Teismo sprendimas neteisingas. Ką daryti?

Aldona MEILUTYTĖ man žinoma jau apie 10 metų. Mes su ja esame likimo dvyniai. Tiek ji, tiek aš savo skaudžia patirtimi įsitikinome kokia neteisybė vyrauja nuosavybės į nusavintą žemę klausimais. Visuose Lietuvos valdžios lygiuose. Todėl su malonumu perkopijuoju ekspertai.eu spausdinamą jos straipsnį.

Ar įmanoma įrodyti, kad teismo sprendimas neteisingas?

Paskelbta: 2019-04-13 10:08

Autorius: Aldona Meilutytė

Į šį klausimą, deja, tėra vienas atsakymas: kai jau teismo sprendimas (ar nuosprendis) įsiteisėjęs, Lietuvoje praktiškai pasiekti, kad toks sprendimas būtų panaikintas beveik neįmanoma. Net ir tais atvejais, kai akivaizdu, kad teisėjai šiurkščiai pažeidė įstatymus, suklastojo faktus, vis tiek dažniausiai atsisakoma priimti kasacinį skundą ar atnaujinti procesą. O jeigu šį barjerą ir pavyksta perkopti, galutinis rezultatas retai kada pradžiugina: paprastai gaunamas atsakymas, kad sprendimas, dėl kurio skundžiamasi, yra teisėtas ir pagrįstas. Taigi, nors teoriškai kaip ir būtų įstatymo suteikta galimybė tęsti kovą dėl teisingumo įgyvendinimo, iš tikrųjų ta kova lieka beprasmė.

Pavyzdžių ieškoti nereikia, jie kiekviename žingsnyje. Net spaudoje paskelbus apie teisėjų savivalę, valdžia į tai nereaguoja, nekreipia jokio dėmesio. Apsiprato su neteisybėmis ir visuomenė – neprotestuoja. Taigi, taip aukštinama vertybė viešumas arba skaidrumas, be kurios neįsivaizduojama demokratinė valstybė, Lietuvoje yra tapusi bereikšmė, netekusi absoliučiai jokios galios: kas iš to, kad žinia paskelbta ir paviešinta, jeigu jos paskelbimas nesukelia jokių pasekmių? Tokia padėtis tik demoralizuoja visuomenę.

Štai „Laisvame laikraštyje“ ne vienerius metus Aurimas DRIŽIUS rašo apie savo bylas, apie jo redaguojamam laikraščiui teismų įvestą cenzūrą. Regis, tuoj pat turėjo būti imtasi priemonių: jeigu A.Drižius rašo netiesą, bausti jį už visuomenės klaidinimą, nurodant jo paskelbtus konkrečius melagingus faktus; o jeigu tai tiesa, kad teisėjai jo bylose piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, klastoja dokumentus, už tokius darbus teisėjus sodinti į kalėjimą. Baisų nusikaltimą, pakertantį valstybės pamatus, galima sakyti, tolygų valstybės išdavystei, teisėjai įvykdo tada, kai vietoj teisingumo vykdymo jie sąmoningai įteisina melą.

Toks melo įteisinimas dangstomas teisėjų nepriklausomumu, tarsi nepriklausomi teisėjai kaip kokie šventieji vykdydami tarnybines pareigas negali nusikalsti. Kaip kokį didžiausią netikėtumą sutiko teisminė valdžia žinią, kad keletas „nepriklausomų“ teisėjų įtariami ėmę advokatų nešamus kyšius ir už kyšius pardavinėję „teisingumą“. Tas parduotas teisingumas, be abejo, negalėjo neatsispindėti teismo sprendimuose, kuriuos teisėtais ir pagrįstais pripažino juos tikrinę aukštesnių teismų teisėjai. Jeigu šie aukštesnių teismų teisėjai būtų baudžiami už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, ne keletas, o keliasdešimt teisėjų būtų buvę suimti…

Visų pirma, ar tai svarbiausia ir pirmoje eilėje turi būti nustatyta, kodėl teisėjas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – ar būtinai turi būti įrodyta, kad teisėjas paėmė kyšį? O jeigu ne už kyšį – jeigu dėl to, kad jo paprašė „geras prietelius“, arba dėl to, kad ieškovas užima visuomenėje aukštą padėtį ir kada nors teisėjui ar jo giminėms gali būti naudingas, todėl teisėjas pasistengė jam įsiteikti, priimdamas jo naudai sprendimą? Arba teisėjo gražiai paprašė kolega kitas teisėjas „padėti geram žmogui“? O jeigu tas kolega aukštesnio teismo, tarkim net Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas?

Svarbu, bet ne svarbiausia išaiškinti, kodėl teisėjas sulaužė priesaiką ir nevykdė teisingumo. Svarbiausia yra tai, kad teisėjas priėmė neteisingą sprendimą, pakirsdamas žmonių pasitikėjimą teismais ir tuo pačiu valstybe. Būtent neteisingo teismo sprendimo priėmimo fakto išaiškinimas yra pirmoji prokurorų pareiga. Kai viešai žiniasklaidoje paskelbiami faktai apie neteisingą teismo sprendimą, ne tik prokurorai, bet ir apskritai aukščiausioji valstybės valdžia negali į tai nereaguoti. Valdžia negali nesuprasti teisingumo vykdymo svarbos visam valstybės gyvenimui.

Lietuvoje vis dar galioja nuostata, kad tik tada, kai teisėjas paėmė kyšį, jo priimtas sprendimas byloje gali būti neteisingas. Būtinai turi būti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pripažinta, kad teisėjas yra kaltas, jog nagrinėdamas konkrečią bylą paėmė kyšį. Tik tada bus galima suabejoti to teisėjo toje konkrečioje byloje priimto teismo sprendimo teisingumu ir tokią bylą iš naujo tikrinti.

Tą visai neseniai patvirtino įžymusis teisėjas Audrius CININAS, šiuo metu besidarbuojantis Vilniaus apygardos teisme. Kalbėdamas apie kyšininkavimu įtariamų teisėjų nagrinėtų bylų peržiūrėjimą, jis tvirtina, kad tokių bylų iš naujo peržiūrėti nereikia. Esą procesą bus galima atnaujinti tik tose bylose, kuriose nuosprendžiu jau bus nustatytas teisėjo piktnaudžiavimas, nes pagrindas atnaujinti procesą bylose „yra tiktai įsiteisėjęs teismo sprendimas, jeigu toksai būtų“.

Apie tokią A.Cinino užmintą mįslę aš jau rašiau viename savo straipsnių: jeigu jau byloje nustatytas teisėjo piktnaudžiavimas, vadinasi tuo pačiu nustatyta, kad byloje priimtas sprendimas yra neteisėtas ir toks sprendimas negali galioti. O kaip nustatyti teisėjo įvykdytą piktnaudžiavimą, jeigu byla netikrinama, matyt tik A.Cininui ir į jį panašiems teisėjams tegali būti žinoma. Galėtų p. A.Cininas pasidalinti apie tai savo teisinėmis žiniomis ir paaiškinti visuomenei.

Teisingumas reikalauja, kad jeigu bylos dalyvis skundžiasi ir nurodo įtikinamus faktais pagrįstus argumentus, kodėl įsigaliojęs teismo sprendimas ar nuosprendis yra neteisingas, tokia byla privalo būti iš naujo patikrinta. Privalo būti paaiškinta, kodėl nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo suabejoti byloje priimto sprendimo „teisėtumu ir pagrįstumu“.

Deja, manau, kad ne tik man vienai žinomi įsiteisėję teismų sprendimai, kurie laikomi teisėtais ir pagrįstais, nors akivaizdu, kad jie pagrįsti melu. Pateiksiu tik vieną man labai gerai žinomą pavyzdį. Aš vis dar veltui bylinėjuosi dėl negrąžintos tėvo 15 ha žemės, dėl ko Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai D.KAČINSKIENĖ, A.POŠKUSir V.VIŠINSKIS mane net apšmeižė, paskelbę jų priimtoje nutartyje, kad aš pakartotinai pažeisdama įstatymą ir piktnaudžiaudama teise inicijuoju bylas, siekdama dar kartą dėl to paties pasibylinėti iš naujo.

Kad toks teisėjų tvirtinimas yra šmeižtas – akivaizdu, nes įstatymas neleidžia teismui nagrinėti bylų, kurios inicijuotos pažeidžiant įstatymą ir piktnaudžiaujant teise. Tokias bylas teismas privalo nutraukti. Mano bylų teismas nenutraukė, jas išnagrinėjo ir priėmė jose sprendimus. Tai yra įrodymas, kad aš inicijavau nurodytas bylas griežtai laikydamasi įstatymo reikalavimų.

Nors teisėjų įvykdytas šmeižimo nusikaltimas akivaizdus, prokurorai atsisako atlikti ikiteisminį tyrimą. Teismas net neleido man Civilinio kodekso 2.24 straipsnyje nustatyta tvarka apginti pažeistą garbę ir orumą. Teisėjų savivalei nėra ribų: Teisėjų taryba ir Teisėjų etikos ir drausmės komisija tvirtina, kad dėl to, jog esu apšmeižta įsiteisėjusioje nutartyje, teisėjai už šmeižimo nusikaltimo padarymą neatsako, nes teisėjai yra nepriklausomi.

Vienoje byloje aš pateikiau skundą tuo teisės pagrindu, kad negrąžinama tėvo žemė kaip nusikalstamais veiksmais (1948 m. gegužės 22 d. mūsų šeimą tremiant kaip buožes į Sibirą) išlikęs užgrobtas turtas. Teisėjai atmetė mano prašymą ir šiuo teisės pagrindu grąžinti žemę, tvirtindami, kad 1948 m. tremiant į Sibirą žemė nebuvo užgrobta, nes tremiant į Sibirą M.MEILUTIS buvo bežemis, jo žemė buvo nacionalizuota 1940 m., paskelbus sovietinio Seimo deklaraciją. Teismas nekreipė jokio dėmesio į pateiktą kaip įrodymą Lietuvos ypatingojo archyvo pažymą, kurioje aiškiai pasakyta, kad M.Meilutis su šeima tremiamas į Sibirą kaip buožė, 15 ha ūkio savininkas, naudojęs samdomąją darbo jėgą. Kodėl teismas nevertina ir atmeta kaip įrodymą Lietuvos ypatingojo archyvo pažymą, teisėjai nenurodė. Teismo sprendime parašyta: „Pareiškėjos teiginys, kad nusikalstamais veiksmais buvo užgrobta jos tėvo žemė, yra niekuo nepagrįstas“.

Šioje byloje teisėjai nebaudžiami sutrypė istorinę mūsų tautos tiesą – pripažino, kad tremiant į Sibirą nebuvo užgrobtas Lietuvos žmonių turtas. Tačiau net ir šitoks teismo sprendimas mūsų nepriklausomoje valstybėje pripažįstamas „teisėtu ir pagrįstu“.

Nuoroda į straipsnio originalą: http://www.ekspertai.eu/ar-imanoma-irodytikad-teismo-sprendimas-neteisingas/

„Būsto valda“, švelniai tariant, dirba labai neskaidriai

Truputį patrumpintas straipsnis iš “Kauno dienos“ laikraščio.

• 2014-11-19 05:00:00 Agnė Smolienė Dienraščio „Kauno diena“ rašinys, Evaldo Virkečio ir Tomo Raginos nuotr.

• 
  Su „Būsto valda“ ietis surėmė teisme Tomo Raginos nuotr.
• 
  Su „Būsto valda“ ietis surėmė teisme Tomo Raginos nuotr.
• 
  Su „Būsto valda“ ietis surėmė teisme Tomo Raginos nuotr.

•     
  
• 

Iš nuosavo namo į daugiabutį atsikraustęs kaunietis jau metus nemoka mokesčių “Būsto valdai“. Vyras įsitikinęs, kad namo administratorius juos apskaičiavo nepagrįstai. Šis ginčas jau persikėlė į teismą.

