Pradžia

Teismo sprendimas neteisingas. Ką daryti?

Parašykite komentarą

Aldona MEILUTYTĖ man žinoma jau apie 10 metų. Mes su ja esame likimo dvyniai. Tiek ji, tiek aš savo skaudžia patirtimi įsitikinome kokia neteisybė vyrauja nuosavybės į nusavintą žemę klausimais. Visuose Lietuvos valdžios lygiuose. Todėl su malonumu perkopijuoju ekspertai.eu spausdinamą jos straipsnį.

Ar įmanoma įrodyti, kad teismo sprendimas neteisingas?

Paskelbta: 2019-04-13 10:08 Autorius: Aldona Meilutytė

Į šį klausimą, deja, tėra vienas atsakymas: kai jau teismo sprendimas (ar nuosprendis) įsiteisėjęs, Lietuvoje praktiškai pasiekti, kad toks sprendimas būtų panaikintas beveik neįmanoma. Net ir tais atvejais, kai akivaizdu, kad teisėjai šiurkščiai pažeidė įstatymus, suklastojo faktus, vis tiek dažniausiai atsisakoma priimti kasacinį skundą ar atnaujinti procesą. O jeigu šį barjerą ir pavyksta perkopti, galutinis rezultatas retai kada pradžiugina: paprastai gaunamas atsakymas, kad sprendimas, dėl kurio skundžiamasi, yra teisėtas ir pagrįstas. Taigi, nors teoriškai kaip ir būtų įstatymo suteikta galimybė tęsti kovą dėl teisingumo įgyvendinimo, iš tikrųjų ta kova lieka beprasmė.

Pavyzdžių ieškoti nereikia, jie kiekviename žingsnyje. Net spaudoje paskelbus apie teisėjų savivalę, valdžia į tai nereaguoja, nekreipia jokio dėmesio. Apsiprato su neteisybėmis ir visuomenė – neprotestuoja. Taigi, taip aukštinama vertybė viešumas arba skaidrumas, be kurios neįsivaizduojama demokratinė valstybė, Lietuvoje yra tapusi bereikšmė, netekusi absoliučiai jokios galios: kas iš to, kad žinia paskelbta ir paviešinta, jeigu jos paskelbimas nesukelia jokių pasekmių? Tokia padėtis tik demoralizuoja visuomenę.

Štai „Laisvame laikraštyje“ ne vienerius metus Aurimas DRIŽIUS rašo apie savo bylas, apie jo redaguojamam laikraščiui teismų įvestą cenzūrą. Regis, tuoj pat turėjo būti imtasi priemonių: jeigu A.Drižius rašo netiesą, bausti jį už visuomenės klaidinimą, nurodant jo paskelbtus konkrečius melagingus faktus; o jeigu tai tiesa, kad teisėjai jo bylose piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, klastoja dokumentus, už tokius darbus teisėjus sodinti į kalėjimą. Baisų nusikaltimą, pakertantį valstybės pamatus, galima sakyti, tolygų valstybės išdavystei, teisėjai įvykdo tada, kai vietoj teisingumo vykdymo jie sąmoningai įteisina melą.

Toks melo įteisinimas dangstomas teisėjų nepriklausomumu, tarsi nepriklausomi teisėjai kaip kokie šventieji vykdydami tarnybines pareigas negali nusikalsti. Kaip kokį didžiausią netikėtumą sutiko teisminė valdžia žinią, kad keletas „nepriklausomų“ teisėjų įtariami ėmę advokatų nešamus kyšius ir už kyšius pardavinėję „teisingumą“. Tas parduotas teisingumas, be abejo, negalėjo neatsispindėti teismo sprendimuose, kuriuos teisėtais ir pagrįstais pripažino juos tikrinę aukštesnių teismų teisėjai. Jeigu šie aukštesnių teismų teisėjai būtų baudžiami už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, ne keletas, o keliasdešimt teisėjų būtų buvę suimti…

Visų pirma, ar tai svarbiausia ir pirmoje eilėje turi būti nustatyta, kodėl teisėjas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – ar būtinai turi būti įrodyta, kad teisėjas paėmė kyšį? O jeigu ne už kyšį – jeigu dėl to, kad jo paprašė „geras prietelius“, arba dėl to, kad ieškovas užima visuomenėje aukštą padėtį ir kada nors teisėjui ar jo giminėms gali būti naudingas, todėl teisėjas pasistengė jam įsiteikti, priimdamas jo naudai sprendimą? Arba teisėjo gražiai paprašė kolega kitas teisėjas „padėti geram žmogui“? O jeigu tas kolega aukštesnio teismo, tarkim net Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas?

Svarbu, bet ne svarbiausia išaiškinti, kodėl teisėjas sulaužė priesaiką ir nevykdė teisingumo. Svarbiausia yra tai, kad teisėjas priėmė neteisingą sprendimą, pakirsdamas žmonių pasitikėjimą teismais ir tuo pačiu valstybe. Būtent neteisingo teismo sprendimo priėmimo fakto išaiškinimas yra pirmoji prokurorų pareiga. Kai viešai žiniasklaidoje paskelbiami faktai apie neteisingą teismo sprendimą, ne tik prokurorai, bet ir apskritai aukščiausioji valstybės valdžia negali į tai nereaguoti. Valdžia negali nesuprasti teisingumo vykdymo svarbos visam valstybės gyvenimui.

Lietuvoje vis dar galioja nuostata, kad tik tada, kai teisėjas paėmė kyšį, jo priimtas sprendimas byloje gali būti neteisingas. Būtinai turi būti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pripažinta, kad teisėjas yra kaltas, jog nagrinėdamas konkrečią bylą paėmė kyšį. Tik tada bus galima suabejoti to teisėjo toje konkrečioje byloje priimto teismo sprendimo teisingumu ir tokią bylą iš naujo tikrinti.

Tą visai neseniai patvirtino įžymusis teisėjas Audrius CININAS, šiuo metu besidarbuojantis Vilniaus apygardos teisme. Kalbėdamas apie kyšininkavimu įtariamų teisėjų nagrinėtų bylų peržiūrėjimą, jis tvirtina, kad tokių bylų iš naujo peržiūrėti nereikia. Esą procesą bus galima atnaujinti tik tose bylose, kuriose nuosprendžiu jau bus nustatytas teisėjo piktnaudžiavimas, nes pagrindas atnaujinti procesą bylose „yra tiktai įsiteisėjęs teismo sprendimas, jeigu toksai būtų“.

Apie tokią A.Cinino užmintą mįslę aš jau rašiau viename savo straipsnių: jeigu jau byloje nustatytas teisėjo piktnaudžiavimas, vadinasi tuo pačiu nustatyta, kad byloje priimtas sprendimas yra neteisėtas ir toks sprendimas negali galioti. O kaip nustatyti teisėjo įvykdytą piktnaudžiavimą, jeigu byla netikrinama, matyt tik A.Cininui ir į jį panašiems teisėjams tegali būti žinoma. Galėtų p. A.Cininas pasidalinti apie tai savo teisinėmis žiniomis ir paaiškinti visuomenei.

Teisingumas reikalauja, kad jeigu bylos dalyvis skundžiasi ir nurodo įtikinamus faktais pagrįstus argumentus, kodėl įsigaliojęs teismo sprendimas ar nuosprendis yra neteisingas, tokia byla privalo būti iš naujo patikrinta. Privalo būti paaiškinta, kodėl nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo suabejoti byloje priimto sprendimo „teisėtumu ir pagrįstumu“.

Deja, manau, kad ne tik man vienai žinomi įsiteisėję teismų sprendimai, kurie laikomi teisėtais ir pagrįstais, nors akivaizdu, kad jie pagrįsti melu. Pateiksiu tik vieną man labai gerai žinomą pavyzdį. Aš vis dar veltui bylinėjuosi dėl negrąžintos tėvo 15 ha žemės, dėl ko Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai D.KAČINSKIENĖ, A.POŠKUSir V.VIŠINSKIS mane net apšmeižė, paskelbę jų priimtoje nutartyje, kad aš pakartotinai pažeisdama įstatymą ir piktnaudžiaudama teise inicijuoju bylas, siekdama dar kartą dėl to paties pasibylinėti iš naujo.

Kad toks teisėjų tvirtinimas yra šmeižtas – akivaizdu, nes įstatymas neleidžia teismui nagrinėti bylų, kurios inicijuotos pažeidžiant įstatymą ir piktnaudžiaujant teise. Tokias bylas teismas privalo nutraukti. Mano bylų teismas nenutraukė, jas išnagrinėjo ir priėmė jose sprendimus. Tai yra įrodymas, kad aš inicijavau nurodytas bylas griežtai laikydamasi įstatymo reikalavimų.

Nors teisėjų įvykdytas šmeižimo nusikaltimas akivaizdus, prokurorai atsisako atlikti ikiteisminį tyrimą. Teismas net neleido man Civilinio kodekso 2.24 straipsnyje nustatyta tvarka apginti pažeistą garbę ir orumą. Teisėjų savivalei nėra ribų: Teisėjų taryba ir Teisėjų etikos ir drausmės komisija tvirtina, kad dėl to, jog esu apšmeižta įsiteisėjusioje nutartyje, teisėjai už šmeižimo nusikaltimo padarymą neatsako, nes teisėjai yra nepriklausomi.

Vienoje byloje aš pateikiau skundą tuo teisės pagrindu, kad negrąžinama tėvo žemė kaip nusikalstamais veiksmais (1948 m. gegužės 22 d. mūsų šeimą tremiant kaip buožes į Sibirą) išlikęs užgrobtas turtas. Teisėjai atmetė mano prašymą ir šiuo teisės pagrindu grąžinti žemę, tvirtindami, kad 1948 m. tremiant į Sibirą žemė nebuvo užgrobta, nes tremiant į Sibirą M.MEILUTIS buvo bežemis, jo žemė buvo nacionalizuota 1940 m., paskelbus sovietinio Seimo deklaraciją. Teismas nekreipė jokio dėmesio į pateiktą kaip įrodymą Lietuvos ypatingojo archyvo pažymą, kurioje aiškiai pasakyta, kad M.Meilutis su šeima tremiamas į Sibirą kaip buožė, 15 ha ūkio savininkas, naudojęs samdomąją darbo jėgą. Kodėl teismas nevertina ir atmeta kaip įrodymą Lietuvos ypatingojo archyvo pažymą, teisėjai nenurodė. Teismo sprendime parašyta: „Pareiškėjos teiginys, kad nusikalstamais veiksmais buvo užgrobta jos tėvo žemė, yra niekuo nepagrįstas“.

Šioje byloje teisėjai nebaudžiami sutrypė istorinę mūsų tautos tiesą – pripažino, kad tremiant į Sibirą nebuvo užgrobtas Lietuvos žmonių turtas. Tačiau net ir šitoks teismo sprendimas mūsų nepriklausomoje valstybėje pripažįstamas „teisėtu ir pagrįstu“.

Genovaitės ir Ričardo Jonaičių istorijos Lietuvos žemgrobystės schemose

8 Komentaras

Nacionalinės žemėtvarkos grimasos

Parašė Giedrius GRABAUSKAS-Karoblis    Sekmadienis, 07 Balandis 2013 18:49

===========================================================

Viena iš dažnai svarstomų ir skandalingų Lietuvos viešojo gyvenimo sričių – tai žemės reforma bei su ją susiję procesai. Nuo 1990 metų besitęsianti reforma labai prieštaringa, daug piliečių skundžiasi, kad negali atgauti žemės arba ją atgauna kitoje vietoje ir kur kas prastesnę. Žemėtvarkininkų gretose darbuojasi nemažai korumpuotų veikėjų, kurie vykdo sukčiavimus ir klastojimus. Per 23 metus žemės reforma taip ir nebaigta, reformos eigoje klestinti betvarkė ir korupciją kelia daugelio žmonių pasipiktinimą. Situacija, į kurią pateko žemės valdas Molėtų rajone turintys ir dažnai ten gyvenantys kauniečiai Jonaičiai, yra klasikinis prieštaringos žemės reformos pavyzdys.

Genovaitė JONAITIENĖ ir Ričardas JONAITIS jau daug metų mina teismų ir įvairių valdžios institucijų slenksčius, nes kovoja už savo šeimos žemę. Šios istorijos ištakos siekia dar 1989 metus. Genovaitė Jonaitienė 1989 metais Molėtų rajone, Antakščių kaime nusipirko gyvenamąjį namą. 1991 metais G.Jonaitienei prie namų paskirta ir 2 hektarų žemės valda asmeniniam ūkiui. 1996 metais Alantos žemėtvarkininkas V.Kazlas minėtą žemę paženklino, o G.Jonaitienė ją išsipirko. Žemės sklypas buvo paženklintas 1996 metų lapkričio 25 dieną.

2002 metų lapkričio mėnesį G.Jonaitienė kreipėsi į Alantos seniūniją ir sužinojo, kad dalis jai atmatuoto žemės sklypo paimta ir paskirta kitam naudotojui. Paaiškėjo, kad dalis sklypo buvo skirta vienam vilniečiui, kuris žemę atsikėlė iš kito rajono. Prasidėjo daugelį metų trunkantis procesas-Jonaičių kova dėl žemės. Jiems pavyko apginti savo teises, buvo priimtas sprendimas-kad žemėtvarkos pareigūnai turi atmatuoti žemės sklypą toje pačioje vietoje, bet būtent žemėtvarkininkai piktybiškai nevykdo sprendimo, o antstoliai veikia labai lėtai ir aplaidžiai. Šią istoriją nagrinėjo Seimo kontrolierius K.Virbickas bei kiti valstybės pareigūnai. Seimo kontrolierius K. Virbickas išsamiai susipažino su situacija ir pateikė savo išvadą-kad žėmėtvarkininkai pažeidė įstatymus. Seimo kontrolieriai, STT ir kai kurios kitos valstybės institucijos išsamiai išnagrinėjo šią istoriją ir palaikė Jonaičių poziciją. Vyko daug įvairių teismų posėdžių, ir prieš penkerius metus Vyriausiasis administracinis teismas priėmė galutinį neskundžiamą sprendimą- kad Jonaičiams turi būti grąžintas žemės sklypas toje pačioje vietoje, bet viską blokuoja žemėtvarkos pareigūnai.

Klastos anatomija

2006 metais Kauno Apygardos administracinis teismas nagrinėjo bylą dėl neteisėtai paimto sklypo ir įpareigojo atsakingus pareigūnus per 3 mėnesius grąžinti neteisėtai paimtą sklypą G.Jonaitienei – grąžinti toje pačioje vietoje. Molėtų žemėtvarkos skyrius pateikė apeliacinį skundą aukštesnei teismo instancijai. Byla buvo nagrinėjama Vyriausiame administraciniame teisme, ir šis teismas 2008 metų balandžio 24 dieną paskelbė galutinę neskundžiamą nutartį-paliko galioti žemesnės instancijos teismo sprendimą-nurodydamas, kad kad žemėtvarkos pareigūnai privalo turi per 3 mėnesius suformuoti sklypą G.Jonaitienei toje pačioje vietoje. Bet žemėtvarkos pareigūnų darbas tiesiog skandalingas, jau eilę metų nevykdomas konkretus sprendimas.

R. Jonaitis teigia: ,,Žemėtvarkos pareigūnai – V.Bekešienė, Z.Černiauskienė, V.Viliūnaitė, K.Stašelytė, A.Pobedinskas tiesiog piktybiškasi nevykdo teismo sprendimo. Jie tiesiog keršija už tai, kad mes kovojome už savo teises ir laimėjome teismus. Žemėtvarkininkai naudoja klastingą taktiką, jie nenori pripažinti savo pralaimėjimo, ir įvairiais būdais nori primesti savo valią – kad mes gautume žemę pelkynuose, o gerą žemę skirsto kitiems – sau artimiems asmenims. Nors tas sklypas buvo paskirtas sklypas priklausė mums, buvo iš mūsų paimtas ir neteisėtai užvaldytas sklypas yra 20 metrų nuo ežero, ir tikrai negalime sutikti su tuo-kad gautume žemę kokiuose pelkynuose. 2008 metų balandžio mėnesį po teisminių procesų buvo atstatytas teisingumas-priimta galutinė nutartis, kad žemė mums turi būti grąžintas toje pačioje vietoje. O tai, kad jau penkerius metus ši teismo nutartis neįvykdyta –tai tiesiog skandalinga. Akivaizdus ir mažai efektyvus antstolių darbas. Antstolė ėmėsi tam tikrų žygių, tačiau jos pastangos buvo mažai veiksmingos.

Štai Molėtų rajono apylinkės teismas jau ne kartą antstolės prašymu svarstė žemėtvarkininkų veiksmus. Buvo priteistos baudos – teismas skyrė 300 ir 400 litų dydžio baudas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriui, nes šis skyrius tinkamai nevykdė teismų sprendimų. Tačiau šias baudas sumoka ne žemėtvarkininkai, šios baudos mokamos iš valstybės. Ir atsakomybės nėra jokios. Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje aiškiai pasakyta-kad per tris mėnesius G.Jonaitienei turi būti suformuotas žemės sklypas, ir atmatuota taip, kaip buvo atmatuota matininko V.Kazlo, toje pačioje vietoje. Bet žemėtvarkininkų elgesys tiesiog ciniškas, jie nevykdo teismų sprendimo.

