A.Ziabkus: Ieškai teisybės? Gal tamsta psichiškai nesveika?

Šiame straipsnelyje neturiu nei ką komentuoti. Nebent tai, kad prieš 5-6 metus teko susipažinti su inžiniere [pensininke] I.Bimbiene, nes suvedė neteisybė, kuri akivaizdžiai drabstoma ant piliečių Palangos valdžios institucijų. Nepatinka Palangos merijai žmonės, kurie žino savo teises ir jas gina. Nepatinka jie ir kai kuriems teisėjams…

O čia štai “Lietuvos ryto“ reporterio medžiaga. –>>>

Neregėta: Palangos apylinkės teismo teisėja Diana Vercinskė  palangiškei Irenai Bimbienei, kuri dėl ginčijamos sklypo ribos nesutaria su kaimynais, skyrė 3 mėnesių psichiatrijos ekspertizę.

Į psichiatrijos ligoninę per prievartą siunčiama 72 metų moteris jau gali ramiau atsikvėpti. I.Bimbienės apeliacinį skundą išnagrinėjęs Klaipėdos apygardos teismas kurorto teismo nutartį panaikino.Tačiau moteriai liko kartėlis dėl kai kurių teisėjų įstatymų neišmanymo ir akivaizdaus pataikavimo vienai pusei.

Valstybė atėmė privatų sklypą

Kartu su dar vienais kaimynais pusę namo Palangoje turinčios I.Bimbienės bėdos dėl žemės sklypo prasidėjo beveik prieš dešimt metų.

Dar 2007-aisiais teismas nusprendė, kad matininkas klaidingai išmatavo bendrą namo valdai priklausantį žemės sklypą ir neteisingomis dalimis jį padalijo namo bendraturčiams. Todėl buvo panaikintas namo valdos sklypo dalių dydžius nustatęs Klaipėdos apskrities viršininko įsakymas ir 2005 metų valstybinės žemės 3,55 aro pardavimo I.Bimbienei sutartis. Pritaikęs restituciją teismas panaikino sklypo dalies registraciją palangiškės vardu ir įpareigojo žemę grąžinti valstybei, o Klaipėdos apskrities viršininko administracija buvo įpareigota I.Bimbienei grąžinti už žemę sumokėtus pinigus – beveik 600 litų.

Siūlomų pinigų pensininkė nepriėmė ir iki šiol reikalavo teisingai išmatuoti bendro sklypo dalis.

Moteris tapo teisiamąja

Nacionalinės žemės tarnybos specialistams išmatavus sklypą prie I.Bimbienės namo paaiškėjo, kad kaimynas buvo užėmęs rėžį jos žemės. Prasidėjusias kovas dėl riboženklių ir bendros tvoros lydėjo abipusiai įžeidinėjimai. Pernai dėl įžeidimo kaimynai kreipėsi į teismą ir privataus kaltinimo tvarka pensininkei iškėlė baudžiamąją bylą.

I.Bimbienė pripažino, kad nesusilaikiusi yra pasakiusi ir aštresnį žodį. Dėl to teisme moteris atsiprašė, tačiau kaimynai nenusileido. Palangos teisėja suabejojo aktyviai savo teises ginančios I.Bimbienės psichikos sveikata ir, sustabdžiusi bylos nagrinėjimą, skyrė jai stacionarią psichiatrijos ekspertizę, iki 3 mėnesių ją laikant Utenos psichiatrijos įstaigoje.

Inžinieriaus išsilavinimą turinti pensininkė, kuri pati 16 metų yra dirbusi pastatų ir žemės sklypų projektuotoja, įsitikinusi, kad suabejoti jos psichikos sveikata teismas neturėjo jokio pagrindo. „Keletą metų besitęsiantys ginčai dėl sklypo, nuolatiniai konfliktai su kaimynais mane iš tiesų išvargino, tačiau sveiko proto nesu praradusi. Negi dėl to, kad nesutinku su kaimynų norais ir kovoju dėl savo teisių, esu kvaila?“ – kalbėjo I.Bimbienė.

Moters manymu, tokį sprendimą priėmusi teisėja pataikauja esą nukentėjusiems kaimynams.

Už įžeidimą bylos nebeliko

I.Bimbienės skundą išnagrinėjęs Klaipėdos apygardos teismas nutarė, kad stacionarios psichiatrijos ekspertizės skyrimas yra visiškai nepagrįstas, o moteriai iškeltą bylą išvis reikia nutraukti. Mat nuo liepos 10 dienos Baudžiamojo kodekso straipsnis už įžeidimą yra panaikintas ir tokia veika nebelaikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu.

Stacionari psichiatrijos ekspertizė prilyginama suėmimui, nes šitaip suvaržoma žmogaus laisvė, o jos atlikimas įskaitomas į bausmės laiką.

Laikraštis “Respublika“: Demokratijos dienos Lietuvoje suskaičiuotos

Aukščiausiosios valdžios lietuviškos žiniasklaidos sudorojimo planas įvykdytas žaibiškai. Valdžios struktūras kritikuojantys, apie „Snoro“ aferas ir pasakiškas sumas už bankroto administravimą susižėrusius veikėjus Saimoną Friklį bei Nilą Kuperį rašę du didieji Lietuvos dienraščiai „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“ pripažinti neetiškais. Ir iš karto imtos taikyti finansinės sankcijos – vakar Valstybinė mokesčių inspekcija redakcijai pranešė, kad naikinamos PVM lengvatos. Taip pat uždraudžiama dalyvauti valstybės įstaigų informacijos viešinimo konkursuose. Tokiomis sąlygomis bet kuriam leidiniui gresia bankrotas.

1

Demokratijos dienos Lietuvoje suskaičiuotos

Ketvirtadienį Seime buvo pradėta Prezidentūros klastingai prastumto PVM lengvatų atšaukimo procedūra, tačiau ją sužlugdė konservatoriai su socialdemokratais. Pagal nurodymą iš aukščiau? Balsavo vieningai, lyg viena virvele surišti. Su demokratija Lietuvoje baigta. Iš Tautos jau atėmus referendumo teisę, atimama ir galimybė iš nacionalinės žiniasklaidos sužinoti, ką apskritai su valstybe daro ir darys aukščiausioji valdžia.

P.S. Ruošiant šį numerį spaudai redakciją neoficialiais kanalais pasiekė žinia apie dar vieną valdžios DOVANĄ didžiausiai šalyje „Respublikos“ leidinių grupei Spaudos dienos proga. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija pirmadienį šaukia posėdį ir spręs dėl dienraščio „Vakaro žinios“ pripažinimo profesinės etikos nesilaikančiu leidiniu. Pretekstas – 3 publikacijos apie tai, ar ne grobuoniškas N.Kuperio atlyginimas – 100 tūkst. litų per mėnesį ir dar nesuskaičiuojami milijonai konsultantų paslaugoms.

„Respublikos“ žmonių vardu
redaktorius Alfredas ZDRAMYS

Piliečiai, ar išgirsite sveiko proto balsą?

Ką apie nacionalinės žiniasklaidos naikinimą galvoja visuomenės autoritetai, „Respublikos“ redakcinė kolegija, o ne anoniminė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija?

Romas PAKALNIS, miškininkas ekologas:

Neabejoju, kad sankcijų taikymas dėl ŽLEK sprendimo yra paprasčiausias noras sužlugdyti nepriklausomą „Respubliką“, kuri rašo kritinius straipsnius. Ieškoma preteksto, kaip atsikratyti nepatogių žmonių, nepatogių leidinių. Bandoma sukurti baimės atmosferą. Tačiau tik laisvi, kuriantys žmonės gali sukurti ateities Lietuvą, o ne baudžiauninkai.

Vytautas RADŽVILAS, filosofas, politologas:

Šiuo metu vyksta atviras susidorojimas su „Respublikos“ grupės leidiniais. Jį reikia laikyti ypatingu naujausios Lietuvos istorijos įvykiu. „Respublika“ yra naikinama todėl, kad ji yra paskutinė iš tiesų nacionalinės žiniasklaidos grupė, kuriai priklausančios visuomenės informavimo priemonės dar gina Tautos ir valstybės idėją. Jeigu šitų leidinių neliks, ši idėja vegetuos daugeliu atžvilgių puikiose, tačiau nedidelėse ir mažai kam prieinamose žiniasklaidos priemonėse. Todėl galima sakyti, kad su šitais veiksmais faktiškai Lietuvoje yra galutinai įvedamas putininis valdymo modelis. Nes esminis tokio valdymo bruožas yra sukurti situaciją, kai šalyje nelieka bent kiek rimtesnės nepriklausomos žiniasklaidos. Todėl šitas išpuolis prieš „Respubliką“ vienareikšmiškai vertintinas kaip išpuolis prieš Tautą, valstybę ir demokratinės santvarkos Lietuvoje jau ne pagrindus, o likučius.

Daiva TAMOŠAITYTĖ, rašytoja:

Žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia, kuri palaiko valstybės bei visuomenės pulsą gyvą ir yra svarbiausias viešojo intereso gynėjas. Ir jeigu tokiais būdais, kaip drakoniškos ekonominės sankcijos, mėginama gniaužti laisvą nuomonę ir didžiausius šalies dienraščius įbauginti, tai rodo, kad partijos, kurios ėmėsi tokių priemonių, bijo viešumos ir griebiasi ne demokratijai, o partokratijai būdingų veiksmų. Tai bandymas gniaužti laisvą žodį, todėl kreipiausi į tarptautinį PEN centrą, vienijantį viso pasaulio rašytojus bei žurnalistus, ir informavau apie padėtį Lietuvoje.

Romas GUDAITIS, rašytojas, buvęs ilgametis Žurnalistų etikos inspektorius:

ŽLEK sprendimas yra neteisėtas, o partijos, tuo pasinaudodamos, gniaužia laisvą žiniasklaidą. Pripažinti visą leidinį neetišku dėl kelių straipsnių, net jei jie būtų blogi, yra neleistina. Neetišku galima pripažinti tik tokį leidinį, kuriame neetiški straipsniai vyrautų. To „Respublikoje“ tikrai nėra.

Audrius RUDYS, ekonomistas:

Ir arkliui aišku, kad socialdemokratai ir konservatoriai bando užkirsti kelią bet kokiai nepatogiai nuomonei. Jie jaučia, kad Europoje ir Lietuvoje kyla tautiniai judėjimai, todėl šitos politinės jėgos nori tam užkirsti kelią, nori įtvirtinti dabartinę situaciją, o „Respublika“ tam trukdo.

Romualdas OZOLAS, filosofas:

Valdžia vykdo labai kryptingą karą prieš Tautą. O tam reikalinga ir kova su informacijos kanalais. Pirmiausia su tais, kurie yra ne valdžios, o žmonių pusėje. Todėl prieš „Respubliką“ taikomi sprendimai, būdingi diktatūrai. Tokiu būdu visuomenę bandoma izoliuoti nuo galimybės nors kaip reikštis valstybės tvarkyme.

Stebintys žmogaus teises Lietuvoje, pastebėjo…

Nors blaiviai žvelgiant į žemiau esantį Lietuvos žmogaus teisių asociacijos ir Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos Kreipimąsi į Lietuvos Respublikos vadovaujančius asmenis, sunku patikėti, kad toks tekstas galėtų kada nors būti reikalingas demokratinėje valstybėje, jame nurodytos būsimo įstatymo spragos yra akivaizdžios… Belieka įdėmiai stebėti kaip visas šis procesas pakryps ateityje…

