Atpiginau cukrų. Nors Maximoje “Apie viską pagalvota“ buvo

Vėlų gegužės 7 d. vakarą užėjau į Kauno Hypermaximą šio bei to nusipirkti. Ir ta pačia proga kavos puodelį ten esančioje valgyklėlėje nutariau išgerti. Sunku būtų net apytikriai suskaičiuoti kiek gyvenime esu išgėręs kavos įvairiuose bariukuose ir kavinėse, bet tai jau toks įprastas ritualas, kad… Nėra dar tekę per gyvenimą matyti, kad prie kavos būtų griežtai limituotas cukrus. Paprastai cukrinė stovi ant staliukų arba prie baro ir dėkis jo nors ir pusę puodelio. Bet pastaruoju metu vis labiau madoje supakuotos popieriaus justelėje normos. Po 5 gramus. Kada įvyko ekonominis lūžis nei nežinau, bet keletą metų anksčiau cukraus į pakutį dėdavo 7 gr. Kokis gi skirtumas, vis tiek visur gali, jei reikės, pasiimti antrą porcijikę. Neteko dar matyti, kad už jį prašytų pinigų. Bet…

Bet Maximoje “Apie viską pagalvota“, todėl prie kavos man padavė tik vieną cukraus normelę. Bus maža, žmogus nesidairydamas nusipirks antrą cukriuką. Juk, kaip senovės kaimiečiai mėgo sakyti – ne karvę kainuoja.

Tačiau prekybininkams, jei jie nors kiek nors norėtų būti gerbiami, derėtų vertinti savo pirkėjus kur kas labiau ir susivokti, kad kai kas iš jų supranta kainų politiką ne paviršutiniškai, o išsamiai.

– Norite antro cukraus? – paklausė pardavėja. – Bet jis bus mokamas. 25 centai.

Kodėl sakau, kad čia apie viską pagalvota? Jūs gal tikrai daugelis nepastebėjote, kad ši kaina tik iš pažiūros menka. O iš tikro? Jei 5 gr. kainuoja 0,25 lt., tai kilogramas cukraus čia kainuoja visus 50 litų. … Ne viskas gyvenime yra surašyta į įstatymus, tačiau visada pas mus egzistuoja vidinis padorumo supratimas. Ir šioje situacijoje Maxima neparodė jokio padorumo. Išskaičiavimas, ko gero, buvo toks: žmogus gi nežino, kad gaus tik vieną pakutį – daugeliui žmonių tik pusę įprastos normos. O kai kava jau garuoja puodelyje, negi jis pagailės 25 centų? Nupirks, o mes taip kainą kosminę susirinksime. 50 litų už kilogramą.

Išgėręs kavą su antruoju pasisaldinimu, nuėjau prie lentynų. Smalsu gi pasidarė kokia cukraus pakeliuose kaina, jei juos perki išsinešimui. Visokio yra, tačiau pats brangiausias kainuoja 16 lt./kg. Tą vėlų vakarą į klausimą ar tai teisinga kainų politika negalėjo atsakyti nei budinti informatorė, nei kažkas iš administracijos, kur ji paskambino. Tiksliau – galėjo, sakė, kad “vsio zakonno“. Tačiau aš tuo netikėjau ir sekančią dieną paskambinau nemokama Maximos linija, telefonu, kurį matome ant kvito. Ten man pasiūlė kalbėtis numeriu 852686631. Darbuotoja pažadėjo man netrukus išsiaiškinti kaip gi taip ir tuoj pat paskambinti. Neskambino. Sekančios dienos 11 valandą pasukau ir vėl… Situacija ta pati, dar neaišku kaip čia yra, tuoj išsiaiškins ir man paskambins. Bet ne, neskambino. Gi turi žmogus pamiršti tuos 25 centus. Tačiau man įdomu ir o kaip gi bus elgiamasi ateityje, todėl nenurimau. Luktelėjęs dar kelias dienas, paskambinau ir šiandiena. Darbuotoja dabar jau kažką žinojo, nes nusistebėjo, kad niekas su manimi iki šiol nekalbėjo. Ir po pusvalandžio pagaliau sulaukiau Kauno Hypermaximos darbuotojos skambučio. Atsiprašė, paaiškino, kad paprasčiausiai niekas nei nežino kaip čia gavosi, kad tas cukrus taip pabrango. Ateityje, sakė, taip nebebus. Ateityje, sakė, duos po du pakelius cukraus. Kaip visame pasaulyje… Ačiū Maximai, dabar su šypsena lūpose galėsiu pliumpti jų kavą. 😀

Laikraštis “Respublika“: Demokratijos dienos Lietuvoje suskaičiuotos

Aukščiausiosios valdžios lietuviškos žiniasklaidos sudorojimo planas įvykdytas žaibiškai. Valdžios struktūras kritikuojantys, apie „Snoro“ aferas ir pasakiškas sumas už bankroto administravimą susižėrusius veikėjus Saimoną Friklį bei Nilą Kuperį rašę du didieji Lietuvos dienraščiai „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“ pripažinti neetiškais. Ir iš karto imtos taikyti finansinės sankcijos – vakar Valstybinė mokesčių inspekcija redakcijai pranešė, kad naikinamos PVM lengvatos. Taip pat uždraudžiama dalyvauti valstybės įstaigų informacijos viešinimo konkursuose. Tokiomis sąlygomis bet kuriam leidiniui gresia bankrotas.

