Apie žemvagius – šį kartą Rūta Janutienė

“Labai didžiuojuosi šituo reportažus apie tikruosius žemės vagis. Kol tautininkai su stambiaisiais žemvaldžiai rypavo dėl užsieniečių, kurie pavogs Lietuvos žemę, ją vagia ir vogs savi valdininkai. Tomas Baranauskas, ar negėda? Pasiekėt, kad žemė būtų dar labiau įbiurokratinta, įkyšinta, nes Nacionalinė žemės tarnyba dabar bus “vierchas“ – 2014 metų balandžio 30 dieną savo ‘paskyroje’ Facebook’e rašė visiems Lietuvoje žinoma žurnalistė Rūta Janutienė. Didžiuojamės tokiais reportažais visi, na, aišku, išskyrus vagis.

Tad perkelių šią aktualią medžiagą ir į čia…

 

Petras Skyrelis dirba Nacionalinėje mokėjimo agentūroje (NMA), tačiau turi ir paralelinį gyvenimą, nes per darbus dar sugebėjo tikrinamose vietovėse nusižiūrėti ūkininkų gerai įdirbtos žemės ir jos kaip jaunasis ūkininkas prisipirkti, laidos „Patriotai“ žiniomis, su 60 proc. nuolaida. Maža to, NMA P.Skyreliui skyrė bemaž 400 tūkst. litų, kad jis tą žemę, kurioje ūkininkai duoną sėja, apsodintų mišku. …

Iš Lietuvos ryto

Apie Lietuvos teisingumą galime spręsti tik iš atsitiktinai sužinotų bylų

Du straipsniai Delfyje, kurie rutuliojosi net 17 metų… Kol kas be komentarų, jie bus kiek vėliau…