Lietuvos Respublikos Prezidentei Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Lietuvos Respublikos Seimo Audito komitetui Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui Lietuvos Respublikos Seimo nariams   NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ KREIPIMASIS 2013 m. birželio 25 d. Vilnius Dėl nevyriausybinių organizacijų įstatymo projekto Lietuvos Respublikos Prezidento 2013 m. balandžio 23 d. dekretu Nr. 1K-1440 Lietuvos Respublikos Seimui yra  pateiktas  svarstyti  Lietuvos  Respublikos  nevyriausybinių organizacijų įstatymo projektas XIIP-493. Minėtame Prezidento dekrete nurodoma, kad Nevyriausybinių organizacijų (NVO) įstatymo projektą rengti, be kitų priežasčių, paskatino poreikis apibrėžti NVO sąvoką, nes pastaruoju  metu  viešąsias paslaugas visuomenei teikiančiomis organizacijomis –  NVO – yra įvardijami ir profesiniai susivienijimai, kurių pagrindinis tikslas – tenkinti tam tikrų žmonių grupių interesus. Šių žmonių grupių  organizacijos neretai dalyvauja priimant Lietuvos visuomenei svarbius sprendimus (pvz., teritorijų planavimas), o visuomenės interesams realiai atstovaujančios NVO minėtų sprendimų įtakoti negali. Lietuvos žmogaus teisių asociacija ir  Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija palaiko LR Prezidentės iniciatyvą kuo greičiau priimti Lietuvos Respublikos nevyriausybinių organizacijų įstatymą, tačiau pažymi: Įstatymo Projektas iš esmės prieštarauja 2007 m. spalio 10 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoms ( CM/Rec (2007) 14) dėl nevyriausybinių organizacijų teisinio statuso Europoje. Pats Projekto 4 str. pavadinimas ydingai deklaruoja NVO politikos valstybinį valdymą- jame teigiama, kad NVO politikos prioritetus nustato LR Vyriausybė, kad už NVO politikos formavimą  yra atsakinga LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Tuo tarpu  minėtose rekomendacijose (28 str.) pabrėžiama,  kad valstybinės valdžios organai neturi vadovauti NVO. Ten pat nurodoma, kad  NVO nepriklausomumas siejamas ne tik su teise įstiegti šią organizaciją ir pasirinkti jos tikslus, bet ir teise ją valdyti bei laisve nustatyti NVO  veiklos kryptis. NVO turi turėti galimybę laisvai dirbti ir  siekti savo tikslų,- teigiama  rekomendacijose (II d., 11 str.). Atmestina Projekto  4 str. 2 dalies formuluotė, nustatanti,  kad „už nevyriausybinių organizacijų politikos kontroliavimą yra atsakinga Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija“. Priešingai, minėtose rekomendacijose pabrėžiama, kad valdžios institucijos turi vengti mėginti paversti NVO kontroliuojamomis įstaigomis (28 str.). Projekto 5 str.  nuostatos, deklaruojančios, kad NVO politikos formavimas ir įgyvendinimas yra  pavedamas valstybės įstaigai – LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, taip pat prieštarauja Rekomendacijoms. Minėtai ministerijai pavesta teikti siūlymus dėl finansinės paramos visoms NVO. Tačiau  ministerija, atstovaudama valstybei, gali selektyviai vertinti NVO, priskirdama remtinomis tas, kurios atitinka tam tikrus lojalumo valstybei kriterijus. Kita vertus LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija negali objektyviai vertinti visų NVO, nes daugelio jų veiklos kryptys  (kultūra,  žmogaus teisės, aplinkosauga ir kt.) nepatenka į į šios ministerijos veiklos kompetenciją,  todėl minėta ministerija paprasčiausiai nepajėgs objektyviai  nustatyti, kiek ir kurios NVO veikla atitinka Vyriausybės formuojamą šių organizacijų  politiką.  Dėl šios priežasties finansinė parama NVO turėtų būti skiriama dalyvaujant kelių NVO sritis kuruojančių ministerijų ir kitų valstybės institucijų atstovams, įtraukiant į šį procesą ir pačias NVO. Visiškai prieštarauja vienas kitam šio įstatymo projekto 2 str.1 dalies teiginiai 2 str.4 dalies teiginiams.  1 dalyje nurodoma, kad Nevyriausybinė organizacija – tai nuo valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų nepriklausomas savanoriškumo pagrindais visuomenės ar jos grupės naudai veikiantis viešasis juridinis asmuo. O  4 dalyje jau teigiama, kad Nevyriausybinių organizacijų tarybą jau sudaro lygiateisės partnerystės pagrindu iš valstybės institucijų, įstaigų ir nevyriausybinių organizacijų deleguotų atstovų. Tampa neaišku, kokiu pagrindu NVO junginys, vienydamasis į  Nevyriausybinių organizacijų tarybą,  tampa valstybės institucijų ir NVO konglomeratu. Visiškai pagrįsta yra LR Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastaba dėl „nacionalinės skėtinės organizacijos“ apibrėžimo (projekto 2 str. 6 dalis). „Žodis skėtis ne tik  reiškia išskleidžiamą prietaisą nuo lietaus ar saulės dengtis.“ Minėtas žodis asocijuojasi ir su ketinimu apsisaugoti nuo kažko (gal nuo visuomenės), atsiriboti, užsidengti ar pan. Todėl geriau tiktų žodžiai „Jungtinė nevyriausybinė organizacija“  ar kitoks jungiantis žodžių darinys. Kelia abejones ketinimai NVO vadinti bet kurį viešąjį  juridinį asmenį (VšĮ), veikiantį visuomenės grupės naudai, nes pagal LR Viešųjų įstaigų įstatymą (4 str.1 dalis) Viešosios įstaigos steigėjais gali būti valstybė, savivaldybės ir kiti iš įstaigos veiklos nesiekiantys sau naudos asmenys, sudarę viešosios įstaigos steigimo sutartį,  o pagal šio įstatymo 4 str.4 dalį VšĮ steigėjas gali būti ir vienas asmuo, vietoj steigimo sutarties surašęs ir pasirašęs steigimo aktą.  Nepaisant to, kad projekto 2 str. 1 dalyje reglamentuojama, jog valstybė ar savivaldybė, juridiniai asmenys, kuriuose valstybė ar savivaldybė turi daugiau kaip 1/3 balsų visuotiniame dalyvių susirinkime, negali turėti daugiau kaip 1/3 balsų nevyriausybinės organizacijos visuotiniame dalyvių susirinkime, visiškai akivaizdu, kad šiuo projektu siekiama valstybės ir savivaldybės institucijoms suteikti  išimtinę teisę atstovauti visuomenės interesams. Kita vertus VšĮ įsteigti gali ir vienas fizinis asmuo. Tokiu būdu keli fiziniai asmenys, įsteigę Nevyriausybines organizacijas (VšĮ)  visuomenės vardu įgytų teisę skelbti pareiškimus, priimti visuomenei svarbius sprendimus, nes įstatymo projekte nurodoma, kad  NVO (įskaitant ir  vieno asmens įsteigtą viešąją įstaigą) gali atstovauti Lietuvos visuomenei steigiant NVO skėtines organizacijas. Pastarosios savo ruožtu deleguotų 10 atstovų į Lietuvos Nevyriausybinių organizacijų tarybą. Todėl yra tikimybė, kad grupė suinteresuotų asmenų (pvz., 20 asmenų) asmenų, įsteigusi 10 VšĮ įgytų teisę siūlyti 10 kandidatų į Lietuvos NVO tarybą. Tačiau taip būtų iškreipta demokratijos esmė – nedidelei grupei ir net tarpusavyje susijusių asmenų būtų suteikta teisė Lietuvos visuomenės vardu daryti pareiškimus, įtakoti priimant svarbiausius Lietuvos valstybei sprendimus, o tai prieštarauja sąžiningumo ir protingumo kriterijams. Be to, NVO negali atsiriboti nuo veiklos, kuri įtakoja politinę valdžią, nes tai prieštarauja LR Konstitucijos 4 str. nuostatai, kurioje nurodoma, kad „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.“  Veikdama per NVO, visuomenė savo veiksmais turi teisę įtakoti politinius procesus, kurie, pagal siūlomą įstatymo projektą, gali būti traktuojami kaip siekimas politinės valdžios. Tokia įstatymo nuostata neabejotinai sudarytų prielaidas piktnaudžiavimui. 6.      Nepakankamai reglamentuojamos  Nacionalinės skėtinės organizacijos įsteigimo sąlygos. Pagal siūlomą įstatymo projektą,  šią organizaciją gali įsteigti bet kurios vienoje ar keliose atskirose viešosios politikos srityse veikiančios organizacijos, siekiančios bendrų tikslų. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad projekte numatoma, jog būtent Nacionalinės skėtinės organizacijos  turi teisę deleguoti į Nevyriausybinių organizacijų tarybą 10 atstovų (ne daugiau kaip aštuonis nevyriausybines organizacijas vienijančių asociacijų atstovus ir ne mažiau kaip du kitų nevyriausybinių organizacijų atstovus), labai svarbu, kad minimas skėtines organizacijas sudarytų ne „vienadienės“ NVO, kurių tikslas atstovauti tam tikros žmonių grupės interesams.  Todėl teisė steigti Nacionalinę skėtinę organizaciją turi būti suteikta tik toms NVO, kurios yra registruotos ir savo veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdo ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus. NVO steigti gali tik nuo valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų nepriklausomi, iš fizinių asmenų arba jų grupių, sudaryti savanoriškumo pagrindais visuomenės ar jos grupės naudai veikiantys viešieji juridiniai asmenys, kurių pagrindinis tikslas – ginti viešąjį interesą sveikatos, socialinės gerovės, žmogaus teisių ir laisvių, darnaus vystymosi, aplinkos, gamtos apsaugos ir kultūros paveldo bei kitose srityse. Atmestina  Projekto 7 str. 3 dalies nuostata, reglamentuojanti, kad Nevyriausybinių organizacijų tarybos darbas organizuojamas vadovaujantis tarybos nuostatais, kuriuos tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nes tai reiškia, kad  valstybės kontroliuojamos NVO nebus savarankiškos organizacijos, jos  negalės užtikrinti konstitucinės pažiūrų ir asmens saviraiškos laisvės ir iš esmės jos neatstovaus visuomenei.  Galiausiai minėtoms rekomendacijoms prieštarauja ir šio įstatymo projekto rengimo tvarka – Rekomendacijų VIII skyriaus 76-77 straipsniuose  nurodoma, kad visų lygių vyriausybinės institucijos dialoguose ir konsultacijose turi  nediskriminuoti  NVO, įtraukti jas į darbą rengiant įstatymus, reglamentuojančius  NVO statusą, finansavimą ir veiklos sferas. Tačiau rengiant šį įstatymo projektą to nebuvo daroma (išskyrus kelias pakviestas organizacijos). Atsižvelgdamos į tai, kas išdėstyta, Lietuvos žmogaus teisių asociacija ir  Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija mano, kad: Lietuvos  Respublikos  nevyriausybinių organizacijų įstatymo projektas XIIP-493, toks, koks jis yra pateiktas LR Seimui, negali būti svarstomas, nes jis  yra keistinas iš esmės;  Rengiant alternatyvų šio įstatymo projektą būtina įtraukti į jo rengimą jau veikiančias nevyriausybines organizacijas, ypač tas, kurios realiai ir ne vienerius metus savo veikla įrodė atstovaujančios Lietuvos visuomenei ir ginančios viešąjį interesą. Lietuvos žmogaus teisių asociacija Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija Kreipimosi autentiškumas patvirtintas Lietuvos žmogaus teisių asociacijos komitete LŽTA pirmininkas  V.Budnikas

 

“Klonio gatvės“ tragediją stengiamasi užžerti dulkėmis?

Teismo sprendimo vykdymas negali būti aukščiau Konstitucijos ir žmogaus teisių

2013-02-20 d. Bernardinai.lt išspausdino straipsnį, kurio autoriai – Lietuvoje plačiai žinomi ir visuomenės Gerbiami asmenys Dr. Zita Šličytė, Liudvikas Narcizas Rasimas, Dr. Saulius Arlauskas, Kęstutis Milkeraitis ir Dr. Romualdas Povilaitis.

Galima būtų vertinti, kad tai jau antrasis jų nenuginčijamos nuomonės pareiškimas, į kurią, deja, Lietuvos valdžios reakcijos žmonės nepajuto. Nežinau ar ką nors čia dar galima pakomentuoti? Manau, kad pareiškimo tekstas jokių komentarų kaip ir nereikalauja…

R.Matelis

Teismo sprendimo vykdymas negali būti aukščiau Konstitucijos ir žmogaus teisių

Teisininkai ir žmogaus teisių gynėjai pareiškė: Garliavos prievartos aktas tapo įmanomas todėl, kad valdžios institucijos teismų sprendimo vykdymo principą iškėlė virš vaiko orumo, jo fizinio ir psichinio neliečiamumo, virš Konstitucijos, humanizmo ir demokratijos, ir net paties teismo sprendimo.

Visuomeninė komisija 2012 metų gegužės 17 dienos smurto aktui ištirti praėjusių metų birželį konstatavo: pernai gegužės 17-ąją Garliavoje, vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą, buvo prievarta pasikėsinta į Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, šiurkščiai pažeista vienuolika Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir keturi Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos straipsniai bei jų nuostatas įtvirtinantys nacionaliniai teisės aktai. Komisija taip pat nustatė, kad buvo iš anksto ruoštasi valstybės vardu panaudoti jėgą ir tai buvo padaryta.

Praėjus aštuoneriems mėnesiams po išvadų paskelbimo Komisija konstatuoja:

Pirma. Aukščiausi valstybės pareigūnai ir atsakingos valstybės institucijos prieš gegužės 17-osios smurto aktą ir po jo viešai akcentavo išskirtinį rūpestį vaiko teisėmis ir jo gyvenimo gerove. Tačiau per devynis mėnesius pareigūnai taip ir nepateikė visuomenei oficialios informacijos, patvirtinančios, kad prievartinis vaiko perdavimas ir vėlesnis jo gyvenimas, ribojamas pagal Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos programą, užtikrino jam geresnes gyvenimo sąlygas, jo teises ir teisėtus interesus. Iš gimtųjų namų išvežtas vaikas iki šiol laikomas socialinėje izoliacijoje – su juo neleidžiama bendrauti artimiesiems ir vaikystės draugams. Ne tik žmogaus teisių organizacijoms, bet ir vaiko artimiesiems nėra pateikta patikima informacija, kaip panaudota jėga ir socialinė izoliacija paveikė vaiko sveikatos būklę.

Antra. Respublikos Prezidentė praėjusių metų gegužės 17-ąją kreipdamasi į visuomenę pareikalavo ištirti, ar „visus sujaudinusių Garliavos įvykių metu nebuvo naudota prievarta“, ir teigė, kad „prievarta vaiko atžvilgiu negalima“. Tačiau Prezidentei ir Seimui atskaitingos institucijos per devynis mėnesius visuomenei taip ir nepateikė pagrįsto aiškaus atsakymo dėl jėgos naudojimo Garliavoje teisėtumo.

Klaipėdos apygardos prokuroras Aidas Giniotis, praėjusių metų lapkričio 21 dieną priėmęs sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl galimo valstybės tarnautojų piktnaudžiavimo vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą, savo nutarime pripažino, kad vaiko įkalbėti nepavyko ir konstatavo, kad prieš mergaitę buvo naudota jėga: „jėga jos atžvilgiu buvo naudojama tik tiek, kiek jos reikėjo tam, kad atitraukti D. K. nuo N. Venckienės“.

Komisija įsitikinusi, kad šiuo atveju jėgos naudojimas reiškia prievartą. Komisija primena, kad vykdant teismo sprendimą jėga ir prievarta prieš mergaitę negalėjo būti pavartota jokiu pretekstu ir jokiu laipsniu. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, Lietuvos Konstitucija, Lietuvos Civilinis ir Civilinio proceso kodeksai besąlygiškai įpareigoja gerbti vaiko orumą bet kuriomis aplinkybėmis – taip pat ir vykdant teismo sprendimą. Pagarba vaiko orumui reiškia, kad vaikas teismo sprendimo vykdymo metu privalėjo būti išklausytas, įvertintas jo motyvų pagrįstumas, turėjo būti pasiekta, kad vaikas išeitų iš gimtųjų namų išskirtinai savo valia, o ne būtų išneštas jėga kaip daiktas. Naudoti jėgą prieš mergaitę uždraudė ir Kėdainių rajono apylinkės teismas.

Prokuroro A. Giniočio nutarimo išvada apie advokatą G.Černiauską, kad jis neatliko veiksmų, “kurie pažeistų kokią tai tvarką, jis tik ėjo šalia L.Stankūnaitės, kuri nešė savo dukrą D. K., tam, kad reikalui esant prilaikytų mergaitę”, prieštarauja kieme buvusių žmonių liudijimams ir daug kartų viešai rodytai filmuotai medžiagai apie G.Černiausko ir L.Stankūnaitės nešamą klykiantį vaiką. Pažymėtina, kad dėl G.Černiausko veiksmų prokuratūra neapklausė kieme buvusių ir šį įvykį mačiusių žmonių.

Trečia. Garliavos prievartos aktas tapo įmanomas todėl, kad valdžios institucijos ėmė vadovautis doktrina, kurios esminis principas – teismų sprendimus būtina vykdyti besąlygiškai, bet kokiomis priemonėmis, taip pat ir naudojant prievartą prieš vaiką. Besąlygiško teismų sprendimo vykdymo principas buvo iškeltas virš vaiko orumo, jo fizinio ir psichinio neliečiamumo principų, virš humanizmo ir demokratijos principų ir net paties teismo sprendimo. Laikantis šio principo viršenybės buvo šiurkščiai pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir tartptautinės konvencijos, ginančios vaiko orumą. Taip pat buvo pažeista ir Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartis, draudžianti perduodant vaiką naudoti prievartą.

Teismo sprendimo vykdymo imperatyvas yra vienas svarbiausių teisinės valstybės principų, tačiau jo besąlygiškas vykdymas pažeidžiant esmines Konstitucijos nuostatas yra policinės valstybės požymis ir neatitinka demokratinės ir humaniškos valstybės pagrindų.

Lietuvos Respublikos piliečiai 1991 metų vasario 9 dienos plebiscitu ir 1992 metų spalio 25 dienos referendumu priimta Konstitucija įtvirtino, jog Lietuvos valstybės valdymas gali būti tik demokratinis, taip pabrėždami demokratijos viršenybę prieš bet kokias kitas teisinės valstybės valdymo formas. Teisinė valstybė, jeigu joje nepaisoma demokratinės įstatymų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos, pati savaime nėra vertybė, o pagal lietuvių tautos pareikštą valią tokių atvejų  ir neturėtų būti.
Pagrindinis demokratinės santvarkos reikalavimas yra visuotinai priimtų žmogaus teisių ir žmogaus orumo laikymasis. Iš to seka, kad nėra ir negali būti valstybėje institucijos, pareigūno ar žmogaus, kurie būtų atleisti nuo prievolės besąlygiškai paisyti žmogaus orumo. Aukščiausių teisinių ir teisėsaugos institucijų šiandien formuojama praktika iškelti teisinės valstybės principą aukščiau žmogaus orumo stumia Lietuvą nedemokratinės (policinės) valstybės link. Istorijoje būta ne vienos teisinės valstybės, kurioje vykdant įstatymus bei teismų sprendimus buvo grubiausiai pažeidinėjamos žmogaus teisės ir žmogaus orumas, taip teisinei sistemai tampant nusikalstama.

Ketvirta. Vaiko artimiesiems ir žmonėms, atvykusiems stebėti, ar vykdant teismo sprendimą Garliavoje nebus panaudota prievarta, įstatymai suteikė teisę priešintis galimam prievartos panaudojimui prieš vaiką. Tokią piliečių teisę bei pareigą numato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 10 straipsnis, suteikiantis piliečiui teisę elgtis pagal savo sąžinę. Gegužės 17 dieną Garliavoje buvę žmonės veikė remdamiesi sąžine ir įsitikinimais: jie turėjo legitimų tikslą stebėti, kad nebūtų naudojama prievarta. Filmuota medžiaga ir žmonių liudijimai patvirtina, kad piliečiai pareigūnams nesipriešino: giedojo valstybės himną ir meldėsi.

Nepaisant paminėtų piliečių teisių protestuoti prieš neteisėtus valdžios veiksmus, nukentėjusieji nuo prievartos Garliavoje ir prievartos liudytojai yra teisėsaugos persekiojami, prieš juos pradėti ikiteisminiai tyrimai. Teisėtvarkos persekiojami ir taikių akcijų dalyviai, net kreidelėmis „Tiesos“ žodį rašantys vaikai bei jų tėvai. Tai rodo, kad žmogaus teisių pažeidimai Lietuvoje įgauna vis didesnį mąstą.

Penkta. Garliavos įvykių kontekste iškilo grėsmė ir kitam svarbiam demokratinės valstybės principui – teisei į nuomonės reiškimo laisvę. Kai kuriems Garliavos įvykių dalyviams inkriminuojama atsakomybė už savo nuomonės reiškimą apie antstolės veiksmus, o parlamentarei N. Venckienei už kritiką teismų adresu. Tokie Lietuvos teisėsaugos kaltinimai prieštarauja civilizuotų valstybių teisminei praktikai, nes Europos Žmogaus teisių teismo sprendimai bylose (kaip antai Lingens v Austrija arba Otegi Mondragon v Ispanija), rodo, kad demokratinėje valstybėje siekiant teisėto tikslo valdžios pareigūnų ir institucijų atžvilgiu išsakyta sąžininga krititiška nuomonė, net kai ji nėra pakankami pagrįsta faktais, negali būti vertinama kaip nusikaltimas.

Šešta. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir Teisėjų tarybos pirmininkas G.Kryževičius yra viešai išsakęs ypatingai neigiamą nuomonę apie N. Venckienę, pavadindamas ją „pūliniu ne tik teisinėje, bet ir politinėje sistemoje“. Toks demokratinėje valstybėje neleistinas Teisėjų tarybos pirmininko pasisakymas apie tuomet dar buvusią teisėją N. Venckienę sudaro sąlygas pažeisti Konstitucijos 31 straipsnyje jai garantuotą teisę, kad jos „bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas“.
Komisijos nuomone, viešai esamos medžiagos pakanka konstatuoti neteisėtos prievartos Garliavoje faktą, tačiau prokuratūra privalo pateikti Seimui ir iki šiol teisėsaugos slepiamą filmuotą medžiagą apie mergaitės paėmimą, nes nesusipažinę su ja Seimo nariai negalės sąžiningai spręsti dėl N.Venckienei pareikštų kaltinimų teisinio pagrįstumo.

---

Komisija kviečia Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimo ir Vyriausybės narius nuodugniai ištirti, ar yra Lietuvos Respublikos teisės aktų, leidusių vykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą panaudojant prievartą prieš vaiką. Komisijai tokie aktai nežinomi.

Aukščiausiu politiniu lygmeniu neišsprendus esminio klausimo dėl Lietuvos Respublikos prioritetų, neužtikrinus valstybės besąlygiško įsipareigojimo ginti savo piliečių teises ir laisves, vaikų orumą, Lietuvai kyla reali grėsmė iškrypti iš demokratinio ir humaniško raidos kelio.

Kadangi nuo 2012 m. gegužės 17 d. prievarta iš gimtųjų namų išvežtai mergaitei gyvenimo sąlygas užtikrina ne motina, bet Liudytojų ir nukentėjusių apsaugos valdyba, taigi – valstybė ir jos pareigūnai, Komisija ragina aukščiausius Lietuvos politikus asmeniškai pasirūpinti socialinę izoliaciją patiriančia mergaite: leisti jai bendrauti su seneliais, artimaisias, bendraamžiais ir suteikti jai kokybišką psichologinę bei medicininę pagalbą.

Dr. Zita ŠLIČYTĖ, Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narė, Atkuriamojo Seimo deputatė, teisininkė

Liudvikas Narcizas RASIMAS [anksčiau – Rasimavičius], Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narys, Kovo 11-osios akto signataras, teisininkas

Dr. Saulius ARLAUSKAS, Mykolo Riomerio universiteto profesorius

Kęstutis MILKERAITIS, buvęs Generalinės prokuratūros ypač svarbių bylų tardytojas, buvęs Seimo kontrolierius

Dr. Romualdas POVILAITIS, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas, docentas

Perspausdinu: „NET SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOS VIRSTA KALĖJIMAIS“

Perspausdinu informaciją apie galimai grubius Vilniaus savivaldybės įstaigos – Vilniaus Karoliniškių poliklinikos naujos vadovės Jelenos Kutkauskienės ir jos “klapčiukų“ – darbų saugos organizatoriaus Gedimino SLUŠNIO ir personalo sk. vadovės Eglės ZUJŪTĖS veiksmus prieš šios įstaigos profsąjungos pirmininkę Albiną Kavaliauskaitę.

Naujienos, 2012-09-02 „NET SVEIKATOS PRIEŽIŪROS ĮSTAIGOS VIRSTA KALĖJIMAIS“ Istorija Vilniaus Karoliniškių poliklinikoje įgyja jau net ne detektyvo, o politinio trilerio požymių. Direktorės Jelenos KUTKAUSKIENĖS persekiojama profesinė sąjungos pirmininkė Albina KAVALIAUSKAITĖ, Aukščiausiojo teismo kartą jau grąžinta į darbą, vėl nuo jo nušalinta, tiesa, kol kas tik dviem dienom. Ir šį kartą to priežastis jau kelia šiurpą: medikė atsisakė prievarta būti gabenama į darbdavio nurodytą sveikatos priežiūros įstaigą neeilinio sveikatos patikrinimo.  Rugpjūčio 29 d. A. Kavaliauskaitei įteikiama Karoliniškių poliklinikos darbų saugos organizatoriaus Gedimino SLUŠNIO pasirašytas raštas, kuriuo ji informuojama, kad kitą dieną 11.54 ji turinti pas atvykti pas jį į kabinetą ir būti pasiruošus vykti į Santariškių klinikas. Žinodama, kad sveikatos priežiūros įstaigą pakartotinai pasitikrinti sveikatą, net ir darbdaviui pareikalavus, darbuotojas turi teisę pasirinkti pats, medikė vykti į nurodytą įstaigą atsisakė. Nepaisant to, kad, pasak A. Kavaliauskaitės, jos prievarta išsivesti pacientų akivaizdoje atėjo trys vyrai. „Mane išgelbėjo tik tai, kad buvau pasikvietusi žurnalistą ir profsąjungos tarybos narę“, – komentuoja ji. Kadangi profsąjungos pirmininkės prievarta į Santariškes išgabenti nepavyko, tą pačią dieną, rugpjūčio 30 d., poliklinikos personalo kabineto vadybininkė Eglė ZUJŪTĖ įteikė A. Kavaliauskaitei raštą, kuriuo prašo pasiaiškinti, „dėl kokių priežasčių darbdavio nustatytu laiku atsisakėte vykti neeilinio sveikatos patikrinimo į darbdavio nurodytą asmens sveikatos priežiūros įstaigą?“. Jai nurodyta raštu atsakyti į tris praktiškai identiškus klausimus iki rugpjūčio 31 d. 15.45val. Bet jau nelaukiant numatyto laiko, rugpjūčio 30 d., 15.55val., E. Zujūtė profsąjungos pirmininkei įteikia šį kartą jau pačios J. Kutkauskienės pasirašytą įsakymą „Dėl nušalinimo nuo darbo“ (žiūrėti žemiau).„Atsižvelgdama į VšĮ Karoliniškių poliklinikos darbų saugos organizatoriaus Gedimino Slušnio tarnybinį pranešimą bei 2012-08-30 M. Vasiliauskio, G. Slušnio ir Ž. Hoppeno surašytą aktą dėl A. Kavaliauskaitės ir vadovaudamasi LR Darbo kodekso 123 str. 1 d.“ ji nušalina kineziterapeutę A. Kavliauskaitę nuo darbo 2012 m. rugpjūčio 30-31 dienomis. Rašte minimi trys vyrai, tikėtina ir buvo tie asmenys, kurie atėjo A. Kavaliauskaitės išsivesti.  Beje, įsakyme J. Kutkauskienės minimas Darbo kodekso straipsnis skamba taip: „Jei darbuotojas pasirodė darbe neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, darbdavys tą dieną (pamainą) neleidžia jam dirbti ir nemoka jam darbo užmokesčio. Kitais atvejais nušalinti darbuotoją nuo darbo (pareigų) darbdavys gali tik įstatymų nustatytais pagrindais“. A. Kavaliauskaitės komentaras rugpjūčio 31 d: „Darbdavys gali pareikalauti pakartotinio sveikatos pasitikrinimo. Tačiau sveikatos priežiūros įstaigą renkiesi pats. Darbdavys turi sudaryti sąlygas darbo metu nuvykti į mano pasirinktą įstaigą, davęs prieš tai medicininę pažymą. Jokių priverstinių įstaigos parinkimų negali būti. Todėl dar prieš darbą ryte poliklinikai išsiunčiau raštą, prašydama išduoti dokumentus ir sudaryt sąlygas nuvažiuoti pas savo šeimos gydytoją. DEJA… Vakar norėjo prievarta atėję trys vyrai išvežti iš darbo į Santariškių kliniką pasitikrinti sveikatą. To nebuvo net gūdžiais sovietiniais laikais. Tai buvo parodomoji akcija, siekiant įbauginti poliklinikos darbuotojus, nes aš esu vis dėlto profsąjungos pirmininkė, kuriai galioja šiokia tokia apsauga. Jei prieš mane naudoja tokias priemones, tai kas būtų su jais. Mane išgelbėjo tik tai, kad buvau pasikvietusi žurnalistą ir profsąjungos tarybos narę. Pasirodo mano dokumentai jau buvo išvežti ir gal jau pildomi. Nors pagal sveikatos ministro įsakymą jie turi būti išduoti į rankas. Šiandien turiu pateikti pasiaiškinimą dėl drausminės nuobaudos parinkimo, kodėl nesutikau vykti į darbdavio parinktą įstaigą. Įtariu, kad šiandien būsiu atleista, nes pirmadienį turėjo prasidėti atostogos dviems mėnesiams, tačiau vėl greičiausiai išleis dvejiems metams…  Ketveri metai mano kaip profsąjungos pirmininkės veiklos parodė, kad nebeliko jokios pagarbos žmogui, klesti prievarta, smurtas visose srityse. Net sveikatos priežiūros įstaigos virsta kalėjimais.“ Primename, kad dar galima pasirašyti A. Kavaliauskaitę palaikančią ir atsakomybės už smurtą reikalaujančią peticiją. Ją jau pasirašė 440 piliečių Peticija su reikalavimais išsiųsta ir atitinkamoms institucijoms.  Primename, kad profsąjungos pirmininkė, po to, kai Aukščiausiasis teismas grąžino ją į darbą, jau gavo kelias drausmines nuobaudas: vieną už tai, kad nepriėmė slaugos administratorės proteguojamo paciento be išankstinės registracijos; antrą už tai, kad jai palaikyti surengtą piketą stebėjo žurnalistai; dar viena nuobauda jai grėsė už neva per garsiai leidžiamą muziką kabinete.  Tolesni J.Kutkauskienės žingsniai buvo tokie:  Kad darbuotojai negalėtų skaityti PN publikacijų direktorė išjungė internetinį ryšį, įskaitant ir ryšį su užsiregistravusiais pacientais.

A

R.Matelis: Nejaugi valstybė pradėjo represijas prieš kilnius žmones iš nedarbingumo komisijos?

Kur nepasuksi galvos šiandiena, aplink vien nuolatiniai žmonių bambėjimai: valstybėje korupcija [protekcijos ir kyšininkavimai], savo pareigų neatlieka jėgos ir teisėtvarkos struktūros, žiniatieka nupirkta, o piliečių bet koks balsas prilyginamas tik piktam ciuckio lojimui, pro kurį ramiai žengia galingi karavanai.

Kada Lietuvoje ši rodyklė bus nuleista žemyn?

Parodykite man žmogų, kuris ne vardan kažkurio klano interesų, o nuoširdžiai paprieštarautų tokioms mintims. Kažin ar rasime… Esant tokioms aplinkybėms, vargu ar galima nesižavėti žurnaliste Jurgita Šakienė, 2012-08-31  “Kauno dienoje“ paskelbusia savo atvirą, be grimo straipsnį. Tiesa, straipsnis tik maža detalė dideliame žemiau išdėstytos situacijos išaiškinimo grandinėje. Tačiau jis puikus talkininkas prokuratūros ir STT tarnautojams sprendžiant painius klausimus. Be abejo, žurnalistų didelis minusas šiuolaikinėje Lietuvoje yra tame, kad pagarsinę vienus ar kitus skandalus, jie juos pamiršta. O pamiršti reikalai, tarsi kokie daiktai, nusėda laiko dulkėmis…

Vis tik tikiuosi, kad ši istorija ras išeities tašką, ko rezultate bus ne tik tinkamai nubausti niekingi kyšių surinkėjai ar “viliotojai“, bet ir iš pagrindų bus pakeista Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos personalinė sudėtis, suprantama, pradedant nuo vis dar jai vadovaujančių R.Šmidto ir Z.Skvarciano. Nes, jei antrasis, būdamas visos Lietuvos skyrių vadovu, ramiai atsisako vertinti padėtį sau pavaldžiose struktūrose, taip akivaizdžiai parodydamas savo požiūrį į klestintį “bezpriedielą“, tai pirmasis – Robertas Šmidtas, jau vien savo interviu reporterei forma, t.y. teigdamas, kad B.Malinauskaitė skandalinga asmenybė, akivaizdžiai pažeidė privalomas etikos normas, dėl ko turėtų būti svarstomas atitinkamose instancijose. Tokio rango valdininkas negali nepasverti savo žodžių ir juos galėtų pateisinti nebent tuo atveju, jei jis darbingumo netekusią moterį pažinotų asmeniškai jau daugelį metų. Tačiau, greičiausiai, čia suveikė “susidievinimo“ sindromas: “Kas sekantis išdrįs prieštarauti mano išvadoms?“

Žemiau esantis Gerb. Jurgitos straipsnis, tėra žinia, kad dar rusena teisingumo ugnelė, kibirkštis kuriais buvo įskelta dar praeitų metų gruodžio mėnesį, kai žmones pasiekė straipsnis apie pirmuosius aktyvius STT veiksmus šioje istorijoje.

Kodėl labai tikiu B.Malinauskaite? Ogi todėl, kad ir pats jau esu praėjęs didžiąją dalį jos nužengtų laiptų, turiu analogiškų sveikatos problemų, todėl ir pačiam teko pamatyti ciniškas R.Šmidto grimasas, o iš pažįstamų ir nepažįstamų teko ne kartą girdėti teiginių, kad jei tikiuosi sulaukti deramo nedarbingumo įvertinimo pagal ligas, o ne “taip kaip visi“, esu nepataisomas optimistas arba paprasčiausias kvailys.

Išreikšdamas didelę pagarbą bylą tiriantiems pareigūnams, tiesa, kol kas tik už tai, kad ji nepadėta į seifą, noriu tikėtis, kad ši istorija taps tinkamu pavyzdžiu visiems: ir tiems, kas bando nepelnytai krautis savo finansinį kapitalą, ir tiems, kurie nenuleidžia rankų ir bent jau pasiekia kabinetus tokių puikių žmonių, kaip Jurgita Šakienė. O toliau –  mano komentuotasis straipsnis.

Neįgalumo pažymų verslas: byloje – 40 įtariamųjų

Paskelbta dienraštyje “Kauno diena“, 2012-08-31 10:12  Jurgita Šakienė, j.sakiene@kaunodiena.lt

Kas dvyliktas Kauno miesto ir rajono gyventojas gauna invalidumo arba nedarbingumo pensijas. Galbūt kauniečiai yra labai ligoti? Bet gal kai kas neįgalumo grupę tiesiog nusiperka? O tiems, kuriems ji išties reikalinga, parodomos durys?

Penki buvo suimti

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) ir Kauno apygardos prokuratūra taršo neteisėtų neįgalumo ir nedarbingumo pažymų išdavimo sistemos lizdelį. Įtariamųjų – daugiau nei 40. Įtarimai pareikšti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (NDNT) darbuotojams ir keletui pacientų bei jų tarpininkų. Pernai gruodį STT sulaikė penkis asmenis, įtariamus tuo, kad už piniginį atlygį padėdavo žmonėms gauti pažymas, liudijančias neįgalumą ir nedarbingumą. Ikiteisminį tyrimą dėl galimo kyšininkavimo ir papirkimo kontroliuojanti Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Nomeda Urbonavičienė teigė, kad byloje įtariamųjų bus dar daugiau.

Gruodį suimti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (NDNT) Kauno 2-ojo teritorinio skyriaus vedėjas Vytautas Ambrazevičius, specialistės Lina Povylienė, Genovaitė Galinskienė, 3-iojo teritorinio skyriaus specialistė Nerija Šarkienė ir Jonučių šeimos sveikatos centro vadovas Petras Laimutis.

Šiuo metu suėmimas jiems pakeistas švelnesne kardomąja priemone – rašytiniu pasižadėjimu neišvykti.

Direktorius nenori vertinti

Anot prokurorės N.Urbonavičienės, tarp įtariamųjų yra apie 10 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos darbuotojų, gydytojų, gydymo įstaigų darbuotojų. Šios bylos ikiteisminį tyrimą atlieka STT Kauno valdybos pareigūnai.

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos direktorius Zdislavas Skvarcianas „Kauno dienai“ teigė apie tyrimą žinąs, tačiau nenorėtų jo vertinti. Jis nebandė įrodyti, kad jo tarnybos darbuotojai šventi. „Pažiūrėkite, kas vyksta Lietuvoje, – siūlė nesistebėti NDNT direktorius. – Negaliu sakyti, kad tai, jog yra tiek daug įtariamųjų dėl klastojimo, normalu, tačiau gerai, kad vyksta tyrimas.“ Z.Skvarcianas teigė, kad Kaune invalidumo ir neįgalumo pensijas gaunančių žmonių procentas yra beveik toks pat kaip ir Lietuvos vidurkis – apie 8 proc.

Kryžiaus kelio pavyzdys

52 metų kaunietės Birutės Malinauskaitės istorija įrodo, kokius kryžiaus kelius kartais reikia nueiti siekiant būti pripažintam bent jau iš dalies nedarbingu.

Sveikata B.Malinauskaitei itin pablogėjo prieš metus. Jos šeimos gydytoja Larisa Fiodorova ir neurologė Audronė Vasilionkienė, anot kaunietės, buvo tikros, kad pagal sveikatos būklę moteris yra tik iš dalies darbinga. Kai B.Malinauskaitė surinko visus dokumentus ir pirmą kartą pravėrė NDNT Kauno I teritorinio skyriaus duris, ji sakė nujautusi, kad gali būti nesklandumų. “Bet nesitikėjau, kad tokių”, – kraipė galvą ligonė. Vis dėlto ji nesigaili, kad nesivadovavo pažįstamų patarimais nešti kyšį. „Kodėl aš turiu mokėti pinigus? Už tai, kad turiu krūvą ligų?“ – buvo kategoriška moteris, kurią kamuoja sunkios nugaros ligos.

Ji kenčia dėl juosmens-kryžmens rezginio ligų, stuburo centrinės išvaržos, kaulų retėjimo, nervų šaknelių ir rezginių suspaudimo, širdies ligų, patirto mikroinsulto liekamųjų reiškinių ir kitų negalių.

Be vaistų nepaeitų

Pragyvenimui B.Malinauskaitė užsidirba prekiaudama mėsos gaminiais. “Neturiu sveikatos ilgai be perstojo dirbti. Verslo liudijimą perku savaitei, kartais dviem. Turiu padaryti bent poros savaičių pertrauką”, – neslėpė moteris.

Ji teigė per dieną prekiaujanti vos kelias valandas ir tai ištveria tik gerdama vaistus. “Jeigu būnu namie, man per dieną užtenka dviejų tablečių širdies ritmui reguliuoti. Jeigu einu į darbą, jų reikia gerti po 3–4 per dieną. Kitaip širdis lipa per gerklę“, – aiškino B.Malinauskaitė. Ji pasakojo, kad ypač sunkūs rytai. “Užtrunku pusantros ar dvi valandas, kol išsijudina stuburas, sąnariai. Jeigu negerčiau uždegimo malšinamųjų ir vaistų nuo skausmo, visai nepaeičiau”, – kalbėjo pašnekovė.

Skausmas, jos teigimu, iš nugaros pastaruoju metu diegia iki užkulnių. “Jie visuomet yra tarsi aptirpę”, – sakė moteris. Po išgyvento mikroinsulto, guodėsi B.Malinauskaitė, jai labai svaigsta galva.

Palankios aplinkybės

“Man buvo šokas, ką padarė NDNT Kauno I teritorinio skyriaus vedėjas Robertas Šmidtas. Jis man pareiškė: kol aš dirbsiu, tu nieko negausi. O aš sakau: kol tu dirbsi, aš nenurimsiu”, – prisiminė apsižodžiavimą B.Malinauskaitė, rodydama NDNT Kauno I teritorinio skyriaus specialistų surašytas išvadas.

Skyriaus specialistai, vertindami moters sveikatos būklę, rado tris palankias ir keturias vidutiniškai palankias aplinkybes, nepalankių nenustatė nė vienos. Kaip palanki aplinkybė pažymėta, pavyzdžiui, tai, kad ji turi 22 metų darbo patirtį, darbo įgūdžių, profesinę kvalifikaciją ir, pasak specialistų, gali visa tai panaudoti.

Per geri duomenys

B.Malinauskaitė nesuprato, kaip buvo nustatyta, kad ji gali dirbti daugiau kaip šešias valandas per dieną ar penkias ir daugiau dienų per savaitę tai taip pat įvardijama kaip palanki aplinkybė.

Moters amžius (52 m.), išsilavinimas (vidurinis) ir tai, kad jai būtinas darbinės aplinkos pritaikymas, priskirta vidutinio palankumo aplinkybėms. Nepalankios aplinkybės būtų, jeigu žmogus būtų 55 metų ar vyresnis, turėtų tik pradinį ar pagrindinį išsilavinimą, neturėtų darbo patirties ar darbo įgūdžių ar negalėtų jų panaudoti, jei būtų praradęs darbo patirtį, įgūdžius dėl turėtos ilgesnės nei trejų metų darbo pertraukos, reikėtų sudėtingo fizinės, darbo ir informacinės aplinkos pritaikymo bei kita.

Patarė kreiptis į teismą

Kai į šį skyrių B.Malinauskaitė kreipėsi pirmąjį kartą, jos teigimu, buvo neatsižvelgta į dalį ligų. „Nepaisant to, kompiuteris pagal suvestas ligas apskaičiavo, kad papuolu į 0–55 proc. darbingumo grupes“, – prisiminė moteris. Toks intervalas iš tiesų yra įrašytas darbingumo lygio vertinimo akte, pasirašytame NDNT Kauno I teritorinį skyriaus vedėjo R.Šmidto.

Kitame punkte teigiama, kad pagal bazinį darbingumą B.Malinauskaitė patenka į 60–100 proc. darbingumo kategoriją, o išvadose, įvertinus palankias aplinkybes, skelbiama, kad moters darbingumo lygis yra 70 proc. Jei asmeniui nustatoma 60–100 proc. darbingumo, asmuo laikomas darbingu ir jokia valstybės finansinė parama dėl sveikatos būklės jam nepriklauso.

Jei nustatoma 30–55 proc. darbingumo, asmuo laikomas iš dalies darbingu, gali dirbti įprastinėmis darbo sąlygomis, atsižvelgiant į išvadoje dėl darbo pobūdžio ir sąlygų pateiktas rekomendacijas. B.Malinauskaitė dėl tokio NDNT Kauno I teritorinį skyriaus vertinimo kreipėsi į centrinę NDNT, o vėliau ir į Ginčų komisiją. Abi institucijos Kauno I teritorinio skyriaus sprendimą paliko nepakeistą, tačiau moteriai priminė jos teisę kreiptis į teismą.

Pagrasino apsauga

B.Malinauskaitė nusprendė dar kartą šturmuoti NDNT Kauno I teritorinį skyrių. Šį kartą jos būklės vertinimo akte jau atsispindėjo ir anksčiau nefigūravusios skydliaukės bei sąnarių ligos. Specialistai šį kartą moters darbingumo lygį nustatė kiek mažesnį – 60 proc., tačiau ir tai reiškia, kad pragyvenimui ji gali užsidirbti pati ir valstybės parama jai nepriklauso.

B.Malinauskaitė ir antrąjį sprendimą skundė beveik visoms instancijoms iš eilės, tačiau vėl nieko nepešė. „Kai skyriuje paprašiau dokumentų, susijusių su manimi, kopijų, man buvo pagrasinta, kad iškvies apsaugą“, – prisiminė B.Malinauskaitė.

Vadina pasityčiojimu

Kaunietę apstulbino siūlymas dar kartą pereiti per gydytojus, surinkti medicininių tyrimų išrašus, įvairius kitus dokumentus ir vėl kreiptis į Kauno I teritorinį skyrių.

„Pasityčiojimas“, – siūlymą įvertino moteris. Anot jos, iš pradžių institucijos net nesiteikė atsakyti į jos skundus. „Dėmesio sulaukiau tik tuomet, kai man ėmė tarpininkauti Seimo narė. Tačiau atsakymai vis tiek būdavo neigiami. Jeigu jau Seimo narė nieko negali padaryti, tai kas gali?“ – pakraupo B.Malinauskaitė.Seimo kontrolierius Romas Valentukevičius, Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, Finansinių tyrimų tarnyba irgi atsisakė kištis į situaciją motyvuodami, kad jai išspręsti neturi tinkamos kompetencijos.

Ko ji dar nori?

Kauno I teritorinio skyriaus vedėjas R.Šmidtas B.Malinauskaitę pavadino skandalinga asmenybe.

„Ji abu kartus skundė mūsų sprendimą ir abu kartus NDNT Sprendimų kontrolės skyrius patvirtino, kad mūsų sprendimas yra teisingas ir atitinka įstatymus. Ministerijos Ginčų komisija irgi patvirtino, kad nusižengimų tvarkai nėra. Ko dar gali žmogus norėti?“ – gūžčiojo pečiais vedėjas.

Negūščiokit, R.Šmidtai. Nes visi supranta, kad šis, valstybės nustatytas trikampis tėra akių dūmimas. Realiai tai tik žmogaus stumdymas ratu. – R.M. replika

Jis aiškino, kad darbingumo lygis yra vertinamas dviem aspektais. „Pagal turimas ligas ir jų sunkumo laipsnį nustatomas bazinis darbingumas. Jį gali lemti darbo aplinkybės. Jeigu aplinkybės palankios, bazinis darbingumas dauginamas iš didesnio, jei ne, dauginamas iš mažesnio nei 1 koeficiento”, – kalbėjo R.Šmidtas.

Anot jo, tos pačios savijautos, tačiau geresnio išsilavinimo, jaunesnis, perspektyvios profesijos žmogui bus nustatytas didesnis darbingumo laipsnis nei mažiau mokslų baigusiam, vyresniam asmeniui, nes jam darbo rinka nėra tokia palanki.“Mes ją ir apžiūrėjome, palankstėme, susipažinome su pateiktais dokumentais. Ten surašyta, ką pacientai sugeba, ko ne. Šiuo atveju sutapo tai, ką parašė gydytojai, ir tai, ką matėme mes“, – aiškino R.Šmidtas.

Sveika pavadinti nesiryžtų

“Jie ką norėjo, tą susirašė”, – tarė B.Malinauskaitė.

Šeimos gydytoja L.Fiodorova neabejoja, kad šios moters sveika neįmanoma pavadinti. „B.Malinauskaitė turi daug ligų, tą ir parašiau dokumentuose, – sakė L.Fiodorova. – Negaliu pasakyti, ar jai turėtų priklausyti nedarbingumo pašalpa. Tai turi spręsti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba.“

Neurologė A.Vasilionkienė buvo lakoniška: „Manęs čia nekiškite, – griežtai sakė medikė “Kauno dienai„. – Kreipkitės į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą.“

Kauno krašto neįgaliųjų sąjungos pirmininkės Jolantos Beresnevičienės Komentaras:

– Yra tokių atvejų, kai nustatytas darbingumo lygis neatitinka realybės. Pavyzdžiui, moteris yra visiškai priklausoma nuo sveiko žmogaus, nes jai amputuota koja. Vis dėlto šiuo metu yra nustatyta, kad ji yra iš dalies darbinga, jai skirta trečia grupė. Vyksta valstybės lėšų taupymas. Surašytas sąrašas, ko negalima dirbti, tačiau nustatomas, pavyzdžiui, 50 proc. darbingumas. Pašalpa yra maža ir žmogus priverčiamas eiti dirbti. Aišku, yra skirtumas, ar būti visiškai be pajamų, ar gauti nors ir menką, nesiekiančią 400 litų, pašalpą. Jos užtenka duonai ar susimokėti už dalį vaistų ar dalį mokesčių. Darbo rinka žmonėms su negalia yra negailestinga. Kai darbdavys pamato visus medikų surašytus apribojimus, išsigąsta sunkumų, kurie gali kilti įdarbinus neįgalų žmogų, ir jo atsisako.

Be to, net ir dirbant už minimumą, per dieną reikia išdirbti 8 valandas. Turint nemenkų sveikatos problemų, tai būna sunkoka.

Šio straipsnio versijos kitur:

1. Info.lt

2. Delfi.lt

O šios istorijos pradžia, atrodo, buvo čia:

  -> Kriminalai: STT Kaune sulaikė… Apie nedarbingumo lygį už atlygį

R.Matelis: Pokalbis su ministru K.STARKEVIČIUMI. Mintimis!.. Apie nuosavybės atstatymą Lietuvoje

Jau jaučiu savo skaitytojų šypsenas ir gal net mažą ironiją; tik pamanyk – pokalbis mintimis. Tačiau aš neturiu kito varianto, nes ponas K.Starkevičius tikrai nerastų motyvo leistis su manimi į gyvo žodžio diskusiją. Nežiūrint į tai, kad mums tekę bendrauti ir gyvai. Paskutinį kartą – prie Ramučių kultūros namų, kur jis buvo atvykęs su keletu kitų ministrų savo kadencijos pradžioje. Tada, prieš beveik ketverius metus, jam įteikiau raštą, kuriame detaliai įvardinau problemas, su kuriomis susiduriu siekdamas teisingo nuosavybės į nacionalizuotą žemę atstatymo. Po trumpo pokalbio, tada, likau laukti teigiamų postūmių: vis tik tikėjau šiuo žmogumi, nes jis man gyvenime kartą jau tarsi ir buvo bandęs padėti analogišku klausimu. Deja, „tarsi“ yra tarsi. Tada iki jo kadencijos, kaip Kauno apskrities viršininko, pabaigos buvo likę apie savaitė laiko. Dabar gi manau, kad nieko naujo nebūtų įvykę ir jei ta kadencija būtų tęsusis ilgiau.

Šiam, virtualiam pokalbiui, mane paskatino šiandieninis žurnalisto Dano NAGELĖS straipsnis, „Respublikoje“: “Žemės reforma nesibaigs niekada“ (01) Malonu kai, nors vis rečiau, dar pasirodo reporterių, kurie išlieka dėmesingi didelėms teisingumo prarajoms. Ačiū, Gerbiamas Danai.

Tiesą sakant, kai rašai kad ir kokį straipsnį, visada viliesi, kad jis pasieks ne tik atsitiktines ausis, bet ir adresatą. Tad kas gali paneigti, kad po šiuo pokalbiu gali atsirasti ir asmeniškų K.Starkevičiaus minčių tęsinys? Žinoma, bus-nebus, šiandiena nespėliosiu. O mano sumanyta schema, tikiuosi, niekam nepasirodys sudėtinga. Pokalbis čia bus suguldytas trimis eilėmis: korespondentas, ministras ir aš, Romualdas Matelis [paprastumo dėlei – visi inicialais]. Ir ketvirta eilutė  – menamam ministro atsakymui.

Tiesa, iš anksto pabrėžiu vieną “smulkmeną“ – man absoliučiai nepriimtina skambi gražbylystė – Žemės reforma. Jokiomis reformomis pas mus Lietuvoje nekvepia. Vyksta bolševikų kažkada nubuožintų Lietuvos žmonių tolimesnis alinimas, kuris vadinasi Nuosavybės atstatymu, tuo tarpu realybėje vykdomas sąmoningas nuosavybės NEATSTATYMAS.

D.N.	– Jūsų vadovaujama ministerija siūlo panaikinti galimybę už valstybės išperkamą turtą atsiskaityti vertybiniais popieriais. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje padaugėjo pinigų, kuriais galima atsiskaityti už žemę, o gal tos žemės, kurią galima grąžinti, miestuose daugiau atsirado?
K.S.	– Kol kas tokia mintis tik ministerijos viduje cirkuliuoja. Tikrai daugiau pinigų neatsirado. Juo labiau pagal rinkos vertę mes tikrai su savininkais negalėsime atsiskaityti. Pirmiausia tai būtų nesąžininga, nes ką tuomet pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę. Be to, tai yra neįmanoma, nes yra apskaičiuota, kad, norint su visais likusiais atsiskaityti pagal rinkos vertę, reikėtų apie 30 mlrd. litų. Iš kur tokius pinigus gausime?
R.M.	– Ministre, tikiu, kad daugiau pinigų neatsirado. Nes gi lyginant su paprasto, eilinio Lietuvos piliečio atlyginimais [nekalbant jau apie begalinę armiją bedarbių], Jūsų, ne tik ministrų, bet ir daugelio valstybinių įstaigų valdininkų atlyginimai nesuvokiamai dideli, tad argi gali mažas pajamas gaunantys žmogeliai sunešti jums nepažabotus apetitus siekiančius atlyginimus ir dar užtikrinti biudžetą, kuris pajėgtų teisingai atlyginti už okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę? Aišku, kad ne. Bet išeitį aš jums pasufleruosiu: visų pirma ir nesistenkite mokėti pinigais, o grąžinkite žmonėms turėtą žemę. Ir nemeluokite, kad jos nėra. Žemė gali būti vežama sunkvežimiais, bet ji niekada nebuvo išvežta iš Lietuvos. Žmonėms reikia atstatyti nuosavybę ne į žemę, o į žemės plotą, o plotai išliko kaip ir buvę. Tiesa, kurie užstatyti TSRS laiko pastatais, grąžinti nebeįmanoma, tačiau realybėje tie plotai tikrai ne tokie, kad už juos, teisingam atlyginimui reikėtų 30 mlrd. litų. Matyt prasti jūsų ekonomistai, pabandykite paskaičiuoti pats. Tam tikrai nereikės prisiminti sinusų, tangentų ar vektorinės algebros. Pakaks gerai veikiančio kalkuliatoriaus. O jei dar sąžiningai įvertinsite savo ir savo artimiausių pavaldinių atlyginimus ir jų naudingumo Lietuvai koeficientus, pinigų tikrai palaipsniui padaugės.O dėl sąžinės, ką pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę, tai aišku, kad skola neišnyko ir prieš tuos žmones. Tik negalima neįvertinti, kad tie, kas gavo pinigus tada, kai jie turėjo tam tikrą perkamąją galią, tam tikra prasme jau kažką atgavę, o kiti savo mylimos valstybės aplamai palikti prie suskilusios geldos. Todėl šiukštu manyti, kad jei kažkam prie 20 metų išmokėjote, kad ir 2000 lt., būtų nuskriausti atžvilgiu tų, kurie už tą patį šiandiena gautų 3000 lt. Nes perkamoji lito galia nuvertėjo taip smarkiai, kad už pinigus, kurie tau garantuodavo vidutinišką sodybą paežerėje, šiandiena tegali tikėtis pailsėti porą savaičių panašioje kaimo turizmo sodyboje.
	O
D.N.	– O kodėl tada atsisakoma galimybės atsiskaityti vertybiniais popieriais? Gal jie buvo nepaklausūs?
K.S.	– Iš tikrųjų dabar nėra patrauklių įmonių, kurių akcijų žmonėms galėtume pasiūlyti. Anksčiau žmonės imdavo „Telekomo“ akcijomis, nes jos buvo paklausios. O dabar nieko panašaus pasiūlyti neturime.
R.M.	– Ar patrauklume esmė? Dar prieš metus laiko, t.y. 2011 spalio 11 dieną, mane pasiekė kiek kitokios žinios. Valstybės turto fondas mane informavo, kad vertybinių popierių nebėra aplamai [prisegu rašto kopiją]. Tai kam gi kalbėti spaudai apie neegzistuojančius dalykus? Sakykite tiesiai – vyriausybė ignoruoja LR seimo priimtus nuosavybės atlyginimo įstatymus. O jeigu norėtų jų laikytis, išeitį rastų – nupirktų jų akcijų biržose. Nors ir krizė, akcijų biržos vertybinių popierių stygiumi nesiskundžia
	O
D.N.	– Kol kas reforma į pabaigą eina tik kaimo vietovėse…
K.S.	– Taip, kaime žemė grąžinta beveik 100 proc. Ten tik teisinių problemų šiokių tokių yra. O mieste – didžiausios problemos Kaune ir Vilniuje, kur dar nepasiekta ir 50 proc.
R.M.	– Šioje vietoje teturiu tik klausimėlį: ar tai reiškia, kad šiuose miestuose patys didžiausi niekadėjai susirinkę? Ar, kad Nacionalinės žemės tarnybos žemėtvarkininkai čia jau seniai su sąžine atsisveikinę?
	O
D.N.	– Žmonės, turėję žemės didmiesčiuose ar kurortuose, nesutinka jos persikelti kitur, imti pinigais ar akcijomis?
K.S.	– Būtent, kad nesutinka. Daug kas norėtų pinigais, tačiau sako, kad siūloma per maža suma. Aš tikslių skaičių nežinau, tačiau Kaune būtų apie 3,5 tūkst. žmonių, kuriems neatkurta nuosavybė, o Vilniuje – apie 5 tūkst.
R.M.	– O ar gali sutikti? Jūs sutiktumėte iš savo, jei neklystu, gimtosios Garliavos keltis į Pabradę ar Akmenę? „Sako“, kad per maža suma? Tai gal galėtumėte man paskolinti, kad ir pusvalandžiui 1 mln. litų? Tikrai viešai pasižadu skolą grąžinti sutartu laiku. Tik vietoje milijono atiduosiu 5000 lt. Jums gi neatrodys, kad tai labai negerai. Tikriausiai susiprasite, kad kartais reikia ir šiokių tokių nuolaidų padaryti.
	O

D.N.	– Kiek valstybės siūloma žemės kaina skiriasi nuo rinkos vertės?
K.S.	– Labai daug skiriasi. Miestuose – nuo 20 iki 100 kartų. Ir kaimuose smarkiai skiriasi nuo rinkos vertės. Anksčiau beveik nesiskirdavo, bet pastaruoju metu ir kaimuose žemė brango, o valstybės kainos apskaičiavimo metodika nesikeitė. Ypač kaimuose aplink didžiuosius miestus skirtumas didelis.
R.M.	– Jūs teigiate, kad atlyginimas pinigais nuo 20 iki 100 kartų mažesnis už rinkos kainą? Aš jau esu paskaičiavęs ir paskelbęs tiek internete, tiek savo atvirame laiške premjerui A.Kubiliui, kad mano asmeniniu atveju siūlomas atlyginimas yra mažesnis virš 200 kartų! Tiek to, neaptarinėkime kiek šimtų kartų mažesnę kompensaciją siūlote. Pakalbėkime apie Konstitucijos imperatyvų reikalavimą, kad valstybė [jos institucijų asmenyje], turi būti vienodai lygi visiems savo piliečiams. Tai kaip gi gali būti, kad kai kam atlyginama tik 20, o kai kam net 100 kartų mažiau? Kame čia Konstitucijos laikymasis? Ar kolegės I.Šimonytės gerai apmokami pavaldiniai prarado gebėjimą gerai skaičiuoti?
	O

D.N.	– Dar 2007-ųjų pabaigoje tuometinis premjeras Gediminas Kirkilas žadėjo, kad žemės reforma bus baigta dar 2008-aisiais. Ar bus kada nors reformos pabaiga?
K.S.	– Matote, 2008-ieji buvo rinkimų metai, todėl ir žadėjo tokius dalykus. Rinkiminiai pažadai. Mes to niekada nežadėsime, nes tokie pažadai yra nerealūs.
R.M.	– Jei apsiriksiu, pataisykite mane: o ar čia ne rinkiminė kompanija daryti tarsi viešą atgailą ir klaidinti visuomenę teisingumo atstatymo neįmanomumu? Ar šiandiena, besibaigiant kadencijai, jūs nemanote, kad paprasčiausiai nesugebėjote deramai dirbti prabėgusius ketverius metus? O gal manote, kad jei nesugebėjote jūs, tai to niekada nebesugebėtų ir niekas kitas jūsų poste? Gi ne atskirti piliečiai Lietuvoje turi teisę ir, tuo labiau – pareigą inicijuoti įstatymų pataisas, kurios užtikrintų Konstitucijoje įtvirtintą teisingumą, o būtent ministrai ir jų „svitos“. O aptariamas klausimas kaip tik Žemės ūkio ministerijos kompetencijoje. Ir jei matėte, kad netinkamai išlankstytas mūsų savivaldos įstatymas, kuris tapęs kliūtimi nuosavybės deramam grąžinimui, tai ar padarėte ką nors, kad ŽŪ ministerija nebūtų savivaldybių „įkaite“? Čia negaliu susilaikyti  ir nepaklausęs: gal jūs, suvokęs savo gabumų stygių, naujuose rinkimuose nebesibolatiruosite?
	O
D.N.	– Kad reforma pasistūmėtų didmiesčiuose, reikia pinigų, bet valstybė jų neturi. Kokius siūlysite būdus paspartinti žemės reformą?
K.S.	– Ir toliau bus atsiskaitoma pinigais, o jei atsiras kažkur laisvos žemės – siūlysime natūra.
R.M.	– Atsiras… Laisvos žemės miestuose yra pakankamai, žemė negali atsirasti arba išnykti. Tą, berods dar rusų Lomonosovas yra įrodęs savo teoremomis. Vilniuje, jei apsirinku – pataisykite – regis arti 600 ha laisvos žemės. Kas valdo Lietuvą, jei ministras negali tinkamai įvertinti esamos situacijos ir pradėti tą žemę skubiai dalinti? Tiek Vilniuje ar Kaune, tiek kituose miestuose stovi dideli daugiaaukščių masyvai. Tarybiniai projektuotojai, neturėjo pareigos taupyti žemę, todėl tarp daugiaaukščių pastatų numatė milžiniškus atstumus. Tie, kas suinteresuoti nuosavybės neatstatymu, galimai bambėtų, kad skiriant neatlygintinai tuo didžiulius tuščius, niekieno nenaudojamus plotus, būtų sunaikinama žalieji plotai. Tačiau Jūs, ministre, negalite nesuvokti, kad piliečiai, statantys sau gyvenamą namą, niekada neapsiriboja asfaltuotu kiemu: ypač naujakuriai visada skuba apsiželdinti savo teritorijas, vėliau jas kruopščiai prižiūri. Tai kaip jūsų manymu žmonėms gražiau žvelgti  per langą: į metų metais nenušienautas pievas ir krūmų brūzgynus ar į dailiai tvarkomą privataus savininko kiemą?
	O
D.N.	– Žmonės skundžiasi, kad kai kurios miestų savivaldybės ir laisvą žemę linkusios pasilaikyti sau: geriau tegul apauga krūmokšniais, bet savininkams negrąžina. Ar tai tiesa?
K.S.	– Tikrai yra tokių savivaldybių, kurios laisvos žemės neatiduoda į fondą. Tos laisvos žemės yra ir tame pačiame Vilniuje, ir Kaune. Net šalia miestų centrų yra laisvos nenaudojamos žemės, bet savivaldybės labai vangiai ją perveda į valstybės fondą.
R.M.	– Su tuo sutinku pilnai. Bet ir vėl gi – o koks Jūsų realus indėlis per prabėgusią kadenciją į tai, kad savivaldybės taip nesielgtų? Ar bandėte inicijuoti įstatymo pataisas? Juk vieša paslaptis, kad Lietuvoje tikra savivalda net nekvepia. Turime paralyžuotą savivaldą, kuri retai kada tenkina gyventojų poreikius. Tad ar reikia bijoti čia ką nors keisti? Sugriuvus TSRS, kaip deklaruojama visais valstybės lygmenimis, Lietuva eina demokratijos keliu. Tai kur gi ta demokratija, jei net ministras nekovoja už savo kompetencijos klausimų sprendimą?

1 2 Ministro kadenciją baigiantis konservatorius K.Starkevičius

SKIRTUMAS. Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius atskleidė, kad valstybė už negrąžintą žemę jos savininkams siūlo iki 100 kartų mažesnę sumą, nei turtas kainuoja rinkoje. Viktoro Purio nuotr.

Faktai [iš dienraščio „Respublika“]: Nuo žemės reformos pradžios 1991 m. iki šių metų pradžios iš viso pateikta 731,38 tūkst. piliečių prašymų šalies kaimo vietovėse atkurti nuosavybės teises į 4,02 mln. hektarų žemės. Žemės grąžinimas šalies rajonų savivaldybių teritorijose, išskyrus atskiras priemiestines teritorijas, artėja prie pabaigos, nes jau priimta sprendimų atkurti nuosavybės teises į 3,96 mln. hektarų žemės, miško ir vandens telkinių. Tai sudaro 98,46 proc. piliečių prašymuose nurodyto turėto žemės ploto. Šių metų pradžios duomenimis, nuosavybės teisės į žemę kaimo vietovėse dar neatkurtos 26,1 tūkst. piliečių, tačiau 11,1 tūkst. piliečių grąžintinos žemės sklypai jau suprojektuoti, patvirtinti žemės reformos žemėtvarkos projektuose ir vyksta šių projektų įgyvendinimo darbai.Iki šių metų pradžios atkurti nuosavybės teises į 39,2 tūkst. hektarų žemės miestams iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtose teritorijose yra pateikti 51,5 tūkst. piliečių prašymų. Nuosavybės teisės į miestuose turėtą žemę atkurtos į 28,7 tūkst. hektarų, tai yra į 73,2 proc. piliečių prašymuose nurodyto ploto. Miestuose lieka atkurti nuosavybės teises į 10 tūkst. hektarų žemės. Vilniuje nuosavybės teisė atkurta vos į 32,3 proc. prašymuose nurodyto ploto, Kaune – į 58,2 proc., Panevėžyje – į 46,6 proc., Birštone – į 61,4 proc., Palangoje – į 52,9 proc. Kituose miestuose situacija kur kas geresnė. Parengta pagal dienraštį “Respublika“ From: Cia mano laiskas [mailto:reromaka@mail.ru] Sent: Tuesday, October 11, 2011 2:56 PM To: Valstybės turto fondas info@vtf.lt Subject: Paklausimas del atlyginimo uz zeme Laba diena, aš iki šios dienos nesu atgavęs nuosavybes už TSRS nacionalizuota žemę. Kaip žinia, įstatymas dėl nuosavybės atstatymo <…>, vienu iš savo punktu numato, kad kompensuojama gali buti vertybiniais popieriais. Plungės žemėtvarkos darbuotojai man teigia, kad akcijas aš galėčiau gauti LR Turto fonde. Noriu pasitikslinti ar si informacija nėra klaidinanti ir jei tikrai Turto fondas kompensuoja savininkams už jų turėtas žemes, tai kokia forma tai butu daroma. Pagarbiai, Romualdas Matelis, gyv. Xxxxxxxx reromaka@mail.ru, 2011-10-11 d. ================================================================================ Paklausimas del atlyginimo uz zeme От кого: “VINCIUNIENE, Irena“ <I.Vinciuniene@vtf.lt> Кому: “‘reromaka@mail.ru'“ <reromaka@mail.ru> Копии: “OVERLINGAS, Stasys“ <S.Overlingas@vtf.lt>, “GURSKIENE, Renata“ <Info@vtf.lt> Переадресовано от: 12 октября 2011, 14:46 1 файл важное Laba diena, Valstybės turto fondas nuo 2003 m. vykdė atlyginą valstybei priklausančiomis akcijomis už valstybės išperkamą žemę. Per šį laiką akcijomis buvo atlyginta 11,5 tūkst. piliečių. Šiuo metu visos atlyginimui skirtos akcijos jau yra perduotos piliečiams. Jei atlyginimui už valstybės išperkamą žemę dar bus skirta papildomai akcijų, atlyginimas akcijomis galės būti tęsiamas toliau. Dėl informacijos apie atlyginimą akcijomis Jūs galite kreiptis į Valstybės turto fondą šiais tel.: 85 2684921, 2684923 Pagarbiai Valstybės turto fondo Privatizavimo skyriaus viršininko pavaduotoja Irena Vinciūnienė , tel. 852684925

R.Matelis: Teisėjų etikos ir drausmės komisija jau nusprendė. Atostogauti… Gi vasara

Teisinėje ar Teisminėje valstybėje gyvename? – klausimas man nenaujas. Ilgokai vien tik stebėdamas aplink mane vykstantį gyvenimą ir negalėdamas prieiti jokios konkrečios išvados, pabandžiau to pasiteirauti pas premjerą Andrių Kubilių. Nepavyko, – mano klausimas šio iškilaus Konservatorių lyderio nesudomino, tad jis man nieko taip ir neatsakė. Tada, praeitų metų spalio mėnesį nutariau pasikonsultuoti su internetine visuomene. Taip atsirado mano straipsnelis “Ar Lietuva – TeisMinė valstybė?“. Deja, tauta taip pat, ko blogo, nežinojo atsakymo į šį klausimą, todėl komentaruose liko tuštuma. Tiesa, šį straipsnį perskaitė pakankamai daug žmonių, todėl keleto pasamprotavimų sulaukiau į asmeninį paštą, Delfi blog’ą ir Netlog’ą. Bet rimtesnių išvadų nebūta. Gyvenimas paliko visa tai susigaudyti pačiam. Ir netgi sugriežtino sąlygas: “Daryk viską pats, savo rankomis, tada ir kitiems galėsi paaiškinti jau vos ne kvalifikuotai“.  Tad šiandiena tai ir bandau vykdyti…

Alinanti kova dėl teisingo nuosavybės teisių į okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę atstatymo, pas mane jau įsisenėjęs skaudulys. Ilgą laiką jaunatviškai naiviai buvau įsitikinęs, kad visos kalbos apie neteisingus ir neobjektyvius teismus, kurias tenka išgirsti bet kur – autobuse, kavinėje, pliaže ar net per radiją, yra perdėm pagrąžintos, o jų autoriai galimai paprasčiausiai patys pritrūksta orientacijos, nemoka tinkamai teismams pateikti turimų faktų ir dėl to, galimai pralaimi iš tikro laimėtinas bylas. Kita vertus, jutau ir net žinojau, kad teismai iš tikro būna labai tendencingi, tačiau ir čia buvau linkęs galvoti, kad visas tendencijas galima nušluoti, jei esi pakankamai ryžtingas ir tvirtas. Laimei šios savo vidinės abejonės niekada nekėliau kiek viešiau, todėl neapsijuokiau draugų ir bičiulių tarpe. Nes tokiomis abejonėmis daugeliu atvejų smarkiai klydau. Tiesa, matydamas kaip visomis prasmėmis su pagreičiu į bedugnę ritasi Lietuva, aš šiandiena manau, kad dar keletą metų anksčiau tvarkos buvo daugiau, o tokios tragedijos kaip Kedžių ir Venckų, ir jų sprendimo autokratiniai būdai, davė negeriems Temidės atstovams negerą pavyzdį, kuris dar iš vaikystės pasakų žinomas kaip “Kas stipresnis, tas ir teisesnis“. Nes, be jokių abejonių, teismų atstovai yra taip pat tik paprasti žmonės ir nuolatos savyje atlieka analizes “kas būtų jeigu būtų“. O Garliavos dirbtinai užgesinta byla, daugeliui davė ženklą – darykite kaip manote jums geriau ir jūs liksite teisūs.

Tiek to, pernelyg nesigilinsiu šiuo rašiniu į visas teorijas, nes jo tikslas – konkretaus veiksnio analizė. O tas veiksnys yra Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimas nieko nespręsti. Šių metų liepos 9 d., straipsnyje “Romualdas Matelis: Koks bus Teisėjų etikos Komisijos sprendimas?“ aš pakankamai išsamiai aprašiau savo skundą ir įdėjau jo kopiją. Turintys laiko ir kantrybės, jei dar neskaitę jo, galite paspausti ant išryškinto pavadinimo ir susipažinti su skųsta situacija. Kol kas įdedu tik komisijos atsakymo kopiją iš kurios mielas mano svetys galės susidaryti savo nepriklausomą nuomonę, o komentarus, kaip aš matau Lietuvos piliečio galimybę kovoti už teisingumą teisinėmis priemonėmis aš aprašysiu kažkurią kitą dieną. Tad šioje vietoje

Teisėjų etikos komisija nesvarsčiusi mano, kad… [1 lapas]

Teisėjų etikos komisija nesvarsčiusi mano, kad… [2 lapas]

kol kas dedu trafaretinį užrašą –

BUS DAUGIAU.

Kiti pastebėjimai apie Lietuvos teismų savivaldą
Iš advokato Vido VILKO asmeninės svetainės	Teisėjų Etikos ir drausmes komisijos posėdžio protokolo IŠTRAUKA
Iš Teisingumas.Lt Teisinės informacijos portalo	Teisėjų etikos ir drausmės komisija keturiems teisėjams drausmės bylų nekėlė

A.Matulevičius: Jie veikia rafinuotai

Nuo: Algimantas Matulevicius <algis.matulevicius@gmail.com>

GERBIAMIEJI

Siunčiu šią žinutę jums visiems su prašymu viešinti.

Prieš mėnesį Vilniaus 3 policijos komisariate man buvo surašytas Administracinės teisės pažeidimo protokolas kuriuo man inkriminuojama atsakomybė pagal LR ATPK 188 (7) 1d. Už tai, kad po 2012m. gegužės 17d. brutalaus policijos ir kitų valstybės pareigūnų elgesio jėga ir prieš jos valią paimant mergaitę iš Klonio gatvės, mes visi spontaniškai tam reiškėme viešą protestą. Tose piliečių protesto akcijose gegužės 17, 18 ir 19 dienomis  buvo daug ir, jei esame kalti, tai kalti keli  tūkstančiai  ten dalyvavusių. Bet jie skaldo ir valdo, o  be manęs už tai kaltinimai pareikšti tik Povilui Gyliui. Dėl šio epizodo mano teismo posėdžiai turi įvykti antroje š.m. rugpjūčio mėnesio pusėje.
Tačiau tuo viskas nesibaigia. Gavau naują kvietimą atvykti 2012m. liepos 11d. 11val. į Vilniaus m. 3 policijos komisariatą ( Pylimo 52) pas tyrėją kuri man pareiškė, kad man bus užvesta dar viena byla už tuos pačius įvykius. Sutikite – tai jau panašu į organizuotą persekiojimą. Žinant, kad Lietuvoje grubiai pažeidžiamos žmogaus teisės į susirinkimų ir žodžio laisvę, pilnai galima manyti, kad esu persekiojamas už savo kalbą pasakytą mitinge Vilniuje prie LR Prezidentūros š.m. gegužės 26d. kurioje viešai įvardijau keletą labai įtakingų teisėsaugos, žiniasklaidos, bei politikos atstovų pavardžių priklausančių neteisėtai veikiančiai grupuotei viešai žinomai kaip “valstybininkų“ klanas. Jums matomai yra žinoma, kad 2007 m. man būnant  Seimo NSGK pirmininku, ši grupuotė buvo identifikuota  ir jos antikonstituciniai veikimai  prieš valstybę,  mano iniciatyva, paviešinti.  Už tai jie mane persekioja jau eilę metų. Praeitais metais buvo užpulta mano sodyba, sumuštas sūnus, o rudenį gavau grasinančias žinutes į savo telefoną. Jie veikia rafinuotai. Bijodamiesi atkreipti į save ir, ypač savo veiklą, kurią tęsia ir toliau, visuomenės dėmesį,  nekelia man bylų dėl mano pasakytos kalbos. Būdami labai įtakingi jie suranda būdų, kaip persekioti ir bauginti žmogų, kuris neturi galimybių apsiginti, nes teisėsaugą jie pilnai kontroliuoja.

Vienintelė  galimybė sutrukdyti jų kėslams – pranešti apie tai visuomenei. Tikiuosi, kad ne visi žurnalistai yra jų kontroliuojami, todėl prašau jūsų atviro ir padoraus šios situacijos nušvietimo.

Pagarbiai                                                                      Algimantas Matulevičius

Romualdas Matelis: Koks bus Teisėjų etikos Komisijos sprendimas?

Nors visada gyvenime stengiuosi išlaikyti taktą ir visuotinai priimtinas bendravimo normas ir prie to jau seniai esu pripratęs, kartais susiformuoja situacijos, kai reikia peržengti šios ramovės slenkstį. Kiek toli tai gali nuvesti, šiandiena dar negaliu prognozuoti. Vis tik viliuosi, kad tai, kas nebeleidžia toliau būti užsisklendus sąlyginėje tyloje, bus pastebėta iš karto. Ir tinkamai įvertinta. Bet kol kas tai tik viltis…

Nuosavybės į žemę  klausimai, kuriuos mano šeima, įskaitant ir tolimus gimines, sprendžia jau apie 22 metus, tarsi senas neteptas, bet laimei – tvirtas traktorius, juda pirmyn. Tik juda labai braškėdamas. Matyt taip ir turi būti, nes tepimu neužsiėmiau niekada. Jei tai iš tikro būtų koks metalinis mechanizmas, suprantama, būčiau jau seniai sutepęs. Bet moralinių tepinių nepripažinau ir, ko gero, niekada nepripažinsiu.

Tiesa, susimąstyti apie tokių nuostatų tvirtumą, man tenka. Neretai vėl ir vėl iš naujo svarstau kodėl korupcija oficialiai pasmerkta, jei ji tokia daugeliui artima? Kam  reikalingas toks „žaidimas“? Bet atsakymo nerandu. Tik pavienės spėlionės. Gal tai Darvino ar dar kažkurio gamtininko atrastoji natūraliosios atrankos sudėtinė dalis? O jei būtų viskas popieriuje, tai jau vadintųsi civilizacijos pasiekimu?

Vis tik NEsu pilnai nusivylęs teisine padėtimi Lietuvoje. Nes mozaikiškai, nors ir neproporcingai ir labai netolygiai, tačiau teismuose kartais pavyksta apginti tiesą. Yra padorių teisėjų, kurie priima sprendimus, ne pagal įtakingųjų įgeidžius, o pagal sąžinę. Nežinau, gal jie ne visada vienodai  elgiasi, bet būna ir taip, teko tai patirti. Iš dalies įsivaizduoju kaip jiems tokiais būti nelengva, suprantu kokia kaina įmanoma tokiais išlikti, tačiau ne mažiau suvokiu ir tą kitą jausmą, kuris turėtų lydėti teisėją gal net visą gyvenimą, kai jis pardavęs sąžinę korumpuotiems ar proteguotiems „kolegoms“, bent jau kartas nuo karto blaškytųsi savo veiksmų prisiminimuose. Nes tai ateina visiems, tuo esu tikras. Tik laiko klausimas kada toks bumerangas sugrįš. Būdamas nebe jaunuolis, ne kartą gyvenime stebėjau nuo savo šlovės olimpų nulipusius žmones. Dažniausiai tai būna išėjusieji į pensiją, o kartu ir netekusieji buvusių postų. Tai pavėluotai prablaivo tokius žmones: gyvenimas jau negrįžtamai besibaigiąs ir jie pasijunta nebereikalingi ir niekam neįdomūs. Dažnu atveju tokios buvusios „žvaigždės“ ir savo vaikų nesugebėjo išsiauklėti „savais“, todėl šie tik formaliai su jais retsykiais pabendrauja. Be meilės, be atjautos… Битая карта – yra toks rusiškas posakis, kas lietuviškai reiškia, kad ta korta jau praradusi savo galią, o tuo pačiu ir nors kieno nors žavesį. Ir tada šie žmonės eina pas bet ką, nes jiems nebėra prasčiokų, nebėra runkelių. Yra tik nenumaldomas troškimas su kuo nors pabendrauti. Ir net aptarti koks neteisingas pasaulis juos supa. Vėlu, deja.

Negerų teisėjų buvimą  sąlygoja ne tik sąžinė ir pagundos. Prie tokios devalvacijos ženkliai prisideda ir pati sistema, valstybė, kurioje jie turi veikti. Ir net įstatymai, kurie dažnai švelniai tariant yra keisti. Visi mes esame nuo vaikystės susiję su tam tikra aplinka, kurią vadiname gimtine. Nebūtina net gimti kuriame nors Lietuvos kampelyje – jei ilgėliau gyveni viename ar kitame miestelyje, visi netrunka tapti pažįstamais, o kai kurie ir bičiuliais. Teisėjas turi būti objektyvus, tą suprantame visi. Bet ar taip visada įmanoma? Va, jei gyveni provincijoje, o esi teisėjas, ar lengva nuteisti savo aplinkos žmogų kito, atvykėlio ar netgi visai prašalaičio naudai? Ko gero sunku. Tad kodėl įstatymai verčia, kad teismai bylas spręstų pagal atsakovo buvimo vietą? Argi blogai būtų, jei pretendentas į teisingumą galėtų iš karto rinktis bešališką teismą? Juk pralaimėjimo atveju teisiajam priklauso visos bylinėjimosi išlaidos. Tame tarpe ir kelionės. Kitaip sakant – nuostoliai kompensuojami. Na, tiek to, nepakeisiu įstatymų, tad nesiplėtosiu šia kryptimi. Grįžtu prie piktybiško nuosavybės NEatstatymo Palangoje, o gal netrukus reikės rašyti ir apie analogiškas problemas Kaune.

Ilgai ir atkakliai kovojęs už teisingą nuosavybės atstatymą į visą laisvą žemę šiame Lietuvos kurorte Klaipėdos apygardos administraciniame teisme, pagaliau pasiekiau pergalę. Tačiau su ja nenorėjo sutikti kai kurie Palangos valdininkai. Neabejojau, kad nebetekę vilties man pažerti tik kelis trupinius iš viso priklausančio kepalo, jie sąmoningai ėmėsi viską vilkinti. Tačiau tada dar nežinojau, kad tai sąlygoje ne vien nesveikos ambicijos, bet ir paslėptas interesas. Dabar jau žinau, bet kol kas nerašysiu. Palauksiu kol visus tuos klausimus išnagrinės teismai. O tada, 2009 metų vasarą, neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik laukti, kad mano laimėjimą patvirtintų Vyriausias administracinis teismas. Ir jis tai padarė: žemai lenkiuosi prieš teisėjus A.Bakavecką, L.Baltrūnaitę ir A.Sutkevičių, nes jie, be mažiausio poveikio iš šalies, priėmė teisingą sprendimą. Palangos savivaldybės atstovė Daiva Zubytė į teismą net neatvyko: argi galėčiau tokią poziciją vertinti kitaip nei sąmoningą vilkinimą? Nes visiems tuo metu buvo žinoma – vyriausiame teisme eilės ne trumpesnės nei metams laiko. Tiek to… savivaldybė išnaudojo įstatymais leistą vilkinimą. Tačiau toliau viskas turėtų normalizuotis, o teismo sprendimas vykdomas.

Patikėjote tokiu scenarijum? Tada jūs dar naivesni už mane. Nuo to laiko, kai teismo sprendimas įsiteisėjo, praėjo jau virš dviejų metų… Nuo to laiko jau priimta dar apie 50 teismų nutarčių ir sprendimų, bet Palanga, jos savivaldybės administracijos vadovų asmenyje, viską vilkina ir šiandiena. Neaprašinėsiu viską detaliai, taip tapčiau tranu, čiulpiančiu savo skaitytojo laiką, o visas aprašymas iš manęs atimtų dar bent dvi paras. Teisės paslapčių galima mokytis universitetuose arba kolegijose, bet ne menkesnė patirtis ir praktikoje įgyjama. Dar prieš du metus kreipiausi į Palangos antstolę, kuri, regis, energingai ir ryžtingai ėmėsi darbo. Ji kreipėsi į Palangos teismą su prašymu paskirti baudą Palangos savivaldybės administracijos direktoriui už teismo sprendimo nevykdymą… Pirmasis posėdis, pagaliau paskyręs nuobaudą direktoriui V.Kuznecovui, įvyko 2011 metų liepos 5 dieną, t.y. praėjus jau 14 mėnesių nuo tos dienos, kai sprendimas turėjo būti įvykdytas. Kiekvienas tai gali vertinti savaip, tačiau paskirtoji bauda – tik 200 litų ir tik po to, kai kadencijai pasibaigus V.Kuznecovas jau nebebuvo direktoriumi, man regis sako daug ką. Tuo labiau įvertinant, kad Palangos teisėjos „užmiršo“ apie šią baudą informuoti savivaldybę… Na tiek to, gal gi prasidės jau nuosavybės atstatymas… Bet ne, visi atsakingieji savivaldybės asmenys ir toliau lyg niekur nieko „snūduriavo“, gal todėl, kad vasara, aplink vien poilsiautojai? Leiskite nusijuokti, pasibaigė ta vasara, bet ir kiti sezonai neatnešė nieko naujo. Juk 200 litų už kažkam sugadintus gyvenimo metus visai smulkmė…

Bet antstolė nesnūduriavo ir jau 2011 metų rugpjūčio mėnesį kreipėsi su nauju prašymu skirti antrą baudą į Palangos teismą. Antroji bauda buvo vos didesnė ir vėl akivaizdžiai neadekvati prabėgusiam laikui. 600 litų, kurie Palangos savivaldybei pasirodė vis tik per dideli ir jie šį nutarimą apskundė Klaipėdos apygardos teismui. Net nespėliosiu kodėl ir kaip į šią nuobaudą žvelgė teisėjas Žydrūnas BERTAŠIUS, tačiau jo sprendimas panaikinti baudą buvo gal net provokacinis: gal gi Matelis apskųs jį apeliacinės instancijos teismui, o taip jis, galimai praras dar apie metus laiko. Neskundžiau, nes mano tikslas kuo skubiau atgauti paveldimą nuosavybę, o ne bylinėtis. Tačiau šiandiena nei nežinau ar laimėjau ką nors, nes Palangos apylinkės teisėja Liucija Paulauskaitė nebeskubėjo ir net nebenorėjo dar kartą grįžti prie šių klausimų: per visą žiemą, matyt, įtemptai mąsčiusi, pavasarį, šių metų kovo 3 dieną priėmė itin keistą nutartį – sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Klaipėdos apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėta kita mano nuosavybės byla. Tarsi Palangos teismas tiesiog nepajėgus suvokti ar senas Klaipėdos administracinio teismo sprendimas jau įvykdytas ar dar ne. Vis tik, mano prašymu ir šiek tiek pasikeitus aplinkybėms, prie šios bylos sugrįžta ir gegužės 22 dieną priimta dar „saliamoniškesnė“ nutartis – baudos nebeskirti visai. Tai kas, kad jau 26 mėnesiai teismo sprendimas neįvykdytas? Kas tas Matelis iš Kauno? Kur kas svarbiau geri santykiai su savo miesto valdžia. Ko gero, tokios mintys sukosi teisėjos galvoje, nes net teismo posėdžio metu man akcentuojant, kad savivaldybės nusikalstamo vilkinimo pasekmėje jau du paveldėtojai, mano Tėvai nebesulaukė teisingumo, Liucija Paulauskaitė netikėtai mane nutraukė ir pareikalavo gerbti teismą. Tarsi tiesos sakymas posėdžio metu būtų jam didelė nepagarba… Gi aš manau, kad toks teismo sprendimas pats savaime parodė nepagarbą kito teismo įsiteisėjusiam sprendimui…

Šiuo raštu, be kita ko, noriu labai padėkoti keletui klaipėdiečių, kurie parodė susidomėjimą nuosavybės klausimais ir atvyko prie teismo [žr. nuotraukose], deja, nebuvo įleisti stebėti teismo posėdžio…

Esant tokioms aplinkybėms man nebeliko nieko kito, kaip tokį elgesį apskųsti Lietuvos Teisėjų etikos Komisijai. Koks bus jos sprendimas, tikiuosi, netrukus sužinosime…

Gegužės 17 diena, prieš Palangos teismo posėdį

Žemiau perspausdinu šį skundą.

PRAŠYMAS [SKUNDAS]I. Prašyme naudojami trumpiniaiKlaipėdos Apygardos administracinis teismas – „KlAAT“,Klaipėdos Administracinis teismas –„KlAT“ Lietuvos Vyriausiasis administracinis Teismas –  „LVAT“ Palangos miesto apylinkės teismas – „Palangos teismas“ Palangos m. savivaldybės administracija – „Palangos administracija“ arba ir „PSA“ Nutartis arba sprendimas – „Procesinis sprendimas“ arba ir „PS“ II. Faktinės aplinkybės, susijusios su abejone teisėjų bešališkumu 1. 2009 m. balandžio 23 d. Klaipėdos Apygardos administracinis teismas iš dalies patenkino mano skundą ir priėmė Procesinį sprendimą: “<…> Įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administraciją, ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Palangos miesto žemėtvarkos skyriui pateikti informaciją kartografinėje medžiagoje apie visą laisvą [neužstatytą] Jono ir Pranės Norkų turėtą žemę”. Palangos m. Savivaldybės administracija su nutartimi nesutiko ir apskundė ją Lietuvos Vyriausiajam administraciniam Teismui. 2. 2010 m. balandžio 19 d. LVAT priėmė PS, kuriuo paliko galioti KlAAT PS nepakeistu. Teismo nutartis įsiteisėjo, tačiau Palangos administracija Teismų procesinius sprendimus ignoravo ir faktiškai jų nevykdė: 2010 m. birželio 30 d. PSA direktorius išleido imitacinį įsakymą Nr. A1-481, kuris buvo žodis į žodį perrašytas ir teismų jau vertintas kaip neteisingas 2007 m. birželio 11 d. PSA direktoriaus įsakymo Nr. A1-489 kopija, tekste teįterpiant žodžius „vykdant Klaipėdos apygardos administracinio teismo nutartį“. 3. 2010 m. rugpjūčio 13 d. KlAAT man išduotas Vykdomasis raštas, kurį aš pateikiau Palangos antstolei Redai Vizgaudienei, o ši kreipėsi į PSA su reikalavimu vykdyti teismo sprendimą. PSA tinkamai nereagavo į antstolės reikalavimą, o pabandė apkaltinti ją viršijant savo įgaliojimus. Tokiu būdu Palangos teismui 2010 m. spalio 19 d. buvo paduotas skundas prieš antstolę R.Vizgaudienę. Palangos teismas 2010-10-21 d. atsisakė priimti PSA skundą, todėl ši PS Palangos administracija apskundė Klaipėdos apygardos teismui, kuris 2011 m. sausio 26 d. išnagrinėjo skundą ir priėmė PS panaikinti Palangos teismo nutartį ir skundą grąžinti Palangos teismui nagrinėti iš esmės. 4. 2010 m. lapkričio 10 d. antstolė R.Vizgaudienė [savo ruožtu] kreipėsi į Palangos teismą su prašymu dėl teismo sprendimo neįvykdymo klausimo išsprendimo ir skirti PSA direktoriui piniginę baudą. Palangos teismas [teisėja E.Žakevičiūtė] 2011 m.  vasario 11 d. skundą atmetė, todėl aš šį PS apskundžiau KlAT, kuris [teisėjų kolegijos pirmininkė E.Morkūnienė] 2011 m. gegužės 19 d. išnagrinėjo mano skundą ir įpareigojo Palangos teismą nagrinėti antstolės pateiktą skundą iš naujo. 5. 2011 m. liepos 5 d. Palangos teismas [teisėja D.Jakštienė] išnagrinėjo antstolės skundą pakartotinai ir priėmė nutartį skirti Palangos administracijos direktoriui [jau tuo metu nebedirbusiam šiose pareigose] 200.00 lt. baudą. Apie paskirtą baudą Palangos teismas, deja, „pamiršo“ informuoti PSA. 6. 2011 m.  rugpjūčio 12 d., PSA ir toliau nevykdant teismų PS, antstolė R.Vizgaudienė kreipėsi į Palangos teismą su nauju prašymu paskirti Palangos administracijos direktoriui naują baudą už tolesnį KlAAT PS nevykdymą. 7. 2011 m. rugpjūčio 24 d. Palangos teismas [teisėja D.Jakštienė] priėmė PS – skirti antrą baudą PSA direktoriui, sumoje 600 lt. PSA šį sprendimą apskundė KlAT. 8. 2011 m. lapkričio 3 d. KlAT [teisėjas Ž.Bertašius] priėmė PS panaikinti Palangos teismo sprendimą ir grąžinti jį atgal į Palangą nagrinėti iš naujo. 9. 2011 m.  gruodžio 14 d. Palangos teismas [teisėja L.Paulauskaitė] iš naujo nagrinėjo šią bylą. Posėdis pradėtas ryte, 11:45 val., bet po 10 min. teisėja L.Paulauskaitė netikėtai paskelbė 2,5 valandos pertrauką ir išėjo iš salės. Pertraukos metu, ne mažiau netikėtai, PSA teisininkas V.Korsakas man primygtinai ėmė siūlyti sudaryti Taikos sutartį, prašė sutikti su jo prašymu teismui bylos nagrinėjimą atkelti trims savaitėms. Po 2,5 valandos, tęsiant teismo posėdį, PSA atstovo paprašytas teismas bylos nagrinėjimą nukėlė į 2012 m. sausio 19 d. 10. 2012 m. sausio 18 d., iki tol nesulaukęs PSA Taikos sutarties projekto, Palangos teismą [teisėją L.Paulauskaitę] telefonu ir elektroniniu paštu informavau, kad teisininkas, man paskambinus jam, informavo, jog sausio 19 d. bus Vilniuje ir net nežino ar kas nors teisme atstovaus PSA, o įsipareigojimo teismui – sutarties nėra paruošęs ir jos nebus. Prašiau teismo šios bylos nagrinėjimą nukelti į kitą artimiausią datą, nes mano kelionė, nesant sutarties projektui ir nedalyvaujant PSA atstovui būtų greičiausiai beprasmė, o byla būtų atidėta. Teismas sutiko su tokiu mano situacijos vertinimu ir paskyrė naują posėdžio datą – vasario 15 d. 11. 2012 m. vasario 15 d. Palangos teisme vyko naujas posėdis [teisėja L.Paulauskaitė], kurio nutartis paskelbta 2012-03-06 d., o šiuo PS nutarta šią civilinę bylą sustabdyti iki bus išnagrinėtas mano skundas Klaipėdos apygardos administraciniame teisme dėl PSA 2012 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. A1-30, kuris netikėtai atsirado man laukiant žadėtos Taikos sutarties. 12. 2012 m. kovo 5 d. PSA direktorė parašė naują įsakymą Nr. 174, kuriuo pati, nelaukdama KlAAT sprendimo, panaikino savo sausio 13 d. įsakymą. Esant tokioms aplinkybėms aš atsiėmiau savo skundą iš KlAAT, kaip nebelikus skundžiamo subjekto, o 2012 m. balandžio 7 d. paprašiau Palangos teismo pirmininkės D.Jakštienės atnaujinti bylos dėl baudos Palangos administracijos direktoriui, nagrinėjimą. 13. 2012 m. gegužės 17 d. Palangos teisme įvyko naujas teismo posėdis, kuriam teismas buvo nepasiruošęs: salėje, kur turėjo vykti bylos nagrinėjimas, buvo užimta, o teisėja L.Paulauskaitė, praėjus 20 minučių bylai skirto laiko, man ir antstolei R.Vizgaudienei nurodė eiti į jos kabinetą. Bylos svarstyme neleista dalyvauti keletui stebėti posėdžio atvykusių visuomenininkų. Posėdžio PS paskelbimas nurodytas 2012-05-22 d. Šio procesinio dokumento nesu gavęs iki šios dienos, todėl, nežinodamas teismo motyvų, negaliu jo deramai apskųsti. 14. 2012 m. gegužės 23 d., paskambinęs telefonu Palangos teismo sekretorei, sužinojau, kad antstolės prašymas paskirti antrą baudą PSA direktoriui atmestas, o nutarimas man išsiųstas paštu. Dar po dviejų dienų nesulaukęs šios siuntos, skambinau pakartotinai, tačiau sekretoriato darbuotoja pakartojo tą patį – PS man išsiųstas Neregistruotu (?) laišku. 15. 2012 m. gegužės 30 d., nesulaukęs minimos nutarties ir nenorėdamas praleisti apskundimo termino, išsiunčiau apeliacinį skundą [be motyvų] į KlAT, kuriuo apskundžiau Palangos teismo 2012-05-22 d. PS. 16. 2012 m. birželio 5 d. KlAT [teisėja R.Zubernienė] priėmė nutartį atsisakyti priimti mano atskirąjį skundą dėl Palangos teismo 2012-05-22 d. nutarties ir man skundą grąžino, paaiškinant, kad atskirąjį skundą galiu teikti tik per Palangos teismą ir turiu prašyti Palangos teismo atnaujinti skundo padavimo terminą. 17. 2012 m. birželio 14 d. Palangos Teismas [teisėja D.Jakštienė] priėmė nutartį, kuria atsisakė priimti mano atskirąjį skundą dėl praleisto termino ir grąžinti jį man. 18. 2012 m. birželio 26 d. Palangos teismas [teisėja L.Paulauskaitė] priėmė nutartį atnaujinti terminą dėl 2012-05-22 d. nutarties skundui paduoti ir skundą priimti. 19. 2012 m. liepos 2 d. aš dar vis nesu gavęs Palangos teismo gegužės 22 d. nutarties.  III. Situacijos chronologinis aprašymas Šiuo skundu noriu atkreipti LR Teisėjų etikos komisijos ir Teisėjų tarybos dėmesį į Palangos miesto apylinkės teismo teisėjos Liucijos Paulauskaitės ir iš dalies, teisėjos Dianos Jakštienės veiksmus, sprendžiant su mano nuosavybės atstatymu Palangoje susijusias bylas, kurie, galimai, pažeidžia mano teisėtus interesus ir lūkesčius į bešališką teismą. Rašydamas šį raštą viliuosi, kad Teisėjų etikos komisija objektyviai nustatys ir kritiškai įvertins Palangos teisme įsigalėjusią tvarką, kuria, galimai proteguojami, Palangos savivaldybės administracijos vadovų neteisėti veiksmai, o pats teismas, pamindamas visuotinai žinomas Teisinės valstybės principus, savo veiksmais nuvertina kitų teismų sprendimus, taip sudarydamas sąlygas valdininkams [ir, galimai – politikams] pažeidinėti Konstituciją, nevykdyti LR galiojančių įstatymų ir žeminti teismų, kaip teisingumo garantų šalyje, autoritetą, o visuomenei didina nepasitikėjimą teismų priimamais sprendimais. Bendram Garbios Etikos komisijos situacijos suvokimui, aukščiau esančias FAKTINES APLINKYBES išdėsčiau pilnai, nors ne visos jos tiesiogiai susijusios su mano šiuo skundu. Noriu paaiškinti, kad aplinkybės, verčiančios mane ne tik jausti, bet ir manyti, kad paminėtos Palangos teisėjos nėra bešališkos nurodytose bylose, prasidėjo tik nuo tada, kai į Palangos administraciją ir kiek vėliau į Palangos teismą, mano prašymu, gindama mano Klaipėdos apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiu sprendimu įtvirtintą interesą kreipėsi Palangos antstolė R.Vizgaudienė. Palangos administracija, nenorėdama vykdyti įsigaliojusio Klaipėdos administracinio teismo sprendimo, 2010 m. birželio 30 d. parašė naują, susijusį su mano nuosavybės atstatymu, imitacinį įsakymą. Kad naujasis, PSA direktoriaus įsakymas yra tik apsimestinis, nesunkiai galėjo įsitikinti ne tik antstolė, bet ir teisinio išsilavinimo neturintis asmuo: įsakymas parašytas, matyt, paskubomis, todėl jis nurašytas žodis į žodį toks pats kaip ir senasis, išleistas dar 2007 m. birželio 11 d., kurį iš esmės buvau apskundęs Klaipėdos apygardos administraciniam teismui ir kurio netinkamumą pripažino Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, palikdamas galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistu. Naujame įsakyme PSA tik įterpė žodžius „Vykdydamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą“, o visi kiti žodžiai, įskaitant net kablelius ir taškus, palikti nepakeisti. Antstolės reikalavimą vykdyti teismo sprendimą Palangos savivaldybė sutiko priešiškai ir suskubo paduoti prieš ją skundą į Palangos teismą, kuriame teigė, kad antstolė Reda Vizgaudienė neturi teisės tikrinti jų imitacinio įsakymo teisingumo. Palangos apylinkės teismas atsisakė priimti šį skundą: apie tai buvau informuotas telefonu ir tai, tuo metu mane labai pradžiugino, nes teikė viltį į teisingą bylos baigtį. Netrukus mane pasiekė kita žinia, kad PSA tokį sprendimą apskundė Klaipėdos apygardos teismui. Nors tuo metu ir tikėjau, kad Palangos teismas jau pirmomis dienomis pasirodė principingas, nutariau tuo įsitikinti iki galo, todėl nuvažiavau į Klaipėdos apygardos teismą susipažinti su skundo atmetimo motyvais ir kita bylos medžiaga. Perskaičius byloje esančius dokumentus ir sužinojus, kad šis skundas Klaipėdoje bus svarstomas tik po trijų mėnesių, man kilo jau pirmasis įtarimas, kad tai gali būti labiau vilkinimo požymių turintis veiksmas, negu sąžiningas Palangos teismo nutarimas. Toliau besigilinant į bylos medžiagą šis įtarimas tik sustiprėjo: pasirodė, kad Palangos teismas nepriėmė skundo ne dėl jo nepagrįstumo, o todėl, kad Palangos administracijos atstovo įgaliojime trūko vieno įrašo. Norint teisingai ir, galimai, per trumpiausią laiką išspręsti bylą, PSA atstovai, kurių įstaiga yra praktiškai kitoje gatvės pusėje, galėjo savo įgaliojimą pataisyti per pusvalandį, tačiau pasirinktas kitas, laiką nutolinantis kelias – skųsti sprendimą Klaipėdos teismui, matomai akivaizdžiai žinant, kad ten šis skundas savivaldybei „laimės“ dar bent tris mėnesius. Galiu ir apsirikti, bet vėliau man pasirodė, kad tokia įvykių eiga galėjo būti aptarta ir su Palangos teismu. Tuo labiau, kad KlAT, savo  2011 m. sausio 26 d. priimtu PS nustatė, kad ginčijamas įgaliojimas yra pakankamas, todėl byla grąžinta Palangos teismui nagrinėti iš naujo… Vėliau, Palangos teismas, savivaldybės skundą nagrinėjęs iš naujo, jį atmetė, nes nebuvo jokios galimybės pripažinti, kad antstolė neturi teisės suvokti, kad naujasis įsakymas yra senojo, teismo jau paneigto įsakymo, paprasčiausia kopija. Tuo tarpu Anstolės skundą Palangos teismui prieš PSA, Palangos teismas atmetė ir tik man, kaip suinteresuotam asmeniui šį PS apskundus KlAT, Apygardos teismas jį grąžino Palangos teismui nagrinėti iš naujo. Tik po šio, ir vėl laiką susiurbusio veiksmo Palangos apylinkės teismas priėmė PS – skirti 200 lt. baudą PSA direktoriui V.Kuznecovui. Gal tik sutapimas, tačiau bauda direktoriui buvo paskirta būtent tada, kai jau praėjo nauji rinkimai į vietines tarybas, o su jais savo kadenciją jau buvo pabaigęs ir tuometinis PSA direktorius, o jo vietoje jau dirbo nauja direktorė A.Kilijonienė, kuri, deja, tęsia savo pirmtako blogą tradiciją – mano įsitikinimu – piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Tačiau ta aplinkybė, kuri paaiškėjo jau gerokai po šio, seniai įsiteisėjusio PS, aš laikau kaip sąmoningą aplinkybę: Palangos teismas „pamiršo“ apie priimtą sprendimą informuoti Palangos miesto savivaldybės administraciją. O tai vėliau sąlygojo Klaipėdos apygardos teismo teisėjo Ž.Bertašiaus PS – patenkinti PSA skundą dėl antrosios baudos, sumoje 600 lt direktorei paskyrimo ir grąžinti bylą Palangos teismui nagrinėti iš naujo. Noriu atkreipti Jūsų dėmesį, kad nuo pirminio antrosios baudos paskyrimo jau praėjo beveik metai laiko, o įsiteisėjusio sprendimo nėra iki šiol. Ir nėra dėl Palangos teismo daromų „klaidų“, kurios akivaizdžiai skatina PSA vadovybę nereaguoti į teismų priimamus sprendimus, juos ignoruoti ir, kaip paskutiniais mėnesiais man ėmė aiškėti, tai daryti ne atsitiktinai ir ne iš tingumo, o aiškiai siekiant nuslėpti kur kas didesnius įstatymų pažeidimus ir ignoravimus, kurie, tikiuosi, ateityje gali būti teismų pripažinti kaip nusikalstami. Kad teisėja Liucija Paulauskaitė nėra objektyvi šioje byloje, akivaizdžiai man ėmė aiškėti paskutiniaisiais mėnesiais. Tačiau kartkartėmis įsiterpiantys kadenciją baigiančios teismo pirmininkės D.Jakštienės veiksmai ir rolė šioje bylinėjimosi  dalyje kelia ne mažiau abejonių. Mane yra pasiekę internetinių piliečių pranešimai-patarimai reikalauti viso Palangos teismo nusišalinimo, nes, šių šaltinių duomenimis, Palangos administracijos naujasis teisininkas Vytautas Korsakas yra buvęs šių teisėjų kolega, t.y. prieš keletą metų yra dirbęs Palangos teisme kartu su L.Paulauskaite ir D.Jakštiene. Tačiau aš nesivėliau į dar didesnes teisines gilumas: visų pirma nesu tikras tokių teiginių teisingumu, antra – neįžvelgiau būtinumo protestuoti net jei V.Korsakas tikrai buvęs šio teismo darbuotoju. Todėl įvardiju tai tik tarp kitko, nebent jei Etikos komisijai tai taptų įdomu ir ji pati panorėtų pasigilinti į šias aplinkybes. Vis tik, kad V.Korsakas galimai neblogas teisėjos bičiulis aš ėmiau įtarinėti po 2011 m.  gruodžio 14 d. vykusio teismo posėdžio, o tiksliau, netgi jo metu. Atvykus į teismo pastatą mane pasitiko kažkokie neįprasti p. V.Korsako ir teisėjos L.Paulauskaitės tiriantys žvilgsniai, tačiau pats keistumas prasidėjo posėdžio pradžioje: paprašius leidimo darytis garso įrašą [juos darausi visuose posėdžiuose, prieš tai gavęs teisėjo sutikimą], teisėja nerišliai ėmė klausinėti kodėl man jis reikalingas, teigė, kad ir taip teismas tą daro, bet vėliau leido. Pravedusi įžanginę įprastinę kalbą, išaiškinusi šalių pareigas ir teises, ir sutikrinusi kas dalyvauja, ji netikėtai vietoj bylos nagrinėjimo pradžios paskelbė 2,5 valandos pertrauką. Be jokių motyvų. Ir išėjo iš salės. Tuoj po to V.Korsakas priėjo prie manęs ir mįslingai ėmė klausinėti kokia mano nuomonė apie galimą Taikos sutartį. Į tai atsakiau, kad taikos sutartis, jei ji priimtina abiems pusėms, mano nuomone yra teisingas sprendimas. Tačiau jai turi būti tinkamai ir iš anksto pasiruošta. V.Korsakas netikėtai pasižadėjo per tris savaites pilnai įvykdyti vis vilkinamą teismo sprendimą ir labai atsargiai klausinėjo ar aš sutiksiu su tokiu laiku. Sutikau, nes maniau, kad tai būtų tikrai civilizuotas, nors ir nepateisinamai uždelstas klausimo sprendimas. Pasibaigus ilgai pertraukai V.Korsakas išsakė L.Paulauskaitei apie mūsų preliminarų sutarimą ir teisėja, tuo nei kiek nenustebusi paskyrė kitą datą. Ne už trijų savaičių, o dar vėliau – už mėnesio. Deja, mano tikėjimas gerais palangiškių norais buvo per naivus. Artėjant paskirtai teismo posėdžio datai, bet nesulaukęs sutartos Taikos sutarties projekto paskambinau V.Korsakui, kuris lyg niekur nieko man atsakė, kad jis jokio projekto neparuošęs, o ir net nežino ar dalyvaus kas nors iš savivaldybės teismo posėdyje, sakė: „gal ką nors direktorė atsiųs, o aš tai išvažiuoju į Vilnių“. Tapo aišku, kad taikos sutarties nebus, o visa tai buvo ir vėl eilinis laiko atitolinimas. Dabar jau galiu spėti, kad tas laikas buvo panaudotas naujam neteisingam įsakymo surašymui ir išleidimui, kuriame man skirta tik dalis laisvos [neužstatytos] mano paveldimos žemės. Esu įsitikinęs, kad teisėja L.Paulauskaitė, matydama tokią apgaulę [PSA, prašydama teismo atidėti nagrinėjimą pretekstu taikos sutarties ruošimui, tai įtvirtino oficialiu raštu, kurio kopiją išreikalavau ir sau], turėjo pritaikyti administracines drausminančias priemones. Bet į tai sureaguota labai nuolankiai… Vėliau sekusiame teismo posėdyje, iš manęs sužinojusi, kad aš naująjį PSA įsakymą jau esu apskundęs Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, teisėja L.Paulauskaitė priėmė nutartį visai sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, kol bus išspręstas naujojo įsakymo panaikinimo klausimas. Sunku vertinti tokį žingsnį kitaip, kaip oficialų ir bepriežastinį teismo nusišalinimą nuo bylos svarstymo, nes mano Klaipėdos teismui apskųstas naujasis įsakymas mažai kuo siejosi su jau seniai įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymu. Negaliu patikėti, kad teisėja neįvertino tokios aplinkybės, kad galimai pralaimėjusi šią bylą PSA naująjį PS skųs į LVAT, o šiame teisme esančios eilės pasiglemš dar metus laiko. Tačiau vėliau besikeičiančios aplinkybės [PSA pati atšaukė savo sausio mėnesio įsakymą] viską pakoregavo savaip, todėl man atsiėmus skundą iš KlAAT, bylą vėl buvo galima tęsti, todėl parašiau Palangos teismui prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą. Tai buvo padaryta, o posėdis paskirtas š.m. gegužės 17 d. Nustatytu laiku atvykus į teismą, skelbimų lentoje esančiame grafike nurodytą salę radau užimtą. Netrukus paskui mane atvyko keletas piliečių, panorusių stebėti mano žemės negrąžinimo bylą, kas labai suerzino teisėją L.Paulauskaitę. Laikas ėjo, o mes, bylos dalyviai ir stebėtojai stovėjome koridoriuje. Praėjus apie 20 minučių nuo paskirto posėdžio pradžios, teisėjos sekretorė išėjo į koridorių ir pranešė, kad laisvos salės nėra [(!), tarsi posėdis būtų iš anksto nenumatytas], todėl bylos dalyviai turi eiti į teisėjos asmeninį kabinetą, o stebėtojai įleidžiami nebus. Tokiomis aplinkybėmis teisėjos valia tesimo posėdis tapo uždaru ir net su manimi į Palangą atvykusi mano žmona į kabinetą pateko ne iš karto. Esu įsitikinęs, kad tai taip pat vienas iš Teismų įstatymo pažeidimų, padarytų teisėjos L.Paulauskaitės. Šio posėdžio metu, man sakant savo kalbą ir minint, kad dėl Palangos savivaldybės administracijos piktybinio nuosavybės atstatymo vilkinimo, teisingumo jau nebesulaukė mano abu velioniai tėvai, o ir mano sveikata jau gerokai sumenkus ir galimai siekiama mane palaužti moraliai ar net taip sulaukti paskutinio pretendento išėjimo į Anapilį, teisėja L.Paulauskaitė tai kažkodėl palaikė kaip nepagarbą teismui ir mane pertraukė reikalavimu gerbti teismą. Tik man ryžtingai patvirtinus, kad teismą gerbiu ir neturiu jokių užmačių elgtis kitaip, galėjau toliau tęsti savo kalbą [esant reikalui, šio posėdžio audioįrašą taip pat turiu]. Tokios jos nepagrįstos pastabos trikdė mano susikoncentravimą, esu įsitikinęs, kad teisėjas turėtų būti tikras, kad jo pastaba reiškiama ten, kur ji yra būtina ir teisinga. Šiame teismo posėdyje nedalyvavo joks PSA atstovas, tačiau tai nekėlė jokios nuostabos teisėjai, kas leido manyti, kad ir tokia aplinkybė jai buvo žinoma iš anksto, o PSA teisininkas jai iš anksto neabejojo savo pergale. Pasibaigus teismo posėdžiui teisėja pranešė, kad PS bus skelbiamas gegužės 22 dieną, tačiau man atvykti į paskelbimą nėra būtina, apie jį būsiu informuotas raštu. Negalėdamas būti abejingu bylos baigčiai ir norėdamas kuo greičiau sužinoti apie priimtą PS, nustatytą dieną paskambinau į Palangos teismą. Buvau informuotas, kad antstolės pareiškimas atmestas, o nutartis man išsiųsta paštu. Ją apskųsti galėsiu per 7 dienas. Nutarties nesulaukiau ne tik per visą apskundimo laiką, bet nesu jos matęs iki dabar. Kaip, beje ir nežinau kuo baigėsi į Palangos teismą iš Klaipėdos grįžęs PSA skundas prieš antstolę, nes manęs Palangos teismas apie tai nesivargino informuoti. Iš pačios antstolės tik žodžiu esu sužinojęs, kad Palangos tą skundą atmetė. Atrodytų jau pakankamai pažeidimų, kad kreipčiausi į Jus su skundu, tačiau stengiausi būti kantrus ir neskubėti – gal gi pavyks apsieiti be pagalbos iš Teisėjų tarybos ar Etikos komisijos. Tačiau tolimesni Palangos skundžiamų teisėjų veiksmai jau viršijo visas įmanomas ribas. Nesulaukęs gegužės 22 d. skelbtos nutarties, todėl nežinodamas jos motyvų, tačiau nenorėdamas praleisti 7 d. termino, išsiunčiau skundą [be motyvų] į KlAT, tačiau iš čia jis man grąžintas, nes pagal CPK nuostatas Palangos teismą turiu skųsti per tą patį Palangos teismą. Ir nors manau, kad Klaipėdos apygardos teismas turėjo atsižvelgti į realią padėti ir priimti skundą, nes skunde buvau nurodęs, kad baigiasi apskundimo terminas, o nutartis man neatsiunčiama, man skundas grąžintas, patariant prašyti Palangos teismo atstatyti terminą. Kodėl turiu prašyti atstatyti terminą man ir iki šiol neaišku, nes aš jo nepraleidau: ta aplinkybė, kad aš kreipiausi į Klaipėdos apygardos teismą turėjo būti pripažinta kaip „laikrodžio sustabdymas“, tačiau ne… Tada išsiunčiau skundą be motyvų į Palangos teismą, bet teisėja D.Jakštienė jo nepriėmė ir grąžino. Motyvas – aš neįrašiau prašymo atnaujinti terminą. Teko rašyti dar kartą, atliekant tą formalų, nors mano įsitikinimu, neteisingą „reveransą“ – pridėti prašymą atstatyti terminą. Ir pagaliau Palangos teisėja L.Paulauskaitė priėmė nutartį terminą atnaujinti ir priimti mano atskirąjį skundą. Deja, ši nutartis taip pat neinformatyvi, nes nenurodoma iki kada man pratęstas terminas. Tačiau svarbiausia, kad abiejuose skunduose Klaipėdos apygardos teismui per Palangos teismą prašiau pagaliau man atsiųsti gegužės 22 d. nutartį, tačiau abu kartus vokuose taip ir nebuvo įdėta minima nutartis, kas rodo, kad mano atžvilgiu naudojamas ir toliau moralinis spaudimas atsisakyti savo teisėtų reikalavimų į pilną nuosavybės atstatymą. Ta pačia proga noriu atkreipti Etikos komisijos dėmesį, kad mano paminėti dokumentų neteisingi rašymo ir išsiuntimo momentai nėra vienetiniai. Tokiu būdu, aplaidžiai žiūrint į savo pareigas, nebuvo išsiųstas sprendimas apie 200 lt. baudos paskyrimą administracijos direktoriui, tokiu būdu ir man niekaip neišsiunčiama teismo nutartis. Analogiškai, paskutinėje teismo nutartyje neįrašytas terminas iki kada pratęstas mano skundo padavimo terminas. O panašia ir netgi man nesuprantama aplaidumo aplinkybe, manau, reikia laikyti ir tokią situaciją: kadangi pareiškėja šiose visose bylose buvo antstolė Reda Vizgaudienė ir ji prašė teismo skirti baudą PSA direktoriui, aš visą laiką buvau įsitikinęs, kad tokios paskirtos baudos eina į valstybės biudžetą. Tačiau paskutinio, gegužės 17 d. posėdžio metu antstolė, savo kalboje prašė teismo paskirti baudą R.Matelio naudai. Mane tai nustebino, pasibaigus posėdžiui pamaniau, kad paprasčiausiai antstolė suklydo išsireikšdama. Todėl grįžęs namo susiradau seną, jau seniai įsiteisėjusį 2011 m. liepos 5 d. Palangos teismo [teisėja D.Jakštienė]  sprendimą, kuriuo 200 lt. bauda paskirta buvusiam direktoriui V.Kuznecovui. Deja, šiame sprendime nenurodyta kam Valerijus Kuznecovas turėjo sumokėti šią baudą. Priimtoje nutartyje rašoma tik „paskirti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriui Valerijui Kuznecovui 200 litų baudą“ ir nenurodoma kam ir per kiek laiko jis ją turi sumokėti. Atsiradus tokiam neaiškumui, 2012-06-21 d. išsiunčiau paklausimą Palangos teismo pirmininkei kam ta nutartimi turėjo sumokėti baudą direktorius. Oficialaus atsakymo dar nesu sulaukęs, tačiau 2012 m. birželio 26 d. sulaukiau keistoko skambučio iš Palangos teismo. Skambinusi moteris prisistatė kaip Palangos teismo sekretorė, prašė manęs nurodyti savo bankinę sąskaitą, kurią reikia pateikti mokesčių inspekcijai, kad ji man pervestų 200 lt., nes bauda paskirta mano naudai. Pokalbio metu buvau priblokštas: nejaugi už V.Kuznecovą man minimus pinigus ruošiasi mokėti Mokesčių inspekcija? Tačiau kalbėjusi moteris sakė, kad „taip, kol kas pinigus praves VMI“. Tokia tvarka man kelia didelę nuostabą, nes iki šiol buvau įsitikinęs, kad paskirtas baudas, nesvarbu kam jos turi būti sumokėtos, turi mokėti pats kaltininkas, o jei jis to nepadaro gera valia, priteistas sumas turi iš jo išieškoti antstolis. IV. Pareiškėjo prašymas Gerbiama Teisėjų etikos Komisija. Prašau Jūsų nuodugniai įsigilinti į mano išdėstytą problemą, teisėjų L.Paulauskaitės ir D.Jakštienės pareigybinę elgseną ir etikos normų laikymąsi atliekant savo pareigą ir vadovaujantis komisijos nuostatais bei dalinai Teisėjų tarybos kompetencijos aprašu, tinkamaiįvertinti ir priimti teisingą sprendimą šių teisėjų atžvilgiu. Manant, kad tikslinga mane kviestis apklausai į komisijos posėdį, prašau mane apie tai informuoti – visada sutiksiu pakartotinai ir išsamiai paaiškinti šiame rašte išdėstytas, o jei reikės – ir kitas aplinkybes.

2012 m. gegužės 17 d.

Panašios temos:

A.Račas: Ypatingoji padėtis Lietuvoje truks amžinai?