O antstolė G.Jonaitienei telefonu aiškiai pasakė, kad nieko padaryti negali, nors kaip visi matėme per Garliavos įvykius, anstolio galimybės yra didelės. Jei konkrečiau-tai antstolė neišnaudoja tokios priemonės-ji galėjo kreiptis į teismą, ir pareikalauti, kad Molėtų rajono žemėtvarkos skyrius būtų baudžiamas 1000 litų bauda už kiekvieną pavėluotą dieną. Manau, tada reikalai būtų pajudėję. Visa ta situacija primena spektaklį – antstolė vaizduoja, kad dirba, o faktiškai visai vengia vykdyti savo pareigas. Dėl antstolės neveiklumo yra kreiptasi į Antstolių rūmus, nes puikiai žinome, kad antstoliai gali įvykdyti teismų sprendimus, kai reikia, pasitelkus ir policijos pajėgas. Dėl antstolės aplaidžios veiklos kreiptasi ir į Teisingumo ministrą“.

Vyriausiasis administracinis teismas šioje skandalingoje istorijoje suvaidino teigiamą vaidmenį-jo sprendimai atstatė teisingumą. Tačiau valdžios veikėjų aplaidi veikla tiesiog stebina-Jonaičiai iki šiol negali atgauti žemės. Žemės gražinimo procesas vis toliau vilkinamas. Ir tokių istorijų Lietuvoje labai daug.

Žemgrobių klestėjimo metas

Žemgrobiai mūsų krašte veikia ciniškai ir brutaliai. Per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje atskleista daug atvejų, kai žemgrobiai siekia užvaldyti(ir dažnai užvaldo) vertingus žemės sklypus. Pastaruoju metu-nuo 2012 metų vasaros Garbaravičių klano kontroliuojama bendrovė siekia pusvelčiui užvaldyti visai arti Kauno, Noreikiškių kaime esantį vertingą žemės sklypą ir dalį pastato, kuris priklauso Vaitonių šeimai. Šia skandalinga istorija susidomėjo įvairios visuomeninės organizacijos, žurnalistai ir žmogaus teisių gynėjai. O 2012 sausio mėnesį Vilniuje suimti teisėsaugai gerai žinomi R.Tripuckis, R.Nevera ir dar keli jų bendrininkai. Jie įvairiais būdais, naudodami klastą, smurtą ir grasinimus, vertė senukus pusvelčiui perduoti jiems vertingus žemės sklypus. 2011 metų pabaigoje, kai buvo pradėti atskleisti Radviliškio rajone ilgai klestėjusio Čepanonio klano nusikaltimai, paaiškėjo, kad šis klanas užsiėmė ne tik ES paramos lėšų grobstymu, valstybės biudžeto lėšų grobstymu, sukčiavimais ir reketu, bet ir įvairiais būdais užvaldydavo vertingus žemės sklypus.

Bet kodėl Lietuvoje klesti tokios nuožmios grupuotės? Žemgrobiai turi įtakingus rėmėjus – taip vadinamą ,,stogą”. Čepanonis ir jo parankiniai buvo tiesiogiai susiję su Kubiliaus klanu. Kai kurie įtakingi žemgrobiai veikė padedami  2006-2009 metais Klaipėdos apskrities viršininko administracijoje dirbusio, o nuo 2009 metų vasaros jau tapusio Aplinkos ministerijos pareigūnu kriminalinio autoriteto A.V.(Raudonikio). Aplinkos ministerija 2009-2012 metais išvis buvo tikras rojus visokiems abejotinos reputacijos veikėjams, jie čia įsidarbino pasinaudodami giminystės ar bičiulystės ryšiais. Žemgrobius remia ir dar viena valdžios veikėja- kaunietė V.Ž. –ši įtakinga Žemės ūkio ministerijos pareigūnė praeityje buvo  aukšto rango Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotoja, o nuo 2002 metų perėjo dirbti į Kauno savivaldybę-čia ji užėmė vieno svarbiausių savivaldybės departamentų vadovės pareigas. Čia V.Ž. dirbo devynerius metus ir nuo 2011 metų rudens iškeliavo darbuotis į Žemės ūkio ministeriją. V.Ž. pasižymėjo ir kaip EBSW klano rėmėja-dirbdama aukšto rango mokesčių inspekcijos pareigūne, ji daug kartų priėmė EBSW klano vadeivoms palankius sprendimus.

Klestinčią betvarkę lemia monopolinio kapitalizmo sistema

Žvelgiant plačiau ir aiškinantis kertines priežastis, kodėl Lietuvoje vyksta tokia skandalinga žemės ūkio reforma, aiškėja, kad tai susiję su sisteminiais dalykais. Lietuvoje įsigalėjusi monopolinio kapitalizmo sistema ir skatina neteisingumą, betvarkę bei korupciją. Monopolinis kapitalizmas užtikrina išskirtines teises siauroms privilegijuotų veikėjų grupėms, o daugumai piliečių primeta priespaudos grandines. Klesti kubiliai, kėvišai, keserauskai, gusiatinai, čepanoniai, žuromskaitės bei kiti oligarchai ir korumpuoti valdžios veikėjai. Tuo tarpu eilinių piliečių teisės dažnai paminamos, jie skurdinami, jų interesai dažnai pažeidžiami.

Ričardas Jonaitis teigia: ,,Mūsų istorija – kova už savo žemę yra chrestomatinis pavyzdys, kuris rodo, kiek daug Lietuvoje betvarkės ir biurokratizmo. Matininkas V.Kazlas žemę atmatavo dar 1996 metais. Vėliau – nuo 2002 metų prasidėjo skandalingi procesai – tiesiog ciniški žemėtvarkininkų ,,žygiai“ ir žemė iš mūsų buvo neteisėtai paimta bei perduota kitam asmeniui. Bet 2006 metais Kauno Apygardos administracinis teismas savo nutartyje nurodė-įpareigoti Utenos apskrities viršininką per 3 mėnesius nuo grąžinti neteisėtai užimtą žemę toje pačioje vietoje. Žemėtvarkininkai sprendimą apskundė, tačiau 2008 metų balandžio mėnesį Vyriausiasis administracinis teismas skundą atmetė ir paliko galioti šį sprendimą-kad per 3 mėnesius turi būti atmatuota žemė toje pačioje vietoje. Bet tai iki šiol neįvykdyta ir mano nuomone, tai jau nusikaltimas. Negalime sutikti su tokiu neteisingumu. Mums padaryta didelė moralinė ir materialinė žala. Kreipėmės ir į prokuratūrą – lai tiria, kokios priežastys trukdo vykdyti teismo nutartį? Kol kas prokurorai dar nevykdo ikiteisminio tyrimo. Iškyla klausimas – kas atlygins didžiulę žalą? Ir kaip bus atstatytas teisingumas? Nejaugi tam, kad atgautume žemę, reikės siusti kariuomenę ar policijos būrius?“

Situacija, kuri klostosi Lietuvoje, yra skandalinga-tie žmonės, kuriems negražinta žemė, negali naudotis savo turtu, ir dėl to patiria didelius nuostolius. Kas už tai atsakys? Gal vyriausybė pagaliau užbaigs visas žemės reformas? Juk kai kurie atgavo savo turtą dar nepriklausomybės pradžioje(dalis iš jų paėmė ne savo, o svetimą turtą). O daug žmonių, kurie neturi gerų dėdžių ir didelių pinigų, turi laukti 25 metus, o gal ir daugiau, kol jiems bus sugražintas jų turtas. Žmonės patiria nuostolius. Ir kas juos atlygins?”.

Ar artimu laiku Lietuvoje sulauksime teisingumo atstatymo žemės tvarkymo srityje ir kitose viešojo gyvenimo sferose? Tai atviras klausimas, į kurį kol kas nėra aiškaus atsakymo. Lietuvoje labai reikalingos tikros sisteminės permainos, kosmetinės reformos čia nepadės. Filosofas ir rašytojas D.Krišnamurtis dar 1980 metais rašė-,,Tol, kol vyks tik išorinės reformos, mažai liečiančios vertybių sferą, tol tęsis nuosmukis. Kol problemos bus sprendžiamos, tik bandant pažaboti pasėkmes, neliečiant esminių priežasčių, tol tęsis maištai, tol vienos reformos keis kitas, ir tęsis kivirčai bei priespauda“. Padėtis su žemės reforma-tai Lietuvoje užsitęsusios stagnacijos pasėkmė. Būtent stagnacija, kurią sukėlė nuožmios monopolinio kapitalizmo sistemos įsigalėjimas, yra esminė Lietuvos žemės tvarkymo srityje klestinčios betvarkės ir korupcijos priežastis. Juk Suomijoje, Slovėnijoje, Estijoje, Čekijoje, Urugvajuje, Kosta Rikoje ir dar daugelyje šalių, kuriose seniau buvo didelė korupcija, šiuo metu padėtis jau pasikeitė iš esmės. Ir Lietuva gali pasukti pažangių permainų keliu, tik reikia atsisakyti monopolinio kapitalizmo sistemos, pažaboti korupciją ir dominuojančią bulvarinę ,,akropolių kultūrą“.

Romualdo Matelio laiškas A.Kilijonienei, Palangos savivaldybės direktorei

8 Komentaras

ATVIRAS LAIŠKAS

Palangos savivaldybės administracijos direktorei A.КILIJONIENEI

Kaunas,

2012 m. gruodžio 01 d.

      2012m. spalio 25d. Klaipėdos apygardos teismas priėmė Nutartį Civilinėje byloje Nr. 2S-1780-370/2012, kuria panaikino Palangos apylinkės teismo 2012-05-22d. Nutartį ir tenkindamas antstolės R.V.  prašymą, paskyrė Jums 1000 lt. baudą mano naudai. Tai teisingas sprendimas, nes skirtingai nei Palangos apylinkės teismo teisėja Liucija PAULAUSKAITĖ, Klaipėdos apygardos Teismas įsigilino į esamą situaciją, tai yra į aplinkybes, į kurias, tarsi į kokį voratinklį, jau eilę metų mane vynioja jūsų šiandiena vadovaujama Palangos savivaldybė, taip galimai tikėdamasi suvaržyti mano teisėtus reikalavimus. Tuo tarpu jūsų pareiga yra teisingai atstatyti mano ir mano giminių nuosavybę į visą laisvą žemę.

 ╦ Tai, kad šiandiena mes turime, pasakysiu liaudiškai – galiojantį denacionalizacijos įstatymą – yra ne jūsų malonė ar nuopelnas, o visos lietuvių gyventojų pasiekimas. Tame tarpe ir mano, bent jau kaip asmens dalyvavusio visuose, daugiau kaip dvidešimties metų senumo kraupiose išsivadavimo istorijose. Jūsų nuopelno tame, manau – nėra. Jau vien dėl jūsų jauno amžiaus jūs dar negalėjote įnešti kokį nors indėlį į tų dienų išsivaduojamuosius įvykius.

   ╦   Kai prieš du metus tapote Palangos savivaldybės administracijos direktore, aš asmeniškai užėjau pas jus ir, tada rodės, pakankamai nuoširdaus mūsų pokalbio metu, jus užtikrinau: aš nepretenduoju į nieką kas man nepriklauso, tačiau tai kas priklauso, aš turiu atgauti ir to sieksiu visomis įmanomomis teisėtomis priemonėmis. Berods tada jums nurodžiau ir savo vienintelį minusą: esu „nesusipratęs“ tipas, todėl niekada nedaviau ir neduosiu niekam jokių kyšių… Nežinau ar tada supratote ir ar patikėjote tuo ką sakiau, tačiau aš kalbėjau viską atvirai ir be užuolankų, todėl norėdama – turėjote suprasti.

 ╦  Nesiimsiu spėlioti kiek būdama šiame poste esate savarankiška priimti sprendimus jums priklausančiais klausimais, tačiau jei pasiryžote tapti direktore, savo pareigas privalote atlikti vadovaudamasi įstatymais, o ne kieno nors privačiais interesais. Priešingu atveju laikytina, kad ne tik neatliekate jums patikėtų darbų, bet ir piktnaudžiaujate savo tarnybine padėtimi. Kad Jūs tęsiate savo pirmtako Valerijaus Kuznecovo [ir dar anksčiau buvusių direktorių] savavaliavimo politiką, akivaizdu ne tik man. Tai, nors ir labai sunkiai, pradėjo suprasti ir teismai. Vis tik šį laišką rašau visų pirma jums, todėl kalbėsiu tik tiek, kiek tai sietina su jūsų veiksmais.

 ╦  Nežinau kiek turite šešėlinių patarėjų ir kas jums vieną po kitos pakiša „saliamoniškas“ idėjas, tačiau dalinai galiu spėti, kad prie jūsų neteisėtų veiksmų kažkiek prisideda ir jūsų architektai bei teisininkai. Dar pirmais savo veiklos metais surašėte įsakymą, kurio neatitikimui įstatymams nereikia didelio teisinio išprusimo. Pakanka elementarios nuovokos ir bent minimumo administracinio darbo žinių. Tačiau to neparodėte ir 2011 m. birželio 17 d. surašėte direktoriaus įsakymą Nr. A1-515, kuriuo pasikėsinote į 10 arų nuosavybės, priklausančios mano giminei. To iki tol nebuvo išdrįsę net anksčiau dirbusieji administracijos vadovai, t.y. iki šio įsakymo niekas neginčijo galimybės atstatyti nuosavybę į šią žemės dalį. 2011 metų lapkričio 11 d. Klaipėdos Teismas panaikino šį jūsų įsakymą. Jums dėl to pralaimėjimo, tikriausiai mažai „skaudėjo galvą“. Bet ne man. Turėjau begalę vargo ir rūpesčių, kol pasiekiau pelnytą pergalę, o tai, suprantama, padarė atatinkamą poveikį ir mano sveikatai. Bet, sakykime, tiek to ta mano sveikata. Norėjosi, kad pralaimėtos bylos padarytų teisingą poveikį jums, deja, to neatsitiko. Ko gero jau tada reikėjo finansinių nuobaudų. Bet niekas to klausimo nekėlė ir tai, galimai skatino jus tolimesnei savivalei. Tikriausiai todėl ir toliau tęsėte pirmtako Kuznecovo pradėtą pasišaipymo iš piliečių, teismų ir įstatymų politiką ir nevykdėte kito, jau „pražilusio“ 2009 m. balandžio 23 dienos sprendimo, kuris įpareigojo Palangos administraciją kartografinėje medžiagoje pateikti informaciją apie visą laisvą neužstatytą, mano giminės turėtą žemę. Tik vėliau man tapo suprantama kame slypi toks didelis nenoras plane parodyti visą tiesą: man priklausančios žemės kai kurios dalys jau lengva ranka išdalintos kur kas mielesniems ir, tikriausiai, įtakingesniems palangiškiams… Įrodyti teismuose, kad jūs nevykdote minėto teismo sprendimo man ir vėl prireikė daug pastangų ir sveikatos… Įrodžiau ir džiaugiuosi, kad tai jau praeityje…

 ╦  Taigi, aš esu pilnai įsitikinęs, kad Klaipėdos teismo JUMS paskirta bauda – 1000 lt. yra teisėta ir teisinga. Tiesa, gal per maža, nes Teismas nutartyje užsimena, kad galiu prašyti ir daugiau, netgi po 1000 litų už kiekvieną uždelstą dieną, o tų dienų jau keli šimtai. Liūdniausia, kad jūs manote priešingai ir vėl nepanorote paklūsti Teismo sprendimui.

 ╦  Patikėkite, direktore, ne visi aplink jus naivūs žmonės. Todėl būnant administracijos direktore, neverta apsimesti Nežiniuke, net jei taip elgtis pataria tarkime administracijos teisininkas Vytautas KORSAKAS, kuris bent jau atstovaudamas savivaldybę teismuose nesibodi teismui teikti MEGALINGUS PARODYMUS. Bauda vienareikšmiškai paskirta jums, Akvilei Kilijonienei, o ne Palangos miesto mokesčių mokėtojams arba visuomenei. Per gyvenimą pažinau labai daug mielų palangiškių, todėl tuo labiau jokiu būdu nesutinku, kad jums paskirtoji bauda, būtų man mokama iš jų įmokų. O jūs, matyt be pagrindo įtikėjusi piliečių tamsumu ir aktyvumo stoka, slepiate savo savanaudiškus veiksmus [tuo, visų pirma laikau faktą, kad rezervo pinigų skyrimo savo baudai sumokėti 2012 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. A1-1111, nepaviešinote www.palanga.lt svetainėje], o įstatymams prieštaraujantiems norminiams aktams bandote uždėti teisinį apvalkalą ir toliau leidžiate „į gyvenimą“ ne tik niekinius, bet ir, mano nuomone, nusikalstamus dokumentus. Tokiu būdu 2012 m. lapkričio 7 d. jūs išleidžiate naują įsakymą Nr. A1-1111, kuriuo jums priklausančią sumokėti baudą skiriate „iš direktoriaus rezervo“!

