Pradžia

A.Ziabkus: Ieškai teisybės? Gal tamsta psichiškai nesveika?

Parašykite komentarą

Šiame straipsnelyje neturiu nei ką komentuoti. Nebent tai, kad prieš 5-6 metus teko susipažinti su inžiniere [pensininke] I.Bimbiene, nes suvedė neteisybė, kuri akivaizdžiai drabstoma ant piliečių Palangos valdžios institucijų. Nepatinka Palangos merijai žmonės, kurie žino savo teises ir jas gina. Nepatinka jie ir kai kuriems teisėjams…

O čia štai “Lietuvos ryto“ reporterio medžiaga. –>>>

Neregėta: Palangos apylinkės teismo teisėja Diana Vercinskė Apskrities teismuose - nauji pirmininkai nuotrauka, foto palangiškei Irenai Bimbienei, kuri dėl ginčijamos sklypo ribos nesutaria su kaimynais, skyrė 3 mėnesių psichiatrijos ekspertizę.

Reklama

Laikraštis “Respublika“: Demokratijos dienos Lietuvoje suskaičiuotos

Parašykite komentarą

Aukščiausiosios valdžios lietuviškos žiniasklaidos sudorojimo planas įvykdytas žaibiškai. Valdžios struktūras kritikuojantys, apie „Snoro“ aferas ir pasakiškas sumas už bankroto administravimą susižėrusius veikėjus Saimoną Friklį bei Nilą Kuperį rašę du didieji Lietuvos dienraščiai „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“ pripažinti neetiškais. Ir iš karto imtos taikyti finansinės sankcijos – vakar Valstybinė mokesčių inspekcija redakcijai pranešė, kad naikinamos PVM lengvatos. Taip pat uždraudžiama dalyvauti valstybės įstaigų informacijos viešinimo konkursuose. Tokiomis sąlygomis bet kuriam leidiniui gresia bankrotas.

Ketvirtadienį Seime buvo pradėta Prezidentūros klastingai prastumto PVM lengvatų atšaukimo procedūra, tačiau ją sužlugdė konservatoriai su socialdemokratais. Pagal nurodymą iš aukščiau? Balsavo vieningai, lyg viena virvele surišti. Su demokratija Lietuvoje baigta. Iš Tautos jau atėmus referendumo teisę, atimama ir galimybė iš nacionalinės žiniasklaidos sužinoti, ką apskritai su valstybe daro ir darys aukščiausioji valdžia.

P.S. Ruošiant šį numerį spaudai redakciją neoficialiais kanalais pasiekė žinia apie dar vieną valdžios DOVANĄ didžiausiai šalyje „Respublikos“ leidinių grupei Spaudos dienos proga. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija pirmadienį šaukia posėdį ir spręs dėl dienraščio „Vakaro žinios“ pripažinimo profesinės etikos nesilaikančiu leidiniu. Pretekstas – 3 publikacijos apie tai, ar ne grobuoniškas N.Kuperio atlyginimas – 100 tūkst. litų per mėnesį ir dar nesuskaičiuojami milijonai konsultantų paslaugoms.

„Respublikos“ žmonių vardu
redaktorius Alfredas ZDRAMYS


Piliečiai, ar išgirsite sveiko proto balsą?

Ką apie nacionalinės žiniasklaidos naikinimą galvoja visuomenės autoritetai, „Respublikos“ redakcinė kolegija, o ne anoniminė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija?

Romas PAKALNIS, miškininkas ekologas:

Neabejoju, kad sankcijų taikymas dėl ŽLEK sprendimo yra paprasčiausias noras sužlugdyti nepriklausomą „Respubliką“, kuri rašo kritinius straipsnius. Ieškoma preteksto, kaip atsikratyti nepatogių žmonių, nepatogių leidinių. Bandoma sukurti baimės atmosferą. Tačiau tik laisvi, kuriantys žmonės gali sukurti ateities Lietuvą, o ne baudžiauninkai.

Vytautas RADŽVILAS, filosofas, politologas:

Šiuo metu vyksta atviras susidorojimas su „Respublikos“ grupės leidiniais. Jį reikia laikyti ypatingu naujausios Lietuvos istorijos įvykiu. „Respublika“ yra naikinama todėl, kad ji yra paskutinė iš tiesų nacionalinės žiniasklaidos grupė, kuriai priklausančios visuomenės informavimo priemonės dar gina Tautos ir valstybės idėją. Jeigu šitų leidinių neliks, ši idėja vegetuos daugeliu atžvilgių puikiose, tačiau nedidelėse ir mažai kam prieinamose žiniasklaidos priemonėse. Todėl galima sakyti, kad su šitais veiksmais faktiškai Lietuvoje yra galutinai įvedamas putininis valdymo modelis. Nes esminis tokio valdymo bruožas yra sukurti situaciją, kai šalyje nelieka bent kiek rimtesnės nepriklausomos žiniasklaidos. Todėl šitas išpuolis prieš „Respubliką“ vienareikšmiškai vertintinas kaip išpuolis prieš Tautą, valstybę ir demokratinės santvarkos Lietuvoje jau ne pagrindus, o likučius.

Daiva TAMOŠAITYTĖ, rašytoja:

Žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia, kuri palaiko valstybės bei visuomenės pulsą gyvą ir yra svarbiausias viešojo intereso gynėjas. Ir jeigu tokiais būdais, kaip drakoniškos ekonominės sankcijos, mėginama gniaužti laisvą nuomonę ir didžiausius šalies dienraščius įbauginti, tai rodo, kad partijos, kurios ėmėsi tokių priemonių, bijo viešumos ir griebiasi ne demokratijai, o partokratijai būdingų veiksmų. Tai bandymas gniaužti laisvą žodį, todėl kreipiausi į tarptautinį PEN centrą, vienijantį viso pasaulio rašytojus bei žurnalistus, ir informavau apie padėtį Lietuvoje.

Romas GUDAITIS, rašytojas, buvęs ilgametis Žurnalistų etikos inspektorius:

ŽLEK sprendimas yra neteisėtas, o partijos, tuo pasinaudodamos, gniaužia laisvą žiniasklaidą. Pripažinti visą leidinį neetišku dėl kelių straipsnių, net jei jie būtų blogi, yra neleistina. Neetišku galima pripažinti tik tokį leidinį, kuriame neetiški straipsniai vyrautų. To „Respublikoje“ tikrai nėra.


Audrius RUDYS, ekonomistas:

Ir arkliui aišku, kad socialdemokratai ir konservatoriai bando užkirsti kelią bet kokiai nepatogiai nuomonei. Jie jaučia, kad Europoje ir Lietuvoje kyla tautiniai judėjimai, todėl šitos politinės jėgos nori tam užkirsti kelią, nori įtvirtinti dabartinę situaciją, o „Respublika“ tam trukdo.

Romualdas OZOLAS, filosofas:

Valdžia vykdo labai kryptingą karą prieš Tautą. O tam reikalinga ir kova su informacijos kanalais. Pirmiausia su tais, kurie yra ne valdžios, o žmonių pusėje. Todėl prieš „Respubliką“ taikomi sprendimai, būdingi diktatūrai. Tokiu būdu visuomenę bandoma izoliuoti nuo galimybės nors kaip reikštis valstybės tvarkyme.

Stebintys žmogaus teises Lietuvoje, pastebėjo…

Parašykite komentarą

Nors blaiviai žvelgiant į žemiau esantį Lietuvos žmogaus teisių asociacijos ir Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos Kreipimąsi į Lietuvos Respublikos vadovaujančius asmenis, sunku patikėti, kad toks tekstas galėtų kada nors būti reikalingas demokratinėje valstybėje, jame nurodytos būsimo įstatymo spragos yra akivaizdžios… Belieka įdėmiai stebėti kaip visas šis procesas pakryps ateityje…

 

 Lietuvos Respublikos Prezidentei

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui

Lietuvos Respublikos Seimo Audito komitetui

Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui

Lietuvos Respublikos Seimo nariams

 

NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ

KREIPIMASIS

2013 m. birželio 25 d.

Vilnius

Dėl nevyriausybinių organizacijų įstatymo projekto

Lietuvos Respublikos Prezidento 2013 m. balandžio 23 d. dekretu Nr. 1K-1440 Lietuvos Respublikos Seimui yra  pateiktas  svarstyti  Lietuvos  Respublikos  nevyriausybinių organizacijų įstatymo projektas XIIP-493.

Minėtame Prezidento dekrete nurodoma, kad Nevyriausybinių organizacijų (NVO) įstatymo projektą rengti, be kitų priežasčių, paskatino poreikis apibrėžti NVO sąvoką, nes pastaruoju  metu  viešąsias paslaugas visuomenei teikiančiomis organizacijomis –  NVO – yra įvardijami ir profesiniai susivienijimai, kurių pagrindinis tikslas – tenkinti tam tikrų žmonių grupių interesus. Šių žmonių grupių  organizacijos neretai dalyvauja priimant Lietuvos visuomenei svarbius sprendimus (pvz., teritorijų planavimas), o visuomenės interesams realiai atstovaujančios NVO minėtų sprendimų įtakoti negali.

Lietuvos žmogaus teisių asociacija ir  Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija palaiko LR Prezidentės iniciatyvą kuo greičiau priimti Lietuvos Respublikos nevyriausybinių organizacijų įstatymą, tačiau pažymi:

  1. Įstatymo Projektas iš esmės prieštarauja 2007 m. spalio 10 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoms ( CM/Rec (2007) 14) dėl nevyriausybinių organizacijų teisinio statuso Europoje.

