes jis man gyvenime kartą jau tarsi ir buvo bandęs padėti analogišku klausimu. Deja, „tarsi“ yra tarsi. Tada iki jo kadencijos, kaip Kauno apskrities viršininko, pabaigos buvo likę apie savaitė laiko. Dabar gi manau, kad nieko naujo nebūtų įvykę ir jei ta kadencija būtų tęsusis ilgiau.

Šiam, virtualiam pokalbiui, mane paskatino šiandieninis žurnalisto Dano NAGELĖS straipsnis, „Respublikoje“: “Žemės reforma nesibaigs niekada“ (01) Malonu kai, nors vis rečiau, dar pasirodo reporterių, kurie išlieka dėmesingi didelėms teisingumo prarajoms. Ačiū, Gerbiamas Danai.

Tiesą sakant, kai rašai kad ir kokį straipsnį, visada viliesi, kad jis pasieks ne tik atsitiktines ausis, bet ir adresatą. Tad kas gali paneigti, kad po šiuo pokalbiu gali atsirasti ir asmeniškų K.Starkevičiaus minčių tęsinys? Žinoma, bus-nebus, šiandiena nespėliosiu. O mano sumanyta schema, tikiuosi, niekam nepasirodys sudėtinga. Pokalbis čia bus suguldytas trimis eilėmis: korespondentas, ministras ir aš, Romualdas Matelis [paprastumo dėlei – visi inicialais]. Ir ketvirta eilutė  – menamam ministro atsakymui.

Tiesa, iš anksto pabrėžiu vieną “smulkmeną“ – man absoliučiai nepriimtina skambi gražbylystė – Žemės reforma. Jokiomis reformomis pas mus Lietuvoje nekvepia. Vyksta bolševikų kažkada nubuožintų Lietuvos žmonių tolimesnis alinimas, kuris vadinasi Nuosavybės atstatymu, tuo tarpu realybėje vykdomas sąmoningas nuosavybės NEATSTATYMAS.