Iš valstybės milijono reikalaujanti kaunietė: jei ne J.Furmanavičius, mano vyras būtų gyvas  (493)
Dainius Sinkevičius, http://www.delfi.lt/news/daily/law/is-valstybes-milijono-reikalaujanti-kauniete-jei-ne-jfurmanavicius-mano-vyras-butu-gyvas.d?id=37454169#ixzz2sp5uthnn2010 m. spalio 12 d. 18:48
Milijono litų ieškinį Lietuvos valstybei pateikusi kaunietė Aldona Gramauskienė teigia, kad jeigu ne Kauno teisėjas Jonas Furmanavičius, jos vyras Jonas Gramauskas šiandien būtų gyvas. „Mes esame palikti likimo valiai, nors jo „dėka“ aš neturiu vyro, vaikai – tėvo“, – sunkiai tramdydama ašaras sakė moteris, kurios vyras buvo reabilituotas tik po mirties Lukiškių kalėjimo kameroje.<a_rel=022nofollow022_target=022_blank022_hr““> <a_rel=022nofollow022_target=022_blank022_hr““><a_rel=022nofollow022_target=022_blank022_hr““><a_rel=022nofollow022_target=022_blank022_hr““>   „Tai J. Furmanavičius net neįsigilinęs į bylos aplinkybes nuteisė mano vyrą ketveriems metams griežtojo režimo pataisos kolonijoje, nors vyro byla buvo siūta baltais siūlais ir aš, paprasta moteris, tai iš karto mačiau“, – sakė A. Gramauskienė. Kauno gyventoja jau devynerius metus Vilniaus apygardos teisme siekia įrodyti, kad dėl jos sutuoktinio J. Gramausko atsakomybę turi prisiimti Lietuvos valstybė, kuriai byloje atstovauja Teisingumo ir Vidaus reikalų ministerijos, Generalinė prokuratūra, Kauno policija ir Policijos departamentas. 2001-aisiais teismui paduotas ieškinys dėl žalos atlyginimo tebėra nagrinėjamas iki šiol – antradienį vykusiame teismo posėdyje A. Gramauskienė paprašė Valstybinėje teismo psichiatrijos ir narkologijos tarnyboje atlikti jos ir dukros psichologinę ekspertizę. Ji turėtų patvirtinti, kokius dvasinius išgyvenimus patyrė sutuoktinio netekusi žmona ir šiuo metu aštuoniolikos sulauksi dukra. Kai mirė jos tėvas, mergaitė ruošėsi eiti tiki į pirmąją klasę. Teismas šį prašymą greičiausiai patenkins, todėl bylos nagrinėjimas užsitęs dar maždaug pusmečiui.  „Aš jau su tuo susitaikiau, žinau, kad man reikės dar daug jėgų, bylos baigties gal aš jau ir nesulauksiu, bet man svarbiausia yra įrodyti teisybę“, – kalbėjo A. Gramauskienė. Kaunietė neslėpė, kad po vyro žūties jos šeima buvo palikta „savame skausme“. „Mirtina tyla – niekam nerūpime, tai – mūsų bėdos, – kalbėjo A. Gramauskienė. – Iš tiesų teisingai yra sakoma, kad svetimo skausmo nebūna“. Moteris neslepia, kad dėl padarytos klaidos niekada negalėjo ir negalės atleisti praėjusių metų spalį nušautam Kauno apygardos teismo teisėjui J. Furmanavičiui. „Jo niekada nepamiršiu, jo „dėka“ neturiu vyro“, – pažymėjo moteris, negalinti suprasti, kaip jos sutuoktinio baudžiamąją bylą išnagrinėjęs J. Furmanavičius netrukus pakilo karjeros laiptais – iš Kauno miesto apylinkės teismo buvo perkeltas į Kauno apygardos teismą. „Buvau šokiruota, kai jis taip greitai pakilo karjeros laiptais“, – šiandien neslepia moteris. Nuteistasis buvo suimtas teismo salėje Istorija, dėl kurios A. Gramauskienė Lietuvos valstybę reikalauja prisiimti atsakomybę, nutiko dar 1996 metų spalį, kai policijos pareigūnai vieną dieną atvažiavo į namus ir į komisariatą išsivežė jos sutuoktinį Joną. Mat paaiškėjo, kad į policiją kreipėsi viena moteris, kuri pasiskundė, jog ją apiplėšė taksi vairuotojas ir jo keleivis. Nukentėjusioji moteris įsidėmėjo tiktai tris automobilio numerio skaičius, kurie sutapo su J. Gramausko mašinos valstybiniu numeriu. Vėliau policijoje pamačiusi vadinamąjį užpuoliką, moteris pareiškė, kad ją apiplėšė būtent J. Gramauskas. Teisėjas J. Furmanavičius pirmą kartą teisiamam ir niekada kaltės nepripažinusiam J. Gramauskui skyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę griežtojo režimo kolonijoje. Kaltu pripažintas vyras buvo suimtas teismo salėje. Nuteistasis nuosprendį apskundė aukštesnės instancijos teismui. Vėliau į šališkas interpretacijas atsižvelgęs Kauno apygardos teismas nuosprendį panaikino ir prokurorams nurodė bylą tirti iš naujo. Tačiau išteisinamojo nuosprendžio J.Gramauskas nespėjo išgirsti – iš tuometinės Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos į Lukiškių kalėjimą atvežtas vyriškis mirė įkalinimo įstaigos kameroje. Mirties liudijime medikai nurodė, kad kaunietis mirė dėl išeminės širdies ligos. Ekspertai nustatė, kad vyriškio mirčiai įtakos turėjo prastos sąlygos įkalinimo įstaigoje ir nuolatinis stresas, kurį sąlygojo Lietuvos teisėsaugininkų klaidos. „Bet kuriam žmogui pablogėtų sveikata, jeigu jis yra nesusijęs su nusikaltimu, tačiau nuteisiamas ir laikomas su pavojingais nusikaltėliais, – sakė A. Gramauskienė, išsaugojusi priešmirtinius sutuoktinio laiškus. – Iš jų bet kas gali suprasti, kaip stipriai buvo palaužtas mano vyras“. Kad J. Gramauskas yra nekaltas, teismas nusprendė tik po jo mirties. Dėl A. Gramauskienės pareikšto ieškinio Lietuvos valstybei bylą nagrinėjantis Vilniaus apygardos teismas buvo net kreipęsis į Konstitucinį Teismą ir prašė išaiškinti, ar kompensacija už padarytą moralinę žalą gali būti išmokama ne tik nukentėjusiajam, bet ir jo artimiesiems, jeigu nukentėjęs asmuo miręs, o žalos atlyginimo dydis negali būti ribojamas įstatymais. Lietuvos valstybei atstovaujančios institucijos mano, kad A. Gramauskienės ieškinys yra nepagrįstas.
Lietuviškas teisingumas – tik po 17 metų: Lukiškėse mirusio vyro šeima gaus 100 tūkst. Ltįvardijo pareigūnų ir teisėjų „šiurkščias klaidas“  (302)
Dainius Sinkevičius, http://www.delfi.lt/news/daily/law/lietuviskas-teisingumas-tik-po-17-metu-lukiskese-mirusio-vyro-seima-gaus-100-tukst-lt.d?id=63950368#ixzz2sp7TqPzf 2014 m. vasario 6 d. 18:12
Tas, kas sakys, jog lietuviškas teisingumas yra pats brangiausias, o bylas laimi tik atkakliausi, ko gero, neklys – kaunietei Aldonai Gramauskienei ir jos dukrai Renatai Gramauskaitei prireikė beveik 17 metų, kad iš Lietuvos valstybės prisiteistų žalą dėl neteisėtų pareigūnų ir teisėjų veiksmų.
Tačiau priteisti pinigai yra palyginus niekas su artimiausio žmogaus gyvybe – dėl Kauno policijos pareigūnų ir teisėjų neteisėtų veiksmų ir šiurkščių klaidų A. Gramauskienė neteko savo sutuoktinio, o R. Gramauskaitė – tėvo Jono Gramausko. Neteisėtai plėšimu apkaltinas, o vėliau ir ketveriems metams laisvės atėmimo bausme nuteistas bei teismo salėje suimtas J. Gramauskas dėl išeminės širdies ligos mirė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Tik praėjus dviem metams po šio tragiško įvykio pareigūnai „atsibudo“: kaunietis ne tas vyras, kuris padarė nusikaltimą. A. Gramauskienė ir jos dukra iš valstybės reikalavo priteisti milijoną litų neturtinei žalai atlyginti, tačiau jų reikalavimas buvo patenkintas vos iš dalies: panaikinęs anksčiau Vilniaus apygardos ir Lietuvos apeliacinio teismų priimtus sprendimus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) paskelbė, kad valstybė našlei turės išmokėti 52, o tėvo netekusiai dukrai – 42 tūkst. Lt. Panašių sumų ateityje turėtų tikėtis ir tie, kurie bus nepagrįstai apkaltinti, nuteisti ir įkalinti už sunkius nusikaltimus – tai buvo pirmoji byla Lietuvos istorijoje, kai teismas priteisė kompensaciją artimiesiems jo neteisėtai apkaltinto asmens mirties. Maža to, LAT savo galutinėje ir neskundžiamoje nutartyje nurodė, kad prie žalos prisidėjo ne tik ikiteisminio tyrimo institucijos bei J. Gramausko baudžiamąją bylą nagrinėję Kauno teisėjai, bet ir Vilniaus apygardos ir Lietuvos apeliacinis teismai, nagrinėję A. Gramauskienės ir R. Gramauskaitės ieškinį, pareikštą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Generalinei prokuratūrai, Vidaus reikalų ministerijai bei Policijos departamentui.   © DELFI (T.Vinicko nuotr.) Našlės ir jos dukros ieškinys teismui buvo pateiktas dar 2001-ųjų rugsėjo 12-ąją, o sprendimas priimtas tik po 10 metų – 2011-ųjų spalio 13-ąją. Dar apie pora metų procesas tęsėsi Lietuvos apeliaciniame teisme – sprendimas buvo priimtas tik 2013-ųjų gegužės 21-ąją. Prireikė dar daugiau kaip 8 mėnesių, kol šioje byloje tašką padėjo LAT, konstatavęs, kad civilinę bylą nagrinėję teismai „stokojo operatyvumo“, be to, įžvelgė proceso organizavimo šiurkščių klaidų, už tai atsakomybė tenka valstybei. Tiesa, teismas atsižvelgė ir į tai, kad ši byla buvo nukeliavusi net į Konstitucinį Teismą (KT), kurio buvo prašoma išaiškinti, ar valstybė privalo atsakyti už savo pareigūnų veiksmus, jeigu nukentėjęs asmuo yra jau miręs, ir ar žalos atlyginimo gali reikalauti palikimo priėmėjai. KT sprendimas buvo palankus našlei ir jos dukrai. Vis dėlto, LAT pabrėžė, bylą dėl neturtinės žalos atlyginimo nagrinėję teismai privalėjo atkreipti dėmesį ir į proceso ypatingą reikšmę ieškovėms – jos neteko artimo žmogaus, tai sukėlė didelius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą. „Tai teismą turėjo paskatinti užtikrinti jų teisę į teisingą bylos nagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką“, – kasacinės instancijos teismas pabrėžė, kad nebuvo parodytas išskirtinis dėmesys ieškovėms. Nors bylą A. Gramauskienė ir jos dukra prieš Lietuvą laimėjo, tačiau jų pergalė tėra tik simbolinė – net jau ir įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo sprendimui, Generalinė prokuratūra nenorėjo pripažinti suklydusi ir prašė jų ieškinį atmesti. Tuo metu Teisingumo ministerija sutiko, kad buvo padaryta klaidų, ir našlei siūlė priteisti ne daugiau kaip 15, o jos dukrai – iki 10 tūkst. Lt. Bylos duomenimis nustatyta, kad J. Gramauskas Kauno miesto Panemunės policijos komisariate buvo sulaikytas dar 1996-ųjų spalio 23-iąją – tą pačią dieną apklaustas kaip liudytojas ir paleistas. Kauno miesto apylinkės teismas 1999-ųjų balandžio 13-osios nuosprendžiu J. Gramauską nuteisė už plėšimą – ketveriems metams laisvės atėmimo bausme nuteistą vyrą teisėjas nurodė suimti teismo salėje. Po kelių mėnesių Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs J. Gramausko apeliacinį skundą, panaikino apylinkės teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą perdavė tirti iš naujo Kauno miesto apylinkės prokuratūrai. Nutartyje teismas konstatavo esminiai baudžiamojo proceso pažeidimus: parengtinio tyrimo metu neištirtos esminės aplinkybės, tyrimas buvo atliktas vienpusiškai, nepašalinti įrodymų prieštaravimai. Vis gi, Kauno apygardos teismas J. Gramausko nepaleido į laisvę – suėmimą jam pratęsė dar trims mėnesiams. Liepos 7-ąją, atlikdamas kardomąjį kalinimą, J. Gramauskas mirė Lukiškėse.Generalinės prokuratūros prokuroras 2001-ųjų birželio 4-osios nutarimu nutraukė baudžiamąją bylą, nesant J. Gramausko veiksmuose inkriminuoto nusikaltimo sudėties. Vėliau konstatuota, kad J. Gramauskas buvo persekiojamas nepagrįstai – baudžiamasis persekiojimas ir suėmimas buvo tęsiamas nesant pakankamai duomenų apie jo nusikaltimo padarymą. Taip pat nustatyta, kad pirmą kartą teisiamas J. Gramauskas buvo neteisėtai įkalintas 96 dienas bei nuteistas teismo nuosprendžiu. Ekspertai nustatė, kad vyriškio mirčiai įtakos turėjo prastos sąlygos įkalinimo įstaigoje ir nuolatinis stresas, kurį sąlygojo Lietuvos teisėsaugininkų klaidos.