Kilo klausimų

Prieš metus į butą Eigulių mikrorajone persikėlęs Romualdas Matelis pasakojo iš anksto įtaręs, kad kils konfliktas su “Būsto valda“. “Iš spaudos žinojau, kad užkrauna žmonėms nerealius mokesčius. Galvojau, jeigu man taip atsitiks, nesileisiu mulkinamas. Taip ir atsitiko“, – šypsojosi ne vieną bylą teisme su įvairiomis įmonėmis dėl pažeistų jo, kaip vartotojo, teisių laimėjęs vyras.

Viskas prasidėjo nuo to, kai, nagrinėjant buvusio buto šeimininko sąskaitas, R.Mateliui kilo daug klausimų. “Priešingai nei kiti, aš niekam neskambinau, neieškojau jokių vadybininkų. Parašau raštą, nunešu jį sekretorei. Ji užregistruoja, uždeda antspaudą ir viskas. Jokių emocijų, jokių pykčių“, – tokia taktika vyrui padėjo surinkti visus įrodymus, kai po metų už įsiskolinimus “Būsto valda“ jį padavė į teismą. “Aš jiems pats sakiau: arba man atsakykite, arba spręskite teismine tvarka, jeigu tik taip galima spręsti problemą ir viską išsiaiškinti“, – R.Matelis parašė ne vieną raštą, tačiau atsakymo taip ir nesulaukė. Todėl ir teismo salėje situacija nepasikeitė – “Būsto valda“ pirmiausia buvo įpareigota atsakyti į visus jai pateiktus klausimus.

Tiki pergale

Per pirmą posėdį, taip ir neišpildžius R.Matelio prašymų, “Būsto valdos“ advokatas pasiūlė sudaryti taiką. “Sakau, taikykimės, bet apskaičiuokite man normalias kainas“, – nepasidavė R.Matelis.

Jis teigė įsitikinęs savo pergale, nes mokesčiai yra tikrai neteisingi. Pirmiausia vyrui įtarimų sukėlė paini sąskaita, tačiau labiausiai suglumino nepagrįstos rinkliavos už liftą. Iš namo gyventojų renkami pinigai už lifto renovaciją, remontą, administravimą, eksploataciją, techninę priežiūrą.

R.Matelis stebėjosi tokia dviprasmybe, kad lėšos renkamos ir lifto renovacijai, ir remontui. Juolab kad “remonto“ eilutėje įrašytas nulis. “Kam tada klaidinti žmones ir makaluoti jiems smegenis nereikalinga informacija?“ – piktinosi kaunietis.

Įtartini mokesčiai

Lėšų kaupimas renovacijai jam taip pat buvo įtartinas: “Apie liftų renovacijas esu daug girdėjęs. Žmonės iš Kauno ir Vilniaus yra pasakoję, kad netikėtai tie visi sukaupti pinigai kažkur dingsta. Paprašiau “Būsto valdos“, kad sąskaitoje man kiekvieną mėnesį parašytų, kiek aš jau esu sukaupęs. Aš turiu teisę prižiūrėti, kad nedingtų nė vienas mano sumokėtas centas.“

R.Matelis taip pat pageidauja sužinoti, kodėl kaupiamasis mokestis yra toks didelis ir kuo remiantis jis buvo nustatytas. Juolab kad gyventojai nežino, kokia suma turi būti surinkta, kiek jiems dar reikės ją rinkti ir ką planuojama už tuos pinigus padaryti. “Jeigu jie planuoja pirkti naują liftą, tuomet turi būti sudarę sutartį su ta įmone, kuri jį parduos. Kad nebūtų taip, kad po metų tas liftas pabrangs ir vėl mums reikės rinkti pinigus. Mes vis renkame, renkame, o liftas vis brangsta, ir taip niekada nesurenkama. Jie turi dirbti atsakingai. O jeigu atsitiks taip, kaip vilniečiams, ir tie pinigai dings? Po to visi numos ranka, nes bijos teismų“, – aiškino R.Matelis.

Nelogiškas sprendimas

Kitas dalykas – lifto eksploatacija. Šiuo metu “Būsto valda“ yra nustačiusi mokestį pagal buto dydį. Anot R.Matelio, dviese gyvenančio keturių kambarių bute, tai yra labai neteisinga.

“Civiliniame kodekse tikrai yra parašyta, kad aš turiu išlaikyti tam tikrą bendros patalpos dalį pagal savo buto plotą. Tačiau eksploatacija ir išlaikymas yra skirtingi dalykai. Tai visai kitas dalykas – aš turiu mokėti už kurą (šiuo atveju elektrą), susidėvėjimą, kuris priklauso nuo žmonių kiekio ir kaip dažnai jie naudojasi liftu. Mano buto gyventojai nevažinėja liftu. Kodėl aš turiu mokėti už tuos, kurie galbūt keturiese gyvena vieno kambario bute?“ – vyras vadina tai ne tik nelogišku, bet ir politiniu sprendimu, kai jis yra baudžiamas už tai, kad turi daugiau turto už kitą šeimą: tai socialistinė lygiava.

Jis tikisi, kad teismas nuspręs teisingai ir įpareigos “Būsto valdą“ perskaičiuoti mokesčius taip, kad už lifto eksploataciją būtų mokama pagal gyventojų skaičių.

Atskiri mokėjimai

R.Matelis teisme taip pat prašo, kad būtų paaiškinta, kas tiksliai yra eksploatacija. Kadangi lifto veikimą užtikrina elektros energija, gyventojams kelti sunaudota elektra ir turi būti laikoma lifto eksploatacinėmis išlaidomis. Deja, paaiškėjo, kad sąskaitose liftui sunaudota elektra tyliai perkeliama į nieko bendro su liftu neturinčią eilutę “Mokestis už bendro naudojimo patalpose sunaudotą elektrą“. Šį mokestį reikia sumokėti tiesiogiai LESTO.

“Paklausiau LESTO, už kokią elektrą aš jiems moku. Sako, už laiptinės apšvietimą. Mano aukšte yra nuo judesio įsijungianti energiją taupanti lemputė, kuri per mėnesį gali sunaudoti daugiausia litą, o iš manęs prašo visų dvylikos“, – stebėjosi R.Matelis. Anot jo, tuomet LESTO pripažino, kad į tą sumą yra įskaičiuota ir elektra, kurią naudoja liftas. Paskambinęs “Kauno liftams“ R.Matelis pabandė išsiaiškinti, ką jie įvardija kaip lifto eksploataciją.

Abejotinos paslaugos

“Man pasakė: ateiname pažiūrėti į liftą. Sakau, o kaip jūs į jį žiūrite: ar tik žiūrite, ar pačiupinėjate, kad įsitikintumėte, kad jis tikrai yra, o gal ir pavažinėjate ir patikrinate, kaip jis veikia? Kodėl poliklinikoje ar savivaldybėje aš matau ant lifto lentelę, kad jis buvo patikrintas 2013 m., o kitas patikrinimas bus tik 2015-aisiais“, – klausė vyras. “Kauno liftų“ atstovas jam atsakęs, kad neva daugiabutyje važinėja žmonės kas dieną. Paklausęs, ar tikrai valstybinėse įstaigose žmonės nevažinėja kas dieną ir kodėl skausmingiau bus matyti, kad liftas nukrenta daugiabutyje, o ne poliklinikoje, R.Matelis suprato, kad jokių patikrinimų kas mėnesį jo name nebūna.

“Taigi man apskaičiuota kas mėnesį mokėti beveik 20 litų praktiškai už nieką. Aš ir prašau teisme, kad “Būsto valda“ sudarytų grafiką, kada ateina jų darbuotojai, o aš stebėsiu, ar jie nedaro pravaikštų. Jei nesulauksiu ateinant, nemokėsiu. Galima sakyti, kad aš esu jų darbdavys ir aš noriu matyti, ką ir kaip jis daro“, – savo teises vardijo R.Matelis, kuriam pasirodė keista, kodėl už elektrą mokama LESTO, už liftą – “Būsto valdai“, o ne “Kauno liftams“. “Gal jie pasiima tarpininkavimo mokestį ir taip dar pabrangsta paslaugos?“ – spėliojo vyras ir pridūrė, kad mokant mokesčius atskirai ne tik apsunkinamas vartotojas, bet dar reikia sumokėti maždaug litą mokestį priimančiai įmonei.

Atsiuntė makulatūros

“Būsto valda“ jau atsiuntė vyrui atsakymus į dalį jo klausimų – “šūsnį makulatūros“, kaip juos įvardijo R.Matelis. Smulkiai prirašytuose lapuose pateikta daugybė informacijos, pradedant lentelėmis su mokesčių sumomis baigiant stogo keitimo specifika. Tiesa, nė žodžio apie liftus. “Teismas turbūt ilgai truks, nes jie apsimeta kvailiais, nepateikia to, ko yra įpareigoti. Tačiau kai žinai, kad tu esi teisus ir kovoji už savo teisybę, visiškai neabejoji savo pergale“, – šypsojosi vyras ir pritarė, kad nkovoti su neteisybe reikia turėti daug kantrybės, juolab kad teismai dažnai būna neteisingi.

“Jeigu kažkas iš valdžios nusprendė, kad jie bus administratoriai, tai nereiškia, kad aš iš karto turiu jiems mokėti, nes jie yra įpareigoti atlikti kažkokį darbą. Aš tapau savotišku jų darbdaviu“, – sakė R.Matelis, skatindamas netingėti ir kovoti už save. “Visus tuos dokumentus tu turi atidžiai skaityti, lyginti, žiūrėti, kur čia paslėptas melas ar yra klaidų. Ne išsilavinimas svarbu, tai tik tingėjimo pretekstas“, – teigė vyras.

Būtinas viešumas

Paklaustas, ar, jam laimėjus teisme, kainos pasikeistų tik jam ar ir visiems “Būsto valdos“ administruojamiems pastatams, R.Matelis tikino, kad būtų bandoma teismo sprendimą nuslėpti ir toliau taikyti nesąžiningus mokesčius. “Bet jeigu sukiltų dar du trys namai ir remdamiesi šiuo teismo sprendimu reikalautų, kad ir jų mokesčiai būtų peržiūrimi, tada tai taptų neišvengiamybe ir jie nuo to negalėtų pasislėpti“, – aiškino vyras, kuris mano, kad jo byla, prieš pasiekiant pergalę, dar apkeliaus ne vieną teismą.

“Netgi sakyčiau, kad jiems galima būtų kelti baudžiamąją bylą. Jie juk norėjo mane apvogti. O kiek visame Kaune tokių žmonių?“ – klausė R.Matelis.

Nori nenori turi mokėti

Bendrovės “Būsto valda“ Kauno regiono vadovas Jevgenijus SAKOVSKIS įsitikinęs, kad jų darbuotojai elgiasi teisėtai, o už suteiktas paslaugas reikia susimokėti.

– Gal galite pakomentuoti susidariusią situaciją?

– Situacija yra tokia. Įsiskolinimas prisikaupė už pusantrų metų ir bendra jo suma yra 576 litai. Žmogus nemokėjo, apskundė mūsų ieškinį, todėl byla pasiekė teismą. Jeigu žmogus būtų sumokėjęs, nebūtų jokios bylos.

– Bet jis nemokėjo, nes iki šiol neatsakote jam į klausimus.

– Aš nesutinku. Galiu dabar pažiūrėti, ko jis klausė mūsų, bet juk informacija nieko bendro neturi su atsiskaitymu už bendras paslaugas. Tu nori nenori turi mokėti mokesčius. Nebūkime naivūs, daugiabučių komunalinės paslaugos, administravimas ir techninė priežiūra yra labai aiškūs dalykai.

– Man, tarkime, daug kas neaišku. Pavyzdžiui, kas yra lifto eksploatacija?

– Tai yra lifto techninė priežiūra. UAB “Kauno liftai“ vykdo kasmėnesines apžiūras.

– O kaip patikrinti, kad jos vyksta? Jūs juk nenorėtumėte mokėti už kažką, ko nematote.