D.N.	– Jūsų vadovaujama ministerija siūlo panaikinti galimybę už valstybės išperkamą turtą atsiskaityti vertybiniais popieriais. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje padaugėjo pinigų, kuriais galima atsiskaityti už žemę, o gal tos žemės, kurią galima grąžinti, miestuose daugiau atsirado?
K.S.	– Kol kas tokia mintis tik ministerijos viduje cirkuliuoja. Tikrai daugiau pinigų neatsirado. Juo labiau pagal rinkos vertę mes tikrai su savininkais negalėsime atsiskaityti. Pirmiausia tai būtų nesąžininga, nes ką tuomet pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę. Be to, tai yra neįmanoma, nes yra apskaičiuota, kad, norint su visais likusiais atsiskaityti pagal rinkos vertę, reikėtų apie 30 mlrd. litų. Iš kur tokius pinigus gausime?
R.M.	– Ministre, tikiu, kad daugiau pinigų neatsirado. Nes gi lyginant su paprasto, eilinio Lietuvos piliečio atlyginimais [nekalbant jau apie begalinę armiją bedarbių], Jūsų, ne tik ministrų, bet ir daugelio valstybinių įstaigų valdininkų atlyginimai nesuvokiamai dideli, tad argi gali mažas pajamas gaunantys žmogeliai sunešti jums nepažabotus apetitus siekiančius atlyginimus ir dar užtikrinti biudžetą, kuris pajėgtų teisingai atlyginti už okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę? Aišku, kad ne. Bet išeitį aš jums pasufleruosiu: visų pirma ir nesistenkite mokėti pinigais, o grąžinkite žmonėms turėtą žemę. Ir nemeluokite, kad jos nėra. Žemė gali būti vežama sunkvežimiais, bet ji niekada nebuvo išvežta iš Lietuvos. Žmonėms reikia atstatyti nuosavybę ne į žemę, o į žemės plotą, o plotai išliko kaip ir buvę. Tiesa, kurie užstatyti TSRS laiko pastatais, grąžinti nebeįmanoma, tačiau realybėje tie plotai tikrai ne tokie, kad už juos, teisingam atlyginimui reikėtų 30 mlrd. litų. Matyt prasti jūsų ekonomistai, pabandykite paskaičiuoti pats. Tam tikrai nereikės prisiminti sinusų, tangentų ar vektorinės algebros. Pakaks gerai veikiančio kalkuliatoriaus. O jei dar sąžiningai įvertinsite savo ir savo artimiausių pavaldinių atlyginimus ir jų naudingumo Lietuvai koeficientus, pinigų tikrai palaipsniui padaugės.O dėl sąžinės, ką pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę, tai aišku, kad skola neišnyko ir prieš tuos žmones. Tik negalima neįvertinti, kad tie, kas gavo pinigus tada, kai jie turėjo tam tikrą perkamąją galią, tam tikra prasme jau kažką atgavę, o kiti savo mylimos valstybės aplamai palikti prie suskilusios geldos. Todėl šiukštu manyti, kad jei kažkam prie 20 metų išmokėjote, kad ir 2000 lt., būtų nuskriausti atžvilgiu tų, kurie už tą patį šiandiena gautų 3000 lt. Nes perkamoji lito galia nuvertėjo taip smarkiai, kad už pinigus, kurie tau garantuodavo vidutinišką sodybą paežerėje, šiandiena tegali tikėtis pailsėti porą savaičių panašioje kaimo turizmo sodyboje.
	O
D.N.	– O kodėl tada atsisakoma galimybės atsiskaityti vertybiniais popieriais? Gal jie buvo nepaklausūs?
K.S.	– Iš tikrųjų dabar nėra patrauklių įmonių, kurių akcijų žmonėms galėtume pasiūlyti. Anksčiau žmonės imdavo „Telekomo“ akcijomis, nes jos buvo paklausios. O dabar nieko panašaus pasiūlyti neturime.
R.M.	– Ar patrauklume esmė? Dar prieš metus laiko, t.y. 2011 spalio 11 dieną, mane pasiekė kiek kitokios žinios. Valstybės turto fondas mane informavo, kad vertybinių popierių nebėra aplamai [prisegu rašto kopiją]. Tai kam gi kalbėti spaudai apie neegzistuojančius dalykus? Sakykite tiesiai – vyriausybė ignoruoja LR seimo priimtus nuosavybės atlyginimo įstatymus. O jeigu norėtų jų laikytis, išeitį rastų – nupirktų jų akcijų biržose. Nors ir krizė, akcijų biržos vertybinių popierių stygiumi nesiskundžia
	O
D.N.	– Kol kas reforma į pabaigą eina tik kaimo vietovėse…
K.S.	– Taip, kaime žemė grąžinta beveik 100 proc. Ten tik teisinių problemų šiokių tokių yra. O mieste – didžiausios problemos Kaune ir Vilniuje, kur dar nepasiekta ir 50 proc.
R.M.	– Šioje vietoje teturiu tik klausimėlį: ar tai reiškia, kad šiuose miestuose patys didžiausi niekadėjai susirinkę? Ar, kad Nacionalinės žemės tarnybos žemėtvarkininkai čia jau seniai su sąžine atsisveikinę?
	O
D.N.	– Žmonės, turėję žemės didmiesčiuose ar kurortuose, nesutinka jos persikelti kitur, imti pinigais ar akcijomis?
K.S.	– Būtent, kad nesutinka. Daug kas norėtų pinigais, tačiau sako, kad siūloma per maža suma. Aš tikslių skaičių nežinau, tačiau Kaune būtų apie 3,5 tūkst. žmonių, kuriems neatkurta nuosavybė, o Vilniuje – apie 5 tūkst.
R.M.	– O ar gali sutikti? Jūs sutiktumėte iš savo, jei neklystu, gimtosios Garliavos keltis į Pabradę ar Akmenę? „Sako“, kad per maža suma? Tai gal galėtumėte man paskolinti, kad ir pusvalandžiui 1 mln. litų? Tikrai viešai pasižadu skolą grąžinti sutartu laiku. Tik vietoje milijono atiduosiu 5000 lt. Jums gi neatrodys, kad tai labai negerai. Tikriausiai susiprasite, kad kartais reikia ir šiokių tokių nuolaidų padaryti.
	O