 

R.Matelis: Laiškas, išplatintas visiems seimo nariams

Žinau, kad toli gražu ne visiems, bet pagal gaunamus asmeninius laiškus į privatų susirašinėjimą, pastebėjau, kad daug kam įdomu ir, gal net svarbu, kokia eiga vystosi mano teisybės paieškos nuosavybės atstatymo klausimais.Svarbu gal dėl to, kad kažkas susitaikė su tokia neteisybe, o kai kas gal taip pat, kaip ir aš, kovoja už tikrąją kompensaciją arba paveldėtos nuosavybės atstatymą natūra.
Todėl įdedu laiško, kurį išsiunčiau kiekvienam seimo nariui į jų privačias elektronines pašto dėžutes, turinį.
=====================================================
Lietuvos Respublikos Seimo nariui,
Kiekvienam asmeniškai
Vardas.Pavarde@lrs.lt
2012 m. gegužės 02 d.
Romualdo MATELIO,
Xxxxxx g. XX-XX Kaune,
XXXXX, reromaka@mail.ru

VIEŠAS KREIPIMASIS-PRAŠYMAS
IMTIS INICIATYVOS TEISINGUMO DEFORMACIJOMS IŠTAISYTI

Gerbiamas Seimo nary. Kad kažkada teks rašyti kreipimąsi į Jus, Seimo narius, jaučiau jau senokai. Tačiau, kad galutinai suformuluoti tikslias mintis, tam prireikė nemažai laiko. Nes reikėjo Jums paruošti išsamų, gerai apgalvotą ir dokumentais pagrįstą esamos situacijos analizę. Situacijos, kuri šiandiena įsivyravo Lietuvoje, mūsų garbioje Tėvynėje, kuri daugelio valstybės, vyriausybės asmenyje vykdomų veiksnių, ima sparčiai prarasti tą pagarbą ne tik mūsų piliečių širdyse, bet ir užsienio valstybių akyse. Kitaip ir negali būti, kada neteisybė prasiveržia į patį gyvenimo viršų ir be skrupulų pradeda griauti bet kokius teisingumo likučius. Mes, tiek paprasti piliečiai, tiek, tuo labiau teisininkai, Seimo ir Vyriausybės nariai, ministerijų atsakingi darbuotojai ir šiaip valstybinių institucijų tarnautojai, pakankamai garsiai deklaruojame tezę, kad iš neteisybės negali atsirasti teisybė. Deklaruojame, tačiau praktikoje jau aiškiai matome visai priešingą vaizdą. Ir tai tęsiasi nebe pirmi metai. Prasidėjo tai dar gerokai anksčiau nei dirba Jūsų kadencijos Seimas ir mes, tie, kurie laukėme teisingo atstatymo į tarybų nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, o konkrečiai – žemę, kažkada vylėmės, kad va, naujasis Seimas gal įneš naujų vėjų ir išvėdins susikaupusį melo ir apgaulės tvaiką.
Panašu, kad klydome. Iki Jūsų kadencijos pabaigos liko jau labai nedaug laiko, o gerų poslinkių šioje srityje nėra. Priešingai, kai kurie Jūsų Vyriausybės atliekami veiksmai žemės grąžinimo arba atlyginimo už negalimą grąžinti žemę srityje, smarkiai pakrypo dar didesnio neteisingumo kryptimi. Ir nors šiam Seimui likęs vos pusmetis, tereikia tik politinės valios ir pilietiškumo jausmo ir padėtį galima kardinaliai atstatyti.
Aš labai apgailestauju, kad dabartinis Seimas nepadarė jokių teigiamų sprendimų viešojo intereso gynimo srityje. Tad po tam tikrų pasvarstymų, viešasis interesas ir toliau liko negintinas ne tik fizinių asmenų, bet net ir visuomeninių organizacijų. Ką tai reiškia? Ar tai demokratijos žavesio esminis akcentas? Manau, kad kiekvienas savyje Jūs suprantate, kad priešingai: situacija, kai net gausiai tautos daliai palikta tik nežymaus pabaksnojimo Seimui ar Vyriausybei galimybė, nėra demokratijos apraiška, o labiau primena mūsų visų smerkiamą autokratijos valdymo formą. Tad gal laikas tai pakeisti?
Vis tik, turiu liūdnai pasidžiaugti, man nėra atimta teisinė galimybė per savo asmeniškai patiriamą neteisingumo praktiką, viešai ir garsiai atskleisti Jums neteisybę ir negeroves, kurios smaugia ne tik mane, bet ir ženklią tautos ir piliečių dalį. Ir parodyti tas valstybės dviveidiškumo vietas, kurios matomos net jokio ekonominio ar politinio išsilavinimo neturintiems žmonėms. Nes to nematyti paprasčiausiai negalima. Arba galima tik visai tuo nesidomint. Noriu tikėti, kad Jūs esate vienas iš tų Seimo narių, kurie nėra abejingi nei žmonių likimams, nei teisingumui, nei mūsų Valstybės prestižui pasaulio akivaizdoje. Todėl ir rašau šį kreipimąsi.