1

Demokratijos dienos Lietuvoje suskaičiuotos

Ketvirtadienį Seime buvo pradėta Prezidentūros klastingai prastumto PVM lengvatų atšaukimo procedūra, tačiau ją sužlugdė konservatoriai su socialdemokratais. Pagal nurodymą iš aukščiau? Balsavo vieningai, lyg viena virvele surišti. Su demokratija Lietuvoje baigta. Iš Tautos jau atėmus referendumo teisę, atimama ir galimybė iš nacionalinės žiniasklaidos sužinoti, ką apskritai su valstybe daro ir darys aukščiausioji valdžia.

P.S. Ruošiant šį numerį spaudai redakciją neoficialiais kanalais pasiekė žinia apie dar vieną valdžios DOVANĄ didžiausiai šalyje „Respublikos“ leidinių grupei Spaudos dienos proga. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija pirmadienį šaukia posėdį ir spręs dėl dienraščio „Vakaro žinios“ pripažinimo profesinės etikos nesilaikančiu leidiniu. Pretekstas – 3 publikacijos apie tai, ar ne grobuoniškas N.Kuperio atlyginimas – 100 tūkst. litų per mėnesį ir dar nesuskaičiuojami milijonai konsultantų paslaugoms.

„Respublikos“ žmonių vardu
redaktorius Alfredas ZDRAMYS

Piliečiai, ar išgirsite sveiko proto balsą?

Ką apie nacionalinės žiniasklaidos naikinimą galvoja visuomenės autoritetai, „Respublikos“ redakcinė kolegija, o ne anoniminė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija?

Romas PAKALNIS, miškininkas ekologas:

Neabejoju, kad sankcijų taikymas dėl ŽLEK sprendimo yra paprasčiausias noras sužlugdyti nepriklausomą „Respubliką“, kuri rašo kritinius straipsnius. Ieškoma preteksto, kaip atsikratyti nepatogių žmonių, nepatogių leidinių. Bandoma sukurti baimės atmosferą. Tačiau tik laisvi, kuriantys žmonės gali sukurti ateities Lietuvą, o ne baudžiauninkai.

Vytautas RADŽVILAS, filosofas, politologas:

Šiuo metu vyksta atviras susidorojimas su „Respublikos“ grupės leidiniais. Jį reikia laikyti ypatingu naujausios Lietuvos istorijos įvykiu. „Respublika“ yra naikinama todėl, kad ji yra paskutinė iš tiesų nacionalinės žiniasklaidos grupė, kuriai priklausančios visuomenės informavimo priemonės dar gina Tautos ir valstybės idėją. Jeigu šitų leidinių neliks, ši idėja vegetuos daugeliu atžvilgių puikiose, tačiau nedidelėse ir mažai kam prieinamose žiniasklaidos priemonėse. Todėl galima sakyti, kad su šitais veiksmais faktiškai Lietuvoje yra galutinai įvedamas putininis valdymo modelis. Nes esminis tokio valdymo bruožas yra sukurti situaciją, kai šalyje nelieka bent kiek rimtesnės nepriklausomos žiniasklaidos. Todėl šitas išpuolis prieš „Respubliką“ vienareikšmiškai vertintinas kaip išpuolis prieš Tautą, valstybę ir demokratinės santvarkos Lietuvoje jau ne pagrindus, o likučius.

Daiva TAMOŠAITYTĖ, rašytoja:

Žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia, kuri palaiko valstybės bei visuomenės pulsą gyvą ir yra svarbiausias viešojo intereso gynėjas. Ir jeigu tokiais būdais, kaip drakoniškos ekonominės sankcijos, mėginama gniaužti laisvą nuomonę ir didžiausius šalies dienraščius įbauginti, tai rodo, kad partijos, kurios ėmėsi tokių priemonių, bijo viešumos ir griebiasi ne demokratijai, o partokratijai būdingų veiksmų. Tai bandymas gniaužti laisvą žodį, todėl kreipiausi į tarptautinį PEN centrą, vienijantį viso pasaulio rašytojus bei žurnalistus, ir informavau apie padėtį Lietuvoje.

Romas GUDAITIS, rašytojas, buvęs ilgametis Žurnalistų etikos inspektorius:

ŽLEK sprendimas yra neteisėtas, o partijos, tuo pasinaudodamos, gniaužia laisvą žiniasklaidą. Pripažinti visą leidinį neetišku dėl kelių straipsnių, net jei jie būtų blogi, yra neleistina. Neetišku galima pripažinti tik tokį leidinį, kuriame neetiški straipsniai vyrautų. To „Respublikoje“ tikrai nėra.

Audrius RUDYS, ekonomistas:

Ir arkliui aišku, kad socialdemokratai ir konservatoriai bando užkirsti kelią bet kokiai nepatogiai nuomonei. Jie jaučia, kad Europoje ir Lietuvoje kyla tautiniai judėjimai, todėl šitos politinės jėgos nori tam užkirsti kelią, nori įtvirtinti dabartinę situaciją, o „Respublika“ tam trukdo.

Romualdas OZOLAS, filosofas:

Valdžia vykdo labai kryptingą karą prieš Tautą. O tam reikalinga ir kova su informacijos kanalais. Pirmiausia su tais, kurie yra ne valdžios, o žmonių pusėje. Todėl prieš „Respubliką“ taikomi sprendimai, būdingi diktatūrai. Tokiu būdu visuomenę bandoma izoliuoti nuo galimybės nors kaip reikštis valstybės tvarkyme.