D.N.	– Kiek valstybės siūloma žemės kaina skiriasi nuo rinkos vertės?
K.S.	– Labai daug skiriasi. Miestuose – nuo 20 iki 100 kartų. Ir kaimuose smarkiai skiriasi nuo rinkos vertės. Anksčiau beveik nesiskirdavo, bet pastaruoju metu ir kaimuose žemė brango, o valstybės kainos apskaičiavimo metodika nesikeitė. Ypač kaimuose aplink didžiuosius miestus skirtumas didelis.
R.M.	– Jūs teigiate, kad atlyginimas pinigais nuo 20 iki 100 kartų mažesnis už rinkos kainą? Aš jau esu paskaičiavęs ir paskelbęs tiek internete, tiek savo atvirame laiške premjerui A.Kubiliui, kad mano asmeniniu atveju siūlomas atlyginimas yra mažesnis virš 200 kartų! Tiek to, neaptarinėkime kiek šimtų kartų mažesnę kompensaciją siūlote. Pakalbėkime apie Konstitucijos imperatyvų reikalavimą, kad valstybė [jos institucijų asmenyje], turi būti vienodai lygi visiems savo piliečiams. Tai kaip gi gali būti, kad kai kam atlyginama tik 20, o kai kam net 100 kartų mažiau? Kame čia Konstitucijos laikymasis? Ar kolegės I.Šimonytės gerai apmokami pavaldiniai prarado gebėjimą gerai skaičiuoti?
	O