Taip jau lėmė mano likimas, kad mano velionė Mama, paveldėjo kai kurias žemes net trijose Lietuvos vietose: Kaune, Palangoje ir Plungėje. Vos Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, ji parašė prašymus atstatyti nuosavybę į visą turėtą nekilnojamąjį turtą. Prabėgo jau 21 metai ir ji, kaip ir mano velionis Tėvas nebesulaukė teisingumo savo Tėvynėje. Ne tik ji nesulaukė, tokių Lietuvoje jau labai nemažai. Teisė į žemę, mūsų Konstitucijoje įtvirtintą kaip neliečiamą nuosavybę, perėjo man ir mano giminėms [jų dalies tikrieji įstatyminiai ar testamentiniai perėmėjai taip pat jau mirę]. Kadangi, kaip minėjau, turiu teisę atstovauti tik savo privačius turtinius interesus, toliau kalbėsiu tik apie savo paveldėtą žemę. Prieš keletą dienų, labai panašaus turinio kaip žemiau, šiame rašte tekstas, laišką, išsiunčiau Premjerui A.Kubiliui. Jame jo prašiau asmeniškai įvertinti mano pateiktus faktus ir teiginius, nenukreipti mano rašto Žemės ūkio ministerijai, nes mano rašte atskleidžiami būtent Vyriausybės priimti neteisingi poįstatyminiai aktai, o ministerijos, būdamos tik Vyriausybės sudėtine dalimi, negali pakeiti tų dokumentų, kuriuos pasirašo Vyriausybės vadovas. Prašiau atrasti galimybę išimties tvarka priimti mane, nes, savaime suprantama, kad gyvu žodžiu nepalyginami lengviau išaiškinti visą neteisybę, kurią patiriu, tarpe daugelio kitų Lietuvos žmonių, nei ji pasimato skaitant raštą. Tuo labiau, kad jei ir tikėti premjero geranoriškumu, vis tik negalima atmesti galimybės, kad net ir jo aplinkoje gali atsirasti asmenų, kurie nėra suinteresuoti tikru teisingumo, po TSRS nacionalizacijos atstatymu ir gali bandyti jam pateikinėti kitokią informaciją. Deja… Prieš dvi dienas sulaukiau Vyriausybės kanclerio pavaduotojo formalaus laiškelio, kuriuo esu informuojamas, kad mano raštas persiunčiamas Žemės ūkio ministerijai. Suprasčiau jei tai būtų pasikonsultavimo tikslu persiunčiama rašto kopija, tačiau yra, matomai, ne taip. Nes rezoliucinėje kanclerio pavaduotojo Olego Romančiko dalyje rašoma: „ prašyčiau išnagrinėti R.Matelio pareiškime keliamus klausimus ir apie nagrinėjimo rezultatus informuoti pareiškėją (kopija – Ministro Pirmininko tarnybai)“. Manau, kad ir Jums tai pasirodys suprantama – ministerija turi atsakyti man, o Vyriausybę tik informuoti. Na, luktelsim ir tikrovė netruks paaiškėti. Ko gero sulauksiu trafaretinio atsakymo, kad viskas atitinka galiojantiems Vyriausybės teisiniams aktams, nes tokį atsakymą jau esu gavęs iš Nacionalinės žemės tarnybos. Tačiau šiuo savo raštu ministrui Pirmininkui, aš kreipiausi ne dėl Nacionalinės žemės tarnybos vykdomų veiksmų neatitikimo LRV nutarimams, o kreipiausi į Vyriausybę, informuodamas, kad JOS PRIIMTI DOKUMENTAI NEATITINKA VISUOTINAI SUPRANTAMOMS TEISINGUMO SAMPRATOMS ir prašydamas juos pakeisti.
Dabar pereisiu prie konkrečios nuosavybės mano bylose, atstatymo. Tiesa, visko nevardinsiu. Čia galėčiau aprašyti ilgą mano bylinėjimosi vienoje nežymioje nuosavybės atstatymo dalyje dėl Palangos Savivaldybės administracijos piktnaudžiavimo nuosavybės atstatyme laisvoje, neužstatytoje žemės dalyje, tačiau visuotinai žinoma, kad Seimas nekontroliuoja teismų veiklos, todėl šią ilgo procesų vilkinimo dalį ateityje pateiksiu teismų tarybos verdiktui.
Siekdamas kaip įmanoma kompaktiškiau išdėstyti Jums visą neteisingumą, patiriamą iš valstybės, pateiksiu tik du klausimus ir juos išdėstysiu dviemis atskiromis dalimis.
I dalis. Apie lygiaverčių sklypų suteikimą Kauno mieste
Visą vilties į būsimą teisingą nuosavybės atstatymą laikotarpį Kauno miestui galiojo žemiau esanti nuostata:
„Kauno mieste naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydis“
Vietovės pavadinimas
Naujų žemės sklypų miestuose dydžiai, hektarais
Numatoma perduoti individualiai statybai Numatoma perduoti sodams, daržams ir kitoms panašioms reikmėms
Kaunas:
centrinėje miesto dalyje 0,04 Nenumatyta
teritorijose su išplėtota infrastruktūra Nuo 0,04 ir ne didesnį kaip 0,06
Nenumatyta