– Keistokas klausimas. Liftas juk ne ką tik pastatytas. Jeigu klausimas žmogui kyla tik dabar, o ne prieš dvidešimt metų, tai mane stebina. Be to, Kauno miesto daugiabučių administravimo mokesčiai bei Civilinis kodeksas ir yra pagrindiniai du dokumentai, kurie reglamentuoja mūsų darbą.

– Kodėl per pirmą posėdį siūlėte taikos sutartį?

– Tai yra normali praktika. Žmogui išauga bylinėjimosi išlaidos. Mes tiktai rūpinamės žmogumi. Faktas yra faktas, paslaugos yra suteiktos ir už tai reikia atsiskaityti. O kai jau žmogus atsiskaito, jis jau gali bylinėtis su mumis ir ieškoti teisybės, mes tam neprieštaraujame. Bet negalima nemokėti ir reikalauti. Paimkite bet kokį gyvenimo atvejį – visur pirma reikia sumokėti.

– Pavyzdžiui?

– Nueikite į “Maximą“, nusipirkite duonos, o po to sakykite, kad nepatiko.

– O kodėl negalėtų būti kažkokio grafiko, kuris parodytų, kada ateina lifto techninis prižiūrėtojas?

– O kaip tai padėtų tam žmogui? Jeigu žmogus nepatenkintas paslaugomis arba liftas neveikia, tai va tada ir gali reikšti pretenzijas.

Skaitykite daugiau: http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/su-busto-valda-ietis-sureme-teisme-660265#ixzz3JW0o7MNl

Teisėsauga: ar visada galime pateisinti jos “nuomonę“?

O gal vis tik per daug šiandiena laisvės turi kai kurie prokurorai ir policininkai?
Skaitome šiandiena “Lietuvos ryte“ paskelbtą straipsnį apie klaipėdiečio Rolando DRUNGILO šlykščią gyvenimo istoriją ir mintys savaime sugrįžta prie velionio D.Kedžio istorijos. Nors abi jos visiškai skirtingos, abi turi ir vieną bendrą bruožą: teisėsauga nieko neveikė, nereagavo į gautą vaizdo įrašą ir taip ne tik leido vystytis pilietinei “saviveiklai“, bet ir savotiška prasme paniekino Valstybės autoritetą daugelio žmonių akyse. Teisiškai sakant – paniekino teisėtus piliečių lūkesčius. Bet geriausia kiekvienasm skaitytojui darytis savas išvadas, nes tik jos gali pradėti kelti visuomenės savimonę. Tad “Lietuvos Ryto“ straipsnelis…

<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<__________________>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

Žmonos šmeižtas vyras nori pamokyti valstybę (207)
A.Ziabkus 2014-09-03 08:24, E.Kazlaučiūnaitės nuotr.

Savo sutuoktinės melagingai smurtu apkaltintas ir dvi paras policijos areštinėje praleidęs klaipėdietis nusprendė, kad dėl to kalčiausia valstybė. Vyras jai pateikė beveik 40 tūkstančių litų ieškinį.

R.Drungilas: „Svarbiausia, kad dėl šios istorijos praradau pasitikėjimą valstybės pareigūnais ir pačia valstybe.“

Į butą iškviesti policijos patruliai, nekalto žmogaus laikymas areštinėje, du mėnesius trukęs policijos tyrėjų ir prokurorų bergždžias tyrimas, kurį teko nutraukti, rašo „Lietuvos rytas“. Tiek sąnaudų valstybė patyrė praėjusių metų gruodį gavusi melagingą vienos klaipėdietės pranešimą apie tariamą vyro 48-erių Rolando Drungilo smurtą prieš ją. Tačiau atsakyti už tai, kad valstybės institucijos tyrė nebūtą nusikaltimą, nėra kam.

Prašo atlyginti patirtą žalą

„Prokuratūra ir teismas mano, kad akivaizdžiai pareigūnams pamelavusi ir apie nebūtą nusikaltimą policijai pranešusi mano žmona išsakė tik savo subjektyvią nuomonę. Tokiu atveju tegu dabar valstybė, kurios institucijos taip uoliai reagavo į šią nuomonę, atlygina mano patirtą žalą dėl pasekmių“, – teigė smurtu prieš žmoną ir grasinimais ją nužudyti kaltintas R.Drungilas. Du mėnesius užtrukusį ikiteisminį tyrimą prokuratūra nutraukė vyro veiksmuose neradusi jokių nusikaltimo požymių. Tačiau melagingai apkaltintam klaipėdiečiui dvi paras teko praleisti areštinės kameroje.

Kol vyko tyrimas, R.Drungilui nebuvo leidžiama sugrįžti į savo namus, jam buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

Prarado pasitikėjimą valstybe

Bendrovės „Intermetal“ vadybininku dirbantis klaipėdietis apskaičiavo, kad dėl užsitęsusio tyrimo jam padaryta turtinė žala siekia per 7 tūkst. litų, o advokatui sumokėta per 5,5 tūkst. litų.  Be to areštinėje jam nebuvo mokama alga. Dėl skirtos kardomosios priemonės buvo atšauktos numatytos darbo komandiruotės į užsienį ir už tai negautas padidintas atlyginimas.

Dėl taikytos prievartos priemonės – nesiartinti prie savo būsto – vyras su sūnumi buvo priverstas apsigyventi pas savo motiną, pas kurią gyvenant papildomai kainavo išlaidos būstui. Patirtą moralinę žalą – dvasinius išgyvenimus, sumenkintą autoritetą, prarastą kolektyvo pasitikėjimą darbe, sutrikdytą sveikatą – R.Drungilas įvertino 30 tūkstančių litų. „Svarbiausia, kad praradau pasitikėjimą valstybės pareigūnais ir pačia valstybe, kuri turi ne tik teisę taikyti prievartos priemones, bet ir pareigą ginti asmens teises“, – teigė klaipėdietis.

Melą demaskavo vaizdo įrašas

Kad R.Drungilas žmonos apkaltintas melagingai, buvo aišku iš karto, nes vyras teisėsaugos pareigūnams pateikė tai įrodantį vaizdo įrašą. Ne vieną kartą su žmonos provokacijomis susidūręs klaipėdietis savo bute buvo įrengęs vaizdo kameras, kurių įrašai patvirtino, kad prieš skambinant policijai namuose jokio konflikto nebuvo: vyras žmonai nepratarė nė žodžio ir prie jos net nebuvo prisiartinęs. R.Drungilo manymu, tai įvertinę prokurorai ikiteisminio tyrimo iš viso neturėjo pradėti arba iš karto jį nutraukti. Vyras įsitikinęs, kad dviem paroms buvo sulaikytas be jokio pagrindo: „Aš nebuvau užkluptas darant nusikaltimą arba tuoj po jo padarymo, kaip tai numato įstatymas.

Smurtu mane apkaltinusi žmona negalėjo nurodyti jokių mano esą agresyvių veiksmų požymių. Mano asmenybė buvo nustatyta iš karto. Aš nesu pažeidęs įstatymų. Todėl laikyti mane areštinėje visas dvi paras tikrai nebuvo jokio reikalo.“

Prokurorai neįžvelgė tyčios

Tik sulaukęs visiškai išteisinusio prokuratūros nutarimo klaipėdietis parašė pareiškimą prokuratūrai prašydamas jo žmonos atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl melagingo įskundimo ir pranešimo apie nebūtą nusikaltimą. Už tai įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę iki 2 metų. Tačiau tirti R.Drungilo žmonos veiksmų prokuratūra nesiryžo. Atsisakiusi pradėti ikiteisminį tyrimą Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė Rita Ušinskienė padarė išvadą, kad žmona subjektyviai vertino jos atžvilgiu pasakytas frazes ir padarytus veiksmus ir tai suprato kaip grėsmę gyvybei.

Prokurorė tai įvertino ne kaip melagingą įskundimą ar melagingus parodymus, bet kaip subjektyvią žmonos nuomonę. Dėl to jos veiksmuose nėra tiesioginės tyčios melagingai apšmeižti, pažeminti ar įskųsti R.Drungilą.

Skundai – į teismų sieną

„Apie kokias pasakytas frazes ir padarytus veiksmus kalbama, jeigu vaizdo įraše aiškiai matyti ir girdėti, kad viso to nebuvo“, – prokurorės argumentų nesuprato vyras. Nors, prokurorės nuomone, iš filmuotos medžiagos negalima suprasti, apie ką kalbama, įraše aiškiai girdimi žmonos žodžiai, kai skambindama bendruoju pagalbos telefonu ji teigia, kad „sutuoktinis jai grasina, ją sumušė, dabar vėl puola, neleidžia išeiti iš kambario“. Bet kalbėdama telefonu moteris net nebandė išeiti, o vyras tuo metu buvo kitame kambaryje. Prieš priimdami pareiškimą jos iškviesti policijos pareigūnai moterį įspėjo dėl melagingų parodymų ir ji savo parašu patvirtino, kad sako tiesą. Beje, tai buvo ne pirmas žmonos pranešimas policijai, kad R.Drungilas prieš ją smurtauja. Tačiau visi jos kaltinimai netrukus subliūkšdavo, o prieš tai pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.

Šias aplinkybes klaipėdietis išdėstė savo skunduose, tačiau apylinkės ir apygardos teismai juos atmetė.

Sūnus liko su tėvu

Anot R.Drungilo, tai, kad žmona melagingai jį skundė tyčia, įrodo dar viena aplinkybė. Vyro atžvilgiu pradėtus ikiteisminius tyrimus moteris iš karto panaudodavo šiuo metu vykstančioje civilinėje skyrybų byloje, kurioje buvo sprendžiama, kuris sutuoktinis augins nepilnametį sūnų ir kuriam iš jų bus paliktas butas. Taip buvo mėginama įrodyti vyro kaltę dėl skyrybų ir paveikti teismą. Tačiau moters pastangos nuėjo perniek. Pasipiktinęs motinos elgesiu sūnus pasirinko gyventi su tėvu, jie liko savo bute, o žmona išėjo gyventi kitur.

30 000

Tiek litų R.Drungilas įvertino patirtą moralinę žalą.

Laikraštis “Respublika“: Demokratijos dienos Lietuvoje suskaičiuotos

Aukščiausiosios valdžios lietuviškos žiniasklaidos sudorojimo planas įvykdytas žaibiškai. Valdžios struktūras kritikuojantys, apie „Snoro“ aferas ir pasakiškas sumas už bankroto administravimą susižėrusius veikėjus Saimoną Friklį bei Nilą Kuperį rašę du didieji Lietuvos dienraščiai „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“ pripažinti neetiškais. Ir iš karto imtos taikyti finansinės sankcijos – vakar Valstybinė mokesčių inspekcija redakcijai pranešė, kad naikinamos PVM lengvatos. Taip pat uždraudžiama dalyvauti valstybės įstaigų informacijos viešinimo konkursuose. Tokiomis sąlygomis bet kuriam leidiniui gresia bankrotas.

1

Demokratijos dienos Lietuvoje suskaičiuotos

Ketvirtadienį Seime buvo pradėta Prezidentūros klastingai prastumto PVM lengvatų atšaukimo procedūra, tačiau ją sužlugdė konservatoriai su socialdemokratais. Pagal nurodymą iš aukščiau? Balsavo vieningai, lyg viena virvele surišti. Su demokratija Lietuvoje baigta. Iš Tautos jau atėmus referendumo teisę, atimama ir galimybė iš nacionalinės žiniasklaidos sužinoti, ką apskritai su valstybe daro ir darys aukščiausioji valdžia.

P.S. Ruošiant šį numerį spaudai redakciją neoficialiais kanalais pasiekė žinia apie dar vieną valdžios DOVANĄ didžiausiai šalyje „Respublikos“ leidinių grupei Spaudos dienos proga. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija pirmadienį šaukia posėdį ir spręs dėl dienraščio „Vakaro žinios“ pripažinimo profesinės etikos nesilaikančiu leidiniu. Pretekstas – 3 publikacijos apie tai, ar ne grobuoniškas N.Kuperio atlyginimas – 100 tūkst. litų per mėnesį ir dar nesuskaičiuojami milijonai konsultantų paslaugoms.