D.N.	– Dar 2007-ųjų pabaigoje tuometinis premjeras Gediminas Kirkilas žadėjo, kad žemės reforma bus baigta dar 2008-aisiais. Ar bus kada nors reformos pabaiga?
K.S.	– Matote, 2008-ieji buvo rinkimų metai, todėl ir žadėjo tokius dalykus. Rinkiminiai pažadai. Mes to niekada nežadėsime, nes tokie pažadai yra nerealūs.
R.M.	– Jei apsiriksiu, pataisykite mane: o ar čia ne rinkiminė kompanija daryti tarsi viešą atgailą ir klaidinti visuomenę teisingumo atstatymo neįmanomumu? Ar šiandiena, besibaigiant kadencijai, jūs nemanote, kad paprasčiausiai nesugebėjote deramai dirbti prabėgusius ketverius metus? O gal manote, kad jei nesugebėjote jūs, tai to niekada nebesugebėtų ir niekas kitas jūsų poste? Gi ne atskirti piliečiai Lietuvoje turi teisę ir, tuo labiau – pareigą inicijuoti įstatymų pataisas, kurios užtikrintų Konstitucijoje įtvirtintą teisingumą, o būtent ministrai ir jų „svitos“. O aptariamas klausimas kaip tik Žemės ūkio ministerijos kompetencijoje. Ir jei matėte, kad netinkamai išlankstytas mūsų savivaldos įstatymas, kuris tapęs kliūtimi nuosavybės deramam grąžinimui, tai ar padarėte ką nors, kad ŽŪ ministerija nebūtų savivaldybių „įkaite“? Čia negaliu susilaikyti  ir nepaklausęs: gal jūs, suvokęs savo gabumų stygių, naujuose rinkimuose nebesibolatiruosite?
	O
D.N.	– Kad reforma pasistūmėtų didmiesčiuose, reikia pinigų, bet valstybė jų neturi. Kokius siūlysite būdus paspartinti žemės reformą?
K.S.	– Ir toliau bus atsiskaitoma pinigais, o jei atsiras kažkur laisvos žemės – siūlysime natūra.
R.M.	– Atsiras… Laisvos žemės miestuose yra pakankamai, žemė negali atsirasti arba išnykti. Tą, berods dar rusų Lomonosovas yra įrodęs savo teoremomis. Vilniuje, jei apsirinku – pataisykite – regis arti 600 ha laisvos žemės. Kas valdo Lietuvą, jei ministras negali tinkamai įvertinti esamos situacijos ir pradėti tą žemę skubiai dalinti? Tiek Vilniuje ar Kaune, tiek kituose miestuose stovi dideli daugiaaukščių masyvai. Tarybiniai projektuotojai, neturėjo pareigos taupyti žemę, todėl tarp daugiaaukščių pastatų numatė milžiniškus atstumus. Tie, kas suinteresuoti nuosavybės neatstatymu, galimai bambėtų, kad skiriant neatlygintinai tuo didžiulius tuščius, niekieno nenaudojamus plotus, būtų sunaikinama žalieji plotai. Tačiau Jūs, ministre, negalite nesuvokti, kad piliečiai, statantys sau gyvenamą namą, niekada neapsiriboja asfaltuotu kiemu: ypač naujakuriai visada skuba apsiželdinti savo teritorijas, vėliau jas kruopščiai prižiūri. Tai kaip jūsų manymu žmonėms gražiau žvelgti  per langą: į metų metais nenušienautas pievas ir krūmų brūzgynus ar į dailiai tvarkomą privataus savininko kiemą?
	O
D.N.	– Žmonės skundžiasi, kad kai kurios miestų savivaldybės ir laisvą žemę linkusios pasilaikyti sau: geriau tegul apauga krūmokšniais, bet savininkams negrąžina. Ar tai tiesa?
K.S.	– Tikrai yra tokių savivaldybių, kurios laisvos žemės neatiduoda į fondą. Tos laisvos žemės yra ir tame pačiame Vilniuje, ir Kaune. Net šalia miestų centrų yra laisvos nenaudojamos žemės, bet savivaldybės labai vangiai ją perveda į valstybės fondą.
R.M.	– Su tuo sutinku pilnai. Bet ir vėl gi – o koks Jūsų realus indėlis per prabėgusią kadenciją į tai, kad savivaldybės taip nesielgtų? Ar bandėte inicijuoti įstatymo pataisas? Juk vieša paslaptis, kad Lietuvoje tikra savivalda net nekvepia. Turime paralyžuotą savivaldą, kuri retai kada tenkina gyventojų poreikius. Tad ar reikia bijoti čia ką nors keisti? Sugriuvus TSRS, kaip deklaruojama visais valstybės lygmenimis, Lietuva eina demokratijos keliu. Tai kur gi ta demokratija, jei net ministras nekovoja už savo kompetencijos klausimų sprendimą?

1 2 Ministro kadenciją baigiantis konservatorius K.Starkevičius

SKIRTUMAS. Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius atskleidė, kad valstybė už negrąžintą žemę jos savininkams siūlo iki 100 kartų mažesnę sumą, nei turtas kainuoja rinkoje. Viktoro Purio nuotr.

