Strasbūras: A.Lydekos informacija, kuri nebūtinai tiksli

Šis straipsniukas skolintas iš alfa.lt ir yra patrumpintas

Manau, nebūtinai reikia tikėti viskuo kas čia surašyta, tačiau šiaip jau – jis įdomus ir, gal būt, naudingas žmonėms, norintiems ginti savo teises…

Savo komentarus įterpiu į tarpus mėlyna spalva.

 

Lietuvos teismuose žmonės neišnaudoja visų gynybos galimybių – tai specialistai patvirtino Seime vykstančioje konferencijoje „Teisė į teisingą teismą: Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos jurisprudencija“. Ji surengta kaip įvadas į Europos Tarybos švietimo programą Lietuvos teisinei bendruomenei.

… Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas A. Lydeka teigė, kad nuo 2000 metų iki šios dienos Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) yra priėmęs 77 sprendimus bylose, susijusiose su Lietuva. Iš jų 66 atvejais nustatyta, kad buvo pažeista Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija.

„Lietuva šiuo klausimu yra geresnėje situacijoje nei daugelis Europos valstybių. Tiesa, mes turime silpnų vietų – Lietuvoje bylų nagrinėjimas galėtų būti spartesnis, ypač visuomenėje didelį atgarsį sukėlusiose bylose. Būtina įgyvendinti subsidiarumo principą ir pirmiausia užtikrinti maksimalią žmogaus teisių gynybą mūsų nacionaliniuose teismuose tiesiogiai taikant Konvenciją“, – teigė A. Lydeka.

Statistika rodo, kad iš viso EŽTT atmeta 95 proc. skundų prieš Lietuvą – teismas Strasbūre nagrinėjo 5 proc. visų siųstų peticijų. Lietuvos advokatūros tarybos pirmininko pavaduotoja daktarė Liudvika Meškauskaitė teigė, kad žmonės, besikreipiantys į EŽTT, dažnai neišnaudoja visų teisinės gynybos priemonių Lietuvoje. Būtent dėl šios priežasties Strasbūro teismas atmeta didelę dalį skundų.

Šioje vietoje, manau, tikrai būtina atkreipti dėmesį į tai, kad ne pats Strasbūro teismas yra toks jau beviltiškas, bet paprasčiausiai daugelis tautiečių, iš nežinojimo, kreipėsi į EŽTT tada, kai to daryti paprasčiausiai negalėjo. Ir šie skaičiai anaiptol neparodo, kad mes, lietuviai, šiame teisme turime mažai šancų. reikia tik praeiti visą teismų golgotą, o po to, laimėti bylą Strasbūre atsiras pakankamai daug galimybių

„Tokia situacija susiklosto dėl kelių priežasčių. Kai kada tai nulemia paprasčiausia teisės žinių stoka, neišmanymas – pavyzdžiui, pamirštama, kad net nesant atskiro įstatymo, visuomet galima remtis šalies Konstitucija ar tarptautine Konvencija. Žinoma, kai kada žmonės tiesiai į Strasbūrą kreipiasi ir dėl nepasitikėjimo Lietuvos teisine sistema“, – sakė L. Meškauskaitė.

R.Matelis: Pokalbis su ministru K.STARKEVIČIUMI. Mintimis!.. Apie nuosavybės atstatymą Lietuvoje

Jau jaučiu savo skaitytojų šypsenas ir gal net mažą ironiją; tik pamanyk – pokalbis mintimis. Tačiau aš neturiu kito varianto, nes ponas K.Starkevičius tikrai nerastų motyvo leistis su manimi į gyvo žodžio diskusiją. Nežiūrint į tai, kad mums tekę bendrauti ir gyvai. Paskutinį kartą – prie Ramučių kultūros namų, kur jis buvo atvykęs su keletu kitų ministrų savo kadencijos pradžioje. Tada, prieš beveik ketverius metus, jam įteikiau raštą, kuriame detaliai įvardinau problemas, su kuriomis susiduriu siekdamas teisingo nuosavybės į nacionalizuotą žemę atstatymo. Po trumpo pokalbio, tada, likau laukti teigiamų postūmių: vis tik tikėjau šiuo žmogumi, nes jis man gyvenime kartą jau tarsi ir buvo bandęs padėti analogišku klausimu. Deja, „tarsi“ yra tarsi. Tada iki jo kadencijos, kaip Kauno apskrities viršininko, pabaigos buvo likę apie savaitė laiko. Dabar gi manau, kad nieko naujo nebūtų įvykę ir jei ta kadencija būtų tęsusis ilgiau.

Šiam, virtualiam pokalbiui, mane paskatino šiandieninis žurnalisto Dano NAGELĖS straipsnis, „Respublikoje“: “Žemės reforma nesibaigs niekada“ (01) Malonu kai, nors vis rečiau, dar pasirodo reporterių, kurie išlieka dėmesingi didelėms teisingumo prarajoms. Ačiū, Gerbiamas Danai.

Tiesą sakant, kai rašai kad ir kokį straipsnį, visada viliesi, kad jis pasieks ne tik atsitiktines ausis, bet ir adresatą. Tad kas gali paneigti, kad po šiuo pokalbiu gali atsirasti ir asmeniškų K.Starkevičiaus minčių tęsinys? Žinoma, bus-nebus, šiandiena nespėliosiu. O mano sumanyta schema, tikiuosi, niekam nepasirodys sudėtinga. Pokalbis čia bus suguldytas trimis eilėmis: korespondentas, ministras ir aš, Romualdas Matelis [paprastumo dėlei – visi inicialais]. Ir ketvirta eilutė  – menamam ministro atsakymui.

Tiesa, iš anksto pabrėžiu vieną “smulkmeną“ – man absoliučiai nepriimtina skambi gražbylystė – Žemės reforma. Jokiomis reformomis pas mus Lietuvoje nekvepia. Vyksta bolševikų kažkada nubuožintų Lietuvos žmonių tolimesnis alinimas, kuris vadinasi Nuosavybės atstatymu, tuo tarpu realybėje vykdomas sąmoningas nuosavybės NEATSTATYMAS.

D.N.	– Jūsų vadovaujama ministerija siūlo panaikinti galimybę už valstybės išperkamą turtą atsiskaityti vertybiniais popieriais. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje padaugėjo pinigų, kuriais galima atsiskaityti už žemę, o gal tos žemės, kurią galima grąžinti, miestuose daugiau atsirado?
K.S.	– Kol kas tokia mintis tik ministerijos viduje cirkuliuoja. Tikrai daugiau pinigų neatsirado. Juo labiau pagal rinkos vertę mes tikrai su savininkais negalėsime atsiskaityti. Pirmiausia tai būtų nesąžininga, nes ką tuomet pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę. Be to, tai yra neįmanoma, nes yra apskaičiuota, kad, norint su visais likusiais atsiskaityti pagal rinkos vertę, reikėtų apie 30 mlrd. litų. Iš kur tokius pinigus gausime?
R.M.	– Ministre, tikiu, kad daugiau pinigų neatsirado. Nes gi lyginant su paprasto, eilinio Lietuvos piliečio atlyginimais [nekalbant jau apie begalinę armiją bedarbių], Jūsų, ne tik ministrų, bet ir daugelio valstybinių įstaigų valdininkų atlyginimai nesuvokiamai dideli, tad argi gali mažas pajamas gaunantys žmogeliai sunešti jums nepažabotus apetitus siekiančius atlyginimus ir dar užtikrinti biudžetą, kuris pajėgtų teisingai atlyginti už okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę? Aišku, kad ne. Bet išeitį aš jums pasufleruosiu: visų pirma ir nesistenkite mokėti pinigais, o grąžinkite žmonėms turėtą žemę. Ir nemeluokite, kad jos nėra. Žemė gali būti vežama sunkvežimiais, bet ji niekada nebuvo išvežta iš Lietuvos. Žmonėms reikia atstatyti nuosavybę ne į žemę, o į žemės plotą, o plotai išliko kaip ir buvę. Tiesa, kurie užstatyti TSRS laiko pastatais, grąžinti nebeįmanoma, tačiau realybėje tie plotai tikrai ne tokie, kad už juos, teisingam atlyginimui reikėtų 30 mlrd. litų. Matyt prasti jūsų ekonomistai, pabandykite paskaičiuoti pats. Tam tikrai nereikės prisiminti sinusų, tangentų ar vektorinės algebros. Pakaks gerai veikiančio kalkuliatoriaus. O jei dar sąžiningai įvertinsite savo ir savo artimiausių pavaldinių atlyginimus ir jų naudingumo Lietuvai koeficientus, pinigų tikrai palaipsniui padaugės.O dėl sąžinės, ką pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę, tai aišku, kad skola neišnyko ir prieš tuos žmones. Tik negalima neįvertinti, kad tie, kas gavo pinigus tada, kai jie turėjo tam tikrą perkamąją galią, tam tikra prasme jau kažką atgavę, o kiti savo mylimos valstybės aplamai palikti prie suskilusios geldos. Todėl šiukštu manyti, kad jei kažkam prie 20 metų išmokėjote, kad ir 2000 lt., būtų nuskriausti atžvilgiu tų, kurie už tą patį šiandiena gautų 3000 lt. Nes perkamoji lito galia nuvertėjo taip smarkiai, kad už pinigus, kurie tau garantuodavo vidutinišką sodybą paežerėje, šiandiena tegali tikėtis pailsėti porą savaičių panašioje kaimo turizmo sodyboje.
	O
D.N.	– O kodėl tada atsisakoma galimybės atsiskaityti vertybiniais popieriais? Gal jie buvo nepaklausūs?
K.S.	– Iš tikrųjų dabar nėra patrauklių įmonių, kurių akcijų žmonėms galėtume pasiūlyti. Anksčiau žmonės imdavo „Telekomo“ akcijomis, nes jos buvo paklausios. O dabar nieko panašaus pasiūlyti neturime.
R.M.	– Ar patrauklume esmė? Dar prieš metus laiko, t.y. 2011 spalio 11 dieną, mane pasiekė kiek kitokios žinios. Valstybės turto fondas mane informavo, kad vertybinių popierių nebėra aplamai [prisegu rašto kopiją]. Tai kam gi kalbėti spaudai apie neegzistuojančius dalykus? Sakykite tiesiai – vyriausybė ignoruoja LR seimo priimtus nuosavybės atlyginimo įstatymus. O jeigu norėtų jų laikytis, išeitį rastų – nupirktų jų akcijų biržose. Nors ir krizė, akcijų biržos vertybinių popierių stygiumi nesiskundžia
	O
D.N.	– Kol kas reforma į pabaigą eina tik kaimo vietovėse…
K.S.	– Taip, kaime žemė grąžinta beveik 100 proc. Ten tik teisinių problemų šiokių tokių yra. O mieste – didžiausios problemos Kaune ir Vilniuje, kur dar nepasiekta ir 50 proc.
R.M.	– Šioje vietoje teturiu tik klausimėlį: ar tai reiškia, kad šiuose miestuose patys didžiausi niekadėjai susirinkę? Ar, kad Nacionalinės žemės tarnybos žemėtvarkininkai čia jau seniai su sąžine atsisveikinę?
	O
D.N.	– Žmonės, turėję žemės didmiesčiuose ar kurortuose, nesutinka jos persikelti kitur, imti pinigais ar akcijomis?
K.S.	– Būtent, kad nesutinka. Daug kas norėtų pinigais, tačiau sako, kad siūloma per maža suma. Aš tikslių skaičių nežinau, tačiau Kaune būtų apie 3,5 tūkst. žmonių, kuriems neatkurta nuosavybė, o Vilniuje – apie 5 tūkst.
R.M.	– O ar gali sutikti? Jūs sutiktumėte iš savo, jei neklystu, gimtosios Garliavos keltis į Pabradę ar Akmenę? „Sako“, kad per maža suma? Tai gal galėtumėte man paskolinti, kad ir pusvalandžiui 1 mln. litų? Tikrai viešai pasižadu skolą grąžinti sutartu laiku. Tik vietoje milijono atiduosiu 5000 lt. Jums gi neatrodys, kad tai labai negerai. Tikriausiai susiprasite, kad kartais reikia ir šiokių tokių nuolaidų padaryti.
	O

D.N.	– Kiek valstybės siūloma žemės kaina skiriasi nuo rinkos vertės?
K.S.	– Labai daug skiriasi. Miestuose – nuo 20 iki 100 kartų. Ir kaimuose smarkiai skiriasi nuo rinkos vertės. Anksčiau beveik nesiskirdavo, bet pastaruoju metu ir kaimuose žemė brango, o valstybės kainos apskaičiavimo metodika nesikeitė. Ypač kaimuose aplink didžiuosius miestus skirtumas didelis.
R.M.	– Jūs teigiate, kad atlyginimas pinigais nuo 20 iki 100 kartų mažesnis už rinkos kainą? Aš jau esu paskaičiavęs ir paskelbęs tiek internete, tiek savo atvirame laiške premjerui A.Kubiliui, kad mano asmeniniu atveju siūlomas atlyginimas yra mažesnis virš 200 kartų! Tiek to, neaptarinėkime kiek šimtų kartų mažesnę kompensaciją siūlote. Pakalbėkime apie Konstitucijos imperatyvų reikalavimą, kad valstybė [jos institucijų asmenyje], turi būti vienodai lygi visiems savo piliečiams. Tai kaip gi gali būti, kad kai kam atlyginama tik 20, o kai kam net 100 kartų mažiau? Kame čia Konstitucijos laikymasis? Ar kolegės I.Šimonytės gerai apmokami pavaldiniai prarado gebėjimą gerai skaičiuoti?
	O

D.N.	– Dar 2007-ųjų pabaigoje tuometinis premjeras Gediminas Kirkilas žadėjo, kad žemės reforma bus baigta dar 2008-aisiais. Ar bus kada nors reformos pabaiga?
K.S.	– Matote, 2008-ieji buvo rinkimų metai, todėl ir žadėjo tokius dalykus. Rinkiminiai pažadai. Mes to niekada nežadėsime, nes tokie pažadai yra nerealūs.
R.M.	– Jei apsiriksiu, pataisykite mane: o ar čia ne rinkiminė kompanija daryti tarsi viešą atgailą ir klaidinti visuomenę teisingumo atstatymo neįmanomumu? Ar šiandiena, besibaigiant kadencijai, jūs nemanote, kad paprasčiausiai nesugebėjote deramai dirbti prabėgusius ketverius metus? O gal manote, kad jei nesugebėjote jūs, tai to niekada nebesugebėtų ir niekas kitas jūsų poste? Gi ne atskirti piliečiai Lietuvoje turi teisę ir, tuo labiau – pareigą inicijuoti įstatymų pataisas, kurios užtikrintų Konstitucijoje įtvirtintą teisingumą, o būtent ministrai ir jų „svitos“. O aptariamas klausimas kaip tik Žemės ūkio ministerijos kompetencijoje. Ir jei matėte, kad netinkamai išlankstytas mūsų savivaldos įstatymas, kuris tapęs kliūtimi nuosavybės deramam grąžinimui, tai ar padarėte ką nors, kad ŽŪ ministerija nebūtų savivaldybių „įkaite“? Čia negaliu susilaikyti  ir nepaklausęs: gal jūs, suvokęs savo gabumų stygių, naujuose rinkimuose nebesibolatiruosite?
	O
D.N.	– Kad reforma pasistūmėtų didmiesčiuose, reikia pinigų, bet valstybė jų neturi. Kokius siūlysite būdus paspartinti žemės reformą?
K.S.	– Ir toliau bus atsiskaitoma pinigais, o jei atsiras kažkur laisvos žemės – siūlysime natūra.
R.M.	– Atsiras… Laisvos žemės miestuose yra pakankamai, žemė negali atsirasti arba išnykti. Tą, berods dar rusų Lomonosovas yra įrodęs savo teoremomis. Vilniuje, jei apsirinku – pataisykite – regis arti 600 ha laisvos žemės. Kas valdo Lietuvą, jei ministras negali tinkamai įvertinti esamos situacijos ir pradėti tą žemę skubiai dalinti? Tiek Vilniuje ar Kaune, tiek kituose miestuose stovi dideli daugiaaukščių masyvai. Tarybiniai projektuotojai, neturėjo pareigos taupyti žemę, todėl tarp daugiaaukščių pastatų numatė milžiniškus atstumus. Tie, kas suinteresuoti nuosavybės neatstatymu, galimai bambėtų, kad skiriant neatlygintinai tuo didžiulius tuščius, niekieno nenaudojamus plotus, būtų sunaikinama žalieji plotai. Tačiau Jūs, ministre, negalite nesuvokti, kad piliečiai, statantys sau gyvenamą namą, niekada neapsiriboja asfaltuotu kiemu: ypač naujakuriai visada skuba apsiželdinti savo teritorijas, vėliau jas kruopščiai prižiūri. Tai kaip jūsų manymu žmonėms gražiau žvelgti  per langą: į metų metais nenušienautas pievas ir krūmų brūzgynus ar į dailiai tvarkomą privataus savininko kiemą?
	O
D.N.	– Žmonės skundžiasi, kad kai kurios miestų savivaldybės ir laisvą žemę linkusios pasilaikyti sau: geriau tegul apauga krūmokšniais, bet savininkams negrąžina. Ar tai tiesa?
K.S.	– Tikrai yra tokių savivaldybių, kurios laisvos žemės neatiduoda į fondą. Tos laisvos žemės yra ir tame pačiame Vilniuje, ir Kaune. Net šalia miestų centrų yra laisvos nenaudojamos žemės, bet savivaldybės labai vangiai ją perveda į valstybės fondą.
R.M.	– Su tuo sutinku pilnai. Bet ir vėl gi – o koks Jūsų realus indėlis per prabėgusią kadenciją į tai, kad savivaldybės taip nesielgtų? Ar bandėte inicijuoti įstatymo pataisas? Juk vieša paslaptis, kad Lietuvoje tikra savivalda net nekvepia. Turime paralyžuotą savivaldą, kuri retai kada tenkina gyventojų poreikius. Tad ar reikia bijoti čia ką nors keisti? Sugriuvus TSRS, kaip deklaruojama visais valstybės lygmenimis, Lietuva eina demokratijos keliu. Tai kur gi ta demokratija, jei net ministras nekovoja už savo kompetencijos klausimų sprendimą?

1 2 Ministro kadenciją baigiantis konservatorius K.Starkevičius

SKIRTUMAS. Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius atskleidė, kad valstybė už negrąžintą žemę jos savininkams siūlo iki 100 kartų mažesnę sumą, nei turtas kainuoja rinkoje. Viktoro Purio nuotr.

Faktai [iš dienraščio „Respublika“]: Nuo žemės reformos pradžios 1991 m. iki šių metų pradžios iš viso pateikta 731,38 tūkst. piliečių prašymų šalies kaimo vietovėse atkurti nuosavybės teises į 4,02 mln. hektarų žemės. Žemės grąžinimas šalies rajonų savivaldybių teritorijose, išskyrus atskiras priemiestines teritorijas, artėja prie pabaigos, nes jau priimta sprendimų atkurti nuosavybės teises į 3,96 mln. hektarų žemės, miško ir vandens telkinių. Tai sudaro 98,46 proc. piliečių prašymuose nurodyto turėto žemės ploto. Šių metų pradžios duomenimis, nuosavybės teisės į žemę kaimo vietovėse dar neatkurtos 26,1 tūkst. piliečių, tačiau 11,1 tūkst. piliečių grąžintinos žemės sklypai jau suprojektuoti, patvirtinti žemės reformos žemėtvarkos projektuose ir vyksta šių projektų įgyvendinimo darbai.Iki šių metų pradžios atkurti nuosavybės teises į 39,2 tūkst. hektarų žemės miestams iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtose teritorijose yra pateikti 51,5 tūkst. piliečių prašymų. Nuosavybės teisės į miestuose turėtą žemę atkurtos į 28,7 tūkst. hektarų, tai yra į 73,2 proc. piliečių prašymuose nurodyto ploto. Miestuose lieka atkurti nuosavybės teises į 10 tūkst. hektarų žemės. Vilniuje nuosavybės teisė atkurta vos į 32,3 proc. prašymuose nurodyto ploto, Kaune – į 58,2 proc., Panevėžyje – į 46,6 proc., Birštone – į 61,4 proc., Palangoje – į 52,9 proc. Kituose miestuose situacija kur kas geresnė. Parengta pagal dienraštį “Respublika“ From: Cia mano laiskas [mailto:reromaka@mail.ru] Sent: Tuesday, October 11, 2011 2:56 PM To: Valstybės turto fondas info@vtf.lt Subject: Paklausimas del atlyginimo uz zeme Laba diena, aš iki šios dienos nesu atgavęs nuosavybes už TSRS nacionalizuota žemę. Kaip žinia, įstatymas dėl nuosavybės atstatymo <…>, vienu iš savo punktu numato, kad kompensuojama gali buti vertybiniais popieriais. Plungės žemėtvarkos darbuotojai man teigia, kad akcijas aš galėčiau gauti LR Turto fonde. Noriu pasitikslinti ar si informacija nėra klaidinanti ir jei tikrai Turto fondas kompensuoja savininkams už jų turėtas žemes, tai kokia forma tai butu daroma. Pagarbiai, Romualdas Matelis, gyv. Xxxxxxxx reromaka@mail.ru, 2011-10-11 d. ================================================================================ Paklausimas del atlyginimo uz zeme От кого: “VINCIUNIENE, Irena“ <I.Vinciuniene@vtf.lt> Кому: “‘reromaka@mail.ru'“ <reromaka@mail.ru> Копии: “OVERLINGAS, Stasys“ <S.Overlingas@vtf.lt>, “GURSKIENE, Renata“ <Info@vtf.lt> Переадресовано от: 12 октября 2011, 14:46 1 файл важное Laba diena, Valstybės turto fondas nuo 2003 m. vykdė atlyginą valstybei priklausančiomis akcijomis už valstybės išperkamą žemę. Per šį laiką akcijomis buvo atlyginta 11,5 tūkst. piliečių. Šiuo metu visos atlyginimui skirtos akcijos jau yra perduotos piliečiams. Jei atlyginimui už valstybės išperkamą žemę dar bus skirta papildomai akcijų, atlyginimas akcijomis galės būti tęsiamas toliau. Dėl informacijos apie atlyginimą akcijomis Jūs galite kreiptis į Valstybės turto fondą šiais tel.: 85 2684921, 2684923 Pagarbiai Valstybės turto fondo Privatizavimo skyriaus viršininko pavaduotoja Irena Vinciūnienė , tel. 852684925

Romualdas Matelis: Koks bus Teisėjų etikos Komisijos sprendimas?