Pats Projekto 4 str. pavadinimas ydingai deklaruoja NVO politikos valstybinį valdymą- jame teigiama, kad NVO politikos prioritetus nustato LR Vyriausybė, kad už NVO politikos formavimą  yra atsakinga LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Tuo tarpu  minėtose rekomendacijose (28 str.) pabrėžiama,  kad valstybinės valdžios organai neturi vadovauti NVO. Ten pat nurodoma, kad  NVO nepriklausomumas siejamas ne tik su teise įstiegti šią organizaciją ir pasirinkti jos tikslus, bet ir teise ją valdyti bei laisve nustatyti NVO  veiklos kryptis. NVO turi turėti galimybę laisvai dirbti ir  siekti savo tikslų,- teigiama  rekomendacijose (II d., 11 str.).

Atmestina Projekto  4 str. 2 dalies formuluotė, nustatanti,  kad „už nevyriausybinių organizacijų politikos kontroliavimą yra atsakinga Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija“. Priešingai, minėtose rekomendacijose pabrėžiama, kad valdžios institucijos turi vengti mėginti paversti NVO kontroliuojamomis įstaigomis (28 str.).

  1. Projekto 5 str.  nuostatos, deklaruojančios, kad NVO politikos formavimas ir įgyvendinimas yra  pavedamas valstybės įstaigai – LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, taip pat prieštarauja Rekomendacijoms. Minėtai ministerijai pavesta teikti siūlymus dėl finansinės paramos visoms NVO. Tačiau  ministerija, atstovaudama valstybei, gali selektyviai vertinti NVO, priskirdama remtinomis tas, kurios atitinka tam tikrus lojalumo valstybei kriterijus.

Kita vertus LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija negali objektyviai vertinti visų NVO, nes daugelio jų veiklos kryptys  (kultūra,  žmogaus teisės, aplinkosauga ir kt.) nepatenka į į šios ministerijos veiklos kompetenciją,  todėl minėta ministerija paprasčiausiai nepajėgs objektyviai  nustatyti, kiek ir kurios NVO veikla atitinka Vyriausybės formuojamą šių organizacijų  politiką.  Dėl šios priežasties finansinė parama NVO turėtų būti skiriama dalyvaujant kelių NVO sritis kuruojančių ministerijų ir kitų valstybės institucijų atstovams, įtraukiant į šį procesą ir pačias NVO.

  1. Visiškai prieštarauja vienas kitam šio įstatymo projekto 2 str.1 dalies teiginiai 2 str.4 dalies teiginiams.  1 dalyje nurodoma, kad Nevyriausybinė organizacija – tai nuo valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų nepriklausomas savanoriškumo pagrindais visuomenės ar jos grupės naudai veikiantis viešasis juridinis asmuo. O  4 dalyje jau teigiama, kad Nevyriausybinių organizacijų tarybą jau sudaro lygiateisės partnerystės pagrindu iš valstybės institucijų, įstaigų ir nevyriausybinių organizacijų deleguotų atstovų. Tampa neaišku, kokiu pagrindu NVO junginys, vienydamasis į  Nevyriausybinių organizacijų tarybą,  tampa valstybės institucijų ir NVO konglomeratu.
  1. Visiškai pagrįsta yra LR Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastaba dėl „nacionalinės skėtinės organizacijos“ apibrėžimo (projekto 2 str. 6 dalis). „Žodis skėtis ne tik  reiškia išskleidžiamą prietaisą nuo lietaus ar saulės dengtis.“ Minėtas žodis asocijuojasi ir su ketinimu apsisaugoti nuo kažko (gal nuo visuomenės), atsiriboti, užsidengti ar pan. Todėl geriau tiktų žodžiai „Jungtinė nevyriausybinė organizacija“  ar kitoks jungiantis žodžių darinys.
  2. Kelia abejones ketinimai NVO vadinti bet kurį viešąjį  juridinį asmenį (VšĮ), veikiantį visuomenės grupės naudai, nes pagal LR Viešųjų įstaigų įstatymą (4 str.1 dalis) Viešosios įstaigos steigėjais gali būti valstybė, savivaldybės ir kiti iš įstaigos veiklos nesiekiantys sau naudos asmenys, sudarę viešosios įstaigos steigimo sutartį,  o pagal šio įstatymo 4 str.4 dalį VšĮ steigėjas gali būti ir vienas asmuo, vietoj steigimo sutarties surašęs ir pasirašęs steigimo aktą.  Nepaisant to, kad projekto 2 str. 1 dalyje reglamentuojama, jog valstybė ar savivaldybė, juridiniai asmenys, kuriuose valstybė ar savivaldybė turi daugiau kaip 1/3 balsų visuotiniame dalyvių susirinkime, negali turėti daugiau kaip 1/3 balsų nevyriausybinės organizacijos visuotiniame dalyvių susirinkime, visiškai akivaizdu, kad šiuo projektu siekiama valstybės ir savivaldybės institucijoms suteikti  išimtinę teisę atstovauti visuomenės interesams. Kita vertus VšĮ įsteigti gali ir vienas fizinis asmuo. Tokiu būdu keli fiziniai asmenys, įsteigę Nevyriausybines organizacijas (VšĮ)  visuomenės vardu įgytų teisę skelbti pareiškimus, priimti visuomenei svarbius sprendimus, nes įstatymo projekte nurodoma, kad  NVO (įskaitant ir  vieno asmens įsteigtą viešąją įstaigą) gali atstovauti Lietuvos visuomenei steigiant NVO skėtines organizacijas. Pastarosios savo ruožtu deleguotų 10 atstovų į Lietuvos Nevyriausybinių organizacijų tarybą. Todėl yra tikimybė, kad grupė suinteresuotų asmenų (pvz., 20 asmenų) asmenų, įsteigusi 10 VšĮ įgytų teisę siūlyti 10 kandidatų į Lietuvos NVO tarybą. Tačiau taip būtų iškreipta demokratijos esmė – nedidelei grupei ir net tarpusavyje susijusių asmenų būtų suteikta teisė Lietuvos visuomenės vardu daryti pareiškimus, įtakoti priimant svarbiausius Lietuvos valstybei sprendimus, o tai prieštarauja sąžiningumo ir protingumo kriterijams.

Be to, NVO negali atsiriboti nuo veiklos, kuri įtakoja politinę valdžią, nes tai prieštarauja LR Konstitucijos 4 str. nuostatai, kurioje nurodoma, kad „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.“  Veikdama per NVO, visuomenė savo veiksmais turi teisę įtakoti politinius procesus, kurie, pagal siūlomą įstatymo projektą, gali būti traktuojami kaip siekimas politinės valdžios. Tokia įstatymo nuostata neabejotinai sudarytų prielaidas piktnaudžiavimui.

  1. 6.      Nepakankamai reglamentuojamos  Nacionalinės skėtinės organizacijos įsteigimo sąlygos. Pagal siūlomą įstatymo projektą,  šią organizaciją gali įsteigti bet kurios vienoje ar keliose atskirose viešosios politikos srityse veikiančios organizacijos, siekiančios bendrų tikslų. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad projekte numatoma, jog būtent Nacionalinės skėtinės organizacijos  turi teisę deleguoti į Nevyriausybinių organizacijų tarybą 10 atstovų (ne daugiau kaip aštuonis nevyriausybines organizacijas vienijančių asociacijų atstovus ir ne mažiau kaip du kitų nevyriausybinių organizacijų atstovus), labai svarbu, kad minimas skėtines organizacijas sudarytų ne „vienadienės“ NVO, kurių tikslas atstovauti tam tikros žmonių grupės interesams.  Todėl teisė steigti Nacionalinę skėtinę organizaciją turi būti suteikta tik toms NVO, kurios yra registruotos ir savo veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdo ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus. NVO steigti gali tik nuo valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų nepriklausomi, iš fizinių asmenų arba jų grupių, sudaryti savanoriškumo pagrindais visuomenės ar jos grupės naudai veikiantys viešieji juridiniai asmenys, kurių pagrindinis tikslas – ginti viešąjį interesą sveikatos, socialinės gerovės, žmogaus teisių ir laisvių, darnaus vystymosi, aplinkos, gamtos apsaugos ir kultūros paveldo bei kitose srityse.
  2. Atmestina  Projekto 7 str. 3 dalies nuostata, reglamentuojanti, kad Nevyriausybinių organizacijų tarybos darbas organizuojamas vadovaujantis tarybos nuostatais, kuriuos tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nes tai reiškia, kad  valstybės kontroliuojamos NVO nebus savarankiškos organizacijos, jos  negalės užtikrinti konstitucinės pažiūrų ir asmens saviraiškos laisvės ir iš esmės jos neatstovaus visuomenei.
  3.  Galiausiai minėtoms rekomendacijoms prieštarauja ir šio įstatymo projekto rengimo tvarka – Rekomendacijų VIII skyriaus 76-77 straipsniuose  nurodoma, kad visų lygių vyriausybinės institucijos dialoguose ir konsultacijose turi  nediskriminuoti  NVO, įtraukti jas į darbą rengiant įstatymus, reglamentuojančius  NVO statusą, finansavimą ir veiklos sferas. Tačiau rengiant šį įstatymo projektą to nebuvo daroma (išskyrus kelias pakviestas organizacijos).

Atsižvelgdamos į tai, kas išdėstyta, Lietuvos žmogaus teisių asociacija ir  Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija mano, kad:

  • Lietuvos  Respublikos  nevyriausybinių organizacijų įstatymo projektas XIIP-493, toks, koks jis yra pateiktas LR Seimui, negali būti svarstomas, nes jis  yra keistinas iš esmės;
  •  Rengiant alternatyvų šio įstatymo projektą būtina įtraukti į jo rengimą jau veikiančias nevyriausybines organizacijas, ypač tas, kurios realiai ir ne vienerius metus savo veikla įrodė atstovaujančios Lietuvos visuomenei ir ginančios viešąjį interesą.

