Pradžia

Teismo sprendimas neteisingas. Ką daryti?

Parašykite komentarą

Aldona MEILUTYTĖ man žinoma jau apie 10 metų. Mes su ja esame likimo dvyniai. Tiek ji, tiek aš savo skaudžia patirtimi įsitikinome kokia neteisybė vyrauja nuosavybės į nusavintą žemę klausimais. Visuose Lietuvos valdžios lygiuose. Todėl su malonumu perkopijuoju ekspertai.eu spausdinamą jos straipsnį.

Ar įmanoma įrodyti, kad teismo sprendimas neteisingas?

Paskelbta: 2019-04-13 10:08 Autorius: Aldona Meilutytė

Į šį klausimą, deja, tėra vienas atsakymas: kai jau teismo sprendimas (ar nuosprendis) įsiteisėjęs, Lietuvoje praktiškai pasiekti, kad toks sprendimas būtų panaikintas beveik neįmanoma. Net ir tais atvejais, kai akivaizdu, kad teisėjai šiurkščiai pažeidė įstatymus, suklastojo faktus, vis tiek dažniausiai atsisakoma priimti kasacinį skundą ar atnaujinti procesą. O jeigu šį barjerą ir pavyksta perkopti, galutinis rezultatas retai kada pradžiugina: paprastai gaunamas atsakymas, kad sprendimas, dėl kurio skundžiamasi, yra teisėtas ir pagrįstas. Taigi, nors teoriškai kaip ir būtų įstatymo suteikta galimybė tęsti kovą dėl teisingumo įgyvendinimo, iš tikrųjų ta kova lieka beprasmė.

Pavyzdžių ieškoti nereikia, jie kiekviename žingsnyje. Net spaudoje paskelbus apie teisėjų savivalę, valdžia į tai nereaguoja, nekreipia jokio dėmesio. Apsiprato su neteisybėmis ir visuomenė – neprotestuoja. Taigi, taip aukštinama vertybė viešumas arba skaidrumas, be kurios neįsivaizduojama demokratinė valstybė, Lietuvoje yra tapusi bereikšmė, netekusi absoliučiai jokios galios: kas iš to, kad žinia paskelbta ir paviešinta, jeigu jos paskelbimas nesukelia jokių pasekmių? Tokia padėtis tik demoralizuoja visuomenę.

Štai „Laisvame laikraštyje“ ne vienerius metus Aurimas DRIŽIUS rašo apie savo bylas, apie jo redaguojamam laikraščiui teismų įvestą cenzūrą. Regis, tuoj pat turėjo būti imtasi priemonių: jeigu A.Drižius rašo netiesą, bausti jį už visuomenės klaidinimą, nurodant jo paskelbtus konkrečius melagingus faktus; o jeigu tai tiesa, kad teisėjai jo bylose piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, klastoja dokumentus, už tokius darbus teisėjus sodinti į kalėjimą. Baisų nusikaltimą, pakertantį valstybės pamatus, galima sakyti, tolygų valstybės išdavystei, teisėjai įvykdo tada, kai vietoj teisingumo vykdymo jie sąmoningai įteisina melą.

Toks melo įteisinimas dangstomas teisėjų nepriklausomumu, tarsi nepriklausomi teisėjai kaip kokie šventieji vykdydami tarnybines pareigas negali nusikalsti. Kaip kokį didžiausią netikėtumą sutiko teisminė valdžia žinią, kad keletas „nepriklausomų“ teisėjų įtariami ėmę advokatų nešamus kyšius ir už kyšius pardavinėję „teisingumą“. Tas parduotas teisingumas, be abejo, negalėjo neatsispindėti teismo sprendimuose, kuriuos teisėtais ir pagrįstais pripažino juos tikrinę aukštesnių teismų teisėjai. Jeigu šie aukštesnių teismų teisėjai būtų baudžiami už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, ne keletas, o keliasdešimt teisėjų būtų buvę suimti…

Visų pirma, ar tai svarbiausia ir pirmoje eilėje turi būti nustatyta, kodėl teisėjas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – ar būtinai turi būti įrodyta, kad teisėjas paėmė kyšį? O jeigu ne už kyšį – jeigu dėl to, kad jo paprašė „geras prietelius“, arba dėl to, kad ieškovas užima visuomenėje aukštą padėtį ir kada nors teisėjui ar jo giminėms gali būti naudingas, todėl teisėjas pasistengė jam įsiteikti, priimdamas jo naudai sprendimą? Arba teisėjo gražiai paprašė kolega kitas teisėjas „padėti geram žmogui“? O jeigu tas kolega aukštesnio teismo, tarkim net Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas?

Svarbu, bet ne svarbiausia išaiškinti, kodėl teisėjas sulaužė priesaiką ir nevykdė teisingumo. Svarbiausia yra tai, kad teisėjas priėmė neteisingą sprendimą, pakirsdamas žmonių pasitikėjimą teismais ir tuo pačiu valstybe. Būtent neteisingo teismo sprendimo priėmimo fakto išaiškinimas yra pirmoji prokurorų pareiga. Kai viešai žiniasklaidoje paskelbiami faktai apie neteisingą teismo sprendimą, ne tik prokurorai, bet ir apskritai aukščiausioji valstybės valdžia negali į tai nereaguoti. Valdžia negali nesuprasti teisingumo vykdymo svarbos visam valstybės gyvenimui.

Lietuvoje vis dar galioja nuostata, kad tik tada, kai teisėjas paėmė kyšį, jo priimtas sprendimas byloje gali būti neteisingas. Būtinai turi būti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pripažinta, kad teisėjas yra kaltas, jog nagrinėdamas konkrečią bylą paėmė kyšį. Tik tada bus galima suabejoti to teisėjo toje konkrečioje byloje priimto teismo sprendimo teisingumu ir tokią bylą iš naujo tikrinti.

Tą visai neseniai patvirtino įžymusis teisėjas Audrius CININAS, šiuo metu besidarbuojantis Vilniaus apygardos teisme. Kalbėdamas apie kyšininkavimu įtariamų teisėjų nagrinėtų bylų peržiūrėjimą, jis tvirtina, kad tokių bylų iš naujo peržiūrėti nereikia. Esą procesą bus galima atnaujinti tik tose bylose, kuriose nuosprendžiu jau bus nustatytas teisėjo piktnaudžiavimas, nes pagrindas atnaujinti procesą bylose „yra tiktai įsiteisėjęs teismo sprendimas, jeigu toksai būtų“.

Apie tokią A.Cinino užmintą mįslę aš jau rašiau viename savo straipsnių: jeigu jau byloje nustatytas teisėjo piktnaudžiavimas, vadinasi tuo pačiu nustatyta, kad byloje priimtas sprendimas yra neteisėtas ir toks sprendimas negali galioti. O kaip nustatyti teisėjo įvykdytą piktnaudžiavimą, jeigu byla netikrinama, matyt tik A.Cininui ir į jį panašiems teisėjams tegali būti žinoma. Galėtų p. A.Cininas pasidalinti apie tai savo teisinėmis žiniomis ir paaiškinti visuomenei.

Teisingumas reikalauja, kad jeigu bylos dalyvis skundžiasi ir nurodo įtikinamus faktais pagrįstus argumentus, kodėl įsigaliojęs teismo sprendimas ar nuosprendis yra neteisingas, tokia byla privalo būti iš naujo patikrinta. Privalo būti paaiškinta, kodėl nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo suabejoti byloje priimto sprendimo „teisėtumu ir pagrįstumu“.

Deja, manau, kad ne tik man vienai žinomi įsiteisėję teismų sprendimai, kurie laikomi teisėtais ir pagrįstais, nors akivaizdu, kad jie pagrįsti melu. Pateiksiu tik vieną man labai gerai žinomą pavyzdį. Aš vis dar veltui bylinėjuosi dėl negrąžintos tėvo 15 ha žemės, dėl ko Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai D.KAČINSKIENĖ, A.POŠKUSir V.VIŠINSKIS mane net apšmeižė, paskelbę jų priimtoje nutartyje, kad aš pakartotinai pažeisdama įstatymą ir piktnaudžiaudama teise inicijuoju bylas, siekdama dar kartą dėl to paties pasibylinėti iš naujo.

Kad toks teisėjų tvirtinimas yra šmeižtas – akivaizdu, nes įstatymas neleidžia teismui nagrinėti bylų, kurios inicijuotos pažeidžiant įstatymą ir piktnaudžiaujant teise. Tokias bylas teismas privalo nutraukti. Mano bylų teismas nenutraukė, jas išnagrinėjo ir priėmė jose sprendimus. Tai yra įrodymas, kad aš inicijavau nurodytas bylas griežtai laikydamasi įstatymo reikalavimų.