Nors visada gyvenime stengiuosi išlaikyti taktą ir visuotinai priimtinas bendravimo normas ir prie to jau seniai esu pripratęs, kartais susiformuoja situacijos, kai reikia peržengti šios ramovės slenkstį. Kiek toli tai gali nuvesti, šiandiena dar negaliu prognozuoti. Vis tik viliuosi, kad tai, kas nebeleidžia toliau būti užsisklendus sąlyginėje tyloje, bus pastebėta iš karto. Ir tinkamai įvertinta. Bet kol kas tai tik viltis…

Nuosavybės į žemę  klausimai, kuriuos mano šeima, įskaitant ir tolimus gimines, sprendžia jau apie 22 metus, tarsi senas neteptas, bet laimei – tvirtas traktorius, juda pirmyn. Tik juda labai braškėdamas. Matyt taip ir turi būti, nes tepimu neužsiėmiau niekada. Jei tai iš tikro būtų koks metalinis mechanizmas, suprantama, būčiau jau seniai sutepęs. Bet moralinių tepinių nepripažinau ir, ko gero, niekada nepripažinsiu.

Tiesa, susimąstyti apie tokių nuostatų tvirtumą, man tenka. Neretai vėl ir vėl iš naujo svarstau kodėl korupcija oficialiai pasmerkta, jei ji tokia daugeliui artima? Kam  reikalingas toks „žaidimas“? Bet atsakymo nerandu. Tik pavienės spėlionės. Gal tai Darvino ar dar kažkurio gamtininko atrastoji natūraliosios atrankos sudėtinė dalis? O jei būtų viskas popieriuje, tai jau vadintųsi civilizacijos pasiekimu?

Vis tik NEsu pilnai nusivylęs teisine padėtimi Lietuvoje. Nes mozaikiškai, nors ir neproporcingai ir labai netolygiai, tačiau teismuose kartais pavyksta apginti tiesą. Yra padorių teisėjų, kurie priima sprendimus, ne pagal įtakingųjų įgeidžius, o pagal sąžinę. Nežinau, gal jie ne visada vienodai  elgiasi, bet būna ir taip, teko tai patirti. Iš dalies įsivaizduoju kaip jiems tokiais būti nelengva, suprantu kokia kaina įmanoma tokiais išlikti, tačiau ne mažiau suvokiu ir tą kitą jausmą, kuris turėtų lydėti teisėją gal net visą gyvenimą, kai jis pardavęs sąžinę korumpuotiems ar proteguotiems „kolegoms“, bent jau kartas nuo karto blaškytųsi savo veiksmų prisiminimuose. Nes tai ateina visiems, tuo esu tikras. Tik laiko klausimas kada toks bumerangas sugrįš. Būdamas nebe jaunuolis, ne kartą gyvenime stebėjau nuo savo šlovės olimpų nulipusius žmones. Dažniausiai tai būna išėjusieji į pensiją, o kartu ir netekusieji buvusių postų. Tai pavėluotai prablaivo tokius žmones: gyvenimas jau negrįžtamai besibaigiąs ir jie pasijunta nebereikalingi ir niekam neįdomūs. Dažnu atveju tokios buvusios „žvaigždės“ ir savo vaikų nesugebėjo išsiauklėti „savais“, todėl šie tik formaliai su jais retsykiais pabendrauja. Be meilės, be atjautos… Битая карта – yra toks rusiškas posakis, kas lietuviškai reiškia, kad ta korta jau praradusi savo galią, o tuo pačiu ir nors kieno nors žavesį. Ir tada šie žmonės eina pas bet ką, nes jiems nebėra prasčiokų, nebėra runkelių. Yra tik nenumaldomas troškimas su kuo nors pabendrauti. Ir net aptarti koks neteisingas pasaulis juos supa. Vėlu, deja.

Negerų teisėjų buvimą  sąlygoja ne tik sąžinė ir pagundos. Prie tokios devalvacijos ženkliai prisideda ir pati sistema, valstybė, kurioje jie turi veikti. Ir net įstatymai, kurie dažnai švelniai tariant yra keisti. Visi mes esame nuo vaikystės susiję su tam tikra aplinka, kurią vadiname gimtine. Nebūtina net gimti kuriame nors Lietuvos kampelyje – jei ilgėliau gyveni viename ar kitame miestelyje, visi netrunka tapti pažįstamais, o kai kurie ir bičiuliais. Teisėjas turi būti objektyvus, tą suprantame visi. Bet ar taip visada įmanoma? Va, jei gyveni provincijoje, o esi teisėjas, ar lengva nuteisti savo aplinkos žmogų kito, atvykėlio ar netgi visai prašalaičio naudai? Ko gero sunku. Tad kodėl įstatymai verčia, kad teismai bylas spręstų pagal atsakovo buvimo vietą? Argi blogai būtų, jei pretendentas į teisingumą galėtų iš karto rinktis bešališką teismą? Juk pralaimėjimo atveju teisiajam priklauso visos bylinėjimosi išlaidos. Tame tarpe ir kelionės. Kitaip sakant – nuostoliai kompensuojami. Na, tiek to, nepakeisiu įstatymų, tad nesiplėtosiu šia kryptimi. Grįžtu prie piktybiško nuosavybės NEatstatymo Palangoje, o gal netrukus reikės rašyti ir apie analogiškas problemas Kaune.

Ilgai ir atkakliai kovojęs už teisingą nuosavybės atstatymą į visą laisvą žemę šiame Lietuvos kurorte Klaipėdos apygardos administraciniame teisme, pagaliau pasiekiau pergalę. Tačiau su ja nenorėjo sutikti kai kurie Palangos valdininkai. Neabejojau, kad nebetekę vilties man pažerti tik kelis trupinius iš viso priklausančio kepalo, jie sąmoningai ėmėsi viską vilkinti. Tačiau tada dar nežinojau, kad tai sąlygoje ne vien nesveikos ambicijos, bet ir paslėptas interesas. Dabar jau žinau, bet kol kas nerašysiu. Palauksiu kol visus tuos klausimus išnagrinės teismai. O tada, 2009 metų vasarą, neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik laukti, kad mano laimėjimą patvirtintų Vyriausias administracinis teismas. Ir jis tai padarė: žemai lenkiuosi prieš teisėjus A.Bakavecką, L.Baltrūnaitę ir A.Sutkevičių, nes jie, be mažiausio poveikio iš šalies, priėmė teisingą sprendimą. Palangos savivaldybės atstovė Daiva Zubytė į teismą net neatvyko: argi galėčiau tokią poziciją vertinti kitaip nei sąmoningą vilkinimą? Nes visiems tuo metu buvo žinoma – vyriausiame teisme eilės ne trumpesnės nei metams laiko. Tiek to… savivaldybė išnaudojo įstatymais leistą vilkinimą. Tačiau toliau viskas turėtų normalizuotis, o teismo sprendimas vykdomas.

Patikėjote tokiu scenarijum? Tada jūs dar naivesni už mane. Nuo to laiko, kai teismo sprendimas įsiteisėjo, praėjo jau virš dviejų metų… Nuo to laiko jau priimta dar apie 50 teismų nutarčių ir sprendimų, bet Palanga, jos savivaldybės administracijos vadovų asmenyje, viską vilkina ir šiandiena. Neaprašinėsiu viską detaliai, taip tapčiau tranu, čiulpiančiu savo skaitytojo laiką, o visas aprašymas iš manęs atimtų dar bent dvi paras. Teisės paslapčių galima mokytis universitetuose arba kolegijose, bet ne menkesnė patirtis ir praktikoje įgyjama. Dar prieš du metus kreipiausi į Palangos antstolę, kuri, regis, energingai ir ryžtingai ėmėsi darbo. Ji kreipėsi į Palangos teismą su prašymu paskirti baudą Palangos savivaldybės administracijos direktoriui už teismo sprendimo nevykdymą… Pirmasis posėdis, pagaliau paskyręs nuobaudą direktoriui V.Kuznecovui, įvyko 2011 metų liepos 5 dieną, t.y. praėjus jau 14 mėnesių nuo tos dienos, kai sprendimas turėjo būti įvykdytas. Kiekvienas tai gali vertinti savaip, tačiau paskirtoji bauda – tik 200 litų ir tik po to, kai kadencijai pasibaigus V.Kuznecovas jau nebebuvo direktoriumi, man regis sako daug ką. Tuo labiau įvertinant, kad Palangos teisėjos „užmiršo“ apie šią baudą informuoti savivaldybę… Na tiek to, gal gi prasidės jau nuosavybės atstatymas… Bet ne, visi atsakingieji savivaldybės asmenys ir toliau lyg niekur nieko „snūduriavo“, gal todėl, kad vasara, aplink vien poilsiautojai? Leiskite nusijuokti, pasibaigė ta vasara, bet ir kiti sezonai neatnešė nieko naujo. Juk 200 litų už kažkam sugadintus gyvenimo metus visai smulkmė…

Bet antstolė nesnūduriavo ir jau 2011 metų rugpjūčio mėnesį kreipėsi su nauju prašymu skirti antrą baudą į Palangos teismą. Antroji bauda buvo vos didesnė ir vėl akivaizdžiai neadekvati prabėgusiam laikui. 600 litų, kurie Palangos savivaldybei pasirodė vis tik per dideli ir jie šį nutarimą apskundė Klaipėdos apygardos teismui. Net nespėliosiu kodėl ir kaip į šią nuobaudą žvelgė teisėjas Žydrūnas BERTAŠIUS, tačiau jo sprendimas panaikinti baudą buvo gal net provokacinis: gal gi Matelis apskųs jį apeliacinės instancijos teismui, o taip jis, galimai praras dar apie metus laiko. Neskundžiau, nes mano tikslas kuo skubiau atgauti paveldimą nuosavybę, o ne bylinėtis. Tačiau šiandiena nei nežinau ar laimėjau ką nors, nes Palangos apylinkės teisėja Liucija Paulauskaitė nebeskubėjo ir net nebenorėjo dar kartą grįžti prie šių klausimų: per visą žiemą, matyt, įtemptai mąsčiusi, pavasarį, šių metų kovo 3 dieną priėmė itin keistą nutartį – sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Klaipėdos apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėta kita mano nuosavybės byla. Tarsi Palangos teismas tiesiog nepajėgus suvokti ar senas Klaipėdos administracinio teismo sprendimas jau įvykdytas ar dar ne. Vis tik, mano prašymu ir šiek tiek pasikeitus aplinkybėms, prie šios bylos sugrįžta ir gegužės 22 dieną priimta dar „saliamoniškesnė“ nutartis – baudos nebeskirti visai. Tai kas, kad jau 26 mėnesiai teismo sprendimas neįvykdytas? Kas tas Matelis iš Kauno? Kur kas svarbiau geri santykiai su savo miesto valdžia. Ko gero, tokios mintys sukosi teisėjos galvoje, nes net teismo posėdžio metu man akcentuojant, kad savivaldybės nusikalstamo vilkinimo pasekmėje jau du paveldėtojai, mano Tėvai nebesulaukė teisingumo, Liucija Paulauskaitė netikėtai mane nutraukė ir pareikalavo gerbti teismą. Tarsi tiesos sakymas posėdžio metu būtų jam didelė nepagarba… Gi aš manau, kad toks teismo sprendimas pats savaime parodė nepagarbą kito teismo įsiteisėjusiam sprendimui…

Šiuo raštu, be kita ko, noriu labai padėkoti keletui klaipėdiečių, kurie parodė susidomėjimą nuosavybės klausimais ir atvyko prie teismo [žr. nuotraukose], deja, nebuvo įleisti stebėti teismo posėdžio…

Esant tokioms aplinkybėms man nebeliko nieko kito, kaip tokį elgesį apskųsti Lietuvos Teisėjų etikos Komisijai. Koks bus jos sprendimas, tikiuosi, netrukus sužinosime…

Gegužės 17 diena, prieš Palangos teismo posėdį

Žemiau perspausdinu šį skundą.