 ╦  Direktore, taip negalima. Direktoriaus rezervo lėšos nėra jūsų asmeninės santaupos! Ir nereikia „kuistis“ anų kadencijų surašytuose tarybos nutarimuose, ieškant išsigelbėjimo. Tuo tarpu jūs, gal būt remdamasi, kad niekur nėra įrašyta teisinė norma, kad kaip teismai ir besibylinėjančios šalys, taip ir savivaldybių administracijų vadovaujantys darbuotojai be įstatymų laikymosi, privalo VADOVAUTIS IR PROTINGUMO KRITERIJAIS, savo minimą įsakymą „pagrindžiate“ 2007 m. rugsėjo 27 d. Palangos savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-218, 5.5 punktu ir akimirksniu nusiimate asmeninę atsakomybę, permesdama ją niekuo dėtiems palangiškiams.

 ╦   Šiandiena dar nežinau ar su šiuo laišku supažindinsiu Palangos Merą Šarūną Vaitkų, tačiau labai galimas atvejis, kad jis vis tiek jį skaitys. Kaip ir kiti šiandieninės Palangos tarybos nariai. Todėl noriu atkreipti jų dėmesį, kad mano paminėtas tarybos sprendimas iš tikro yra kiek ydingas ir turi spragų, kurios va, administracijos vadovams tarsi leidžia bandyti mulkinti daugelį aplink save esančiųjų, todėl turėtų būti neatidėliotinai pataisytas jį sukonkretinant. Dviprasmybių, manau, neturėtų likti.

 ╦  Ponia Kilijoniene, gal būt jūs tikėjotės, kad mane, jums skirtas sumokėti 1000 lt. taip labai pradžiugins, kad aš suglausiu ausis ir tylėsiu, kad tik kas iš manęs tų pinigų neatimtų. Bet jei taip, tai labai klydote. Jūs mane privertėte patirti kur kas didesnių išlaidų nei ši suma, todėl aš neatmetu galimybės ateityje reikalauti pilnos materialinės ir moralinės žalos atlyginimo, kurią, tikiuosi, teismai priteis iš valstybės, vėliau, regreso tvarka išlaikant iš kaltininkų. O šiuo atveju aš esu pasiryžęs sugrąžinti į Palangos miesto biudžetą šią sumą, tuoj pat kai sulauksiu baudos iš asmens, kuriam ši bauda priklauso, t.y. jūsų.

 ╦   Vardan to, kad būčiau tikras, kad kur nors neklystu, aš, vos sužinojęs, kad į mano sąskaitą atkeliavo pinigai iš Palangos rezervinio fondo, kreipiausi į Klaipėdos apygardos Teismą su prašymu išaiškinti ar tikrai nutartį vertinu teisingai ir baudą man turėjote sumokėti jūs, o ne Palangos administracija. Ir ne už ilgo gavau atsakymą [pridedu], kurį pasirašė Gerbiama Teisėja Danguolė Martinavičienė. Jame išsklaidytos bet kokios mano abejonės. Ir nors raštą ruošęs Mindaugas Udalcovas man nurodo, kad „Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo naudojimo taisyklių 19. punktu, rezervo lėšų panaudojimo kontrolę vykdo Palangos miesto savivaldybės kontrolieriaus tarnyba“, asmeniškai aš, kiek pakonsultuotas teisininkų, manau, kad apart lėšų neteisėto panaudojimo čia bus atsiradęs jūsų viešų ir privačių interesų konfliktas, todėl apie šią situaciją informavau ir Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją. Nemanau, kad klystu, nes jei sąlyginai nedidelę sumą – 1000 lt. praleisti kaip nereikšmingą faktą, tai kas gali paneigti, kad ateityje kam nors nekils noras „teisėtai“ iš rezervinio fondo įsigyti automobilį ar nusipirkti vilą? Todėl tikiu, kad Tarnybinės etikos komisija tai tinkamai įvertins ir priims tinkamą sprendimą.

 ╦  Jūsų žiniai ir dar viena naujiena… Šiandiena gavau dar vieną teismo Nutartį. Klaipėdos Apygardos administracinis Teismas viešame posėdyje apsvarstęs mano prašymą, priėmė naują 12 lapų nutartį, kuria nusprendė panaikinti eilinį Jūsų neteisingą ir neteisėtą š.m. kovo 5 d. įsakymą. Tai jau nebe pirmas ir nebe antras jūsų pasirašytas įsakymas, kuris Teismų panaikinamas. Kiek ilgai tęsite savavaldžiavimą?Gal gi vieną kartą susimąstykite ir priimkite teisingą sprendimą? Ar ir toliau tęsite vilkinimo politiką, pradžiai, kaip ir daugelį kitų, skųsdami šią Nutartį Vyriausiam administraciniam Teismui, o vėliau, rašydami ir vėl imitacinius įsakymus, kuriuos vėl galimai naikins tie patys ir kiti Teismai? Juk žinote liaudies išmintį, kad nėra nieko amžino? Savavaldžiavimas – tame tarpe. Todėl kažkada su kaupu gali tekti atsakyti už savo veiksmus, kurie jau ženkliai prisidėjo ne tik prie mano sveikatos būklės sugadinimo, bet ir prie Lietuvos, kaip teisinės demokratinės valstybės autoriteto smukdymo. Nes ne vien Teismų darbas nusako apie šalį. Savivaldos institucijų veika, – dar labiau.

 ╦   Su viltimi į jūsų „prabudimą“ ir sąžiningą darbą bent jau antroje kadencijos pusėje….

Romualdas Matelis

Kai kurie priedai:

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

Biudžetinė įstaiga, Herkaus Manto g. 26, LT-92131 Klaipėda,

tel. (8 46) 39 09 60, faks. (8 46) 31 03 25, el. p. klaipedos.apygardos@teismas.lt .

Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas 191844978

Romualdui Mateliui                                                                                                       2012-11-27 Nr.

Xxxxxx g. XX-X, Kaunas                                                                                             Į 2012-11-22 paklausimą

DĖL KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMO 2012-10-25 NUTARTIES

CIVILINĖJE BYLOJE Nr. 2S-1780-370/2012 VYKDYMO

Klaipėdos apygardos teisme 2012-11-22 elektroniniu paštu gautame jūsų paklausime nurodote, kad Palangos miesto savivaldybės administracija, Jūsų įsitikinimu, neteisingai suprato Klaipėdos apygardos teismo 2012-10-25 nutartį, kuria Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorei Akvilei Kilijonienei skirta 1 000 Lt bauda išieškant ją Jūsų naudai. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorė Akvilė Kilijonienė 2012-11-07 pasirašė įsakymą Nr. A1-1111, kuriuo teismo skirtą baudą Jums išmokėjo iš direktorės rezervo. Palangos savivaldybė šį įsakymą grindžia Palangos miesto savivaldybės tarybos 2007-09-27 sprendimo Nr. T-218 5.5. punktu, kuriame rezervo lėšos gali būti panaudotos savivaldybės administracijos išlaidoms, susijusioms su teismo sprendimų vykdymu, padengti. Jūsų nuomone, taip galimai padaryta nusikalstama veika, o minėtas savivaldybės tarybos dokumentas turėtų būti pakoreguotas 5.5. punkte įrašant žodžius „išskyrus asmenines darbuotojų nuobaudas“.

Klausiate, ar administracijos direktorė turėjo teisę perkelti gautą baudą nuo savęs Palangos visuomenei, ir, jeigu ne, kur turėtumėt kreiptis, kad šis pažeidimas būtų pašalintas ?

Informuojame, kad Klaipėdos apygardos teismo 2012-10-25 nutartimi bauda skirta Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorei Akvilei Kilijonienei. Civilinio proceso kodekso 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad baudos, paskirtos juridinių asmenų vadovams ar juridinių asmenų atstovams, išieškomos iš jų asmeninių lėšų.

Vadovaujantis Jūsų pateiktų Palangos miesto savivaldybės tarybos 2007-09-27 sprendimu Nr. T2-218 patvirtintų Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo naudojimo taisyklių 19. punktu, rezervo lėšų panaudojimo kontrolę vykdo Palangos miesto savivaldybės kontrolieriaus tarnyba. http://www.palanga.lt/index.php?1010038916

Klaipėdos apygardos teismo teisėja                                                     Danguolė Martinavičienė

Mindaugas Udalcovas, tel. (8 46) 39 09 60

PAL DIR ISAK (700x583, 39Kb)

Серия сообщений “Piktnaudziavimas valdzia“:
– Romualdo Matelio atviras laiškas A.Kilijonienei

 Plačiau su dokumentais galima susipažinti kitame mano saite čia http://matelis.wordpress.com/2012/12/02/r-matelis-palangos-savivaldybes-direktore-isiklausykite-be-pykcio/

Daiva Norkienė: “Lietuvos laukia Apokalipsė“

Parašykite komentarą

JAV Sveikatos, švietimo ir socialinės rūpybos ministerija atliko tyrimą ir nustatė: iš 100 žmonių, sulaukusių 65-erių metų amžiaus, 1 buvo turtingas, 4 gyveno pasiturimai, 5 vis dar buvo priversti dirbti, kad išgyventų, 54 išlaikė jų šeimos ar valstybė, o 36 jau buvo mirę. Šis tyrimas atliktas  vienoje turtingiausių pasaulio šalių iki pastarojo meto krizės.

Prisimenate, kaip pavydėdavome į mūsų kraštą užsukdavusiems užsienio turistams? Puikiai išsilaikiusios, įdegusios, sniego baltumo amerikietiška šypsena šviečiančios energingos 80-metės. Ar dviračiais šalies įdomybes tyrinėjančios  žilstelėjusių vokiečių poros… Iš pažiūros skirtingus žmones vienijo bendra savybė: ori senatvė, pasitikėjimas savimi ir fizinė, dvasinė bei finansinė gerovė.

Įsivaizduokime 65-erių lietuvį… Dauguma tų, kurie išgyvens, bus priversti dirbti ar elgetauti, nes „Sodra“, o tiksliau valstybė, jau dabar turi skolintis, kad pravalgytume, o vėliau teks skolintis net dabartinių paskolų įmokoms. Pirmojo šių metų pusmečio „Sodros“ biudžeto deficitas siekė per 1 mlrd. 181,9 mln., o palyginus su pernai tuo pačiu laikotarpiu jis paaugo ketvirčiu milijardo. Laisvosios rinkos idėjas propaguojantys verslininkai, o ir kai kurie ministrai nė neslėpė manantys, kad senukus turi išlaikyti jų šeimos, tai yra, vaikai ar anūkai. Kariųjų pažiūrų ekonomistai sako, kad pagrindinė „laisvarinkininkų“ mintis, ko gero, sužlugdyti „Sodrą“, kad žmonės skubėtų draustis per privačius pensijų fondus. Tačiau šie fondai bambagysle susieti su bankais, o apie pastarųjų vaidmenį valstybės gyvenime dar pakalbėsime.

Taigi galime numanyti, kad 65-erių sulaukęs lietuvis negalės demonstruoti amerikietiško „čyyyzzz“ (cheese) ne tik todėl, kad jam nebus linksma, bet ir dėlto, jog vargu ar dar turės sveikų dantų.  Drįsčiau tvirtinti, kad netrukus tapsime vos krutančių, žmogiškąjį orumą ir šypsotis pamiršusių senjorų kraštu… O kai dabartiniams keturiasdešimtmečiams – penkiasdešimtmečiams sukaks užtarnauto polisio metas, Lietuvos gali būti likęs tik pavadinimas. Ištisus dešimtmečius šalyje buvo tvarkomasi panašiai, kaip svetimame bute šeimininkauja laikinai jį išsinuomoję sukčiai..

Jei nenorime tėvynėje išvysti apokaliptinių vaizdų, paklauskime savo pavaldinių – tų, kuriuos rinkome į valdžią, kaip tvarkė jiems patikėtą mūsų visų turtą.

Valdžia, kuri, kaip ir nuomininkai į butą, šeimininkauti ateidavo laikinai, pardavinėjo mūsų visų baldus, buitinę techniką, darbo įrankius, sakydama, kad tai – investicijos. Jei vieni nupirko „Mažeikių naftą“, o už degalus mokame beveik brangiausiai Europoje, kokia čia investicija? „Investuotojai“ dažniausiai nesukuria naujų darbo vietų, nes atvykę randa beveik visa, ko reikia… Prisiminkime tą pačią „Mažeikių naftą“, „Telekomą“, bankus, kuriuos užsieniečiai įsigijo už skatikus. Visų mūsų vardu kažkas meškeres iškeitė į žuvį, išsivirė sočios žuvienės, o žuvies uodega pasidalino su tauta. Juk pardavus šaliai strategiškai svarbius objektus buvo kamšomos biudžeto skylės. O kiek pinigų užsienio investuotojai išvežė ir nuolat išveža iš šalies, suskaičiuoti labai vertėtų. Deja, tikslių skaičių nežino ne tik visuomenė, bet ir ekonomistai. Lietuvos komercinių bankų pelnas pernai viršijo 1 mlrd. Litų. Šie pinigai iškeliavo iš Lietuvos.

Bankai per patį krizės įkarštį 2011 metais uždirbo beveik tiek, kiek ekonomikos pakilimo metu 2007-aisiais. Prie šio rekordinio bankų turtėjimo tyčia ar netyčia prisidėjo šalies valdžia. Prisimenate, kaip finansų guru Prezidentė Dalia Grybauskaitė sunkmečio pradžioje pareiškė, jog nedemonstruosime savo nepotencijos ir nesiskolinsime iš TVF ?  Skolinomės iš bankų, o vietoje 2-3 proc. palūkanų mokame 8-9 procentų. O reikalavimus, kokius šaliai būtų iškėlęs TVF, vis tiek esame priversti vykdyti ir vykdome. Ekonomistai tvirtina, kad jei kadaise būtume skolinęsi iš TVF, ekonomika būtų smukusi ne 15 procentų, o gal tik 6-7. Kas galėtų paneigti, kad komerciniai bankai darė įtaką, kad Lietuva skolintųsi ne iš TVF ? Juk bankai, sugriežtinę kreditų išdavimo sąlygas verslui ir gyventojams, neteko kreditavimo objekto. Kredituoti  verslo objektus tapo rizkinga, namų ūkius – taip pat, o valstybei galima skolinti be rizikos.

Valdžia nekontroliavo ar prastai kontroliavo bankų veiklą, o šių privačių struktūrų problemas užkrovė ant piliečių pečių. Prisiminkime kad ir „Snoro“ istoriją, kai už prarastus indėlius kompensuoti teko iš šalies biudžeto, o pritrūkus lėšų – vėl lįsti į bankų kišenę. O kur valdžios akys buvo, kai tariamo ekonomikos pakilimo metu bankai kairėn ir dešinėn dalino paskolas, pūtė nekilnojamojo turto kainų burbulą, o statybininkai žėrėsi šimtus procentų siekiančius viršpelnius? Jei bankų apetito žaboti negalima, tai galima – ir būtina – informuoti gyventojus, kas laukia nesėkmės atveju. O kas nors matėte socialinę reklamą apie banko kišenėje tykančius pavojus?

Ispanai jau srebia savo neatsargumo vaisius: apie 50 tūkstančių šeimų (nepasigailint nei senelių, nei vaikų) iškeldinta iš bankams įkeistų būstų, už kuriuos darbą praradę ispanai nesugebėjo mokėti. Apie 150 tūkst. tokių pat nelaimėlių laukia eilėje. Graikija, Ispanija ir kitos šalys bankų problemas prisiima kaip savas, tai yra skolinasi, kad išgelbėtų bankus. Ką bankų krizės atveju darytų Lietuva? Gelbėtų šias komercines struktūras, tarp kurių daugiausia – svetimų šalių bankų filialai. O štai islandai, kurie 2008 metais tikrąja to žodžio prasme bankrutavo, dabar lyg niekur nieko kuria ir vykdo drąsius verslo planus. Tarkime, nutiesti povandeninį kabelį į Europą ir pardavinėti pasitelkus geizerius pagamintą elektros energiją. Islandijos klestėjimas, kaip neseniai Lietuvos, buvo paremtas užsienio bankų investicijomis. Kai šiems nepavyko jų verslas, šalis buvo verčiama prisiimti atsakomybę, tai yra vėl skolintis ar kviestis investuotojų. Referendumo metu islandai atsisakė prisiimti bankų skolas, nes krizę sukėlę užsienio bankai uždirbamų pinigų Islandijoje neinvestavo, o išgabendavo iš šalies į motininius bankus. Privataus verslo bėdos laisvosios rinkos sąlygomis ir yra privataus verslo bėdos. Tačiau kaip tik su tuo „laisvarinkininkai“, pasisakantys prieš „Sodra“ ir norintys mus vėl prijaukinti prie minties apie privačių pensijų fondų naudą, nė už ką nenorėtų sutikti.

Romualdas Matelis: Koks bus Teisėjų etikos Komisijos sprendimas?

7 Komentaras

Nors visada gyvenime stengiuosi išlaikyti taktą ir visuotinai priimtinas bendravimo normas ir prie to jau seniai esu pripratęs, kartais susiformuoja situacijos, kai reikia peržengti šios ramovės slenkstį. Kiek toli tai gali nuvesti, šiandiena dar negaliu prognozuoti. Vis tik viliuosi, kad tai, kas nebeleidžia toliau būti užsisklendus sąlyginėje tyloje, bus pastebėta iš karto. Ir tinkamai įvertinta. Bet kol kas tai tik viltis…

Nuosavybės į žemę  klausimai, kuriuos mano šeima, įskaitant ir tolimus gimines, sprendžia jau apie 22 metus, tarsi senas neteptas, bet laimei – tvirtas traktorius, juda pirmyn. Tik juda labai braškėdamas. Matyt taip ir turi būti, nes tepimu neužsiėmiau niekada. Jei tai iš tikro būtų koks metalinis mechanizmas, suprantama, būčiau jau seniai sutepęs. Bet moralinių tepinių nepripažinau ir, ko gero, niekada nepripažinsiu.