Lietuvos žmogaus teisių asociacija

Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija

Kreipimosi autentiškumas patvirtintas Lietuvos žmogaus teisių asociacijos komitete

LŽTA pirmininkas  V.Budnikas

 

 

“Klonio gatvės“ tragediją stengiamasi užžerti dulkėmis?

4 Komentaras

Teismo sprendimo vykdymas negali būti aukščiau Konstitucijos ir žmogaus teisių

2013-02-20 d. Bernardinai.lt išspausdino straipsnį, kurio autoriai – Lietuvoje plačiai žinomi ir visuomenės Gerbiami asmenys Dr. Zita Šličytė, Liudvikas Narcizas Rasimas, Dr. Saulius Arlauskas, Kęstutis Milkeraitis ir Dr. Romualdas Povilaitis.

Galima būtų vertinti, kad tai jau antrasis jų nenuginčijamos nuomonės pareiškimas, į kurią, deja, Lietuvos valdžios reakcijos žmonės nepajuto. Nežinau ar ką nors čia dar galima pakomentuoti? Manau, kad pareiškimo tekstas jokių komentarų kaip ir nereikalauja…

R.Matelis

Teismo sprendimo vykdymas negali būti aukščiau Konstitucijos ir žmogaus teisių


Garliava

Teisininkai ir žmogaus teisių gynėjai pareiškė: Garliavos prievartos aktas tapo įmanomas todėl, kad valdžios institucijos teismų sprendimo vykdymo principą iškėlė virš vaiko orumo, jo fizinio ir psichinio neliečiamumo, virš Konstitucijos, humanizmo ir demokratijos, ir net paties teismo sprendimo.

Visuomeninė komisija 2012 metų gegužės 17 dienos smurto aktui ištirti praėjusių metų birželį konstatavo: pernai gegužės 17-ąją Garliavoje, vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą, buvo prievarta pasikėsinta į Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, šiurkščiai pažeista vienuolika Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir keturi Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos straipsniai bei jų nuostatas įtvirtinantys nacionaliniai teisės aktai. Komisija taip pat nustatė, kad buvo iš anksto ruoštasi valstybės vardu panaudoti jėgą ir tai buvo padaryta.

Praėjus aštuoneriems mėnesiams po išvadų paskelbimo Komisija konstatuoja:

Pirma. Aukščiausi valstybės pareigūnai ir atsakingos valstybės institucijos prieš gegužės 17-osios smurto aktą ir po jo viešai akcentavo išskirtinį rūpestį vaiko teisėmis ir jo gyvenimo gerove. Tačiau per devynis mėnesius pareigūnai taip ir nepateikė visuomenei oficialios informacijos, patvirtinančios, kad prievartinis vaiko perdavimas ir vėlesnis jo gyvenimas, ribojamas pagal Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos programą, užtikrino jam geresnes gyvenimo sąlygas, jo teises ir teisėtus interesus. Iš gimtųjų namų išvežtas vaikas iki šiol laikomas socialinėje izoliacijoje – su juo neleidžiama bendrauti artimiesiems ir vaikystės draugams. Ne tik žmogaus teisių organizacijoms, bet ir vaiko artimiesiems nėra pateikta patikima informacija, kaip panaudota jėga ir socialinė izoliacija paveikė vaiko sveikatos būklę.

Antra. Respublikos Prezidentė praėjusių metų gegužės 17-ąją kreipdamasi į visuomenę pareikalavo ištirti, ar „visus sujaudinusių Garliavos įvykių metu nebuvo naudota prievarta“, ir teigė, kad „prievarta vaiko atžvilgiu negalima“. Tačiau Prezidentei ir Seimui atskaitingos institucijos per devynis mėnesius visuomenei taip ir nepateikė pagrįsto aiškaus atsakymo dėl jėgos naudojimo Garliavoje teisėtumo.

Klaipėdos apygardos prokuroras Aidas Giniotis, praėjusių metų lapkričio 21 dieną priėmęs sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl galimo valstybės tarnautojų piktnaudžiavimo vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą, savo nutarime pripažino, kad vaiko įkalbėti nepavyko ir konstatavo, kad prieš mergaitę buvo naudota jėga: „jėga jos atžvilgiu buvo naudojama tik tiek, kiek jos reikėjo tam, kad atitraukti D. K. nuo N. Venckienės“.

Komisija įsitikinusi, kad šiuo atveju jėgos naudojimas reiškia prievartą. Komisija primena, kad vykdant teismo sprendimą jėga ir prievarta prieš mergaitę negalėjo būti pavartota jokiu pretekstu ir jokiu laipsniu. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, Lietuvos Konstitucija, Lietuvos Civilinis ir Civilinio proceso kodeksai besąlygiškai įpareigoja gerbti vaiko orumą bet kuriomis aplinkybėmis – taip pat ir vykdant teismo sprendimą. Pagarba vaiko orumui reiškia, kad vaikas teismo sprendimo vykdymo metu privalėjo būti išklausytas, įvertintas jo motyvų pagrįstumas, turėjo būti pasiekta, kad vaikas išeitų iš gimtųjų namų išskirtinai savo valia, o ne būtų išneštas jėga kaip daiktas. Naudoti jėgą prieš mergaitę uždraudė ir Kėdainių rajono apylinkės teismas.

Prokuroro A. Giniočio nutarimo išvada apie advokatą G.Černiauską, kad jis neatliko veiksmų, “kurie pažeistų kokią tai tvarką, jis tik ėjo šalia L.Stankūnaitės, kuri nešė savo dukrą D. K., tam, kad reikalui esant prilaikytų mergaitę”, prieštarauja kieme buvusių žmonių liudijimams ir daug kartų viešai rodytai filmuotai medžiagai apie G.Černiausko ir L.Stankūnaitės nešamą klykiantį vaiką. Pažymėtina, kad dėl G.Černiausko veiksmų prokuratūra neapklausė kieme buvusių ir šį įvykį mačiusių žmonių.

Trečia. Garliavos prievartos aktas tapo įmanomas todėl, kad valdžios institucijos ėmė vadovautis doktrina, kurios esminis principas – teismų sprendimus būtina vykdyti besąlygiškai, bet kokiomis priemonėmis, taip pat ir naudojant prievartą prieš vaiką. Besąlygiško teismų sprendimo vykdymo principas buvo iškeltas virš vaiko orumo, jo fizinio ir psichinio neliečiamumo principų, virš humanizmo ir demokratijos principų ir net paties teismo sprendimo. Laikantis šio principo viršenybės buvo šiurkščiai pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir tartptautinės konvencijos, ginančios vaiko orumą. Taip pat buvo pažeista ir Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartis, draudžianti perduodant vaiką naudoti prievartą.

Teismo sprendimo vykdymo imperatyvas yra vienas svarbiausių teisinės valstybės principų, tačiau jo besąlygiškas vykdymas pažeidžiant esmines Konstitucijos nuostatas yra policinės valstybės požymis ir neatitinka demokratinės ir humaniškos valstybės pagrindų.

Lietuvos Respublikos piliečiai 1991 metų vasario 9 dienos plebiscitu ir 1992 metų spalio 25 dienos referendumu priimta Konstitucija įtvirtino, jog Lietuvos valstybės valdymas gali būti tik demokratinis, taip pabrėždami demokratijos viršenybę prieš bet kokias kitas teisinės valstybės valdymo formas. Teisinė valstybė, jeigu joje nepaisoma demokratinės įstatymų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos, pati savaime nėra vertybė, o pagal lietuvių tautos pareikštą valią tokių atvejų  ir neturėtų būti.
Pagrindinis demokratinės santvarkos reikalavimas yra visuotinai priimtų žmogaus teisių ir žmogaus orumo laikymasis. Iš to seka, kad nėra ir negali būti valstybėje institucijos, pareigūno ar žmogaus, kurie būtų atleisti nuo prievolės besąlygiškai paisyti žmogaus orumo. Aukščiausių teisinių ir teisėsaugos institucijų šiandien formuojama praktika iškelti teisinės valstybės principą aukščiau žmogaus orumo stumia Lietuvą nedemokratinės (policinės) valstybės link. Istorijoje būta ne vienos teisinės valstybės, kurioje vykdant įstatymus bei teismų sprendimus buvo grubiausiai pažeidinėjamos žmogaus teisės ir žmogaus orumas, taip teisinei sistemai tampant nusikalstama.

Ketvirta. Vaiko artimiesiems ir žmonėms, atvykusiems stebėti, ar vykdant teismo sprendimą Garliavoje nebus panaudota prievarta, įstatymai suteikė teisę priešintis galimam prievartos panaudojimui prieš vaiką. Tokią piliečių teisę bei pareigą numato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 10 straipsnis, suteikiantis piliečiui teisę elgtis pagal savo sąžinę. Gegužės 17 dieną Garliavoje buvę žmonės veikė remdamiesi sąžine ir įsitikinimais: jie turėjo legitimų tikslą stebėti, kad nebūtų naudojama prievarta. Filmuota medžiaga ir žmonių liudijimai patvirtina, kad piliečiai pareigūnams nesipriešino: giedojo valstybės himną ir meldėsi.

Nepaisant paminėtų piliečių teisių protestuoti prieš neteisėtus valdžios veiksmus, nukentėjusieji nuo prievartos Garliavoje ir prievartos liudytojai yra teisėsaugos persekiojami, prieš juos pradėti ikiteisminiai tyrimai. Teisėtvarkos persekiojami ir taikių akcijų dalyviai, net kreidelėmis „Tiesos“ žodį rašantys vaikai bei jų tėvai. Tai rodo, kad žmogaus teisių pažeidimai Lietuvoje įgauna vis didesnį mąstą.