PRAŠYMAS [SKUNDAS]I. Prašyme naudojami trumpiniaiKlaipėdos Apygardos administracinis teismas – „KlAAT“,Klaipėdos Administracinis teismas –„KlAT“ Lietuvos Vyriausiasis administracinis Teismas –  „LVAT“ Palangos miesto apylinkės teismas – „Palangos teismas“ Palangos m. savivaldybės administracija – „Palangos administracija“ arba ir „PSA“ Nutartis arba sprendimas – „Procesinis sprendimas“ arba ir „PS“ II. Faktinės aplinkybės, susijusios su abejone teisėjų bešališkumu 1. 2009 m. balandžio 23 d. Klaipėdos Apygardos administracinis teismas iš dalies patenkino mano skundą ir priėmė Procesinį sprendimą: “<…> Įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administraciją, ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Palangos miesto žemėtvarkos skyriui pateikti informaciją kartografinėje medžiagoje apie visą laisvą [neužstatytą] Jono ir Pranės Norkų turėtą žemę”. Palangos m. Savivaldybės administracija su nutartimi nesutiko ir apskundė ją Lietuvos Vyriausiajam administraciniam Teismui. 2. 2010 m. balandžio 19 d. LVAT priėmė PS, kuriuo paliko galioti KlAAT PS nepakeistu. Teismo nutartis įsiteisėjo, tačiau Palangos administracija Teismų procesinius sprendimus ignoravo ir faktiškai jų nevykdė: 2010 m. birželio 30 d. PSA direktorius išleido imitacinį įsakymą Nr. A1-481, kuris buvo žodis į žodį perrašytas ir teismų jau vertintas kaip neteisingas 2007 m. birželio 11 d. PSA direktoriaus įsakymo Nr. A1-489 kopija, tekste teįterpiant žodžius „vykdant Klaipėdos apygardos administracinio teismo nutartį“. 3. 2010 m. rugpjūčio 13 d. KlAAT man išduotas Vykdomasis raštas, kurį aš pateikiau Palangos antstolei Redai Vizgaudienei, o ši kreipėsi į PSA su reikalavimu vykdyti teismo sprendimą. PSA tinkamai nereagavo į antstolės reikalavimą, o pabandė apkaltinti ją viršijant savo įgaliojimus. Tokiu būdu Palangos teismui 2010 m. spalio 19 d. buvo paduotas skundas prieš antstolę R.Vizgaudienę. Palangos teismas 2010-10-21 d. atsisakė priimti PSA skundą, todėl ši PS Palangos administracija apskundė Klaipėdos apygardos teismui, kuris 2011 m. sausio 26 d. išnagrinėjo skundą ir priėmė PS panaikinti Palangos teismo nutartį ir skundą grąžinti Palangos teismui nagrinėti iš esmės. 4. 2010 m. lapkričio 10 d. antstolė R.Vizgaudienė [savo ruožtu] kreipėsi į Palangos teismą su prašymu dėl teismo sprendimo neįvykdymo klausimo išsprendimo ir skirti PSA direktoriui piniginę baudą. Palangos teismas [teisėja E.Žakevičiūtė] 2011 m.  vasario 11 d. skundą atmetė, todėl aš šį PS apskundžiau KlAT, kuris [teisėjų kolegijos pirmininkė E.Morkūnienė] 2011 m. gegužės 19 d. išnagrinėjo mano skundą ir įpareigojo Palangos teismą nagrinėti antstolės pateiktą skundą iš naujo. 5. 2011 m. liepos 5 d. Palangos teismas [teisėja D.Jakštienė] išnagrinėjo antstolės skundą pakartotinai ir priėmė nutartį skirti Palangos administracijos direktoriui [jau tuo metu nebedirbusiam šiose pareigose] 200.00 lt. baudą. Apie paskirtą baudą Palangos teismas, deja, „pamiršo“ informuoti PSA. 6. 2011 m.  rugpjūčio 12 d., PSA ir toliau nevykdant teismų PS, antstolė R.Vizgaudienė kreipėsi į Palangos teismą su nauju prašymu paskirti Palangos administracijos direktoriui naują baudą už tolesnį KlAAT PS nevykdymą. 7. 2011 m. rugpjūčio 24 d. Palangos teismas [teisėja D.Jakštienė] priėmė PS – skirti antrą baudą PSA direktoriui, sumoje 600 lt. PSA šį sprendimą apskundė KlAT. 8. 2011 m. lapkričio 3 d. KlAT [teisėjas Ž.Bertašius] priėmė PS panaikinti Palangos teismo sprendimą ir grąžinti jį atgal į Palangą nagrinėti iš naujo. 9. 2011 m.  gruodžio 14 d. Palangos teismas [teisėja L.Paulauskaitė] iš naujo nagrinėjo šią bylą. Posėdis pradėtas ryte, 11:45 val., bet po 10 min. teisėja L.Paulauskaitė netikėtai paskelbė 2,5 valandos pertrauką ir išėjo iš salės. Pertraukos metu, ne mažiau netikėtai, PSA teisininkas V.Korsakas man primygtinai ėmė siūlyti sudaryti Taikos sutartį, prašė sutikti su jo prašymu teismui bylos nagrinėjimą atkelti trims savaitėms. Po 2,5 valandos, tęsiant teismo posėdį, PSA atstovo paprašytas teismas bylos nagrinėjimą nukėlė į 2012 m. sausio 19 d. 10. 2012 m. sausio 18 d., iki tol nesulaukęs PSA Taikos sutarties projekto, Palangos teismą [teisėją L.Paulauskaitę] telefonu ir elektroniniu paštu informavau, kad teisininkas, man paskambinus jam, informavo, jog sausio 19 d. bus Vilniuje ir net nežino ar kas nors teisme atstovaus PSA, o įsipareigojimo teismui – sutarties nėra paruošęs ir jos nebus. Prašiau teismo šios bylos nagrinėjimą nukelti į kitą artimiausią datą, nes mano kelionė, nesant sutarties projektui ir nedalyvaujant PSA atstovui būtų greičiausiai beprasmė, o byla būtų atidėta. Teismas sutiko su tokiu mano situacijos vertinimu ir paskyrė naują posėdžio datą – vasario 15 d. 11. 2012 m. vasario 15 d. Palangos teisme vyko naujas posėdis [teisėja L.Paulauskaitė], kurio nutartis paskelbta 2012-03-06 d., o šiuo PS nutarta šią civilinę bylą sustabdyti iki bus išnagrinėtas mano skundas Klaipėdos apygardos administraciniame teisme dėl PSA 2012 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. A1-30, kuris netikėtai atsirado man laukiant žadėtos Taikos sutarties. 12. 2012 m. kovo 5 d. PSA direktorė parašė naują įsakymą Nr. 174, kuriuo pati, nelaukdama KlAAT sprendimo, panaikino savo sausio 13 d. įsakymą. Esant tokioms aplinkybėms aš atsiėmiau savo skundą iš KlAAT, kaip nebelikus skundžiamo subjekto, o 2012 m. balandžio 7 d. paprašiau Palangos teismo pirmininkės D.Jakštienės atnaujinti bylos dėl baudos Palangos administracijos direktoriui, nagrinėjimą. 13. 2012 m. gegužės 17 d. Palangos teisme įvyko naujas teismo posėdis, kuriam teismas buvo nepasiruošęs: salėje, kur turėjo vykti bylos nagrinėjimas, buvo užimta, o teisėja L.Paulauskaitė, praėjus 20 minučių bylai skirto laiko, man ir antstolei R.Vizgaudienei nurodė eiti į jos kabinetą. Bylos svarstyme neleista dalyvauti keletui stebėti posėdžio atvykusių visuomenininkų. Posėdžio PS paskelbimas nurodytas 2012-05-22 d. Šio procesinio dokumento nesu gavęs iki šios dienos, todėl, nežinodamas teismo motyvų, negaliu jo deramai apskųsti. 14. 2012 m. gegužės 23 d., paskambinęs telefonu Palangos teismo sekretorei, sužinojau, kad antstolės prašymas paskirti antrą baudą PSA direktoriui atmestas, o nutarimas man išsiųstas paštu. Dar po dviejų dienų nesulaukęs šios siuntos, skambinau pakartotinai, tačiau sekretoriato darbuotoja pakartojo tą patį – PS man išsiųstas Neregistruotu (?) laišku. 15. 2012 m. gegužės 30 d., nesulaukęs minimos nutarties ir nenorėdamas praleisti apskundimo termino, išsiunčiau apeliacinį skundą [be motyvų] į KlAT, kuriuo apskundžiau Palangos teismo 2012-05-22 d. PS. 16. 2012 m. birželio 5 d. KlAT [teisėja R.Zubernienė] priėmė nutartį atsisakyti priimti mano atskirąjį skundą dėl Palangos teismo 2012-05-22 d. nutarties ir man skundą grąžino, paaiškinant, kad atskirąjį skundą galiu teikti tik per Palangos teismą ir turiu prašyti Palangos teismo atnaujinti skundo padavimo terminą. 17. 2012 m. birželio 14 d. Palangos Teismas [teisėja D.Jakštienė] priėmė nutartį, kuria atsisakė priimti mano atskirąjį skundą dėl praleisto termino ir grąžinti jį man. 18. 2012 m. birželio 26 d. Palangos teismas [teisėja L.Paulauskaitė] priėmė nutartį atnaujinti terminą dėl 2012-05-22 d. nutarties skundui paduoti ir skundą priimti. 19. 2012 m. liepos 2 d. aš dar vis nesu gavęs Palangos teismo gegužės 22 d. nutarties.  III. Situacijos chronologinis aprašymas Šiuo skundu noriu atkreipti LR Teisėjų etikos komisijos ir Teisėjų tarybos dėmesį į Palangos miesto apylinkės teismo teisėjos Liucijos Paulauskaitės ir iš dalies, teisėjos Dianos Jakštienės veiksmus, sprendžiant su mano nuosavybės atstatymu Palangoje susijusias bylas, kurie, galimai, pažeidžia mano teisėtus interesus ir lūkesčius į bešališką teismą. Rašydamas šį raštą viliuosi, kad Teisėjų etikos komisija objektyviai nustatys ir kritiškai įvertins Palangos teisme įsigalėjusią tvarką, kuria, galimai proteguojami, Palangos savivaldybės administracijos vadovų neteisėti veiksmai, o pats teismas, pamindamas visuotinai žinomas Teisinės valstybės principus, savo veiksmais nuvertina kitų teismų sprendimus, taip sudarydamas sąlygas valdininkams [ir, galimai – politikams] pažeidinėti Konstituciją, nevykdyti LR galiojančių įstatymų ir žeminti teismų, kaip teisingumo garantų šalyje, autoritetą, o visuomenei didina nepasitikėjimą teismų priimamais sprendimais. Bendram Garbios Etikos komisijos situacijos suvokimui, aukščiau esančias FAKTINES APLINKYBES išdėsčiau pilnai, nors ne visos jos tiesiogiai susijusios su mano šiuo skundu. Noriu paaiškinti, kad aplinkybės, verčiančios mane ne tik jausti, bet ir manyti, kad paminėtos Palangos teisėjos nėra bešališkos nurodytose bylose, prasidėjo tik nuo tada, kai į Palangos administraciją ir kiek vėliau į Palangos teismą, mano prašymu, gindama mano Klaipėdos apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiu sprendimu įtvirtintą interesą kreipėsi Palangos antstolė R.Vizgaudienė. Palangos administracija, nenorėdama vykdyti įsigaliojusio Klaipėdos administracinio teismo sprendimo, 2010 m. birželio 30 d. parašė naują, susijusį su mano nuosavybės atstatymu, imitacinį įsakymą. Kad naujasis, PSA direktoriaus įsakymas yra tik apsimestinis, nesunkiai galėjo įsitikinti ne tik antstolė, bet ir teisinio išsilavinimo neturintis asmuo: įsakymas parašytas, matyt, paskubomis, todėl jis nurašytas žodis į žodį toks pats kaip ir senasis, išleistas dar 2007 m. birželio 11 d., kurį iš esmės buvau apskundęs Klaipėdos apygardos administraciniam teismui ir kurio netinkamumą pripažino Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, palikdamas galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistu. Naujame įsakyme PSA tik įterpė žodžius „Vykdydamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą“, o visi kiti žodžiai, įskaitant net kablelius ir taškus, palikti nepakeisti. Antstolės reikalavimą vykdyti teismo sprendimą Palangos savivaldybė sutiko priešiškai ir suskubo paduoti prieš ją skundą į Palangos teismą, kuriame teigė, kad antstolė Reda Vizgaudienė neturi teisės tikrinti jų imitacinio įsakymo teisingumo. Palangos apylinkės teismas atsisakė priimti šį skundą: apie tai buvau informuotas telefonu ir tai, tuo metu mane labai pradžiugino, nes teikė viltį į teisingą bylos baigtį. Netrukus mane pasiekė kita žinia, kad PSA tokį sprendimą apskundė Klaipėdos apygardos teismui. Nors tuo metu ir tikėjau, kad Palangos teismas jau pirmomis dienomis pasirodė principingas, nutariau tuo įsitikinti iki galo, todėl nuvažiavau į Klaipėdos apygardos teismą susipažinti su skundo atmetimo motyvais ir kita bylos medžiaga. Perskaičius byloje esančius dokumentus ir sužinojus, kad šis skundas Klaipėdoje bus svarstomas tik po trijų mėnesių, man kilo jau pirmasis įtarimas, kad tai gali būti labiau vilkinimo požymių turintis veiksmas, negu sąžiningas Palangos teismo nutarimas. Toliau besigilinant į bylos medžiagą šis įtarimas tik sustiprėjo: pasirodė, kad Palangos teismas nepriėmė skundo ne dėl jo nepagrįstumo, o todėl, kad Palangos administracijos atstovo įgaliojime trūko vieno įrašo. Norint teisingai ir, galimai, per trumpiausią laiką išspręsti bylą, PSA atstovai, kurių įstaiga yra praktiškai kitoje gatvės pusėje, galėjo savo įgaliojimą pataisyti per pusvalandį, tačiau pasirinktas kitas, laiką nutolinantis kelias – skųsti sprendimą Klaipėdos teismui, matomai akivaizdžiai žinant, kad ten šis skundas savivaldybei „laimės“ dar bent tris mėnesius. Galiu ir apsirikti, bet vėliau man pasirodė, kad tokia įvykių eiga galėjo būti aptarta ir su Palangos teismu. Tuo labiau, kad KlAT, savo  2011 m. sausio 26 d. priimtu PS nustatė, kad ginčijamas įgaliojimas yra pakankamas, todėl byla grąžinta Palangos teismui nagrinėti iš naujo… Vėliau, Palangos teismas, savivaldybės skundą nagrinėjęs iš naujo, jį atmetė, nes nebuvo jokios galimybės pripažinti, kad antstolė neturi teisės suvokti, kad naujasis įsakymas yra senojo, teismo jau paneigto įsakymo, paprasčiausia kopija. Tuo tarpu Anstolės skundą Palangos teismui prieš PSA, Palangos teismas atmetė ir tik man, kaip suinteresuotam asmeniui šį PS apskundus KlAT, Apygardos teismas jį grąžino Palangos teismui nagrinėti iš naujo. Tik po šio, ir vėl laiką susiurbusio veiksmo Palangos apylinkės teismas priėmė PS – skirti 200 lt. baudą PSA direktoriui V.Kuznecovui. Gal tik sutapimas, tačiau bauda direktoriui buvo paskirta būtent tada, kai jau praėjo nauji rinkimai į vietines tarybas, o su jais savo kadenciją jau buvo pabaigęs ir tuometinis PSA direktorius, o jo vietoje jau dirbo nauja direktorė A.Kilijonienė, kuri, deja, tęsia savo pirmtako blogą tradiciją – mano įsitikinimu – piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Tačiau ta aplinkybė, kuri paaiškėjo jau gerokai po šio, seniai įsiteisėjusio PS, aš laikau kaip sąmoningą aplinkybę: Palangos teismas „pamiršo“ apie priimtą sprendimą informuoti Palangos miesto savivaldybės administraciją. O tai vėliau sąlygojo Klaipėdos apygardos teismo teisėjo Ž.Bertašiaus PS – patenkinti PSA skundą dėl antrosios baudos, sumoje 600 lt direktorei paskyrimo ir grąžinti bylą Palangos teismui nagrinėti iš naujo. Noriu atkreipti Jūsų dėmesį, kad nuo pirminio antrosios baudos paskyrimo jau praėjo beveik metai laiko, o įsiteisėjusio sprendimo nėra iki šiol. Ir nėra dėl Palangos teismo daromų „klaidų“, kurios akivaizdžiai skatina PSA vadovybę nereaguoti į teismų priimamus sprendimus, juos ignoruoti ir, kaip paskutiniais mėnesiais man ėmė aiškėti, tai daryti ne atsitiktinai ir ne iš tingumo, o aiškiai siekiant nuslėpti kur kas didesnius įstatymų pažeidimus ir ignoravimus, kurie, tikiuosi, ateityje gali būti teismų pripažinti kaip nusikalstami. Kad teisėja Liucija Paulauskaitė nėra objektyvi šioje byloje, akivaizdžiai man ėmė aiškėti paskutiniaisiais mėnesiais. Tačiau kartkartėmis įsiterpiantys kadenciją baigiančios teismo pirmininkės D.Jakštienės veiksmai ir rolė šioje bylinėjimosi  dalyje kelia ne mažiau abejonių. Mane yra pasiekę internetinių piliečių pranešimai-patarimai reikalauti viso Palangos teismo nusišalinimo, nes, šių šaltinių duomenimis, Palangos administracijos naujasis teisininkas Vytautas Korsakas yra buvęs šių teisėjų kolega, t.y. prieš keletą metų yra dirbęs Palangos teisme kartu su L.Paulauskaite ir D.Jakštiene. Tačiau aš nesivėliau į dar didesnes teisines gilumas: visų pirma nesu tikras tokių teiginių teisingumu, antra – neįžvelgiau būtinumo protestuoti net jei V.Korsakas tikrai buvęs šio teismo darbuotoju. Todėl įvardiju tai tik tarp kitko, nebent jei Etikos komisijai tai taptų įdomu ir ji pati panorėtų pasigilinti į šias aplinkybes. Vis tik, kad V.Korsakas galimai neblogas teisėjos bičiulis aš ėmiau įtarinėti po 2011 m.  gruodžio 14 d. vykusio teismo posėdžio, o tiksliau, netgi jo metu. Atvykus į teismo pastatą mane pasitiko kažkokie neįprasti p. V.Korsako ir teisėjos L.Paulauskaitės tiriantys žvilgsniai, tačiau pats keistumas prasidėjo posėdžio pradžioje: paprašius leidimo darytis garso įrašą [juos darausi visuose posėdžiuose, prieš tai gavęs teisėjo sutikimą], teisėja nerišliai ėmė klausinėti kodėl man jis reikalingas, teigė, kad ir taip teismas tą daro, bet vėliau leido. Pravedusi įžanginę įprastinę kalbą, išaiškinusi šalių pareigas ir teises, ir sutikrinusi kas dalyvauja, ji netikėtai vietoj bylos nagrinėjimo pradžios paskelbė 2,5 valandos pertrauką. Be jokių motyvų. Ir išėjo iš salės. Tuoj po to V.Korsakas priėjo prie manęs ir mįslingai ėmė klausinėti kokia mano nuomonė apie galimą Taikos sutartį. Į tai atsakiau, kad taikos sutartis, jei ji priimtina abiems pusėms, mano nuomone yra teisingas sprendimas. Tačiau jai turi būti tinkamai ir iš anksto pasiruošta. V.Korsakas netikėtai pasižadėjo per tris savaites pilnai įvykdyti vis vilkinamą teismo sprendimą ir labai atsargiai klausinėjo ar aš sutiksiu su tokiu laiku. Sutikau, nes maniau, kad tai būtų tikrai civilizuotas, nors ir nepateisinamai uždelstas klausimo sprendimas. Pasibaigus ilgai pertraukai V.Korsakas išsakė L.Paulauskaitei apie mūsų preliminarų sutarimą ir teisėja, tuo nei kiek nenustebusi paskyrė kitą datą. Ne už trijų savaičių, o dar vėliau – už mėnesio. Deja, mano tikėjimas gerais palangiškių norais buvo per naivus. Artėjant paskirtai teismo posėdžio datai, bet nesulaukęs sutartos Taikos sutarties projekto paskambinau V.Korsakui, kuris lyg niekur nieko man atsakė, kad jis jokio projekto neparuošęs, o ir net nežino ar dalyvaus kas nors iš savivaldybės teismo posėdyje, sakė: „gal ką nors direktorė atsiųs, o aš tai išvažiuoju į Vilnių“. Tapo aišku, kad taikos sutarties nebus, o visa tai buvo ir vėl eilinis laiko atitolinimas. Dabar jau galiu spėti, kad tas laikas buvo panaudotas naujam neteisingam įsakymo surašymui ir išleidimui, kuriame man skirta tik dalis laisvos [neužstatytos] mano paveldimos žemės. Esu įsitikinęs, kad teisėja L.Paulauskaitė, matydama tokią apgaulę [PSA, prašydama teismo atidėti nagrinėjimą pretekstu taikos sutarties ruošimui, tai įtvirtino oficialiu raštu, kurio kopiją išreikalavau ir sau], turėjo pritaikyti administracines drausminančias priemones. Bet į tai sureaguota labai nuolankiai… Vėliau sekusiame teismo posėdyje, iš manęs sužinojusi, kad aš naująjį PSA įsakymą jau esu apskundęs Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, teisėja L.Paulauskaitė priėmė nutartį visai sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, kol bus išspręstas naujojo įsakymo panaikinimo klausimas. Sunku vertinti tokį žingsnį kitaip, kaip oficialų ir bepriežastinį teismo nusišalinimą nuo bylos svarstymo, nes mano Klaipėdos teismui apskųstas naujasis įsakymas mažai kuo siejosi su jau seniai įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymu. Negaliu patikėti, kad teisėja neįvertino tokios aplinkybės, kad galimai pralaimėjusi šią bylą PSA naująjį PS skųs į LVAT, o šiame teisme esančios eilės pasiglemš dar metus laiko. Tačiau vėliau besikeičiančios aplinkybės [PSA pati atšaukė savo sausio mėnesio įsakymą] viską pakoregavo savaip, todėl man atsiėmus skundą iš KlAAT, bylą vėl buvo galima tęsti, todėl parašiau Palangos teismui prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą. Tai buvo padaryta, o posėdis paskirtas š.m. gegužės 17 d. Nustatytu laiku atvykus į teismą, skelbimų lentoje esančiame grafike nurodytą salę radau užimtą. Netrukus paskui mane atvyko keletas piliečių, panorusių stebėti mano žemės negrąžinimo bylą, kas labai suerzino teisėją L.Paulauskaitę. Laikas ėjo, o mes, bylos dalyviai ir stebėtojai stovėjome koridoriuje. Praėjus apie 20 minučių nuo paskirto posėdžio pradžios, teisėjos sekretorė išėjo į koridorių ir pranešė, kad laisvos salės nėra [(!), tarsi posėdis būtų iš anksto nenumatytas], todėl bylos dalyviai turi eiti į teisėjos asmeninį kabinetą, o stebėtojai įleidžiami nebus. Tokiomis aplinkybėmis teisėjos valia tesimo posėdis tapo uždaru ir net su manimi į Palangą atvykusi mano žmona į kabinetą pateko ne iš karto. Esu įsitikinęs, kad tai taip pat vienas iš Teismų įstatymo pažeidimų, padarytų teisėjos L.Paulauskaitės. Šio posėdžio metu, man sakant savo kalbą ir minint, kad dėl Palangos savivaldybės administracijos piktybinio nuosavybės atstatymo vilkinimo, teisingumo jau nebesulaukė mano abu velioniai tėvai, o ir mano sveikata jau gerokai sumenkus ir galimai siekiama mane palaužti moraliai ar net taip sulaukti paskutinio pretendento išėjimo į Anapilį, teisėja L.Paulauskaitė tai kažkodėl palaikė kaip nepagarbą teismui ir mane pertraukė reikalavimu gerbti teismą. Tik man ryžtingai patvirtinus, kad teismą gerbiu ir neturiu jokių užmačių elgtis kitaip, galėjau toliau tęsti savo kalbą [esant reikalui, šio posėdžio audioįrašą taip pat turiu]. Tokios jos nepagrįstos pastabos trikdė mano susikoncentravimą, esu įsitikinęs, kad teisėjas turėtų būti tikras, kad jo pastaba reiškiama ten, kur ji yra būtina ir teisinga. Šiame teismo posėdyje nedalyvavo joks PSA atstovas, tačiau tai nekėlė jokios nuostabos teisėjai, kas leido manyti, kad ir tokia aplinkybė jai buvo žinoma iš anksto, o PSA teisininkas jai iš anksto neabejojo savo pergale. Pasibaigus teismo posėdžiui teisėja pranešė, kad PS bus skelbiamas gegužės 22 dieną, tačiau man atvykti į paskelbimą nėra būtina, apie jį būsiu informuotas raštu. Negalėdamas būti abejingu bylos baigčiai ir norėdamas kuo greičiau sužinoti apie priimtą PS, nustatytą dieną paskambinau į Palangos teismą. Buvau informuotas, kad antstolės pareiškimas atmestas, o nutartis man išsiųsta paštu. Ją apskųsti galėsiu per 7 dienas. Nutarties nesulaukiau ne tik per visą apskundimo laiką, bet nesu jos matęs iki dabar. Kaip, beje ir nežinau kuo baigėsi į Palangos teismą iš Klaipėdos grįžęs PSA skundas prieš antstolę, nes manęs Palangos teismas apie tai nesivargino informuoti. Iš pačios antstolės tik žodžiu esu sužinojęs, kad Palangos tą skundą atmetė. Atrodytų jau pakankamai pažeidimų, kad kreipčiausi į Jus su skundu, tačiau stengiausi būti kantrus ir neskubėti – gal gi pavyks apsieiti be pagalbos iš Teisėjų tarybos ar Etikos komisijos. Tačiau tolimesni Palangos skundžiamų teisėjų veiksmai jau viršijo visas įmanomas ribas. Nesulaukęs gegužės 22 d. skelbtos nutarties, todėl nežinodamas jos motyvų, tačiau nenorėdamas praleisti 7 d. termino, išsiunčiau skundą [be motyvų] į KlAT, tačiau iš čia jis man grąžintas, nes pagal CPK nuostatas Palangos teismą turiu skųsti per tą patį Palangos teismą. Ir nors manau, kad Klaipėdos apygardos teismas turėjo atsižvelgti į realią padėti ir priimti skundą, nes skunde buvau nurodęs, kad baigiasi apskundimo terminas, o nutartis man neatsiunčiama, man skundas grąžintas, patariant prašyti Palangos teismo atstatyti terminą. Kodėl turiu prašyti atstatyti terminą man ir iki šiol neaišku, nes aš jo nepraleidau: ta aplinkybė, kad aš kreipiausi į Klaipėdos apygardos teismą turėjo būti pripažinta kaip „laikrodžio sustabdymas“, tačiau ne… Tada išsiunčiau skundą be motyvų į Palangos teismą, bet teisėja D.Jakštienė jo nepriėmė ir grąžino. Motyvas – aš neįrašiau prašymo atnaujinti terminą. Teko rašyti dar kartą, atliekant tą formalų, nors mano įsitikinimu, neteisingą „reveransą“ – pridėti prašymą atstatyti terminą. Ir pagaliau Palangos teisėja L.Paulauskaitė priėmė nutartį terminą atnaujinti ir priimti mano atskirąjį skundą. Deja, ši nutartis taip pat neinformatyvi, nes nenurodoma iki kada man pratęstas terminas. Tačiau svarbiausia, kad abiejuose skunduose Klaipėdos apygardos teismui per Palangos teismą prašiau pagaliau man atsiųsti gegužės 22 d. nutartį, tačiau abu kartus vokuose taip ir nebuvo įdėta minima nutartis, kas rodo, kad mano atžvilgiu naudojamas ir toliau moralinis spaudimas atsisakyti savo teisėtų reikalavimų į pilną nuosavybės atstatymą. Ta pačia proga noriu atkreipti Etikos komisijos dėmesį, kad mano paminėti dokumentų neteisingi rašymo ir išsiuntimo momentai nėra vienetiniai. Tokiu būdu, aplaidžiai žiūrint į savo pareigas, nebuvo išsiųstas sprendimas apie 200 lt. baudos paskyrimą administracijos direktoriui, tokiu būdu ir man niekaip neišsiunčiama teismo nutartis. Analogiškai, paskutinėje teismo nutartyje neįrašytas terminas iki kada pratęstas mano skundo padavimo terminas. O panašia ir netgi man nesuprantama aplaidumo aplinkybe, manau, reikia laikyti ir tokią situaciją: kadangi pareiškėja šiose visose bylose buvo antstolė Reda Vizgaudienė ir ji prašė teismo skirti baudą PSA direktoriui, aš visą laiką buvau įsitikinęs, kad tokios paskirtos baudos eina į valstybės biudžetą. Tačiau paskutinio, gegužės 17 d. posėdžio metu antstolė, savo kalboje prašė teismo paskirti baudą R.Matelio naudai. Mane tai nustebino, pasibaigus posėdžiui pamaniau, kad paprasčiausiai antstolė suklydo išsireikšdama. Todėl grįžęs namo susiradau seną, jau seniai įsiteisėjusį 2011 m. liepos 5 d. Palangos teismo [teisėja D.Jakštienė]  sprendimą, kuriuo 200 lt. bauda paskirta buvusiam direktoriui V.Kuznecovui. Deja, šiame sprendime nenurodyta kam Valerijus Kuznecovas turėjo sumokėti šią baudą. Priimtoje nutartyje rašoma tik „paskirti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriui Valerijui Kuznecovui 200 litų baudą“ ir nenurodoma kam ir per kiek laiko jis ją turi sumokėti. Atsiradus tokiam neaiškumui, 2012-06-21 d. išsiunčiau paklausimą Palangos teismo pirmininkei kam ta nutartimi turėjo sumokėti baudą direktorius. Oficialaus atsakymo dar nesu sulaukęs, tačiau 2012 m. birželio 26 d. sulaukiau keistoko skambučio iš Palangos teismo. Skambinusi moteris prisistatė kaip Palangos teismo sekretorė, prašė manęs nurodyti savo bankinę sąskaitą, kurią reikia pateikti mokesčių inspekcijai, kad ji man pervestų 200 lt., nes bauda paskirta mano naudai. Pokalbio metu buvau priblokštas: nejaugi už V.Kuznecovą man minimus pinigus ruošiasi mokėti Mokesčių inspekcija? Tačiau kalbėjusi moteris sakė, kad „taip, kol kas pinigus praves VMI“. Tokia tvarka man kelia didelę nuostabą, nes iki šiol buvau įsitikinęs, kad paskirtas baudas, nesvarbu kam jos turi būti sumokėtos, turi mokėti pats kaltininkas, o jei jis to nepadaro gera valia, priteistas sumas turi iš jo išieškoti antstolis. IV. Pareiškėjo prašymas Gerbiama Teisėjų etikos Komisija. Prašau Jūsų nuodugniai įsigilinti į mano išdėstytą problemą, teisėjų L.Paulauskaitės ir D.Jakštienės pareigybinę elgseną ir etikos normų laikymąsi atliekant savo pareigą ir vadovaujantis komisijos nuostatais bei dalinai Teisėjų tarybos kompetencijos aprašu, tinkamaiįvertinti ir priimti teisingą sprendimą šių teisėjų atžvilgiu. Manant, kad tikslinga mane kviestis apklausai į komisijos posėdį, prašau mane apie tai informuoti – visada sutiksiu pakartotinai ir išsamiai paaiškinti šiame rašte išdėstytas, o jei reikės – ir kitas aplinkybes.

2012 m. gegužės 17 d.

Panašios temos:

A.Račas: Ypatingoji padėtis Lietuvoje truks amžinai?

Garliavos [Klonio gatvės] finaliniai akordai. I dalis

Viena garsiausių ir tragiškiausių Lietuvos kriminalinių bylų, kuri liaudyje turi eilę pavadinimų, kaip “Kedžių byla“, “Garliavos byla“, “Klonio gatvės byla“ ir panašiai, keletą metų didesnėje ar mažesnėje įtampoje laikiusi daugelį tautos atstovų, panašu artėja į pabaigą taip ir neišspręsta. Tiesa, intuicija leidžia manyti, kad tai tik laikina pabaiga, panašiai kaip ugnikalnių prislopimas, vėliau galimai išsiliesiantis dar didesniu lavos kiekiu. Pasaulio ši byla nepakeis, tačiau daugeliui Rytų Europos gyventojų ji gali tapti istoriniu [chrestomatiniu] pavyzdžiu, kaip kažkada pakankamai normalų gyvenimą gyvenę tautos, buvo nukreiptos atgal į beteisę visuomenę. Ir jeigu taip tikrai bus, ateities istorikai galės kaltinti ne ką kitą, o visuomenės pasyvumą ir jos egoistišką atsiribojimą nuo svetimo skausmo, išskirtinai siekiant tik savo personalinės gerovės. Tačiau mano įžvalgos šiandiena gal nėra tiek svarbios, tad toliau čia įkeliu tik oficialiąją medžiagą. Parengtą tų piliečių, kurie eilę metų būdami išskirtinėmis asmenybėmis,  neprarado savo žmogiškumo ir išdrįso visu garsu paskelbti apie teisingumo ir teisėtvarkos Lietuvoje, anomalijas.

!=========!=========!=========!=========!=========!========!

VISUOMENINĖS KOMISIJOS 2012 M. GEGUŽĖS 17 D. SMURTO AKTUI GARLIAVOJE IŠTIRTI

IŠVADOS

2012 m. birželio 27 d., Vilnius

 Komisija sudaryta Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės „Už teisingumą“ iniciatyva. Komisijos pirmininkas dr. Saulius Arlauskas – Mykolo Romerio universiteto profesorius Komisijos pirmininko pavaduotoja dr. Zita Šličytė – Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narė, Atkuriamojo Seimo deputatė, teisininkė.

Komisijos nariai:  Vytautas Budnikas – Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas, Kęstutis Milkeraitis – buvęs Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ypač svarbių bylų tardytojas, buvęs Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius, Kazimieras Motieka – Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narys, Kovo 11-osios Akto signataras, buvęs Lietuvos Respublikos Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojas, advokatas, Doc. dr. Romualdas Povilaitis – Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas, Liudvikas Narcizas Rasimas – Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narys, Kovo 11-osios Akto signataras, teisininkas.

 Komisijos paskirtis – nustatyti, ar vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011-12-16 d. sprendimą ir 2012-03-22 nutartį (be prievartos perduoti mergaitę biologinei motinai) 2012-05-17 Garliavoje buvo naudojamas smurtas ir prievarta prieš mažametę mergaitę ir jos gyvenamosios vietos pakeitimą stebėjusius piliečius, ar buvo pažeistas mažametės mergaitės orumas, globėjos teisėjos N.Venckienės teisinės neliečiamybės statusas ir jos konstitucinės teisės.

Komisijos tyrimo teisinį pagrindą sudaro Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, Jungtinų Tautų Vaiko teisių konvencija, Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Baudžiamasis, Civilinis, Baudžiamojo ir Civilinio proceso kodeksai bei kiti nacionalinės teisės aktai, skirti vaiko ir piliečių teisių apsaugai.

Komisijos tiriamąją medžiaga tapo 2012 m. gegužės 17 d. valstybės pareigūnų ir kitų asmenų, dalyvavusių vykdant mažametės gyvenamosios vietos pakeitimą ir perdavimą biologinei motinai vaizdo bei garso įrašai, valstybės institucijų dokumentai, stebėtojų liudijimai, fotonuotraukos, ekspertų išvados ir kiti rašytiniai įrodymai.

Komisija tyrė žodinius ir raštiškus liudijimus, taip pat gausią vaizdo ir garso medžiagą, nustatė Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 gruodžio mėnesio 16 d. sprendimo vykdymo eigą. Taip pat nagrinėjo, ar vykdant 2011 gruodžio mėnesio 16 d. teismo sprendimą valstybės vardu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 29, 33, 36 ir 114 straipsnių nuostatos.

Komisija nagrinėjo, ar buvo pažeistos Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos nuostatos ir jas įtvirtinantys nacionaliniai teisės aktai, kas ir kaip 2012-05-17 naudojo prievartą paimant iš jos gyvenamosios vietos ir perduodant mergaitę jos biologinei motinai, ar buvo pažeistas mergaitės globėjos teisėjos N.Venckienės neliečiamybės teisinis statusas, taip pat ar buvo naudojama prievarta bei smurtas prieš Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 gruodžio mėnesio 16 d sprendimo vykdymo eigą stebėjusius Lietuvos Respublikos piliečius.

KOMISIJA NUSTATĖ:

1. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 str. pažeidimą. JT Vaiko teisių konvencijos 3 str. nustatyta, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Kadangi Deimantės Kedytės biologinė motina Laimutė Stankūnaitė šiuo metu yra Valstybės saugomas asmuo, nes teigiama, kad jos gyvybei ir sveikatai gresia pavojus, mažametė nepagrįstai buvo pasiųsta į ypatingo pavojaus zoną, pas nuolatinės gyvenamosios vietos ir savarankiškų pragyvenimo lėšų neturintį asmenį. Be to, pas tokį asmenį, prieš kurį mažametė baudžiamojoje byloje davė parodymus apie jos seksualinį išnaudojimą.

2. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 12 str. ir Lietuvos Respublikos teisės aktų pažeidimą. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 12 str. 2 punktas imperatyviai nustato, kad Vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą. Taigi teisminio ar administracinio proceso metu, kai vaikui gali būti padarytas neigiamas poveikis, vaikui turi būti suteikta galimybė būti išklausytam nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka. Ši nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 3.164 straipsnyje : “kai sprendžiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma,- per atstovą, ir priimant sprendimą į jo norus turi būti atsižvelgta, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Sprendžiant klausimą dėl globėjo (rūpintojo) paskyrimo ar įvaikinimo, į vaiko norus turi būti atsižvelgiama išskirtinai.”

Vaiko teisės būti išklausytam apsaugą užtikrina LR Civilinio Proceso Kodekso 764 straipsnio 6 punktas; „Vykdant šiame straipsnyje nurodytus sprendimus, turi būti užtikrinta vaiko teisių apsauga“. Atsižvelgiant į visas paminėtas teisines nuostatas, o taip pat į tai, kad mergaitės psichinė būklė buvo pakitusi po 2012-03-23 bandymo perduoti vaiką prievarta L.Stankūnaitei ir mergaitės nebegalima buvo daugiau traumuoti (tai užfiksavo VŠĮ Kauno centro poliklinika 2012-05-07), komisija teigia, kad vaiko išklausymas turėjo būti būtinoji teismo sprendimo priverstinio vykdymo sąlyga. Komisija mano, kad 2012 m. gegužės 17 d. vykdant teismo sprendimą mergaitė nebuvo tinkamai išklausyta, nes netgi nebandyta išsiaiškinti, kodėl mažametė atsisako gyventi su motina.

Komisija atkreipia dėmesį, kad vaiko teisių apsaugos darbuotoja ir antstolė, aiškindamos mergaitei, kad jai privalu vykti gyventi pas mamą, neatsižvelgė į Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje numatytą pagarbą mažametės orumui. Konvencijos 12 straipsnio pirmoje dalyje nurodyta: „Valstybės dalyvės garantuoja vaikui, sugebančiam suformuluoti savo pažiūras, teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais; be to, vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, skiriama daug dėmesio“.

Išvada: Mergaitė nei teisme, nei 2012 m. gegužės 17 d. vykdant teismo sprendimą perduoti ją biologinei motinai tinkamu būdu nebuvo išklausyta, nebuvo aiškinamasi mažametės motyvai nevykti gyventi pas motiną, į jos norus neatsižvelgta, todėl mergaitės gyvenamosios vietos nustatymo klausimas išspręstas šiurkščiai pažeidžiant JT Vaiko teisių konvencijos 12 straipsnį ir su jo taikymu susijusius nacionalinės teisės aktus.

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 19 str. pažeidimą. Komisija atkreipia dėmesį į Antstolio Valdo Zubino 2012 m. sausio 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotus mergaitės motyvus nevykti gyventi pas motiną dėl patirtos seksualinės prievartos. Šie mažametės motyvai, komisijos nuomone, negalėjo būti ignoruojami iki teismo sprendimo vykdymo pradžios ir sprendimo vykdymo metu. Komisija remiasi Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 19 straipsniu, kuris nurodo, kad „valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto , įžeidimų ar piktnaudžiavimo , priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą , kuriuos jis gali patirti iš tėvų , teisėtų globėjų ar kurio nors jį globojančio asmens, imasi visų reikiamų teisinių, administracinių socialinių ir švietimo priemonių“.

Komisijos nuomone, dialogo tarp vaiko ir vaiko teisių apsaugos darbuotojos metu teismo sprendimo vykdymo eigoje, vaiko teisių apsaugos darbuotoja siekė įteigti mergaitei, kad jos tolimesnis gyvenimas pas motiną yra neišvengiamas. Vienintelis vaiko teisių apsaugos darbuotojos ir antstolės veiksmų perduoti mergaitę mamai net ir mergaitei nesutikus, pateisinimas yra teismo sprendimas. Kitų motyvų neatsižvelgti į mergaitės valią komisijai nustatyti nepavyko.  Remdamasi turimais įrodymais, komisija teigia, kad iki vaiko perdavimo motinai, neįkalbėjus mergaitę, kad jis savo valia sutiktu vykti gyventi pas motiną, mažametė galėjo būti perduota Laimutei Stankūnaitei tik panaudojus fizinę prievartą.

Komisija atkreipia dėmesį, kad pagal liudytojų parodymus fizinė prievarta perduodant mergaitę buvo panaudota ir remdamasi tais parodymais bei sukauptais kitais duomenimis, daro prielaidą, kad mergaitės perdavimo biologinei motinai prievartinis veiksmas antstolės buvo iš anksto numatytas, jam buvo iš anksto pasiruošta.

Komisija atkreipia dėmesį į globėjos N.Venckienės liudijimą, kad mergaitė nuo globėjos buvo atplėšta tik kažkuriai iš dalyvavusių pareigūnių užmetus mergaitei ant galvos raudoną audeklą, galimai prisodrintą svaiginamų medžiagų, nes po to iš karto atsileido mergaitės rankos. Šį faktą antstolė viešai neigia. Komisija, peržiūrėjusi video įrašą, pastebi, kad atvykusios pareigūnės, įeidamos į kambarį, įsinešė raudoną audeklą raudoname maiše su užrašu „Danija“. Išnešus mergaitę, išeidamos iš patalpos, pareigūnės minėtą audeklą nešė rankose, jį sulankstė ir atidavė antstolei. Komisija atkreipia dėmesį, kad dvi pareigūnės mūvėjo pirštines, viena iš jų – baltas, beveik iki alkūnių, panašias į gumines (pridedama nuotrauka). Komisijos nuomone, paminėti faktai apie audeklą, galimai prisodrintą svaiginamųjų medžiagų, yra ypač svarbūs ir verti atskiro atsakingų institucijų tyrimo.

Komisija taip pat atkreipia dėmesį į Sigito Martinavičiaus, praėjusio karinę tarnybą spec. daliniuose, liudijimą, kurį patvirtina ir filmuota medžiaga, apie dar vieną galimai panaudotos prieš mergaitę prievartos būdą: mergaitė L.Stankūnaitės ir G.Černiausko buvo išnešama labai skausmingu koviniu būdu susukus kojas, laužiant jas per kelius, taip siekiant, kad mergaitė negalėtų priešintis  (pridedamos nuotraukos).

 Išvada: Valstybės institucijos inicijavo 2012 m. gegužės 17 d. prievartinius veiksmus prieš mažametė, perduodant ją biologinei motinai, šiurkščiai pažeidė JT Vaiko teisių konvencijos 19 straipsnį ir su jo taikymu susijusius nacionalinės teisės aktus bei 2012 m. kovo 22 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartį.

 Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 37 str. pažeidimą

 JT Vaiko teisių konvencijos 37 str. straipsnis įpareigoja valstybę užtikrinti, kad nė vienas vaikas nepatirtų kankinimų ar kitokio žiauraus, nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmių. Pirmojo bandymo prievarta įvykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą 2012-03-23 mažametė buvo sužalota: nustatytas kaklo dešinės pusės apatiniame trečdalyje 6,5 x 0,3 cm nubrozdinimas, analogiško pobūdžio nubrozdinimai nustatyti krūtinės ląstos kairėje pusėje 5 x 0,6 cm, lygiagrečiai 1,5 x 0,2 cm, o kairės pažasties duobėje 0,8x 0,6 cm rausva poodinė kraujosruva (teismo med. gydytojo dr. P.Petreikio išvada). Be to, Psichikos sveikatos centro gydytojai konstatavo „ potrauminio streso sutrikimą“ ir nurodė „ griežtai vengti traumuojančių situacijų, ryškesnio aplinkos, prižiūrinčių žmonių pasikeitimo. Kategoriškai neleistinas fizinės-emocinės prievartos naudojimas“.

 Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3str. pažeidimą

Konstitucijos 3 str. nurodoma, kad Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką. Komisijos nuomonė, 2012-05-17 d. Garliavoje buvo pasikėsinta į konstitucinę tvarką, nes 240 ginkluotų pareigūnų nepagrįstai smurtavo prieš taikius teismo sprendimo vykdymą stebinčius Lietuvos Respublikos piliečius, o taip pat prieš mažametės artimus asmenis ir jos globėją N.Venckienę.

 Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 str. pažeidimą

Konstitucijos 20 str. nurodoma, kad „Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas.“ Garliavoje 201-05-17 nepagrįstai sulaikyta per 30 viešosios tvarkos nepažeidusių ir nusikaltimo padarymu neįtariamų piliečių.

 Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. pažeidimą

Konstitucijos 21 str. nurodyta, kad „Žmogaus asmuo neliečiamas. Žmogaus orumą gina įstatymas. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.“ Komisijos išklausyti liudytojai patvirtino žiaurų pareigūnų elgesį su žmonėmis, jų spardymą kojomis, ašarinių dujų purškimą į akis ir kt.

 Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 str. pažeidimą

Konstitucija skelbia, kad žmogaus būstas neliečiamas, kad be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką; sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Be konstitucinio pagrindo pareigūnai sugadino L. Ir V. Kedžių turtą, išlaužė vartus ir gyvenamojo namo duris, išdaužė langus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 str. pažeidimą

Konstitucijos 33 str. nurodoma, kad „Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį <…> Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką.“ Teisėja N. Venckienė nepagrįstai persekiojama už teismų sistemos darbo trūkumus.

 Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 str. pažeidimą

Konstitucijos 36 str. nustato, kad „Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus. Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisve.“ Garliavoje teismo sprendimo vykdymo eigą stebintys piliečiai buvo neginkluoti, giedojo Lietuvos Respublikos himną ir meldėsi.

 Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 str. pažeidimą

Konstitucijos 114 str. 2 dalis nustato, kad ,,Teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos Prezidento sutikimo“. Po 2012-05-17 įvykdyto mergaitės prievartinio paėmimo akto Garliavoje Policijos departamentas išplatino pareiškimą, kuriame teigia žinantis šią Konstitucijos nuostatą, kuri apima ir draudimą įeiti į teisėjo gyvenamąsias patalpas. Tačiau, nepaisant jo, buvo įsiveržta į teisėjos N.Venckienės gyvenamąją vietą remiantis Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartimi, teigiančia, kad teisėjo imunitetas nėra absoliutus ir siejamas tik su jo nepriklausomumo užtikrinimu jam einant savo pareigas, o šioje byloje N. Venckienė neva dalyvauja kaip privatus asmuo, todėl, anot policijos, teisėjo imunitetas nebuvo pažeistas.

Komisija atkreipia dėmesį, kad policijos pareigūnai vartojo prievartą prieš teisėją ne tik įsiverždami į jos gyvenamąją aplinką, bet ir užlauždami jai rankas. Šią aplinkybę, kad du policijos pareigūnai užlaužė teisėjai N. Venckienei rankas, patvirtino ne tik teisėja N.Venckienė, tai viešai pripažino ir aukšti policijos pareigūnai.

Komisija pažymi, kad Konstitucija nesuteikia teisės Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjai R. Šidlauskienei (2012-03-22 nutartis) plečiamai aiškinti Konstitucijos nuostatų, t.y. nustatyti, kada galima pažeisti Konstitucijoje nurodytą teisėjo imunitetą, o kada ne, todėl teisėja akivaizdžiai viršijo savo kompetenciją. Komisijos nuomone, akivaizdu, kad net ir vykdant teismo sprendimą, įsibrauti į teisėjos būstą, taikyti jai fizinę prievartą (laužyti ar sukioti teisėjos N.Venckienės rankas), reiškia suvaržyti teisėjos laisvę, o tai negalėjo būti daroma be Lietuvos Respublikos Seimo sutikimo. Komisijos nuomone, net ir pats Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartis, kuri nurodė būtinumą vykdant minėtą teismo sprendimą taikyti prievartą, negalėjo būti priimta be Lietuvos Respublikos Seimo sutikimo. Iš to darytina išvada, kad teismo sprendimai ir nutartys, leidžiantys jėga brautis į teisėjų būstą, taikyti fizinę prievartą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Komisija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 47 str. 2 dalis nustato, jog ,,Draudžiama įeiti į teisėjo gyvenamąsias ar tarnybines patalpas, daryti ten arba teisėjo asmeniniame ar tarnybiniame automobilyje, arba kitoje asmeninėje susisiekimo priemonėje apžiūrą, kratą ar poėmį, taip pat atlikti teisėjo asmens apžiūrą ar kratą, jam priklausančių daiktų ir dokumentų apžiūrą ar poėmį, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus“.

Komisija taip pat pastebi, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartis, teigianti, kad teisėjo imunitetas nėra absoliutus ir siejamas tik su jo nepriklausomumo užtikrinimu jam einant savo pareigas, todėl N. Venckienė, šioje byloje būdama globėja, dalyvauja ne kaip teisėja, o kaip privatus asmuo, prieštarauja Teisėjų garbės teismo veiksmams, nes Teisėjų garbės teismas kėlė drausmines bylas teisėjai N.Venckienei už jos pasisakymus šioje byloje kaip teisėjai, o ne kaip privačiam asmeniui.

Komisijos nuomone, be Lietuvos Respublikos Seimo sutikimo įsibrauti į teisėjos gyvenamąją aplinką ir taikyti teisėjai fizinę prievartą negalima net ir vykdant teismo sprendimą, todėl teisėjos atkirtis policininkui, neteisėtai įsilaužusiam į teisėjos gyvenamąją aplinką ir neteisėtai užlaužusiam teisėjai N.Venckienei rankas, turi būtinosios ginties požymių, o tai reiškia, kad baudžiamoji byla teisėjai N.Venckienei neturi būti keliama. Įsibrovimas į teisėjos N. Venckienės gyvenamąją aplinką yra neteisėtas ir atitinka Baudžiamojo kodekso 165 str. nurodyto nusikaltimo požymius.

Komisijos nuomone, šio nusikaltimo subjektais gali būti teismo sprendimo vykdytojai, kurie neatliko savo funkcijų – iš anksto neinformavo globėjos apie vaiko perdavimo motinai tvarką, neišsiaiškino ar mergaitė pasiruošusi vykti pas mamą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog sutinkamai su Konstitucijos 6 straipsniu ,,Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija“. Todėl aiškinti Konstituciją žmogaus teises siaurinančia kryptimi yra aiškiai neleistina nei teismui, nei prokurorui, nei įstatymų leidėjams. Komisijos nuomone vykdant teismo sprendimą, buvo nepagrįstai siaurinamos mažametės, jos globėjos ir Lietuvos Respublikos piliečių teisės. Komisijos nuomone, policijos pareigūnai, pažeisdami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnį, įtvirtinantį teisėjo neliečiamybę, braudamiesi į privačią teritoriją, nepagrįstai sugadino svetimą turtą, pažeidė Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 2 dalį („Policijos pareigūnai, vykdydami jiems suteiktus įgaliojimus, vadovaujasi tik įstatymais“). Teisėja N.Venckienė ir kiti jos aplinkos žmonės, kai buvo vykdomas mažametės mergaitės poėmis, pagal Konstitucijos 3 straipsnį turėjo teisę priešintis neteisėtiems policijos veiksmams. Teisėja N.Venckienė nurodo, kad ranka, kurią jai užlaužė pasaulio sambo vicečempiono titulą turintis pareigūnas M.Gušauskas, buvo sužalota, ir ji nevalingai trenkė M.Gušauskui. Profesionalaus kovų menų sportininko Vaido Šlapiko nuomone, N.Venckienei ranka galėjo būti laužiama sąmoningai tokiu skausmingu būdu, kuris moterims automatiškai sukelia šoko ar isterijos būseną. Komisija, negavusi policijos filmuotos medžiagos, negali įvertinti, kokiu būdu buvo laužiama teisėjos N.Venckienės ranka, tačiau mano, kad tai yra svarbus faktas dėl N.Venckienei reiškiamų kaltinimų pasipriešinus policijos pareigūnui.

Išvada:

Kėdainių rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 22 d. nutartimi plečiamai išaiškindamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 str. nuostatas, šiurkščiai ją pažeidė. Policijos pareigūnai viršijo savo įgaliojimus, nesilaikydami Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 47 str. nuostatų. Komisija pastebi, kad 2012-05-17 Klonio gatvėje buvusių daugumos liudytojų teigimu, tie pareigūnai, kuriems buvo privalu įvykdyti teismo nutartį – antstolė, vaikų teisių specialistės ir psichologė – buvo praleisti prie namo durų ir jiems nebuvo nei aktyviai, nei pasyviai priešintasi. Taip pat liudijimuose teigiama, kad privačiame Kedžių kieme su savininkų sutikimu susirinkę stebėtojai buvo organizuotai sutarę nesipriešinti pareigūnams, giedoti, melstis ir tik stebėti situaciją. Tą patvirtina ir vaizdo medžiaga.  Todėl, komisijos nuomone, policijos veiksmai, panaudojant smurtą „kliūčių šalinimui“, buvo skirti ne „šalinti kliūtis“ teismo sprendimui įvykdyti, o šalinti prievartinio mergaitės paėmimo liudininkus. Tik taip galima kvalifikuoti antstolės ir policininkų veiksmus be teismo sprendimo nusukant Kedžių namų vidaus kameras, iš patalpos pašalinant prievartą galėjusius paliudyti asmenys, iš anksto paruošiant pridengiamuosius skydus, kuriais bandyta dengti mergaitės išnešimą.

Komisijos nuomone, policija naudojo neproporcingą jėgą prieš beginklius žmones, nebandė tartis, kaip reikalauja Policijos veikos įstatymas. Kaip rodo filmuota medžiaga ir kaip teigia liudininkai policija be įspėjimo puolė žmones, nes garsinis policijos įrašas, įspėjantis apie galimus policijos veiksmus, buvo įjungtas vėliau. Pasak liudininkų, policininkų buvo apie du – tris kartus daugiau (240), nei privačiame kieme susirinkusių stebėtojų (įvairiais vertinimais apie 80 – 100). Liudininkų teigimu ir remiantis vaizdo medžiaga matyti, kad policija turėjo šautuvus, naudojo dujų balionus, gumines lazdas, be įspėjimo puolė nesipriešinančius, beginklius, žmones, juos stumdė, trankė, laužė rankas, vilko grindiniu, spardė, buvo naudojamos guminės lazdos, dujos, spec.skydai, gąsdinama šunimis. Turima medžiaga rodo, kad buvo paniekinta ir Lietuvos valstybinė vėliava, taip pažeidžiant Valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Savo liudijimuose apie jiems padarytą žalą teigia dauguma stebėtojų: tai stiprūs nerviniai sukrėtimai, depresijos, mėlynės, kiti nesunkūs kūno sužalojimai, sudraskyti rūbai, sudaužyta foto technika ir pan.

 Dėl smurtinių policijos veiksmų labiausiai nukentėjo:

a) Dailininkas Rimantas Radišauskas. Po skysčio purškimo į akis nukrito, buvo spardomas, dėl ko prasidėjo inkstų uždegimas, šlapinosi kraujais, buvo smaugiamas. Sužalojimai vėliau fiksuoti medicinos įstaigoje.

b) Fotomeninkas diabetininkas Juozas Valiušaitis. Gavo smūgį į krūtinę, užlaužtomis rankomis nutemptas į policijos mašiną, į jo prašymą leisti pasiimti insuliną neatsižvelgta, po 2 valandų sulaikymo patalpoje iškviesta greitoji pagalba insulino neturėjo, o iš Valiušaičio medikai pasišaipė „prisišokinėjai“. Tik dar po valandos iškviesta antra greitoji pagalba suteikė pagalbą ir išvežė į Kauno klinikas, cukraus kiekis kraujyje normą viršijo šešis kartus. Sveikatos būklė fiksuota medicinos įstaigoje.

c) Kęstutis Dudėnas. Policininkai, panaudoję kovinį veiksmą, parvertė jį ir nugara gulintį ant žemės su kietu buku ilgu daiktu smūgiavo į simfizio dešinę sritį. Po to K.Dudėnas buvo nuvežtas į policiją, iš ten greitąja pagalba į Kauno klinikas, hospitalizuotas nuo 05.17 iki 05.24. Iki šiol gydomas ambulatoriškai. Sužalojimai fiksuoti medicinos įstaigoje.

d) Vyčio kryžiaus ordininkas, buvęs disidentas, invalidas Algirdas Petrusevičius. Po skysčio purškimo į akis kurį laiką nieko nematė, prarado pusiausvyrą.

e) Vaclovas Stončis. Purškiamas skystis pateko jam ant rankos, nuplovus skaudėjo dar tris valandas.

f) Hipertonikė Olga Girdauskienė. Jai policininkas trenkė į pilvą, stumdė ir garsiai prašė jam paduoti „elektrošoką“. Vėliau medicinos įstaigoje O. Girdauskienei konstatuotas stuburo sumušimas ir mėlynės.

g) Teisininkė Evelina Matjošaitienė. Ji „dėl netinkamo patrulių vairavimo ir stabdymo kilus avarinei situacijai nukrito tarp sėdynių, ko pasekoje pasidarė labai negera“ ir prie policijos komisariato laukusi greitoji ją išvežė į ligoninę.

h) Režisierė Neris Karpuškaitė – Akelaitienė. Vesdamas policininkas sužalojo ranką, įtariama, kad prieš ją naudotas elektrošokas.

i) Greitoji pagalba suteikta cukriniu diabetu sergančiai L.Kedienei ir dėl padidėjusio kraujospūdžio A.Skučienei.

Komisijos nuomone, tokiais savo veiksmais policija šiurkščiai pažeidė Policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 1 dalį, 21 straipsnio 1 ir 3 dalį, 23 straipsnio 1, 5 ir 8 dalį, 24 straipsnį.

Komisijos nuomone, į policijos komisariatą neteisėtai buvo išvežta virš 30 piliečių, tarp jų iš namų basa išnešta septyniasdešimtmetė močiutė L. Kedienė, kuriems vėliau nebuvo surašyti jokie protokolai ar aktai, taip pažeidžiant Policijos veiklos įstatymo 18 straipsnio 2 dalį.

Komisijos nuomone, 2012-05-17 nuo ankstaus ryto maždaug dviejų kilometrų spinduliu nuo Kedžių ir Venckų namų uždraustas bet koks judėjimas, taip pat Garliavos mokykloje iš vakaro atšauktos pamokos yra taip pat neproporcingas policijos jėgos panaudojimas, pažeidžiantis piliečių teises į laisvą judėjimą ir nepilnamečių teises į mokslą.

Komisija atkreipia dėmesį, kad jau beveik mėnuo, kaip prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo prievartos panaudojimo Garliavoje, tačiau minėti civiliai dėl prieš juos panaudotų smurtinių veiksmų iki šiol nėra apklausti.

Išvada:

Policija naudojo neproporcingą jėgą ir nebūtinas spec.priemones prieš beginklius ir nesipriešinančius žmones, nebandė tartis, todėl savo veiksmais šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Policijos veiklos įstatymą, Valstybinės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymą. Kiekvieno šio prievartos akto dalyvio – nuo organizatorių iki vykdytojų – veiksmai turi būti atitinkamai įvertinti Baudžiamojo kodekso, Civilinio kodekso, Policijos veiklos įstatymo bei kitų teisės aktų požiūriu.

Prie Išvadų pridedama tiriamoji medžiaga:

1. 2012-06-21 Principinės Komisijos išvados – 4 psl.

2. Fotonuotraukos – 5 psl.

3. Mergaitės perdavimo iššifruotas garsinis įrašas – 5 psl.

4. 2012-05-24 Policijos departamento pareiškimas dėl įvykių perduodant mergaitę L.Stankūnaitei – 2 psl.

5. Žodiniai liudijimai komisijai – 1 kompaktinis diskas

6. Rašytiniai liudijimai – 76 psl.

Komisijos pirmininkas dr. Saulius Arlauskas, Mykolo Riomerio universiteto profesorius

 

!=========!=========!=========!=========!=========!========!

Jūsų Ekscelencija,

Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite,

 

Mes, Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės „Už teisingumą“ suburtos visuomeninės komisijos nariai, kreipiamės į Jus, siekdami Jums įteikti komisijos atliktą Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimo perduoti mažametę mergaitę motinai įvykdymo 2012-05-17 aplinkybių nepriklausomą tyrimą.

Manome, kad su mūsų tyrimo rezultatais yra būtina supažindinti Jus, kaip Konstitucijos garantą, nes šioje vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir perdavimo motinai procese veikiant valstybės vardu buvo organizuotai pažeista konstitucinė tvarka. Mūsų nuomone, visa tai apnuogino sistemines mūsų demokratinės valstybės institutų veikimo problemas. Komisijos narius ypač jaudina tai, kad užsitęsiantis laike ir žmogaus teises pažeidžiantis rezonansinių bylų tyrimas demoralizuoja visuomenę, o taip pat formuoja iškreiptą teisinę sąmonę. Jau gyvename situacijoje, kai žmonės, turintys tvirtus moralinius įsitikinimus, visuomenės informavimo priemonėse žeminami, iš jų tyčiojamasi, kai žmonių ar valstybės preigūnų viešai išreiškiama nuomonė apie tai, ko reikalauja Konstitucija ar žmogaus teisių sauga, traktuojama kaip veikla, kenkianti tariamam teisėtumui. Komisija nuogąstauja, kad toliau nesiimant reikiamų priemonių, moralinė atmosfera visuomenėje gali tik blogėti, politinė įtampa augti. Tai itin kenks teisinei sistemai, o panašūs konstitucinės tvarkos pažeidimai turės tendenciją kartotis.

Komisija prašo Jūsų savo dekretu suburti kvalifikuotų ir autoritetingų specialistų grupę, kuri ne tik teisiniu, bet ir politiniu aspektu visapusiškai ištirtų vaiko perdavimo motinai procesą, įvertintų dalyvavusių valstybės institucijų įstatymų nustatytas veikimo galimybių ribas ir jų faktiškai atliktą vaidmenį bei pateiktų siūlymus dėl mūsų valstybės teisinės ir institucinės sistemos tobulinimo.

Mes būtume labai dėkingi, jeigu Jūs, susipažinusi su mūsų pateikta medžiaga ir išvadomis, nuspręstumėte Jums patogiu laiku susitikti su komisijos nariais ir nuodugniau pasikalbėti apie atlikto tyrimo rezultatus bei apie galimus situacijos valstybėje gerinimo kelius.

Pagarbiai-

komisijos pirmininkas dr. Saulius Arlauskas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Tel.: 8 610 17870, el. paštas: saularl@mruni.eu

2012-06-27, Vilnius

!=========!=========!=========!=========!=========!========!

R.Matelis. Gyvenimas Lietuvoje: Bendravimas su valdžia

Asmeniškai aš apie 30 metų svajojau apie Lietuvos Nepriklausomybę. Kai kas supras, kad tai tikrai ilgas laukimas. Kai kam tai atrodys begalybė, o kai kam gal visai suprantamas laikotarpis. Tai priklauso nuo skaitytojo amžiaus. Pagaliau nesvarbu kas kaip tai vertinsite. Kur kas įdomiau – ko sulaukėme. Nes tai palietė daugelį: tiek tuos, kurie nebeapsikentę emigravo, tiek tuos, kurie kramto plutas laisvoje post tarybų Lietuvoje. Bet nesiruošiu šiame straipsnyje aimanuoti. Norint susigrąžinti prarastą gyvenimo kokybę, reikia atkakliai kovoti.

„Su kuo?“ – paklausite? Tebūnie tai atviras klausimas. Nes daugelis Jūsų atsakymus žinote ir be manęs. O apibendrintai pasakius – su tais, kurie pavertė mūsų gyvenimus minipragaru. Ir su tais, kurie manipuliuodami pažadais, agitacija ir… gerais ryšiais, susėdo į aukštus, nieko neįpareigojančius, bet gausias pajamas užtikrinančius krėslus.

Bet gausios pajamos gi ne viskas. Matomai todėl valdžioje esantys ponai susimąsto įvairių, tik jiems malonių pramogų. Nuo seno žmonės nuoboduliui vaikyti imdavosi kokių nors žaidimų. Bet ne visi mėgsta kortas, sprigtukus ar „Riči rač“, todėl nuolatos kuriama vis kas nors naujo. Žaidimų įvairovė neturintiems problemų kaip susimokėti už būstą ar duoną, pakankamai plati, tačiau su laiku įsivyrauja vis naujos ir naujos pasismaginimo formos. Iš senųjų žaidimų šiandieninės Valstybės vadovams dar labai įdomus žaidimas „Labirintas“, kurio metu partneris – eilinis paprastas žmogelis turi sukti galvą ne tik kaip patekti pas vadovaujantį darbuotoją, bet dažnu atveju ir pas gydytoją, architektą ir panašiai. Tačiau naujovių konstruktoriai nemiega taip pat ir tarpe kitų, sukūrė dar negirdėtą, nežinau ar pavadinimą turintį, bet labai įspūdingą žaidimą. „Atspėk su kuo kalbi“ – sąlyginai, prisimindamas seną TV laidą „Atspėk kainą“ pavadinsiu jį, nors ne mažiau tiktų ir „TU greit palūši“, nes šį žaidimą jei ir laimėsi, tai gyvenimą pasitrumpinęs bent dešimtmečiu būsi tikrai. Ši naujovė dideliu greičiu prasiskyrė kelią į pačius viršutinius valdžios piramidės sluoksnius ir pasiekė jau premjerą, jo kanclerius, ministrus ir kitus garbius ponus. Sako ir Prezidentė jį vis labiau mėgsta, bet aš kol kas dar neįsidrąsinau, tad bandau ši žaidimėlį su premjero komanda. Iš karto pasakysiu, kad tai simultano stiliaus žaidimas, jame turi žaisti vienas prieš visus, tuo tarpu tavo partneriai, kai pavargsta nuo tavo atkaklumo, gali bet kada keistis tarpusavyje. Maža to, partneriams galima naudoti ir samdomus asistentus, tad tavo šansai krenta dar labiau…

O koks gi prizas laimėjusiems? – tikriausiai pasidomėsite. Į tai konkretaus atsakymo neturiu, nes niekada nežaidžiau anoje barikadų pusėje, bet intuityviai jaučiu, kad prizai labai vertingi. Prisimenate seną frazę „Ne iš dvaro lošiam“? Tada tikrai lošdavom nebent iš kelių kapeikų, bet šiuo atveju man regis šis posakis tikrai nebegalioja. Nes bent jau tavo prarastas vertė kartais gali viršyti ir kelis dvarus. Tiesa, oponentas, nenorėdamas labai skaudinti tavęs, dažnai nustato tam tikras kainas, pagal kurias tu turėtum susivokti, kad tavo dvaras tikrai tik šuns būdos vertės.

Viena pirmųjų mano partijų buvo trumpa, o aš ją pralaimėjau pakankamai gėdingai. Nes pradėjau ją visai nesiruošęs, tad netrukus pasidaviau. Vis tik, ji klasikinė, todėl aš, tarsi koks padorus šachmatistas, aprašiau ją savo virtualiame vadovėlyje “www.matelislt.wordpress.com“. Jei kam įdomu, šis skyrius vadinasi „Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? Atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui“, o su juo susipažinti galite tiesiog pele spustelėję ant pavadinimo. Tada, išeidamas iš virtualaus vyriausybės kazino, teištariau: „Vyriausybės žodis turėtų skambėti solidžiai, o, deja, klausosi komiškai“

Pradėdamas antrąją savo partiją aš jau pasistudijavau taisykles, kurias dabar įprasta labiau vadinti įstatymais. Ir šią partiją pradedu kupinas ryžto nugalėti. Pilnai suvokiu, kad ji man kainuos gal minėtą dešimtį gyvenimo metų, o gal ir daugiau, bet žinau – lošiu ją iki pergalės. Tiesa, buvau pamiršęs paminėti, kad šis žaidimas turi ir vieną pliusą – ritinėdamas savo šešiaakį kamuoliuką, gali pataikyti ir ant gerų fantų, kurie vadinasi „Vietiniai teismai“ , „Strasbūro teismas“  arba „Lisabonos sutarties galios“ . Yra ir menkesnių, kaip „Kreipimasis į …, …“. Šie fantai nėra absoliutūs ir kartais gali ir nesuveikti, tačiau jei ridenimą darai pakankamai susikoncentravęs, panašiai kaip boulinge ar bilijarde, tikimybė labai didelė. Be to, pagal žaidimo taisykles, kai pasimato, kad tu gavai fantą, priešininkas turi teisę tau siūlyti išpirką. Na, sakysime, matydamas, kad tu laimi visą partiją, jis gali tau pasiūlyti laimėjimą 90% ir tada sutartumėte, kad tu atsisakai fanto. Suprantama, tokio aukšto procento tau tikrai niekas nesiūlys iš karto. Norėdamas įsitikinti tavo mąstymo gebėjimais jis pradžioje blefuos, siūlys 30, vėliau 50 procentų. Ir tik jei pamatys, kad tavo viršugalvį dengianti aura yra pakankamai stipri, jis suvoks, kad geriau parlaimėti 90 nei visą 100 procentų. Bet jis gali tai suvokti ir per vėlai, o tada, už dar tam tikrą savo sveikatos indėlį, tu laimėsi viską, kas tau priklauso. Žaidimas įdomus dar ir tuo, kad nugalėjęs pilietis įgauną dar vieną prizą – teisę kovoti superfinale. Dėl neturtinės žalos, t.y. prarastų sveikatos ląstelių kompensacijos. Ji neturi matematinių formulių, bet kartais iškrenta visai neblogas prizas.

Taigi antrąją partiją pradėjau tuo pačiu, paprastu, bet pakankamai motyvuotu ėjimu – laišku premjerui A.KUBILIUI. Kaip ir pirmąjį kartą, matyt nežinodamas atsakymo, jis laiško gal nelietė, o gal permetė jį kanclerio pavaduotojui O.ROMANČIKUI, kuris reagavo žaibiškai ir persiuntė jį Žemės ūkio ministerijai , ir, sutinkamai su žaidimo taisyklėmis apie tai signalizavo mane. Kadangi oponentas nepataikė [buvau įvardinęs raštą „Premjerui asmeniškai“] man atsirado galimybė daryti du ėjimus iš eilės ir aš tuo pasinaudojau. Pasiunčiau paklausimą kanclerio pavaduotojui „Ar premjeras matė mano laišką?“ ir Kreipimąsi į visus seimo narius .

Iš kanclerio pavaduotojo atskriejo automatiškai sugeneruotas atsakymas – O.ROMANČIKAS  ilsisi [atostogauja, matyt toks greitas atsakymas man pareikalavo tam tikros relaksacijos]. Todėl turėjau paruošti naują pasą artimiausiai esančiam žaidėjui. Šioje situacijoje juo buvo pats kancleris Deividas MATULIONIS.  Deja, dabar neatspėjau su kuo kalbu. Mat, kaip jau minėjau, gavęs laišką iš pareigūno niekada negali būti tikras, kad jis ir toliau su tavimi kalbės. Tad siunčiau Matulioniui , o gavau atsakymą iš, ko gero, laisvai samdomo asistento Dariaus STRODOMSKO, žaidžiančio savo patronės – Komunikacijos departamento Piliečių ir atviros Vyriausybės skyriaus vedėjos Vidos NAGURNAITĖS pavedimu. Kadangi čia, intensyviosios homoterapijos etape susidarė priverstinė pauzė, beveik galėčiau baigti ir šį rašinuką. Pažadėdamas, kad jo tęsinys, kaip ir pats žaidimas, bus nuolatos atnaujinamas.  Tačiau Vidos NAGURNAITĖS atsakymas, nors ir ne premjero, vis tiek reikalauja analizės. Nes žaidimas tuo ir klastingas, kad jame gali būti nematomų „povandeninių rifų“. Tad perkopijuoju šį 1,5 puslapio laiškelį ir paskaitykime jį…

Dabar įkeliu du “bazinius“ dokumentus [priedai Nr. 1, 2], kurių pagrindu ir atsirado šis straipsnis, o žemiau, žaliu šriftu mano analizė.

p. Deividui Matulioniui, Ministro Pirmininko Kancleriui deividas.matulionis@lrv.lt Romualdo Matelio, Gyv. Xxxxxxxx XX-XX Kaunas, XXXXX, reromaka@mail.ru 2012 m. balandžio 30 d. PAKLAUSIMAS             Šiandiena gavau LRV kanclerio pavaduotojo O.Romančiko pasirašytą raštą [ruoštą p. D.Strodomsko] Nr. M-831/33-243, kurio originalas išsiųstas į Žemės ūkio ministeriją. Juo Žemės ūkio ministerijos prašoma, kad išnagrinėtų mano „pareiškime keliamus klausimus“ [tai mano 2012 m. balandžio 22 d. Viešas pareiškimas – paklausimas Premjerui Andriui KUBILIUI,  [kopiją prisegu]. Šį pareiškimą aš buvau adresavęs A.Kubiliui su prierašu – asmeniškai, todėl noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM. Tuo pačiu, jei tai padaryta be Premjero nurodymo, norėčiau gauti informaciją kieno nurodymu ir kodėl priimtas toks sprendimas. Nes mano rašte keliami klausimai ne apie Žemės ūkio ministerijos veiklos klausimus, o LR Vyriausybės priimtus teisinius aktus. Šį paklausimą siunčiau gauto atsakymo autoriui, p. O.Romančikui, tačiau netrukus atskriejo automatinis pranešimas su tekstu „Esu atostogose. Darbo vietoje būsiu gegužės 10 dieną. O.Romančikas“ , todėl taupydamas laiką, peradresuoju savo paklausimą Jums, Gerb. D.Matulioni. Paklausimą Jums siunčiu elektroniniu paštu. Būsiu dėkingas, jei atsiųsite patvirtinimą apie jo gavimą. Neprieštarauju, kad ir atsakymas būtų siunčiamas tik elektroniniu paštu Pagarbiai, Romualdas Matelis                             _          _          _

~~~M~~~A~~~N~~~O~~~~~K~~~O~~~M~~~E~~~N~~~T~~~A~~~R~~~A~~~S~~

Pasilinksminimui pradėsiu nuo V.Nagurnaitės vadovaujamo skyriaus pavadinimo. „Piliečių ir atvirosios vyriausybės“ skyrius, na argi ne žavingai skamba? Tik susirašinėdamas, o reiškia sutikęs su primestu sveikatą alinančiu žaidimu, pilietis gali sužinoti, kad mūsų vyriausybė ATVIRA. Hmmm, kažin ką reiškia tas atvirumas? Gal, kad vyriausybė planuoja visus piliečius, bandančius apginti savo teisėtus interesus, ateityje atvirai pasiųsti po velnių? Nes tokių požymių matosi perskaičius kad ir vakarykštį Dano NAGELĖS straipsnį <Privatus turtas būtų atimamas viešiau> „Respublikoje“. Ir čia negaliu neprisiminti savo senėlesnio straipsniuko apie po raštais “mėtytu“, pakankamai cinišku užrašu “Tikime laisve”. Jame išreiškiau nusistebėjimą šia sąvoka, siuntinėjama piliečiams po raštais, kaip sudėtine atsakymo į paklausimus dalimi. Gerokai pasipiktinęs kėliau klausimą kokia gi laisve tiki Lietuvos valdžios institucijos? Ar tik ne laisve savivaliauti kaip tinkami? Tyla tada buvo, niekas niekaip tarsi ir nesureagavo, bet… vis tik sureagavo, nes netrukus pradėjau gauti raštus su kitokiu logotipu ir pakankamai mįslingu užrašu „Laisvės liepsna“. Tada pagalvojau, kad jau kažkieno laisvė ėmė liepsnoti. Aišku, gyvendamas Lietuvoje tikrai mačiau, kad valdininkų laisvė vis dar neliepsnoja. Bet žmonių, eilinių piliečių, po truputį – taip. Šiandiena, kaip matome, laiškai ateina jau ir be šio „svarbaus“ atributo. Gal susiprato, kad nereikia gyventojų erzinti? O gal nusprendė, kad tai žmonių laisvė jau suliepsnojo? Bet ne, jei taip vyriausybė mano, tai klysta. Jau vien Klonio gatvės įvykiai rodo, kad ne žmonių laisvė suliepsnojo, o valdžios dantys ėmė atšipinėti.

Na, paskaitykime toliau ponios Vidos atsakymą. Pirmoje 14 eilučių pastraipoje išsakyta viena mintis – Ministro pirmininko tarnyboje užregistruoti raštai turi teisę būti perduoti nagrinėti pavaldžioms institucijoms. Valio, gerbiamieji, nagrinėkite, aš neprieštarauju. Nagrinėkite kaip naujieną, kaip problemą ar dar kokiu aspektu. Aš gi pretenzijos dėl to nekėliau. Ir ant savo rašto nebuvau uždėjęs „grifo“ – VISIŠKAI SLAPTAI. Tačiau buvau užrašęs, kad savo raštą adresuoju “ASMENIŠKAI“ Premjerui. Tad ir kanclerio klausiu tik vieno dalyko – „noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM.“ Į antrą klausimo dalį tarsi ir atsakyta: ne premjeras nurodė, o pasinaudota sau susikurtu įstatymu [atrodo nesuklysiu manydamas, kad 2009 metais premjeru jau buvo A.Kubilius?]. O ar jis skaitė?

Antroje pastraipoje sužinome, kad ŽŪ ministerija paprašyta „<…> apie nagrinėjimo rezultatus informuoti (mane) bei Ministro pirmininko tarnybą. Gauta informacija <…> bus perduota ir Ministro pirmininko sekretoriatui“. Iš čia aiškėja, kad vyriausybėje funkcionuoja tarsi dvi, tarpusavyje mažai susijusios tarnybos – Ministro pirmininko tarnyba ir Ministro pirmininko sekretoriatas. Ką gi, pasitelkus logiką panašu, kad tarnyba veikia labiau savarankiškai, o sekretoriatas, matomai, kasdieniškai susijęs su premjeru. Puiku, reškia ŽŪM atsakymas [išvada] pasieks bent jau premjero duris. Tik ar prasivers jam? Nes iš tolo stebint galima pagalvoti, kad ten kokia nors sekretorė ir vėl gi pati nuspręs ar verta A.Kubiliui vargintis dėl kažkokio piliečio Matelio keliamo klausimo… O vis tik atsakymo aš lauksiu ne iš ŽŪ ministerijos, nes jos padalinys – NŽT man jau yra atsiuntęs menkavertį ir absurdišką atsakymą, o iš premjero. Nes noriu būti tikras, kad jis ASMENIŠKAI žino apie neteisybę, kurią daugelio per okupaciją nukentėjusių piliečių atžvilgiu, jo parašu įteisino LR Vyriausybė… Nes tai faktorius, kuris dabar moderniškai vadinamas reitingu. Ir jis laikytinas tiek paties premjero, tiek ir visos jo vadovaujamos Konservatorių partijos.

Trečioje pastraipoje matome švelnų kaltės dėl žmonių mulkinimo ir apiplėšimo suvertimą Žemės ūkio ministerijai. Gal būt, nežinau, tačiau mane pasiekusios žinios kitokios. Mane agentūra VBS buvo informavusi kiek kitaip, kad tai Aplinkos ministerijos iniciatyva atliktas kompensuojamos žemės dydžio [liaudiškai sakant – netikėtai, daliai tautiečių – špygos atkišimas] sumažinimas nuo 20 iki 12 arų. Ir visai nedžiugina žinia, kad tai kolektyvinio darbo pasekmė. Nes kiekvienas mąstantis žmogus puikiai supranta, kad sveikatos apsaugos ministrui gali būti visai neįdomu ar kauniečiai gaus 20 ar 12 arų kančioje 20 metų lauktos žemės. Tad jis, kaip ir bet kuris kitas žmogus, šioje pozicijoje savęs paprasčiausiai gali neapsunkinti ir tik mechaniškai pakilnoti ranką kur yra kažkieno prašomas. Be to, esant tokiai tvarkai, kyla tam tikras įtarimas ar tikrai didi yra premjero pareigybė? Visame pasaulyje tai labai svarbi persona, nes ministras pirmininkas, tarsi tos šalies genijus, viską žino, kas vyksta jo valdžios plotuose. Pro garbų premjerą niekas nepraslysta nepastebėtas, jis taria galutinį žodį teisingai spendžiant visas socialines ir ekonomines bei panašias problemas. Kai kuriose valstybėse premjeras kur kas svarbesnis ir už prezidentą, nes tai žmogus asmenybė. Tikiuosi, netrukus sužinosime ką turime Lietuvoje…

O va paskutinioji, ketvirta pastraipa man kelia ir tam tikrą nusistebėjimą ir, gal, net pasipiktinimą. Ponia, o gal panelė V.Nagurnaitė, man maloniai paaiškina, kad aš galiu pasinaudoti Peticijų įstatymu ir parašyti peticiją, vardan to, kad vyriausybės „plika“ akimi matomi ir mano rašte jau detaliai išvardinti įstatymų ir Konstitucijos pažeidimai būtų pripažinti negaliojančiais. Atleiskite gerbiamoji Nagurnaite, bet ar Jūs suvokiate ką siūlote? Peticija geras dalykas, jei nori įteisinti kažkokį naują, visai ar daliai visuomenės svarbų teisinį aktą. Tačiau kam ji tada, kai aš jau viską išvardinau raštu premjerui? Tam , kad neįtinka rašto pavadinimas? Na jei jau taip, tai aš viešai pareiškiu, kad neprieštarauju, kad Jūs mano raštą Premjerui laikytumėte ne raštu o peticija. Regis visi puikiai suvokiame koks pasibaisėtinai niekingas ir valstybei beveik visada žalingas yra biurokratizmas. O jūs man siūlote rašyti peticiją… Ar tai ne biurokratizmas? Ar vyriausybėje dirba  robotai, kuriems reikia pateikti raštus tik pagal tam tikrus failus? O ar Jūs žinote koks sunkus darbas ruošti ir „stumti“ peticijas? Ar už tą milžinišką darbą man bus išmokėta premija ar atlyginimas? Tikriausiai po visų klaustukų sudėsite žodelius „NE“. Tada man belieka pridurti, kad aš, kaip ir visi LR piliečiai savo privalomų mokesčių tvarka, skiriu dalį lėšų vyriausybės išlaikymui. Vardan to, kad ji sklandžiai funkcionuotų ir tinkamai sureguliuotų mano ir visos tautos gyvenimą…

Be abejo, šis raštas tik mano minčių išraiškos grožinė forma. Vidai Nagurnaitei jau artimiausiu metu parašysiu oficialų raštą. Taip, kaip yra priimta civilizuotame pasaulyje. Tačiau skaitytojams biurokratiniai raštai tikrai vargu ar būtų įdomu, todėl pasistengiau išdėstyti situacijos absurdiškumą. Viliuosi, kad bent kažkam į užklydusiųjų į mano rašinukus, šis raštas atvėrė akis apie mūsų sistemos ydas. Tikiuosi, kad atsiras ir daugiau pasekėjų, kurie teisinėmis priemonėmis ir cenzūrine forma prabils apie kitus mūsų gyvenimo skaudulius. Nes kol kas visas gyvenimas sukasi tik peticijų lygmenyje. Pabaigai noriu padėkoti – Ačiū vyriausybei, kad man dar nesiūlo rengti referendumo.

R.Matelio viešas laiškas Premjerui Andriui KUBILIUI

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vadovui,

Premjerui Andriui KUBILIUI

Gedimino pr. 11, Vilnius,

01103 mptarnyba@lrv.lt

2012 m. balandžio 22 d.

Romualdo MATELIO,

Xxxxxxxx g. xx-xx Kaune,

XXXXX, reromaka@mail.ru

VIEŠAS PAREIŠKIMAS – PRAŠYMAS

Ponas Premjere. Jūsų vadovavimo laike, nors ryškesnių poslinkių žemės nuosavybės atstatymo piliečiams klausimais, kurių nuosavybė okupacijos metais buvo neteisėtai nusavinta, tarsi ir nepasijuto, tačiau kai kurių „judesių“ atlikta. Ir, deja, man pavyko patirti ne tuos, kurie džiugintų, o priešingai: Jūsų vadovaujamų ministerijų kai kurie priimti nutarimai ir kitokie norminiai dokumentai leido pastebėti, kad jie ne tik, kad savo esme nenukreipti teisingumo atstatymo linkme, bet ir padaryti pažeidžiant LR Konstituciją ir galiojančius įstatymus.

Kadangi iš asmeninės praktikos žinau, kad nesate  mėgėjas pats atsakinėti į Jums adresuotus paklausimus, o persiunčiate juos į ministerijas, o iš viešųjų informacijos šaltinių jau tapo visuotinai žinoma, kad Jūsų nuomonė ne visada sutampa su ministrų nuomone, šio rašto pradžioje noriu išreikšti prašymą, kad į šį mano paklausimą atsakytumėte asmeniškai: gal gi Jūsų asmeninis požiūris į nuosavybės atstatymą netikėtai sutaps su manuoju, o tai man būtų didelis palengvinimas mano be galo nelengvoje kovoje už teisingą nuosavybės į mano tėvų turėtas žemes atstatymą. Be to – kas svarbiausia – šiame rašte kalbėsiu apie dokumentus, kuriuos yra išleidusi vyriausybė, o ne atskiros ministerijos.

Nors savęs nelaikau naiviu, vis tik pabandysiu paprašyti ir rasti galimybę priimti mane asmeniškai, nes mano nuosavybės atstatymo problema itin didelė ir akivaizdi, be to ji susijusi net su trimis Lietuvos regionais.

Norėdamas, kad galima būtų sklandžiau viską išdėstyti ir šiuo laišku stengdamasis itin neišsiplėtoti, pateiksiu tik du klausimus ir juos išdėstysiu dviemis atskiromis dalimis.

I dalis. Apie lygiaverčių sklypų suteikimą Kauno mieste

Visą vilties į būsimą teisingą nuosavybės atstatymą laikotarpį Kauno miestui galiojo žemiau esanti nuostata:

„Kauno mieste naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydis“

 

Vietovės pavadinimas	Naujų žemės sklypų miestuose dydžiai, hektarais
	Numatoma perduoti individualiai statybai	Numatoma perduoti sodams, daržams ir kitoms panašioms reikmėms
Kaunas:centrinėje miesto dalyjeteritorijose su išplėtota infrastruktūra teritorijose su neišplėtota infrastruktūra kitose teritorijose	0,04Nuo 0,04 ir ne didesnį kaip 0,06 Nuo 0,06 ir ne didesnį kaip 0,12 Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2 [ha]	Nenumatyta

Šie duomenys yra datuojami nuo 2000-10-09 ir yra paimti iš LR Seimo tinklapio, kur nurodoma, kad tokia nutarimo redakcija nustojo galioti tik 2007-06-06. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=111166&p_query=&p_tr2=2  Tačiau iš tikro nenustojo, nes  jau kitame – http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=298806&p_query=&p_tr2=2 puslapyje rašoma, jog Kaune tokios pačios normos išliko ir toliau, iki 2010-04-08.

Kas aktualaus šiose lentelėse? Ogi tai, kad kauniečiams, o tame tarpe ir man, mano jau mirusios Mamos asmenyje, buvo pažadėta skirti naujus sklypus „kitose teritorijose“ iki 20 arų ploto dydžio. Ir štai nuo 2010-04-08 d. ši eilutė paslaptingai dingo. Gal būt todėl, kad jau reikalingi asmenys suspėjo pasinaudoti ir atsiimti kompensacinį sklypą, o likusiesiems juos suteikti nebūtina? Ko gero… tačiau aš įsitikinęs, kad taip Jūsų vadovaujama Vyriausybė pažeidė vieną pagrindinių konstitucinių principų – būti visiems vienodai teisinga.

Kad man buvo numatyta skirti žemės pagal šį punktą, liudija ir daugybiniai Žemės ūkio ministerijos, NŽT ir Kauno žemėtvarkos raštai ir tas faktas, kad man buvo pateiktas vienas siūlymas pasirinkti žemės sklypą, tačiau jie buvo nesuvokiamai beverčiai, todėl aš pasinaudojau teisine galimybe laukti sekančio, o jei reikės ir dar sekančio siūlymo. Nes mano turėta žemė yra viena brangiausių Kaune ir Lietuvoje. O tokią galimybę man suteikė galiojantis įstatymas.

Kodėl tvirtinu, kad veiksmai, kuriuos atliko Vyriausybė, netikėtai išimdama įrašą apie Kaune „kitose teritorijose“ skirtiną sklypą iki 20 arų, yra neteisingi ir neteisėti?

Visų pirma todėl, kad Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymo[1997 m. liepos 1  d. Nr. VIII-359] 5 straipsnio 3 punktas nurodo, kad: „Piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste  tvirtina Vyriausybė miesto, rajono   savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha <…>, Kaune, <…>“.

Mano paryškintos dvi vietos: pirma – Vyriausybė dydį TVIRTINA. Tas patvirtinimas jau įvykęs seniai, jo niekas neginčijo. Gi pastarieji [2010 m.] Jūsų vadovaujamos vyriausybės veiksmai teisiškai reiškė ne tvirtinimą, o PAKEITIMĄ. O to daryti, kaip matome, įstatymas galimybės nenumatė, todėl laikytina, kad Vyriausybė priėmė sprendimą, nenumatytą Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme.

Ir antra… Net jei praleisti pro pirštus sąvokų „Tvirtinti“ ir „Keisti“ neadekvačias prasmes, čia pat nurodyta, kad toks veiksmas gali būti atliktas tik savivaldybės siūlymu. Norėdamas sužinoti ar Kauno m. savivaldybė iš tikrųjų pateikė Vyriausybei nesąžiningą ir neteisingą, eilėje sklypo laukiančių piliečių atžvilgiu siūlymą sumažinti sklypų dydį, aš oficialiu raštu kreipiausi į dabartinį [ir praeitos kadencijos] Kauno miesto merą Andrių Kupčinską [spausti ČIA], klausdamas kada, kieno iniciatyva ir kodėl pateiktas toks diskriminacinis siūlymas vyriausybei ir kas pavardžiui balsavo už tokio dokumento priėmimą. Ir netrukus sulaukiau atsakymo, kad Kauno savivaldybė niekada nesikreipė į LRV dėl sklypų Kaune sumažinimo! [spausti ČIA].

Iš to seka išvada, kad LR vyriausybė žemės plotų dydžius sumažino savo iniciatyva, be savivaldos institucijos ir siūlymo, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą. Esu įsitikinęs, kad tai pripažindama, Vyriausybė turi nedelsiant atitaisyti šią klaidą. Viliuosi, kad Jūsų sąžinė, o ir galimai artėjantys rinkimai, kas paprastai būna tam gera paskata, neleis Jums nueiti seniai pamėgtu keliu, t.y. laukti Teismų išaiškinimo šiais klausimais, nes situacija aiški ir be teismo įsikišimo.

Šiuo klausimu tarsi jau ir išsakiau viską, tačiau negaliu neišsakyti kelių sakinių apie moralines tokio veiksmo pasekmės. Po to, kai iš LRV nutarimo teksto netikėtai dingo „kitų teritorijų“ žemė ir Nacionalinė žemės tarnyba išplatino raštus tiems, kam tokiu būdu paprasčiausiai dingo galimybė gauti taip ilgai lauktą sklypą, aš dar kartą peržvelgiau kauniečių, jau dvidešimt ir daugiau metų eilėje laukiančių teisingumo atstatymo, sąrašą. Jis sutrumpėjo apie 500 žmonių. Ką tai reiškia, Premjere? Ogi tai, kad šis normų pakeitimas sulaužė didelio skaičiaus žmonių likimus. Taip, likimus, aš neapsirinku tai teigdamas, nes netekus tikėjimo savo valstybe, žmogus nebetenka ir tikėjimo šviesia savo ateitimi. Jis nebetenka tikėjimo, kad korupcija, o šiuo atveju jos atmaina – kyšininkavimas [ką kiekvienas galėjo padaryti anksčiau ir likti be problemų], yra blogis. Jis paprasčiausiai gal net pasijunta nebeturintis Tėvynės. Ir ar gali būti kitaip, kai teisingumo atstatymo laukėme >20 metų, žinome, kad daugeliui Lietuvos gyventojų, tokiomis pačiomis aplinkybėmis buvo suteikti „kompensaciniai“ sklypai, o likusiems nebeduodama nieko?

II dalis. Apie TEISINGĄ ATLYGINIMĄ už žemę, kai jos grąžinti natūra nebeįmanoma

Įkainiai, kuriuos atlyginant pinigais [arba vertybiniais popieriais, kurių, kaip teigia Turto fondas, atsakydamas į mano paklausimą, nebėra] už nebeįmanomą grąžinti žemę yra nustačiusi Vyriausybė, yra akivaizdi APGAULĖ! Lietuvos piliečių apgaulė. Kad nebūtų galimybės mane suprasti neteisingai, išdėstau viską pakankamai detaliai… pasiremdamas konkrečiu pavyzdžiu – mano paveldėtos žemės Palangos mieste pavyzdžiu ir straipsniu iš „Lietuvos ryto“ laikraščio. Jų galėčiau pateikti ir daugiau.

Palangos miesto centrinėje dalyje mano giminės paveldimos žemės plotas yra 3,78 ha. Šiuo metu iš šio ploto, man asmeniškai tenkanti dalis sudaro 1,0503 ha. LR Seimui papildžius Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą, piliečiams, laukiantiems nuosavybės atstatymo, atsirado galimybė pakeisti savo valią ir iki 2012 metų birželio pirmos dienos už negrąžintą ir neatlygintą žemę prašyti piniginės kompensacijos. Aš kreipiausi į NŽT Palangos miesto Žemėtvarkos skyrių, su paklausimu, kiek pinigų man būtų išmokėta. Atsakyme man nurodoma, kad už 1,0503 ha. žemės plotą valstybė man išmokėtų 5792 lt. [spausti čia]. Didesnio aiškumo dėlei paaiškinu, kad suma siūloma už >1 ha, rinkoje atitinka apytikriai 0,5 aro kainą, įvertinant žemę būtent toje vietoje, kur yra mano paveldima žemė.

Vis tik rinkos kaina yra labai nevienprasmiškas ir gana ginčytinas klausimas. Todėl įrodymą, kad vyriausybė stengiasi apgauti savo piliečius, pateiksiu kiek kitokiu pavyzdžiu … Mano paveldėtoje žemėje šiandiena įsikūrė „Pušyno“ poilsio namai. Patys poilsio namai [pastatas] užima labai nežymų plotą, o visa kita – realiai nenaudojamas milžiniškas kiemas su prūdeliu ir želdiniais.

Norėdamas sužinoti kokia mano paveldimos žemės vertė, jai tapus „Pušyno“ žeme, paimu Registrų Centro išduotą pažymą, kurioje nurodomi visi „Pušyno“ parametrai [spausti ČIA]:

Adresas	Palanga, Žvejų g. 1
Pagrindinė tikslinė paskirtis	Kita
Žemės sklypo plotas	2,7212 ha.
Užstatyta teritorija	0,2203 ha.
Indeksuota žemės sklypo vertė	1 780 318 Lt.
Nuosavybės teisė	Lietuvos Respublika, a/k 11110****
Sudaryta panaudos sutartis:	LR VRM Poilsio ir reabilitacijos centras„Pušynas“, a.k. 18871****
Įrašas galioja:	Nuo 2006-08-29

Taigi, pačios valstybės nustatyta indeksuota žemės vertė [o ji keletą kartų žemesnė už vidutinę realią rinkos vertę] yra 1 mln. 780 318 lt. už 2,7212 ha.

arba 654 240 Lt. už 1 ha. Tuo tarpu man siūloma už 1 ha. atsiimti 5514 lt.

Reiškia Valstybė pasisavintų 654240 – 5514 = 648726 lt. man priklausančios vertės!

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis teigia:  “Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Kad man atsiųstame atsakyme nėra nieko panašaus į Teisingumą, neabejotų nei vaikas. Situacija NEsuvokiama, todėl pabandžiau išsiaiškinti ar Teisingo atlyginimo sąvoka įtvirtinta tik Konstitucijoje ar ir įstatyme… Tame pačiame Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme, Bendrosiose nuostatose yra parašyta:   “Lietuvos Respublikos Seimas, <…> pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš  okupaciją  įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą; <…> pabrėždamas,   kad   tęstinių   nuosavybės   teisių   atkūrimas  grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos  įstatymo  “Dėl  piliečių  nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį  turtą  atstatymo  tvarkos  ir  sąlygų“ nuostata –  Lietuvos  Respublikos  piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o  jei  šios  galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama;“

Ponas Premjere. Jums iš pirmo žvilgsnio gal gali pasirodyti nereikšmingu straipsnis apie Jūsų bendrapartietį 2012 m. balandžio 16 d. dienraštyje “Lietuvos rytas”, straipsnyje “Aukso gyslą veikėjas rado pajūrio žemėje“, kur aprašoma taip pat žemės nuosavybės istorija Palangoje. Straipsnis paremtas faktais iš teismų, o tarpe jų yra ir tokie duomenys: „28 arų žemės sklypą V.Š*****is vienam šiauliečiui pardavė už 3,3 mln. Litų“, „<…>beveik pusės hektaro ploto sklypą įvertinęs 35 tūkst. litų <…> Beveik 8 arų ploto žemės sklypą fiktyviuose tarpusavio sandoriuose abu verslininkai įvertino juokinga 5 tūkst. litų suma. Nepraėjus nė metams V.Š*****is abu šiuos sklypus bendrovei „Vanagupės parkas” pardavė už 7 mln. litų“. Tačiau čia atkreiptinas dėmesys, kad tiek už 3,3 mln. lt. parduotas 28 arų sklypas, tiek pusės hektaro žemės plotas, realizuotas už 7 mln. lt. yra finansiniu-vertiniu požiūriu kur kas mažesnės vertės zonoje, t.y. Palangos pakraštyje, prie „Vanagupės“ poilsiavietės, tuo tarpu mano žemė yra Palangos centrinėje dalyje, todėl jos ir vidutinė rinkos kaina yra gerokai aukštesnė.

Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį ir į šią pastraipą: „Po tokio teismo sprendimo Palangos apylinkės prokuratūra nusprendė, kad restitucijos taikyti negalima, nes žemės sklypus įsigiję asmenys ir bendrovės yra sąžiningi pirkėjai. Prokurorai mano, kad dėl apsimestinių sandorių nepagrįstai praturtėjęs ir valstybei turėjusią priklausyti žemę pardavęs V.Š*****is privalo sumokėti piniginę kompensaciją – 11,015 mln. litų, kuriuos jis gavo už žemės sklypus.“ O privačių asmenų atveju kaip su restitucija?

Ponas Premjere. Šis straipsnis ir jame aprašoma tikra istorija yra labai analogiška mano neatgaunamų žemių atžvilgiu. Tik dalyviai čia sukeisti vietomis priešingai. Straipsnyje aprašytas atvejis, kai privatus asmuo, melagingai vertindamas žemės kainą, apgaudinėjo valstybę. Gi mano atveju su manimi taip, deja, nori pasielgti valstybė. Iš to galima būtų padaryti net labai kraupią išvadą, kad Lietuvos valstybė ėmė konkuruoti su pavieniais privačiais asmenimis – „kas ką labiau sugebės apgauti“. O tai, jei taip būtų iš tikro, būtų jau tragedija šalies mastu. Tokia valstybė, neabejotinai liktų pasmerkta susinaikinimui. Neleiskite piliečiams ir užsienio nedraugams susidaryti tokių minčių, gelbėkite Lietuvos prestižą.

Baigdamas šį raštą, noriu jį sukonkretinti. Labai prašau Jūsų kritiškai įvertinti esamą, mano nurodytą situaciją ir:

–         Atšaukti Lietuvos Respublikos Vyriausybės   1998 m. liepos 23 d.  N u t a r i m o   Nr. 920, 2010-04-09 d.  pakeitimą [naują redakciją], kurio pasekoje po 20 metų laukimo, likusiai iki šiol neatgavusiai naujo žemės sklypo kauniečių daliai atimta galimybė jį atgauti, t.y. prašau įrašyti atgal eilutę, numatančią suteikiamo neatlygintinai sklypo dydį Kauno mieste „kitose teritorijose – Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2“.

–          Pakeisti Vyriausybės atlyginimo piliečiams už valstybės priverstinai išperkamą žemę metodiką, ko pasekmėje žmonėms būtų išmokamos kompensacijos, kurios atitiktų visuotinai suprantamą TEISINGUMO sąvoką.

Romualdas Matelis

R.MATELIS: „Teisingumo vertė Lietuvoje – keli skatikai. Ar pakels jo vertę valdžia ar teismai?“

22 metai… Toks laiko tarpas niekingai trumpas, jei kalbėtume apie mūsų planetą. Ne ką vertesnis jis pasirodytų ir jei bandytume kalbėti apie valstybę arba tautą. Tačiau jei į tokį laiko tarpsnį pažvelgtume per žmogaus gyvenimo trukmės lęšį, jis jau visiems atrodytų be galo ilgas. Nes kiekvienas puikiai suvokiame, kad tai, ko blogo, tik gal kiek daugiau nei trečdalis vidutinės žmogaus gyvenimo trukmės. Kiekvienas iš mūsų, kuris jau sulaukęs brandos amžiaus, turime jau begalę savo jaunystės prisiminimuose nugrimzdusių draugų, kurių, deja, žinome, jau niekada nebepamatysime.

50 metų trukusi sovietinė okupacija, tai laikotarpis, kuris prarijo ištisas kelias kartas. Kai kas taip niekada gyvenime ir neprisilietė prie Lietuvos Nepriklausomybės: jie gimė narve, pagyveno tam tikrą tarpsnį ir… išėjo į ten, iš kur nebegrįžtama. Gaila tų žmonių, todėl tarsi nežymią paguodą matome tame, kad vis tik didesnė tautos dalis per savo gyvenimą bent kažkiek matė ir laisvės. Kas jaunystėje buvo spėjęs įkvėpti gaivios Nepriklausomybės gūsį, kas jau gerokai senstelėjęs sulaukė išsvajoto tautos savarankiškumo. Bet ar tikrai sulaukė?

Šiandiena šia tema galima ginčytis tarpusavyje iki nukritimo ir neprieiti vieningos nuomonės. Keista? Gal ne taip jau ir keista. Nes ilgus metus mus supusios sąlygos, deja, daugeliui spėjusios tapti natūraliomis, nebe visiems leidžia suvokti kur esame ir ko taip ilgai troško mūsų tėvai ir senoliai. Adaptavusis brandaus socializmo sąlygomis, nebe kiekvienam pavyksta suvokti kas yra gėris ir kokį nuostabų jausmą jis gali sukelti, jei jį teikiame savo broliams ir seserims, draugams ir net visai nepažįstamiems. Už tai daugumai labai puikiai suprantamu tapo arši ir bekompromisinė kova dėl bet kurios, reikalingos arba visai nebūtinos materialinės vertybės. Ženkli dalis mūsų žmonių nustojo skirti gėrį nuo blogio, o sąžinė tapo tik paplėkusia praeities atgyvena. Pilnos piniginės prasibrovė į visus gyvenimo švyturius, o jų klastinga šviesa atėmė mus supančios aplinkos realų suvokimą. Valdžia, kas automatiškai ėmė garantuoti šiuos pseudo šviesulius, tapo vieninteliu gyvenimo troškimu.

Kaip nebūtų liūdna daryti tokias konstatacijas, dar liūdniau suvokti, kad buvusi tarybų valdžia čia ne pagrindinė kaltininkė. Taip, ji demoralizavo didelę žmonių dalį, tačiau net ji pati savyje nebuvo tokia be gailesčio žiauri ir abejinga blogiui, kokią turime šiandiena. Ne, tegul nesupyksta tie, kuriems pasirodys, kad teisinu sovietinę okupaciją –  to jokiu būdu negalėčiau daryti jau vien todėl, kad mano sąmonėje neišoperuojamai įaugę tie nežmoniški genocido metai, kai didžiąją imperiją valdė despotai stalinai, dzeržinskiai ir berijos. Atėmę iš manęs galimybę kada nors matyti savo dieduką, priešokupacinės Lietuvos armijos karininką, sušaudytą Sibiro politinių kalinių kalėjime. Tačiau kaip bet kokios gamtos stichijos, taip ir kraugerių epocha vėliau atslūgo ir mano kartoje jau gyveno tik pasyvioji baimė. Kalbu apie tą jausmą, kurį mums daugeliui, slapčia, savo be galo karčios patirties rezultate, buvo įskiepyje Tėvai. Laimei, bent jau mano karta, gimusieji keletą metų po rezistencinio pasipriešinimo palaužimo, tikros kraugerystės nebepatyrė. Todėl, nors buvome ir pakankamai atsargūs, palaipsniui jau ir drąsėjome. Romo Kalantos auka ir po to sekusioji mažoji lietuvių revoliucija, akivaizdus to įrodymas: mes nebebuvome epušės lapai, nors ir puikiai suvokėme, kad drakonas, visu svoriu užkritęs ant mūsų, tik nebe toks agresyvus, bet nusikelti jį vis tiek ne mūsų jėgoms. Tiesa, netolima praeitis parodė, kad šioje vietoje mes klydome, bet ta klaida nėra nei apmaudi, nei smerktina. Tiesiog klydome. Kodėl klydome, jei būsime sąžiningi, neturime vienareikšmio atsakymo ir šiandiena. Tik prielaidas, bet jos gana skirtingos…

– Mes nugalėjome! – šiandiena šūkalioja pavieniai mano amžininkai. Bet tai daugumoje mažai moralines vertybes išpažįstantys žmogeliai. Tai, paprastai tie, kuriems Tiesa yra tik išmislas. Tai dažnai tie, kurie per kraupius sausio įvykius sėdėjo namuose užsisklendę duris ir į viešumą išlindo tik prasidėjus giedrai. Jie puikiai „sukosi“ ir prie okupacinės valdžios, vadovavo komjaunimui ir tuometinėms, nieko nesprendžiančioms profsąjungoms, bet galimai jautėsi vis dar nepakankamai įvertinti. O tikrumoje nugalėjome ne mes. Tikrumoje savo nevykusį gyvenimą atgyveno didysis drakonas, jis nusilpo ir ėmė merdėti. Jo kūną vargino ne atskiri spazmai, o pilnumoje įsigalėję traukuliai. Ir jis, gavęs keletą stiprių spyrių nuo savo amžinojo konkurento – kapitalizmo, ėmė pasidavinėti, kol galiausiai sukniubo. Ne, jokiu būdu negalėčiau nors kiek sumenkinti tikrųjų patriotų, susiliejusių į persitvarkymo, o vėliau ir išsivadavimo Sąjūdį, veiklos ir ryžto. Tai buvo itin žvali, iškili ir išprususi tautos dalis ir savo veiksmais puikiai pagrindė seną patarlę, kad mažas akmenėlis didelį vežimą verčia. Tačiau negalima nesuvokti, kad ne kiekvienas akmenėlis tokius vežimus verčia: tam turi būti ir akivaizdus nuolydis, ir neteisingas vežimo svorio subalansavimas.

Tačiau imperijos šermenys jau tolokai praeityje, o mano šio rašinio tikslas tikrai ne anų metų analizė. Man rūpi tai, kuo gyvename šiandiena, tuo labiau, kai turime dviejų epochų akistatą ir tikrai nėra aišku kuriai daugiau pliusiukų sudėliotų tauta jei kas nors sumąstytų tokį referendumą. Nes išsvajotoji [o gal okupacijos pasekmėje – labiau dirbtinai išreklamuota] demokratija, nebeturėdama konkurento, iššiepė daugeliui mūsų savo jau raukšlėtus nasrus ir parodė ne mažiau sutręšusius, bet dar skaudžiai kandančius dantis. Demokratija, ko gero, jau sparčiai sensta ir tik ta aplinkybė, kad ji dar sąlyginai neseniai buvo nugalėtoja, o naujasis konkurentas dar neužaugęs, jai dar sudaro tarsi tam tikrą saugumo iliuziją. Bet ji jau nebeturi savo patrauklumo ir, man atrodo, kad to pasekoje ji kasdiena vis labiau išsikvepia. Jos papuošalai tapo tik menkaverčiais blizgučiais – pilnos gėrybių vitrinos vis tik yra tik vitrinos, o jos daugeliui mūsų tapo tuo pačiu, ką mes matėme ir sovietmečiu. Taip pat per stiklą, tik tai buvo televizijos ekranai. O per stiklą medaus nepalaižysi…

Aš nematau didelio skirtumo kaip mes vadinsime turimą epochą – demokratija ar tiesiog kapitalizmu. Rausiantis vadovėlyje, žinoma, surasčiau kuris iš jų yra kūnas, o kuris tik skraistė. Tačiau tai ir nėra svarbu. Tiek demokratija, tiek kapitalizmas tik mulkina mus, neva, mes turime lygias galimybes į bet ką. Iš tikro gi, net pilnametystės sulaukęs jaunuolis jau aiškiai suvokia, kad jo galimybės kur kas menkesnės, o gal net nulinės, lyginant su kilmingu bendraamžiu. Bet palaukite, kilmingu? O ar tokių turime? Aš labai abejoju, nes visas gerasis tautos genofondas sovietmečiu buvo išnaikintas arba išblaškytas po pasaulį. O pagaliau kas tas genofondas? Tarsi tai sakydami, turėtume galvoti apie mumyse glūdinčius DNR. Bet nėra nei to, nes joks mokslas iki šiol nėra paskelbęs, kad pas kažką iš mūsų geri DNR, o pas kažką – blogi. Žinoma, jei negalvosime apie natūralius apsigimimus, kurių pasitaikė visais laikais tiek tarp turtingųjų, tiek tarp biedniokų. Viena, ko gaila, tai tautos kultūros. Ji nunyko arba bent jau labai sumenko. O su ja pasitraukė ir vertybės. Būtent todėl šiandiena mažai kam rūpi tikrasis žmogaus intelektas – kam vertinti šiandiena tai, kas savaime neduoda pajamų? Kad intelekto nebereikia nei varguoliams, nei turtuoliams, puikiai įrodo ir tai, kokie žmonės vis gausiau išrenkami į seimą, ir tai, kokie paskiriami į atsakingus postus. Pagaliau ir tai, kokios televizijos ir radijo laidos turi aukščiausius reitingus. Aš pats puikiai prisimenu savo jaunystę ir žinau, kokia ji maištinga, kaip veržliai braunasi prie naujienų. Bet tam yra tam tikras gyvenimo tarpsnis. O šiandiena? Šiandiena net senukai aptarinėja neretai atvirai nusišnekančius ar drastiškai vulgariai bandančius nusipirkti vietą scenoje „meno“ veikėjus. Todėl aš neretai mąstau, kad gal ta laiminga aplinkybė, kad nepatyrėme karo baisumų, deja, sąlygoja tai, kad mes daugelis taip ir nesubrendome? Tiesa, nuojauta ir loginis mąstymas man kužda, kad visa tai laikina situacija, kad netrukus ir vėl sugrįš pas žmones tradicinės vertybės, nes be jų gyvenimas taps ne gyvenimu, o egzistencija. O žmogus taip jau sutvertas, kad ilgai negalės gėrėtis beprasmybėmis. Tik laiko klausimas, kada atsiras lyderiai vėl atvesiantys tautą į tiesų, šimtmečiais patikrintą kelią. Bet kol kas turime situaciją, kurią galima drąsiai vadinti būtent vienu iš demokratijos, vargu ar bepagydomos ligos požymių.

Kas stipresnis, tas ir teisus, – įvardindavo neva džiunglių įstatymu alegorijų mėgėjai. Ir tai suprantama, ten, miškuose ir slėniuose tikrai egzistuoja tokia gamtos tvarka. Bet žmonės, save įvardinę skambia lotyniška sąvoka HOMO SAPIENS [mąstantis žmogus], visada matė savo išskirtinumą prieš kitas gyvybės formas būtent tame, kad jie išmokę žmonių tarpusavio santykius ir santykius tarp atskirų individų ir valstybės reguliuoti įstatymais, o tai reiškė, kad įmanomai – teisingumo principais. Bet kur jie, tie, kurie tai darė su tikru užsidegimu? Galima manyti, kad visais laikais studijuoti teisę rinkosi būtent tie, kuriems sąžinė buvo pagrindinis gyvenimo stimuliatorius. O ką turime šiandiena? Taip vadinama rinkos ekonomika, ko gero, sugniuždė tą vienintelį mūsų pranašumą prieš kitas gyvybės formas. Nes teisė ir teisingumas, vargu ar išliko daugumos Temidės tarnų pašaukimu. Čia, galima manyti, į priekį prasibrovė taip pat materialinių vertybių švyturiai. Kitaip argi galėtume turėti tokius žemus teismų reitingus? Teisininko, savo profesijos patrioto, aukščiausia garbės pakopa, neabejotinai turėtų būti geras jo vardas. Bet panašu, kad ir čia viską nustelbę materialiniai pseudo švyturiai. O suprantamą teisininko pasididžiavimą savo teisingomis ir išmintingomis nutartimis, pakeitęs noras būti neliečiamam ir netikrinamam. Jausti tarsi su šventojo aureole. Suprantama, bloga aplinka, neabejotinai daro didelį neigiamą poveikį ir tiems, kurie gal būt norėtų priiminėti teisingus sprendimus. Nes galimai visose gyvenimo srityse įsivyravusi baimė tarti teisingą žodį, kuris nepatiks galingiesiems materialinių vertybių valdytojams, iš dalies suprantamas jausmas kai galvojame apie sistemą, kuri niekaip neužtikrina saugios socialinės aplinkos.

Vis tik visus pinigų klapčiukus [ir čia kalbu nebūtinai apie Temidės žmones] aš būčiau linkęs suskirstyti į dvi dalis. Vienus į pasyviuosius, kurie savyje jaučiasi per silpni ką nors keisti ir todėl pasirinkę plaukimą pasroviui ir į tuos, kurie bado patys reguliuoti tas sroves. Jei pirmuosius iš dalies galima ir suprasti, tai antrieji yra tikros visuomenės piktžolės. Čia kalbu apie tuos, kurie deda pastangas tas sroves nukreipinėti ne pagal gamtos numatytas trajektorijas, o viską suvesti tik sau palankia kryptimi. Tik kur gi ta gamtos galybė, kad taip ilgai neparuošiamas deramas atkirtis savavaldžiautojams? Atsakymo nežinau, bet tikiu, kad jis netrukus atsiras pats. Nes vis daugiau atsirandančių mozolių ant visuomenės kūno, negalės nepažadinti tų, kurie ilgą laiką pasyviai žvalgėsi į kitus ir tingiai laukė savaiminio doros sugrįžimo. Teisingumas negali nesugrįžti, nes kitaip laukia absoliutus visuomenės išsigimimas, degradacija, o galutinėje pasekmėje ir susinaikinimas. Neįtikėtina, kad žmonija sutiktų sugrįžti į pirmykštę bendruomenę, nors tokių požymių šiandiena aš matau. Teisingumas turi ir vėl iškilti aukščiau visko, o mes privalome kiekvienas pagal savo sugebėjimus tą inicijuoti.

Tai tiek gal tos „lyrinės“ dalies. Tiek tos teorijos. Dabar pereisiu prie konkrečių gyvenimo neteisingumo svarsčių, užgulusių ne tik mane, bet ir pakankamai ženklią silpnosios mūsų visuomenės dalį. Pereisiu prie daug kam jau užmirštos nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo. Tiesa, ir čia negaliu nesugrįžti prie sovietinės imperijos kasdienybės ciklų. Gyvenome vienaip, o teigėme kitaip. Pasaulio bendruomenės tai vertino kaip sunkiai suvokiamą žmogaus teisių paniekinimą, bet mes gyvenome… Mes buvome išmokę per egzaminus sakyti, kad ten, Vakaruose, žmogus nuo ryto iki vakaro engiamas, nors širdyje galvodavome, kad yra priešingai. Prisimenu daug kam sunkiai įveikiamą mokslinio komunizmo valstybinį egzaminą. Be jo, mūsų apsiginti diplomai, būtų neįgavę teisinės formos. Mano grupiokės, artėjant šiam egzaminui, drebėjo iš baimės. O aš, prisimenu, juokiausi iš jų. Ir mokinau jas – „Tai gi taip viskas paprasta. Tiesiog viską sakykite priešingai negu manote ir egzaminas išlaikytas“. Tokia tikrovė tuo pačiu ir juokino ir smarkiai slėgė. Gi negali jaustis itin maloniai, kai esi priverstas kalbėti prieš savo įsitikinimus, tačiau melas buvo labai nesudėtingas, o jo pateikinėti kažkokia įtikinama forma nei nereikėjo. Vis tik tai buvo šlykšti mūsų kasdienybė. Tokios, kitur nei sovietuose, būti, atrodė, nei negalėjo būti. Bet pasirodo, galėjo. Nežinau ar tai sąlygoja tai, kad Lietuvoje dar vis dominuoja buvusieji komjaunuoliai, ar todėl, kad ir visas Vakarų pasaulis jau sugedęs, bet analogiškai gyvename ir šiandiena. Tik dabar meluoja jau ne studentai, o tie patys, kurie melu grindė savo gyvenimą okupacinėse struktūrose. Ir tas melas tokiomis aplinkybėmis, dešimteriopai šlykštesnis, o su juo taikstytis negalima niekaip.

Man dar prieš akis egzaminas, kurį turėsiu laikyti teismuose. Ir tik po jų aš galėsiu parašyti naują, išsamų referatą apie tai. Jei nors truputi tikėti, kad Lietuvos Konstitucija yra tikrai šventas teisingumo pagrindas, reikia tikėti ir savo pergale. Naivus aš ar ne, nežinau, bet tikiu nugalėsiąs melą ir apgaulę. Nuosavybės teisių atstatymas į paveldėtą nekilnojamąjį turtą pas mane užsitęsė taip ilgai tik dėl mano velionio Tėvuko begaliniu tikėjimu Nepriklausomybės atstačiusios Lietuvos dora. Jie, praėjęs Sibiro universitetus, mane nuolatos ramino: „Neskubėkime į teismus, Lietuva dar silpna, neatgavusi jėgų, todėl dar negali visko deramai sutvarkyti. Jau jau, netrukus viskas susitvarkys, luktelėkime dar šiek tiek“. Tiesą sakant aš savyje nesutikdavau su jo šiomis mintimis, nes mačiau labai daug priešingų požymių. Tačiau jo senas amžius, silpna sveikata ir patriotiniai jausmai, neleido man nepaklūsti, tad visa tai tęsėsi… Ir pasiekė šią dieną.

Prieš mėnesį laiko gavau iš kelių žemėtvarkos tarnybų laiškus, kuriuose buvau tarsi džiuginamas – seimas priėmė laikiną įstatymą, pagal kurį visi pretendentai į nuosavybės atstatymą, iki šių metų birželio 1 d. gali pakeisti savo valią ir parašyti prašymą, vietoje natūra atstatomos nuosavybės į turėtą žemę, išmokėti pinigais. Kiek jų būtų mokama, raštuose neužsiminta ir tai kvepėjo klasta. Parašiau prašymus į šias žemėtvarkas, kalbėti konkrečių skaičių kalba, o ne užuominomis ir netrukus sulaukiau atsakymų. Suprantama, deramo atlygio nesitikėjau, tačiau tai, ko sulaukiau, pranoko net blogiausius sapnus. Už Kaune man nesugrąžintus 27 arus brangios žemės [rajonas, kuriame yra nacionalizuota žemė šiandiena yra antras iš brangiausių Kaune] man pasiūlyta 21 tūkstantis litų suma. Čia turiu pastebėti, kad per sovietmetį mano tėvams pavyko išlaikyti savo valdyme 9,5 aro, ši žemė nors Savivaldybės potvarkiu jau seniai grąžinta, iki šiol, dėl Kauno valdininkų kaltės neįregistruota Registrų centre. Nežiūrint to, per paskutinius keletą metų mane tiesiog atakavo keli greta esančių daugiaaukščių namų gyventojai, su prašymais parduoti tuos nepilnus 10 arų. Aš visada jiems atsakydavau, kad man pačiam čia gera gyventi ir neturiu jokio tikslo emigruoti nežinai kur, tačiau vieną kartą juokais pasakiau vienam jų – „Jei duosit 3 milijonus, gal ir parduosiu“. Reakcija buvo tokia: „Gal šiek tiek per daug, bet už vieną milijoną nupirkčiau jau šiandien pat“. Taigi rinkos kainą, sprendžiant pagal šį atvejį nors ir nėra tvirtas rodiklis, tačiau pasako daug ką… Na ar galėtų kas nors tvirtinti, net įvertinant esančią stagnaciją nekilnojamojo turto rinkoje, kad tris kartus didesnis žemės plotas yra vertas 21 tūkstančio? Aišku ne. Bet valstybė, kurios Konstitucijoje be jokių dviprasmybių parašyta, kad jei žemė iš piliečio priverstinai išperkama, už ją turi būti TEISINGAI atlyginama, PASIRODO, GALI. Ne, gerbiamieji, negali. Valstybė tik apsimeta visagale ir tuo pačiu demonstruoja, kad vadovaujantiems ponams Konstitucija tik vaikiškos pasakos.  Ar ilgai tai gali tęstis? Va čia ir klausimas kaip į tai reaguos Teismai. Viliuosi, kad bent prieš visą pasaulį Lietuvos valdininkai nenorės parodyti to, ką rodo daugeliui iš mūsų po vieną…

Sulaukęs visų Nacionalinės žemės tarnybų atsakymų, kuriuose atsiskleidė piliečius pašiepiančios piniginės vertės, parašiau apibendrintą pareiškimą Nacionalinei žemės tarnybai prie LŽŪ ministerijos, kuriame paprašiau kritiškai įvertinti visus šiuos paistalus ir įpareigoti pavaldžius skyrius apskaičiuoti Teisingo atlyginimo dydį. Šioje vietoje buvau priverstas pažymėti savo įsitikinimą, kad tiek skaitydami Konstituciją, tiek ir nuosavybės atstatymo įstatymą, kurio bendrojoje dalyje įrašyta ta pati konstitucinė nuostata teisingai atlyginti, valdininkai ir vyriausybė galimai paprasčiausiai praleido žodį „Teisingai“ ir to rezultate gavosi bet kokia, iš debesėlio nukabinta kompensacijos suma. Tačiau netrukęs ateiti atsakymas, kuriame nebuvo atsakoma net į eilę mano pateiktų klausimų, skambėjo maždaug pagal sparnuotąja tapusia rusiška fraze – „Vsio zakonno“. Šiandiena teko išsiųsti į NŽT jau naują raštą, kurį perkopijuoju šio rašinio apačioje. Baiginėju ir atskirą raštą premjerui A.Kubiliui, kurio tekstą Jums tikiuosi paviešinti jau rytoj. Tiesa, dalis Jūsų gal dar prisimenate mano vieną atvirą paklausimą Premjerui A.Kubiliui praeitų metų vasarą ir žinote, kad ministras pirmininkas nežinojo ką atsakyti į klausimą „Ar Lietuva oficialiai yra Teisinė valstybė, ar tik tautosakiniame lygmenyje?“ bei dar kelis klausimus, todėl kreipėsi pagalbos į Žemės ūkio ministrą, persiųsdamas mano paklausimą jam. Deja, žemės ūkio specialistams, manau, tai dar labiau nežinoma mįslė, todėl man į tai taip ir nebuvo niekaip atsakyta. Tačiau dabar aš jau labiau apsiskaitęs ir žinau, kad į paklausimus vyriausybė piliečiams atsakyti privalo, todėl tikiuosi ir į šį ir į kitus savo raštus atsakymų sulauksiu ir apie tai būtinai informuosiu ir savo platų skaitytojų ratą.

Ateityje paviešinsiu ir kitas turimas įdomesnes žinias iš teisinės valstybės vadovų ar jų pavaldinių. Paprasčiausiai tam šiandiena man niekaip neužtenka laiko, nes spaudžia teisminiai klausimai dėl nuosavybės deramo atstatymo Palangoje… O teismai griežti, juose nustatyti terminai „siauri“. Pražiopsojus juos gali jau visai „teisėtai“ nebetekti vilties į teisingą nuosavybės atstatymą. 22 valstybės vilkinti metai – niekieno ir niekaip nepasmerkti, bet piliečiams galioja kitokios datos – 30, 20 ir net 7 dienos. Ir jų pažeisti nevalia, tvarkykis nors ir be miego.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijosVadovui Algiui BAGDONUI algis.bagdonas@nzt.lt 2012 04 17 Romualdo MATELIO gyv. Xxxxxx g. XX-XX Kaunas, XXXXX, rexxxxxka@mail.ru PAREIŠKIMAS [dėl NŽT prie ŽŪM atsakymo į mano 2012-03-31 d. raštą] Dėkoju už atsakymą ir už „paraginimą“ jį skųsti LR Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau manau, kad šis raginimas per ankstyvas, nes likote neatsakę į mano raštą, todėl negalėčiau net tinkamai suformuluoti paties skundo turinio. Tikiuosi, kad tik per apsirikimą įrašėte, kad išnagrinėjote mano skundą, nes atsakyme liko daug neatsakytų vietų. Iš esmės Jūsų atsakymas rodo tik tai, kad manote, kad Jums pavaldūs skyriai paskaičiavimus atliko teisingai, t.y. „vadovaujantis Žemės įvertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205“, tačiau nepaaiškinote man kaip ši tvarka sietina su Konstitucine nuostata TEISINGAI ATLYGINTI už valstybės išperkamą žemę, nors tikiuosi, jog sutiksite, kad LR Konstitucija yra aukščiausios galios teisinis aktas, kurio pagrindu priimami įstatymai ir tik tada, remiantis šiais įstatymais yra priimami LRV nutarimai. Savo atsakyme Jūs, p. A.Bagdonai, absoliučiai nepasisakėte apie mano pateiktus Registrų centro įkainavimus to juridinio subjekto, kuris šiuo metu yra užėmęs mano paveldimą žemę, t.y. apie „Pušyno“ pensionato valstybinės įmonės Registrų centras nustatytą kainą. Gal, kaip Žemės ūkio ministerijai pavaldi institucija, Nacionalinė žemės tarnyba paprasčiausiai vengia bandyti analizuoti LRV nutarimo – aukščiau stovinčios organizacijos priimtų aktų teisėtumą ir teisingumą Lietuvos piliečių atžvilgiu? Nors aš įsitikinęs, kad Teisinei demokratinei valstybei tokios savybės neturėtų būti įmanomos, tai galimai tik autokratinės šalies valdymo stilius. Todėl man paprasčiausiai kyla klausimas, kaip Nacionalinė žemės tarnyba supranta teisingą atlyginimą. Panašų klausimą atskiru raštu pateikiu ir LR premjerui Andriui Kubiliui, tačiau tik esant kelių suinteresuotų institucijų atskiroms nuomonėms galima pasiekti bendrą teisingą sprendimą. Nuosavybės atstatymo įstatyme, toje dalyje, kuri liečia nuosavybės atstatymą į pastatus, yra paaiškinta labai suprantamai: teisingu atlyginimu laikoma tokia pinigų suma, už kurią pilietis gali nusipirkti lygiavertį pastatą, lygiavertėje vietoje. Deja, aiškinant išperkamos žemės teisingą apmokėjimą, tokio aiškaus išaiškinimo nėra. Vis tik peršasi išvada, kad atlyginant už bet kurį nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, remiantis protingumo kriterijumi ir šiuo atveju pilietis, už gautą kompensaciją turėtų galėti nusipirkti kitą, tokio pat dydžio toje pačioje vietoje žemės sklypą. Kitaip kuo gi pasireikštų Konstitucijos numatomas TEISINGAS ATLYGINIMAS? Ta pačia proga noriu sužinoti kokios yra mano galimybės atsiimti natūra bent didesnę dalį „Pušyno“ poilsio namų teritorijos, nes ji, mano paveldimos žemės rėžyje, yra apie 90% laisva, neužstatyta žemė ir niekaip nenaudojama jokioms rekreacijos reikmėms. Aš niekada nesu atsisakęs pretenzijų į nuosavybės natūra atstatymą šiai žemei, todėl prašau man išaiškinti ką turėčiau daryti, kad galėčiau atgauti paveldimą žemę. Čia, užbėgdamas galimoms manipuliacijoms už akių, turiu pažymėti, kad praeitų metų birželio mėnesį turėjau kelialapį ir gydžiausi „Pušyne“ todėl puikiai mačiau, kad kiemas poilsiautojams nėra reikalingas, nežiūrint to, kad jis tikrai gražiai apsodintas gėlėmis. Nevargindamas Jūsų plačios apimties raštais, viliuosi, kad mano klausimai yra suprantami. O apibendrindamas juos vis tik dar kartą juos pakartosiu: 1.   Prašau man paaiškinti kas yra TEISINGAS atlyginimas į valstybės išperkamą žemę, kada nėra įmanomą jos grąžinti pretendentams? Ir kuo pasireiškia tas teisingumas? 2.   Ar tai, kad Registrų centras yra nustatęs, kad „Pušyno“ pensionato 1 ha. kiemo kaina yra 654 240 lt. yra teisingi duomenys? 3.   Kauno Žemėtvarkos sk. mane informavo, kad už man neatstatomą nuosavybę į 0,2752 ha žemės, aš gaučiau 21135 lt., kuriuo man valstybė mokėtų galimai neapibrėžtą ilgą laiką. Ar įmanoma už minimus 21 tūkstantį litų Kaune, mano gimtajame Žaliakalnyje, kur žemės pačios brangiausios, nusipirkti kitą 27 arų dydžio žemės plotą? Aš sąmoningai, taupydamas Jūsų laiką, nepateikinėsiu klausimų kitų mano nacionalizuotų žemių klausimu, nes tikiuosi, kad visose Lietuvos vietovėse vadovaujatės bent jau analogiškomis nuostatomis. Be kita ko, norėdamas išvengti galimų nemalonių situacijų, informuoju Jus, kad visus savo susirašinėjimus ir kitus šios rūšies dokumentus, aš skelbiu internete, taip siekdamas viešumo, todėl iš anksto atsiriboju nuo bet kokių galimų pretenzijų ateityje, kad tai darau neįspėjęs ir tarsi pažeisdamas susirašinėjimo konfidencialumą. Pagarbiai                                                                                                             _             _             _                             R.Matelis