„Respublikos“ žmonių vardu
redaktorius Alfredas ZDRAMYS

Piliečiai, ar išgirsite sveiko proto balsą?

Ką apie nacionalinės žiniasklaidos naikinimą galvoja visuomenės autoritetai, „Respublikos“ redakcinė kolegija, o ne anoniminė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija?

Romas PAKALNIS, miškininkas ekologas:

Neabejoju, kad sankcijų taikymas dėl ŽLEK sprendimo yra paprasčiausias noras sužlugdyti nepriklausomą „Respubliką“, kuri rašo kritinius straipsnius. Ieškoma preteksto, kaip atsikratyti nepatogių žmonių, nepatogių leidinių. Bandoma sukurti baimės atmosferą. Tačiau tik laisvi, kuriantys žmonės gali sukurti ateities Lietuvą, o ne baudžiauninkai.

Vytautas RADŽVILAS, filosofas, politologas:

Šiuo metu vyksta atviras susidorojimas su „Respublikos“ grupės leidiniais. Jį reikia laikyti ypatingu naujausios Lietuvos istorijos įvykiu. „Respublika“ yra naikinama todėl, kad ji yra paskutinė iš tiesų nacionalinės žiniasklaidos grupė, kuriai priklausančios visuomenės informavimo priemonės dar gina Tautos ir valstybės idėją. Jeigu šitų leidinių neliks, ši idėja vegetuos daugeliu atžvilgių puikiose, tačiau nedidelėse ir mažai kam prieinamose žiniasklaidos priemonėse. Todėl galima sakyti, kad su šitais veiksmais faktiškai Lietuvoje yra galutinai įvedamas putininis valdymo modelis. Nes esminis tokio valdymo bruožas yra sukurti situaciją, kai šalyje nelieka bent kiek rimtesnės nepriklausomos žiniasklaidos. Todėl šitas išpuolis prieš „Respubliką“ vienareikšmiškai vertintinas kaip išpuolis prieš Tautą, valstybę ir demokratinės santvarkos Lietuvoje jau ne pagrindus, o likučius.

Daiva TAMOŠAITYTĖ, rašytoja:

Žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia, kuri palaiko valstybės bei visuomenės pulsą gyvą ir yra svarbiausias viešojo intereso gynėjas. Ir jeigu tokiais būdais, kaip drakoniškos ekonominės sankcijos, mėginama gniaužti laisvą nuomonę ir didžiausius šalies dienraščius įbauginti, tai rodo, kad partijos, kurios ėmėsi tokių priemonių, bijo viešumos ir griebiasi ne demokratijai, o partokratijai būdingų veiksmų. Tai bandymas gniaužti laisvą žodį, todėl kreipiausi į tarptautinį PEN centrą, vienijantį viso pasaulio rašytojus bei žurnalistus, ir informavau apie padėtį Lietuvoje.

Romas GUDAITIS, rašytojas, buvęs ilgametis Žurnalistų etikos inspektorius:

ŽLEK sprendimas yra neteisėtas, o partijos, tuo pasinaudodamos, gniaužia laisvą žiniasklaidą. Pripažinti visą leidinį neetišku dėl kelių straipsnių, net jei jie būtų blogi, yra neleistina. Neetišku galima pripažinti tik tokį leidinį, kuriame neetiški straipsniai vyrautų. To „Respublikoje“ tikrai nėra.

Audrius RUDYS, ekonomistas:

Ir arkliui aišku, kad socialdemokratai ir konservatoriai bando užkirsti kelią bet kokiai nepatogiai nuomonei. Jie jaučia, kad Europoje ir Lietuvoje kyla tautiniai judėjimai, todėl šitos politinės jėgos nori tam užkirsti kelią, nori įtvirtinti dabartinę situaciją, o „Respublika“ tam trukdo.

Romualdas OZOLAS, filosofas:

Valdžia vykdo labai kryptingą karą prieš Tautą. O tam reikalinga ir kova su informacijos kanalais. Pirmiausia su tais, kurie yra ne valdžios, o žmonių pusėje. Todėl prieš „Respubliką“ taikomi sprendimai, būdingi diktatūrai. Tokiu būdu visuomenę bandoma izoliuoti nuo galimybės nors kaip reikštis valstybės tvarkyme.

Ir vėl tautą džiugina Strasbūras: pasidžiaukime Kristijono Nekvedavičiaus nedidele sėkme

Žemgrobiai ir jų padlaižiai jau gal ėmė išsisemti [atkreipkite dėmesį kaip gražiai aš dar vis vadinu niekšus, kurie ne itin ir žmogaus vardo kartais verti]? O gal Temidės prisiekusieji vis dažniau ima prisiminti savo paskirtį? Bet net jei ir taip, gaila, kad kol kas drąsiau pasidžiaugti NEgalime Lietuvos teisėjais. Ne, nesakau, kad visi jie blogi. Problema tame, kad geraisiais nemokame deramai džiaugtis ir apie juos daugiau tylime nei pagarsiname jų gerus darbus.

http://www.delfi.lt/news/daily/law/teismo-sprendimo-nevykdziusiai-lietuvai-smugis-is-strasburo.d?id=63593894#ixzz2oturCVIc

Romualdas M.

Byloje „Nekvedavičius prieš Lietuvą“ Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) konstatavo, kad Lietuva pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą bei teisę į nuosavybės apsaugą.

Valstybės tarnautojų padaryti pažeidimai Lietuvos mokesčių mokėtojams kainuos daugiau kaip 57 tūkst. Lt. Tačiau tai – negalutinė suma, kurią gali tekti sumokėti šioje byloje.

Bylos duomenimis, Lietuvos ir Vokietijos pilietis Christianas Nekvedavičius į EŽTT kreipėsi dar 2004 m., teigdamas, kad nevykdant Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 27 d. sprendimo, kuriuo Kauno apskrities viršininko administracija buvo įpareigota priimti sprendimą dėl nuosavybės teisų atkūrimo į jo tėvo iki nacionalizacijos Kaune turėtą žemės sklypą, Lietuva pažeidė teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

Kauno apygardos teismo sprendime nenurodytas konkretus nuosavybės teisių atkūrimo būdas, tačiau jame konstatuota, kad nėra galimybės atkurti teises į pareiškėjo tėvo turėtą žemės sklypą natūra.

Ch. Nekvedavičius skundėsi ir pernelyg ilga nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukme bei dėl to, kad ilgai neatkūrus nuosavybės teisių į žemės sklypą nei natūra, nei kitaip teisingai už jį kompensuojant buvo pažeistos jo garantuojamos teisės.

Strasbūro teismas pastebėjo, kad atsižvelgiant į įstatyme numatytą bendrą pareigą apskrities viršininko administracijai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti per 6 mėnesius, įsiteisėjęs teismo sprendimas turėjo būti vykdomas nedelsiant.

„Teismas pripažino, kad pareiškėjo dalyvavimas nuosavybės teisių atkūrimo procese yra būtinas, tačiau pabrėžė, kad ir pareiškėjui nesutinkant su valdžios institucijų siūlymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, šis nesutikimas jų nesaisto ir jos turi diskreciją parinkti kitokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą“, – Teisingumo ministerija pranešė, kad EŽTT Kauno apskrities viršininko administracijos veiksmus, kuriais iš pradžių buvo nuspręsta atsisakyti atkurti pareiškėjui nuosavybės teises natūra, paskui priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vyriausybės vertybiniais popieriais, ir abu šie sprendimai vėliau panaikinti dėl procedūrinių klaidų, taip pat vėlesnį administracijos neveikimą įvertino kaip neveiksmingus, besikartojančius ir nenukreiptus į pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimą.

Teismas taip pat pabrėžė valdžios institucijų veiksmų, parenkant galimus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, nenuoseklumą. Teismas pabrėžė, kad net darant prielaidą, jog pareiškėjas savo veiksmais prisidėjo prie delsimo įvykdyti teismo sprendimą, pagrindinė atsakomybė už jo nevykdymą tenka valdžios institucijoms, kurios privalo imtis visų nacionalinėje teisės sistemoje prieinamų priemonių, kad būtų paspartintas teismo sprendimo vykdymas ir užtikrinta Konvencijos pažeidimų prevencija.

EŽTT atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas buvo įrašytas į eilę naujam žemės sklypui gauti Kauno mieste (paskutinį kartą patvirtintą 2011 m.), jokių papildomų žingsnių šiuo atžvilgiu nebuvo imtasi.

Teisėjų teigimu, nuo neįvykdyto teismo sprendimo įsiteisėjimo praėjo daugiau nei 11 metų.

Nuo 2007 m. pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesas nejuda iš vietos ir nėra aišku nei kada, nei kokiu būdu, nei ar apskritai jos bus atkurtos.

Teismas priminė, kad panašiose bylose yra ypač svarbus gero administravimo principas, kuris reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl viešojo intereso, valstybės institucijos privalo veikti greitai, tinkamai ir nuosekliai.

Byloje buvo konstatuota, kad nacionalinės institucijos šiuo atveju nesilaikė gero administravimo principo – nevykdydama teismo sprendimo, valstybė atsakovė ilgam laikui užkirto kelią pareiškėjui į nuosavybės teisių atkūrimą.

„Todėl pareiškėjo teisėti lūkesčiai gauti kompensaciją, kuri yra numatyta pagal nacionalinę teisę, buvo nepateisinamai paveikti“, – pažymima sprendime.

Vertindamas teisingumo pagrindais Teismas pareiškėjui priteisė 7 800 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 8 770 eurų bylinėjimosi išlaidoms ir kaštams padengti. Iš viso – daugiau kaip 57 tūkst. Lt.

Klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo Teismas atidėjo, paraginęs Vyriausybę ir pareiškėją siekti sutarimo dėl kompensacijos už nustatytą Konvencijos pažeidimą. Nepavykus susitarti per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, Teismas pasiliko teisę pats nuspręsti dėl teisingo atlyginimo.

Tai buvo Delfi žinios, tikiuosi ne už ilgo pats Nekvedavičius opateiks mums platesnių apibendrinimų
http://www.delfi.lt/news/daily/law/teismo-sprendimo-nevykdziusiai-lietuvai-smugis-is-strasburo.d?id=63593894#ixzz2oturCVIc

Stebintys žmogaus teises Lietuvoje, pastebėjo…

Nors blaiviai žvelgiant į žemiau esantį Lietuvos žmogaus teisių asociacijos ir Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos Kreipimąsi į Lietuvos Respublikos vadovaujančius asmenis, sunku patikėti, kad toks tekstas galėtų kada nors būti reikalingas demokratinėje valstybėje, jame nurodytos būsimo įstatymo spragos yra akivaizdžios… Belieka įdėmiai stebėti kaip visas šis procesas pakryps ateityje…