Penkta. Garliavos įvykių kontekste iškilo grėsmė ir kitam svarbiam demokratinės valstybės principui – teisei į nuomonės reiškimo laisvę. Kai kuriems Garliavos įvykių dalyviams inkriminuojama atsakomybė už savo nuomonės reiškimą apie antstolės veiksmus, o parlamentarei N. Venckienei už kritiką teismų adresu. Tokie Lietuvos teisėsaugos kaltinimai prieštarauja civilizuotų valstybių teisminei praktikai, nes Europos Žmogaus teisių teismo sprendimai bylose (kaip antai Lingens v Austrija arba Otegi Mondragon v Ispanija), rodo, kad demokratinėje valstybėje siekiant teisėto tikslo valdžios pareigūnų ir institucijų atžvilgiu išsakyta sąžininga krititiška nuomonė, net kai ji nėra pakankami pagrįsta faktais, negali būti vertinama kaip nusikaltimas.

Šešta. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir Teisėjų tarybos pirmininkas G.Kryževičius yra viešai išsakęs ypatingai neigiamą nuomonę apie N. Venckienę, pavadindamas ją „pūliniu ne tik teisinėje, bet ir politinėje sistemoje“. Toks demokratinėje valstybėje neleistinas Teisėjų tarybos pirmininko pasisakymas apie tuomet dar buvusią teisėją N. Venckienę sudaro sąlygas pažeisti Konstitucijos 31 straipsnyje jai garantuotą teisę, kad jos „bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas“.
Komisijos nuomone, viešai esamos medžiagos pakanka konstatuoti neteisėtos prievartos Garliavoje faktą, tačiau prokuratūra privalo pateikti Seimui ir iki šiol teisėsaugos slepiamą filmuotą medžiagą apie mergaitės paėmimą, nes nesusipažinę su ja Seimo nariai negalės sąžiningai spręsti dėl N.Venckienei pareikštų kaltinimų teisinio pagrįstumo.


Komisija kviečia Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimo ir Vyriausybės narius nuodugniai ištirti, ar yra Lietuvos Respublikos teisės aktų, leidusių vykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą panaudojant prievartą prieš vaiką. Komisijai tokie aktai nežinomi.

Aukščiausiu politiniu lygmeniu neišsprendus esminio klausimo dėl Lietuvos Respublikos prioritetų, neužtikrinus valstybės besąlygiško įsipareigojimo ginti savo piliečių teises ir laisves, vaikų orumą, Lietuvai kyla reali grėsmė iškrypti iš demokratinio ir humaniško raidos kelio.

Kadangi nuo 2012 m. gegužės 17 d. prievarta iš gimtųjų namų išvežtai mergaitei gyvenimo sąlygas užtikrina ne motina, bet Liudytojų ir nukentėjusių apsaugos valdyba, taigi – valstybė ir jos pareigūnai, Komisija ragina aukščiausius Lietuvos politikus asmeniškai pasirūpinti socialinę izoliaciją patiriančia mergaite: leisti jai bendrauti su seneliais, artimaisias, bendraamžiais ir suteikti jai kokybišką psichologinę bei medicininę pagalbą.

Dr. Zita ŠLIČYTĖ, Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narė, Atkuriamojo Seimo deputatė, teisininkė

Liudvikas Narcizas RASIMAS [anksčiau – Rasimavičius], Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narys, Kovo 11-osios akto signataras, teisininkas

Dr. Saulius ARLAUSKAS, Mykolo Riomerio universiteto profesorius

Kęstutis MILKERAITIS, buvęs Generalinės prokuratūros ypač svarbių bylų tardytojas, buvęs Seimo kontrolierius

Dr. Romualdas POVILAITIS, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas, docentas

Perspausdinu: „NET SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOS VIRSTA KALĖJIMAIS“

11 Komentaras

Perspausdinu informaciją apie galimai grubius Vilniaus savivaldybės įstaigos – Vilniaus Karoliniškių poliklinikos naujos vadovės Jelenos Kutkauskienės ir jos “klapčiukų“ – darbų saugos organizatoriaus Gedimino SLUŠNIO ir personalo sk. vadovės Eglės ZUJŪTĖS veiksmus prieš šios įstaigos profsąjungos pirmininkę Albiną Kavaliauskaitę.
Naujienos, 2012-09-02

„NET SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOS VIRSTA KALĖJIMAIS“

Istorija Vilniaus Karoliniškių poliklinikoje įgyja jau net ne detektyvo, o politinio trilerio požymių. Direktorės Jelenos KUTKAUSKIENĖS persekiojama profesinė sąjungos pirmininkė Albina KAVALIAUSKAITĖ, Aukščiausiojo teismo kartą jau grąžinta į darbą, vėl nuo jo nušalinta, tiesa, kol kas tik dviem dienom. Ir šį kartą to priežastis jau kelia šiurpą: medikė atsisakė prievarta būti gabenama į darbdavio nurodytą sveikatos priežiūros įstaigą neeilinio sveikatos patikrinimo.  Rugpjūčio 29 d. A. Kavaliauskaitei įteikiama Karoliniškių poliklinikos darbų saugos organizatoriaus Gedimino SLUŠNIO pasirašytas raštas, kuriuo ji informuojama, kad kitą dieną 11.54 ji turinti pas atvykti pas jį į kabinetą ir būti pasiruošus vykti į Santariškių klinikas.

Žinodama, kad sveikatos priežiūros įstaigą pakartotinai pasitikrinti sveikatą, net ir darbdaviui pareikalavus, darbuotojas turi teisę pasirinkti pats, medikė vykti į nurodytą įstaigą atsisakė. Nepaisant to, kad, pasak A. Kavaliauskaitės, jos prievarta išsivesti pacientų akivaizdoje atėjo trys vyrai. „Mane išgelbėjo tik tai, kad buvau pasikvietusi žurnalistą ir profsąjungos tarybos narę“, – komentuoja ji. Kadangi profsąjungos pirmininkės prievarta į Santariškes išgabenti nepavyko, tą pačią dieną, rugpjūčio 30 d., poliklinikos personalo kabineto vadybininkė Eglė ZUJŪTĖ įteikė A. Kavaliauskaitei raštą, kuriuo prašo pasiaiškinti, „dėl kokių priežasčių darbdavio nustatytu laiku atsisakėte vykti neeilinio sveikatos patikrinimo į darbdavio nurodytą asmens sveikatos priežiūros įstaigą?“. Jai nurodyta raštu atsakyti į tris praktiškai identiškus klausimus iki rugpjūčio 31 d. 15.45val. Bet jau nelaukiant numatyto laiko, rugpjūčio 30 d., 15.55val., E. Zujūtė profsąjungos pirmininkei įteikia šį kartą jau pačios J. Kutkauskienės pasirašytą įsakymą „Dėl nušalinimo nuo darbo“ (žiūrėti žemiau).„Atsižvelgdama į VšĮ Karoliniškių poliklinikos darbų saugos organizatoriaus Gedimino Slušnio tarnybinį pranešimą bei 2012-08-30 M. Vasiliauskio, G. Slušnio ir Ž. Hoppeno surašytą aktą dėl A. Kavaliauskaitės ir vadovaudamasi LR Darbo kodekso 123 str. 1 d.“ ji nušalina kineziterapeutę A. Kavliauskaitę nuo darbo 2012 m. rugpjūčio 30-31 dienomis. Rašte minimi trys vyrai, tikėtina ir buvo tie asmenys, kurie atėjo A. Kavaliauskaitės išsivesti.  Beje, įsakyme J. Kutkauskienės minimas Darbo kodekso straipsnis skamba taip: „Jei darbuotojas pasirodė darbe neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, darbdavys tą dieną (pamainą) neleidžia jam dirbti ir nemoka jam darbo užmokesčio. Kitais atvejais nušalinti darbuotoją nuo darbo (pareigų) darbdavys gali tik įstatymų nustatytais pagrindais“.

A. Kavaliauskaitės komentaras rugpjūčio 31 d: „Darbdavys gali pareikalauti pakartotinio sveikatos pasitikrinimo. Tačiau sveikatos priežiūros įstaigą renkiesi pats. Darbdavys turi sudaryti sąlygas darbo metu nuvykti į mano pasirinktą įstaigą, davęs prieš tai medicininę pažymą. Jokių priverstinių įstaigos parinkimų negali būti. Todėl dar prieš darbą ryte poliklinikai išsiunčiau raštą, prašydama išduoti dokumentus ir sudaryt sąlygas nuvažiuoti pas savo šeimos gydytoją. DEJA… Vakar norėjo prievarta atėję trys vyrai išvežti iš darbo į Santariškių kliniką pasitikrinti sveikatą. To nebuvo net gūdžiais sovietiniais laikais. Tai buvo parodomoji akcija, siekiant įbauginti poliklinikos darbuotojus, nes aš esu vis dėlto profsąjungos pirmininkė, kuriai galioja šiokia tokia apsauga. Jei prieš mane naudoja tokias priemones, tai kas būtų su jais. Mane išgelbėjo tik tai, kad buvau pasikvietusi žurnalistą ir profsąjungos tarybos narę. Pasirodo mano dokumentai jau buvo išvežti ir gal jau pildomi. Nors pagal sveikatos ministro įsakymą jie turi būti išduoti į rankas. Šiandien turiu pateikti pasiaiškinimą dėl drausminės nuobaudos parinkimo, kodėl nesutikau vykti į darbdavio parinktą įstaigą. Įtariu, kad šiandien būsiu atleista, nes pirmadienį turėjo prasidėti atostogos dviems mėnesiams, tačiau vėl greičiausiai išleis dvejiems metams… 

Ketveri metai mano kaip profsąjungos pirmininkės veiklos parodė, kad nebeliko jokios pagarbos žmogui, klesti prievarta, smurtas visose srityse. Net sveikatos priežiūros įstaigos virsta kalėjimais.“

Primename, kad dar galima pasirašyti A. Kavaliauskaitę palaikančią ir atsakomybės už smurtą reikalaujančią peticiją. Ją jau pasirašė 440 piliečių Peticija su reikalavimais išsiųsta ir atitinkamoms institucijoms.  Primename, kad profsąjungos pirmininkė, po to, kai Aukščiausiasis teismas grąžino ją į darbą, jau gavo kelias drausmines nuobaudas: vieną už tai, kad nepriėmė slaugos administratorės proteguojamo paciento be išankstinės registracijos; antrą už tai, kad jai palaikyti surengtą piketą stebėjo žurnalistai; dar viena nuobauda jai grėsė už neva per garsiai leidžiamą muziką kabinete.