Tiesa, susimąstyti apie tokių nuostatų tvirtumą, man tenka. Neretai vėl ir vėl iš naujo svarstau kodėl korupcija oficialiai pasmerkta, jei ji tokia daugeliui artima? Kam  reikalingas toks „žaidimas“? Bet atsakymo nerandu. Tik pavienės spėlionės. Gal tai Darvino ar dar kažkurio gamtininko atrastoji natūraliosios atrankos sudėtinė dalis? O jei būtų viskas popieriuje, tai jau vadintųsi civilizacijos pasiekimu?

Vis tik NEsu pilnai nusivylęs teisine padėtimi Lietuvoje. Nes mozaikiškai, nors ir neproporcingai ir labai netolygiai, tačiau teismuose kartais pavyksta apginti tiesą. Yra padorių teisėjų, kurie priima sprendimus, ne pagal įtakingųjų įgeidžius, o pagal sąžinę. Nežinau, gal jie ne visada vienodai  elgiasi, bet būna ir taip, teko tai patirti. Iš dalies įsivaizduoju kaip jiems tokiais būti nelengva, suprantu kokia kaina įmanoma tokiais išlikti, tačiau ne mažiau suvokiu ir tą kitą jausmą, kuris turėtų lydėti teisėją gal net visą gyvenimą, kai jis pardavęs sąžinę korumpuotiems ar proteguotiems „kolegoms“, bent jau kartas nuo karto blaškytųsi savo veiksmų prisiminimuose. Nes tai ateina visiems, tuo esu tikras. Tik laiko klausimas kada toks bumerangas sugrįš. Būdamas nebe jaunuolis, ne kartą gyvenime stebėjau nuo savo šlovės olimpų nulipusius žmones. Dažniausiai tai būna išėjusieji į pensiją, o kartu ir netekusieji buvusių postų. Tai pavėluotai prablaivo tokius žmones: gyvenimas jau negrįžtamai besibaigiąs ir jie pasijunta nebereikalingi ir niekam neįdomūs. Dažnu atveju tokios buvusios „žvaigždės“ ir savo vaikų nesugebėjo išsiauklėti „savais“, todėl šie tik formaliai su jais retsykiais pabendrauja. Be meilės, be atjautos… Битая карта – yra toks rusiškas posakis, kas lietuviškai reiškia, kad ta korta jau praradusi savo galią, o tuo pačiu ir nors kieno nors žavesį. Ir tada šie žmonės eina pas bet ką, nes jiems nebėra prasčiokų, nebėra runkelių. Yra tik nenumaldomas troškimas su kuo nors pabendrauti. Ir net aptarti koks neteisingas pasaulis juos supa. Vėlu, deja.

Negerų teisėjų buvimą  sąlygoja ne tik sąžinė ir pagundos. Prie tokios devalvacijos ženkliai prisideda ir pati sistema, valstybė, kurioje jie turi veikti. Ir net įstatymai, kurie dažnai švelniai tariant yra keisti. Visi mes esame nuo vaikystės susiję su tam tikra aplinka, kurią vadiname gimtine. Nebūtina net gimti kuriame nors Lietuvos kampelyje – jei ilgėliau gyveni viename ar kitame miestelyje, visi netrunka tapti pažįstamais, o kai kurie ir bičiuliais. Teisėjas turi būti objektyvus, tą suprantame visi. Bet ar taip visada įmanoma? Va, jei gyveni provincijoje, o esi teisėjas, ar lengva nuteisti savo aplinkos žmogų kito, atvykėlio ar netgi visai prašalaičio naudai? Ko gero sunku. Tad kodėl įstatymai verčia, kad teismai bylas spręstų pagal atsakovo buvimo vietą? Argi blogai būtų, jei pretendentas į teisingumą galėtų iš karto rinktis bešališką teismą? Juk pralaimėjimo atveju teisiajam priklauso visos bylinėjimosi išlaidos. Tame tarpe ir kelionės. Kitaip sakant – nuostoliai kompensuojami. Na, tiek to, nepakeisiu įstatymų, tad nesiplėtosiu šia kryptimi. Grįžtu prie piktybiško nuosavybės NEatstatymo Palangoje, o gal netrukus reikės rašyti ir apie analogiškas problemas Kaune.

Ilgai ir atkakliai kovojęs už teisingą nuosavybės atstatymą į visą laisvą žemę šiame Lietuvos kurorte Klaipėdos apygardos administraciniame teisme, pagaliau pasiekiau pergalę. Tačiau su ja nenorėjo sutikti kai kurie Palangos valdininkai. Neabejojau, kad nebetekę vilties man pažerti tik kelis trupinius iš viso priklausančio kepalo, jie sąmoningai ėmėsi viską vilkinti. Tačiau tada dar nežinojau, kad tai sąlygoje ne vien nesveikos ambicijos, bet ir paslėptas interesas. Dabar jau žinau, bet kol kas nerašysiu. Palauksiu kol visus tuos klausimus išnagrinės teismai. O tada, 2009 metų vasarą, neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik laukti, kad mano laimėjimą patvirtintų Vyriausias administracinis teismas. Ir jis tai padarė: žemai lenkiuosi prieš teisėjus A.Bakavecką, L.Baltrūnaitę ir A.Sutkevičių, nes jie, be mažiausio poveikio iš šalies, priėmė teisingą sprendimą. Palangos savivaldybės atstovė Daiva Zubytė į teismą net neatvyko: argi galėčiau tokią poziciją vertinti kitaip nei sąmoningą vilkinimą? Nes visiems tuo metu buvo žinoma – vyriausiame teisme eilės ne trumpesnės nei metams laiko. Tiek to… savivaldybė išnaudojo įstatymais leistą vilkinimą. Tačiau toliau viskas turėtų normalizuotis, o teismo sprendimas vykdomas.

Patikėjote tokiu scenarijum? Tada jūs dar naivesni už mane. Nuo to laiko, kai teismo sprendimas įsiteisėjo, praėjo jau virš dviejų metų… Nuo to laiko jau priimta dar apie 50 teismų nutarčių ir sprendimų, bet Palanga, jos savivaldybės administracijos vadovų asmenyje, viską vilkina ir šiandiena. Neaprašinėsiu viską detaliai, taip tapčiau tranu, čiulpiančiu savo skaitytojo laiką, o visas aprašymas iš manęs atimtų dar bent dvi paras. Teisės paslapčių galima mokytis universitetuose arba kolegijose, bet ne menkesnė patirtis ir praktikoje įgyjama. Dar prieš du metus kreipiausi į Palangos antstolę, kuri, regis, energingai ir ryžtingai ėmėsi darbo. Ji kreipėsi į Palangos teismą su prašymu paskirti baudą Palangos savivaldybės administracijos direktoriui už teismo sprendimo nevykdymą… Pirmasis posėdis, pagaliau paskyręs nuobaudą direktoriui V.Kuznecovui, įvyko 2011 metų liepos 5 dieną, t.y. praėjus jau 14 mėnesių nuo tos dienos, kai sprendimas turėjo būti įvykdytas. Kiekvienas tai gali vertinti savaip, tačiau paskirtoji bauda – tik 200 litų ir tik po to, kai kadencijai pasibaigus V.Kuznecovas jau nebebuvo direktoriumi, man regis sako daug ką. Tuo labiau įvertinant, kad Palangos teisėjos „užmiršo“ apie šią baudą informuoti savivaldybę… Na tiek to, gal gi prasidės jau nuosavybės atstatymas… Bet ne, visi atsakingieji savivaldybės asmenys ir toliau lyg niekur nieko „snūduriavo“, gal todėl, kad vasara, aplink vien poilsiautojai? Leiskite nusijuokti, pasibaigė ta vasara, bet ir kiti sezonai neatnešė nieko naujo. Juk 200 litų už kažkam sugadintus gyvenimo metus visai smulkmė…

Bet antstolė nesnūduriavo ir jau 2011 metų rugpjūčio mėnesį kreipėsi su nauju prašymu skirti antrą baudą į Palangos teismą. Antroji bauda buvo vos didesnė ir vėl akivaizdžiai neadekvati prabėgusiam laikui. 600 litų, kurie Palangos savivaldybei pasirodė vis tik per dideli ir jie šį nutarimą apskundė Klaipėdos apygardos teismui. Net nespėliosiu kodėl ir kaip į šią nuobaudą žvelgė teisėjas Žydrūnas BERTAŠIUS, tačiau jo sprendimas panaikinti baudą buvo gal net provokacinis: gal gi Matelis apskųs jį apeliacinės instancijos teismui, o taip jis, galimai praras dar apie metus laiko. Neskundžiau, nes mano tikslas kuo skubiau atgauti paveldimą nuosavybę, o ne bylinėtis. Tačiau šiandiena nei nežinau ar laimėjau ką nors, nes Palangos apylinkės teisėja Liucija Paulauskaitė nebeskubėjo ir net nebenorėjo dar kartą grįžti prie šių klausimų: per visą žiemą, matyt, įtemptai mąsčiusi, pavasarį, šių metų kovo 3 dieną priėmė itin keistą nutartį – sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Klaipėdos apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėta kita mano nuosavybės byla. Tarsi Palangos teismas tiesiog nepajėgus suvokti ar senas Klaipėdos administracinio teismo sprendimas jau įvykdytas ar dar ne. Vis tik, mano prašymu ir šiek tiek pasikeitus aplinkybėms, prie šios bylos sugrįžta ir gegužės 22 dieną priimta dar „saliamoniškesnė“ nutartis – baudos nebeskirti visai. Tai kas, kad jau 26 mėnesiai teismo sprendimas neįvykdytas? Kas tas Matelis iš Kauno? Kur kas svarbiau geri santykiai su savo miesto valdžia. Ko gero, tokios mintys sukosi teisėjos galvoje, nes net teismo posėdžio metu man akcentuojant, kad savivaldybės nusikalstamo vilkinimo pasekmėje jau du paveldėtojai, mano Tėvai nebesulaukė teisingumo, Liucija Paulauskaitė netikėtai mane nutraukė ir pareikalavo gerbti teismą. Tarsi tiesos sakymas posėdžio metu būtų jam didelė nepagarba… Gi aš manau, kad toks teismo sprendimas pats savaime parodė nepagarbą kito teismo įsiteisėjusiam sprendimui…

Šiuo raštu, be kita ko, noriu labai padėkoti keletui klaipėdiečių, kurie parodė susidomėjimą nuosavybės klausimais ir atvyko prie teismo [žr. nuotraukose], deja, nebuvo įleisti stebėti teismo posėdžio…

Esant tokioms aplinkybėms man nebeliko nieko kito, kaip tokį elgesį apskųsti Lietuvos Teisėjų etikos Komisijai. Koks bus jos sprendimas, tikiuosi, netrukus sužinosime…

Gegužės 17 diena, prieš Palangos teismo posėdį

Žemiau perspausdinu šį skundą.

PRAŠYMAS [SKUNDAS]I. Prašyme naudojami trumpiniaiKlaipėdos Apygardos administracinis teismas – „KlAAT“,Klaipėdos Administracinis teismas –„KlAT

Lietuvos Vyriausiasis administracinis Teismas –  „LVAT

Palangos miesto apylinkės teismas – „Palangos teismas

Palangos m. savivaldybės administracija – „Palangos administracija“ arba ir „PSA

Nutartis arba sprendimas – „Procesinis sprendimas“ arba ir „PS

II. Faktinės aplinkybės, susijusios su abejone teisėjų bešališkumu

1. 2009 m. balandžio 23 d. Klaipėdos Apygardos administracinis teismas iš dalies patenkino mano skundą ir priėmė Procesinį sprendimą: “<…> Įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administraciją, ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Palangos miesto žemėtvarkos skyriui pateikti informaciją kartografinėje medžiagoje apie visą laisvą [neužstatytą] Jono ir Pranės Norkų turėtą žemę”. Palangos m. Savivaldybės administracija su nutartimi nesutiko ir apskundė ją Lietuvos Vyriausiajam administraciniam Teismui.

2. 2010 m. balandžio 19 d. LVAT priėmė PS, kuriuo paliko galioti KlAAT PS nepakeistu. Teismo nutartis įsiteisėjo, tačiau Palangos administracija Teismų procesinius sprendimus ignoravo ir faktiškai jų nevykdė: 2010 m. birželio 30 d. PSA direktorius išleido imitacinį įsakymą Nr. A1-481, kuris buvo žodis į žodį perrašytas ir teismų jau vertintas kaip neteisingas 2007 m. birželio 11 d. PSA direktoriaus įsakymo Nr. A1-489 kopija, tekste teįterpiant žodžius „vykdant Klaipėdos apygardos administracinio teismo nutartį“.

3. 2010 m. rugpjūčio 13 d. KlAAT man išduotas Vykdomasis raštas, kurį aš pateikiau Palangos antstolei Redai Vizgaudienei, o ši kreipėsi į PSA su reikalavimu vykdyti teismo sprendimą. PSA tinkamai nereagavo į antstolės reikalavimą, o pabandė apkaltinti ją viršijant savo įgaliojimus. Tokiu būdu Palangos teismui 2010 m. spalio 19 d. buvo paduotas skundas prieš antstolę R.Vizgaudienę. Palangos teismas 2010-10-21 d. atsisakė priimti PSA skundą, todėl ši PS Palangos administracija apskundė Klaipėdos apygardos teismui, kuris 2011 m. sausio 26 d. išnagrinėjo skundą ir priėmė PS panaikinti Palangos teismo nutartį ir skundą grąžinti Palangos teismui nagrinėti iš esmės.

4. 2010 m. lapkričio 10 d. antstolė R.Vizgaudienė [savo ruožtu] kreipėsi į Palangos teismą su prašymu dėl teismo sprendimo neįvykdymo klausimo išsprendimo ir skirti PSA direktoriui piniginę baudą. Palangos teismas [teisėja E.Žakevičiūtė] 2011 m.  vasario 11 d. skundą atmetė, todėl aš šį PS apskundžiau KlAT, kuris [teisėjų kolegijos pirmininkė E.Morkūnienė] 2011 m. gegužės 19 d. išnagrinėjo mano skundą ir įpareigojo Palangos teismą nagrinėti antstolės pateiktą skundą iš naujo.

5. 2011 m. liepos 5 d. Palangos teismas [teisėja D.Jakštienė] išnagrinėjo antstolės skundą pakartotinai ir priėmė nutartį skirti Palangos administracijos direktoriui [jau tuo metu nebedirbusiam šiose pareigose] 200.00 lt. baudą. Apie paskirtą baudą Palangos teismas, deja, „pamiršo“ informuoti PSA.

6. 2011 m.  rugpjūčio 12 d., PSA ir toliau nevykdant teismų PS, antstolė R.Vizgaudienė kreipėsi į Palangos teismą su nauju prašymu paskirti Palangos administracijos direktoriui naują baudą už tolesnį KlAAT PS nevykdymą.

7. 2011 m. rugpjūčio 24 d. Palangos teismas [teisėja D.Jakštienė] priėmė PS – skirti antrą baudą PSA direktoriui, sumoje 600 lt. PSA šį sprendimą apskundė KlAT.

8. 2011 m. lapkričio 3 d. KlAT [teisėjas Ž.Bertašius] priėmė PS panaikinti Palangos teismo sprendimą ir grąžinti jį atgal į Palangą nagrinėti iš naujo.

9. 2011 m.  gruodžio 14 d. Palangos teismas [teisėja L.Paulauskaitė] iš naujo nagrinėjo šią bylą. Posėdis pradėtas ryte, 11:45 val., bet po 10 min. teisėja L.Paulauskaitė netikėtai paskelbė 2,5 valandos pertrauką ir išėjo iš salės. Pertraukos metu, ne mažiau netikėtai, PSA teisininkas V.Korsakas man primygtinai ėmė siūlyti sudaryti Taikos sutartį, prašė sutikti su jo prašymu teismui bylos nagrinėjimą atkelti trims savaitėms. Po 2,5 valandos, tęsiant teismo posėdį, PSA atstovo paprašytas teismas bylos nagrinėjimą nukėlė į 2012 m. sausio 19 d.

10. 2012 m. sausio 18 d., iki tol nesulaukęs PSA Taikos sutarties projekto, Palangos teismą [teisėją L.Paulauskaitę] telefonu ir elektroniniu paštu informavau, kad teisininkas, man paskambinus jam, informavo, jog sausio 19 d. bus Vilniuje ir net nežino ar kas nors teisme atstovaus PSA, o įsipareigojimo teismui – sutarties nėra paruošęs ir jos nebus. Prašiau teismo šios bylos nagrinėjimą nukelti į kitą artimiausią datą, nes mano kelionė, nesant sutarties projektui ir nedalyvaujant PSA atstovui būtų greičiausiai beprasmė, o byla būtų atidėta. Teismas sutiko su tokiu mano situacijos vertinimu ir paskyrė naują posėdžio datą – vasario 15 d.