Faktai [iš dienraščio „Respublika“]: Nuo žemės reformos pradžios 1991 m. iki šių metų pradžios iš viso pateikta 731,38 tūkst. piliečių prašymų šalies kaimo vietovėse atkurti nuosavybės teises į 4,02 mln. hektarų žemės. Žemės grąžinimas šalies rajonų savivaldybių teritorijose, išskyrus atskiras priemiestines teritorijas, artėja prie pabaigos, nes jau priimta sprendimų atkurti nuosavybės teises į 3,96 mln. hektarų žemės, miško ir vandens telkinių. Tai sudaro 98,46 proc. piliečių prašymuose nurodyto turėto žemės ploto. Šių metų pradžios duomenimis, nuosavybės teisės į žemę kaimo vietovėse dar neatkurtos 26,1 tūkst. piliečių, tačiau 11,1 tūkst. piliečių grąžintinos žemės sklypai jau suprojektuoti, patvirtinti žemės reformos žemėtvarkos projektuose ir vyksta šių projektų įgyvendinimo darbai.Iki šių metų pradžios atkurti nuosavybės teises į 39,2 tūkst. hektarų žemės miestams iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtose teritorijose yra pateikti 51,5 tūkst. piliečių prašymų. Nuosavybės teisės į miestuose turėtą žemę atkurtos į 28,7 tūkst. hektarų, tai yra į 73,2 proc. piliečių prašymuose nurodyto ploto. Miestuose lieka atkurti nuosavybės teises į 10 tūkst. hektarų žemės. Vilniuje nuosavybės teisė atkurta vos į 32,3 proc. prašymuose nurodyto ploto, Kaune – į 58,2 proc., Panevėžyje – į 46,6 proc., Birštone – į 61,4 proc., Palangoje – į 52,9 proc. Kituose miestuose situacija kur kas geresnė. Parengta pagal dienraštį “Respublika“ From: Cia mano laiskas [mailto:reromaka@mail.ru] Sent: Tuesday, October 11, 2011 2:56 PM To: Valstybės turto fondas info@vtf.lt Subject: Paklausimas del atlyginimo uz zeme Laba diena, aš iki šios dienos nesu atgavęs nuosavybes už TSRS nacionalizuota žemę. Kaip žinia, įstatymas dėl nuosavybės atstatymo <…>, vienu iš savo punktu numato, kad kompensuojama gali buti vertybiniais popieriais. Plungės žemėtvarkos darbuotojai man teigia, kad akcijas aš galėčiau gauti LR Turto fonde. Noriu pasitikslinti ar si informacija nėra klaidinanti ir jei tikrai Turto fondas kompensuoja savininkams už jų turėtas žemes, tai kokia forma tai butu daroma. Pagarbiai, Romualdas Matelis, gyv. Xxxxxxxx reromaka@mail.ru, 2011-10-11 d. ================================================================================ Paklausimas del atlyginimo uz zeme От кого: “VINCIUNIENE, Irena“ <I.Vinciuniene@vtf.lt> Кому: “‘reromaka@mail.ru'“ <reromaka@mail.ru> Копии: “OVERLINGAS, Stasys“ <S.Overlingas@vtf.lt>, “GURSKIENE, Renata“ <Info@vtf.lt> Переадресовано от: 12 октября 2011, 14:46 1 файл важное Laba diena, Valstybės turto fondas nuo 2003 m. vykdė atlyginą valstybei priklausančiomis akcijomis už valstybės išperkamą žemę. Per šį laiką akcijomis buvo atlyginta 11,5 tūkst. piliečių. Šiuo metu visos atlyginimui skirtos akcijos jau yra perduotos piliečiams. Jei atlyginimui už valstybės išperkamą žemę dar bus skirta papildomai akcijų, atlyginimas akcijomis galės būti tęsiamas toliau. Dėl informacijos apie atlyginimą akcijomis Jūs galite kreiptis į Valstybės turto fondą šiais tel.: 85 2684921, 2684923 Pagarbiai Valstybės turto fondo Privatizavimo skyriaus viršininko pavaduotoja Irena Vinciūnienė , tel. 852684925

Daiva Norkienė: “Lietuvos laukia Apokalipsė“

JAV Sveikatos, švietimo ir socialinės rūpybos ministerija atliko tyrimą ir nustatė: iš 100 žmonių, sulaukusių 65-erių metų amžiaus, 1 buvo turtingas, 4 gyveno pasiturimai, 5 vis dar buvo priversti dirbti, kad išgyventų, 54 išlaikė jų šeimos ar valstybė, o 36 jau buvo mirę. Šis tyrimas atliktas  vienoje turtingiausių pasaulio šalių iki pastarojo meto krizės.

Prisimenate, kaip pavydėdavome į mūsų kraštą užsukdavusiems užsienio turistams? Puikiai išsilaikiusios, įdegusios, sniego baltumo amerikietiška šypsena šviečiančios energingos 80-metės. Ar dviračiais šalies įdomybes tyrinėjančios  žilstelėjusių vokiečių poros… Iš pažiūros skirtingus žmones vienijo bendra savybė: ori senatvė, pasitikėjimas savimi ir fizinė, dvasinė bei finansinė gerovė.