 Tolesni J.Kutkauskienės žingsniai buvo tokie:  Kad darbuotojai negalėtų skaityti PN publikacijų direktorė išjungė internetinį ryšį, įskaitant ir ryšį su užsiregistravusiais pacientais.

A

R.Matelis: Nejaugi valstybė pradėjo represijas prieš kilnius žmones iš nedarbingumo komisijos?

9 Komentaras

Kur nepasuksi galvos šiandiena, aplink vien nuolatiniai žmonių bambėjimai: valstybėje korupcija [protekcijos ir kyšininkavimai], savo pareigų neatlieka jėgos ir teisėtvarkos struktūros, žiniatieka nupirkta, o piliečių bet koks balsas prilyginamas tik piktam ciuckio lojimui, pro kurį ramiai žengia galingi karavanai.Coruption
Kada Lietuvoje ši rodyklė bus nuleista žemyn?
Parodykite man žmogų, kuris ne vardan kažkurio klano interesų, o nuoširdžiai paprieštarautų tokioms mintims. Kažin ar rasime… Esant tokioms aplinkybėms, vargu ar galima nesižavėti žurnaliste Jurgita Šakienė, 2012-08-31  “Kauno dienoje“ paskelbusia savo atvirą, be grimo straipsnį. Tiesa, straipsnis tik maža detalė dideliame žemiau išdėstytos situacijos išaiškinimo grandinėje. Tačiau jis puikus talkininkas prokuratūros ir STT tarnautojams sprendžiant painius klausimus. Be abejo, žurnalistų didelis minusas šiuolaikinėje Lietuvoje yra tame, kad pagarsinę vienus ar kitus skandalus, jie juos pamiršta. O pamiršti reikalai, tarsi kokie daiktai, nusėda laiko dulkėmis…

Vis tik tikiuosi, kad ši istorija ras išeities tašką, ko rezultate bus ne tik tinkamai nubausti niekingi kyšių surinkėjai ar “viliotojai“, bet ir iš pagrindų bus pakeista Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos personalinė sudėtis, suprantama, pradedant nuo vis dar jai vadovaujančių R.Šmidto ir Z.Skvarciano. Nes, jei antrasis, būdamas visos Lietuvos skyrių vadovu, ramiai atsisako vertinti padėtį sau pavaldžiose struktūrose, taip akivaizdžiai parodydamas savo požiūrį į klestintį “bezpriedielą“, tai pirmasis – Robertas Šmidtas, jau vien savo interviu reporterei forma, t.y. teigdamas, kad B.Malinauskaitė skandalinga asmenybė, akivaizdžiai pažeidė privalomas etikos normas, dėl ko turėtų būti svarstomas atitinkamose instancijose. Tokio rango valdininkas negali nepasverti savo žodžių ir juos galėtų pateisinti nebent tuo atveju, jei jis darbingumo netekusią moterį pažinotų asmeniškai jau daugelį metų. Tačiau, greičiausiai, čia suveikė “susidievinimo“ sindromas: “Kas sekantis išdrįs prieštarauti mano išvadoms?“

Žemiau esantis Gerb. Jurgitos straipsnis, tėra žinia, kad dar rusena teisingumo ugnelė, kibirkštis kuriais buvo įskelta dar praeitų metų gruodžio mėnesį, kai žmones pasiekė straipsnis apie pirmuosius aktyvius STT veiksmus šioje istorijoje.

Kodėl labai tikiu B.Malinauskaite? Ogi todėl, kad ir pats jau esu praėjęs didžiąją dalį jos nužengtų laiptų, turiu analogiškų sveikatos problemų, todėl ir pačiam teko pamatyti ciniškas R.Šmidto grimasas, o iš pažįstamų ir nepažįstamų teko ne kartą girdėti teiginių, kad jei tikiuosi sulaukti deramo nedarbingumo įvertinimo pagal ligas, o ne “taip kaip visi“, esu nepataisomas optimistas arba paprasčiausias kvailys.

Išreikšdamas didelę pagarbą bylą tiriantiems pareigūnams, tiesa, kol kas tik už tai, kad ji nepadėta į seifą, noriu tikėtis, kad ši istorija taps tinkamu pavyzdžiu visiems: ir tiems, kas bando nepelnytai krautis savo finansinį kapitalą, ir tiems, kurie nenuleidžia rankų ir bent jau pasiekia kabinetus tokių puikių žmonių, kaip Jurgita Šakienė. O toliau –  mano komentuotasis straipsnis.

Neįgalumo pažymų verslas: byloje – 40 įtariamųjų

Kas dvyliktas Kauno miesto ir rajono gyventojas gauna invalidumo arba nedarbingumo pensijas. Galbūt kauniečiai yra labai ligoti? Bet gal kai kas neįgalumo grupę tiesiog nusiperka? O tiems, kuriems ji išties reikalinga, parodomos durys?

Penki buvo suimti

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) ir Kauno apygardos prokuratūra taršo neteisėtų neįgalumo ir nedarbingumo pažymų išdavimo sistemos lizdelį. Įtariamųjų – daugiau nei 40. Įtarimai pareikšti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (NDNT) darbuotojams ir keletui pacientų bei jų tarpininkų. Pernai gruodį STT sulaikė penkis asmenis, įtariamus tuo, kad už piniginį atlygį padėdavo žmonėms gauti pažymas, liudijančias neįgalumą ir nedarbingumą. Ikiteisminį tyrimą dėl galimo kyšininkavimo ir papirkimo kontroliuojanti Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Nomeda Urbonavičienė teigė, kad byloje įtariamųjų bus dar daugiau.

Gruodį suimti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (NDNT) Kauno 2-ojo teritorinio skyriaus vedėjas Vytautas Ambrazevičius, specialistės Lina Povylienė, Genovaitė Galinskienė, 3-iojo teritorinio skyriaus specialistė Nerija Šarkienė ir Jonučių šeimos sveikatos centro vadovas Petras Laimutis.

Šiuo metu suėmimas jiems pakeistas švelnesne kardomąja priemone – rašytiniu pasižadėjimu neišvykti.

Direktorius nenori vertinti

Anot prokurorės N.Urbonavičienės, tarp įtariamųjų yra apie 10 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos darbuotojų, gydytojų, gydymo įstaigų darbuotojų. Šios bylos ikiteisminį tyrimą atlieka STT Kauno valdybos pareigūnai.

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos direktorius Zdislavas Skvarcianas „Kauno dienai“ teigė apie tyrimą žinąs, tačiau nenorėtų jo vertinti. Jis nebandė įrodyti, kad jo tarnybos darbuotojai šventi. „Pažiūrėkite, kas vyksta Lietuvoje, – siūlė nesistebėti NDNT direktorius. – Negaliu sakyti, kad tai, jog yra tiek daug įtariamųjų dėl klastojimo, normalu, tačiau gerai, kad vyksta tyrimas.“ Z.Skvarcianas teigė, kad Kaune invalidumo ir neįgalumo pensijas gaunančių žmonių procentas yra beveik toks pat kaip ir Lietuvos vidurkis – apie 8 proc.

Kryžiaus kelio pavyzdys

52 metų kaunietės Birutės Malinauskaitės istorija įrodo, kokius kryžiaus kelius kartais reikia nueiti siekiant būti pripažintam bent jau iš dalies nedarbingu.

Sveikata B.Malinauskaitei itin pablogėjo prieš metus. Jos šeimos gydytoja Larisa Fiodorova ir neurologė Audronė Vasilionkienė, anot kaunietės, buvo tikros, kad pagal sveikatos būklę moteris yra tik iš dalies darbinga. Kai B.Malinauskaitė surinko visus dokumentus ir pirmą kartą pravėrė NDNT Kauno I teritorinio skyriaus duris, ji sakė nujautusi, kad gali būti nesklandumų. “Bet nesitikėjau, kad tokių”, – kraipė galvą ligonė. Vis dėlto ji nesigaili, kad nesivadovavo pažįstamų patarimais nešti kyšį. „Kodėl aš turiu mokėti pinigus? Už tai, kad turiu krūvą ligų?“ – buvo kategoriška moteris, kurią kamuoja sunkios nugaros ligos.

Ji kenčia dėl juosmens-kryžmens rezginio ligų, stuburo centrinės išvaržos, kaulų retėjimo, nervų šaknelių ir rezginių suspaudimo, širdies ligų, patirto mikroinsulto liekamųjų reiškinių ir kitų negalių.

Be vaistų nepaeitų

Pragyvenimui B.Malinauskaitė užsidirba prekiaudama mėsos gaminiais. “Neturiu sveikatos ilgai be perstojo dirbti. Verslo liudijimą perku savaitei, kartais dviem. Turiu padaryti bent poros savaičių pertrauką”, – neslėpė moteris.

Ji teigė per dieną prekiaujanti vos kelias valandas ir tai ištveria tik gerdama vaistus. “Jeigu būnu namie, man per dieną užtenka dviejų tablečių širdies ritmui reguliuoti. Jeigu einu į darbą, jų reikia gerti po 3–4 per dieną. Kitaip širdis lipa per gerklę“, – aiškino B.Malinauskaitė. Ji pasakojo, kad ypač sunkūs rytai. “Užtrunku pusantros ar dvi valandas, kol išsijudina stuburas, sąnariai. Jeigu negerčiau uždegimo malšinamųjų ir vaistų nuo skausmo, visai nepaeičiau”, – kalbėjo pašnekovė.