Lietuvos Respublikos Prezidentei Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Lietuvos Respublikos Seimo Audito komitetui Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui Lietuvos Respublikos Seimo nariams   NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ KREIPIMASIS 2013 m. birželio 25 d. Vilnius Dėl nevyriausybinių organizacijų įstatymo projekto Lietuvos Respublikos Prezidento 2013 m. balandžio 23 d. dekretu Nr. 1K-1440 Lietuvos Respublikos Seimui yra  pateiktas  svarstyti  Lietuvos  Respublikos  nevyriausybinių organizacijų įstatymo projektas XIIP-493. Minėtame Prezidento dekrete nurodoma, kad Nevyriausybinių organizacijų (NVO) įstatymo projektą rengti, be kitų priežasčių, paskatino poreikis apibrėžti NVO sąvoką, nes pastaruoju  metu  viešąsias paslaugas visuomenei teikiančiomis organizacijomis –  NVO – yra įvardijami ir profesiniai susivienijimai, kurių pagrindinis tikslas – tenkinti tam tikrų žmonių grupių interesus. Šių žmonių grupių  organizacijos neretai dalyvauja priimant Lietuvos visuomenei svarbius sprendimus (pvz., teritorijų planavimas), o visuomenės interesams realiai atstovaujančios NVO minėtų sprendimų įtakoti negali. Lietuvos žmogaus teisių asociacija ir  Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija palaiko LR Prezidentės iniciatyvą kuo greičiau priimti Lietuvos Respublikos nevyriausybinių organizacijų įstatymą, tačiau pažymi: Įstatymo Projektas iš esmės prieštarauja 2007 m. spalio 10 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoms ( CM/Rec (2007) 14) dėl nevyriausybinių organizacijų teisinio statuso Europoje. Pats Projekto 4 str. pavadinimas ydingai deklaruoja NVO politikos valstybinį valdymą- jame teigiama, kad NVO politikos prioritetus nustato LR Vyriausybė, kad už NVO politikos formavimą  yra atsakinga LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Tuo tarpu  minėtose rekomendacijose (28 str.) pabrėžiama,  kad valstybinės valdžios organai neturi vadovauti NVO. Ten pat nurodoma, kad  NVO nepriklausomumas siejamas ne tik su teise įstiegti šią organizaciją ir pasirinkti jos tikslus, bet ir teise ją valdyti bei laisve nustatyti NVO  veiklos kryptis. NVO turi turėti galimybę laisvai dirbti ir  siekti savo tikslų,- teigiama  rekomendacijose (II d., 11 str.). Atmestina Projekto  4 str. 2 dalies formuluotė, nustatanti,  kad „už nevyriausybinių organizacijų politikos kontroliavimą yra atsakinga Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija“. Priešingai, minėtose rekomendacijose pabrėžiama, kad valdžios institucijos turi vengti mėginti paversti NVO kontroliuojamomis įstaigomis (28 str.). Projekto 5 str.  nuostatos, deklaruojančios, kad NVO politikos formavimas ir įgyvendinimas yra  pavedamas valstybės įstaigai – LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, taip pat prieštarauja Rekomendacijoms. Minėtai ministerijai pavesta teikti siūlymus dėl finansinės paramos visoms NVO. Tačiau  ministerija, atstovaudama valstybei, gali selektyviai vertinti NVO, priskirdama remtinomis tas, kurios atitinka tam tikrus lojalumo valstybei kriterijus. Kita vertus LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija negali objektyviai vertinti visų NVO, nes daugelio jų veiklos kryptys  (kultūra,  žmogaus teisės, aplinkosauga ir kt.) nepatenka į į šios ministerijos veiklos kompetenciją,  todėl minėta ministerija paprasčiausiai nepajėgs objektyviai  nustatyti, kiek ir kurios NVO veikla atitinka Vyriausybės formuojamą šių organizacijų  politiką.  Dėl šios priežasties finansinė parama NVO turėtų būti skiriama dalyvaujant kelių NVO sritis kuruojančių ministerijų ir kitų valstybės institucijų atstovams, įtraukiant į šį procesą ir pačias NVO. Visiškai prieštarauja vienas kitam šio įstatymo projekto 2 str.1 dalies teiginiai 2 str.4 dalies teiginiams.  1 dalyje nurodoma, kad Nevyriausybinė organizacija – tai nuo valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų nepriklausomas savanoriškumo pagrindais visuomenės ar jos grupės naudai veikiantis viešasis juridinis asmuo. O  4 dalyje jau teigiama, kad Nevyriausybinių organizacijų tarybą jau sudaro lygiateisės partnerystės pagrindu iš valstybės institucijų, įstaigų ir nevyriausybinių organizacijų deleguotų atstovų. Tampa neaišku, kokiu pagrindu NVO junginys, vienydamasis į  Nevyriausybinių organizacijų tarybą,  tampa valstybės institucijų ir NVO konglomeratu. Visiškai pagrįsta yra LR Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastaba dėl „nacionalinės skėtinės organizacijos“ apibrėžimo (projekto 2 str. 6 dalis). „Žodis skėtis ne tik  reiškia išskleidžiamą prietaisą nuo lietaus ar saulės dengtis.“ Minėtas žodis asocijuojasi ir su ketinimu apsisaugoti nuo kažko (gal nuo visuomenės), atsiriboti, užsidengti ar pan. Todėl geriau tiktų žodžiai „Jungtinė nevyriausybinė organizacija“  ar kitoks jungiantis žodžių darinys. Kelia abejones ketinimai NVO vadinti bet kurį viešąjį  juridinį asmenį (VšĮ), veikiantį visuomenės grupės naudai, nes pagal LR Viešųjų įstaigų įstatymą (4 str.1 dalis) Viešosios įstaigos steigėjais gali būti valstybė, savivaldybės ir kiti iš įstaigos veiklos nesiekiantys sau naudos asmenys, sudarę viešosios įstaigos steigimo sutartį,  o pagal šio įstatymo 4 str.4 dalį VšĮ steigėjas gali būti ir vienas asmuo, vietoj steigimo sutarties surašęs ir pasirašęs steigimo aktą.  Nepaisant to, kad projekto 2 str. 1 dalyje reglamentuojama, jog valstybė ar savivaldybė, juridiniai asmenys, kuriuose valstybė ar savivaldybė turi daugiau kaip 1/3 balsų visuotiniame dalyvių susirinkime, negali turėti daugiau kaip 1/3 balsų nevyriausybinės organizacijos visuotiniame dalyvių susirinkime, visiškai akivaizdu, kad šiuo projektu siekiama valstybės ir savivaldybės institucijoms suteikti  išimtinę teisę atstovauti visuomenės interesams. Kita vertus VšĮ įsteigti gali ir vienas fizinis asmuo. Tokiu būdu keli fiziniai asmenys, įsteigę Nevyriausybines organizacijas (VšĮ)  visuomenės vardu įgytų teisę skelbti pareiškimus, priimti visuomenei svarbius sprendimus, nes įstatymo projekte nurodoma, kad  NVO (įskaitant ir  vieno asmens įsteigtą viešąją įstaigą) gali atstovauti Lietuvos visuomenei steigiant NVO skėtines organizacijas. Pastarosios savo ruožtu deleguotų 10 atstovų į Lietuvos Nevyriausybinių organizacijų tarybą. Todėl yra tikimybė, kad grupė suinteresuotų asmenų (pvz., 20 asmenų) asmenų, įsteigusi 10 VšĮ įgytų teisę siūlyti 10 kandidatų į Lietuvos NVO tarybą. Tačiau taip būtų iškreipta demokratijos esmė – nedidelei grupei ir net tarpusavyje susijusių asmenų būtų suteikta teisė Lietuvos visuomenės vardu daryti pareiškimus, įtakoti priimant svarbiausius Lietuvos valstybei sprendimus, o tai prieštarauja sąžiningumo ir protingumo kriterijams. Be to, NVO negali atsiriboti nuo veiklos, kuri įtakoja politinę valdžią, nes tai prieštarauja LR Konstitucijos 4 str. nuostatai, kurioje nurodoma, kad „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.“  Veikdama per NVO, visuomenė savo veiksmais turi teisę įtakoti politinius procesus, kurie, pagal siūlomą įstatymo projektą, gali būti traktuojami kaip siekimas politinės valdžios. Tokia įstatymo nuostata neabejotinai sudarytų prielaidas piktnaudžiavimui. 6.      Nepakankamai reglamentuojamos  Nacionalinės skėtinės organizacijos įsteigimo sąlygos. Pagal siūlomą įstatymo projektą,  šią organizaciją gali įsteigti bet kurios vienoje ar keliose atskirose viešosios politikos srityse veikiančios organizacijos, siekiančios bendrų tikslų. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad projekte numatoma, jog būtent Nacionalinės skėtinės organizacijos  turi teisę deleguoti į Nevyriausybinių organizacijų tarybą 10 atstovų (ne daugiau kaip aštuonis nevyriausybines organizacijas vienijančių asociacijų atstovus ir ne mažiau kaip du kitų nevyriausybinių organizacijų atstovus), labai svarbu, kad minimas skėtines organizacijas sudarytų ne „vienadienės“ NVO, kurių tikslas atstovauti tam tikros žmonių grupės interesams.  Todėl teisė steigti Nacionalinę skėtinę organizaciją turi būti suteikta tik toms NVO, kurios yra registruotos ir savo veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdo ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus. NVO steigti gali tik nuo valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų nepriklausomi, iš fizinių asmenų arba jų grupių, sudaryti savanoriškumo pagrindais visuomenės ar jos grupės naudai veikiantys viešieji juridiniai asmenys, kurių pagrindinis tikslas – ginti viešąjį interesą sveikatos, socialinės gerovės, žmogaus teisių ir laisvių, darnaus vystymosi, aplinkos, gamtos apsaugos ir kultūros paveldo bei kitose srityse. Atmestina  Projekto 7 str. 3 dalies nuostata, reglamentuojanti, kad Nevyriausybinių organizacijų tarybos darbas organizuojamas vadovaujantis tarybos nuostatais, kuriuos tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nes tai reiškia, kad  valstybės kontroliuojamos NVO nebus savarankiškos organizacijos, jos  negalės užtikrinti konstitucinės pažiūrų ir asmens saviraiškos laisvės ir iš esmės jos neatstovaus visuomenei.  Galiausiai minėtoms rekomendacijoms prieštarauja ir šio įstatymo projekto rengimo tvarka – Rekomendacijų VIII skyriaus 76-77 straipsniuose  nurodoma, kad visų lygių vyriausybinės institucijos dialoguose ir konsultacijose turi  nediskriminuoti  NVO, įtraukti jas į darbą rengiant įstatymus, reglamentuojančius  NVO statusą, finansavimą ir veiklos sferas. Tačiau rengiant šį įstatymo projektą to nebuvo daroma (išskyrus kelias pakviestas organizacijos). Atsižvelgdamos į tai, kas išdėstyta, Lietuvos žmogaus teisių asociacija ir  Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija mano, kad: Lietuvos  Respublikos  nevyriausybinių organizacijų įstatymo projektas XIIP-493, toks, koks jis yra pateiktas LR Seimui, negali būti svarstomas, nes jis  yra keistinas iš esmės;  Rengiant alternatyvų šio įstatymo projektą būtina įtraukti į jo rengimą jau veikiančias nevyriausybines organizacijas, ypač tas, kurios realiai ir ne vienerius metus savo veikla įrodė atstovaujančios Lietuvos visuomenei ir ginančios viešąjį interesą. Lietuvos žmogaus teisių asociacija Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija Kreipimosi autentiškumas patvirtintas Lietuvos žmogaus teisių asociacijos komitete LŽTA pirmininkas  V.Budnikas

 

“Klonio gatvės“ tragediją stengiamasi užžerti dulkėmis?

Teismo sprendimo vykdymas negali būti aukščiau Konstitucijos ir žmogaus teisių

2013-02-20 d. Bernardinai.lt išspausdino straipsnį, kurio autoriai – Lietuvoje plačiai žinomi ir visuomenės Gerbiami asmenys Dr. Zita Šličytė, Liudvikas Narcizas Rasimas, Dr. Saulius Arlauskas, Kęstutis Milkeraitis ir Dr. Romualdas Povilaitis.

Galima būtų vertinti, kad tai jau antrasis jų nenuginčijamos nuomonės pareiškimas, į kurią, deja, Lietuvos valdžios reakcijos žmonės nepajuto. Nežinau ar ką nors čia dar galima pakomentuoti? Manau, kad pareiškimo tekstas jokių komentarų kaip ir nereikalauja…

R.Matelis

Teismo sprendimo vykdymas negali būti aukščiau Konstitucijos ir žmogaus teisių

Teisininkai ir žmogaus teisių gynėjai pareiškė: Garliavos prievartos aktas tapo įmanomas todėl, kad valdžios institucijos teismų sprendimo vykdymo principą iškėlė virš vaiko orumo, jo fizinio ir psichinio neliečiamumo, virš Konstitucijos, humanizmo ir demokratijos, ir net paties teismo sprendimo.