11. 2012 m. vasario 15 d. Palangos teisme vyko naujas posėdis [teisėja L.Paulauskaitė], kurio nutartis paskelbta 2012-03-06 d., o šiuo PS nutarta šią civilinę bylą sustabdyti iki bus išnagrinėtas mano skundas Klaipėdos apygardos administraciniame teisme dėl PSA 2012 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. A1-30, kuris netikėtai atsirado man laukiant žadėtos Taikos sutarties.

12. 2012 m. kovo 5 d. PSA direktorė parašė naują įsakymą Nr. 174, kuriuo pati, nelaukdama KlAAT sprendimo, panaikino savo sausio 13 d. įsakymą. Esant tokioms aplinkybėms aš atsiėmiau savo skundą iš KlAAT, kaip nebelikus skundžiamo subjekto, o 2012 m. balandžio 7 d. paprašiau Palangos teismo pirmininkės D.Jakštienės atnaujinti bylos dėl baudos Palangos administracijos direktoriui, nagrinėjimą.

13. 2012 m. gegužės 17 d. Palangos teisme įvyko naujas teismo posėdis, kuriam teismas buvo nepasiruošęs: salėje, kur turėjo vykti bylos nagrinėjimas, buvo užimta, o teisėja L.Paulauskaitė, praėjus 20 minučių bylai skirto laiko, man ir antstolei R.Vizgaudienei nurodė eiti į jos kabinetą. Bylos svarstyme neleista dalyvauti keletui stebėti posėdžio atvykusių visuomenininkų. Posėdžio PS paskelbimas nurodytas 2012-05-22 d. Šio procesinio dokumento nesu gavęs iki šios dienos, todėl, nežinodamas teismo motyvų, negaliu jo deramai apskųsti.

14. 2012 m. gegužės 23 d., paskambinęs telefonu Palangos teismo sekretorei, sužinojau, kad antstolės prašymas paskirti antrą baudą PSA direktoriui atmestas, o nutarimas man išsiųstas paštu. Dar po dviejų dienų nesulaukęs šios siuntos, skambinau pakartotinai, tačiau sekretoriato darbuotoja pakartojo tą patį – PS man išsiųstas Neregistruotu (?) laišku.

15. 2012 m. gegužės 30 d., nesulaukęs minimos nutarties ir nenorėdamas praleisti apskundimo termino, išsiunčiau apeliacinį skundą [be motyvų] į KlAT, kuriuo apskundžiau Palangos teismo 2012-05-22 d. PS.

16. 2012 m. birželio 5 d. KlAT [teisėja R.Zubernienė] priėmė nutartį atsisakyti priimti mano atskirąjį skundą dėl Palangos teismo 2012-05-22 d. nutarties ir man skundą grąžino, paaiškinant, kad atskirąjį skundą galiu teikti tik per Palangos teismą ir turiu prašyti Palangos teismo atnaujinti skundo padavimo terminą.

17. 2012 m. birželio 14 d. Palangos Teismas [teisėja D.Jakštienė] priėmė nutartį, kuria atsisakė priimti mano atskirąjį skundą dėl praleisto termino ir grąžinti jį man.

18. 2012 m. birželio 26 d. Palangos teismas [teisėja L.Paulauskaitė] priėmė nutartį atnaujinti terminą dėl 2012-05-22 d. nutarties skundui paduoti ir skundą priimti.

19. 2012 m. liepos 2 d. aš dar vis nesu gavęs Palangos teismo gegužės 22 d. nutarties.

 III. Situacijos chronologinis aprašymas

Šiuo skundu noriu atkreipti LR Teisėjų etikos komisijos ir Teisėjų tarybos dėmesį į Palangos miesto apylinkės teismo teisėjos Liucijos Paulauskaitės ir iš dalies, teisėjos Dianos Jakštienės veiksmus, sprendžiant su mano nuosavybės atstatymu Palangoje susijusias bylas, kurie, galimai, pažeidžia mano teisėtus interesus ir lūkesčius į bešališką teismą. Rašydamas šį raštą viliuosi, kad Teisėjų etikos komisija objektyviai nustatys ir kritiškai įvertins Palangos teisme įsigalėjusią tvarką, kuria, galimai proteguojami, Palangos savivaldybės administracijos vadovų neteisėti veiksmai, o pats teismas, pamindamas visuotinai žinomas Teisinės valstybės principus, savo veiksmais nuvertina kitų teismų sprendimus, taip sudarydamas sąlygas valdininkams [ir, galimai – politikams] pažeidinėti Konstituciją, nevykdyti LR galiojančių įstatymų ir žeminti teismų, kaip teisingumo garantų šalyje, autoritetą, o visuomenei didina nepasitikėjimą teismų priimamais sprendimais.

Bendram Garbios Etikos komisijos situacijos suvokimui, aukščiau esančias FAKTINES APLINKYBES išdėsčiau pilnai, nors ne visos jos tiesiogiai susijusios su mano šiuo skundu. Noriu paaiškinti, kad aplinkybės, verčiančios mane ne tik jausti, bet ir manyti, kad paminėtos Palangos teisėjos nėra bešališkos nurodytose bylose, prasidėjo tik nuo tada, kai į Palangos administraciją ir kiek vėliau į Palangos teismą, mano prašymu, gindama mano Klaipėdos apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiu sprendimu įtvirtintą interesą kreipėsi Palangos antstolė R.Vizgaudienė. Palangos administracija, nenorėdama vykdyti įsigaliojusio Klaipėdos administracinio teismo sprendimo, 2010 m. birželio 30 d. parašė naują, susijusį su mano nuosavybės atstatymu, imitacinį įsakymą. Kad naujasis, PSA direktoriaus įsakymas yra tik apsimestinis, nesunkiai galėjo įsitikinti ne tik antstolė, bet ir teisinio išsilavinimo neturintis asmuo: įsakymas parašytas, matyt, paskubomis, todėl jis nurašytas žodis į žodį toks pats kaip ir senasis, išleistas dar 2007 m. birželio 11 d., kurį iš esmės buvau apskundęs Klaipėdos apygardos administraciniam teismui ir kurio netinkamumą pripažino Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, palikdamas galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistu. Naujame įsakyme PSA tik įterpė žodžius „Vykdydamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą“, o visi kiti žodžiai, įskaitant net kablelius ir taškus, palikti nepakeisti. Antstolės reikalavimą vykdyti teismo sprendimą Palangos savivaldybė sutiko priešiškai ir suskubo paduoti prieš ją skundą į Palangos teismą, kuriame teigė, kad antstolė Reda Vizgaudienė neturi teisės tikrinti jų imitacinio įsakymo teisingumo. Palangos apylinkės teismas atsisakė priimti šį skundą: apie tai buvau informuotas telefonu ir tai, tuo metu mane labai pradžiugino, nes teikė viltį į teisingą bylos baigtį. Netrukus mane pasiekė kita žinia, kad PSA tokį sprendimą apskundė Klaipėdos apygardos teismui. Nors tuo metu ir tikėjau, kad Palangos teismas jau pirmomis dienomis pasirodė principingas, nutariau tuo įsitikinti iki galo, todėl nuvažiavau į Klaipėdos apygardos teismą susipažinti su skundo atmetimo motyvais ir kita bylos medžiaga. Perskaičius byloje esančius dokumentus ir sužinojus, kad šis skundas Klaipėdoje bus svarstomas tik po trijų mėnesių, man kilo jau pirmasis įtarimas, kad tai gali būti labiau vilkinimo požymių turintis veiksmas, negu sąžiningas Palangos teismo nutarimas. Toliau besigilinant į bylos medžiagą šis įtarimas tik sustiprėjo: pasirodė, kad Palangos teismas nepriėmė skundo ne dėl jo nepagrįstumo, o todėl, kad Palangos administracijos atstovo įgaliojime trūko vieno įrašo. Norint teisingai ir, galimai, per trumpiausią laiką išspręsti bylą, PSA atstovai, kurių įstaiga yra praktiškai kitoje gatvės pusėje, galėjo savo įgaliojimą pataisyti per pusvalandį, tačiau pasirinktas kitas, laiką nutolinantis kelias – skųsti sprendimą Klaipėdos teismui, matomai akivaizdžiai žinant, kad ten šis skundas savivaldybei „laimės“ dar bent tris mėnesius. Galiu ir apsirikti, bet vėliau man pasirodė, kad tokia įvykių eiga galėjo būti aptarta ir su Palangos teismu. Tuo labiau, kad KlAT, savo  2011 m. sausio 26 d. priimtu PS nustatė, kad ginčijamas įgaliojimas yra pakankamas, todėl byla grąžinta Palangos teismui nagrinėti iš naujo… Vėliau, Palangos teismas, savivaldybės skundą nagrinėjęs iš naujo, jį atmetė, nes nebuvo jokios galimybės pripažinti, kad antstolė neturi teisės suvokti, kad naujasis įsakymas yra senojo, teismo jau paneigto įsakymo, paprasčiausia kopija.

Tuo tarpu Anstolės skundą Palangos teismui prieš PSA, Palangos teismas atmetė ir tik man, kaip suinteresuotam asmeniui šį PS apskundus KlAT, Apygardos teismas jį grąžino Palangos teismui nagrinėti iš naujo. Tik po šio, ir vėl laiką susiurbusio veiksmo Palangos apylinkės teismas priėmė PS – skirti 200 lt. baudą PSA direktoriui V.Kuznecovui. Gal tik sutapimas, tačiau bauda direktoriui buvo paskirta būtent tada, kai jau praėjo nauji rinkimai į vietines tarybas, o su jais savo kadenciją jau buvo pabaigęs ir tuometinis PSA direktorius, o jo vietoje jau dirbo nauja direktorė A.Kilijonienė, kuri, deja, tęsia savo pirmtako blogą tradiciją – mano įsitikinimu – piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Tačiau ta aplinkybė, kuri paaiškėjo jau gerokai po šio, seniai įsiteisėjusio PS, aš laikau kaip sąmoningą aplinkybę: Palangos teismas „pamiršo“ apie priimtą sprendimą informuoti Palangos miesto savivaldybės administraciją. O tai vėliau sąlygojo Klaipėdos apygardos teismo teisėjo Ž.Bertašiaus PS – patenkinti PSA skundą dėl antrosios baudos, sumoje 600 lt direktorei paskyrimo ir grąžinti bylą Palangos teismui nagrinėti iš naujo. Noriu atkreipti Jūsų dėmesį, kad nuo pirminio antrosios baudos paskyrimo jau praėjo beveik metai laiko, o įsiteisėjusio sprendimo nėra iki šiol. Ir nėra dėl Palangos teismo daromų „klaidų“, kurios akivaizdžiai skatina PSA vadovybę nereaguoti į teismų priimamus sprendimus, juos ignoruoti ir, kaip paskutiniais mėnesiais man ėmė aiškėti, tai daryti ne atsitiktinai ir ne iš tingumo, o aiškiai siekiant nuslėpti kur kas didesnius įstatymų pažeidimus ir ignoravimus, kurie, tikiuosi, ateityje gali būti teismų pripažinti kaip nusikalstami.

Kad teisėja Liucija Paulauskaitė nėra objektyvi šioje byloje, akivaizdžiai man ėmė aiškėti paskutiniaisiais mėnesiais. Tačiau kartkartėmis įsiterpiantys kadenciją baigiančios teismo pirmininkės D.Jakštienės veiksmai ir rolė šioje bylinėjimosi  dalyje kelia ne mažiau abejonių. Mane yra pasiekę internetinių piliečių pranešimai-patarimai reikalauti viso Palangos teismo nusišalinimo, nes, šių šaltinių duomenimis, Palangos administracijos naujasis teisininkas Vytautas Korsakas yra buvęs šių teisėjų kolega, t.y. prieš keletą metų yra dirbęs Palangos teisme kartu su L.Paulauskaite ir D.Jakštiene. Tačiau aš nesivėliau į dar didesnes teisines gilumas: visų pirma nesu tikras tokių teiginių teisingumu, antra – neįžvelgiau būtinumo protestuoti net jei V.Korsakas tikrai buvęs šio teismo darbuotoju. Todėl įvardiju tai tik tarp kitko, nebent jei Etikos komisijai tai taptų įdomu ir ji pati panorėtų pasigilinti į šias aplinkybes.

Vis tik, kad V.Korsakas galimai neblogas teisėjos bičiulis aš ėmiau įtarinėti po 2011 m.  gruodžio 14 d. vykusio teismo posėdžio, o tiksliau, netgi jo metu. Atvykus į teismo pastatą mane pasitiko kažkokie neįprasti p. V.Korsako ir teisėjos L.Paulauskaitės tiriantys žvilgsniai, tačiau pats keistumas prasidėjo posėdžio pradžioje: paprašius leidimo darytis garso įrašą [juos darausi visuose posėdžiuose, prieš tai gavęs teisėjo sutikimą], teisėja nerišliai ėmė klausinėti kodėl man jis reikalingas, teigė, kad ir taip teismas tą daro, bet vėliau leido. Pravedusi įžanginę įprastinę kalbą, išaiškinusi šalių pareigas ir teises, ir sutikrinusi kas dalyvauja, ji netikėtai vietoj bylos nagrinėjimo pradžios paskelbė 2,5 valandos pertrauką. Be jokių motyvų. Ir išėjo iš salės. Tuoj po to V.Korsakas priėjo prie manęs ir mįslingai ėmė klausinėti kokia mano nuomonė apie galimą Taikos sutartį. Į tai atsakiau, kad taikos sutartis, jei ji priimtina abiems pusėms, mano nuomone yra teisingas sprendimas. Tačiau jai turi būti tinkamai ir iš anksto pasiruošta. V.Korsakas netikėtai pasižadėjo per tris savaites pilnai įvykdyti vis vilkinamą teismo sprendimą ir labai atsargiai klausinėjo ar aš sutiksiu su tokiu laiku. Sutikau, nes maniau, kad tai būtų tikrai civilizuotas, nors ir nepateisinamai uždelstas klausimo sprendimas. Pasibaigus ilgai pertraukai V.Korsakas išsakė L.Paulauskaitei apie mūsų preliminarų sutarimą ir teisėja, tuo nei kiek nenustebusi paskyrė kitą datą. Ne už trijų savaičių, o dar vėliau – už mėnesio. Deja, mano tikėjimas gerais palangiškių norais buvo per naivus. Artėjant paskirtai teismo posėdžio datai, bet nesulaukęs sutartos Taikos sutarties projekto paskambinau V.Korsakui, kuris lyg niekur nieko man atsakė, kad jis jokio projekto neparuošęs, o ir net nežino ar dalyvaus kas nors iš savivaldybės teismo posėdyje, sakė: „gal ką nors direktorė atsiųs, o aš tai išvažiuoju į Vilnių“. Tapo aišku, kad taikos sutarties nebus, o visa tai buvo ir vėl eilinis laiko atitolinimas. Dabar jau galiu spėti, kad tas laikas buvo panaudotas naujam neteisingam įsakymo surašymui ir išleidimui, kuriame man skirta tik dalis laisvos [neužstatytos] mano paveldimos žemės. Esu įsitikinęs, kad teisėja L.Paulauskaitė, matydama tokią apgaulę [PSA, prašydama teismo atidėti nagrinėjimą pretekstu taikos sutarties ruošimui, tai įtvirtino oficialiu raštu, kurio kopiją išreikalavau ir sau], turėjo pritaikyti administracines drausminančias priemones. Bet į tai sureaguota labai nuolankiai… Vėliau sekusiame teismo posėdyje, iš manęs sužinojusi, kad aš naująjį PSA įsakymą jau esu apskundęs Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, teisėja L.Paulauskaitė priėmė nutartį visai sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, kol bus išspręstas naujojo įsakymo panaikinimo klausimas. Sunku vertinti tokį žingsnį kitaip, kaip oficialų ir bepriežastinį teismo nusišalinimą nuo bylos svarstymo, nes mano Klaipėdos teismui apskųstas naujasis įsakymas mažai kuo siejosi su jau seniai įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymu. Negaliu patikėti, kad teisėja neįvertino tokios aplinkybės, kad galimai pralaimėjusi šią bylą PSA naująjį PS skųs į LVAT, o šiame teisme esančios eilės pasiglemš dar metus laiko.

Tačiau vėliau besikeičiančios aplinkybės [PSA pati atšaukė savo sausio mėnesio įsakymą] viską pakoregavo savaip, todėl man atsiėmus skundą iš KlAAT, bylą vėl buvo galima tęsti, todėl parašiau Palangos teismui prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą. Tai buvo padaryta, o posėdis paskirtas š.m. gegužės 17 d.

Nustatytu laiku atvykus į teismą, skelbimų lentoje esančiame grafike nurodytą salę radau užimtą. Netrukus paskui mane atvyko keletas piliečių, panorusių stebėti mano žemės negrąžinimo bylą, kas labai suerzino teisėją L.Paulauskaitę. Laikas ėjo, o mes, bylos dalyviai ir stebėtojai stovėjome koridoriuje. Praėjus apie 20 minučių nuo paskirto posėdžio pradžios, teisėjos sekretorė išėjo į koridorių ir pranešė, kad laisvos salės nėra [(!), tarsi posėdis būtų iš anksto nenumatytas], todėl bylos dalyviai turi eiti į teisėjos asmeninį kabinetą, o stebėtojai įleidžiami nebus. Tokiomis aplinkybėmis teisėjos valia tesimo posėdis tapo uždaru ir net su manimi į Palangą atvykusi mano žmona į kabinetą pateko ne iš karto. Esu įsitikinęs, kad tai taip pat vienas iš Teismų įstatymo pažeidimų, padarytų teisėjos L.Paulauskaitės.