Įsivaizduokime 65-erių lietuvį… Dauguma tų, kurie išgyvens, bus priversti dirbti ar elgetauti, nes „Sodra“, o tiksliau valstybė, jau dabar turi skolintis, kad pravalgytume, o vėliau teks skolintis net dabartinių paskolų įmokoms. Pirmojo šių metų pusmečio „Sodros“ biudžeto deficitas siekė per 1 mlrd. 181,9 mln., o palyginus su pernai tuo pačiu laikotarpiu jis paaugo ketvirčiu milijardo. Laisvosios rinkos idėjas propaguojantys verslininkai, o ir kai kurie ministrai nė neslėpė manantys, kad senukus turi išlaikyti jų šeimos, tai yra, vaikai ar anūkai. Kariųjų pažiūrų ekonomistai sako, kad pagrindinė „laisvarinkininkų“ mintis, ko gero, sužlugdyti „Sodrą“, kad žmonės skubėtų draustis per privačius pensijų fondus. Tačiau šie fondai bambagysle susieti su bankais, o apie pastarųjų vaidmenį valstybės gyvenime dar pakalbėsime.

Taigi galime numanyti, kad 65-erių sulaukęs lietuvis negalės demonstruoti amerikietiško „čyyyzzz“ (cheese) ne tik todėl, kad jam nebus linksma, bet ir dėlto, jog vargu ar dar turės sveikų dantų.  Drįsčiau tvirtinti, kad netrukus tapsime vos krutančių, žmogiškąjį orumą ir šypsotis pamiršusių senjorų kraštu… O kai dabartiniams keturiasdešimtmečiams – penkiasdešimtmečiams sukaks užtarnauto polisio metas, Lietuvos gali būti likęs tik pavadinimas. Ištisus dešimtmečius šalyje buvo tvarkomasi panašiai, kaip svetimame bute šeimininkauja laikinai jį išsinuomoję sukčiai..

Jei nenorime tėvynėje išvysti apokaliptinių vaizdų, paklauskime savo pavaldinių – tų, kuriuos rinkome į valdžią, kaip tvarkė jiems patikėtą mūsų visų turtą.

Valdžia, kuri, kaip ir nuomininkai į butą, šeimininkauti ateidavo laikinai, pardavinėjo mūsų visų baldus, buitinę techniką, darbo įrankius, sakydama, kad tai – investicijos. Jei vieni nupirko „Mažeikių naftą“, o už degalus mokame beveik brangiausiai Europoje, kokia čia investicija? „Investuotojai“ dažniausiai nesukuria naujų darbo vietų, nes atvykę randa beveik visa, ko reikia… Prisiminkime tą pačią „Mažeikių naftą“, „Telekomą“, bankus, kuriuos užsieniečiai įsigijo už skatikus. Visų mūsų vardu kažkas meškeres iškeitė į žuvį, išsivirė sočios žuvienės, o žuvies uodega pasidalino su tauta. Juk pardavus šaliai strategiškai svarbius objektus buvo kamšomos biudžeto skylės. O kiek pinigų užsienio investuotojai išvežė ir nuolat išveža iš šalies, suskaičiuoti labai vertėtų. Deja, tikslių skaičių nežino ne tik visuomenė, bet ir ekonomistai. Lietuvos komercinių bankų pelnas pernai viršijo 1 mlrd. Litų. Šie pinigai iškeliavo iš Lietuvos.

Bankai per patį krizės įkarštį 2011 metais uždirbo beveik tiek, kiek ekonomikos pakilimo metu 2007-aisiais. Prie šio rekordinio bankų turtėjimo tyčia ar netyčia prisidėjo šalies valdžia. Prisimenate, kaip finansų guru Prezidentė Dalia Grybauskaitė sunkmečio pradžioje pareiškė, jog nedemonstruosime savo nepotencijos ir nesiskolinsime iš TVF ?  Skolinomės iš bankų, o vietoje 2-3 proc. palūkanų mokame 8-9 procentų. O reikalavimus, kokius šaliai būtų iškėlęs TVF, vis tiek esame priversti vykdyti ir vykdome. Ekonomistai tvirtina, kad jei kadaise būtume skolinęsi iš TVF, ekonomika būtų smukusi ne 15 procentų, o gal tik 6-7. Kas galėtų paneigti, kad komerciniai bankai darė įtaką, kad Lietuva skolintųsi ne iš TVF ? Juk bankai, sugriežtinę kreditų išdavimo sąlygas verslui ir gyventojams, neteko kreditavimo objekto. Kredituoti  verslo objektus tapo rizkinga, namų ūkius – taip pat, o valstybei galima skolinti be rizikos.

Valdžia nekontroliavo ar prastai kontroliavo bankų veiklą, o šių privačių struktūrų problemas užkrovė ant piliečių pečių. Prisiminkime kad ir „Snoro“ istoriją, kai už prarastus indėlius kompensuoti teko iš šalies biudžeto, o pritrūkus lėšų – vėl lįsti į bankų kišenę. O kur valdžios akys buvo, kai tariamo ekonomikos pakilimo metu bankai kairėn ir dešinėn dalino paskolas, pūtė nekilnojamojo turto kainų burbulą, o statybininkai žėrėsi šimtus procentų siekiančius viršpelnius? Jei bankų apetito žaboti negalima, tai galima – ir būtina – informuoti gyventojus, kas laukia nesėkmės atveju. O kas nors matėte socialinę reklamą apie banko kišenėje tykančius pavojus?

Ispanai jau srebia savo neatsargumo vaisius: apie 50 tūkstančių šeimų (nepasigailint nei senelių, nei vaikų) iškeldinta iš bankams įkeistų būstų, už kuriuos darbą praradę ispanai nesugebėjo mokėti. Apie 150 tūkst. tokių pat nelaimėlių laukia eilėje. Graikija, Ispanija ir kitos šalys bankų problemas prisiima kaip savas, tai yra skolinasi, kad išgelbėtų bankus. Ką bankų krizės atveju darytų Lietuva? Gelbėtų šias komercines struktūras, tarp kurių daugiausia – svetimų šalių bankų filialai. O štai islandai, kurie 2008 metais tikrąja to žodžio prasme bankrutavo, dabar lyg niekur nieko kuria ir vykdo drąsius verslo planus. Tarkime, nutiesti povandeninį kabelį į Europą ir pardavinėti pasitelkus geizerius pagamintą elektros energiją. Islandijos klestėjimas, kaip neseniai Lietuvos, buvo paremtas užsienio bankų investicijomis. Kai šiems nepavyko jų verslas, šalis buvo verčiama prisiimti atsakomybę, tai yra vėl skolintis ar kviestis investuotojų. Referendumo metu islandai atsisakė prisiimti bankų skolas, nes krizę sukėlę užsienio bankai uždirbamų pinigų Islandijoje neinvestavo, o išgabendavo iš šalies į motininius bankus. Privataus verslo bėdos laisvosios rinkos sąlygomis ir yra privataus verslo bėdos. Tačiau kaip tik su tuo „laisvarinkininkai“, pasisakantys prieš „Sodra“ ir norintys mus vėl prijaukinti prie minties apie privačių pensijų fondų naudą, nė už ką nenorėtų sutikti.

http://www.valstietis.lt/

R.Matelis: Teisėjų etikos ir drausmės komisija jau nusprendė. Atostogauti… Gi vasara

Teisinėje ar Teisminėje valstybėje gyvename? – klausimas man nenaujas. Ilgokai vien tik stebėdamas aplink mane vykstantį gyvenimą ir negalėdamas prieiti jokios konkrečios išvados, pabandžiau to pasiteirauti pas premjerą Andrių Kubilių. Nepavyko, – mano klausimas šio iškilaus Konservatorių lyderio nesudomino, tad jis man nieko taip ir neatsakė. Tada, praeitų metų spalio mėnesį nutariau pasikonsultuoti su internetine visuomene. Taip atsirado mano straipsnelis “Ar Lietuva – TeisMinė valstybė?“. Deja, tauta taip pat, ko blogo, nežinojo atsakymo į šį klausimą, todėl komentaruose liko tuštuma. Tiesa, šį straipsnį perskaitė pakankamai daug žmonių, todėl keleto pasamprotavimų sulaukiau į asmeninį paštą, Delfi blog’ą ir Netlog’ą. Bet rimtesnių išvadų nebūta. Gyvenimas paliko visa tai susigaudyti pačiam. Ir netgi sugriežtino sąlygas: “Daryk viską pats, savo rankomis, tada ir kitiems galėsi paaiškinti jau vos ne kvalifikuotai“.  Tad šiandiena tai ir bandau vykdyti…

Alinanti kova dėl teisingo nuosavybės teisių į okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę atstatymo, pas mane jau įsisenėjęs skaudulys. Ilgą laiką jaunatviškai naiviai buvau įsitikinęs, kad visos kalbos apie neteisingus ir neobjektyvius teismus, kurias tenka išgirsti bet kur – autobuse, kavinėje, pliaže ar net per radiją, yra perdėm pagrąžintos, o jų autoriai galimai paprasčiausiai patys pritrūksta orientacijos, nemoka tinkamai teismams pateikti turimų faktų ir dėl to, galimai pralaimi iš tikro laimėtinas bylas. Kita vertus, jutau ir net žinojau, kad teismai iš tikro būna labai tendencingi, tačiau ir čia buvau linkęs galvoti, kad visas tendencijas galima nušluoti, jei esi pakankamai ryžtingas ir tvirtas. Laimei šios savo vidinės abejonės niekada nekėliau kiek viešiau, todėl neapsijuokiau draugų ir bičiulių tarpe. Nes tokiomis abejonėmis daugeliu atvejų smarkiai klydau. Tiesa, matydamas kaip visomis prasmėmis su pagreičiu į bedugnę ritasi Lietuva, aš šiandiena manau, kad dar keletą metų anksčiau tvarkos buvo daugiau, o tokios tragedijos kaip Kedžių ir Venckų, ir jų sprendimo autokratiniai būdai, davė negeriems Temidės atstovams negerą pavyzdį, kuris dar iš vaikystės pasakų žinomas kaip “Kas stipresnis, tas ir teisesnis“. Nes, be jokių abejonių, teismų atstovai yra taip pat tik paprasti žmonės ir nuolatos savyje atlieka analizes “kas būtų jeigu būtų“. O Garliavos dirbtinai užgesinta byla, daugeliui davė ženklą – darykite kaip manote jums geriau ir jūs liksite teisūs.

Tiek to, pernelyg nesigilinsiu šiuo rašiniu į visas teorijas, nes jo tikslas – konkretaus veiksnio analizė. O tas veiksnys yra Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimas nieko nespręsti. Šių metų liepos 9 d., straipsnyje “Romualdas Matelis: Koks bus Teisėjų etikos Komisijos sprendimas?“ aš pakankamai išsamiai aprašiau savo skundą ir įdėjau jo kopiją. Turintys laiko ir kantrybės, jei dar neskaitę jo, galite paspausti ant išryškinto pavadinimo ir susipažinti su skųsta situacija. Kol kas įdedu tik komisijos atsakymo kopiją iš kurios mielas mano svetys galės susidaryti savo nepriklausomą nuomonę, o komentarus, kaip aš matau Lietuvos piliečio galimybę kovoti už teisingumą teisinėmis priemonėmis aš aprašysiu kažkurią kitą dieną. Tad šioje vietoje

Teisėjų etikos komisija nesvarsčiusi mano, kad… [1 lapas]

Teisėjų etikos komisija nesvarsčiusi mano, kad… [2 lapas]

kol kas dedu trafaretinį užrašą –

BUS DAUGIAU.

Kiti pastebėjimai apie Lietuvos teismų savivaldą
Iš advokato Vido VILKO asmeninės svetainės	Teisėjų Etikos ir drausmes komisijos posėdžio protokolo IŠTRAUKA
Iš Teisingumas.Lt Teisinės informacijos portalo	Teisėjų etikos ir drausmės komisija keturiems teisėjams drausmės bylų nekėlė