Nors teisėjų įvykdytas šmeižimo nusikaltimas akivaizdus, prokurorai atsisako atlikti ikiteisminį tyrimą. Teismas net neleido man Civilinio kodekso 2.24 straipsnyje nustatyta tvarka apginti pažeistą garbę ir orumą. Teisėjų savivalei nėra ribų: Teisėjų taryba ir Teisėjų etikos ir drausmės komisija tvirtina, kad dėl to, jog esu apšmeižta įsiteisėjusioje nutartyje, teisėjai už šmeižimo nusikaltimo padarymą neatsako, nes teisėjai yra nepriklausomi.

Vienoje byloje aš pateikiau skundą tuo teisės pagrindu, kad negrąžinama tėvo žemė kaip nusikalstamais veiksmais (1948 m. gegužės 22 d. mūsų šeimą tremiant kaip buožes į Sibirą) išlikęs užgrobtas turtas. Teisėjai atmetė mano prašymą ir šiuo teisės pagrindu grąžinti žemę, tvirtindami, kad 1948 m. tremiant į Sibirą žemė nebuvo užgrobta, nes tremiant į Sibirą M.MEILUTIS buvo bežemis, jo žemė buvo nacionalizuota 1940 m., paskelbus sovietinio Seimo deklaraciją. Teismas nekreipė jokio dėmesio į pateiktą kaip įrodymą Lietuvos ypatingojo archyvo pažymą, kurioje aiškiai pasakyta, kad M.Meilutis su šeima tremiamas į Sibirą kaip buožė, 15 ha ūkio savininkas, naudojęs samdomąją darbo jėgą. Kodėl teismas nevertina ir atmeta kaip įrodymą Lietuvos ypatingojo archyvo pažymą, teisėjai nenurodė. Teismo sprendime parašyta: „Pareiškėjos teiginys, kad nusikalstamais veiksmais buvo užgrobta jos tėvo žemė, yra niekuo nepagrįstas“.

Šioje byloje teisėjai nebaudžiami sutrypė istorinę mūsų tautos tiesą – pripažino, kad tremiant į Sibirą nebuvo užgrobtas Lietuvos žmonių turtas. Tačiau net ir šitoks teismo sprendimas mūsų nepriklausomoje valstybėje pripažįstamas „teisėtu ir pagrįstu“.

„Būsto valda“, švelniai tariant, dirba labai neskaidriai

Komentarų: 1

Truputį patrumpintas straipsnis iš “Kauno dienos“ laikraščio.

  • 2014-11-19 05:00:00 Agnė Smolienė Dienraščio „Kauno diena“ rašinys, Evaldo Virkečio ir Tomo Raginos nuotr.
Iš nuosavo namo į daugiabutį atsikraustęs kaunietis jau metus nemoka mokesčių “Būsto valdai“. Vyras įsitikinęs, kad namo administratorius juos apskaičiavo nepagrįstai. Šis ginčas jau persikėlė į teismą.

Kilo klausimų

Prieš metus į butą Eigulių mikrorajone persikėlęs Romualdas Matelis pasakojo iš anksto įtaręs, kad kils konfliktas su “Būsto valda“. “Iš spaudos žinojau, kad užkrauna žmonėms nerealius mokesčius. Galvojau, jeigu man taip atsitiks, nesileisiu mulkinamas. Taip ir atsitiko“, – šypsojosi ne vieną bylą teisme su įvairiomis įmonėmis dėl pažeistų jo, kaip vartotojo, teisių laimėjęs vyras.

Viskas prasidėjo nuo to, kai, nagrinėjant buvusio buto šeimininko sąskaitas, R.Mateliui kilo daug klausimų. “Priešingai nei kiti, aš niekam neskambinau, neieškojau jokių vadybininkų. Parašau raštą, nunešu jį sekretorei. Ji užregistruoja, uždeda antspaudą ir viskas. Jokių emocijų, jokių pykčių“, – tokia taktika vyrui padėjo surinkti visus įrodymus, kai po metų už įsiskolinimus “Būsto valda“ jį padavė į teismą. “Aš jiems pats sakiau: arba man atsakykite, arba spręskite teismine tvarka, jeigu tik taip galima spręsti problemą ir viską išsiaiškinti“, – R.Matelis parašė ne vieną raštą, tačiau atsakymo taip ir nesulaukė. Todėl ir teismo salėje situacija nepasikeitė – “Būsto valda“ pirmiausia buvo įpareigota atsakyti į visus jai pateiktus klausimus.

Tiki pergale

Per pirmą posėdį, taip ir neišpildžius R.Matelio prašymų, “Būsto valdos“ advokatas pasiūlė sudaryti taiką. “Sakau, taikykimės, bet apskaičiuokite man normalias kainas“, – nepasidavė R.Matelis.

Jis teigė įsitikinęs savo pergale, nes mokesčiai yra tikrai neteisingi. Pirmiausia vyrui įtarimų sukėlė paini sąskaita, tačiau labiausiai suglumino nepagrįstos rinkliavos už liftą. Iš namo gyventojų renkami pinigai už lifto renovaciją, remontą, administravimą, eksploataciją, techninę priežiūrą.

R.Matelis stebėjosi tokia dviprasmybe, kad lėšos renkamos ir lifto renovacijai, ir remontui. Juolab kad “remonto“ eilutėje įrašytas nulis. “Kam tada klaidinti žmones ir makaluoti jiems smegenis nereikalinga informacija?“ – piktinosi kaunietis.

Įtartini mokesčiai

Lėšų kaupimas renovacijai jam taip pat buvo įtartinas: “Apie liftų renovacijas esu daug girdėjęs. Žmonės iš Kauno ir Vilniaus yra pasakoję, kad netikėtai tie visi sukaupti pinigai kažkur dingsta. Paprašiau “Būsto valdos“, kad sąskaitoje man kiekvieną mėnesį parašytų, kiek aš jau esu sukaupęs. Aš turiu teisę prižiūrėti, kad nedingtų nė vienas mano sumokėtas centas.“

R.Matelis taip pat pageidauja sužinoti, kodėl kaupiamasis mokestis yra toks didelis ir kuo remiantis jis buvo nustatytas. Juolab kad gyventojai nežino, kokia suma turi būti surinkta, kiek jiems dar reikės ją rinkti ir ką planuojama už tuos pinigus padaryti. “Jeigu jie planuoja pirkti naują liftą, tuomet turi būti sudarę sutartį su ta įmone, kuri jį parduos. Kad nebūtų taip, kad po metų tas liftas pabrangs ir vėl mums reikės rinkti pinigus. Mes vis renkame, renkame, o liftas vis brangsta, ir taip niekada nesurenkama. Jie turi dirbti atsakingai. O jeigu atsitiks taip, kaip vilniečiams, ir tie pinigai dings? Po to visi numos ranka, nes bijos teismų“, – aiškino R.Matelis.

Nelogiškas sprendimas

Kitas dalykas – lifto eksploatacija. Šiuo metu “Būsto valda“ yra nustačiusi mokestį pagal buto dydį. Anot R.Matelio, dviese gyvenančio keturių kambarių bute, tai yra labai neteisinga.

“Civiliniame kodekse tikrai yra parašyta, kad aš turiu išlaikyti tam tikrą bendros patalpos dalį pagal savo buto plotą. Tačiau eksploatacija ir išlaikymas yra skirtingi dalykai. Tai visai kitas dalykas – aš turiu mokėti už kurą (šiuo atveju elektrą), susidėvėjimą, kuris priklauso nuo žmonių kiekio ir kaip dažnai jie naudojasi liftu. Mano buto gyventojai nevažinėja liftu. Kodėl aš turiu mokėti už tuos, kurie galbūt keturiese gyvena vieno kambario bute?“ – vyras vadina tai ne tik nelogišku, bet ir politiniu sprendimu, kai jis yra baudžiamas už tai, kad turi daugiau turto už kitą šeimą: tai socialistinė lygiava.

Jis tikisi, kad teismas nuspręs teisingai ir įpareigos “Būsto valdą“ perskaičiuoti mokesčius taip, kad už lifto eksploataciją būtų mokama pagal gyventojų skaičių.