Šio posėdžio metu, man sakant savo kalbą ir minint, kad dėl Palangos savivaldybės administracijos piktybinio nuosavybės atstatymo vilkinimo, teisingumo jau nebesulaukė mano abu velioniai tėvai, o ir mano sveikata jau gerokai sumenkus ir galimai siekiama mane palaužti moraliai ar net taip sulaukti paskutinio pretendento išėjimo į Anapilį, teisėja L.Paulauskaitė tai kažkodėl palaikė kaip nepagarbą teismui ir mane pertraukė reikalavimu gerbti teismą. Tik man ryžtingai patvirtinus, kad teismą gerbiu ir neturiu jokių užmačių elgtis kitaip, galėjau toliau tęsti savo kalbą [esant reikalui, šio posėdžio audioįrašą taip pat turiu]. Tokios jos nepagrįstos pastabos trikdė mano susikoncentravimą, esu įsitikinęs, kad teisėjas turėtų būti tikras, kad jo pastaba reiškiama ten, kur ji yra būtina ir teisinga. Šiame teismo posėdyje nedalyvavo joks PSA atstovas, tačiau tai nekėlė jokios nuostabos teisėjai, kas leido manyti, kad ir tokia aplinkybė jai buvo žinoma iš anksto, o PSA teisininkas jai iš anksto neabejojo savo pergale. Pasibaigus teismo posėdžiui teisėja pranešė, kad PS bus skelbiamas gegužės 22 dieną, tačiau man atvykti į paskelbimą nėra būtina, apie jį būsiu informuotas raštu. Negalėdamas būti abejingu bylos baigčiai ir norėdamas kuo greičiau sužinoti apie priimtą PS, nustatytą dieną paskambinau į Palangos teismą. Buvau informuotas, kad antstolės pareiškimas atmestas, o nutartis man išsiųsta paštu. Ją apskųsti galėsiu per 7 dienas. Nutarties nesulaukiau ne tik per visą apskundimo laiką, bet nesu jos matęs iki dabar. Kaip, beje ir nežinau kuo baigėsi į Palangos teismą iš Klaipėdos grįžęs PSA skundas prieš antstolę, nes manęs Palangos teismas apie tai nesivargino informuoti. Iš pačios antstolės tik žodžiu esu sužinojęs, kad Palangos tą skundą atmetė.

Atrodytų jau pakankamai pažeidimų, kad kreipčiausi į Jus su skundu, tačiau stengiausi būti kantrus ir neskubėti – gal gi pavyks apsieiti be pagalbos iš Teisėjų tarybos ar Etikos komisijos. Tačiau tolimesni Palangos skundžiamų teisėjų veiksmai jau viršijo visas įmanomas ribas. Nesulaukęs gegužės 22 d. skelbtos nutarties, todėl nežinodamas jos motyvų, tačiau nenorėdamas praleisti 7 d. termino, išsiunčiau skundą [be motyvų] į KlAT, tačiau iš čia jis man grąžintas, nes pagal CPK nuostatas Palangos teismą turiu skųsti per tą patį Palangos teismą. Ir nors manau, kad Klaipėdos apygardos teismas turėjo atsižvelgti į realią padėti ir priimti skundą, nes skunde buvau nurodęs, kad baigiasi apskundimo terminas, o nutartis man neatsiunčiama, man skundas grąžintas, patariant prašyti Palangos teismo atstatyti terminą. Kodėl turiu prašyti atstatyti terminą man ir iki šiol neaišku, nes aš jo nepraleidau: ta aplinkybė, kad aš kreipiausi į Klaipėdos apygardos teismą turėjo būti pripažinta kaip „laikrodžio sustabdymas“, tačiau ne… Tada išsiunčiau skundą be motyvų į Palangos teismą, bet teisėja D.Jakštienė jo nepriėmė ir grąžino. Motyvas – aš neįrašiau prašymo atnaujinti terminą. Teko rašyti dar kartą, atliekant tą formalų, nors mano įsitikinimu, neteisingą „reveransą“ – pridėti prašymą atstatyti terminą. Ir pagaliau Palangos teisėja L.Paulauskaitė priėmė nutartį terminą atnaujinti ir priimti mano atskirąjį skundą. Deja, ši nutartis taip pat neinformatyvi, nes nenurodoma iki kada man pratęstas terminas. Tačiau svarbiausia, kad abiejuose skunduose Klaipėdos apygardos teismui per Palangos teismą prašiau pagaliau man atsiųsti gegužės 22 d. nutartį, tačiau abu kartus vokuose taip ir nebuvo įdėta minima nutartis, kas rodo, kad mano atžvilgiu naudojamas ir toliau moralinis spaudimas atsisakyti savo teisėtų reikalavimų į pilną nuosavybės atstatymą.

Ta pačia proga noriu atkreipti Etikos komisijos dėmesį, kad mano paminėti dokumentų neteisingi rašymo ir išsiuntimo momentai nėra vienetiniai. Tokiu būdu, aplaidžiai žiūrint į savo pareigas, nebuvo išsiųstas sprendimas apie 200 lt. baudos paskyrimą administracijos direktoriui, tokiu būdu ir man niekaip neišsiunčiama teismo nutartis. Analogiškai, paskutinėje teismo nutartyje neįrašytas terminas iki kada pratęstas mano skundo padavimo terminas. O panašia ir netgi man nesuprantama aplaidumo aplinkybe, manau, reikia laikyti ir tokią situaciją: kadangi pareiškėja šiose visose bylose buvo antstolė Reda Vizgaudienė ir ji prašė teismo skirti baudą PSA direktoriui, aš visą laiką buvau įsitikinęs, kad tokios paskirtos baudos eina į valstybės biudžetą. Tačiau paskutinio, gegužės 17 d. posėdžio metu antstolė, savo kalboje prašė teismo paskirti baudą R.Matelio naudai. Mane tai nustebino, pasibaigus posėdžiui pamaniau, kad paprasčiausiai antstolė suklydo išsireikšdama. Todėl grįžęs namo susiradau seną, jau seniai įsiteisėjusį 2011 m. liepos 5 d. Palangos teismo [teisėja D.Jakštienė]  sprendimą, kuriuo 200 lt. bauda paskirta buvusiam direktoriui V.Kuznecovui. Deja, šiame sprendime nenurodyta kam Valerijus Kuznecovas turėjo sumokėti šią baudą. Priimtoje nutartyje rašoma tik „paskirti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriui Valerijui Kuznecovui 200 litų baudą“ ir nenurodoma kam ir per kiek laiko jis ją turi sumokėti. Atsiradus tokiam neaiškumui, 2012-06-21 d. išsiunčiau paklausimą Palangos teismo pirmininkei kam ta nutartimi turėjo sumokėti baudą direktorius. Oficialaus atsakymo dar nesu sulaukęs, tačiau 2012 m. birželio 26 d. sulaukiau keistoko skambučio iš Palangos teismo. Skambinusi moteris prisistatė kaip Palangos teismo sekretorė, prašė manęs nurodyti savo bankinę sąskaitą, kurią reikia pateikti mokesčių inspekcijai, kad ji man pervestų 200 lt., nes bauda paskirta mano naudai. Pokalbio metu buvau priblokštas: nejaugi už V.Kuznecovą man minimus pinigus ruošiasi mokėti Mokesčių inspekcija? Tačiau kalbėjusi moteris sakė, kad „taip, kol kas pinigus praves VMI“. Tokia tvarka man kelia didelę nuostabą, nes iki šiol buvau įsitikinęs, kad paskirtas baudas, nesvarbu kam jos turi būti sumokėtos, turi mokėti pats kaltininkas, o jei jis to nepadaro gera valia, priteistas sumas turi iš jo išieškoti antstolis.

IV. Pareiškėjo prašymas

Gerbiama Teisėjų etikos Komisija. Prašau Jūsų nuodugniai įsigilinti į mano išdėstytą problemą, teisėjų L.Paulauskaitės ir D.Jakštienės pareigybinę elgseną ir etikos normų laikymąsi atliekant savo pareigą ir vadovaujantis komisijos nuostatais bei dalinai Teisėjų tarybos kompetencijos aprašu, tinkamaiįvertinti ir priimti teisingą sprendimą šių teisėjų atžvilgiu. Manant, kad tikslinga mane kviestis apklausai į komisijos posėdį, prašau mane apie tai informuoti – visada sutiksiu pakartotinai ir išsamiai paaiškinti šiame rašte išdėstytas, o jei reikės – ir kitas aplinkybes.

 

Palanga 2012
2012 m. gegužės 17 d.

Panašios temos:

A.Račas: Ypatingoji padėtis Lietuvoje truks amžinai?

R.Matelio viešas laiškas Premjerui Andriui KUBILIUI

Komentarų: 1

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vadovui,

Premjerui Andriui KUBILIUI

Gedimino pr. 11, Vilnius,

01103 mptarnyba@lrv.lt

2012 m. balandžio 22 d.

Romualdo MATELIO,

Xxxxxxxx g. xx-xx Kaune,

XXXXX, reromaka@mail.ru

VIEŠAS PAREIŠKIMAS – PRAŠYMAS

Ponas Premjere. Jūsų vadovavimo laike, nors ryškesnių poslinkių žemės nuosavybės atstatymo piliečiams klausimais, kurių nuosavybė okupacijos metais buvo neteisėtai nusavinta, tarsi ir nepasijuto, tačiau kai kurių „judesių“ atlikta. Ir, deja, man pavyko patirti ne tuos, kurie džiugintų, o priešingai: Jūsų vadovaujamų ministerijų kai kurie priimti nutarimai ir kitokie norminiai dokumentai leido pastebėti, kad jie ne tik, kad savo esme nenukreipti teisingumo atstatymo linkme, bet ir padaryti pažeidžiant LR Konstituciją ir galiojančius įstatymus.

Kadangi iš asmeninės praktikos žinau, kad nesate  mėgėjas pats atsakinėti į Jums adresuotus paklausimus, o persiunčiate juos į ministerijas, o iš viešųjų informacijos šaltinių jau tapo visuotinai žinoma, kad Jūsų nuomonė ne visada sutampa su ministrų nuomone, šio rašto pradžioje noriu išreikšti prašymą, kad į šį mano paklausimą atsakytumėte asmeniškai: gal gi Jūsų asmeninis požiūris į nuosavybės atstatymą netikėtai sutaps su manuoju, o tai man būtų didelis palengvinimas mano be galo nelengvoje kovoje už teisingą nuosavybės į mano tėvų turėtas žemes atstatymą. Be to – kas svarbiausia – šiame rašte kalbėsiu apie dokumentus, kuriuos yra išleidusi vyriausybė, o ne atskiros ministerijos.

Nors savęs nelaikau naiviu, vis tik pabandysiu paprašyti ir rasti galimybę priimti mane asmeniškai, nes mano nuosavybės atstatymo problema itin didelė ir akivaizdi, be to ji susijusi net su trimis Lietuvos regionais.

Norėdamas, kad galima būtų sklandžiau viską išdėstyti ir šiuo laišku stengdamasis itin neišsiplėtoti, pateiksiu tik du klausimus ir juos išdėstysiu dviemis atskiromis dalimis.

I dalis. Apie lygiaverčių sklypų suteikimą Kauno mieste

Visą vilties į būsimą teisingą nuosavybės atstatymą laikotarpį Kauno miestui galiojo žemiau esanti nuostata:

„Kauno mieste naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydis“

 

Vietovės pavadinimas

Naujų žemės sklypų miestuose dydžiai, hektarais

Numatoma perduoti individualiai statybai

Numatoma perduoti sodams, daržams ir kitoms panašioms reikmėms

Kaunas:centrinėje miesto dalyjeteritorijose su išplėtota infrastruktūra

teritorijose su neišplėtota infrastruktūra

kitose teritorijose

0,04Nuo 0,04 ir ne didesnį kaip 0,06

Nuo 0,06 ir ne didesnį kaip 0,12

Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2 [ha]

Nenumatyta

Šie duomenys yra datuojami nuo 2000-10-09 ir yra paimti iš LR Seimo tinklapio, kur nurodoma, kad tokia nutarimo redakcija nustojo galioti tik 2007-06-06. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=111166&p_query=&p_tr2=2  Tačiau iš tikro nenustojo, nes  jau kitame – http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=298806&p_query=&p_tr2=2 puslapyje rašoma, jog Kaune tokios pačios normos išliko ir toliau, iki 2010-04-08.

Kas aktualaus šiose lentelėse? Ogi tai, kad kauniečiams, o tame tarpe ir man, mano jau mirusios Mamos asmenyje, buvo pažadėta skirti naujus sklypus „kitose teritorijose“ iki 20 arų ploto dydžio. Ir štai nuo 2010-04-08 d. ši eilutė paslaptingai dingo. Gal būt todėl, kad jau reikalingi asmenys suspėjo pasinaudoti ir atsiimti kompensacinį sklypą, o likusiesiems juos suteikti nebūtina? Ko gero… tačiau aš įsitikinęs, kad taip Jūsų vadovaujama Vyriausybė pažeidė vieną pagrindinių konstitucinių principų – būti visiems vienodai teisinga.

Kad man buvo numatyta skirti žemės pagal šį punktą, liudija ir daugybiniai Žemės ūkio ministerijos, NŽT ir Kauno žemėtvarkos raštai ir tas faktas, kad man buvo pateiktas vienas siūlymas pasirinkti žemės sklypą, tačiau jie buvo nesuvokiamai beverčiai, todėl aš pasinaudojau teisine galimybe laukti sekančio, o jei reikės ir dar sekančio siūlymo. Nes mano turėta žemė yra viena brangiausių Kaune ir Lietuvoje. O tokią galimybę man suteikė galiojantis įstatymas.

Kodėl tvirtinu, kad veiksmai, kuriuos atliko Vyriausybė, netikėtai išimdama įrašą apie Kaune „kitose teritorijose“ skirtiną sklypą iki 20 arų, yra neteisingi ir neteisėti?

Visų pirma todėl, kad Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymo[1997 m. liepos 1  d. Nr. VIII-359] 5 straipsnio 3 punktas nurodo, kad: „Piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste  tvirtina Vyriausybė miesto, rajono   savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha <…>, Kaune, <…>“.

Mano paryškintos dvi vietos: pirma – Vyriausybė dydį TVIRTINA. Tas patvirtinimas jau įvykęs seniai, jo niekas neginčijo. Gi pastarieji [2010 m.] Jūsų vadovaujamos vyriausybės veiksmai teisiškai reiškė ne tvirtinimą, o PAKEITIMĄ. O to daryti, kaip matome, įstatymas galimybės nenumatė, todėl laikytina, kad Vyriausybė priėmė sprendimą, nenumatytą Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme.

Ir antra… Net jei praleisti pro pirštus sąvokų „Tvirtinti“ ir „Keisti“ neadekvačias prasmes, čia pat nurodyta, kad toks veiksmas gali būti atliktas tik savivaldybės siūlymu. Norėdamas sužinoti ar Kauno m. savivaldybė iš tikrųjų pateikė Vyriausybei nesąžiningą ir neteisingą, eilėje sklypo laukiančių piliečių atžvilgiu siūlymą sumažinti sklypų dydį, aš oficialiu raštu kreipiausi į dabartinį [ir praeitos kadencijos] Kauno miesto merą Andrių Kupčinską [spausti ČIA], klausdamas kada, kieno iniciatyva ir kodėl pateiktas toks diskriminacinis siūlymas vyriausybei ir kas pavardžiui balsavo už tokio dokumento priėmimą. Ir netrukus sulaukiau atsakymo, kad Kauno savivaldybė niekada nesikreipė į LRV dėl sklypų Kaune sumažinimo! [spausti ČIA].

Iš to seka išvada, kad LR vyriausybė žemės plotų dydžius sumažino savo iniciatyva, be savivaldos institucijos ir siūlymo, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą. Esu įsitikinęs, kad tai pripažindama, Vyriausybė turi nedelsiant atitaisyti šią klaidą. Viliuosi, kad Jūsų sąžinė, o ir galimai artėjantys rinkimai, kas paprastai būna tam gera paskata, neleis Jums nueiti seniai pamėgtu keliu, t.y. laukti Teismų išaiškinimo šiais klausimais, nes situacija aiški ir be teismo įsikišimo.