teritorijose su neišplėtota infrastruktūra Nuo 0,06 ir ne didesnį kaip 0,12 Nenumatyta

kitose teritorijose Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2
Nenumatyta
Šie duomenys yra datuojami nuo 2000-10-09 ir yra paimti iš LR Seimo tinklapio, kur nurodoma, kad tokia nutarimo redakcija nustojo galioti tik 2007-06-06. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=111166&p_query=&p_tr2=2 Tačiau iš tikro nenustojo, nes jau kitame – http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=298806&p_query=&p_tr2=2 puslapyje rašoma, jog Kaune tokios pačios normos išliko ir toliau, iki 2010-04-08.
Kas aktualaus šiose lentelėse? Ogi tai, kad kauniečiams, o tame tarpe ir man, mano velionės Mamos asmenyje, buvo pažadėta skirti naujus sklypus „kitose teritorijose“ iki 20 arų ploto dydžio. Ir štai nuo 2010-04-08 d. ši eilutė paslaptingai dingo. Gal būt todėl, kad jau reikalingi asmenys suspėjo pasinaudoti ir atsiimti kompensacinį sklypą, o likusiesiems juos suteikti nebūtina? Ko gero… tačiau aš įsitikinęs, kad taip Vyriausybė pažeidė vieną pagrindinių konstitucinių principų – būti visiems vienodai teisinga. tuo labiau, kad ir piniginės kompensacijos nesuteikiamos, o piliečiams skiriamos sumos tėra kompensacijos imitacija. ir Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą pažeidė.
Kad man buvo numatyta skirti žemės pagal šį punktą, liudija ir daugybiniai Žemės ūkio ministerijos, NŽT ir Kauno žemėtvarkos raštai ir tas faktas, kad man buvo pateiktas vienas siūlymas pasirinkti žemės sklypą, tačiau jie buvo nesuvokiamai beverčiai, todėl aš pasinaudojau teisine galimybe laukti sekančio, o jei reikės ir dar sekančio siūlymo. Nes mano turėta žemė yra viena brangiausių Kaune ir Lietuvoje. O tokią galimybę man suteikė galiojantis įstatymas.
Kodėl tvirtinu, kad veiksmai, kuriuos atliko Vyriausybė, netikėtai išimdama įrašą apie Kaune „kitose teritorijose“ skirtiną sklypą iki 20 arų, yra neteisingi ir neteisėti?
Visų pirma todėl, kad Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymo[1997 m. liepos 1 d. Nr. VIII-359] 5 straipsnio 3 punktas nurodo, kad: „Piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste tvirtina Vyriausybė miesto, rajono savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha , Kaune, “.
Mano paryškintos dvi vietos: pirma – Vyriausybė dydį TVIRTINA. Tas patvirtinimas jau įvykęs seniai, jo niekas neginčijo. Gi pastarieji [2010 m.] Jūsų vadovaujamos vyriausybės veiksmai teisiškai reiškė ne tvirtinimą, o PAKEITIMĄ. O to daryti, kaip matome, įstatymas galimybės nenumatė, todėl laikytina, kad Vyriausybė priėmė sprendimą, nenumatytą Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme.
Ir antra… Net jei praleisti pro pirštus sąvokų „Tvirtinti“ ir „Keisti“ neadekvačias prasmes, čia pat nurodyta, kad toks veiksmas gali būti atliktas tik savivaldybės siūlymu. Norėdamas sužinoti ar Kauno m. savivaldybė iš tikrųjų pateikė Vyriausybei nesąžiningą ir neteisingą, eilėje sklypo laukiančių piliečių atžvilgiu siūlymą sumažinti sklypų dydį, aš oficialiu raštu kreipiausi į dabartinį [ir praeitos kadencijos] Kauno miesto merą Andrių Kupčinską [kopiją pateiksiu esant pirmam Jūsų prašymui], klausdamas kada, kieno iniciatyva ir kodėl pateiktas toks diskriminacinis siūlymas vyriausybei ir kas pavardžiui balsavo už tokio dokumento priėmimą. Ir netrukus sulaukiau atsakymo, kad Kauno savivaldybė niekada nesikreipė į LRV dėl sklypų Kaune sumažinimo! [kopiją pateiksiu esant pirmam Jūsų prašymui].
Iš to seka išvada, kad LR vyriausybė žemės plotų dydžius sumažino savo iniciatyva, be savivaldos institucijos ir siūlymo, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą. Esu įsitikinęs, kad tai pripažindama, Vyriausybė turi nedelsiant atitaisyti šią klaidą. Viliuosi, kad Jūsų sąžinė, o ir galimai artėjantys rinkimai, kas paprastai būna tam gera paskata, neleis Jums nueiti seniai pamėgtu keliu, t.y. laukti Teismų išaiškinimo šiais klausimais, nes situacija aiški ir be teismo įsikišimo.
Šiuo klausimu tarsi jau ir išsakiau viską, tačiau negaliu neišsakyti kelių sakinių apie moralines tokio veiksmo pasėkmes. Po to, kai iš LRV nutarimo teksto netikėtai dingo „kitų teritorijų“ žemė ir Nacionalinė žemės tarnyba išplatino raštus tiems, kam tokiu būdu paprasčiausiai dingo galimybė gauti taip ilgai lauktą sklypą, aš dar kartą peržvelgiau kauniečių, jau dvidešimt ir daugiau metų eilėje laukiančių teisingumo atstatymo, sąrašą. Jis sutrumpėjo apie 500 žmonių. Ką tai reiškia, Premjere? Ogi tai, kad šis normų pakeitimas sulaužė didelio skaičiaus žmonių likimus. Taip, likimus, aš neapsirinku tai teigdamas, nes netekus tikėjimo savo valstybe, žmogus nebetenka ir tikėjimo šviesia savo ateitimi. Jis nebetenka tikėjimo, kad korupcija, o šiuo atveju jos atmaina – kyšininkavimas [ką kiekvienas galėjo padaryti anksčiau ir likti be problemų], yra blogis. Jis paprasčiausiai gal net pasijunta nebeturintis Tėvynės. Ir ar gali būti kitaip, kai teisingumo atstatymo laukėme >20 metų, žinome, kad daugeliui Lietuvos gyventojų, tokiomis pačiomis aplinkybėmis buvo suteikti „kompensaciniai“ sklypai, o likusiems nebeduodama nieko?