Visuomeninė komisija 2012 metų gegužės 17 dienos smurto aktui ištirti praėjusių metų birželį konstatavo: pernai gegužės 17-ąją Garliavoje, vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą, buvo prievarta pasikėsinta į Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, šiurkščiai pažeista vienuolika Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir keturi Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos straipsniai bei jų nuostatas įtvirtinantys nacionaliniai teisės aktai. Komisija taip pat nustatė, kad buvo iš anksto ruoštasi valstybės vardu panaudoti jėgą ir tai buvo padaryta.

Praėjus aštuoneriems mėnesiams po išvadų paskelbimo Komisija konstatuoja:

Pirma. Aukščiausi valstybės pareigūnai ir atsakingos valstybės institucijos prieš gegužės 17-osios smurto aktą ir po jo viešai akcentavo išskirtinį rūpestį vaiko teisėmis ir jo gyvenimo gerove. Tačiau per devynis mėnesius pareigūnai taip ir nepateikė visuomenei oficialios informacijos, patvirtinančios, kad prievartinis vaiko perdavimas ir vėlesnis jo gyvenimas, ribojamas pagal Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos programą, užtikrino jam geresnes gyvenimo sąlygas, jo teises ir teisėtus interesus. Iš gimtųjų namų išvežtas vaikas iki šiol laikomas socialinėje izoliacijoje – su juo neleidžiama bendrauti artimiesiems ir vaikystės draugams. Ne tik žmogaus teisių organizacijoms, bet ir vaiko artimiesiems nėra pateikta patikima informacija, kaip panaudota jėga ir socialinė izoliacija paveikė vaiko sveikatos būklę.

Antra. Respublikos Prezidentė praėjusių metų gegužės 17-ąją kreipdamasi į visuomenę pareikalavo ištirti, ar „visus sujaudinusių Garliavos įvykių metu nebuvo naudota prievarta“, ir teigė, kad „prievarta vaiko atžvilgiu negalima“. Tačiau Prezidentei ir Seimui atskaitingos institucijos per devynis mėnesius visuomenei taip ir nepateikė pagrįsto aiškaus atsakymo dėl jėgos naudojimo Garliavoje teisėtumo.

Klaipėdos apygardos prokuroras Aidas Giniotis, praėjusių metų lapkričio 21 dieną priėmęs sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl galimo valstybės tarnautojų piktnaudžiavimo vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą, savo nutarime pripažino, kad vaiko įkalbėti nepavyko ir konstatavo, kad prieš mergaitę buvo naudota jėga: „jėga jos atžvilgiu buvo naudojama tik tiek, kiek jos reikėjo tam, kad atitraukti D. K. nuo N. Venckienės“.

Komisija įsitikinusi, kad šiuo atveju jėgos naudojimas reiškia prievartą. Komisija primena, kad vykdant teismo sprendimą jėga ir prievarta prieš mergaitę negalėjo būti pavartota jokiu pretekstu ir jokiu laipsniu. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, Lietuvos Konstitucija, Lietuvos Civilinis ir Civilinio proceso kodeksai besąlygiškai įpareigoja gerbti vaiko orumą bet kuriomis aplinkybėmis – taip pat ir vykdant teismo sprendimą. Pagarba vaiko orumui reiškia, kad vaikas teismo sprendimo vykdymo metu privalėjo būti išklausytas, įvertintas jo motyvų pagrįstumas, turėjo būti pasiekta, kad vaikas išeitų iš gimtųjų namų išskirtinai savo valia, o ne būtų išneštas jėga kaip daiktas. Naudoti jėgą prieš mergaitę uždraudė ir Kėdainių rajono apylinkės teismas.

Prokuroro A. Giniočio nutarimo išvada apie advokatą G.Černiauską, kad jis neatliko veiksmų, “kurie pažeistų kokią tai tvarką, jis tik ėjo šalia L.Stankūnaitės, kuri nešė savo dukrą D. K., tam, kad reikalui esant prilaikytų mergaitę”, prieštarauja kieme buvusių žmonių liudijimams ir daug kartų viešai rodytai filmuotai medžiagai apie G.Černiausko ir L.Stankūnaitės nešamą klykiantį vaiką. Pažymėtina, kad dėl G.Černiausko veiksmų prokuratūra neapklausė kieme buvusių ir šį įvykį mačiusių žmonių.

Trečia. Garliavos prievartos aktas tapo įmanomas todėl, kad valdžios institucijos ėmė vadovautis doktrina, kurios esminis principas – teismų sprendimus būtina vykdyti besąlygiškai, bet kokiomis priemonėmis, taip pat ir naudojant prievartą prieš vaiką. Besąlygiško teismų sprendimo vykdymo principas buvo iškeltas virš vaiko orumo, jo fizinio ir psichinio neliečiamumo principų, virš humanizmo ir demokratijos principų ir net paties teismo sprendimo. Laikantis šio principo viršenybės buvo šiurkščiai pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir tartptautinės konvencijos, ginančios vaiko orumą. Taip pat buvo pažeista ir Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartis, draudžianti perduodant vaiką naudoti prievartą.

Teismo sprendimo vykdymo imperatyvas yra vienas svarbiausių teisinės valstybės principų, tačiau jo besąlygiškas vykdymas pažeidžiant esmines Konstitucijos nuostatas yra policinės valstybės požymis ir neatitinka demokratinės ir humaniškos valstybės pagrindų.

Lietuvos Respublikos piliečiai 1991 metų vasario 9 dienos plebiscitu ir 1992 metų spalio 25 dienos referendumu priimta Konstitucija įtvirtino, jog Lietuvos valstybės valdymas gali būti tik demokratinis, taip pabrėždami demokratijos viršenybę prieš bet kokias kitas teisinės valstybės valdymo formas. Teisinė valstybė, jeigu joje nepaisoma demokratinės įstatymų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos, pati savaime nėra vertybė, o pagal lietuvių tautos pareikštą valią tokių atvejų  ir neturėtų būti.
Pagrindinis demokratinės santvarkos reikalavimas yra visuotinai priimtų žmogaus teisių ir žmogaus orumo laikymasis. Iš to seka, kad nėra ir negali būti valstybėje institucijos, pareigūno ar žmogaus, kurie būtų atleisti nuo prievolės besąlygiškai paisyti žmogaus orumo. Aukščiausių teisinių ir teisėsaugos institucijų šiandien formuojama praktika iškelti teisinės valstybės principą aukščiau žmogaus orumo stumia Lietuvą nedemokratinės (policinės) valstybės link. Istorijoje būta ne vienos teisinės valstybės, kurioje vykdant įstatymus bei teismų sprendimus buvo grubiausiai pažeidinėjamos žmogaus teisės ir žmogaus orumas, taip teisinei sistemai tampant nusikalstama.

Ketvirta. Vaiko artimiesiems ir žmonėms, atvykusiems stebėti, ar vykdant teismo sprendimą Garliavoje nebus panaudota prievarta, įstatymai suteikė teisę priešintis galimam prievartos panaudojimui prieš vaiką. Tokią piliečių teisę bei pareigą numato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 10 straipsnis, suteikiantis piliečiui teisę elgtis pagal savo sąžinę. Gegužės 17 dieną Garliavoje buvę žmonės veikė remdamiesi sąžine ir įsitikinimais: jie turėjo legitimų tikslą stebėti, kad nebūtų naudojama prievarta. Filmuota medžiaga ir žmonių liudijimai patvirtina, kad piliečiai pareigūnams nesipriešino: giedojo valstybės himną ir meldėsi.

Nepaisant paminėtų piliečių teisių protestuoti prieš neteisėtus valdžios veiksmus, nukentėjusieji nuo prievartos Garliavoje ir prievartos liudytojai yra teisėsaugos persekiojami, prieš juos pradėti ikiteisminiai tyrimai. Teisėtvarkos persekiojami ir taikių akcijų dalyviai, net kreidelėmis „Tiesos“ žodį rašantys vaikai bei jų tėvai. Tai rodo, kad žmogaus teisių pažeidimai Lietuvoje įgauna vis didesnį mąstą.

Penkta. Garliavos įvykių kontekste iškilo grėsmė ir kitam svarbiam demokratinės valstybės principui – teisei į nuomonės reiškimo laisvę. Kai kuriems Garliavos įvykių dalyviams inkriminuojama atsakomybė už savo nuomonės reiškimą apie antstolės veiksmus, o parlamentarei N. Venckienei už kritiką teismų adresu. Tokie Lietuvos teisėsaugos kaltinimai prieštarauja civilizuotų valstybių teisminei praktikai, nes Europos Žmogaus teisių teismo sprendimai bylose (kaip antai Lingens v Austrija arba Otegi Mondragon v Ispanija), rodo, kad demokratinėje valstybėje siekiant teisėto tikslo valdžios pareigūnų ir institucijų atžvilgiu išsakyta sąžininga krititiška nuomonė, net kai ji nėra pakankami pagrįsta faktais, negali būti vertinama kaip nusikaltimas.

Šešta. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir Teisėjų tarybos pirmininkas G.Kryževičius yra viešai išsakęs ypatingai neigiamą nuomonę apie N. Venckienę, pavadindamas ją „pūliniu ne tik teisinėje, bet ir politinėje sistemoje“. Toks demokratinėje valstybėje neleistinas Teisėjų tarybos pirmininko pasisakymas apie tuomet dar buvusią teisėją N. Venckienę sudaro sąlygas pažeisti Konstitucijos 31 straipsnyje jai garantuotą teisę, kad jos „bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas“.
Komisijos nuomone, viešai esamos medžiagos pakanka konstatuoti neteisėtos prievartos Garliavoje faktą, tačiau prokuratūra privalo pateikti Seimui ir iki šiol teisėsaugos slepiamą filmuotą medžiagą apie mergaitės paėmimą, nes nesusipažinę su ja Seimo nariai negalės sąžiningai spręsti dėl N.Venckienei pareikštų kaltinimų teisinio pagrįstumo.

---

Komisija kviečia Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimo ir Vyriausybės narius nuodugniai ištirti, ar yra Lietuvos Respublikos teisės aktų, leidusių vykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą panaudojant prievartą prieš vaiką. Komisijai tokie aktai nežinomi.

Aukščiausiu politiniu lygmeniu neišsprendus esminio klausimo dėl Lietuvos Respublikos prioritetų, neužtikrinus valstybės besąlygiško įsipareigojimo ginti savo piliečių teises ir laisves, vaikų orumą, Lietuvai kyla reali grėsmė iškrypti iš demokratinio ir humaniško raidos kelio.

Kadangi nuo 2012 m. gegužės 17 d. prievarta iš gimtųjų namų išvežtai mergaitei gyvenimo sąlygas užtikrina ne motina, bet Liudytojų ir nukentėjusių apsaugos valdyba, taigi – valstybė ir jos pareigūnai, Komisija ragina aukščiausius Lietuvos politikus asmeniškai pasirūpinti socialinę izoliaciją patiriančia mergaite: leisti jai bendrauti su seneliais, artimaisias, bendraamžiais ir suteikti jai kokybišką psichologinę bei medicininę pagalbą.

Dr. Zita ŠLIČYTĖ, Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narė, Atkuriamojo Seimo deputatė, teisininkė

Liudvikas Narcizas RASIMAS [anksčiau – Rasimavičius], Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narys, Kovo 11-osios akto signataras, teisininkas

Dr. Saulius ARLAUSKAS, Mykolo Riomerio universiteto profesorius

Kęstutis MILKERAITIS, buvęs Generalinės prokuratūros ypač svarbių bylų tardytojas, buvęs Seimo kontrolierius

Dr. Romualdas POVILAITIS, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas, docentas

A.ZIABKUS: Palangos Architektūros skyriaus vedėjas ne kartą pagautas meluojantis ir kurorto valdžiai

Šis, šiandiena “Lietuvos Ryte“ atspausdintas Alvydo ZIABKAUS straipsnis apie Palangos vyriausiojo architekto gyvenimo ir tarnybinius vingius, puiki iliustracija to, kokia valdžia tenkintis turi šis kurortas aplamai. Man asmeniškai su šiuo valdininku susidurti teko vos keletą kartų, tačiau to pakako, kad be jokių dvejonių galėčiau pritarti žemiau esančio straipsnio autoriaus mintims. Meluoti rimtu veidu, ko gero, jo prigimtinis bruožas.