Šiuo klausimu tarsi jau ir išsakiau viską, tačiau negaliu neišsakyti kelių sakinių apie moralines tokio veiksmo pasekmės. Po to, kai iš LRV nutarimo teksto netikėtai dingo „kitų teritorijų“ žemė ir Nacionalinė žemės tarnyba išplatino raštus tiems, kam tokiu būdu paprasčiausiai dingo galimybė gauti taip ilgai lauktą sklypą, aš dar kartą peržvelgiau kauniečių, jau dvidešimt ir daugiau metų eilėje laukiančių teisingumo atstatymo, sąrašą. Jis sutrumpėjo apie 500 žmonių. Ką tai reiškia, Premjere? Ogi tai, kad šis normų pakeitimas sulaužė didelio skaičiaus žmonių likimus. Taip, likimus, aš neapsirinku tai teigdamas, nes netekus tikėjimo savo valstybe, žmogus nebetenka ir tikėjimo šviesia savo ateitimi. Jis nebetenka tikėjimo, kad korupcija, o šiuo atveju jos atmaina – kyšininkavimas [ką kiekvienas galėjo padaryti anksčiau ir likti be problemų], yra blogis. Jis paprasčiausiai gal net pasijunta nebeturintis Tėvynės. Ir ar gali būti kitaip, kai teisingumo atstatymo laukėme >20 metų, žinome, kad daugeliui Lietuvos gyventojų, tokiomis pačiomis aplinkybėmis buvo suteikti „kompensaciniai“ sklypai, o likusiems nebeduodama nieko?

II dalis. Apie TEISINGĄ ATLYGINIMĄ už žemę, kai jos grąžinti natūra nebeįmanoma

Įkainiai, kuriuos atlyginant pinigais [arba vertybiniais popieriais, kurių, kaip teigia Turto fondas, atsakydamas į mano paklausimą, nebėra] už nebeįmanomą grąžinti žemę yra nustačiusi Vyriausybė, yra akivaizdi APGAULĖ! Lietuvos piliečių apgaulė. Kad nebūtų galimybės mane suprasti neteisingai, išdėstau viską pakankamai detaliai… pasiremdamas konkrečiu pavyzdžiu – mano paveldėtos žemės Palangos mieste pavyzdžiu ir straipsniu iš „Lietuvos ryto“ laikraščio. Jų galėčiau pateikti ir daugiau.

Palangos miesto centrinėje dalyje mano giminės paveldimos žemės plotas yra 3,78 ha. Šiuo metu iš šio ploto, man asmeniškai tenkanti dalis sudaro 1,0503 ha. LR Seimui papildžius Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą, piliečiams, laukiantiems nuosavybės atstatymo, atsirado galimybė pakeisti savo valią ir iki 2012 metų birželio pirmos dienos už negrąžintą ir neatlygintą žemę prašyti piniginės kompensacijos. Aš kreipiausi į NŽT Palangos miesto Žemėtvarkos skyrių, su paklausimu, kiek pinigų man būtų išmokėta. Atsakyme man nurodoma, kad už 1,0503 ha. žemės plotą valstybė man išmokėtų 5792 lt. [spausti čia]. Didesnio aiškumo dėlei paaiškinu, kad suma siūloma už >1 ha, rinkoje atitinka apytikriai 0,5 aro kainą, įvertinant žemę būtent toje vietoje, kur yra mano paveldima žemė.

Vis tik rinkos kaina yra labai nevienprasmiškas ir gana ginčytinas klausimas. Todėl įrodymą, kad vyriausybė stengiasi apgauti savo piliečius, pateiksiu kiek kitokiu pavyzdžiu … Mano paveldėtoje žemėje šiandiena įsikūrė „Pušyno“ poilsio namai. Patys poilsio namai [pastatas] užima labai nežymų plotą, o visa kita – realiai nenaudojamas milžiniškas kiemas su prūdeliu ir želdiniais.

Norėdamas sužinoti kokia mano paveldimos žemės vertė, jai tapus „Pušyno“ žeme, paimu Registrų Centro išduotą pažymą, kurioje nurodomi visi „Pušyno“ parametrai [spausti ČIA]:

Adresas Palanga, Žvejų g. 1
Pagrindinė tikslinė paskirtis Kita
Žemės sklypo plotas 2,7212 ha.
Užstatyta teritorija 0,2203 ha.
Indeksuota žemės sklypo vertė 1 780 318 Lt.
Nuosavybės teisė Lietuvos Respublika, a/k 11110****
Sudaryta panaudos sutartis: LR VRM Poilsio ir reabilitacijos centras„Pušynas“, a.k. 18871****
Įrašas galioja: Nuo 2006-08-29

Taigi, pačios valstybės nustatyta indeksuota žemės vertė [o ji keletą kartų žemesnė už vidutinę realią rinkos vertę] yra 1 mln. 780 318 lt. už 2,7212 ha.

arba 654 240 Lt. už 1 ha. Tuo tarpu man siūloma už 1 ha. atsiimti 5514 lt.

Reiškia Valstybė pasisavintų 654240 – 5514 = 648726 lt. man priklausančios vertės!

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis teigia:  “Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Kad man atsiųstame atsakyme nėra nieko panašaus į Teisingumą, neabejotų nei vaikas. Situacija NEsuvokiama, todėl pabandžiau išsiaiškinti ar Teisingo atlyginimo sąvoka įtvirtinta tik Konstitucijoje ar ir įstatyme… Tame pačiame Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme, Bendrosiose nuostatose yra parašyta:   “Lietuvos Respublikos Seimas, <…> pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš  okupaciją  įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą; <…> pabrėždamas,   kad   tęstinių   nuosavybės   teisių   atkūrimas  grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos  įstatymo  “Dėl  piliečių  nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį  turtą  atstatymo  tvarkos  ir  sąlygų“ nuostata –  Lietuvos  Respublikos  piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o  jei  šios  galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama;

Ponas Premjere. Jums iš pirmo žvilgsnio gal gali pasirodyti nereikšmingu straipsnis apie Jūsų bendrapartietį 2012 m. balandžio 16 d. dienraštyje “Lietuvos rytas”, straipsnyje “Aukso gyslą veikėjas rado pajūrio žemėje“, kur aprašoma taip pat žemės nuosavybės istorija Palangoje. Straipsnis paremtas faktais iš teismų, o tarpe jų yra ir tokie duomenys: „28 arų žemės sklypą V.Š*****is vienam šiauliečiui pardavė už 3,3 mln. Litų“, „<…>beveik pusės hektaro ploto sklypą įvertinęs 35 tūkst. litų <…> Beveik 8 arų ploto žemės sklypą fiktyviuose tarpusavio sandoriuose abu verslininkai įvertino juokinga 5 tūkst. litų suma. Nepraėjus nė metams V.Š*****is abu šiuos sklypus bendrovei „Vanagupės parkas” pardavė už 7 mln. litų“. Tačiau čia atkreiptinas dėmesys, kad tiek už 3,3 mln. lt. parduotas 28 arų sklypas, tiek pusės hektaro žemės plotas, realizuotas už 7 mln. lt. yra finansiniu-vertiniu požiūriu kur kas mažesnės vertės zonoje, t.y. Palangos pakraštyje, prie „Vanagupės“ poilsiavietės, tuo tarpu mano žemė yra Palangos centrinėje dalyje, todėl jos ir vidutinė rinkos kaina yra gerokai aukštesnė.

Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį ir į šią pastraipą: „Po tokio teismo sprendimo Palangos apylinkės prokuratūra nusprendė, kad restitucijos taikyti negalima, nes žemės sklypus įsigiję asmenys ir bendrovės yra sąžiningi pirkėjai. Prokurorai mano, kad dėl apsimestinių sandorių nepagrįstai praturtėjęs ir valstybei turėjusią priklausyti žemę pardavęs V.Š*****is privalo sumokėti piniginę kompensaciją – 11,015 mln. litų, kuriuos jis gavo už žemės sklypus.“ O privačių asmenų atveju kaip su restitucija?

Ponas Premjere. Šis straipsnis ir jame aprašoma tikra istorija yra labai analogiška mano neatgaunamų žemių atžvilgiu. Tik dalyviai čia sukeisti vietomis priešingai. Straipsnyje aprašytas atvejis, kai privatus asmuo, melagingai vertindamas žemės kainą, apgaudinėjo valstybę. Gi mano atveju su manimi taip, deja, nori pasielgti valstybė. Iš to galima būtų padaryti net labai kraupią išvadą, kad Lietuvos valstybė ėmė konkuruoti su pavieniais privačiais asmenimis – „kas ką labiau sugebės apgauti“. O tai, jei taip būtų iš tikro, būtų jau tragedija šalies mastu. Tokia valstybė, neabejotinai liktų pasmerkta susinaikinimui. Neleiskite piliečiams ir užsienio nedraugams susidaryti tokių minčių, gelbėkite Lietuvos prestižą.

Baigdamas šį raštą, noriu jį sukonkretinti. Labai prašau Jūsų kritiškai įvertinti esamą, mano nurodytą situaciją ir:

–         Atšaukti Lietuvos Respublikos Vyriausybės   1998 m. liepos 23 d.  N u t a r i m o   Nr. 920, 2010-04-09 d.  pakeitimą [naują redakciją], kurio pasekoje po 20 metų laukimo, likusiai iki šiol neatgavusiai naujo žemės sklypo kauniečių daliai atimta galimybė jį atgauti, t.y. prašau įrašyti atgal eilutę, numatančią suteikiamo neatlygintinai sklypo dydį Kauno mieste „kitose teritorijose – Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2“.

–          Pakeisti Vyriausybės atlyginimo piliečiams už valstybės priverstinai išperkamą žemę metodiką, ko pasekmėje žmonėms būtų išmokamos kompensacijos, kurios atitiktų visuotinai suprantamą TEISINGUMO sąvoką.

Romualdas Matelis

Jurga TVASKIENĖ – apie žemėtvarkininkų savivalę kaip Neringos konstantą

Parašykite komentarą

Atkeliu kiek patrumpintą J.Tvarskienės straipsnį iš laikraščio “Lietuvos žinios“, 2012-03-22. Pilną straipsnį skaitykite spustelėję ant šio laikraščio logotipo.

Apžvalgininkas V.Valiušaitis savo kailiu patyrė teisingumą pagal pajūrio valdininkus. Pabandęs ieškoti teisybės ir skųsti įtakingų kaimynų savivalę – užtvertą įvažiavimą į jo sklypą Juodkrantėje – žurnalistas išgirdo valdininkų iššūkį: jo teisė į kelią apskritai panaikinama, o ateityje gali būti svarstomas ir nuosavybės atėmimo klausimas.

Kovo 27-ąją Klaipėdos apygardos administracinis teismas atvers bylą, kurioje žinomas žurnalistas V.Valiušaitis skundžia ir prašo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto Žemėtvarkos skyriaus vedėjos Saulenės Narkuvienės praėjusių metų rugsėjo 1 dienos įsakymą. Šiuo dokumentu valdininkė panaikino valstybinės žemės sklypuose Juodkrantėje, Miško gatvėje 9 ir 11, buvusius servitutus (ribota teisė naudotis svetima nuosavybe, pavyzdžiui, važiuoti per svetimą sklypą – aut.). Teismui apskųstas sprendimas buvo priimtas po to, kai V.Valiušaitis kreipėsi į valstybės įstaigas dėl teisės naudotis savo turtu apribojimo – įtakingiems kaimynams užtvėrus servitutinį kelią, vedantį į žurnalisto sklypą.

Seimo Antikorupcijos komisijos narė, buvusi Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direktorė Aurelija Stancikienė šioje situacijoje įžvelgia pajūrio valdininkų pasirengimą dangstyti savų interesų turinčius įtakingus vietos veikėjus. “Kuršių nerijoje kaip egzistavo sava tvarka, taip egzistuoja iki šiol. Tebegalioja visiškas neteisėtumas, anarchizmas. Aptariamoje situacijoje V.Valiušaitis yra teisus, bet prieš jį stovi Viktoras Valceris ir Rolandas Zujevas (vienas jų buvęs Klaipėdos “Sodros“ vadovas, kitas – įtakingas politikas, jų artimieji valdo V.Valiušaičio kaimynystėje esančius sklypus – aut.). Tai, ką šiuo metu daro Klaipėdos valdininkai, labai panašu į šių veikėjų dangstymą“, – kalbėdama su LŽ neabejojo politikė.

Parlamentarė A.Stancikienė neabejoja, kad Klaipėdos valdininkai šoka pagal įtakingų vietos veikėjų dūdelę.

Įtakingi kaimynai

V.Valiušaičio nuosavybė Juodkrantėje – buvęs pionierių stovyklos valgyklos pastatas su 4,4 aro žemės. Sklypo dalis žurnalistui buvo išnuomota 99 metams su teise seną valgyklą rekonstruoti į gyvenamosios/rekreacinės paskirties statinį. 2003-iaisiais buvo parengtas ir praktiškai suderintas pastato rekonstrukcijos projektas, tačiau <…> statybos leidimas iki šiol taip ir neišduotas.

Gal V.Valiušaitis būtų ramiai sulaukęs, kol valdžios žmonės priims sprendimus beveik dešimtmetį trunkančioje Kuršių nerijos detaliojo plano derinimo epopėjoje. Jei ne viena aplinkybė – jo sklypo kaimynystėje įsitvirtinę visoje Lietuvoje žinomi įtakingi veikėjai, valstybinės žvejybos bendrovės “Jūra“ yra įsigiję jos likvidatoriai V.Valceris ir R.Zujevas.

Prieš gerą dešimtmetį V.Valcerio vadovaujama Klaipėdos “Sodra“ iš “Jūros“ perėmė dvi poilsines Juodkrantėje, o už tai nurašė 28 mln. litų skolų. Tačiau netrukus vienas parduodamų kompleksų tapo V.Valcerio sesers A.Venckienės nuosavybe – jis jai atiteko už 4 mln. litų. Į čia įrengtą viešbutį 2001 metais iš “Sodros“ patalpų V.Valceris išsigabeno jo vardą visoje Lietuvoje išgarsinusią masažinę vonią, pirktą už valdiškus pinigus. Už piktnaudžiavimą tarnyba vyriškis tuomet buvo teisiamas, bet nuo realios laisvės atėmimo bausmės jį išgelbėjo amnestija.

Su V.Valcerio vardu dabar naujo skandalo sūkuryje atsidūrusią žemę sieja ir 2008-aisiais nemenką triukšmą sukėlusi žinia, kad sesers valdomas sklypas, kuriame pajūrio veikėjas planavo statyti dar vieną viešbutį, yra stebuklingai padidėjęs. 1999 metais “Kuršių kiemo“ žemės sklypas užėmė 22,09 aro, o 2003-iaisiais Neringos savivaldybės tarybos valdybos patvirtintame plane jis “išaugo“ iki 25,2 aro. Ši savivalė buvo sustabdyta tik teismų sprendimu.

Ne mažiau žinomas ir R.Zujevo vardas. Pirmasis “Jūros“ likvidatorius, sulaukęs įtarimų, kad per statytinius itin pigiai įsigijo keletą žlungančios bendrovės pastatų, 2000 metais tapo tuomečio Seimo pirmininko Artūro Paulausko patarėju. Vos po pusmečio jam teko atsistatydinti, praradus pasitikėjimą dėl 2001-ųjų vasarį įvykusios skandalingos kelionės į Maskvą, kurios metu su Rusijos dujininkais derėtasi dėl “Lietuvos dujų“ pardavimo.

2008-aisiais R.Zujevas savo bosui A.Paulauskui, tuo metu paskirtam aplinkos ministru, sukėlė naujų rūpesčių – KNNP teritorijoje, valstybinėje žemėje prie Gintaro įlankos (ten veikėjas, regis, planavo atidaryti restoraną) savavališkai pasistatė vagonėlį, kurį pašalinti pavyko tik po ilgiau nei metus užsitęsusių teismų procesų.

“Buvę apskrities statybų priežiūros specialistai, dabar pavaldūs NŽT ir VTPSI Klaipėdos padaliniams, iš esmės yra tie patys, su kuriais V.Valceris nemažai yra bendravęs dar ankstesniais laikais“, – susiklosčiusią situaciją LŽ apibūdino parlamentarė A.Stancikienė.

V.Valceris ir R.Zujevas privažiavimą į žurnalisto valdą atitvėrė, bet Klaipėdos pareigūnai šių kliūčių niekaip nemato.

Skersai kelio – tvora

Žinomą žurnalistą su garsiaisiais kaimynais susaistė buitinis dalykas – per V.Valcerio ir R.Zujevo sklypų ribą einantis servitutinis kelias į V.Valiušaičio valdą. Beje, tuo metu, kai žurnalistas įsigijo nuosavybę Juodkrantėje, dėl servituto kaimynai buvo jau seniai susitarę. Kaip fiksuota oficialiuose dokumentuose, dar 1998-ųjų gruodį, pasirašydami sklypo ribų ženklinimo aktą, keturi žemės bendraturčiai (tarp jų fiksuotas ir V.Valceris) susitarė dėl servituto, kurį 2002-ųjų balandį suderino Neringos miesto savivaldybė, o tų pačių metų birželį įregistravo Nekilnojamojo turto kadastro Klaipėdos filialas. V.Valiušaitis, 2002-ųjų kovą nuosavybę įsigijo jau esant pasirašytam bendraturčių ir gretutinių valdų savininkų susitarimui dėl servituto bei sudarytam žemės sklypo planui, kuriame numatyta, kad į jo sklypą patenkama būtent per V.Valcerio ir R.Zujevo valdų ribą. Susitarimas galiojo ne vienus metus, kol 2008-ųjų rudenį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) priėmė galutinę nutartį, pagal kurią buvo panaikintas detalusis planas jau minėtoje Juodkrantės teritorijoje, tarp Miško ir Kalno gatvių, drauge užkirsti visi keliai čia nuosavybę įsigijusiems žmonėms įgyvendinti savo planus… V.Valiušaitis prisiminė sulaukęs ne vieno kaimynų siūlymo savo sklypelį parduoti, bet atsisakęs.