Atskiri mokėjimai

R.Matelis teisme taip pat prašo, kad būtų paaiškinta, kas tiksliai yra eksploatacija. Kadangi lifto veikimą užtikrina elektros energija, gyventojams kelti sunaudota elektra ir turi būti laikoma lifto eksploatacinėmis išlaidomis. Deja, paaiškėjo, kad sąskaitose liftui sunaudota elektra tyliai perkeliama į nieko bendro su liftu neturinčią eilutę “Mokestis už bendro naudojimo patalpose sunaudotą elektrą“. Šį mokestį reikia sumokėti tiesiogiai LESTO.

“Paklausiau LESTO, už kokią elektrą aš jiems moku. Sako, už laiptinės apšvietimą. Mano aukšte yra nuo judesio įsijungianti energiją taupanti lemputė, kuri per mėnesį gali sunaudoti daugiausia litą, o iš manęs prašo visų dvylikos“, – stebėjosi R.Matelis. Anot jo, tuomet LESTO pripažino, kad į tą sumą yra įskaičiuota ir elektra, kurią naudoja liftas. Paskambinęs “Kauno liftams“ R.Matelis pabandė išsiaiškinti, ką jie įvardija kaip lifto eksploataciją.

Abejotinos paslaugos

“Man pasakė: ateiname pažiūrėti į liftą. Sakau, o kaip jūs į jį žiūrite: ar tik žiūrite, ar pačiupinėjate, kad įsitikintumėte, kad jis tikrai yra, o gal ir pavažinėjate ir patikrinate, kaip jis veikia? Kodėl poliklinikoje ar savivaldybėje aš matau ant lifto lentelę, kad jis buvo patikrintas 2013 m., o kitas patikrinimas bus tik 2015-aisiais“, – klausė vyras. “Kauno liftų“ atstovas jam atsakęs, kad neva daugiabutyje važinėja žmonės kas dieną. Paklausęs, ar tikrai valstybinėse įstaigose žmonės nevažinėja kas dieną ir kodėl skausmingiau bus matyti, kad liftas nukrenta daugiabutyje, o ne poliklinikoje, R.Matelis suprato, kad jokių patikrinimų kas mėnesį jo name nebūna.

“Taigi man apskaičiuota kas mėnesį mokėti beveik 20 litų praktiškai už nieką. Aš ir prašau teisme, kad “Būsto valda“ sudarytų grafiką, kada ateina jų darbuotojai, o aš stebėsiu, ar jie nedaro pravaikštų. Jei nesulauksiu ateinant, nemokėsiu. Galima sakyti, kad aš esu jų darbdavys ir aš noriu matyti, ką ir kaip jis daro“, – savo teises vardijo R.Matelis, kuriam pasirodė keista, kodėl už elektrą mokama LESTO, už liftą – “Būsto valdai“, o ne “Kauno liftams“. “Gal jie pasiima tarpininkavimo mokestį ir taip dar pabrangsta paslaugos?“ – spėliojo vyras ir pridūrė, kad mokant mokesčius atskirai ne tik apsunkinamas vartotojas, bet dar reikia sumokėti maždaug litą mokestį priimančiai įmonei.

Atsiuntė makulatūros

“Būsto valda“ jau atsiuntė vyrui atsakymus į dalį jo klausimų – “šūsnį makulatūros“, kaip juos įvardijo R.Matelis. Smulkiai prirašytuose lapuose pateikta daugybė informacijos, pradedant lentelėmis su mokesčių sumomis baigiant stogo keitimo specifika. Tiesa, nė žodžio apie liftus. “Teismas turbūt ilgai truks, nes jie apsimeta kvailiais, nepateikia to, ko yra įpareigoti. Tačiau kai žinai, kad tu esi teisus ir kovoji už savo teisybę, visiškai neabejoji savo pergale“, – šypsojosi vyras ir pritarė, kad nkovoti su neteisybe reikia turėti daug kantrybės, juolab kad teismai dažnai būna neteisingi.

“Jeigu kažkas iš valdžios nusprendė, kad jie bus administratoriai, tai nereiškia, kad aš iš karto turiu jiems mokėti, nes jie yra įpareigoti atlikti kažkokį darbą. Aš tapau savotišku jų darbdaviu“, – sakė R.Matelis, skatindamas netingėti ir kovoti už save. “Visus tuos dokumentus tu turi atidžiai skaityti, lyginti, žiūrėti, kur čia paslėptas melas ar yra klaidų. Ne išsilavinimas svarbu, tai tik tingėjimo pretekstas“, – teigė vyras.

Būtinas viešumas

Paklaustas, ar, jam laimėjus teisme, kainos pasikeistų tik jam ar ir visiems “Būsto valdos“ administruojamiems pastatams, R.Matelis tikino, kad būtų bandoma teismo sprendimą nuslėpti ir toliau taikyti nesąžiningus mokesčius. “Bet jeigu sukiltų dar du trys namai ir remdamiesi šiuo teismo sprendimu reikalautų, kad ir jų mokesčiai būtų peržiūrimi, tada tai taptų neišvengiamybe ir jie nuo to negalėtų pasislėpti“, – aiškino vyras, kuris mano, kad jo byla, prieš pasiekiant pergalę, dar apkeliaus ne vieną teismą.

“Netgi sakyčiau, kad jiems galima būtų kelti baudžiamąją bylą. Jie juk norėjo mane apvogti. O kiek visame Kaune tokių žmonių?“ – klausė R.Matelis.

Nori nenori turi mokėti

Bendrovės “Būsto valda“ Kauno regiono vadovas Jevgenijus SAKOVSKIS įsitikinęs, kad jų darbuotojai elgiasi teisėtai, o už suteiktas paslaugas reikia susimokėti.

– Gal galite pakomentuoti susidariusią situaciją?

– Situacija yra tokia. Įsiskolinimas prisikaupė už pusantrų metų ir bendra jo suma yra 576 litai. Žmogus nemokėjo, apskundė mūsų ieškinį, todėl byla pasiekė teismą. Jeigu žmogus būtų sumokėjęs, nebūtų jokios bylos.

– Bet jis nemokėjo, nes iki šiol neatsakote jam į klausimus.

– Aš nesutinku. Galiu dabar pažiūrėti, ko jis klausė mūsų, bet juk informacija nieko bendro neturi su atsiskaitymu už bendras paslaugas. Tu nori nenori turi mokėti mokesčius. Nebūkime naivūs, daugiabučių komunalinės paslaugos, administravimas ir techninė priežiūra yra labai aiškūs dalykai.

– Man, tarkime, daug kas neaišku. Pavyzdžiui, kas yra lifto eksploatacija?

– Tai yra lifto techninė priežiūra. UAB “Kauno liftai“ vykdo kasmėnesines apžiūras.

– O kaip patikrinti, kad jos vyksta? Jūs juk nenorėtumėte mokėti už kažką, ko nematote.

– Keistokas klausimas. Liftas juk ne ką tik pastatytas. Jeigu klausimas žmogui kyla tik dabar, o ne prieš dvidešimt metų, tai mane stebina. Be to, Kauno miesto daugiabučių administravimo mokesčiai bei Civilinis kodeksas ir yra pagrindiniai du dokumentai, kurie reglamentuoja mūsų darbą.

– Kodėl per pirmą posėdį siūlėte taikos sutartį?

– Tai yra normali praktika. Žmogui išauga bylinėjimosi išlaidos. Mes tiktai rūpinamės žmogumi. Faktas yra faktas, paslaugos yra suteiktos ir už tai reikia atsiskaityti. O kai jau žmogus atsiskaito, jis jau gali bylinėtis su mumis ir ieškoti teisybės, mes tam neprieštaraujame. Bet negalima nemokėti ir reikalauti. Paimkite bet kokį gyvenimo atvejį – visur pirma reikia sumokėti.

Pavyzdžiui?

– Nueikite į “Maximą“, nusipirkite duonos, o po to sakykite, kad nepatiko.

O kodėl negalėtų būti kažkokio grafiko, kuris parodytų, kada ateina lifto techninis prižiūrėtojas?

– O kaip tai padėtų tam žmogui? Jeigu žmogus nepatenkintas paslaugomis arba liftas neveikia, tai va tada ir gali reikšti pretenzijas.

Teisėsauga: ar visada galime pateisinti jos “nuomonę“?