M.R.

=====================================================

Straipsnis iš Lrytas.lt tinklapio

Palangos architektą iš skolų traukė kyšiai?

2013-01-30

Jei ilgiau užsisėdėsi šioje kėdėje, būsi arba stipriai sumuštas, arba uždarytas į areštinę. Taip vakar kalbėjo palangiškiai, sužinoję, kad kurorto vyriausiasis architektas sulaikytas darbo vietoje.

1 2

Palangos architektą S.Bradūną (kairėje) STT agentai iš kabineto išvežė apklausti į Klaipėdą, o po to uždarė į areštinę.  E.Kazlaučiūnaitės nuotr.

Į Palangos savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėjo 42 metų Svajūno Bradūno kabinetą Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Klaipėdos valdybos agentai pasibeldė vakar prieš pietus. Po beveik valandą trukusios kratos valdininkas buvo išsivežtas apklausti, o kabineto durys užantspauduotos. S.Bradūną sulaikė pareigūnai, pradėję ikiteisminį tyrimą dėl galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi siekiant asmeninės naudos. Už tai numatyta iki 5 metų laisvės atėmimo bausmė.

Algos beveik nelikdavo

Žinia apie S.Bradūno sulaikymą nenustebino kaunietės verslininkės Dalios Vyšniauskienės: „Toks žmogus vis tiek kada nors turėjo prieiti liepto galą.” D.Vyšniauskienė yra viena iš daugelio žmonių, kuriems S.Bradūnas yra skolingas. Darbo galintis netekti valdininkas nebegaus algos, iš kurios moteriai kas mėnesį buvo pervedama vidutiniškai po 200 litų. Prieš penkerius metus S.Bradūnui pradėjus dirbti valstybės tarnyboje, kurorto savivaldybės buhalteriją pasiekė virtinė antstolių raštų, reikalaujančių jiems pervesti dalį valdininko atlyginimo.

Piktybiškai nemokamų skolų šleifas paskui S.Bradūną velkasi nuo 2002 metų. Į savivaldybę priimto architekto ir jo įkurtos individualios įmonės „Abstrakcija” bendra skolų suma siekė gerokai per šimtą tūkstančių litų. Atskaičius mokesčius didžioji valdininko gaunamos 3152 litų algos dalis atitenka antstoliams. Pačiam S.Bradūnui kas mėnesį telieka po 700–800 litų.

Bijodamas, kad jie nebūtų pervesti į areštuotas jo sąskaitas, skyriaus vedėjas yra paprašęs algos likutį pervesti jo sugyventinei, su kuria jis augina du vaikus.

Įsipiršo kaip statybininkas

D.Vyšniauskienei iš S.Bradūno teismas kartu su delspinigiais ir užmokesčiu antstoliui yra priteisęs apie 44 tūkst. litų. Verslininkė supranta, kad net ir kasmet gaunant kiek daugiau negu tūkstantį litų, visos skolos valdininkas nebūtų sugrąžinęs net iki savo pensijos. Kaunietė su tuomet bedarbiu S.Bradūnu susidūrė 2005 metais. Tada verslininkė buvo susiruošusi statyti namą.

Kažkokie pažįstami jai rekomendavo architektą iš Vilniaus, kuris esą projektuoja labai moderniai ir naudoja šiuolaikiškas medžiagas. Kai S.Bradūnas jai pasiūlė projektą už daugiau nei 10 tūkst. litų, verslininkė atsisakė. Tačiau pajutęs, kad moteris statybų neišmano, S.Bradūnas neatlyžo. Po kiek laiko jis vėl atvažiavo pas D.Vyšniauskienę ir pasisiūlė pastatyti namą.„Suokė kaip lakštingala – esą aš nesuspėsiu nė mirktelėti, o namas jau stovės”, – pokalbius su architektu prisiminė kaunietė.

Pasidavusi įkalbinėjimams verslininkė pasirašė statybos darbų sutartį su S.Bradūno individualia įmone „Abstrakcija”.

Blokelius vežė kelis mėnesius

Statybos pradžiai jis paprašė 10 tūkst. litų ir pasirašė skolos lapelį. Norėdamas sudaryti neva verdančių darbų įspūdį, S.Bradūnas pasamdė buldozerį, kuris namui paruoštame sklype ėmė stumdyti žemes. Tuomet statytojas paprašė dar 20 tūkst. litų blokeliams.

„Visa laimė, kad ir tada mes pasirašėme raštelį, kuriuo jis patvirtino gavęs šią pinigų sumą. Kitaip aš nieko nebūčiau galėjusi įrodyti ir dabar”, – sakė kaunietė. Bet gavęs 30 tūkst. litų S.Bradūnas pradingo. Kai moteris jam paskambindavo, išgirsdavo, kad blokeliai užsakyti Čekijoje ir jau kraunami. Po kiek laiko jie jau neva gabenami. Kai po kelių mėnesių neapsikentusi D.Vyšniauskienė Vilniuje susirado S.Bradūną, šis į akis melavo, kad krovinys su blokeliais jau važiuoja autostrada.

Kai pinigus paėmęs „statybininkas” ėmė nuo jos slapstytis, kaunietė galutinai suprato, kad yra apgauta. Pasidomėjusi namą jai žadėjusia pastatyti S.Bradūno „Abstrakcija”, verslininkė sužinojo, kad tai – jokios realios veiklos nevykdanti įmonė.

Bylą nutraukė prokurorai [!]

Dėl aiškaus sukčiavimo D.Vyšniauskienė kreipėsi į ekonominę policiją. Ji pradėjo ikiteisminį tyrimą, kuris jau turėjo pasiekti teismą. Tačiau netikėtai prokuratūra nutraukė bylą, išaiškinusi, kad gautų pinigų S.Bradūnas neiššvaistė, o panaudojo įmonės reikmėms – mokėjo už biurui suteiktas komunalines paslaugas, įmones skolas. Verslininkei buvo pasiūlyta skolą išsireikalauti civilinio proceso tvarka.

„S.Bradūnas jau tada turėjo būti nuteistas už sukčiavimą. Net patys ekonominės policijos pareigūnai neslėpė, kad prokurorai numarino perspektyvią bylą. Tokia S.Bradūno sėkmė susijusi su prokuratūros sistemoje dirbančiais jo bendrapavardžiais, kurie gali būti ir jo giminaičiai”, – aiškino D.Vyšniauskienė.

Skolos stengėsi neprisiminti

Prieš šešerius metus teismui net ir priteisus skolą, kaunietė neskubėjo kreiptis į antstolius – tikėjosi, kad S.Bradūnas pinigus jai sugrąžins. Juo labiau kad 2007 metų spalį jis įsidarbino Palangos savivaldybėje ir ėmė sparčiai kopti karjeros laiptais. Po kiek daugiau nei dvejų metų jis tapo Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėju. 3 psl.>> Nuvažiavusi į Palangą D.Vyšniauskienė bandė su juo kalbėtis dėl skolos. Tačiau tai buvo aukšto valdininko pokalbis su nežinia ko norinčia moterimi. Iš savivaldybės beveik išvaryta verslininkė buvo apkaltinta, kad prašydama savo pinigų ji valdininką vos ne reketuojanti. „Niekaip negaliu suprasti, kaip toks sukčių sukčius valstybės tarnyboje gali eiti atsakingas pareigas ir vadovauti kurorto architektūrinį veidą formuojančiam skyriui”, – teigė D.Vyšniauskienė.

Bandė apgauti ir valstybę

Prieš 5 metus virš S.Bradūno galvos kybojusių daugiau nei 30 išieškojimo bylų šiandien yra apmažėję. Tačiau iki šiol valdininko skolos tebėra įspūdingos.

Be minėtos 44 tūkst. litų skolos D.Vyšniauskienei, apie 26 tūkst. litų iš jo tikisi atgauti bendrovė „Spauda”. Beveik prieš 10 metų jo užsakymu 3 tūkstančių egzempliorių tiražu spaustuvė išspausdino žurnalą „Ant bangos”. Už „Spaudos” paslaugas S.Bradūnas išrašė beveik 29 tūkstančių litų vekselį. Po atlikto užsakymo vilnietis pasiėmė 750 žurnalo egzempliorių ir dingo.

Valstybės tarnyboje darbo vietą gavusio S.Bradūno įmonė yra įsiskolinusi ir valstybei. Vilniaus „Sodrai” nuo 2003 metų „Abstrakcija” yra skolinga per 10 tūkstančių litų. Prieš daugiau nei 8 metus tuometis verslininkas buvo nuteistas už apgaulingą apskaitos tvarkymą. Jo įmonė „Abstrakcija” 2002 metais nuo valstybės buvo nuslėpusi 30 tūkstančių litų pajamų. Dar 2004 metais baudžiamuoju įsakymu jam skirtą 5 tūkstančių litų baudą valstybė atgavo tik po trejų metų.

Vaikai buvo pamiršti

Tik didelėmis pastangomis buvusiai S.Bradūno žmonai Rūtai Baltrušaitytei-Bradūnienei pavyko atgauti dviem vaikams išlaikyti priteistus alimentus. Po skyrybų pasidalijus butą moters tėvai už 30 tūkstančių litų iš buvusio žento išpirko jo dalį buto. Tačiau pinigus gavęs architektas pamiršo savo vaikus ir iki 2006 metų pavasario jiems išlaikyti nė karto nebuvo sumokėjęs teismo priteistų 450 litų. Buvusio vyro skola siekė apie 22 tūkstančius litų. R.Baltrušaitytė-Bradūnienė sakė, kad jau buvo numojusi ranka į vaikų tėvo pinigus, bet kovoti už vaikams priklausančią dalį ją privertė draugės. Vilnietės advokatė išsiaiškino, kad norėdamas išvengti turto arešto S.Bradūnas mirus motinai savo palikimo dalį dovanojo tėvui.

Advokatei pavyko areštuoti tėvui priklausantį turtą, o jį pardavus architektui turėjusi atitekti pinigų dalis buvo pervesta jo vaikams. R.Baltrušaitytė-Bradūnienė sakė, kad nuo to laiko buvęs vyras kiekvieną mėnesį perveda po 450 litų.

Trečią vaiką vyras užmiršo

Tačiau valdininkas yra užmiršęs trečią savo vaiką – 8 metų sūnų. Jį pagimdžiusi vilnietė Revita Meškauskaitė prieš penkerius metus pasakojo, kad buvęs jos draugas S.Bradūnas nerodo iniciatyvos prisidėti prie savo vaiko išlaikymo. R.Meškauskaitė sakė, kad dėl vyro skolų jie vengė susituokti, nes bendrą šeimos turtą iš karto būtų areštavę antstoliai.

Dabar valdininkas gyvena su trečia moterimi – 35 metų Aušra Šileikaite, kuri S.Bradūnui pagimdė dar du vaikus. Jokio turto neturintis S.Bradūnas Palangoje iš karto įsikūrė draugės tėvui priklausančiame bute ir važinėjo A.Šileikaitės vardu pirktu automobiliu.

Valdžia nežinojo, kuo pakeisti

Apie įtarimą keliantį Palangos vyriausiojo architekto darbo stilių tarp verslininkų jau seniai sklandė negeros kalbos. Teigiama, kad kurorte norint pasistatyti pastatą ar gauti skyriaus vedėjo suderinimą verslininkams tenka nueiti kryžiaus kelius. Vieni teigiamo rezultato sulaukia labai greitai. Kitiems derinimo procesas vilkinamas mėnesiais.

Už laiku neatliktą darbą S.Bradūnui pernai vasarį buvo skirtas griežtas papeikimas.

Vos prieš mėnesį už užvilkintą atsakymą interesantui jam buvo skirtas antras griežtas papeikimas. Skirtų nuobaudų S.Bradūnas teismui neskundė ir dėl jų aiškintis savivaldybės administracijai nematė reikalo. Skyriaus vedėjas ne kartą buvo pagautas meluojantis ir kurorto valdžiai. Neva jau baigiami darbai iš tiesų net nebūdavo pradėti daryti.

Nors baramas ir baudžiamas, S.Bradūnas tvirtai laikėsi savo poste. „O kuo jį pakeisime?” – iš nevilties rankomis skėsčiojo Palangos vadovai ir pripažino, kad į kurortą prisikviesti vyriausiąjį architektą labai sunku.

Architekto vieta – lyg užkeikta

* Palangai jau seniai nesiseka su vyriausiaisiais miesto architektais.

* STT aktyviai domėjosi prieš 13 metų Palangoje dirbusiu ilgamečiu vyriausiuoju architektu Edmundu Benečiu, apie kurio įpročius kurorte sklandė legendos.

* Kai teisėsaugos kilpa ėmė veržtis, E.Benetis iš savivaldybės spėjo išeiti savo noru. Prieš tai, matyt, dėl neįvykdytų įsipareigojimų miesto vyriausiasis architektas buvo du kartus sumuštas prie savo namų.

* Po jo vyriausiaisiais architektais Palangoje padirbėjo beveik 10 žmonių – keitėsi net kas pusmetį.

* S.Bradūnas (nuotr.) Palangoje prieš 5 metus atsidūrė tuomečio savivaldybės administracijos direktoriaus Valerijaus Kuznecovo iniciatyva. Iš skyriaus vedėjo posto išgujus vieną architektą iš Kauno, jo vietą be jokio konkurso užėmė S.Bradūnas.

Prasiskolinęs valdininkas – pažeidžiamas

* Įsiskolinusio valstybės tarnautojo reputacija STT pareigūnams kėlė įtarimų jau seniai.

* „Asmeninėse skolose paskendęs valstybės tarnautojas tampa pažeidžiamas”, – prieš 5 metus tvirtino tuometis STT Korupcijos prevencijos valdybos viršininkas Vytas Rimkus.

* Anot jo, vengimas susimokėti skolas, net bandymai apgauti valstybę apibūdina žmogų kaip asmenybę ir kelia riziką valstybės tarnyboje jam einant tokias pareigas, kurios susijusios su sprendimų priėmimu.

* Pareigūno nuomone, skolų slegiamą ir menką algos dalį gaunantį valdininką lengviau sugundyti kyšiu, juo labiau jam dirbant korupcijos požiūriu jautriame savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriuje.

Susiję straipsniai:

* – “Valdininko algą išsidalija antstoliai ir jo palikti vaikai“

* – „Architektūra – menas, kurį vartojame kasdien“

* – “STT į Palangą atlėkė ne pailsėti“

* – “Architektas S. Bradūnas neteko ir vairuotojo pažymėjimo | ve.lt“

ekspertai.eu: Palangos žemėtvarka tyčiojasi: savininkams grąžina 1-2 kv. m. žemės sklypus

Teko girdėti, kad šiam, žemiau esančiam Ekspertai.eu straipsneliui neseniai antrino ir kažkuri Televizija, kuri rodė vaizdus, kaip Palangoje atmatuojami kvadratiniai metrai net po tvenkinio vandeniu. Gaila, nemačiau… Gal sakau tie metrai atmatuojami po man vis dar negrąžintos žemės, esančios p/n “Pušynas“ kieme, tvenkiniais?

Bet šiuo atveju nesiplėtosiu. Pateikiu informaciją iš minimo tinklapio.

=====================================================

skelbta: 2012-12-07 09:29 | Autorius: ekspertai.eu

Tai vienas kvardatinis metras, palangiškiai žemę atgauna ir dvigubai didesniais lopinėliais.

Į portalą ekspertai.eu kreipėsi žemės sklypo Palangoje paveldėtoja B. V. (pavardė redakcijai žinoma), kurios tėvo turėtos žemės grąžinimas buvo vilkinamas, dabar jau pareikšta, kad žemės neliko. Moteris teigė, kad visiškas pasityčiojimas – buvusių pievų grąžinimas. Net jei žmogus turėjo tų pievų 3 ha, dabar jam bus grąžinama po 2, 3 kv. m. dešimtyje ar daugiau sklypų. „Ką veikti su tokiais lopinėliais?“-  stebisi paveldėtoja. Jos teigimu, kiti savininkai netgi atsisako tokių „plotų“.

 Tuo tarpu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 3 punkte nurodoma, kad piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste tvirtina vyriausybė miesto, rajono savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnis kaip 0,3 ha kituose miestuose.

Specialistai teisės aktų nepažeidžia?

„Specialistai gali skirstyti žemės plotus po 1-2 kvadratinius metrus, jie tai daro vadovaudamiesi teisės aktais. Buvo daug savininkų vėliau atsirado paveldėtojai, vaikai, anūkai. Žmogus palieka dviem sūnums, o sūnus dar trims anūkams, pretendentų skaičius išaugo, todėl po tiek ir žemės gauna“, – aiškino Nacionalinės žemės tarnybos vyriausioji specialistė, atstovė spaudai Aušra Pociūtė.

Paklausta, kodėl žmonėms, kuriems turėjo būti grąžinama 20 arų žemės sklypas, duodama po 18-19 arų, specialistė teigė, kad nėra tokios prievolės, jog turėtų būti grąžinama būtent 20 arų. Vyriausybės yra numatyta, kad Palangos miesto teritorijoje grąžintinas plotas nuo 4 iki 20 arų, bet tai nėra griežtai nustatyta. Jeigu dėl įvairių priežasčių neįmanoma suformuoti 20 a sklypo, už likusią dalį žmogus gali prašyti kompensacijos pinigais. Pasak specialistės, jis nėra visiškai nuskriaudžiamas.

Kilus klausimui, ar iš tų nuskaičiuojamų 1-2 arų neformuojami nauji papildomi sklypai kažkam, A. Pociūtė sakė esanti įsitikinusi, kad tokių atvejų nėra, tiesiog sklypai nėra taisyklingi keturkampiai, gali likti kažkoks miško kampas, upė, pastatas ar apsaugota teritorija, paminklas, rezervatas, tuomet ir nepavyksta suformuoti viso sklypo, ir žmonėms siūloma, kas turima. „Girdėjau, kad Būtingėje yra ir po 20 arų, bet galbūt žmonės ten nelabai nori žemės“, – svarstė vyriausioji specialistė. Anot jos, jeigu 260 žmonių valdė kažkiek hektarų, tai labai daug gal ir neturėjo, ganykla atrodo didelė, bet jeigu išskirstysi visiems, tai tiek ir susidarys. „Nežinau, kiek ten dabar likę tų plotų, bet išaugo pretendentų skaičius. Ir patys žmonės nėra geranoriški, jei, tarkime, vienoje šeimoje su seneliais yra 10 asmenų ir jie gauna po tuos kelis arus, siūlo sujungti, kad nebūtų tie sklypai mažučiai, tai žmonės nesutinka, nori kiekvienas sau. Sudėtinga ten situacija tuose plotuose“, – teigė A. Pociūtė.

Šiuos klausimus specialistė pateikė Palangos žemėtvarkos skyriui, kad ten dirbantys žemėtvarkininkai tiksliau paaiškintų susidariusią padėtį. Pateikiame atsakymus:

Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyrius sprendimus priima vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, o maži grąžinami plotai susidaro dėl objektyvių priežasčių.

Iki nacionalizacijos minėtas ganyklas, kurių bendras plotas buvo 152,99 ha, valdė 242 asmenys. Kai prasidėjo nuosavybės teisių atkūrimas į šį bendrai valdytą plotą atkurti nuosavybės teises pretendavo 501 asmuo (žmonių skaičius išaugo dėl žemės paveldėtojų), tačiau plotai jau buvo sumažėję, nes per tą laiką dalis ganyklų buvo užstatyta, kita dalis – užsodinta mišku.

Šiuo metu Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais patvirtinti 25 žemės sklypai (bendras plotas 6,3820 ha), suformuoti buvusių bendrųjų ganyklų teritorijoje, kurių žemė bus gražinama žmonėms. Kiti 5 patvirtintų žemės sklypų planai, kurių bendras plotas 6,6424 ha, yra grąžinti Savivaldybei pataisymui, kadangi sklypai patenka į valstybinės reikšmės miškus (miškų plotai turi būti išimti).

Taigi, šiuo metu yra 324 pretendentai į šiai dienai galimą grąžinti 6,3820 ha plotą, dalys bus grąžintos suformuotuose 25 sklypuose. Savivaldybei pataisius minėtus 5 sklypų planus, plotas padidės. Kol nėra atlikti tikslūs matavimai, būsimo papildomo ploto nurodyti negalime. Pretendentams suformuotose ganykliniuose sklypuose atkuriamos dalys yra nustatomos proporcingai kiekvienam bendraturčiui likusiam negrąžintam plotui, todėl kai kurie plotai ir tesudaro kelis kvadratinius metrus. Dalys nustatomos vadovaujantis LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057.

Asmenims yra gražinama po 18 arba 19 arų, o ne po dvidešimt. Specialistai teisinasi, kad taip suplanuoja architektai. Pakomentuokite.

Pagal Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimą Nr. 920 ,,Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ asmenys už Palangos miesto teritorijoje iki nacionalizacijos turėtą žemę gali gauti 4-20 arų žemės sklypus Palangos mieste.

Jeigu piliečio turėtas žemės sklypas buvo ne mažiau kaip 0,04 ha didesnis už dabar jo naudojamą žemės sklypą, jam pagal galimybę papildomai perduodamas neatlygintinai nuosavybėn naujas ne mažesnis kaip 0,04 ha žemės sklypas individualiai statybai bei kitai paskirčiai. Bendras piliečiui perduoto neatlygintinai nuosavybėn jo naudojamo žemės sklypo ir papildomai perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo plotas neturi būti didesnis už 0,20 ha.

Kadangi projektuojant gyvenamųjų namų kvartalą turi būti numatyti privažiavimai prie sklypų, gatvės, kitos komunikacijos ir pan., suformuoti tiksliai tokio ploto sklypus, į kuriuos piliečiai turi teisę atkurti nuosavybės teises, neįmanoma.

Jeigu piliečiui sugrąžintas ar perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotas miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį pagal šį įstatymą jam atkuriamos nuosavybės teisės, už likusią dalį valstybė jam atlygina pinigais.

Paveldėtoja turi savo nuomonę

Paveldėtoja nesutinka, kad negalima suformuoti 20 arų sklypo, nes laukuose, kuriuose nėra jokio kelio, upės, medžio, kryžiaus, t. y. jokio trukdžio, sklypai vis tiek grąžinami apie 18 – 19 arų. Ji domisi, ar valstybės įstatymai numatę kelius (gatves) formuoti iš paveldėtojų žemės. Be to, kokie teisės aktai leidžia paskirti po 1 m. dešimtyje sklypų. „Įsivaizduokite, kaip tokią nuosavybę reikės įsiregistruoti kadastre“,- stebėjosi moteris. Paklausta, kodėl nenori minėti savo pavardės, moteris atsakė, kad tokiu atveju žemės gali apskritai negauti, nes Palangoje žemė dalijama kažkaip įdomiai.

======================================================

Rašykite savo nuomones laisvai…

O Jūsų komentarai ne mažiau laukiami ir po straipsniu apie valdininkų savivalę ir jų galimus rėmėjus [palaikytojus], kurių tiesioginė pareiga būtent kontroliuoti ar nevyksta piktnaudžiavimas.

http://matelis.wordpress.com/2012/12/11/r-matelis-palangos-kontrolieres-atsakymas-labai-miglotas-deja/