Bausmė už skundą?

Dar kurį laiką žurnalistas vylėsi, kad “nesusipratimą“ su kaimynais pavyks išspręsti taikiai. “Buvau susitikęs ir kalbėjausi tuo klausimu su vienu iš kaimynų, “Kuršių kiemo“ savininku p. V.Valceriu, kuris įsirengęs vieną iš tvorelių. Pokalbis buvo geranoriškas ir supratingas. Gaila, negalėjau susitikti su gretimo sklypo savininku R.Zujevu, kuris šiuo metu yra užsienyje“, – 2011-ųjų rugpjūčio 10 dieną rašė žurnalistas elektroniniame laiške NŽT direktoriaus pavaduotojui Vitui Lopiniui, į kurį draugiškai kreipėsi užtarimo. Tačiau tiek valdininkų, tiek kaimynų “geranoriškumas“ buvo trumpas.

Visos institucijos žadėjo imtis priemonių, atkurti teisingumą. Kol 2011 metų rugsėjo 5-ąją V.Valiušaitį pasiekė NŽT Klaipėdos padalinio vedėjos S.Narkuvienės pasirašytas dokumentas. “2011 metų rugpjūčio 19 dieną nuvykus į vietą buvo nustatyta, kad Jūsų kreipimesi nurodyti faktai pasitvirtino, tai yra kad servitutinis kelias užtvertas tvora, įrengti varteliai. Apie tai buvo surašytas valstybinės žemės naudojimo patikrinimo aktas“, – teigiama jame.

Tačiau prie šio pažeidimą fiksuojančio rašto pridėtas valdininkės įsakymas V.Valiušaitį apstulbino. Rugsėjo 1 dieną tos pačios S.Narkuvienės pasirašytame dokumente nurodyta, kad, remiantis Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 metų gruodžio 10 dienos sprendimu bei LVAT 2008 metų spalio 30 dienos nutartimi, kuriais panaikinti ginčytinos teritorijos detalieji planai, Klaipėdos žemėtvarkos skyriaus vedėja 2011-ųjų rugsėjo 1 dieną naikina… nustatytus servitutus. “Prašome iki šių 2011 gruodžio 31 dienos kreiptis į Neringos miesto savivaldybės administraciją dėl teritorijų planavimo dokumentų rengimo. (…) Jeigu iki nurodyto termino nesikreipsite (…), bus sprendžiamas klausimas dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo“, – nurodyta S.Narkuvienės rašte.

Parlamentarė A.Stancikienė, pasidomėjusi šia situacija, LŽ tvirtino, kad Klaipėdos valdininkai padarė “labai daug ir labai šiurkščių pažeidimų“. “Valdininkai remiasi teismo sprendimu, kuriuo panaikintas teritorijos detalusis planas ir todėl, kaip teigiama, nėra pagrindo įteisinti servitutą. Palaukite! Servitutas buvo nustatytas iki patvirtinant detalųjį planą, ir sprendimas jį naikinti tam susitarimui jokios įtakos neturi! Valdininkės atsakymas visiškai idiotiškas“, – pasipiktinimo neslėpė Seimo narė.

V.Valiušaitis, pabandęs ieškoti Klaipėdos žemėtvarkininkų pagalbos, atsidūrė sunkiai suvokiamų intrigų epicentre.

Pavertė anoniminiu skundiku  

Vis dėlto Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjos S.Narkuvienės sprendimas naikinti servitutinį kelią į V.Valiušaičio sklypą, keliantis rimtų abejonių specialistams, – tik vienas, bet tikrai ne pats didžiausias keistumas šioje istorijoje. Mat žurnalistas, pasiryžęs savo teises ginti teisme ir dar kartą paprašęs Klaipėdos valdininkų paaiškinimo, kokiu pagrindu užtvertas įvažiavimas į jo sklypą, sulaukė VTPSI Klaipėdos skyriaus vedėjos Lilijos Misiulienės atsakymo, kad ši institucija… nagrinėja anoniminį, bet greičiausiai žurnalisto rašytą skundą. Ir ne dėl neteisėtai užtverto įvažiavimo, bet dėl savavališkų statybų, esą vykdytų sklype, kuriame yra ir V.Valiušaičio nuosavybė.

Skunduose, kuriuos pasirašo “Kalno g. 8a (V.Valiušaičio nuosavybės adresas – aut.) bendrasavininkai“, ir kuriais užpiltos visos aukščiausios valdžios institucijos – prezidentūra, Seimas, Generalinė prokuratūra, Mokesčių inspekcija – vienuose skundžiami vieni sklype nuosavybę turintys ir esą neteisėtai veikiantys asmenys, kituose kiti. Maža to – kaip paaiškėjo, būtent šių mistinių skundų, kuriuos nagrinėjo ir NŽT Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyrius, pagrindu VTPSI kreipėsi į teismą, o ieškinyje trečiuoju asmeniu nurodomas V.Valiušaitis.

“Beveik neabejotina, kad Klaipėdos žemėtvarkininkai yra įsivėlę į kažkokius mįslingus žaidimus su anoniminiais skundais, kuriais nežinia kokiais tikslais manipuliuojama. Šioje situacijoje negaliu nepaminėti V.Valcerio skambučio, kurio sulaukiau praėjusį rudenį. Jis užsiminė, kad “bus daug problemų“. Manau, kad tais skundais, su kuriais man net nebuvo leista susipažinti, siekiama nukreipti dėmesį nuo mano iškelto klausimo dėl pravažiavimo“, – LŽ pasakojo V.Valiušaitis.

Savininko vardo kratosi

Žinomas apžvalgininkas neslepia nuostabos, kad pajūrio valdininkai, daugiau kaip pusę metų nesugebantys išaiškinti, kokiu pagrindu jo nuosavybės prieigose atsirado niekieno neįteisintos ir be leidimų pastatytos tvoros, taip aktyviai ėmėsi tirti anoniminius kaimynus kiršinančius paskvilius. Be to, įžvelgė pareigą nuolat jį informuoti apie šių rašliavų tyrimą, tarsi garsus žurnalistas būtų jų autorius.

“Ne kartą kreipiausi tiek į NŽT, tiek į VTPSI Klaipėdos atstovus, pabrėžiau, kad anoniminiais skundais bjauriuosi, vertinu tai kaip stalinistinių laikų rudimentą, naudojamą žmonėms kiršinti ir priešinti. Stebiuosi, kad valstybinės įstaigos į tai gilinasi ir eikvoja darbo laiką. Todėl kėliau klausimą: kodėl Klaipėdos valdininkai taip uoliai nagrinėja anoniminį skundą, atsiradusį iš karto po mano kreipimosi, tačiau per daugybę mėnesių neįstengia duoti atsakymo į mano, konkretaus žmogaus, konkrečiai iškeltus klausimus? Tai verčia abejoti Klaipėdos pareigūnų sąžiningumu ir nešališkumu“, – kalbėjo V.Valiušaitis.

Tuo metu V.Valceris, tapęs šios istorijos “juoduoju kardinolu“, LŽ tvirtino su minėta istorija apskritai neturįs nieko bendra. “V.Valiušaitis – ne mano kaimynas. Tą sklypą (siejamą su V.Valcerio vardu – aut.) gal kas ir valdo. Gal – pusbrolis, gal kunigaikštis Monako. O jei sako, kad aš čia organizavau – nežinau, čia gal kokios fantazijos. Nieko bendra su tuo neturiu“, – tvirtino pajūrio įžymybė.

Nelegalaus statinio nemato

Šiuo metu ginčas dėl tvoros, įtakingiesiems skersai kelio stojusiam V.Valiušaičiui galintis kainuoti prarastą teisę į nuosavybę, yra įstrigęs iki teismo sprendimo. Tuo labiau kad Klaipėdos valdininkai, savo sprendimą naikinti žurnalisto teisę į nuosavybę grindžiantys po beveik trejų metų “prisiminta“ teismo nutartimi, jam kelią užtvėrusio statinio legalumo klausimo, kaip aiškėja, apskritai nesirengia nagrinėti.

V.Valceris

“Taip, yra ten atitvarai. O prie ko čia atitvarai?“ – kalbėdama su LŽ ir įrodinėdama savo teisumą tvirtino Klaipėdos žemėtvarkos skyriaus vedėja S.Narkuvienė. Pagal valdininkus, atitvarai, dėl kurių nelaimės atveju į V.Valiušaičio sklypą negalėtų atvažiuoti nei greitoji pagalba, nei gaisrinė, ir dėl kurių buvo pateiktas oficialus skundas teismui, tikrai yra “ne prie ko“. Teisingiau – jų… apskritai nėra, nors juos visi matė savo akimis.

“2012 01 19 patikrinimo metu nustatyta, kad žemės sklypus Miško g. 9 ir Miško g. 11 skiria medinis atitvaras, kurio aukštis nuo žemės paviršiaus yra apie 0,98 metro“, – rašoma šių metų vasarį V.Valiušaičiui perduotame VTPSI Klaipėdos skyriaus rašte. Toliau jame dėstoma: “kadangi atitvarai nesiekia 1,0 metro aukščio nuo žemės paviršiaus“, jie… nelaikytini statiniais ir jiems netaikomos statinių statybą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos!

“Dar praėjusį gruodžio mėnesį paskambinusi į Neringos savivaldybę paklausiau, kodėl jie nesiima jokių veiksmų, kad būtų nugriauta neteisėta tvora. Man atsakė, jog tvėrėjams buvo išduotos sąlygos, kad jie parengtų detalųjį planą ir tą tvorą įsiteisintų. Įsivaizduokite?“ – nuostabos neslėpė Seimo narė A.Stancikienė. Su iki šiol neįtikimais atrodžiusiais Klaipėdos valdininkų sprendimais susidūręs žurnalistas V.Valiušaitis kalba, kad tokie veiksmai piliečių akyse diskredituoja teisinės valstybės principus. “Jie netiesiogiai patvirtina, kad Lietuvoje tvoros tveriamos ne pagal galiojančias teisės normas, bet teisės normos derinamos prie savavališkai tveriamų tvorų“, – negali atsistebėti V.Valiušaitis, tebesitikintis teisybę rasti teismuose.

„Lietuvos žinios“: Žemės negrąžina, pinigų nesiūlo

Parašykite komentarą

Kristina

Kučinskaitė

Žemės negrąžina, pinigų nesiūlo

Kauno gyventojams, kuriems turi būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę, šis turtas ne tik negrąžinamas, bet už jį net nesumokama.

Kaunietis Ramūnas Kupstas dar 1992-aisiais pateikė prašymą žemėtvarkininkams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo proseneliui Jonui Mikšai priklausiusius sklypus, esančius aplink Lampėdžių karjerą. R.Kupstas išsiaiškino, kad jo proseneliui priklausė 9 hektarai žemės. Tačiau archyvuose pavyko rasti duomenų tik apie maždaug 2,6 hektaro dydžio sklypą, valdytą J.Mikšos.

Pirmiausia R.Kupstui buvo atkurta nuosavybė į 10 arų plotą prie Lampėdžių karjero. „Didžiuoju sklypu pradėjome aktyviai domėtis 2001 metais. Atsirasdavo įvairiausių kliūčių, dėl kurių negalėdavome atkurti nuosavybės teisių – tai sklypo ribos buvo neaiškios, tai sužinodavome, kad jis – draustinio dalis“, – LŽ pasakojo kaunietis.

Tačiau Kauno savivaldybės administracijos atstovų teiginius paneigė iš kitų institucijų gauti raštai. Paaiškėjo, kad J.Mikšos valdytas turtas nepateko į draustinio teritoriją.

Kai R.Kupstui neliko jokių teisinių kliūčių susigrąžinti iki 1939-ųjų giminės turėtą turtą, Kauno taryba nusprendė paimti jį visuomenės reikmėms. Lygiai taip pat R.Kupstas neteko ir žemės, kurios priklausymą proseneliui galėjo įrodyti ne dokumentai, o liudininkai. Visuomenės reikmėms prieš kelerius metus paimtame plote buvo įrengtas Lampėdžių paplūdimys.

Atima, ką gali

Vieną sklypą iš J.Mikšos artimųjų perėmusi savivaldybė užsimojo priglausti ir didįjį. Jis tarsi padalytas į dvi dalis – vienoje įsikūrusi irklavimo bazė, o kita nenaudojama. „Buvo akivaizdu, kad žemės, ant kurios įrengta irklavimo bazė, neatgausime. Tačiau prarasti likusios sklypo dalies tikrai nesitikėjome“, – aiškino R.Kupstas.

Kauno politikai nusprendė kitaip – jie iš J.Mikšos paveldėtojų atėmė visą sklypą, aiškindami, kad jo reikės norimai plėsti irklavimo bazei. Miesto tarybos sprendimą R.Kupstas apskundė valstybės kontrolierei. Jau pradėti rengti ir dokumentai teismui. „Nesame net informuoti, kiek ir kada ketinama mums sumokėti už visuomenės poreikius turinčio tenkinti sklypo paėmimą“, – pabrėžė kaunietis.

Peržengė visas ribas

Kauno tarybos narys Stasys Žirgulis buvo vienas tų, kurie balsavo prieš viso sklypo paėmimą visuomenės reikmėms. Kolegoms politikams jis aiškino, kad prieš priimant sprendimą būtina susitarti su savininkais, išsiaiškinti finansinius niuansus. „Tai, kas buvo padaryta, peržengė visas ribas“, – pareiškė S.Žirgulis. Anot jo, apie tai, kad būtina atkurti R.Kupsto teises į artimųjų valdytą turtą, byloja Seimo kontrolierių įstaigos, Aplinkos ministerijos ir kitų institucijų raštai.

Be to, per Kauno tarybos posėdį Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius –>>>  pranešė, kad irklavimo bazei reikia tik vieno hektaro žemės.

Priedanga – strateginis planas

Kauno vicemeras Rimantas Mikaitis “Lietuvos Žinioms“ tvirtino, kad apie Lampėdžiuose norimą įkurti tarptautinę irklavimo bazę kalbama jau seniai. Toks objektas numatytas miesto strateginiame plane. Vicemeras prisipažino nieko negirdėjęs apie savivaldybės administracijos derybas su paimtosios žemės tikraisiais savininkais. Jis patvirtino ir tai, kad politikai nežino, kokio sklypo reikia norint įrengti pageidaujamą bazę. Dėl jos dydžio pradėta konsultuotis tik po tarybos sprendimo – tada, kai R.Kupstas pareiškė ginsiantis savo teises teisme.

„Lietuvos žinios“ 2009 gegužės 4d.

Šio tinklapio esmė, tikslas ir prasmė

2 Komentaras

Pernelyg giliai įklimpo Lietuva į neteisybės liūną. Todėl ne visada ir ne visiems lengva net susigaudyti kur ta tikra tiesa. Tokia padėtis gavosi ne atsitiktinai – mes per ilgai naiviai laukėme savaiminio gyvenimo prašviesėjimo. Ir tuo netruko imti naudotis piktnaudžiautojai. Jų gal nedaug, bet jie tapo drąsūs ir įžūlūs. Ir vis tik jie baikštūs, jie apsimeta bebaimiais, bet iš tikro bijo tiesos žodžio, žodžio, kuris vis dažniau išmuša pagrindus iš po jų kojų.

Neapeliuodamas į pasaulio teisuolio rolę, šiame saite rašysiu tai, kas ir be gilių apmąstymų akivaizdu. Na, o jei kam atrodys kitaip, rašykite tai komentaruose. Etiški ir argumentuoti komentarai visada pageidautini, net jei jie ir priešingi išsakytiems faktams ar mintims. Savo kituose blog’uose aš aprašau ir diskutuotinas tiesas, tačiau čia stengsiuosi rašyti daugumoje tai, ką patyriau ir patiriu savo kailiu. Pakaks tylos, laikas prabilti bent jau kai kuriais klausimais.

Nors pagrindinę straipsnių masę čia, mano suplanavimu, turi sudaryti publikacijos apie valstybės pareigūnų plačiąja to žodžio prasme, piktnaudžiavimą, nevengsiu čia įkelti i straipsnių bei dokumentų kopijų kitais visuomenės gyvenimo klausimais. Tame tarpe ir apie platų atgarsį piliečių tarpe sulaukusias bylas.

Gero, gilaus ir analitinio skaitymo!

Romualdas

___

p.s. Jei kada nors kam nors atsibostų iš WordPress’o gaunama informacija apie mano naujus rašinius ir ateityje jų nebenorėtumėte gauti, nepatingėkite apie tai mane informuoti adresu 11954@mail.ru ir problemos netrukus neliks. 🙂

p.s.2 Tikrai nesu valdžios atstovas, todėl nereikėtų bijoti rašyti savo nuomonę komentaruose. Tačiau pastebiu kartais, kad kažkas kažko bijosi, todėl prieš rašydami komentarą “sumodifikuoja“ savo IP. Bendravimas su baikštukais, tikrai nėra įdomus, todėl tokie komentarai gali būti ir pašalinti.