II dalis. Apie TEISINGĄ ATLYGINIMĄ už žemę, kai jos grąžinti natūra nebeįmanoma
Įkainiai, kuriuos atlyginant pinigais [arba vertybiniais popieriais, kurių, kaip teigia Turto fondas, atsakydamas į mano paklausimą, nebėra] už nebeįmanomą grąžinti žemę yra nustačiusi Vyriausybė, yra akivaizdi APGAULĖ! Lietuvos piliečių apgaulė. Kad nebūtų galimybės mane suprasti neteisingai, išdėstau viską pakankamai detaliai… pasiremdamas konkrečiu pavyzdžiu – mano paveldėtos žemės Palangos mieste pavyzdžiu ir straipsniu iš „Lietuvos ryto“ laikraščio. Jų galėčiau pateikti ir daugiau.
Palangos miesto centrinėje dalyje mano giminės paveldimos žemės plotas yra 3,78 ha. Šiuo metu iš šio ploto, man asmeniškai tenkanti dalis sudaro 1,0503 ha. LR Seimui papildžius Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą, piliečiams, laukiantiems nuosavybės atstatymo, atsirado galimybė pakeisti savo valią ir iki 2012 metų birželio pirmos dienos už negrąžintą ir neatlygintą žemę prašyti piniginės kompensacijos. Aš kreipiausi į NŽT Palangos miesto Žemėtvarkos skyrių, su paklausimu, kiek pinigų man būtų išmokėta. Atsakyme man nurodoma, kad už 1,0503 ha. žemės plotą valstybė man išmokėtų 5792 lt. [kopiją pateiksiu esant pirmam Jūsų prašymui]. Didesnio aiškumo dėlei paaiškinu, kad suma siūloma už >1 ha, rinkoje atitinka apytikriai 0,5 aro kainą, įvertinant žemę būtent toje vietoje, kur yra mano paveldima žemė.
Vis tik rinkos kaina yra labai nevienprasmiškas ir gana ginčytinas klausimas. Todėl įrodymą, kad vyriausybė stengiasi apgauti savo piliečius, pateiksiu kiek kitokiu pavyzdžiu … Mano paveldėtoje žemėje šiandiena įsikūrė „Pušyno“ poilsio namai. Patys poilsio namai [pastatas] užima labai nežymų plotą, o visa kita – realiai nenaudojamas milžiniškas kiemas su prūdeliu ir želdiniais.
Norėdamas sužinoti kokia mano paveldimos žemės vertė, jai tapus „Pušyno“ žeme, paimu Registrų Centro išduotą pažymą, kurioje nurodomi visi „Pušyno“ parametrai [kopiją pateiksiu esant pirmam Jūsų prašymui]:
Adresas Palanga, Žvejų g. 1
Pagrindinė tikslinė paskirtis Kita
Žemės sklypo plotas 2,7212 ha.
Užstatyta teritorija 0,2203 ha.
Indeksuota žemės sklypo vertė 1 780 318 Lt.
Nuosavybės teisė Lietuvos Respublika, a/k 11110****
Sudaryta panaudos sutartis: LR VRM Poilsio ir reabilitacijos centras
„Pušynas“, a.k. 18871****Įrašas galioja:Nuo 2006-08-29
Taigi, pačios valstybės nustatyta indeksuota žemės vertė [o ji keletą kartų žemesnė už vidutinę realią rinkos vertę] yra 1 mln. 780 318 lt. už 2,7212 ha.
arba 654 240 Lt. už 1 ha. Tuo tarpu man siūloma už 1 ha. atsiimti 5514 lt.
Reiškia Valstybė pasisavintų 654 240 – 5514 = 648 726 lt. man priklausančios vertės!
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis teigia: http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm “Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Kad man atsiųstame atsakyme nėra nieko panašaus į Teisingumą, neabejotų nei vaikas. Situacija NEsuvokiama, todėl pabandžiau išsiaiškinti ar Teisingo atlyginimo sąvoka įtvirtinta tik Konstitucijoje ar ir įstatyme… Tame pačiame Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme, Bendrosiose nuostatose yra parašyta: „Lietuvos Respublikos Seimas, pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą; pabrėždamas, kad tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama;“ http://www.zum.lt/min/index.cfm?fuseaction=displayHTML&attributes.file=File_828.cfm&langparam=LT
Ko, Gerb. Seimo nary, aš tikiuosi iš Jūsų, kaip LR Seimo nario? Visų pirma, kad Jūsų įgyta patirtis leis Jums surasti teisinius svertus, kuriais remiantis galėsite padaryti poveikį Vyriausybei, ir ji, savitarpio sutarimu pripažins klaidą, bei atitaisys savo 1998 m. liepos 23 d. N u t a r i m o Nr. 920, 2010-04-09 d. pakeitimą [naują redakciją], po kurio priėmimo išnyko Kaune [o gal ir kitur?] maksimalus neatlygintinai suteikiamos žemės ploto dydis iki 20 arų. Manau, kad toks pakeitimas galimai sąlygojo ir taip be galo aukštą korupcijos lygį Lietuvoje. Ir tuo pačiu negalima nepakeisti Vyriausybės atlyginimo piliečiams už valstybės priverstinai išperkamą žemę metodikos, ko pasekmėje žmonėms išmokamos [siūlomos] kompensacijos, niekaip neatitinka visuotinai elementariai suprantamos TEISINGUMO sąvokos.
Su pagarba –
Romualdas Matelis,
Kaunas

Nelaimingoji Lietuva