Skausmas, jos teigimu, iš nugaros pastaruoju metu diegia iki užkulnių. “Jie visuomet yra tarsi aptirpę”, – sakė moteris. Po išgyvento mikroinsulto, guodėsi B.Malinauskaitė, jai labai svaigsta galva.

Palankios aplinkybės

“Man buvo šokas, ką padarė NDNT Kauno I teritorinio skyriaus vedėjas Robertas Šmidtas. Jis man pareiškė: kol aš dirbsiu, tu nieko negausi. O aš sakau: kol tu dirbsi, aš nenurimsiu”, – prisiminė apsižodžiavimą B.Malinauskaitė, rodydama NDNT Kauno I teritorinio skyriaus specialistų surašytas išvadas.

Skyriaus specialistai, vertindami moters sveikatos būklę, rado tris palankias ir keturias vidutiniškai palankias aplinkybes, nepalankių nenustatė nė vienos. Kaip palanki aplinkybė pažymėta, pavyzdžiui, tai, kad ji turi 22 metų darbo patirtį, darbo įgūdžių, profesinę kvalifikaciją ir, pasak specialistų, gali visa tai panaudoti.

Per geri duomenys

B.Malinauskaitė nesuprato, kaip buvo nustatyta, kad ji gali dirbti daugiau kaip šešias valandas per dieną ar penkias ir daugiau dienų per savaitę tai taip pat įvardijama kaip palanki aplinkybė.

Moters amžius (52 m.), išsilavinimas (vidurinis) ir tai, kad jai būtinas darbinės aplinkos pritaikymas, priskirta vidutinio palankumo aplinkybėms. Nepalankios aplinkybės būtų, jeigu žmogus būtų 55 metų ar vyresnis, turėtų tik pradinį ar pagrindinį išsilavinimą, neturėtų darbo patirties ar darbo įgūdžių ar negalėtų jų panaudoti, jei būtų praradęs darbo patirtį, įgūdžius dėl turėtos ilgesnės nei trejų metų darbo pertraukos, reikėtų sudėtingo fizinės, darbo ir informacinės aplinkos pritaikymo bei kita.

Patarė kreiptis į teismą

Kai į šį skyrių B.Malinauskaitė kreipėsi pirmąjį kartą, jos teigimu, buvo neatsižvelgta į dalį ligų. „Nepaisant to, kompiuteris pagal suvestas ligas apskaičiavo, kad papuolu į 0–55 proc. darbingumo grupes“, – prisiminė moteris. Toks intervalas iš tiesų yra įrašytas darbingumo lygio vertinimo akte, pasirašytame NDNT Kauno I teritorinį skyriaus vedėjo R.Šmidto.

Kitame punkte teigiama, kad pagal bazinį darbingumą B.Malinauskaitė patenka į 60–100 proc. darbingumo kategoriją, o išvadose, įvertinus palankias aplinkybes, skelbiama, kad moters darbingumo lygis yra 70 proc. Jei asmeniui nustatoma 60–100 proc. darbingumo, asmuo laikomas darbingu ir jokia valstybės finansinė parama dėl sveikatos būklės jam nepriklauso.

Jei nustatoma 30–55 proc. darbingumo, asmuo laikomas iš dalies darbingu, gali dirbti įprastinėmis darbo sąlygomis, atsižvelgiant į išvadoje dėl darbo pobūdžio ir sąlygų pateiktas rekomendacijas. B.Malinauskaitė dėl tokio NDNT Kauno I teritorinį skyriaus vertinimo kreipėsi į centrinę NDNT, o vėliau ir į Ginčų komisiją. Abi institucijos Kauno I teritorinio skyriaus sprendimą paliko nepakeistą, tačiau moteriai priminė jos teisę kreiptis į teismą.

Pagrasino apsauga

B.Malinauskaitė nusprendė dar kartą šturmuoti NDNT Kauno I teritorinį skyrių. Šį kartą jos būklės vertinimo akte jau atsispindėjo ir anksčiau nefigūravusios skydliaukės bei sąnarių ligos. Specialistai šį kartą moters darbingumo lygį nustatė kiek mažesnį – 60 proc., tačiau ir tai reiškia, kad pragyvenimui ji gali užsidirbti pati ir valstybės parama jai nepriklauso.

B.Malinauskaitė ir antrąjį sprendimą skundė beveik visoms instancijoms iš eilės, tačiau vėl nieko nepešė. „Kai skyriuje paprašiau dokumentų, susijusių su manimi, kopijų, man buvo pagrasinta, kad iškvies apsaugą“, – prisiminė B.Malinauskaitė.

Vadina pasityčiojimu

Kaunietę apstulbino siūlymas dar kartą pereiti per gydytojus, surinkti medicininių tyrimų išrašus, įvairius kitus dokumentus ir vėl kreiptis į Kauno I teritorinį skyrių.

„Pasityčiojimas“, – siūlymą įvertino moteris. Anot jos, iš pradžių institucijos net nesiteikė atsakyti į jos skundus. „Dėmesio sulaukiau tik tuomet, kai man ėmė tarpininkauti Seimo narė. Tačiau atsakymai vis tiek būdavo neigiami. Jeigu jau Seimo narė nieko negali padaryti, tai kas gali?“ – pakraupo B.Malinauskaitė.Seimo kontrolierius Romas Valentukevičius, Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, Finansinių tyrimų tarnyba irgi atsisakė kištis į situaciją motyvuodami, kad jai išspręsti neturi tinkamos kompetencijos.

Ko ji dar nori?

Kauno I teritorinio skyriaus vedėjas R.Šmidtas B.Malinauskaitę pavadino skandalinga asmenybe.

„Ji abu kartus skundė mūsų sprendimą ir abu kartus NDNT Sprendimų kontrolės skyrius patvirtino, kad mūsų sprendimas yra teisingas ir atitinka įstatymus. Ministerijos Ginčų komisija irgi patvirtino, kad nusižengimų tvarkai nėra. Ko dar gali žmogus norėti?“ – gūžčiojo pečiais vedėjas.

Negūščiokit, R.Šmidtai. Nes visi supranta, kad šis, valstybės nustatytas trikampis tėra akių dūmimas. Realiai tai tik žmogaus stumdymas ratu. – R.M. replika

Jis aiškino, kad darbingumo lygis yra vertinamas dviem aspektais. „Pagal turimas ligas ir jų sunkumo laipsnį nustatomas bazinis darbingumas. Jį gali lemti darbo aplinkybės. Jeigu aplinkybės palankios, bazinis darbingumas dauginamas iš didesnio, jei ne, dauginamas iš mažesnio nei 1 koeficiento”, – kalbėjo R.Šmidtas.

Anot jo, tos pačios savijautos, tačiau geresnio išsilavinimo, jaunesnis, perspektyvios profesijos žmogui bus nustatytas didesnis darbingumo laipsnis nei mažiau mokslų baigusiam, vyresniam asmeniui, nes jam darbo rinka nėra tokia palanki.“Mes ją ir apžiūrėjome, palankstėme, susipažinome su pateiktais dokumentais. Ten surašyta, ką pacientai sugeba, ko ne. Šiuo atveju sutapo tai, ką parašė gydytojai, ir tai, ką matėme mes“, – aiškino R.Šmidtas.

Sveika pavadinti nesiryžtų

“Jie ką norėjo, tą susirašė”, – tarė B.Malinauskaitė.

Šeimos gydytoja L.Fiodorova neabejoja, kad šios moters sveika neįmanoma pavadinti. „B.Malinauskaitė turi daug ligų, tą ir parašiau dokumentuose, – sakė L.Fiodorova. – Negaliu pasakyti, ar jai turėtų priklausyti nedarbingumo pašalpa. Tai turi spręsti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba.“

Neurologė A.Vasilionkienė buvo lakoniška: „Manęs čia nekiškite, – griežtai sakė medikė “Kauno dienai„. – Kreipkitės į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą.“

Kauno krašto neįgaliųjų sąjungos pirmininkės Jolantos Beresnevičienės Komentaras:

– Yra tokių atvejų, kai nustatytas darbingumo lygis neatitinka realybės. Pavyzdžiui, moteris yra visiškai priklausoma nuo sveiko žmogaus, nes jai amputuota koja. Vis dėlto šiuo metu yra nustatyta, kad ji yra iš dalies darbinga, jai skirta trečia grupė. Vyksta valstybės lėšų taupymas. Surašytas sąrašas, ko negalima dirbti, tačiau nustatomas, pavyzdžiui, 50 proc. darbingumas. Pašalpa yra maža ir žmogus priverčiamas eiti dirbti. Aišku, yra skirtumas, ar būti visiškai be pajamų, ar gauti nors ir menką, nesiekiančią 400 litų, pašalpą. Jos užtenka duonai ar susimokėti už dalį vaistų ar dalį mokesčių. Darbo rinka žmonėms su negalia yra negailestinga. Kai darbdavys pamato visus medikų surašytus apribojimus, išsigąsta sunkumų, kurie gali kilti įdarbinus neįgalų žmogų, ir jo atsisako.

Be to, net ir dirbant už minimumą, per dieną reikia išdirbti 8 valandas. Turint nemenkų sveikatos problemų, tai būna sunkoka.

Šio straipsnio versijos kitur:

1. Info.lt

2. Delfi.lt

O šios istorijos pradžia, atrodo, buvo čia:

  -> Kriminalai: STT Kaune sulaikė… Apie nedarbingumo lygį už atlygį

R.Matelis: Pokalbis su ministru K.STARKEVIČIUMI. Mintimis!.. Apie nuosavybės atstatymą Lietuvoje

6 Komentaras

Jau jaučiu savo skaitytojų šypsenas ir gal net mažą ironiją; tik pamanyk – pokalbis mintimis. Tačiau aš neturiu kito varianto, nes ponas K.Starkevičius tikrai nerastų motyvo leistis su manimi į gyvo žodžio diskusiją. Nežiūrint į tai, kad mums tekę bendrauti ir gyvai. Paskutinį kartą – prie Ramučių kultūros namų, kur jis buvo atvykęs su keletu kitų ministrų savo kadencijos pradžioje. Tada, prieš beveik ketverius metus, jam įteikiau raštą, kuriame detaliai įvardinau problemas, su kuriomis susiduriu siekdamas teisingo nuosavybės į nacionalizuotą žemę atstatymo. Po trumpo pokalbio, tada, likau laukti teigiamų postūmių: vis tik tikėjau šiuo žmogumi, nes jis man gyvenime kartą jau tarsi ir buvo bandęs padėti analogišku klausimu. Deja, „tarsi“ yra tarsi. Tada iki jo kadencijos, kaip Kauno apskrities viršininko, pabaigos buvo likę apie savaitė laiko. Dabar gi manau, kad nieko naujo nebūtų įvykę ir jei ta kadencija būtų tęsusis ilgiau.

Šiam, virtualiam pokalbiui, mane paskatino šiandieninis žurnalisto Dano NAGELĖS straipsnis, „Respublikoje“: “Žemės reforma nesibaigs niekada“ (01) Malonu kai, nors vis rečiau, dar pasirodo reporterių, kurie išlieka dėmesingi didelėms teisingumo prarajoms. Ačiū, Gerbiamas Danai.

Tiesą sakant, kai rašai kad ir kokį straipsnį, visada viliesi, kad jis pasieks ne tik atsitiktines ausis, bet ir adresatą. Tad kas gali paneigti, kad po šiuo pokalbiu gali atsirasti ir asmeniškų K.Starkevičiaus minčių tęsinys? Žinoma, bus-nebus, šiandiena nespėliosiu. O mano sumanyta schema, tikiuosi, niekam nepasirodys sudėtinga. Pokalbis čia bus suguldytas trimis eilėmis: korespondentas, ministras ir aš, Romualdas Matelis [paprastumo dėlei – visi inicialais]. Ir ketvirta eilutė  – menamam ministro atsakymui.

Tiesa, iš anksto pabrėžiu vieną “smulkmeną“ – man absoliučiai nepriimtina skambi gražbylystė – Žemės reforma. Jokiomis reformomis pas mus Lietuvoje nekvepia. Vyksta bolševikų kažkada nubuožintų Lietuvos žmonių tolimesnis alinimas, kuris vadinasi Nuosavybės atstatymu, tuo tarpu realybėje vykdomas sąmoningas nuosavybės NEATSTATYMAS.

D.N. – Jūsų vadovaujama ministerija siūlo panaikinti galimybę už valstybės išperkamą turtą atsiskaityti vertybiniais popieriais. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje padaugėjo pinigų, kuriais galima atsiskaityti už žemę, o gal tos žemės, kurią galima grąžinti, miestuose daugiau atsirado?
K.S. Kol kas tokia mintis tik ministerijos viduje cirkuliuoja. Tikrai daugiau pinigų neatsirado. Juo labiau pagal rinkos vertę mes tikrai su savininkais negalėsime atsiskaityti. Pirmiausia tai būtų nesąžininga, nes ką tuomet pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę. Be to, tai yra neįmanoma, nes yra apskaičiuota, kad, norint su visais likusiais atsiskaityti pagal rinkos vertę, reikėtų apie 30 mlrd. litų. Iš kur tokius pinigus gausime?
R.M. – Ministre, tikiu, kad daugiau pinigų neatsirado. Nes gi lyginant su paprasto, eilinio Lietuvos piliečio atlyginimais [nekalbant jau apie begalinę armiją bedarbių], Jūsų, ne tik ministrų, bet ir daugelio valstybinių įstaigų valdininkų atlyginimai nesuvokiamai dideli, tad argi gali mažas pajamas gaunantys žmogeliai sunešti jums nepažabotus apetitus siekiančius atlyginimus ir dar užtikrinti biudžetą, kuris pajėgtų teisingai atlyginti už okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę? Aišku, kad ne. Bet išeitį aš jums pasufleruosiu: visų pirma ir nesistenkite mokėti pinigais, o grąžinkite žmonėms turėtą žemę. Ir nemeluokite, kad jos nėra. Žemė gali būti vežama sunkvežimiais, bet ji niekada nebuvo išvežta iš Lietuvos. Žmonėms reikia atstatyti nuosavybę ne į žemę, o į žemės plotą, o plotai išliko kaip ir buvę. Tiesa, kurie užstatyti TSRS laiko pastatais, grąžinti nebeįmanoma, tačiau realybėje tie plotai tikrai ne tokie, kad už juos, teisingam atlyginimui reikėtų 30 mlrd. litų. Matyt prasti jūsų ekonomistai, pabandykite paskaičiuoti pats. Tam tikrai nereikės prisiminti sinusų, tangentų ar vektorinės algebros. Pakaks gerai veikiančio kalkuliatoriaus. O jei dar sąžiningai įvertinsite savo ir savo artimiausių pavaldinių atlyginimus ir jų naudingumo Lietuvai koeficientus, pinigų tikrai palaipsniui padaugės.O dėl sąžinės, ką pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę, tai aišku, kad skola neišnyko ir prieš tuos žmones. Tik negalima neįvertinti, kad tie, kas gavo pinigus tada, kai jie turėjo tam tikrą perkamąją galią, tam tikra prasme jau kažką atgavę, o kiti savo mylimos valstybės aplamai palikti prie suskilusios geldos. Todėl šiukštu manyti, kad jei kažkam prie 20 metų išmokėjote, kad ir 2000 lt., būtų nuskriausti atžvilgiu tų, kurie už tą patį šiandiena gautų 3000 lt. Nes perkamoji lito galia nuvertėjo taip smarkiai, kad už pinigus, kurie tau garantuodavo vidutinišką sodybą paežerėje, šiandiena tegali tikėtis pailsėti porą savaičių panašioje kaimo turizmo sodyboje.
 O
D.N. – O kodėl tada atsisakoma galimybės atsiskaityti vertybiniais popieriais? Gal jie buvo nepaklausūs?
K.S. – Iš tikrųjų dabar nėra patrauklių įmonių, kurių akcijų žmonėms galėtume pasiūlyti. Anksčiau žmonės imdavo „Telekomo“ akcijomis, nes jos buvo paklausios. O dabar nieko panašaus pasiūlyti neturime.
R.M. – Ar patrauklume esmė? Dar prieš metus laiko, t.y. 2011 spalio 11 dieną, mane pasiekė kiek kitokios žinios. Valstybės turto fondas mane informavo, kad vertybinių popierių nebėra aplamai [prisegu rašto kopiją]. Tai kam gi kalbėti spaudai apie neegzistuojančius dalykus? Sakykite tiesiai – vyriausybė ignoruoja LR seimo priimtus nuosavybės atlyginimo įstatymus. O jeigu norėtų jų laikytis, išeitį rastų – nupirktų jų akcijų biržose. Nors ir krizė, akcijų biržos vertybinių popierių stygiumi nesiskundžia
 O
D.N. – Kol kas reforma į pabaigą eina tik kaimo vietovėse…
K.S. – Taip, kaime žemė grąžinta beveik 100 proc. Ten tik teisinių problemų šiokių tokių yra. O mieste – didžiausios problemos Kaune ir Vilniuje, kur dar nepasiekta ir 50 proc.
R.M. – Šioje vietoje teturiu tik klausimėlį: ar tai reiškia, kad šiuose miestuose patys didžiausi niekadėjai susirinkę? Ar, kad Nacionalinės žemės tarnybos žemėtvarkininkai čia jau seniai su sąžine atsisveikinę?
 O
D.N. – Žmonės, turėję žemės didmiesčiuose ar kurortuose, nesutinka jos persikelti kitur, imti pinigais ar akcijomis?
K.S. – Būtent, kad nesutinka. Daug kas norėtų pinigais, tačiau sako, kad siūloma per maža suma. Aš tikslių skaičių nežinau, tačiau Kaune būtų apie 3,5 tūkst. žmonių, kuriems neatkurta nuosavybė, o Vilniuje – apie 5 tūkst.
R.M. – O ar gali sutikti? Jūs sutiktumėte iš savo, jei neklystu, gimtosios Garliavos keltis į Pabradę ar Akmenę? „Sako“, kad per maža suma? Tai gal galėtumėte man paskolinti, kad ir pusvalandžiui 1 mln. litų? Tikrai viešai pasižadu skolą grąžinti sutartu laiku. Tik vietoje milijono atiduosiu 5000 lt. Jums gi neatrodys, kad tai labai negerai. Tikriausiai susiprasite, kad kartais reikia ir šiokių tokių nuolaidų padaryti.
 O
D.N. – Kiek valstybės siūloma žemės kaina skiriasi nuo rinkos vertės?
K.S. – Labai daug skiriasi. Miestuose – nuo 20 iki 100 kartų. Ir kaimuose smarkiai skiriasi nuo rinkos vertės. Anksčiau beveik nesiskirdavo, bet pastaruoju metu ir kaimuose žemė brango, o valstybės kainos apskaičiavimo metodika nesikeitė. Ypač kaimuose aplink didžiuosius miestus skirtumas didelis.
R.M. – Jūs teigiate, kad atlyginimas pinigais nuo 20 iki 100 kartų mažesnis už rinkos kainą? Aš jau esu paskaičiavęs ir paskelbęs tiek internete, tiek savo atvirame laiške premjerui A.Kubiliui, kad mano asmeniniu atveju siūlomas atlyginimas yra mažesnis virš 200 kartų! Tiek to, neaptarinėkime kiek šimtų kartų mažesnę kompensaciją siūlote. Pakalbėkime apie Konstitucijos imperatyvų reikalavimą, kad valstybė [jos institucijų asmenyje], turi būti vienodai lygi visiems savo piliečiams. Tai kaip gi gali būti, kad kai kam atlyginama tik 20, o kai kam net 100 kartų mažiau? Kame čia Konstitucijos laikymasis? Ar kolegės I.Šimonytės gerai apmokami pavaldiniai prarado gebėjimą gerai skaičiuoti?
 O
D.N. – Dar 2007-ųjų pabaigoje tuometinis premjeras Gediminas Kirkilas žadėjo, kad žemės reforma bus baigta dar 2008-aisiais. Ar bus kada nors reformos pabaiga?
K.S. Matote, 2008-ieji buvo rinkimų metai, todėl ir žadėjo tokius dalykus. Rinkiminiai pažadai. Mes to niekada nežadėsime, nes tokie pažadai yra nerealūs.
R.M. – Jei apsiriksiu, pataisykite mane: o ar čia ne rinkiminė kompanija daryti tarsi viešą atgailą ir klaidinti visuomenę teisingumo atstatymo neįmanomumu? Ar šiandiena, besibaigiant kadencijai, jūs nemanote, kad paprasčiausiai nesugebėjote deramai dirbti prabėgusius ketverius metus? O gal manote, kad jei nesugebėjote jūs, tai to niekada nebesugebėtų ir niekas kitas jūsų poste? Gi ne atskirti piliečiai Lietuvoje turi teisę ir, tuo labiau – pareigą inicijuoti įstatymų pataisas, kurios užtikrintų Konstitucijoje įtvirtintą teisingumą, o būtent ministrai ir jų „svitos“. O aptariamas klausimas kaip tik Žemės ūkio ministerijos kompetencijoje. Ir jei matėte, kad netinkamai išlankstytas mūsų savivaldos įstatymas, kuris tapęs kliūtimi nuosavybės deramam grąžinimui, tai ar padarėte ką nors, kad ŽŪ ministerija nebūtų savivaldybių „įkaite“? Čia negaliu susilaikyti  ir nepaklausęs: gal jūs, suvokęs savo gabumų stygių, naujuose rinkimuose nebesibolatiruosite?
 O
D.N. – Kad reforma pasistūmėtų didmiesčiuose, reikia pinigų, bet valstybė jų neturi. Kokius siūlysite būdus paspartinti žemės reformą?
K.S. – Ir toliau bus atsiskaitoma pinigais, o jei atsiras kažkur laisvos žemės – siūlysime natūra.
R.M. – Atsiras… Laisvos žemės miestuose yra pakankamai, žemė negali atsirasti arba išnykti. Tą, berods dar rusų Lomonosovas yra įrodęs savo teoremomis. Vilniuje, jei apsirinku – pataisykite – regis arti 600 ha laisvos žemės. Kas valdo Lietuvą, jei ministras negali tinkamai įvertinti esamos situacijos ir pradėti tą žemę skubiai dalinti? Tiek Vilniuje ar Kaune, tiek kituose miestuose stovi dideli daugiaaukščių masyvai. Tarybiniai projektuotojai, neturėjo pareigos taupyti žemę, todėl tarp daugiaaukščių pastatų numatė milžiniškus atstumus. Tie, kas suinteresuoti nuosavybės neatstatymu, galimai bambėtų, kad skiriant neatlygintinai tuo didžiulius tuščius, niekieno nenaudojamus plotus, būtų sunaikinama žalieji plotai. Tačiau Jūs, ministre, negalite nesuvokti, kad piliečiai, statantys sau gyvenamą namą, niekada neapsiriboja asfaltuotu kiemu: ypač naujakuriai visada skuba apsiželdinti savo teritorijas, vėliau jas kruopščiai prižiūri. Tai kaip jūsų manymu žmonėms gražiau žvelgti  per langą: į metų metais nenušienautas pievas ir krūmų brūzgynus ar į dailiai tvarkomą privataus savininko kiemą?
 O
D.N. – Žmonės skundžiasi, kad kai kurios miestų savivaldybės ir laisvą žemę linkusios pasilaikyti sau: geriau tegul apauga krūmokšniais, bet savininkams negrąžina. Ar tai tiesa?
K.S. – Tikrai yra tokių savivaldybių, kurios laisvos žemės neatiduoda į fondą. Tos laisvos žemės yra ir tame pačiame Vilniuje, ir Kaune. Net šalia miestų centrų yra laisvos nenaudojamos žemės, bet savivaldybės labai vangiai ją perveda į valstybės fondą.
R.M. – Su tuo sutinku pilnai. Bet ir vėl gi – o koks Jūsų realus indėlis per prabėgusią kadenciją į tai, kad savivaldybės taip nesielgtų? Ar bandėte inicijuoti įstatymo pataisas? Juk vieša paslaptis, kad Lietuvoje tikra savivalda net nekvepia. Turime paralyžuotą savivaldą, kuri retai kada tenkina gyventojų poreikius. Tad ar reikia bijoti čia ką nors keisti? Sugriuvus TSRS, kaip deklaruojama visais valstybės lygmenimis, Lietuva eina demokratijos keliu. Tai kur gi ta demokratija, jei net ministras nekovoja už savo kompetencijos klausimų sprendimą?
1 2
Kazys STARKEVIČIUS
Ministro kadenciją baigiantis konservatorius K.Starkevičius
SKIRTUMAS. Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius atskleidė, kad valstybė už negrąžintą žemę jos savininkams siūlo iki 100 kartų mažesnę sumą, nei turtas kainuoja rinkoje. Viktoro Purio nuotr.
Faktai [iš dienraščio „Respublika“]: Nuo žemės reformos pradžios 1991 m. iki šių metų pradžios iš viso pateikta 731,38 tūkst. piliečių prašymų šalies kaimo vietovėse atkurti nuosavybės teises į 4,02 mln. hektarų žemės. Žemės grąžinimas šalies rajonų savivaldybių teritorijose, išskyrus atskiras priemiestines teritorijas, artėja prie pabaigos, nes jau priimta sprendimų atkurti nuosavybės teises į 3,96 mln. hektarų žemės, miško ir vandens telkinių. Tai sudaro 98,46 proc. piliečių prašymuose nurodyto turėto žemės ploto. Šių metų pradžios duomenimis, nuosavybės teisės į žemę kaimo vietovėse dar neatkurtos 26,1 tūkst. piliečių, tačiau 11,1 tūkst. piliečių grąžintinos žemės sklypai jau suprojektuoti, patvirtinti žemės reformos žemėtvarkos projektuose ir vyksta šių projektų įgyvendinimo darbai.Iki šių metų pradžios atkurti nuosavybės teises į 39,2 tūkst. hektarų žemės miestams iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtose teritorijose yra pateikti 51,5 tūkst. piliečių prašymų. Nuosavybės teisės į miestuose turėtą žemę atkurtos į 28,7 tūkst. hektarų, tai yra į 73,2 proc. piliečių prašymuose nurodyto ploto. Miestuose lieka atkurti nuosavybės teises į 10 tūkst. hektarų žemės. Vilniuje nuosavybės teisė atkurta vos į 32,3 proc. prašymuose nurodyto ploto, Kaune – į 58,2 proc., Panevėžyje – į 46,6 proc., Birštone – į 61,4 proc., Palangoje – į 52,9 proc. Kituose miestuose situacija kur kas geresnė.

Parengta pagal dienraštį “Respublika“

From: Cia mano laiskas [mailto:reromaka@mail.ru]
Sent: Tuesday, October 11, 2011 2:56 PM
To: Valstybės turto fondas info@vtf.lt
Subject: Paklausimas del atlyginimo uz zeme

Laba diena,
aš iki šios dienos nesu atgavęs nuosavybes už TSRS nacionalizuota žemę. Kaip žinia, įstatymas dėl nuosavybės atstatymo <…>, vienu iš savo punktu numato, kad kompensuojama gali buti vertybiniais popieriais. Plungės žemėtvarkos darbuotojai man teigia, kad akcijas aš galėčiau gauti LR Turto fonde.
Noriu pasitikslinti ar si informacija nėra klaidinanti ir jei tikrai Turto fondas kompensuoja savininkams už jų turėtas žemes, tai kokia forma tai butu daroma.

Pagarbiai,

Romualdas Matelis, gyv. Xxxxxxxx
reromaka@mail.ru,
2011-10-11 d.

================================================================================

Paklausimas del atlyginimo uz zeme

От кого: “VINCIUNIENE, Irena“ <I.Vinciuniene@vtf.lt>
Кому: “‘reromaka@mail.ru'“ <reromaka@mail.ru>
Копии: “OVERLINGAS, Stasys“ <S.Overlingas@vtf.lt>, “GURSKIENE, Renata“ <Info@vtf.lt>
Переадресовано от:

12 октября 2011, 14:46 1 файл важное

Laba diena,

Valstybės turto fondas nuo 2003 m. vykdė atlyginą valstybei priklausančiomis akcijomis už valstybės išperkamą žemę. Per šį laiką akcijomis buvo atlyginta 11,5 tūkst. piliečių. Šiuo metu visos atlyginimui skirtos akcijos jau yra perduotos piliečiams.

Jei atlyginimui už valstybės išperkamą žemę dar bus skirta papildomai akcijų, atlyginimas akcijomis galės būti tęsiamas toliau.

Dėl informacijos apie atlyginimą akcijomis Jūs galite kreiptis į Valstybės turto fondą šiais tel.: 85 2684921, 2684923

Pagarbiai Valstybės turto fondo

Privatizavimo skyriaus viršininko pavaduotoja

Irena Vinciūnienė , tel. 852684925

Older Entries

%d bloggers like this: