R.Matelio viešas laiškas Premjerui Andriui KUBILIUI

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vadovui,

Premjerui Andriui KUBILIUI

Gedimino pr. 11, Vilnius,

01103 mptarnyba@lrv.lt

2012 m. balandžio 22 d.

Romualdo MATELIO,

Xxxxxxxx g. xx-xx Kaune,

XXXXX, reromaka@mail.ru

VIEŠAS PAREIŠKIMAS – PRAŠYMAS

Ponas Premjere. Jūsų vadovavimo laike, nors ryškesnių poslinkių žemės nuosavybės atstatymo piliečiams klausimais, kurių nuosavybė okupacijos metais buvo neteisėtai nusavinta, tarsi ir nepasijuto, tačiau kai kurių „judesių“ atlikta. Ir, deja, man pavyko patirti ne tuos, kurie džiugintų, o priešingai: Jūsų vadovaujamų ministerijų kai kurie priimti nutarimai ir kitokie norminiai dokumentai leido pastebėti, kad jie ne tik, kad savo esme nenukreipti teisingumo atstatymo linkme, bet ir padaryti pažeidžiant LR Konstituciją ir galiojančius įstatymus.

Kadangi iš asmeninės praktikos žinau, kad nesate  mėgėjas pats atsakinėti į Jums adresuotus paklausimus, o persiunčiate juos į ministerijas, o iš viešųjų informacijos šaltinių jau tapo visuotinai žinoma, kad Jūsų nuomonė ne visada sutampa su ministrų nuomone, šio rašto pradžioje noriu išreikšti prašymą, kad į šį mano paklausimą atsakytumėte asmeniškai: gal gi Jūsų asmeninis požiūris į nuosavybės atstatymą netikėtai sutaps su manuoju, o tai man būtų didelis palengvinimas mano be galo nelengvoje kovoje už teisingą nuosavybės į mano tėvų turėtas žemes atstatymą. Be to – kas svarbiausia – šiame rašte kalbėsiu apie dokumentus, kuriuos yra išleidusi vyriausybė, o ne atskiros ministerijos.

Nors savęs nelaikau naiviu, vis tik pabandysiu paprašyti ir rasti galimybę priimti mane asmeniškai, nes mano nuosavybės atstatymo problema itin didelė ir akivaizdi, be to ji susijusi net su trimis Lietuvos regionais.

Norėdamas, kad galima būtų sklandžiau viską išdėstyti ir šiuo laišku stengdamasis itin neišsiplėtoti, pateiksiu tik du klausimus ir juos išdėstysiu dviemis atskiromis dalimis.

I dalis. Apie lygiaverčių sklypų suteikimą Kauno mieste

Visą vilties į būsimą teisingą nuosavybės atstatymą laikotarpį Kauno miestui galiojo žemiau esanti nuostata:

„Kauno mieste naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydis“

 

Vietovės pavadinimas	Naujų žemės sklypų miestuose dydžiai, hektarais
	Numatoma perduoti individualiai statybai	Numatoma perduoti sodams, daržams ir kitoms panašioms reikmėms
Kaunas:centrinėje miesto dalyjeteritorijose su išplėtota infrastruktūra teritorijose su neišplėtota infrastruktūra kitose teritorijose	0,04Nuo 0,04 ir ne didesnį kaip 0,06 Nuo 0,06 ir ne didesnį kaip 0,12 Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2 [ha]	Nenumatyta

Šie duomenys yra datuojami nuo 2000-10-09 ir yra paimti iš LR Seimo tinklapio, kur nurodoma, kad tokia nutarimo redakcija nustojo galioti tik 2007-06-06. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=111166&p_query=&p_tr2=2  Tačiau iš tikro nenustojo, nes  jau kitame – http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=298806&p_query=&p_tr2=2 puslapyje rašoma, jog Kaune tokios pačios normos išliko ir toliau, iki 2010-04-08.

Kas aktualaus šiose lentelėse? Ogi tai, kad kauniečiams, o tame tarpe ir man, mano jau mirusios Mamos asmenyje, buvo pažadėta skirti naujus sklypus „kitose teritorijose“ iki 20 arų ploto dydžio. Ir štai nuo 2010-04-08 d. ši eilutė paslaptingai dingo. Gal būt todėl, kad jau reikalingi asmenys suspėjo pasinaudoti ir atsiimti kompensacinį sklypą, o likusiesiems juos suteikti nebūtina? Ko gero… tačiau aš įsitikinęs, kad taip Jūsų vadovaujama Vyriausybė pažeidė vieną pagrindinių konstitucinių principų – būti visiems vienodai teisinga.

Kad man buvo numatyta skirti žemės pagal šį punktą, liudija ir daugybiniai Žemės ūkio ministerijos, NŽT ir Kauno žemėtvarkos raštai ir tas faktas, kad man buvo pateiktas vienas siūlymas pasirinkti žemės sklypą, tačiau jie buvo nesuvokiamai beverčiai, todėl aš pasinaudojau teisine galimybe laukti sekančio, o jei reikės ir dar sekančio siūlymo. Nes mano turėta žemė yra viena brangiausių Kaune ir Lietuvoje. O tokią galimybę man suteikė galiojantis įstatymas.

Kodėl tvirtinu, kad veiksmai, kuriuos atliko Vyriausybė, netikėtai išimdama įrašą apie Kaune „kitose teritorijose“ skirtiną sklypą iki 20 arų, yra neteisingi ir neteisėti?

Visų pirma todėl, kad Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymo[1997 m. liepos 1  d. Nr. VIII-359] 5 straipsnio 3 punktas nurodo, kad: „Piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste  tvirtina Vyriausybė miesto, rajono   savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha <…>, Kaune, <…>“.

Mano paryškintos dvi vietos: pirma – Vyriausybė dydį TVIRTINA. Tas patvirtinimas jau įvykęs seniai, jo niekas neginčijo. Gi pastarieji [2010 m.] Jūsų vadovaujamos vyriausybės veiksmai teisiškai reiškė ne tvirtinimą, o PAKEITIMĄ. O to daryti, kaip matome, įstatymas galimybės nenumatė, todėl laikytina, kad Vyriausybė priėmė sprendimą, nenumatytą Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme.

Ir antra… Net jei praleisti pro pirštus sąvokų „Tvirtinti“ ir „Keisti“ neadekvačias prasmes, čia pat nurodyta, kad toks veiksmas gali būti atliktas tik savivaldybės siūlymu. Norėdamas sužinoti ar Kauno m. savivaldybė iš tikrųjų pateikė Vyriausybei nesąžiningą ir neteisingą, eilėje sklypo laukiančių piliečių atžvilgiu siūlymą sumažinti sklypų dydį, aš oficialiu raštu kreipiausi į dabartinį [ir praeitos kadencijos] Kauno miesto merą Andrių Kupčinską [spausti ČIA], klausdamas kada, kieno iniciatyva ir kodėl pateiktas toks diskriminacinis siūlymas vyriausybei ir kas pavardžiui balsavo už tokio dokumento priėmimą. Ir netrukus sulaukiau atsakymo, kad Kauno savivaldybė niekada nesikreipė į LRV dėl sklypų Kaune sumažinimo! [spausti ČIA].

Iš to seka išvada, kad LR vyriausybė žemės plotų dydžius sumažino savo iniciatyva, be savivaldos institucijos ir siūlymo, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą. Esu įsitikinęs, kad tai pripažindama, Vyriausybė turi nedelsiant atitaisyti šią klaidą. Viliuosi, kad Jūsų sąžinė, o ir galimai artėjantys rinkimai, kas paprastai būna tam gera paskata, neleis Jums nueiti seniai pamėgtu keliu, t.y. laukti Teismų išaiškinimo šiais klausimais, nes situacija aiški ir be teismo įsikišimo.

Šiuo klausimu tarsi jau ir išsakiau viską, tačiau negaliu neišsakyti kelių sakinių apie moralines tokio veiksmo pasekmės. Po to, kai iš LRV nutarimo teksto netikėtai dingo „kitų teritorijų“ žemė ir Nacionalinė žemės tarnyba išplatino raštus tiems, kam tokiu būdu paprasčiausiai dingo galimybė gauti taip ilgai lauktą sklypą, aš dar kartą peržvelgiau kauniečių, jau dvidešimt ir daugiau metų eilėje laukiančių teisingumo atstatymo, sąrašą. Jis sutrumpėjo apie 500 žmonių. Ką tai reiškia, Premjere? Ogi tai, kad šis normų pakeitimas sulaužė didelio skaičiaus žmonių likimus. Taip, likimus, aš neapsirinku tai teigdamas, nes netekus tikėjimo savo valstybe, žmogus nebetenka ir tikėjimo šviesia savo ateitimi. Jis nebetenka tikėjimo, kad korupcija, o šiuo atveju jos atmaina – kyšininkavimas [ką kiekvienas galėjo padaryti anksčiau ir likti be problemų], yra blogis. Jis paprasčiausiai gal net pasijunta nebeturintis Tėvynės. Ir ar gali būti kitaip, kai teisingumo atstatymo laukėme >20 metų, žinome, kad daugeliui Lietuvos gyventojų, tokiomis pačiomis aplinkybėmis buvo suteikti „kompensaciniai“ sklypai, o likusiems nebeduodama nieko?

II dalis. Apie TEISINGĄ ATLYGINIMĄ už žemę, kai jos grąžinti natūra nebeįmanoma

Įkainiai, kuriuos atlyginant pinigais [arba vertybiniais popieriais, kurių, kaip teigia Turto fondas, atsakydamas į mano paklausimą, nebėra] už nebeįmanomą grąžinti žemę yra nustačiusi Vyriausybė, yra akivaizdi APGAULĖ! Lietuvos piliečių apgaulė. Kad nebūtų galimybės mane suprasti neteisingai, išdėstau viską pakankamai detaliai… pasiremdamas konkrečiu pavyzdžiu – mano paveldėtos žemės Palangos mieste pavyzdžiu ir straipsniu iš „Lietuvos ryto“ laikraščio. Jų galėčiau pateikti ir daugiau.

Palangos miesto centrinėje dalyje mano giminės paveldimos žemės plotas yra 3,78 ha. Šiuo metu iš šio ploto, man asmeniškai tenkanti dalis sudaro 1,0503 ha. LR Seimui papildžius Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą, piliečiams, laukiantiems nuosavybės atstatymo, atsirado galimybė pakeisti savo valią ir iki 2012 metų birželio pirmos dienos už negrąžintą ir neatlygintą žemę prašyti piniginės kompensacijos. Aš kreipiausi į NŽT Palangos miesto Žemėtvarkos skyrių, su paklausimu, kiek pinigų man būtų išmokėta. Atsakyme man nurodoma, kad už 1,0503 ha. žemės plotą valstybė man išmokėtų 5792 lt. [spausti čia]. Didesnio aiškumo dėlei paaiškinu, kad suma siūloma už >1 ha, rinkoje atitinka apytikriai 0,5 aro kainą, įvertinant žemę būtent toje vietoje, kur yra mano paveldima žemė.

Vis tik rinkos kaina yra labai nevienprasmiškas ir gana ginčytinas klausimas. Todėl įrodymą, kad vyriausybė stengiasi apgauti savo piliečius, pateiksiu kiek kitokiu pavyzdžiu … Mano paveldėtoje žemėje šiandiena įsikūrė „Pušyno“ poilsio namai. Patys poilsio namai [pastatas] užima labai nežymų plotą, o visa kita – realiai nenaudojamas milžiniškas kiemas su prūdeliu ir želdiniais.

Norėdamas sužinoti kokia mano paveldimos žemės vertė, jai tapus „Pušyno“ žeme, paimu Registrų Centro išduotą pažymą, kurioje nurodomi visi „Pušyno“ parametrai [spausti ČIA]:

Adresas	Palanga, Žvejų g. 1
Pagrindinė tikslinė paskirtis	Kita
Žemės sklypo plotas	2,7212 ha.
Užstatyta teritorija	0,2203 ha.
Indeksuota žemės sklypo vertė	1 780 318 Lt.
Nuosavybės teisė	Lietuvos Respublika, a/k 11110****
Sudaryta panaudos sutartis:	LR VRM Poilsio ir reabilitacijos centras„Pušynas“, a.k. 18871****
Įrašas galioja:	Nuo 2006-08-29

Taigi, pačios valstybės nustatyta indeksuota žemės vertė [o ji keletą kartų žemesnė už vidutinę realią rinkos vertę] yra 1 mln. 780 318 lt. už 2,7212 ha.

arba 654 240 Lt. už 1 ha. Tuo tarpu man siūloma už 1 ha. atsiimti 5514 lt.

Reiškia Valstybė pasisavintų 654240 – 5514 = 648726 lt. man priklausančios vertės!

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis teigia:  “Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Kad man atsiųstame atsakyme nėra nieko panašaus į Teisingumą, neabejotų nei vaikas. Situacija NEsuvokiama, todėl pabandžiau išsiaiškinti ar Teisingo atlyginimo sąvoka įtvirtinta tik Konstitucijoje ar ir įstatyme… Tame pačiame Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme, Bendrosiose nuostatose yra parašyta:   “Lietuvos Respublikos Seimas, <…> pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš  okupaciją  įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą; <…> pabrėždamas,   kad   tęstinių   nuosavybės   teisių   atkūrimas  grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos  įstatymo  “Dėl  piliečių  nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį  turtą  atstatymo  tvarkos  ir  sąlygų“ nuostata –  Lietuvos  Respublikos  piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o  jei  šios  galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama;“

Ponas Premjere. Jums iš pirmo žvilgsnio gal gali pasirodyti nereikšmingu straipsnis apie Jūsų bendrapartietį 2012 m. balandžio 16 d. dienraštyje “Lietuvos rytas”, straipsnyje “Aukso gyslą veikėjas rado pajūrio žemėje“, kur aprašoma taip pat žemės nuosavybės istorija Palangoje. Straipsnis paremtas faktais iš teismų, o tarpe jų yra ir tokie duomenys: „28 arų žemės sklypą V.Š*****is vienam šiauliečiui pardavė už 3,3 mln. Litų“, „<…>beveik pusės hektaro ploto sklypą įvertinęs 35 tūkst. litų <…> Beveik 8 arų ploto žemės sklypą fiktyviuose tarpusavio sandoriuose abu verslininkai įvertino juokinga 5 tūkst. litų suma. Nepraėjus nė metams V.Š*****is abu šiuos sklypus bendrovei „Vanagupės parkas” pardavė už 7 mln. litų“. Tačiau čia atkreiptinas dėmesys, kad tiek už 3,3 mln. lt. parduotas 28 arų sklypas, tiek pusės hektaro žemės plotas, realizuotas už 7 mln. lt. yra finansiniu-vertiniu požiūriu kur kas mažesnės vertės zonoje, t.y. Palangos pakraštyje, prie „Vanagupės“ poilsiavietės, tuo tarpu mano žemė yra Palangos centrinėje dalyje, todėl jos ir vidutinė rinkos kaina yra gerokai aukštesnė.

Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį ir į šią pastraipą: „Po tokio teismo sprendimo Palangos apylinkės prokuratūra nusprendė, kad restitucijos taikyti negalima, nes žemės sklypus įsigiję asmenys ir bendrovės yra sąžiningi pirkėjai. Prokurorai mano, kad dėl apsimestinių sandorių nepagrįstai praturtėjęs ir valstybei turėjusią priklausyti žemę pardavęs V.Š*****is privalo sumokėti piniginę kompensaciją – 11,015 mln. litų, kuriuos jis gavo už žemės sklypus.“ O privačių asmenų atveju kaip su restitucija?

Ponas Premjere. Šis straipsnis ir jame aprašoma tikra istorija yra labai analogiška mano neatgaunamų žemių atžvilgiu. Tik dalyviai čia sukeisti vietomis priešingai. Straipsnyje aprašytas atvejis, kai privatus asmuo, melagingai vertindamas žemės kainą, apgaudinėjo valstybę. Gi mano atveju su manimi taip, deja, nori pasielgti valstybė. Iš to galima būtų padaryti net labai kraupią išvadą, kad Lietuvos valstybė ėmė konkuruoti su pavieniais privačiais asmenimis – „kas ką labiau sugebės apgauti“. O tai, jei taip būtų iš tikro, būtų jau tragedija šalies mastu. Tokia valstybė, neabejotinai liktų pasmerkta susinaikinimui. Neleiskite piliečiams ir užsienio nedraugams susidaryti tokių minčių, gelbėkite Lietuvos prestižą.

Baigdamas šį raštą, noriu jį sukonkretinti. Labai prašau Jūsų kritiškai įvertinti esamą, mano nurodytą situaciją ir:

–         Atšaukti Lietuvos Respublikos Vyriausybės   1998 m. liepos 23 d.  N u t a r i m o   Nr. 920, 2010-04-09 d.  pakeitimą [naują redakciją], kurio pasekoje po 20 metų laukimo, likusiai iki šiol neatgavusiai naujo žemės sklypo kauniečių daliai atimta galimybė jį atgauti, t.y. prašau įrašyti atgal eilutę, numatančią suteikiamo neatlygintinai sklypo dydį Kauno mieste „kitose teritorijose – Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2“.

–          Pakeisti Vyriausybės atlyginimo piliečiams už valstybės priverstinai išperkamą žemę metodiką, ko pasekmėje žmonėms būtų išmokamos kompensacijos, kurios atitiktų visuotinai suprantamą TEISINGUMO sąvoką.

Romualdas Matelis

R.MATELIS: „Teisingumo vertė Lietuvoje – keli skatikai. Ar pakels jo vertę valdžia ar teismai?“

22 metai… Toks laiko tarpas niekingai trumpas, jei kalbėtume apie mūsų planetą. Ne ką vertesnis jis pasirodytų ir jei bandytume kalbėti apie valstybę arba tautą. Tačiau jei į tokį laiko tarpsnį pažvelgtume per žmogaus gyvenimo trukmės lęšį, jis jau visiems atrodytų be galo ilgas. Nes kiekvienas puikiai suvokiame, kad tai, ko blogo, tik gal kiek daugiau nei trečdalis vidutinės žmogaus gyvenimo trukmės. Kiekvienas iš mūsų, kuris jau sulaukęs brandos amžiaus, turime jau begalę savo jaunystės prisiminimuose nugrimzdusių draugų, kurių, deja, žinome, jau niekada nebepamatysime.

50 metų trukusi sovietinė okupacija, tai laikotarpis, kuris prarijo ištisas kelias kartas. Kai kas taip niekada gyvenime ir neprisilietė prie Lietuvos Nepriklausomybės: jie gimė narve, pagyveno tam tikrą tarpsnį ir… išėjo į ten, iš kur nebegrįžtama. Gaila tų žmonių, todėl tarsi nežymią paguodą matome tame, kad vis tik didesnė tautos dalis per savo gyvenimą bent kažkiek matė ir laisvės. Kas jaunystėje buvo spėjęs įkvėpti gaivios Nepriklausomybės gūsį, kas jau gerokai senstelėjęs sulaukė išsvajoto tautos savarankiškumo. Bet ar tikrai sulaukė?

Šiandiena šia tema galima ginčytis tarpusavyje iki nukritimo ir neprieiti vieningos nuomonės. Keista? Gal ne taip jau ir keista. Nes ilgus metus mus supusios sąlygos, deja, daugeliui spėjusios tapti natūraliomis, nebe visiems leidžia suvokti kur esame ir ko taip ilgai troško mūsų tėvai ir senoliai. Adaptavusis brandaus socializmo sąlygomis, nebe kiekvienam pavyksta suvokti kas yra gėris ir kokį nuostabų jausmą jis gali sukelti, jei jį teikiame savo broliams ir seserims, draugams ir net visai nepažįstamiems. Už tai daugumai labai puikiai suprantamu tapo arši ir bekompromisinė kova dėl bet kurios, reikalingos arba visai nebūtinos materialinės vertybės. Ženkli dalis mūsų žmonių nustojo skirti gėrį nuo blogio, o sąžinė tapo tik paplėkusia praeities atgyvena. Pilnos piniginės prasibrovė į visus gyvenimo švyturius, o jų klastinga šviesa atėmė mus supančios aplinkos realų suvokimą. Valdžia, kas automatiškai ėmė garantuoti šiuos pseudo šviesulius, tapo vieninteliu gyvenimo troškimu.

Kaip nebūtų liūdna daryti tokias konstatacijas, dar liūdniau suvokti, kad buvusi tarybų valdžia čia ne pagrindinė kaltininkė. Taip, ji demoralizavo didelę žmonių dalį, tačiau net ji pati savyje nebuvo tokia be gailesčio žiauri ir abejinga blogiui, kokią turime šiandiena. Ne, tegul nesupyksta tie, kuriems pasirodys, kad teisinu sovietinę okupaciją –  to jokiu būdu negalėčiau daryti jau vien todėl, kad mano sąmonėje neišoperuojamai įaugę tie nežmoniški genocido metai, kai didžiąją imperiją valdė despotai stalinai, dzeržinskiai ir berijos. Atėmę iš manęs galimybę kada nors matyti savo dieduką, priešokupacinės Lietuvos armijos karininką, sušaudytą Sibiro politinių kalinių kalėjime. Tačiau kaip bet kokios gamtos stichijos, taip ir kraugerių epocha vėliau atslūgo ir mano kartoje jau gyveno tik pasyvioji baimė. Kalbu apie tą jausmą, kurį mums daugeliui, slapčia, savo be galo karčios patirties rezultate, buvo įskiepyje Tėvai. Laimei, bent jau mano karta, gimusieji keletą metų po rezistencinio pasipriešinimo palaužimo, tikros kraugerystės nebepatyrė. Todėl, nors buvome ir pakankamai atsargūs, palaipsniui jau ir drąsėjome. Romo Kalantos auka ir po to sekusioji mažoji lietuvių revoliucija, akivaizdus to įrodymas: mes nebebuvome epušės lapai, nors ir puikiai suvokėme, kad drakonas, visu svoriu užkritęs ant mūsų, tik nebe toks agresyvus, bet nusikelti jį vis tiek ne mūsų jėgoms. Tiesa, netolima praeitis parodė, kad šioje vietoje mes klydome, bet ta klaida nėra nei apmaudi, nei smerktina. Tiesiog klydome. Kodėl klydome, jei būsime sąžiningi, neturime vienareikšmio atsakymo ir šiandiena. Tik prielaidas, bet jos gana skirtingos…

– Mes nugalėjome! – šiandiena šūkalioja pavieniai mano amžininkai. Bet tai daugumoje mažai moralines vertybes išpažįstantys žmogeliai. Tai, paprastai tie, kuriems Tiesa yra tik išmislas. Tai dažnai tie, kurie per kraupius sausio įvykius sėdėjo namuose užsisklendę duris ir į viešumą išlindo tik prasidėjus giedrai. Jie puikiai „sukosi“ ir prie okupacinės valdžios, vadovavo komjaunimui ir tuometinėms, nieko nesprendžiančioms profsąjungoms, bet galimai jautėsi vis dar nepakankamai įvertinti. O tikrumoje nugalėjome ne mes. Tikrumoje savo nevykusį gyvenimą atgyveno didysis drakonas, jis nusilpo ir ėmė merdėti. Jo kūną vargino ne atskiri spazmai, o pilnumoje įsigalėję traukuliai. Ir jis, gavęs keletą stiprių spyrių nuo savo amžinojo konkurento – kapitalizmo, ėmė pasidavinėti, kol galiausiai sukniubo. Ne, jokiu būdu negalėčiau nors kiek sumenkinti tikrųjų patriotų, susiliejusių į persitvarkymo, o vėliau ir išsivadavimo Sąjūdį, veiklos ir ryžto. Tai buvo itin žvali, iškili ir išprususi tautos dalis ir savo veiksmais puikiai pagrindė seną patarlę, kad mažas akmenėlis didelį vežimą verčia. Tačiau negalima nesuvokti, kad ne kiekvienas akmenėlis tokius vežimus verčia: tam turi būti ir akivaizdus nuolydis, ir neteisingas vežimo svorio subalansavimas.

Tačiau imperijos šermenys jau tolokai praeityje, o mano šio rašinio tikslas tikrai ne anų metų analizė. Man rūpi tai, kuo gyvename šiandiena, tuo labiau, kai turime dviejų epochų akistatą ir tikrai nėra aišku kuriai daugiau pliusiukų sudėliotų tauta jei kas nors sumąstytų tokį referendumą. Nes išsvajotoji [o gal okupacijos pasekmėje – labiau dirbtinai išreklamuota] demokratija, nebeturėdama konkurento, iššiepė daugeliui mūsų savo jau raukšlėtus nasrus ir parodė ne mažiau sutręšusius, bet dar skaudžiai kandančius dantis. Demokratija, ko gero, jau sparčiai sensta ir tik ta aplinkybė, kad ji dar sąlyginai neseniai buvo nugalėtoja, o naujasis konkurentas dar neužaugęs, jai dar sudaro tarsi tam tikrą saugumo iliuziją. Bet ji jau nebeturi savo patrauklumo ir, man atrodo, kad to pasekoje ji kasdiena vis labiau išsikvepia. Jos papuošalai tapo tik menkaverčiais blizgučiais – pilnos gėrybių vitrinos vis tik yra tik vitrinos, o jos daugeliui mūsų tapo tuo pačiu, ką mes matėme ir sovietmečiu. Taip pat per stiklą, tik tai buvo televizijos ekranai. O per stiklą medaus nepalaižysi…

Aš nematau didelio skirtumo kaip mes vadinsime turimą epochą – demokratija ar tiesiog kapitalizmu. Rausiantis vadovėlyje, žinoma, surasčiau kuris iš jų yra kūnas, o kuris tik skraistė. Tačiau tai ir nėra svarbu. Tiek demokratija, tiek kapitalizmas tik mulkina mus, neva, mes turime lygias galimybes į bet ką. Iš tikro gi, net pilnametystės sulaukęs jaunuolis jau aiškiai suvokia, kad jo galimybės kur kas menkesnės, o gal net nulinės, lyginant su kilmingu bendraamžiu. Bet palaukite, kilmingu? O ar tokių turime? Aš labai abejoju, nes visas gerasis tautos genofondas sovietmečiu buvo išnaikintas arba išblaškytas po pasaulį. O pagaliau kas tas genofondas? Tarsi tai sakydami, turėtume galvoti apie mumyse glūdinčius DNR. Bet nėra nei to, nes joks mokslas iki šiol nėra paskelbęs, kad pas kažką iš mūsų geri DNR, o pas kažką – blogi. Žinoma, jei negalvosime apie natūralius apsigimimus, kurių pasitaikė visais laikais tiek tarp turtingųjų, tiek tarp biedniokų. Viena, ko gaila, tai tautos kultūros. Ji nunyko arba bent jau labai sumenko. O su ja pasitraukė ir vertybės. Būtent todėl šiandiena mažai kam rūpi tikrasis žmogaus intelektas – kam vertinti šiandiena tai, kas savaime neduoda pajamų? Kad intelekto nebereikia nei varguoliams, nei turtuoliams, puikiai įrodo ir tai, kokie žmonės vis gausiau išrenkami į seimą, ir tai, kokie paskiriami į atsakingus postus. Pagaliau ir tai, kokios televizijos ir radijo laidos turi aukščiausius reitingus. Aš pats puikiai prisimenu savo jaunystę ir žinau, kokia ji maištinga, kaip veržliai braunasi prie naujienų. Bet tam yra tam tikras gyvenimo tarpsnis. O šiandiena? Šiandiena net senukai aptarinėja neretai atvirai nusišnekančius ar drastiškai vulgariai bandančius nusipirkti vietą scenoje „meno“ veikėjus. Todėl aš neretai mąstau, kad gal ta laiminga aplinkybė, kad nepatyrėme karo baisumų, deja, sąlygoja tai, kad mes daugelis taip ir nesubrendome? Tiesa, nuojauta ir loginis mąstymas man kužda, kad visa tai laikina situacija, kad netrukus ir vėl sugrįš pas žmones tradicinės vertybės, nes be jų gyvenimas taps ne gyvenimu, o egzistencija. O žmogus taip jau sutvertas, kad ilgai negalės gėrėtis beprasmybėmis. Tik laiko klausimas, kada atsiras lyderiai vėl atvesiantys tautą į tiesų, šimtmečiais patikrintą kelią. Bet kol kas turime situaciją, kurią galima drąsiai vadinti būtent vienu iš demokratijos, vargu ar bepagydomos ligos požymių.

Kas stipresnis, tas ir teisus, – įvardindavo neva džiunglių įstatymu alegorijų mėgėjai. Ir tai suprantama, ten, miškuose ir slėniuose tikrai egzistuoja tokia gamtos tvarka. Bet žmonės, save įvardinę skambia lotyniška sąvoka HOMO SAPIENS [mąstantis žmogus], visada matė savo išskirtinumą prieš kitas gyvybės formas būtent tame, kad jie išmokę žmonių tarpusavio santykius ir santykius tarp atskirų individų ir valstybės reguliuoti įstatymais, o tai reiškė, kad įmanomai – teisingumo principais. Bet kur jie, tie, kurie tai darė su tikru užsidegimu? Galima manyti, kad visais laikais studijuoti teisę rinkosi būtent tie, kuriems sąžinė buvo pagrindinis gyvenimo stimuliatorius. O ką turime šiandiena? Taip vadinama rinkos ekonomika, ko gero, sugniuždė tą vienintelį mūsų pranašumą prieš kitas gyvybės formas. Nes teisė ir teisingumas, vargu ar išliko daugumos Temidės tarnų pašaukimu. Čia, galima manyti, į priekį prasibrovė taip pat materialinių vertybių švyturiai. Kitaip argi galėtume turėti tokius žemus teismų reitingus? Teisininko, savo profesijos patrioto, aukščiausia garbės pakopa, neabejotinai turėtų būti geras jo vardas. Bet panašu, kad ir čia viską nustelbę materialiniai pseudo švyturiai. O suprantamą teisininko pasididžiavimą savo teisingomis ir išmintingomis nutartimis, pakeitęs noras būti neliečiamam ir netikrinamam. Jausti tarsi su šventojo aureole. Suprantama, bloga aplinka, neabejotinai daro didelį neigiamą poveikį ir tiems, kurie gal būt norėtų priiminėti teisingus sprendimus. Nes galimai visose gyvenimo srityse įsivyravusi baimė tarti teisingą žodį, kuris nepatiks galingiesiems materialinių vertybių valdytojams, iš dalies suprantamas jausmas kai galvojame apie sistemą, kuri niekaip neužtikrina saugios socialinės aplinkos.

Vis tik visus pinigų klapčiukus [ir čia kalbu nebūtinai apie Temidės žmones] aš būčiau linkęs suskirstyti į dvi dalis. Vienus į pasyviuosius, kurie savyje jaučiasi per silpni ką nors keisti ir todėl pasirinkę plaukimą pasroviui ir į tuos, kurie bado patys reguliuoti tas sroves. Jei pirmuosius iš dalies galima ir suprasti, tai antrieji yra tikros visuomenės piktžolės. Čia kalbu apie tuos, kurie deda pastangas tas sroves nukreipinėti ne pagal gamtos numatytas trajektorijas, o viską suvesti tik sau palankia kryptimi. Tik kur gi ta gamtos galybė, kad taip ilgai neparuošiamas deramas atkirtis savavaldžiautojams? Atsakymo nežinau, bet tikiu, kad jis netrukus atsiras pats. Nes vis daugiau atsirandančių mozolių ant visuomenės kūno, negalės nepažadinti tų, kurie ilgą laiką pasyviai žvalgėsi į kitus ir tingiai laukė savaiminio doros sugrįžimo. Teisingumas negali nesugrįžti, nes kitaip laukia absoliutus visuomenės išsigimimas, degradacija, o galutinėje pasekmėje ir susinaikinimas. Neįtikėtina, kad žmonija sutiktų sugrįžti į pirmykštę bendruomenę, nors tokių požymių šiandiena aš matau. Teisingumas turi ir vėl iškilti aukščiau visko, o mes privalome kiekvienas pagal savo sugebėjimus tą inicijuoti.

Tai tiek gal tos „lyrinės“ dalies. Tiek tos teorijos. Dabar pereisiu prie konkrečių gyvenimo neteisingumo svarsčių, užgulusių ne tik mane, bet ir pakankamai ženklią silpnosios mūsų visuomenės dalį. Pereisiu prie daug kam jau užmirštos nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo. Tiesa, ir čia negaliu nesugrįžti prie sovietinės imperijos kasdienybės ciklų. Gyvenome vienaip, o teigėme kitaip. Pasaulio bendruomenės tai vertino kaip sunkiai suvokiamą žmogaus teisių paniekinimą, bet mes gyvenome… Mes buvome išmokę per egzaminus sakyti, kad ten, Vakaruose, žmogus nuo ryto iki vakaro engiamas, nors širdyje galvodavome, kad yra priešingai. Prisimenu daug kam sunkiai įveikiamą mokslinio komunizmo valstybinį egzaminą. Be jo, mūsų apsiginti diplomai, būtų neįgavę teisinės formos. Mano grupiokės, artėjant šiam egzaminui, drebėjo iš baimės. O aš, prisimenu, juokiausi iš jų. Ir mokinau jas – „Tai gi taip viskas paprasta. Tiesiog viską sakykite priešingai negu manote ir egzaminas išlaikytas“. Tokia tikrovė tuo pačiu ir juokino ir smarkiai slėgė. Gi negali jaustis itin maloniai, kai esi priverstas kalbėti prieš savo įsitikinimus, tačiau melas buvo labai nesudėtingas, o jo pateikinėti kažkokia įtikinama forma nei nereikėjo. Vis tik tai buvo šlykšti mūsų kasdienybė. Tokios, kitur nei sovietuose, būti, atrodė, nei negalėjo būti. Bet pasirodo, galėjo. Nežinau ar tai sąlygoja tai, kad Lietuvoje dar vis dominuoja buvusieji komjaunuoliai, ar todėl, kad ir visas Vakarų pasaulis jau sugedęs, bet analogiškai gyvename ir šiandiena. Tik dabar meluoja jau ne studentai, o tie patys, kurie melu grindė savo gyvenimą okupacinėse struktūrose. Ir tas melas tokiomis aplinkybėmis, dešimteriopai šlykštesnis, o su juo taikstytis negalima niekaip.

Man dar prieš akis egzaminas, kurį turėsiu laikyti teismuose. Ir tik po jų aš galėsiu parašyti naują, išsamų referatą apie tai. Jei nors truputi tikėti, kad Lietuvos Konstitucija yra tikrai šventas teisingumo pagrindas, reikia tikėti ir savo pergale. Naivus aš ar ne, nežinau, bet tikiu nugalėsiąs melą ir apgaulę. Nuosavybės teisių atstatymas į paveldėtą nekilnojamąjį turtą pas mane užsitęsė taip ilgai tik dėl mano velionio Tėvuko begaliniu tikėjimu Nepriklausomybės atstačiusios Lietuvos dora. Jie, praėjęs Sibiro universitetus, mane nuolatos ramino: „Neskubėkime į teismus, Lietuva dar silpna, neatgavusi jėgų, todėl dar negali visko deramai sutvarkyti. Jau jau, netrukus viskas susitvarkys, luktelėkime dar šiek tiek“. Tiesą sakant aš savyje nesutikdavau su jo šiomis mintimis, nes mačiau labai daug priešingų požymių. Tačiau jo senas amžius, silpna sveikata ir patriotiniai jausmai, neleido man nepaklūsti, tad visa tai tęsėsi… Ir pasiekė šią dieną.

Prieš mėnesį laiko gavau iš kelių žemėtvarkos tarnybų laiškus, kuriuose buvau tarsi džiuginamas – seimas priėmė laikiną įstatymą, pagal kurį visi pretendentai į nuosavybės atstatymą, iki šių metų birželio 1 d. gali pakeisti savo valią ir parašyti prašymą, vietoje natūra atstatomos nuosavybės į turėtą žemę, išmokėti pinigais. Kiek jų būtų mokama, raštuose neužsiminta ir tai kvepėjo klasta. Parašiau prašymus į šias žemėtvarkas, kalbėti konkrečių skaičių kalba, o ne užuominomis ir netrukus sulaukiau atsakymų. Suprantama, deramo atlygio nesitikėjau, tačiau tai, ko sulaukiau, pranoko net blogiausius sapnus. Už Kaune man nesugrąžintus 27 arus brangios žemės [rajonas, kuriame yra nacionalizuota žemė šiandiena yra antras iš brangiausių Kaune] man pasiūlyta 21 tūkstantis litų suma. Čia turiu pastebėti, kad per sovietmetį mano tėvams pavyko išlaikyti savo valdyme 9,5 aro, ši žemė nors Savivaldybės potvarkiu jau seniai grąžinta, iki šiol, dėl Kauno valdininkų kaltės neįregistruota Registrų centre. Nežiūrint to, per paskutinius keletą metų mane tiesiog atakavo keli greta esančių daugiaaukščių namų gyventojai, su prašymais parduoti tuos nepilnus 10 arų. Aš visada jiems atsakydavau, kad man pačiam čia gera gyventi ir neturiu jokio tikslo emigruoti nežinai kur, tačiau vieną kartą juokais pasakiau vienam jų – „Jei duosit 3 milijonus, gal ir parduosiu“. Reakcija buvo tokia: „Gal šiek tiek per daug, bet už vieną milijoną nupirkčiau jau šiandien pat“. Taigi rinkos kainą, sprendžiant pagal šį atvejį nors ir nėra tvirtas rodiklis, tačiau pasako daug ką… Na ar galėtų kas nors tvirtinti, net įvertinant esančią stagnaciją nekilnojamojo turto rinkoje, kad tris kartus didesnis žemės plotas yra vertas 21 tūkstančio? Aišku ne. Bet valstybė, kurios Konstitucijoje be jokių dviprasmybių parašyta, kad jei žemė iš piliečio priverstinai išperkama, už ją turi būti TEISINGAI atlyginama, PASIRODO, GALI. Ne, gerbiamieji, negali. Valstybė tik apsimeta visagale ir tuo pačiu demonstruoja, kad vadovaujantiems ponams Konstitucija tik vaikiškos pasakos.  Ar ilgai tai gali tęstis? Va čia ir klausimas kaip į tai reaguos Teismai. Viliuosi, kad bent prieš visą pasaulį Lietuvos valdininkai nenorės parodyti to, ką rodo daugeliui iš mūsų po vieną…

Sulaukęs visų Nacionalinės žemės tarnybų atsakymų, kuriuose atsiskleidė piliečius pašiepiančios piniginės vertės, parašiau apibendrintą pareiškimą Nacionalinei žemės tarnybai prie LŽŪ ministerijos, kuriame paprašiau kritiškai įvertinti visus šiuos paistalus ir įpareigoti pavaldžius skyrius apskaičiuoti Teisingo atlyginimo dydį. Šioje vietoje buvau priverstas pažymėti savo įsitikinimą, kad tiek skaitydami Konstituciją, tiek ir nuosavybės atstatymo įstatymą, kurio bendrojoje dalyje įrašyta ta pati konstitucinė nuostata teisingai atlyginti, valdininkai ir vyriausybė galimai paprasčiausiai praleido žodį „Teisingai“ ir to rezultate gavosi bet kokia, iš debesėlio nukabinta kompensacijos suma. Tačiau netrukęs ateiti atsakymas, kuriame nebuvo atsakoma net į eilę mano pateiktų klausimų, skambėjo maždaug pagal sparnuotąja tapusia rusiška fraze – „Vsio zakonno“. Šiandiena teko išsiųsti į NŽT jau naują raštą, kurį perkopijuoju šio rašinio apačioje. Baiginėju ir atskirą raštą premjerui A.Kubiliui, kurio tekstą Jums tikiuosi paviešinti jau rytoj. Tiesa, dalis Jūsų gal dar prisimenate mano vieną atvirą paklausimą Premjerui A.Kubiliui praeitų metų vasarą ir žinote, kad ministras pirmininkas nežinojo ką atsakyti į klausimą „Ar Lietuva oficialiai yra Teisinė valstybė, ar tik tautosakiniame lygmenyje?“ bei dar kelis klausimus, todėl kreipėsi pagalbos į Žemės ūkio ministrą, persiųsdamas mano paklausimą jam. Deja, žemės ūkio specialistams, manau, tai dar labiau nežinoma mįslė, todėl man į tai taip ir nebuvo niekaip atsakyta. Tačiau dabar aš jau labiau apsiskaitęs ir žinau, kad į paklausimus vyriausybė piliečiams atsakyti privalo, todėl tikiuosi ir į šį ir į kitus savo raštus atsakymų sulauksiu ir apie tai būtinai informuosiu ir savo platų skaitytojų ratą.

Ateityje paviešinsiu ir kitas turimas įdomesnes žinias iš teisinės valstybės vadovų ar jų pavaldinių. Paprasčiausiai tam šiandiena man niekaip neužtenka laiko, nes spaudžia teisminiai klausimai dėl nuosavybės deramo atstatymo Palangoje… O teismai griežti, juose nustatyti terminai „siauri“. Pražiopsojus juos gali jau visai „teisėtai“ nebetekti vilties į teisingą nuosavybės atstatymą. 22 valstybės vilkinti metai – niekieno ir niekaip nepasmerkti, bet piliečiams galioja kitokios datos – 30, 20 ir net 7 dienos. Ir jų pažeisti nevalia, tvarkykis nors ir be miego.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijosVadovui Algiui BAGDONUI algis.bagdonas@nzt.lt 2012 04 17 Romualdo MATELIO gyv. Xxxxxx g. XX-XX Kaunas, XXXXX, rexxxxxka@mail.ru PAREIŠKIMAS [dėl NŽT prie ŽŪM atsakymo į mano 2012-03-31 d. raštą] Dėkoju už atsakymą ir už „paraginimą“ jį skųsti LR Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau manau, kad šis raginimas per ankstyvas, nes likote neatsakę į mano raštą, todėl negalėčiau net tinkamai suformuluoti paties skundo turinio. Tikiuosi, kad tik per apsirikimą įrašėte, kad išnagrinėjote mano skundą, nes atsakyme liko daug neatsakytų vietų. Iš esmės Jūsų atsakymas rodo tik tai, kad manote, kad Jums pavaldūs skyriai paskaičiavimus atliko teisingai, t.y. „vadovaujantis Žemės įvertinimo metodika, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205“, tačiau nepaaiškinote man kaip ši tvarka sietina su Konstitucine nuostata TEISINGAI ATLYGINTI už valstybės išperkamą žemę, nors tikiuosi, jog sutiksite, kad LR Konstitucija yra aukščiausios galios teisinis aktas, kurio pagrindu priimami įstatymai ir tik tada, remiantis šiais įstatymais yra priimami LRV nutarimai. Savo atsakyme Jūs, p. A.Bagdonai, absoliučiai nepasisakėte apie mano pateiktus Registrų centro įkainavimus to juridinio subjekto, kuris šiuo metu yra užėmęs mano paveldimą žemę, t.y. apie „Pušyno“ pensionato valstybinės įmonės Registrų centras nustatytą kainą. Gal, kaip Žemės ūkio ministerijai pavaldi institucija, Nacionalinė žemės tarnyba paprasčiausiai vengia bandyti analizuoti LRV nutarimo – aukščiau stovinčios organizacijos priimtų aktų teisėtumą ir teisingumą Lietuvos piliečių atžvilgiu? Nors aš įsitikinęs, kad Teisinei demokratinei valstybei tokios savybės neturėtų būti įmanomos, tai galimai tik autokratinės šalies valdymo stilius. Todėl man paprasčiausiai kyla klausimas, kaip Nacionalinė žemės tarnyba supranta teisingą atlyginimą. Panašų klausimą atskiru raštu pateikiu ir LR premjerui Andriui Kubiliui, tačiau tik esant kelių suinteresuotų institucijų atskiroms nuomonėms galima pasiekti bendrą teisingą sprendimą. Nuosavybės atstatymo įstatyme, toje dalyje, kuri liečia nuosavybės atstatymą į pastatus, yra paaiškinta labai suprantamai: teisingu atlyginimu laikoma tokia pinigų suma, už kurią pilietis gali nusipirkti lygiavertį pastatą, lygiavertėje vietoje. Deja, aiškinant išperkamos žemės teisingą apmokėjimą, tokio aiškaus išaiškinimo nėra. Vis tik peršasi išvada, kad atlyginant už bet kurį nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą, remiantis protingumo kriterijumi ir šiuo atveju pilietis, už gautą kompensaciją turėtų galėti nusipirkti kitą, tokio pat dydžio toje pačioje vietoje žemės sklypą. Kitaip kuo gi pasireikštų Konstitucijos numatomas TEISINGAS ATLYGINIMAS? Ta pačia proga noriu sužinoti kokios yra mano galimybės atsiimti natūra bent didesnę dalį „Pušyno“ poilsio namų teritorijos, nes ji, mano paveldimos žemės rėžyje, yra apie 90% laisva, neužstatyta žemė ir niekaip nenaudojama jokioms rekreacijos reikmėms. Aš niekada nesu atsisakęs pretenzijų į nuosavybės natūra atstatymą šiai žemei, todėl prašau man išaiškinti ką turėčiau daryti, kad galėčiau atgauti paveldimą žemę. Čia, užbėgdamas galimoms manipuliacijoms už akių, turiu pažymėti, kad praeitų metų birželio mėnesį turėjau kelialapį ir gydžiausi „Pušyne“ todėl puikiai mačiau, kad kiemas poilsiautojams nėra reikalingas, nežiūrint to, kad jis tikrai gražiai apsodintas gėlėmis. Nevargindamas Jūsų plačios apimties raštais, viliuosi, kad mano klausimai yra suprantami. O apibendrindamas juos vis tik dar kartą juos pakartosiu: 1.   Prašau man paaiškinti kas yra TEISINGAS atlyginimas į valstybės išperkamą žemę, kada nėra įmanomą jos grąžinti pretendentams? Ir kuo pasireiškia tas teisingumas? 2.   Ar tai, kad Registrų centras yra nustatęs, kad „Pušyno“ pensionato 1 ha. kiemo kaina yra 654 240 lt. yra teisingi duomenys? 3.   Kauno Žemėtvarkos sk. mane informavo, kad už man neatstatomą nuosavybę į 0,2752 ha žemės, aš gaučiau 21135 lt., kuriuo man valstybė mokėtų galimai neapibrėžtą ilgą laiką. Ar įmanoma už minimus 21 tūkstantį litų Kaune, mano gimtajame Žaliakalnyje, kur žemės pačios brangiausios, nusipirkti kitą 27 arų dydžio žemės plotą? Aš sąmoningai, taupydamas Jūsų laiką, nepateikinėsiu klausimų kitų mano nacionalizuotų žemių klausimu, nes tikiuosi, kad visose Lietuvos vietovėse vadovaujatės bent jau analogiškomis nuostatomis. Be kita ko, norėdamas išvengti galimų nemalonių situacijų, informuoju Jus, kad visus savo susirašinėjimus ir kitus šios rūšies dokumentus, aš skelbiu internete, taip siekdamas viešumo, todėl iš anksto atsiriboju nuo bet kokių galimų pretenzijų ateityje, kad tai darau neįspėjęs ir tarsi pažeisdamas susirašinėjimo konfidencialumą. Pagarbiai                                                                                                             _             _             _                             R.Matelis

Povilas PAŠTUKAS: Patirtis ginant viešąjį ir šeimos interesą

(Įspūdžiai, išvados ir pasiūlymai) 

Gyventojai, neturėdami juridinio išsilavinimo, nepakankamai žinantys įstatymus, bet turintys supratimą apie padorumą ir teisingumą, dažnai stebi ir patys susiduria su valdininkų, pareigūnų, prokurorų, teisėjų, advokatų tokiu elgesiu, kai tam tikrų piliečių ar organizacijų neteisėtus veiksmus stengiamasi įteisinti apeinant įstatymus, pasinaudojant jų spragomis, vilkinant, klastojant faktus ir įrodymus, bei naudojant kitus  jų atidirbtus metodus.

Štai, kad ir šis vis dar besitęsiančio ginčo tarp piliečių Nerijaus PAŠTUKO ir Indrės bei Tado PUIŠIŲ pavyzdys. Elementarus klausimas – Kauno raj. Raudondvario seniūnijoje Netonių km. užtvertas vienintelis kaimyninių sklypų pravažiavimas ir ant valstybinės žemės, bendro naudojimo keliuko, pastatyta dalis namo, tvora su betoniniais pamatais ir vartais. Tokiu būdu, būsimas keliukas tapo Puišių namo kiemo dalimi. Dėl akivaizdžių pažeidimų iškeltos net penkios bylos. Tai tęsiasi jau ketvirti metai ir dar nesimato pabaigos.

 

 

 

 

 

 

 

 

Stebint šio ginčo nagrinėjimą Kauno raj. ir Kauno miesto apylinkės teismuose akivaizdžiai  matosi, kad:

        1.      Jaučiasi valdininkų ir teismo pastangos padėti įteisinti savavališkas Puišių statybas ir valstybinės žemės užvaldymą:

 

a)valdininkai pasirašo namo pridavimo aktą be namo techninio projekto ir su statyba susijusių dokumentų originalų, akivaizdžiai matydami, kad dalis namo pastatyta ant valstybinės žemės – planuose pažymėto keliuko;

b)žemės tarnybos valdininkai Puišiams išduoda neteisėtus dokumentus, kuriais remiantis jie galėtų bandyti įsiteisinti užgrobta valstybinę žemę – kaimyniniams sklypams suprojektuotą keliuką

c) teismas priima Puišių prašymą nagrinėti bylą,  pagal tuos neteisėtus dokumentus, kad pakeisti jų sklypo ribas valstybinės žemės, tai yra, projektuojamo keliuko sąskaita.. Tai sudaro prielaidas teismo proceso metu padaryti neteisėtus ir neteisingus sprendimus, sudaro tam pažeidėjui ir kitiems į nusikaltimus ir aferas linkusiems piliečiams lūkesčius, kad jų kėslai tokiu būdu gali būti įgyvendinti.

d)  šios, pagal neteisėtus dokumentus sufabrikuotos bylos nagrinėjimas teisme pareikalavo valstybės ir kitų proceso dalyvių laiko ir nemažai lėšų. Nors Puišiai nelaimėjo, tačiau ir čia prokuroras ir teismas jiems suranda lengvinančias aplinkybes (atleidžia nuo teismo išlaidų padengimo), kad mokesčių mokėtojų pinigais būtų apmokomas bandymas įteisinti užgrobtą valstybinę žemę.

e)  klaidingais klausimais liudininkams “Ar buvo keliukas į gretimus sklypus?”teisėja atrodo nori padėti Puišiams, kad liudininkai pritartų, jog ten, kaip ir teigia Puišiai, kad keliuko nebuvo, todėl tas žemės plotas ir buvo užstatytas įvairiais statiniais. Moteriškės ten keliuko tikrai nematė, tai ir patvirtina. Bet , kad ten buvo projektuojamas keliukas, jos gali ir nežinoti. Tai gerai žino Puišiai, teisėja ir valdininkai bei pareigūnai dalyvaujantys namo statybos priežiūroje ir priėmime.

      

  2.  Teismai visokiais būdais, metodais ir priemonėmis padeda Puišiams kuo ilgiau užtęsti ginčo nagrinėjimą:

a)   to pačio objekto byla skaidoma į atskiras bylas: namo, trinkelių, tvoros.

b)  dėl nekompetencijos ar dėl noro užtęsti bylos nagrinėjimą, dažnai proceso dalyviams užduodami neesminiai, pasikartojantys, per visas bylas dažnai tie patys klausimai. Matosi, kad to pačio ginčo objekto atskirų bylų teisėjai nebendrauja, nesidomi, nerenka informacijos apie ten išaiškintus Puišių ir valstybės tarnybos pareigūnų nusikalstamus veiksmus,

c)  teisėjai į teismo posėdį ateina nepasiruošę, nesusipažinę (o gal ir vaidina, kad tempti laiką)  su bylos medžiaga – sugaištama nemažai laiko kol proceso dalyviai teisėjui išaiškina ginčo objekto vietos situaciją,

d) posėdžiai vedami vangiai ir posėdžių metu jaučiamas laiko tempimas,

e)  dalis pakviestų liudininkų nėra susiję su ginču ir ginčo objektais ir nieko nepadeda bylos nagrinėjimui,

          3. Teismo  proceso metu išaiškėja daugybė pažeidimų ir nusižengimų, kuriuos padarė Puišiai, valdininkai ir pareigūnai namo statybos, priežiūros ir jo pridavimo eksploatacijai metu.

Tai patvirtinta liudininkų ir dokumentų parodymais. Nesuprantama, kodėl žinodami tokius faktus nei prokurorai, nei teismai pažeidėjams ir nusikaltėliams nepradeda tyrimų, nepraneša ir kitiems valstybės valdymo ir kontrolės organams bei visuomenei apie atskleistus pažeidimus.  Ar tokia teismų praktika gali tarnauti teisingumo stiprinimui? Jei Nerijus Paštukas nerodytų iniciatyvos gindamas savo, kaimynų ir viešąjį interesą, tie nusižengimai ir nusikaltimai taip ir liktų neatskleisti, korupcija ir toliau triumfuotų prieš teisingumą.

        4. Visą šį, byloje dėl savavališkų statybų besitęsiantį, ginčą teisėja Larisa TAMULIONIENĖ galėjo atlikti per  dvi valandas, jei būtų atvykusi į ginčo objekto vietą prieš dvejus metus, kai prasidėjo bylos nagrinėjimas teisme. Turėdama pirminius oficialius, patvirtintus dokumentus ir  projektus( kurių niekas negali nuneigti) ir matydama situaciją vietoje, nesunkiai  ir ne specialistas galėtų pastebėti akivaizdžius statybos pažeidimus. Deja, kada teisėja paskutinio posėdžio metu, pagaliau, atvyko pirmą kartą į ginčo objekto vietą, buvau nustebintas jos elgesiu. Ji beveik nesidomėjo padarytais nusižengimais, bet  daugiau domėjosi Puišių gynybos strategija –  statybos pažeidimus proceso dalyviams pateikti, kaip privalumą, kaip Puišių pastangas sutvarkyti aplinką.

        5. Prokurorai ir teisėjai nepakankamai baudžia pareigūnus ir tarnautojus pažeidusius valstybės tarnybos įstatymus, pritaikydami Baudžiamojo kodekso straipsnius pagal kuriuos traktuojama, kad pažeidimai padaryti netyčia. Bet Raudondvario seniūnas T. GAIDAMONIS bei Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros tarnybos viršininkas J.VOLŪNAS ir kt. pripažino statinius tinkamais naudoti, nesant techninio projekto ir visų su statyba susijusių dokumentų originalų, nekreipė dėmesio ir į daugybę ausčiau suminėtų ir net vizualiai ne specialistui matomų pažeidimų. Kad tai padaryta tyčia įrodymų nėra, bet  tikriausiai niekas nesuabejos,  kad  pareigūnai priiminėjantys šimtus namų, būdami blaivūs ir psichiškai  sveiki pastebėtų tokius grubius pažeidimus ir pareikalautų statinio techninio projekto ir su statyba susijusių dokumentų originalų. Beje, kad tai padaryta netyčia įrodymų  irgi nėra.. Nežiūrit į tai jiems skiriamos galimai  mažiausios baudos ir bausmės, nors J.Volūnas jau anksčiau, buvo sugautas už kyšio ėmimą. Ir tuomet teismas jo nenuteisė kalėti, bet davė lygtinai ir priskyrė žmonos globai( mat ji teisėja !!! ). Bendrai, teisėjų ir prokurorų labai aiški pozicija, visus pažeidimus pripažinti kaip padarytus netyčia. Skaitytojui turbūt aišku kodėl? Jeigu aš vieną ankstų rytą atsikėlęs netyčia užtverčiau RUDZINSKO tiltą per Nemuną? Kaip man reikėtų įtikinti teismą, kad užtvėriau netyčia?

        6.  Valstybinių įstaigų valdininkai ir tarnautojai išduodami neteisėtas pažymas, kad įteisinti Puišio neteisėtas statybas ir pateisinti kitų piliečių neteisėtus veiksmus, daro nusikalstamą veiką ir skatina jį ir kitus piliečius, ir toliau daryti neteisėtus veiksmus, teismui sudaro galimybes priimti neteisingus sprendimus.

        7.  Seniūnija, Kauno rajono savivaldybė ir buvusios  Kauno apskrities administracija, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra nereagavo į N. Paštuko skundą ir nesiėmė jokių priemonių padėčiai ištaisyti.

        8.  Ne paslaptis, kad Lietuvoje norint priduoti ir normaliai pastatytą privatų namą daugeliu atvejų už parašus reikia susimokėti (J.Volūnas be kyšio, turbūt, nepraleido nei vieno namo). Tuo labiau čia, ginčo objekto vietoje, kur padaryti grubiausi statybos ir priėmimo naudojimui pažeidimai, belieka tik svajoti, kad teisėjai, valdininkai ir pareigūnai Puišiams tai daro veltui, kad čia nevyksta korupciniai sandoriai.

        9.  Ginčas tęsiasi jau ketvirti metai. Per tą laikotarpį įvyko 47 teismo posėdžiai! Dėl to, daugybė proceso dalyvių (ieškovai ir atsakovai, nukentėję asmenys, 26 liudininkai, įvairių valstybinių organizacijų atstovai, policijos, prokuratūros ir teismo darbuotojai) ir kitų institucijų (statybos inspekcijos, žemėtvarkos, seniūnijos, kadastro registrų centro, savivaldybės, Seimo kontrolės tarnybos, Seimo korupcijos komiteto, Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto, kreiptasi ir į Generalinę Prokuratūrą) darbuotojų dažnai atitraukiama nuo tiesioginio savo darbo, dėl ko valstybė ir privatūs asmenys jau patyrė daug materialinių ir laiko nuostolių. Valstybės tarnybos darbuotojų, prokuratūros ir teisėjų veiksmai jau kuris laikas plačiai aptarinėjami apylinkės gyventojų, gausios giminės, draugų ir pažįstamų tarpe. Visi smerkia, keikia ir reiškia pasipiktinimą bei nusivylimą dėl valdžios bejėgiškumo įvesti tvarką teisėsaugos, teisėtvarkos ir kitose šalies valdymo sistemose.

        10.  Aukščiau išdėstyti teiginiai daugiausia yra mano subjektyvi nuomonė susidariusi stebint bylų nagrinėjimą teismo posėdžiuose, bet ji yra tikrai teisingesnė nei  prokuroro ir teisėjos sprendimai pareigūnams T.Gaidamoniui ir J.Volūnui taikyti bausmes, kaip asmenims padariusiems netyčinius veiksmus, priimant be dokumentų, neteisėtai, su labai grubiais pažeidimais pastatytą namą.

        Nenustebinsiu  teigdamas, kad situacija panaši ir kitur Lietuvoje. Nekyla, bet krenta teisėjų, valdininkų ir pareigūnų sąmoningumo lygis. Daugeliui iš jų valstybės tarnyba tapo verslu ir paplito visose valstybės sferose.Tą vis labiau pastebi ir mato visuomenė. Nebeturėdami vilčių permainoms, gyventojai ir verslininkai nebenori maitinti biurokratų, bet ir patys vis daugiau ieško galimybių, kaip papildomai pasipelnyti – nemoka mokesčių, dirba šešėlyje, užsiima kontrabanda, išsiperka invalidumą, pašalpas, socialines, bedarbystės ir kitas išmokas. Tai veda į visišką valstybės bankrotą.

        Kad įvesti tvarką šalyje neužtenka gerų įstatymų. Beje, teisėjai ir prokūrorai geriau negu bet kas kitas mato ir pastebi įstatymų ir teisės aktų spragas, bet nesu girdėjęs, kad jie teiktų  siūlymus ir pataisas  įstatymams gerinti.

        Demokratija yra aukštos moralės, sąmoningų piliečių visuomenės sėkmingo vystymosi pagrindas.  Tačiau, visuomenės sąmonėjimo greitu laiku nėra prasmės laukti. Korumpuotoje visuomenėje demokratija  daugiausia pasinaudoja sukčiai. Del to, demokratiniai valdymo principai  mūsų visuomenei ir neduoda teigiamų rezultatų. Kol kas nesiūlau diktatūros, bet, kad šalis galėtų normaliau tvarkytis reikalinga:

          1. Labai griežta drausmė (drausmė tai darbo laiko užimtumas, savalaikis ir kokybiškas užduočių įvykdymas, lėšų ir materialinių vertybių taupymas, laikymasis  įstatymų ir įgaliojimų, nepriekaištinga elgsena ir kt. )  visose valstybės ir savivaldybių valdymo struktūrose, ypatingai teismuose ir prokuratūroje.

          2. Kontrolė yra viena iš svarbiausių prevencinių priemonių valdininkus, pareigūnus ir visų valstybės institucijų, valstybės įmonių vadovus sulaikyti nuo nusikalstamos veiklos, išaiškinti nusikaltimus ir priemonė  tų įstaigų ir įmonių normaliai veiklai užtikrinti. Dėl kontrolės nebuvimo ir kontrolės aparato pareigūnų ir darbuotojų dalyvavimo korupciniuose sandėriuose ilgą laiką buvo dangstomi įvairūs nusikaltimai  ir vilkinamas jų išaiškinimas. Didžiausia problema yra kontrolės aparato darbuotojų patikimumas. Juk tik šiek tiek pajudinus šią sistemą praėjusiais metais jau kažkiek pagerėjo kontrabandos, šešėlio, nelegalaus darbo, finansinių ir kt.nusikaltimų išaiškinamumas. Bet tai tik lašas jūroje. Dabartinė praktika kontroliuoti tik pagal skundus ir pagal žiniasklaidos publikacijas, niekada neduos teigiamų rezultatų. Tam būtina pajungti visų lygių vadovus –  panašiai, kaip tvarkosi verslo įmonės. Vadovai turi kontroliuoti, stebėti ir valdyti situaciją savo organizacijose, kad darbuotojai ne tik sąžiningai dirbtų ir laiku atliktų jiems pavestas užduotis bet, kad nebūtų piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi, būtų prisilaikoma įstatymų, nebūtų daromos kliūtys piliečių ir verslininkų teisėtai veiklai ir nesudaromos galimybės neteisėtai veiklai. Vadovas, kuris nemato ar toleruoja savo pavaldinių nusikalstamą veiklą (nors ir pats nedalyvauja) turi būti nedelsiant šalinamas iš darbo, jo darbo knygelėje įrašant dėl ko buvo atleistas ( vadovams reikalingos  tokios knygelės ). Per vadovų kontrolę ir atsakomybę pratinti sistemas prie savikontrolės ir apsivalymo. Tačiau didžiausią poveikį ir efektą turėtų duoti aktyvus visuomenės dalyvavimas kontroliuojant valstybės  ir savivaldybių pareigūnus ir  valdininkus.

          Sveikintina, kad jau prasidėjo visuomenės protestai ir mitingai nukreipti prieš korumpuotus teisėtvarkos ir teisėsaugos klanus, rengiami projektai ir manifestai, kaip visuomenė tiesiogiai galėtų dalyvauti teismuose ir kontroliuoti  tas struktūras.

          3. Asmeninė atsakomybė ir bausmės neišvengiamumas  yra svarbiausia prevencinė priemonė nusikaltimams. Jau seniai kalbame, kad šalyje nėra drausmės, kontrolės ir atsakomybės, klesti nebaudžiamumas. Tai sudarė prielaidas išplisti korupcijai, neproduktyviai dirbti valdžios, valstybės ir savivaldybių institucijoms,  be saiko išplėsti valdymo aparatą, kur žema darbo drausmė ir darbo efektyvumas. Nepakankamai ryžtingi valdžios veiksmai neigiamai veikia ir visuomenę, kuri mažai besidomi valstybės reikalais, mažai rodo iniciatyvų kontroliuoti valdžią ir net pati visuomenė pradeda toleruoti nusikaltimus ir dalyvauti korupciniuose veiksmuose. Tokia situacija neskatina nei valdžios, nei visuomenės atgimimo ir vystymosi. Taigi, atsakomybės nebuvimas sukelia daug problemų.

          Bausmės neišvengiamumas priklauso nuo prokurorų ir  teisėjų darbo. Tai Prezidentės veiklos sfera. Neužtenka priimti ar papildyti keletą įstatymų, pakeisti vieną ar kitą vadovą, bet nelaukiant reformų pabaigos, skubiai visą sistemą būtina perkratyti nuo viršaus iki pačių apačių. Kad išdraskyti dar nuo sovietmečio susiformavusius klanus,  žymią dalį prokurorų ir teisėjų šalinti iš tarnybos. Aukščiausi policijos, prokuratūros ir teismo vadovai ir teisėjai turi būti renkami piliečių. Be visuomenės dar ir Prezidentė asmeniškai turi kontroliuoti Generalinį prokurorą ir Aukščiausiojo teismo pirmininką ir pastoviai reikalauti ataskaitų apie nuveiktą darbą stiprinant drausmę, kontrolę ir atsakomybę pavaldžiose struktūrose.Ir visos kitos valstybinės institucijos turi būti griežtai kontroliuojamos. Be kontrolės negali likti absoliučiai jokia šalyje veikianti organizacija, tuo labiau valstybės finansuojama. Ir čia reikalingas aktyvus visuomenės dalyvavimas. Jei mūsų valdžia tikrai nori išvalyti valstybės aparatą nuo šito brudo, tuomet visuomenei turi suteikti galimybes prižiūrėti ir kontroliuoti politikus(tarp rinkimų), valdininkus, valstybines įmones ir įstaigas, tame tarpe policiją, teismus ir prokuratūra, o ypatingai valstybės kontrolės organus.

           Prezidentė, Seimo Pirmininkė ir Premjeras turi žadinti visuomenę tam veiksmui ir pastoviai ją kviesti garbingai vykdyti šią misiją.

Panašūs straipsniai:

Užtvertas kelias įžiebė konfliktą

Baletmeisteriui N.Juškai kelias namo – užtvertas!

ŽEMĖS REFORMA MIŠKE ĮKALINO SODYBĄ

A.ZIABKUS: Palangos žemė veikėjui tapo aukso gysla

Alvydas ZIABKUS LR korespondentas 2012-04-16

“Tik“ 11 milijonų litų prokurorai siekia priteisti valstybės naudai iš buvusio Palangos tarybos nario Vaido Šimaičio, daugiau kaip 210 mln. litų turtą deklaravusio ir  prieš kelerius metus turtingiausiu šalies politiku tuomet pripažinto buvusio Palangos savivaldybės tarybos nario V.Šimaičio, pirmuosius milijonus susikrovusio iš machinacijų pajūrio žeme.

Sutrumpintas straipsnio variantas

Palangos apylinkės prokuratūra kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą

Vaidas Šimaitis

prašydama iš 39 metų V.Šimaičio valstybės naudai priteisti per 11 milijonų litų. Tiek Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos Palangos skyriaus pirmininko pavaduotojas uždirbo prieš 7 metus parduodamas valstybei turėjusius priklausyti žemės sklypus Palangoje.

Teisybę įrodė ne iš karto

Tai, kad V.Šimaitis užvaldė žemės sklypus, į kuriuos Kėdainių rajone gyvenančio 52 metų Eugenijaus Jonaičio tėvams nuosavybės teisė buvo atkurta neteisėtai, išaiškino Apeliacinis teismas. Viešąjį interesą ginančios Palangos apylinkės prokuratūros ieškinį prieš dvejus metus Klaipėdos apygardos teismas buvo atmetęs. Prokuratūra įrodinėjo, kad klaipėdiečiams Zofijai ir Vytautui Jonaičiams nuosavybės teisė į testamentu paliktą palangiškio Alekso Kuršio žemę Palangoje 2005 metais buvo atkurta neteisėtai, nes tuo metu jie jau buvo mirę. Todėl jų sūnus E.Jonaitis šios žemės negalėjo nei paveldėti, nei vėliau parduoti.

Klaipėdos apygardos teismas aiškino, kad žemę Jonaičiams buvo galima grąžinti ir po jų mirties. Prašymą atkurti nuosavybę Jonaičiai buvo padavę 1992 metais. Kad nuosavybės atkūrimas buvo vilkinamas iki 2005 metų, tai esą buvusi ne jų kaltė.

Prarado teisę į vyro turtą

Tačiau Klaipėdos apygardos teismo sprendimą panaikinęs ir prokurorų skundą tenkinęs Apeliacinis teismas šią žemės grąžinimo istoriją įvertino visiškai kitaip.

Iki 1940 metų Kontininkų kaime, kurio teritorija dabar nusidriekė Vanagupės gatve, palangiškiui Aleksui Kuršiui priklausė 5,25 hektaro žemės. 1972 metais šis žmogus mirė ir teisė į visą jo turėtą žemę perėjo jo žmonai Barborai Kuršienei. Po vyro mirties praėjus beveik 6 metams ji ištekėjo už Augustino Mockevičiaus ir tapo Barbora Mockevičiene. 1985 metais mirė antrasis B.Mockevičienės vyras ir moteris liko viena. Vaikų nė su vienu vyru ji nesusilaukė.

Apeliacinis teismas išaiškino, kad antrą kartą ištekėjusi palangiškė prarado teisę į buvusio sutuoktinio turtą.

B.Kuršienė, sudariusi santuoką su A.Mockevičiumi, sutuoktinio teises ir pareigas įgijo su šiuo asmeniu. Teisėjų kolegija nusprendė, kad po antrosios santuokos ji nebebuvo žemės savininko A.Kuršio sutuoktinė ir nebegalėjo pretenduoti į jo nuosavybės teise valdytą žemę. Juolab kad prieš mirdamas A.Kuršis savo turto žmonai testamentu nebuvo palikęs.

Palikimą perėmė klaipėdietė

Tačiau kaip A.Kuršio žemę perėmė su B.Mockevičiene, o juo labiau su pačiu žemės savininku jokiais giminystės saitais nesusiję Jonaičiai?

Po antrojo vyro mirties vieną likusią senutę ėmėsi karšinti pas ją vasarojusi klaipėdietė Zofija Jonaitienė, kuriai 82 metų moteris 1989 metais balandžio 28 dieną testamentu užrašė visą savo turtą. Po pusantro mėnesio B.Mockevičienė mirė.

Palangos notarui Romualdui Stankaičiui pateikusi palangiškės testamentą 1989 metais gruodžio mėnesį Z.Jonaitienė paveldėjo visą senutės turėtą turtą – pusę namo ir kiemo įrenginių. Šį turtą klaipėdietė po trijų mėnesių spėjo parduoti. Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje pradėjus atkurti sovietmečiu nacionalizuotą nuosavybę 1992 metais Z.Jonaitienė pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į A.Kuršio turėtą žemę. Po trejų metų jai buvo suteiktas apie 18 arų ploto žemės sklypas Plaušėje, kurį ji netrukus taip pat pardavė. 1997 metais Z.Jonaitienė mirė, visą savo turtą palikusi savo sūnui Eugenijui Jonaičiui.

Teismas daug nesigilino

Tačiau po keliolikos metų atsiradęs keistas antrasis palangiškės testamentas valstybės tarnautojams įtarimų nesukėlė. 2005 metų kovo mėnesį Palangos apylinkės teismas patenkino E.Jonaičio prašymą pripažinti faktą, kad A.Kuršio turėta žemė pagal paveldėjimą priklauso jo žmonai, kuri pareiškime lyg atsitiktinai vadinama Barbora Mockevičiene-Kuršiene. Suprask, žemės savininkas A.Kuršis buvęs jos paskutinis vyras.

Teismui pateikiamas antrasis palangiškės testamentas, kuriuo senutė Zofijai ir Vytautui Jonaičiams paliko savo teises į atsirasiantį turtą ir po jos mirties. Paveldėjimo teisės liudijimo, kad Jonaičiai priėmė šį palikimą, teisėjas nepasigedo.

Nuosavybę atkūrė žaibiškai

Svetimo žmogaus žemę paveldėjusį E.Jonaitį ėmė globoti V.Šimaitis, gavęs įgaliojimą veikti jo vardu. Prieš tai V.Šimaitis susitarė, kad už 560 tūkst. litų iš E.Jonaičio pirks tą žemę, kurią jis paveldės. Apsukriam palangiškiui ėmus tvarkyti kėdainiškio reikalus, daugeliui iki šiol nepasiekiamas pajūrio žemės grąžinimas pradėjo eiti kaip per sviestą.

Praėjus vos dviem mėnesiams po Palangos teismo sprendimo, kurio nagrinėjime pats E.Jonaitis nė nedalyvavo, jo tėvams ketinamą sugrąžinti teritoriją Palangos savivaldybės taryba pripažino kaip laisvą ir neužstatytą bei netrukus čia suformavo žemės sklypus. 2005 metais birželio pradžioje apskrities viršininkė Virginija Lukošienė savo įsakymais ir sprendimais Z.Jonaitienei ir V.Jonaičiui atkūrė nuosavybės teisę į 30 arų ir pusės hektaro ploto žemės sklypus Vanagupės gatvėje.

Žemes mėtė tarsi iš delno į delną

Po dviejų savaičių šiuos sklypus paveldėjo E.Jonaitis. Tačiau visus jo paveldėjimo reikalus tvarkęs V.Šimaitis negalėjo pats būti ir šios žemės pirkėjas, todėl praėjus vos dviem dienoms, kai E.Jonaitis tapo dviejų sklypų savininku, paveldėtojo įgaliojimą turintis V.Šimaitis žemę pardavė savo bendrovės „Baltijos pirkliai” direktoriui 38 metų Dainiui Srėbaliui. Maždaug 28 arų ploto žemės sklypas, kurio vidutinė rinkos vertė siekė beveik pusę milijono litų, D.Srėbaliui kainavo 20 tūkst. litų, o netrukus šį sklypą už tą pačią kainą iš D.Srėbaliaus nupirko V.Šimaitis, tačiau nė vieno sandorio metu pinigai nebuvo mokami. E.Jonaičio paveldėtą teisę į A.Kuršio žemę jau anksčiau buvo nusipirkęs V.Šimaitis ir su žemės sklypais tvarkėsi, kaip norėjo. Po metų tą patį 28 arų žemės sklypą V.Šimaitis vienam šiauliečiui pardavė už 3,3 mln. litų.   Pusės hektaro žemės sklypą D.Srėbaliaus įgaliotas V.Šimaitis už 715 tūkst. litų pardavė UAB „Eskom”.

Už 55 arus – 7 mln. litų

Po šių pelningų sandorių A.Kuršio žemės dar buvo likę, tad 2005 metais liepos mėnesį apskrities viršininkės V.Lukošienės įsakymais ir sprendimais Jonaičiams buvo atkurta nuosavybė į dar du Vanagupės gatvėje suformuotus 47,4 ir 7,7 aro žemės sklypus. Pagal tą pačią schemą beveik pusės hektaro ploto sklypą įvertinęs 35 tūkst. litų E.Jonaičio vardu V.Šimaitis pardavė D.Srėbaliui, o šis už tą pačią kainą – atgal V.Šimaičiui. Beveik 8 arų ploto žemės sklypą fiktyviuose tarpusavio sandoriuose abu verslininkai įvertino juokinga 5 tūkst. litų suma. Nepraėjus nė metams V.Šimaitis abu šiuos sklypus bendrovei „Vanagupės parkas” pardavė už 7 mln. litų.

Teismas sandorius panaikino

Apeliacinis teismas nustatė, kad šie sandoriai yra apsimestiniai: V.Šimaitis, kaip E.Jonaičio atstovas, pats sau pardavė sklypus, nors formaliai sandorių šalimi buvo įvardytas D.Srėbalius, kuris tik pasirašinėjo pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas panaikino apskrities viršininkės įsakymus ir sprendimus, kuriais buvo atkurta nuosavybės teisė į žemę Jonaičiams, paveldėjimo teisės liudijimus E.Jonaičiui ir žemės sklypų pardavimo bei pirkimo sandorius. Po tokio teismo sprendimo Palangos apylinkės prokuratūra nusprendė, kad restitucijos taikyti negalima, nes žemės sklypus įsigiję asmenys ir bendrovės yra sąžiningi pirkėjai. Prokurorai mano, kad dėl apsimestinių sandorių nepagrįstai praturtėjęs ir valstybei turėjusią priklausyti žemę pardavęs V.Šimaitis privalo sumokėti piniginę kompensaciją – 11,015 mln. litų, kuriuos jis gavo už žemės sklypus.

Senutės palikimo neperėmė

Tačiau išpainiojus V.Šimaičio meistriškai suregztas machinacijas taip ir liko neįvertintas antrasis B.Kuršienės-Mockevičienės testamentas, pagal kurį Jonaičiams buvo atkurta nuosavybės teisė į A.Kuršio žemę. Tuo metu Palangoje notaru dirbęs R.Stankaitis tvirtina, kad šis palangiškės testamentas yra negaliojantis ir jokios juridinės reikšmės negalėjo turėti: „Jei B.Mockevičienė ir iš tiesų po mėnesio parašė antrąjį testamentą, pagal jį paveldėjimo teisės liudijimo abu Jonaičiai per pusmetį po jos mirties turėjo ateiti pas mane, nes paveldėtas turtas yra Palangoje.”

Tačiau 1989 metų gruodžio mėnesį pas Palangos notarą atėjusi Z.Jonaitienė paliktą turtą paveldėjo parodžiusi pirmąjį testamentą, kuriuo B.Mockevičienės turtas paliekamas jai vienai.

Dokumentas suklastotas?

Yra dar viena aplinkybė, verčianti suabejoti, ar antrasis testamentas buvo surašytas B.Mockevičienei dar esant gyvai. Pagal teismui pateiktus dokumentus, 1992 metų vasario mėnesį Z.Jonaitienė ir V.Jonaitis Palangos agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 5,25 ha žemės sklypą Palangoje. Tokiu būdu tarnybai turėjo būti pateiktas antrasis testamentas, kuriuo teisė į žemę lygiomis dalimis paliekama abiem Jonaičiams.

Tačiau 1995 metais Palangos miesto valdyba pagal šį prašymą neatlygintinai 17,5 aro žemės sklypą suteikė vienai Z.Jonaitienei. Kodėl tokio sklypo negavo ir V.Jonaitis, kuris prašymą esą pateikė kartu su savo žmona? Ar negalėjo Z.Jonaitienės prašyme V.Jonaičio pavardė būti prirašyta po to, kai atsirado antrasis testamentas?

Prokuroras nusikaltimo nerado

Prieš ketverius metus šią istoriją tyrė Palangos apylinkės prokuratūra, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Antrąjį testamentą tyrę rašysenos specialistai padarė išvadą, kad jį tikriausiai pasirašė B.Mockevičienė. Ikiteisminį tyrimą nutraukęs prokuroras Gintas Pikčiūnas ekspertų neprašė nustatyti, kada šis testamentas galėjo būti surašytas. Prokuroras nenustatė, kad nuosavybės teisės Jonaičiams būtų atkurtos remiantis suklastotais dokumentais.

Užtat G.Pikčiūnas padarė išvadą, kad nuosavybė į A.Kuršio turėtą žemę Jonaičiams atkurta neteisėtai, nes jie žemės savininkui nebuvo artimi giminės. Tačiau valstybės žemę į privačias rankas atidavusių valstybės tarnautojų veikoje nusikaltimo požymių prokuratūra neaptiko.

Tokiai išvadai pakako tuomečio Palangos žemėtvarkos tarnybos vadovo Armino Stonkaus paaiškinimo, kad jis manęs, jog nuosavybė Jonaičiams atkuriama teisėtai. „Nenustatyta, kad valstybės tarnautojas dėl neatsargumo neatliko savo pareigų ar jas netinkamai atliko arba savo veiksmais siektų turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Darytina išvada, kad padaryta teisės taikymo klaida”, – rašoma ikiteisminį tyrimą nutraukusiame prokuroro nutarime.

Už šį pusės ha sklypą prie „Lino” Palangoje V.Šimaitis gavo 6 milijonus litų

Aferistai lobsta iš svetimų žemių

Palangoje netyla istorijos, kaip padedami žemėtvarkininkų apsukrūs verteivos perimdavo svetimas žemes. Nusikalstamoje žemių grobimo schemoje veikė visą informaciją apie turto paveldėtojus turinti žemėtvarka, patikimi žmonės, kurių vardu pagrobta žemė buvo įforminama, teismas, kuris pagal keleto etatiniais liudytojais tapusių senolių pasakojimus lengva ranka tvirtindavo juridinę reikšmę turinčius faktus, Palangos savivaldybės vadovai, kurie skubiai formuodavo užgrobiamus žemės sklypus.

Savo tėvų ir senelių pajūryje turėtų žemių iki šiol neatgaunantys žmonės pasakoja ne kartą sulaukdavę pasiūlymų per kelis mėnesius atgauti nuosavybę, jei pusę žemės bus perleista kitiems asmenims. Tokiu pasiūlymu pasinaudojęs kaunietis P.K. pusę jam priklausiusio žemės sklypo gavo greitai. Kitai žemės daliai jam tereikėjo parašyti įgaliojimą kitam asmeniui tvarkyti visus su šiuo sklypu susijusius reikalus.Vėliau įgijęs teisę į dar vieną tėvų žemės sklypą P.K. nusprendė su niekuo nesidalyti. Šios žemės jis dar nėra atgavęs iki šiol.

Milžinišką pelną lėmė įžvalgumas ir sėkmė?

Kalba Vaidas Šimaitis, „Elijos” poilsio apartamentų Šventojoje savininkas: „Žemės sklypus nusipirkau teisėtai. Tai, kad už juos mokėjau pigiau, o po kurio laiko pardaviau už didesnę kainą, yra mano, kaip verslininko, įžvalgumas ir sėkmė. Palangos prokuratūros skundą gavęs Apeliacinis teismas turėjo išnagrinėti man palankų Klaipėdos apygardos teismo sprendimą. Bet Apeliacinio teismo teisėjų kolegija tapo prokurorų advokatais ir pradėjo aiškinti tai, ko ieškinyje neprašė prokuratūra ir ko iš viso nenagrinėjo Klaipėdos apygardos teismas.

Savas ūkis: “(…) ūkininkavimui galas?“

   Netaisomos ir daromos naujos žemės reformos    klaidos pjudo kaimynus, žlugdo verslą. Tik klausimas ar tai klaidos? O gal interesai?

NŽT paguodžia: „Jei manote, kad Kauno apskrities viršininko administracija savo priimtais sprendimais ar veiksmais pažeidė jūsų teises arba nesutinkate su Nacionalinės žemės tarnybos parengtu atsakymu, turite teisę skųsti (…) LR administracinių bylų teisenos įstatymo straipsnių nustatyta tvarka.“

Raseinių rajono Viduklės gyventoja Regina Adomavičienė, guodėsi netikėtai sužinojusi, kad jiems, jau antrą dešimtmetį ūkininkaujantiems savo tėvų žemėje, Lipkiškės kaime, atimama žemė.

Ne nuo to galo matavo

Kaip pasakoja R.Adomavičienė, jos vyrui Albertui nuosavybės teisė į jo tėvo Stanislovo Adomavičiaus žemę Lipkiškės kaime buvo atkurta 1996 m. birželį pagal 1995 m. spalio 18 d. suformuotą sklypą. Dėl nevykusiai tuomet paženklinto sklypo ir yra visos šiandienos bėdos. „Vyras matininko Antano Kasperavičiaus primygtinai prašė, kad jam nuosavybė būtų atkurta pagal buvusias tėvų žemės ribas. Tai padaryti buvo labiau nei paprasta, nes ribą ženklino klevų linija. Matot, net ir šiandien jų eilutė tebeošia. Prašė, kad būtų primatuotos ir Šušvės upės lankos. Žodžiu, kad viskas būtų taip, kaip buvo kadaise. Bet matininkas šių pageidavimų nepaisė. Jis žemę buvo pradėjęs dalyti nuo kito galo, kitiems pretendentams, tad mūsų žemė buvo pradėta matuoti nuo kaimynui Kazlauskui atmatuotų 4 ha ribos. Ir tada paaiškėjo, kad mums priklausanti žemė nuo klevų nutolo.

Neleido persikelti

R.Adomavičienė sakė, kad vėliau ji norėjo persikelti savo žemę iš Jurbarko rajono. Prašė, kad tai būtų padaryta atsižvelgiant į perteklinį 1,5 ha gabaliuką arba šalia esančią vyro senelio Broniaus Lopatos žemę. Bet matininkas A.Kasperavičius su tuo nesutiko, o senelio žemę atmatavo kitiems. „Man tuomet žemę pasiūlė kitame seniūnijos gale, Bogamolų kaime. Bet mes gi auginame gyvulius. Argi į kitą seniūnijos galą nusitrenksi? Jau ir taip mūsų žemė yra daugiau nei 8 km nuo namų“, – dėstė vidukliškė.

R.Adomavičienė sako, kad iki istorinės sklypo ribos (iki klevų) priėjusiais, bet nuosavybės teise jiems nepriklausančiais 1,5 ha jie iki šiol naudojosi su viltimi, jog vieną dieną išsipirks. Jie tą žemę deklaravo kaip nuomojamą. Tačiau neseniai sužinojo, kad šį sklypą įsigijo kaimynai Kazlauskai. „Iš mūsų atima netgi ne tą rėžį, kuris priėjo iki klevų, bet iš kito galo, nuo Kazlauskų pusės. Mus tiesiog pastumia. O jei žemės mums pritrūks, nupjaus jos iš statmenai į mūsų sklypą besiremiančių kaimynų: Vizgirdo, Bartkaus ir Pociaus. Taigi nukenčia keturios ūkininkų šeimos vien todėl, kad matininkas pataikauja jau didžiulius žemės plotus turintiems Kazlauskams“, – piktinosi R.Adomavičienė.

Skųstis reikėjo laiku

Kauno apskrities viršininko pavaduotojas Mindaugas Petras Balašaitis mano, kad skųstis reikėjo anksčiau. A.Adomavičiui 20,09 ha žemės sklypas vietoje buvo paženklintas 1995 m. spalio 18 d., jis ant ribų ženklinimo akto pasirašė, t. y. sutiko su numatomo natūra sugrąžinti žemės sklypo ribomis.

Žemės tvarkymo departamento direktorius Silvestras Staliūnas dar pasakė: „Jei manote, kad Kauno apskrities viršininko administracija savo priimtais sprendimais ar veiksmais pažeidė jūsų teises arba nesutinkate su Nacionalinės žemės tarnybos parengtu atsakymu, turite teisę skųsti (…) LR administracinių bylų teisenos įstatymo straipsnių nustatyta tvarka.“

Kalta įstatymų kaita.Žemės reformą vykdę valdininkai kartu pripažįsta, kad dėl šiandieninio R.Adomavičienės nepasitenkinimo yra kalta dažna įstatymų kaita, leidusi A.Adomavičiaus senelio B.Lopatos žemę išdalyti svetimiems žmonėms. Pasak M.P.Balašaičio, pagal tuo metu galiojusį LR piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo įstatymą, nuosavybės teisės atkūrimas piliečiams kaip buvusio savininko anūkams nebuvo galimas. Įstatymo papildymas, numatantis nuosavybės teisės atkūrimą į žemę ir anūkams, buvo priimtas tik 1992 m., o žemės nuosavybę pagal paliktus testamentus leista atkurti tik 1997 m. S.Adomavičiaus vaikai, tarp jų ir Albertas, teisę į senelio nuosavybę įgijo tik 2000 m. liepos 31 d. Raseinių rajono apylinkės teismo sprendimu. Vadinasi, tik tada atsirado galimybė sugrąžinti žemę natūra Lipkiškės kaime, bet ten žemė jau buvo atkurta kitiems, kitų buvusių žemės savininkų teisėtiems pretendentams.

Pavėlavo?

Panašu, kad Adomavičiams nebepavyks išsipirkti ir to 1,5 ha, kurį nuomojosi, mat ne tik šis gabaliukas, bet ir daugiau žemės šių metų gegužės 22 d. buvo parduota Romui Kazlauskui, Adomavičių sklypo kaimynui, kuris prašymą pirkti valstybinės žemės parašė 2005 m. gegužės 19 d., o A.Adomavičius prašymą pirkti valstybinę žemę pateikė tik 2008 m. rugpjūčio 24 d. „Šis prašymas bus nagrinėjamas rengiant Viduklės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą. Tai numatoma vykdyti 2010 metais“, – teigia S.Staliūnas.

Lengvai nenusileis.R.Adomavičienė su tokiais valdininkų atsakymais nesutinka ir teigia nenusileisianti. Ji jau kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą, Valstybės kontrolę, Seimo Kaimo reikalų komitetą. Moteris įsitikinusi, kad A.Kasperavičius su jais pasielgė nesąžiningai. „Ir už sakinį, kad „matininko Antano Kasperavičiaus veiksmuose teisės aktų pažeidimo, nuosavybės teisės atkūrimo vilkinimo veiksmų, kuriais būtų pažeistos jūsų teisės, nenustatyta“, jiems teks atsakyti, – dėstė moteris. – Aš įrodysiu, kad mūsų protėvių žemė svetimiems buvo išdalyta neteisėtai, o mes iš jos buvome išstumti.“ Pasak R.Adomavičienės, dabar nurėžtas žemės gabalas galutinai juos sužlugdys kaip ūkininkus.

 

p.s.   NUO ŠIO STRAIPSNIO PASIRODYMO PRAĖJĘ JAU 2,5 METŲ. ĮDOMU KAIP PASIBAIGĖ ŠI NEMALONI ISTORIJA

 

Alvydas ZIABKUS praneša: Palangoje sklypų vertėmis žongliruojama laisvai

Puiki iliustracija apie Palangos savivaldybės darbo kokybę. To neparašyti čia būtų neteisinga. Alvydas Ziabkus praneša [sutrumpinta]:

Jadvyga Žižienė

 

Savo nuožiūra dalydami žemės ir turto mokesčių lengvatas savivaldybių politikai neretai virsta Kalėdų Seneliais. Tik savivaldybių veikėjai biudžeto sąskaita nuolaidomis apdalija ne visus. Tad dvigubai išaugusio žemės nuomos mokesčio lengvatos negavusi 79 metų palangiškė Jadvyga Žižienė švenčia pergalę: Palangos savivaldybę teismas įpareigojo persvarstyti sprendimą.

Dosnūs Palangos politikai didelius ir pelningus kurorto viešbučius valdančioms įmonėms suteikė dešimtis tūkstančių litų mokesčių lengvatų, tačiau savivaldybės nustatytus reikalavimus atitinkančiai J.Žižienės bendrovei sumažinti mokesčių naštą Palangos miesto taryba atsisakė nepateikusi jokių argumentų. Ponia J.Žižienė, ilgai nedvejodama, kreipėsi į teismą ir Klaipėdos apygardos teismas, kuris savo sprendime nurodė, kad savivaldybės sprendimai turėtų būti priimami nurodant motyvus ir įrodymus, pateikiant teisinį pagrindą taikyti nuolaidas, o Palangos tarybos sprendimą J.Žižienės įmonei nesuteikti žemės mokesčio lengvatos panaikino ir pensininkės prašymą įpareigojo nagrinėti iš naujo.

Atokiau nuo jūros, pramoninėje kurorto zonoje, esantį beveik 36 arų žemės sklypą praėjusiais metais valstybė įvertino net 2,27 mln. litų, nors ankstesniais metais šio sklypo vertė buvo nustatyta tik 272 tūkst. litų, o metinis žemės nuomos mokestis per metus šoktelėjo nuo 5444 litų iki 11,38 tūkst. litų!

Moters manymu, jeigu savivaldybė patvirtino sąlygas, kurias atitinkantys juridiniai ir fiziniai asmenys gali valdžios prašyti lengvatų, tai jos ir turi būti suteiktos, tačiau savivaldybė įsitikinusi, kad net visus reikalavimus atitinkančiai įmonei ar asmeniui miesto taryba lengvatą gali arba suteikti, arba ne. Tiesa, kokiais kriterijais vadovaujantis priimamas vienoks ar kitoks sprendimas, kurorto politikai negalėjo atsakyti…

Pilną straipsnį galite perskaityti “Lietuvos ryte“ –>> “Dėl mokesčių nuolaidų prireikė net teismo“  

=================================

O nuo savęs pridėsiu: Palangos savivaldybėje jau ne kartą teko patirti grubius piktnaudžiavimo atvejus. Liūdna, kad demokratija suprantama tokia iškreipta forma ne tik savivaldybėse, bet ir valstybinėse institucijose, kurių pareiga prižiūrėti vykstančius gyvenimo procesus