Parašykite komentarą

O gal vis tik per daug šiandiena laisvės turi kai kurie prokurorai ir policininkai?
Skaitome šiandiena “Lietuvos ryte“ paskelbtą straipsnį apie klaipėdiečio Rolando DRUNGILO šlykščią gyvenimo istoriją ir mintys savaime sugrįžta prie velionio D.Kedžio istorijos. Nors abi jos visiškai skirtingos, abi turi ir vieną bendrą bruožą: teisėsauga nieko neveikė, nereagavo į gautą vaizdo įrašą ir taip ne tik leido vystytis pilietinei “saviveiklai“, bet ir savotiška prasme paniekino Valstybės autoritetą daugelio žmonių akyse. Teisiškai sakant – paniekino teisėtus piliečių lūkesčius. Bet geriausia kiekvienasm skaitytojui darytis savas išvadas, nes tik jos gali pradėti kelti visuomenės savimonę. Tad “Lietuvos Ryto“ straipsnelis…

<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<__________________>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

Žmonos šmeižtas vyras nori pamokyti valstybę (207)
A.Ziabkus 2014-09-03 08:24, E.Kazlaučiūnaitės nuotr.

Savo sutuoktinės melagingai smurtu apkaltintas ir dvi paras policijos areštinėje praleidęs klaipėdietis nusprendė, kad dėl to kalčiausia valstybė. Vyras jai pateikė beveik 40 tūkstančių litų ieškinį.

R.Drungilas: „Svarbiausia, kad dėl šios istorijos praradau pasitikėjimą valstybės pareigūnais ir pačia valstybe.“

Į butą iškviesti policijos patruliai, nekalto žmogaus laikymas areštinėje, du mėnesius trukęs policijos tyrėjų ir prokurorų bergždžias tyrimas, kurį teko nutraukti, rašo „Lietuvos rytas“. Tiek sąnaudų valstybė patyrė praėjusių metų gruodį gavusi melagingą vienos klaipėdietės pranešimą apie tariamą vyro 48-erių Rolando Drungilo smurtą prieš ją. Tačiau atsakyti už tai, kad valstybės institucijos tyrė nebūtą nusikaltimą, nėra kam.

Prašo atlyginti patirtą žalą

„Prokuratūra ir teismas mano, kad akivaizdžiai pareigūnams pamelavusi ir apie nebūtą nusikaltimą policijai pranešusi mano žmona išsakė tik savo subjektyvią nuomonę. Tokiu atveju tegu dabar valstybė, kurios institucijos taip uoliai reagavo į šią nuomonę, atlygina mano patirtą žalą dėl pasekmių“, – teigė smurtu prieš žmoną ir grasinimais ją nužudyti kaltintas R.Drungilas. Du mėnesius užtrukusį ikiteisminį tyrimą prokuratūra nutraukė vyro veiksmuose neradusi jokių nusikaltimo požymių. Tačiau melagingai apkaltintam klaipėdiečiui dvi paras teko praleisti areštinės kameroje.

Kol vyko tyrimas, R.Drungilui nebuvo leidžiama sugrįžti į savo namus, jam buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Prarado pasitikėjimą valstybe

Bendrovės „Intermetal“ vadybininku dirbantis klaipėdietis apskaičiavo, kad dėl užsitęsusio tyrimo jam padaryta turtinė žala siekia per 7 tūkst. litų, o advokatui sumokėta per 5,5 tūkst. litų.  Be to areštinėje jam nebuvo mokama alga. Dėl skirtos kardomosios priemonės buvo atšauktos numatytos darbo komandiruotės į užsienį ir už tai negautas padidintas atlyginimas.

Dėl taikytos prievartos priemonės – nesiartinti prie savo būsto – vyras su sūnumi buvo priverstas apsigyventi pas savo motiną, pas kurią gyvenant papildomai kainavo išlaidos būstui. Patirtą moralinę žalą – dvasinius išgyvenimus, sumenkintą autoritetą, prarastą kolektyvo pasitikėjimą darbe, sutrikdytą sveikatą – R.Drungilas įvertino 30 tūkstančių litų. „Svarbiausia, kad praradau pasitikėjimą valstybės pareigūnais ir pačia valstybe, kuri turi ne tik teisę taikyti prievartos priemones, bet ir pareigą ginti asmens teises“, – teigė klaipėdietis.

Melą demaskavo vaizdo įrašas

Kad R.Drungilas žmonos apkaltintas melagingai, buvo aišku iš karto, nes vyras teisėsaugos pareigūnams pateikė tai įrodantį vaizdo įrašą. Ne vieną kartą su žmonos provokacijomis susidūręs klaipėdietis savo bute buvo įrengęs vaizdo kameras, kurių įrašai patvirtino, kad prieš skambinant policijai namuose jokio konflikto nebuvo: vyras žmonai nepratarė nė žodžio ir prie jos net nebuvo prisiartinęs. R.Drungilo manymu, tai įvertinę prokurorai ikiteisminio tyrimo iš viso neturėjo pradėti arba iš karto jį nutraukti. Vyras įsitikinęs, kad dviem paroms buvo sulaikytas be jokio pagrindo: „Aš nebuvau užkluptas darant nusikaltimą arba tuoj po jo padarymo, kaip tai numato įstatymas.

Laikraštis “Respublika“: Demokratijos dienos Lietuvoje suskaičiuotos

Parašykite komentarą

Aukščiausiosios valdžios lietuviškos žiniasklaidos sudorojimo planas įvykdytas žaibiškai. Valdžios struktūras kritikuojantys, apie „Snoro“ aferas ir pasakiškas sumas už bankroto administravimą susižėrusius veikėjus Saimoną Friklį bei Nilą Kuperį rašę du didieji Lietuvos dienraščiai „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“ pripažinti neetiškais. Ir iš karto imtos taikyti finansinės sankcijos – vakar Valstybinė mokesčių inspekcija redakcijai pranešė, kad naikinamos PVM lengvatos. Taip pat uždraudžiama dalyvauti valstybės įstaigų informacijos viešinimo konkursuose. Tokiomis sąlygomis bet kuriam leidiniui gresia bankrotas.

Ketvirtadienį Seime buvo pradėta Prezidentūros klastingai prastumto PVM lengvatų atšaukimo procedūra, tačiau ją sužlugdė konservatoriai su socialdemokratais. Pagal nurodymą iš aukščiau? Balsavo vieningai, lyg viena virvele surišti. Su demokratija Lietuvoje baigta. Iš Tautos jau atėmus referendumo teisę, atimama ir galimybė iš nacionalinės žiniasklaidos sužinoti, ką apskritai su valstybe daro ir darys aukščiausioji valdžia.

P.S. Ruošiant šį numerį spaudai redakciją neoficialiais kanalais pasiekė žinia apie dar vieną valdžios DOVANĄ didžiausiai šalyje „Respublikos“ leidinių grupei Spaudos dienos proga. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija pirmadienį šaukia posėdį ir spręs dėl dienraščio „Vakaro žinios“ pripažinimo profesinės etikos nesilaikančiu leidiniu. Pretekstas – 3 publikacijos apie tai, ar ne grobuoniškas N.Kuperio atlyginimas – 100 tūkst. litų per mėnesį ir dar nesuskaičiuojami milijonai konsultantų paslaugoms.

„Respublikos“ žmonių vardu
redaktorius Alfredas ZDRAMYS


Piliečiai, ar išgirsite sveiko proto balsą?

Ką apie nacionalinės žiniasklaidos naikinimą galvoja visuomenės autoritetai, „Respublikos“ redakcinė kolegija, o ne anoniminė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija?

Romas PAKALNIS, miškininkas ekologas:

Neabejoju, kad sankcijų taikymas dėl ŽLEK sprendimo yra paprasčiausias noras sužlugdyti nepriklausomą „Respubliką“, kuri rašo kritinius straipsnius. Ieškoma preteksto, kaip atsikratyti nepatogių žmonių, nepatogių leidinių. Bandoma sukurti baimės atmosferą. Tačiau tik laisvi, kuriantys žmonės gali sukurti ateities Lietuvą, o ne baudžiauninkai.

Vytautas RADŽVILAS, filosofas, politologas:

Šiuo metu vyksta atviras susidorojimas su „Respublikos“ grupės leidiniais. Jį reikia laikyti ypatingu naujausios Lietuvos istorijos įvykiu. „Respublika“ yra naikinama todėl, kad ji yra paskutinė iš tiesų nacionalinės žiniasklaidos grupė, kuriai priklausančios visuomenės informavimo priemonės dar gina Tautos ir valstybės idėją. Jeigu šitų leidinių neliks, ši idėja vegetuos daugeliu atžvilgių puikiose, tačiau nedidelėse ir mažai kam prieinamose žiniasklaidos priemonėse. Todėl galima sakyti, kad su šitais veiksmais faktiškai Lietuvoje yra galutinai įvedamas putininis valdymo modelis. Nes esminis tokio valdymo bruožas yra sukurti situaciją, kai šalyje nelieka bent kiek rimtesnės nepriklausomos žiniasklaidos. Todėl šitas išpuolis prieš „Respubliką“ vienareikšmiškai vertintinas kaip išpuolis prieš Tautą, valstybę ir demokratinės santvarkos Lietuvoje jau ne pagrindus, o likučius.

Daiva TAMOŠAITYTĖ, rašytoja:

Žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia, kuri palaiko valstybės bei visuomenės pulsą gyvą ir yra svarbiausias viešojo intereso gynėjas. Ir jeigu tokiais būdais, kaip drakoniškos ekonominės sankcijos, mėginama gniaužti laisvą nuomonę ir didžiausius šalies dienraščius įbauginti, tai rodo, kad partijos, kurios ėmėsi tokių priemonių, bijo viešumos ir griebiasi ne demokratijai, o partokratijai būdingų veiksmų. Tai bandymas gniaužti laisvą žodį, todėl kreipiausi į tarptautinį PEN centrą, vienijantį viso pasaulio rašytojus bei žurnalistus, ir informavau apie padėtį Lietuvoje.

Romas GUDAITIS, rašytojas, buvęs ilgametis Žurnalistų etikos inspektorius:

ŽLEK sprendimas yra neteisėtas, o partijos, tuo pasinaudodamos, gniaužia laisvą žiniasklaidą. Pripažinti visą leidinį neetišku dėl kelių straipsnių, net jei jie būtų blogi, yra neleistina. Neetišku galima pripažinti tik tokį leidinį, kuriame neetiški straipsniai vyrautų. To „Respublikoje“ tikrai nėra.


Audrius RUDYS, ekonomistas:

Ir arkliui aišku, kad socialdemokratai ir konservatoriai bando užkirsti kelią bet kokiai nepatogiai nuomonei. Jie jaučia, kad Europoje ir Lietuvoje kyla tautiniai judėjimai, todėl šitos politinės jėgos nori tam užkirsti kelią, nori įtvirtinti dabartinę situaciją, o „Respublika“ tam trukdo.

Romualdas OZOLAS, filosofas:

Valdžia vykdo labai kryptingą karą prieš Tautą. O tam reikalinga ir kova su informacijos kanalais. Pirmiausia su tais, kurie yra ne valdžios, o žmonių pusėje. Todėl prieš „Respubliką“ taikomi sprendimai, būdingi diktatūrai. Tokiu būdu visuomenę bandoma izoliuoti nuo galimybės nors kaip reikštis valstybės tvarkyme.

Ir vėl tautą džiugina Strasbūras: pasidžiaukime Kristijono Nekvedavičiaus nedidele sėkme

2 Komentaras

Žemgrobiai ir jų padlaižiai jau gal ėmė išsisemti [atkreipkite dėmesį kaip gražiai aš dar vis vadinu niekšus, kurie ne itin ir žmogaus vardo kartais verti]? O gal Temidės prisiekusieji vis dažniau ima prisiminti savo paskirtį? Bet net jei ir taip, gaila, kad kol kas drąsiau pasidžiaugti NEgalime Lietuvos teisėjais. Ne, nesakau, kad visi jie blogi. Problema tame, kad geraisiais nemokame deramai džiaugtis ir apie juos daugiau tylime nei pagarsiname jų gerus darbus.

Romualdas M.

Byloje „Nekvedavičius prieš Lietuvą“ Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) konstatavo, kad Lietuva pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą bei teisę į nuosavybės apsaugą.

Valstybės tarnautojų padaryti pažeidimai Lietuvos mokesčių mokėtojams kainuos daugiau kaip 57 tūkst. Lt. Tačiau tai – negalutinė suma, kurią gali tekti sumokėti šioje byloje.

Bylos duomenimis, Lietuvos ir Vokietijos pilietis Christianas Nekvedavičius į EŽTT kreipėsi dar 2004 m., teigdamas, kad nevykdant Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 27 d. sprendimo, kuriuo Kauno apskrities viršininko administracija buvo įpareigota priimti sprendimą dėl nuosavybės teisų atkūrimo į jo tėvo iki nacionalizacijos Kaune turėtą žemės sklypą, Lietuva pažeidė teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

Kauno apygardos teismo sprendime nenurodytas konkretus nuosavybės teisių atkūrimo būdas, tačiau jame konstatuota, kad nėra galimybės atkurti teises į pareiškėjo tėvo turėtą žemės sklypą natūra.

Ch. Nekvedavičius skundėsi ir pernelyg ilga nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukme bei dėl to, kad ilgai neatkūrus nuosavybės teisių į žemės sklypą nei natūra, nei kitaip teisingai už jį kompensuojant buvo pažeistos jo garantuojamos teisės.

Strasbūro teismas pastebėjo, kad atsižvelgiant į įstatyme numatytą bendrą pareigą apskrities viršininko administracijai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti per 6 mėnesius, įsiteisėjęs teismo sprendimas turėjo būti vykdomas nedelsiant.

„Teismas pripažino, kad pareiškėjo dalyvavimas nuosavybės teisių atkūrimo procese yra būtinas, tačiau pabrėžė, kad ir pareiškėjui nesutinkant su valdžios institucijų siūlymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, šis nesutikimas jų nesaisto ir jos turi diskreciją parinkti kitokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą“, – Teisingumo ministerija pranešė, kad EŽTT Kauno apskrities viršininko administracijos veiksmus, kuriais iš pradžių buvo nuspręsta atsisakyti atkurti pareiškėjui nuosavybės teises natūra, paskui priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vyriausybės vertybiniais popieriais, ir abu šie sprendimai vėliau panaikinti dėl procedūrinių klaidų, taip pat vėlesnį administracijos neveikimą įvertino kaip neveiksmingus, besikartojančius ir nenukreiptus į pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimą.

Teismas taip pat pabrėžė valdžios institucijų veiksmų, parenkant galimus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, nenuoseklumą. Teismas pabrėžė, kad net darant prielaidą, jog pareiškėjas savo veiksmais prisidėjo prie delsimo įvykdyti teismo sprendimą, pagrindinė atsakomybė už jo nevykdymą tenka valdžios institucijoms, kurios privalo imtis visų nacionalinėje teisės sistemoje prieinamų priemonių, kad būtų paspartintas teismo sprendimo vykdymas ir užtikrinta Konvencijos pažeidimų prevencija.

EŽTT atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas buvo įrašytas į eilę naujam žemės sklypui gauti Kauno mieste (paskutinį kartą patvirtintą 2011 m.), jokių papildomų žingsnių šiuo atžvilgiu nebuvo imtasi.

Teisėjų teigimu, nuo neįvykdyto teismo sprendimo įsiteisėjimo praėjo daugiau nei 11 metų.

Nuo 2007 m. pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesas nejuda iš vietos ir nėra aišku nei kada, nei kokiu būdu, nei ar apskritai jos bus atkurtos.

Teismas priminė, kad panašiose bylose yra ypač svarbus gero administravimo principas, kuris reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl viešojo intereso, valstybės institucijos privalo veikti greitai, tinkamai ir nuosekliai.

Byloje buvo konstatuota, kad nacionalinės institucijos šiuo atveju nesilaikė gero administravimo principo – nevykdydama teismo sprendimo, valstybė atsakovė ilgam laikui užkirto kelią pareiškėjui į nuosavybės teisių atkūrimą.

„Todėl pareiškėjo teisėti lūkesčiai gauti kompensaciją, kuri yra numatyta pagal nacionalinę teisę, buvo nepateisinamai paveikti“, – pažymima sprendime.

Vertindamas teisingumo pagrindais Teismas pareiškėjui priteisė 7 800 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 8 770 eurų bylinėjimosi išlaidoms ir kaštams padengti. Iš viso – daugiau kaip 57 tūkst. Lt.

Klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo Teismas atidėjo, paraginęs Vyriausybę ir pareiškėją siekti sutarimo dėl kompensacijos už nustatytą Konvencijos pažeidimą. Nepavykus susitarti per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, Teismas pasiliko teisę pats nuspręsti dėl teisingo atlyginimo.

Tai buvo Delfi žinios, tikiuosi ne už ilgo pats Nekvedavičius opateiks mums platesnių apibendrinimų
http://www.delfi.lt/news/daily/law/teismo-sprendimo-nevykdziusiai-lietuvai-smugis-is-strasburo.d?id=63593894#ixzz2oturCVIc

Stebintys žmogaus teises Lietuvoje, pastebėjo…

Parašykite komentarą

Nors blaiviai žvelgiant į žemiau esantį Lietuvos žmogaus teisių asociacijos ir Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos Kreipimąsi į Lietuvos Respublikos vadovaujančius asmenis, sunku patikėti, kad toks tekstas galėtų kada nors būti reikalingas demokratinėje valstybėje, jame nurodytos būsimo įstatymo spragos yra akivaizdžios… Belieka įdėmiai stebėti kaip visas šis procesas pakryps ateityje…

 

 Lietuvos Respublikos Prezidentei

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui

Lietuvos Respublikos Seimo Audito komitetui

Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui

Lietuvos Respublikos Seimo nariams

 

NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ

KREIPIMASIS

2013 m. birželio 25 d.

Vilnius

Dėl nevyriausybinių organizacijų įstatymo projekto

Lietuvos Respublikos Prezidento 2013 m. balandžio 23 d. dekretu Nr. 1K-1440 Lietuvos Respublikos Seimui yra  pateiktas  svarstyti  Lietuvos  Respublikos  nevyriausybinių organizacijų įstatymo projektas XIIP-493.

Minėtame Prezidento dekrete nurodoma, kad Nevyriausybinių organizacijų (NVO) įstatymo projektą rengti, be kitų priežasčių, paskatino poreikis apibrėžti NVO sąvoką, nes pastaruoju  metu  viešąsias paslaugas visuomenei teikiančiomis organizacijomis –  NVO – yra įvardijami ir profesiniai susivienijimai, kurių pagrindinis tikslas – tenkinti tam tikrų žmonių grupių interesus. Šių žmonių grupių  organizacijos neretai dalyvauja priimant Lietuvos visuomenei svarbius sprendimus (pvz., teritorijų planavimas), o visuomenės interesams realiai atstovaujančios NVO minėtų sprendimų įtakoti negali.

Lietuvos žmogaus teisių asociacija ir  Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija palaiko LR Prezidentės iniciatyvą kuo greičiau priimti Lietuvos Respublikos nevyriausybinių organizacijų įstatymą, tačiau pažymi:

  1. Įstatymo Projektas iš esmės prieštarauja 2007 m. spalio 10 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoms ( CM/Rec (2007) 14) dėl nevyriausybinių organizacijų teisinio statuso Europoje.

Pats Projekto 4 str. pavadinimas ydingai deklaruoja NVO politikos valstybinį valdymą- jame teigiama, kad NVO politikos prioritetus nustato LR Vyriausybė, kad už NVO politikos formavimą  yra atsakinga LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Tuo tarpu  minėtose rekomendacijose (28 str.) pabrėžiama,  kad valstybinės valdžios organai neturi vadovauti NVO. Ten pat nurodoma, kad  NVO nepriklausomumas siejamas ne tik su teise įstiegti šią organizaciją ir pasirinkti jos tikslus, bet ir teise ją valdyti bei laisve nustatyti NVO  veiklos kryptis. NVO turi turėti galimybę laisvai dirbti ir  siekti savo tikslų,- teigiama  rekomendacijose (II d., 11 str.).

Atmestina Projekto  4 str. 2 dalies formuluotė, nustatanti,  kad „už nevyriausybinių organizacijų politikos kontroliavimą yra atsakinga Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija“. Priešingai, minėtose rekomendacijose pabrėžiama, kad valdžios institucijos turi vengti mėginti paversti NVO kontroliuojamomis įstaigomis (28 str.).

  1. Projekto 5 str.  nuostatos, deklaruojančios, kad NVO politikos formavimas ir įgyvendinimas yra  pavedamas valstybės įstaigai – LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, taip pat prieštarauja Rekomendacijoms. Minėtai ministerijai pavesta teikti siūlymus dėl finansinės paramos visoms NVO. Tačiau  ministerija, atstovaudama valstybei, gali selektyviai vertinti NVO, priskirdama remtinomis tas, kurios atitinka tam tikrus lojalumo valstybei kriterijus.

Kita vertus LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija negali objektyviai vertinti visų NVO, nes daugelio jų veiklos kryptys  (kultūra,  žmogaus teisės, aplinkosauga ir kt.) nepatenka į į šios ministerijos veiklos kompetenciją,  todėl minėta ministerija paprasčiausiai nepajėgs objektyviai  nustatyti, kiek ir kurios NVO veikla atitinka Vyriausybės formuojamą šių organizacijų  politiką.  Dėl šios priežasties finansinė parama NVO turėtų būti skiriama dalyvaujant kelių NVO sritis kuruojančių ministerijų ir kitų valstybės institucijų atstovams, įtraukiant į šį procesą ir pačias NVO.

  1. Visiškai prieštarauja vienas kitam šio įstatymo projekto 2 str.1 dalies teiginiai 2 str.4 dalies teiginiams.  1 dalyje nurodoma, kad Nevyriausybinė organizacija – tai nuo valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų nepriklausomas savanoriškumo pagrindais visuomenės ar jos grupės naudai veikiantis viešasis juridinis asmuo. O  4 dalyje jau teigiama, kad Nevyriausybinių organizacijų tarybą jau sudaro lygiateisės partnerystės pagrindu iš valstybės institucijų, įstaigų ir nevyriausybinių organizacijų deleguotų atstovų. Tampa neaišku, kokiu pagrindu NVO junginys, vienydamasis į  Nevyriausybinių organizacijų tarybą,  tampa valstybės institucijų ir NVO konglomeratu.
  1. Visiškai pagrįsta yra LR Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastaba dėl „nacionalinės skėtinės organizacijos“ apibrėžimo (projekto 2 str. 6 dalis). „Žodis skėtis ne tik  reiškia išskleidžiamą prietaisą nuo lietaus ar saulės dengtis.“ Minėtas žodis asocijuojasi ir su ketinimu apsisaugoti nuo kažko (gal nuo visuomenės), atsiriboti, užsidengti ar pan. Todėl geriau tiktų žodžiai „Jungtinė nevyriausybinė organizacija“  ar kitoks jungiantis žodžių darinys.
  2. Kelia abejones ketinimai NVO vadinti bet kurį viešąjį  juridinį asmenį (VšĮ), veikiantį visuomenės grupės naudai, nes pagal LR Viešųjų įstaigų įstatymą (4 str.1 dalis) Viešosios įstaigos steigėjais gali būti valstybė, savivaldybės ir kiti iš įstaigos veiklos nesiekiantys sau naudos asmenys, sudarę viešosios įstaigos steigimo sutartį,  o pagal šio įstatymo 4 str.4 dalį VšĮ steigėjas gali būti ir vienas asmuo, vietoj steigimo sutarties surašęs ir pasirašęs steigimo aktą.  Nepaisant to, kad projekto 2 str. 1 dalyje reglamentuojama, jog valstybė ar savivaldybė, juridiniai asmenys, kuriuose valstybė ar savivaldybė turi daugiau kaip 1/3 balsų visuotiniame dalyvių susirinkime, negali turėti daugiau kaip 1/3 balsų nevyriausybinės organizacijos visuotiniame dalyvių susirinkime, visiškai akivaizdu, kad šiuo projektu siekiama valstybės ir savivaldybės institucijoms suteikti  išimtinę teisę atstovauti visuomenės interesams. Kita vertus VšĮ įsteigti gali ir vienas fizinis asmuo. Tokiu būdu keli fiziniai asmenys, įsteigę Nevyriausybines organizacijas (VšĮ)  visuomenės vardu įgytų teisę skelbti pareiškimus, priimti visuomenei svarbius sprendimus, nes įstatymo projekte nurodoma, kad  NVO (įskaitant ir  vieno asmens įsteigtą viešąją įstaigą) gali atstovauti Lietuvos visuomenei steigiant NVO skėtines organizacijas. Pastarosios savo ruožtu deleguotų 10 atstovų į Lietuvos Nevyriausybinių organizacijų tarybą. Todėl yra tikimybė, kad grupė suinteresuotų asmenų (pvz., 20 asmenų) asmenų, įsteigusi 10 VšĮ įgytų teisę siūlyti 10 kandidatų į Lietuvos NVO tarybą. Tačiau taip būtų iškreipta demokratijos esmė – nedidelei grupei ir net tarpusavyje susijusių asmenų būtų suteikta teisė Lietuvos visuomenės vardu daryti pareiškimus, įtakoti priimant svarbiausius Lietuvos valstybei sprendimus, o tai prieštarauja sąžiningumo ir protingumo kriterijams.

Be to, NVO negali atsiriboti nuo veiklos, kuri įtakoja politinę valdžią, nes tai prieštarauja LR Konstitucijos 4 str. nuostatai, kurioje nurodoma, kad „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.“  Veikdama per NVO, visuomenė savo veiksmais turi teisę įtakoti politinius procesus, kurie, pagal siūlomą įstatymo projektą, gali būti traktuojami kaip siekimas politinės valdžios. Tokia įstatymo nuostata neabejotinai sudarytų prielaidas piktnaudžiavimui.

  1. 6.      Nepakankamai reglamentuojamos  Nacionalinės skėtinės organizacijos įsteigimo sąlygos. Pagal siūlomą įstatymo projektą,  šią organizaciją gali įsteigti bet kurios vienoje ar keliose atskirose viešosios politikos srityse veikiančios organizacijos, siekiančios bendrų tikslų. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad projekte numatoma, jog būtent Nacionalinės skėtinės organizacijos  turi teisę deleguoti į Nevyriausybinių organizacijų tarybą 10 atstovų (ne daugiau kaip aštuonis nevyriausybines organizacijas vienijančių asociacijų atstovus ir ne mažiau kaip du kitų nevyriausybinių organizacijų atstovus), labai svarbu, kad minimas skėtines organizacijas sudarytų ne „vienadienės“ NVO, kurių tikslas atstovauti tam tikros žmonių grupės interesams.  Todėl teisė steigti Nacionalinę skėtinę organizaciją turi būti suteikta tik toms NVO, kurios yra registruotos ir savo veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdo ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus. NVO steigti gali tik nuo valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų nepriklausomi, iš fizinių asmenų arba jų grupių, sudaryti savanoriškumo pagrindais visuomenės ar jos grupės naudai veikiantys viešieji juridiniai asmenys, kurių pagrindinis tikslas – ginti viešąjį interesą sveikatos, socialinės gerovės, žmogaus teisių ir laisvių, darnaus vystymosi, aplinkos, gamtos apsaugos ir kultūros paveldo bei kitose srityse.
  2. Atmestina  Projekto 7 str. 3 dalies nuostata, reglamentuojanti, kad Nevyriausybinių organizacijų tarybos darbas organizuojamas vadovaujantis tarybos nuostatais, kuriuos tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nes tai reiškia, kad  valstybės kontroliuojamos NVO nebus savarankiškos organizacijos, jos  negalės užtikrinti konstitucinės pažiūrų ir asmens saviraiškos laisvės ir iš esmės jos neatstovaus visuomenei.
  3.  Galiausiai minėtoms rekomendacijoms prieštarauja ir šio įstatymo projekto rengimo tvarka – Rekomendacijų VIII skyriaus 76-77 straipsniuose  nurodoma, kad visų lygių vyriausybinės institucijos dialoguose ir konsultacijose turi  nediskriminuoti  NVO, įtraukti jas į darbą rengiant įstatymus, reglamentuojančius  NVO statusą, finansavimą ir veiklos sferas. Tačiau rengiant šį įstatymo projektą to nebuvo daroma (išskyrus kelias pakviestas organizacijos).

Atsižvelgdamos į tai, kas išdėstyta, Lietuvos žmogaus teisių asociacija ir  Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija mano, kad:

  • Lietuvos  Respublikos  nevyriausybinių organizacijų įstatymo projektas XIIP-493, toks, koks jis yra pateiktas LR Seimui, negali būti svarstomas, nes jis  yra keistinas iš esmės;
  •  Rengiant alternatyvų šio įstatymo projektą būtina įtraukti į jo rengimą jau veikiančias nevyriausybines organizacijas, ypač tas, kurios realiai ir ne vienerius metus savo veikla įrodė atstovaujančios Lietuvos visuomenei ir ginančios viešąjį interesą.

Lietuvos žmogaus teisių asociacija

Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija

Kreipimosi autentiškumas patvirtintas Lietuvos žmogaus teisių asociacijos komitete

LŽTA pirmininkas  V.Budnikas

 

 

“Klonio gatvės“ tragediją stengiamasi užžerti dulkėmis?

4 Komentaras

Teismo sprendimo vykdymas negali būti aukščiau Konstitucijos ir žmogaus teisių

2013-02-20 d. Bernardinai.lt išspausdino straipsnį, kurio autoriai – Lietuvoje plačiai žinomi ir visuomenės Gerbiami asmenys Dr. Zita Šličytė, Liudvikas Narcizas Rasimas, Dr. Saulius Arlauskas, Kęstutis Milkeraitis ir Dr. Romualdas Povilaitis.

Galima būtų vertinti, kad tai jau antrasis jų nenuginčijamos nuomonės pareiškimas, į kurią, deja, Lietuvos valdžios reakcijos žmonės nepajuto. Nežinau ar ką nors čia dar galima pakomentuoti? Manau, kad pareiškimo tekstas jokių komentarų kaip ir nereikalauja…

R.Matelis

Teismo sprendimo vykdymas negali būti aukščiau Konstitucijos ir žmogaus teisių


Garliava

Teisininkai ir žmogaus teisių gynėjai pareiškė: Garliavos prievartos aktas tapo įmanomas todėl, kad valdžios institucijos teismų sprendimo vykdymo principą iškėlė virš vaiko orumo, jo fizinio ir psichinio neliečiamumo, virš Konstitucijos, humanizmo ir demokratijos, ir net paties teismo sprendimo.

Visuomeninė komisija 2012 metų gegužės 17 dienos smurto aktui ištirti praėjusių metų birželį konstatavo: pernai gegužės 17-ąją Garliavoje, vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą, buvo prievarta pasikėsinta į Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, šiurkščiai pažeista vienuolika Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir keturi Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos straipsniai bei jų nuostatas įtvirtinantys nacionaliniai teisės aktai. Komisija taip pat nustatė, kad buvo iš anksto ruoštasi valstybės vardu panaudoti jėgą ir tai buvo padaryta.

Praėjus aštuoneriems mėnesiams po išvadų paskelbimo Komisija konstatuoja:

Pirma. Aukščiausi valstybės pareigūnai ir atsakingos valstybės institucijos prieš gegužės 17-osios smurto aktą ir po jo viešai akcentavo išskirtinį rūpestį vaiko teisėmis ir jo gyvenimo gerove. Tačiau per devynis mėnesius pareigūnai taip ir nepateikė visuomenei oficialios informacijos, patvirtinančios, kad prievartinis vaiko perdavimas ir vėlesnis jo gyvenimas, ribojamas pagal Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos programą, užtikrino jam geresnes gyvenimo sąlygas, jo teises ir teisėtus interesus. Iš gimtųjų namų išvežtas vaikas iki šiol laikomas socialinėje izoliacijoje – su juo neleidžiama bendrauti artimiesiems ir vaikystės draugams. Ne tik žmogaus teisių organizacijoms, bet ir vaiko artimiesiems nėra pateikta patikima informacija, kaip panaudota jėga ir socialinė izoliacija paveikė vaiko sveikatos būklę.

Antra. Respublikos Prezidentė praėjusių metų gegužės 17-ąją kreipdamasi į visuomenę pareikalavo ištirti, ar „visus sujaudinusių Garliavos įvykių metu nebuvo naudota prievarta“, ir teigė, kad „prievarta vaiko atžvilgiu negalima“. Tačiau Prezidentei ir Seimui atskaitingos institucijos per devynis mėnesius visuomenei taip ir nepateikė pagrįsto aiškaus atsakymo dėl jėgos naudojimo Garliavoje teisėtumo.

Klaipėdos apygardos prokuroras Aidas Giniotis, praėjusių metų lapkričio 21 dieną priėmęs sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl galimo valstybės tarnautojų piktnaudžiavimo vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą, savo nutarime pripažino, kad vaiko įkalbėti nepavyko ir konstatavo, kad prieš mergaitę buvo naudota jėga: „jėga jos atžvilgiu buvo naudojama tik tiek, kiek jos reikėjo tam, kad atitraukti D. K. nuo N. Venckienės“.

Komisija įsitikinusi, kad šiuo atveju jėgos naudojimas reiškia prievartą. Komisija primena, kad vykdant teismo sprendimą jėga ir prievarta prieš mergaitę negalėjo būti pavartota jokiu pretekstu ir jokiu laipsniu. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, Lietuvos Konstitucija, Lietuvos Civilinis ir Civilinio proceso kodeksai besąlygiškai įpareigoja gerbti vaiko orumą bet kuriomis aplinkybėmis – taip pat ir vykdant teismo sprendimą. Pagarba vaiko orumui reiškia, kad vaikas teismo sprendimo vykdymo metu privalėjo būti išklausytas, įvertintas jo motyvų pagrįstumas, turėjo būti pasiekta, kad vaikas išeitų iš gimtųjų namų išskirtinai savo valia, o ne būtų išneštas jėga kaip daiktas. Naudoti jėgą prieš mergaitę uždraudė ir Kėdainių rajono apylinkės teismas.

Prokuroro A. Giniočio nutarimo išvada apie advokatą G.Černiauską, kad jis neatliko veiksmų, “kurie pažeistų kokią tai tvarką, jis tik ėjo šalia L.Stankūnaitės, kuri nešė savo dukrą D. K., tam, kad reikalui esant prilaikytų mergaitę”, prieštarauja kieme buvusių žmonių liudijimams ir daug kartų viešai rodytai filmuotai medžiagai apie G.Černiausko ir L.Stankūnaitės nešamą klykiantį vaiką. Pažymėtina, kad dėl G.Černiausko veiksmų prokuratūra neapklausė kieme buvusių ir šį įvykį mačiusių žmonių.

Trečia. Garliavos prievartos aktas tapo įmanomas todėl, kad valdžios institucijos ėmė vadovautis doktrina, kurios esminis principas – teismų sprendimus būtina vykdyti besąlygiškai, bet kokiomis priemonėmis, taip pat ir naudojant prievartą prieš vaiką. Besąlygiško teismų sprendimo vykdymo principas buvo iškeltas virš vaiko orumo, jo fizinio ir psichinio neliečiamumo principų, virš humanizmo ir demokratijos principų ir net paties teismo sprendimo. Laikantis šio principo viršenybės buvo šiurkščiai pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir tartptautinės konvencijos, ginančios vaiko orumą. Taip pat buvo pažeista ir Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartis, draudžianti perduodant vaiką naudoti prievartą.

Teismo sprendimo vykdymo imperatyvas yra vienas svarbiausių teisinės valstybės principų, tačiau jo besąlygiškas vykdymas pažeidžiant esmines Konstitucijos nuostatas yra policinės valstybės požymis ir neatitinka demokratinės ir humaniškos valstybės pagrindų.

Lietuvos Respublikos piliečiai 1991 metų vasario 9 dienos plebiscitu ir 1992 metų spalio 25 dienos referendumu priimta Konstitucija įtvirtino, jog Lietuvos valstybės valdymas gali būti tik demokratinis, taip pabrėždami demokratijos viršenybę prieš bet kokias kitas teisinės valstybės valdymo formas. Teisinė valstybė, jeigu joje nepaisoma demokratinės įstatymų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos, pati savaime nėra vertybė, o pagal lietuvių tautos pareikštą valią tokių atvejų  ir neturėtų būti.
Pagrindinis demokratinės santvarkos reikalavimas yra visuotinai priimtų žmogaus teisių ir žmogaus orumo laikymasis. Iš to seka, kad nėra ir negali būti valstybėje institucijos, pareigūno ar žmogaus, kurie būtų atleisti nuo prievolės besąlygiškai paisyti žmogaus orumo. Aukščiausių teisinių ir teisėsaugos institucijų šiandien formuojama praktika iškelti teisinės valstybės principą aukščiau žmogaus orumo stumia Lietuvą nedemokratinės (policinės) valstybės link. Istorijoje būta ne vienos teisinės valstybės, kurioje vykdant įstatymus bei teismų sprendimus buvo grubiausiai pažeidinėjamos žmogaus teisės ir žmogaus orumas, taip teisinei sistemai tampant nusikalstama.

Ketvirta. Vaiko artimiesiems ir žmonėms, atvykusiems stebėti, ar vykdant teismo sprendimą Garliavoje nebus panaudota prievarta, įstatymai suteikė teisę priešintis galimam prievartos panaudojimui prieš vaiką. Tokią piliečių teisę bei pareigą numato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 10 straipsnis, suteikiantis piliečiui teisę elgtis pagal savo sąžinę. Gegužės 17 dieną Garliavoje buvę žmonės veikė remdamiesi sąžine ir įsitikinimais: jie turėjo legitimų tikslą stebėti, kad nebūtų naudojama prievarta. Filmuota medžiaga ir žmonių liudijimai patvirtina, kad piliečiai pareigūnams nesipriešino: giedojo valstybės himną ir meldėsi.

Nepaisant paminėtų piliečių teisių protestuoti prieš neteisėtus valdžios veiksmus, nukentėjusieji nuo prievartos Garliavoje ir prievartos liudytojai yra teisėsaugos persekiojami, prieš juos pradėti ikiteisminiai tyrimai. Teisėtvarkos persekiojami ir taikių akcijų dalyviai, net kreidelėmis „Tiesos“ žodį rašantys vaikai bei jų tėvai. Tai rodo, kad žmogaus teisių pažeidimai Lietuvoje įgauna vis didesnį mąstą.

Penkta. Garliavos įvykių kontekste iškilo grėsmė ir kitam svarbiam demokratinės valstybės principui – teisei į nuomonės reiškimo laisvę. Kai kuriems Garliavos įvykių dalyviams inkriminuojama atsakomybė už savo nuomonės reiškimą apie antstolės veiksmus, o parlamentarei N. Venckienei už kritiką teismų adresu. Tokie Lietuvos teisėsaugos kaltinimai prieštarauja civilizuotų valstybių teisminei praktikai, nes Europos Žmogaus teisių teismo sprendimai bylose (kaip antai Lingens v Austrija arba Otegi Mondragon v Ispanija), rodo, kad demokratinėje valstybėje siekiant teisėto tikslo valdžios pareigūnų ir institucijų atžvilgiu išsakyta sąžininga krititiška nuomonė, net kai ji nėra pakankami pagrįsta faktais, negali būti vertinama kaip nusikaltimas.

Šešta. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir Teisėjų tarybos pirmininkas G.Kryževičius yra viešai išsakęs ypatingai neigiamą nuomonę apie N. Venckienę, pavadindamas ją „pūliniu ne tik teisinėje, bet ir politinėje sistemoje“. Toks demokratinėje valstybėje neleistinas Teisėjų tarybos pirmininko pasisakymas apie tuomet dar buvusią teisėją N. Venckienę sudaro sąlygas pažeisti Konstitucijos 31 straipsnyje jai garantuotą teisę, kad jos „bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas“.
Komisijos nuomone, viešai esamos medžiagos pakanka konstatuoti neteisėtos prievartos Garliavoje faktą, tačiau prokuratūra privalo pateikti Seimui ir iki šiol teisėsaugos slepiamą filmuotą medžiagą apie mergaitės paėmimą, nes nesusipažinę su ja Seimo nariai negalės sąžiningai spręsti dėl N.Venckienei pareikštų kaltinimų teisinio pagrįstumo.


Komisija kviečia Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimo ir Vyriausybės narius nuodugniai ištirti, ar yra Lietuvos Respublikos teisės aktų, leidusių vykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą panaudojant prievartą prieš vaiką. Komisijai tokie aktai nežinomi.

Aukščiausiu politiniu lygmeniu neišsprendus esminio klausimo dėl Lietuvos Respublikos prioritetų, neužtikrinus valstybės besąlygiško įsipareigojimo ginti savo piliečių teises ir laisves, vaikų orumą, Lietuvai kyla reali grėsmė iškrypti iš demokratinio ir humaniško raidos kelio.

Kadangi nuo 2012 m. gegužės 17 d. prievarta iš gimtųjų namų išvežtai mergaitei gyvenimo sąlygas užtikrina ne motina, bet Liudytojų ir nukentėjusių apsaugos valdyba, taigi – valstybė ir jos pareigūnai, Komisija ragina aukščiausius Lietuvos politikus asmeniškai pasirūpinti socialinę izoliaciją patiriančia mergaite: leisti jai bendrauti su seneliais, artimaisias, bendraamžiais ir suteikti jai kokybišką psichologinę bei medicininę pagalbą.

Dr. Zita ŠLIČYTĖ, Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narė, Atkuriamojo Seimo deputatė, teisininkė

Liudvikas Narcizas RASIMAS [anksčiau – Rasimavičius], Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narys, Kovo 11-osios akto signataras, teisininkas

Dr. Saulius ARLAUSKAS, Mykolo Riomerio universiteto profesorius

Kęstutis MILKERAITIS, buvęs Generalinės prokuratūros ypač svarbių bylų tardytojas, buvęs Seimo kontrolierius

Dr. Romualdas POVILAITIS, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas, docentas

Older Entries

%d bloggers like this: