Pradžia

Ar sukčiauti ir vogti skirtingos sąvokos? Apie RIMI pasitaikančią praktiką

2 Komentaras

Šį kartą nerašysiu jokio straipsnio, palikdamas skaitytojui viską susivokti iš savo susirašinėjimo su „RIMI“ valdžia. Tiesa, pati šios korporacijos valdžia nei nepabandė susirašinėti. Ji tiesiog persiuntė mano raštą Kaune, Studentų gatvėje esančios krautuvėlės vadovei ir „sukis“ pati kaip sugalvosi…

Matyt reikės pabandyti ateityje įjungti į tokius „pokalbius“ ir LR prekybą kontroliuojančias organizacijas. Tik toks nelinksmas juokas ima… Vandeniu nuplauti savo nusikaltimus nori šios parduotuvės direktorė savo gėdą. O gal tai nei ne gėda? Gal tai gyvenimo norma?

P.S. lieku labai dėkingas, kad mane Rimi vertina kaip aukšto lygio poliglotą ir pastabas [ATTENTION] man rašo angliškai

 

Отправитель письма запросил подтверждение о прочтении.

Pareiškimas

Šiandiena, 2016-09-03 d. apsilankėme jūsų parduotuvėje Kaune, Studentų g. 19. Pamatę didelę reklamą, kad negazuotas mineralinis vanduo 1,5 ltr. kainuoja gerokai pigiau, t.y. 0,41 €, nutarėme paimti jo visą bloką, t.y. 6 butelius. Tačiau sumokėjus ir jau važiuojant namo, susimąstėme ar tikrai pritaikyta ta nuolaida. Peržiūrėję kvitą įsitikinome, kad jis kainavo pilna kaina, po 0,58 €. Grįžome pasižiūrėti, gal gi apsirikome, gal ten parašyta, kad akcija galioja gazuotam vandeniui. Tačiau ne – užrašas skelbė, kad akcija taikoma negazuotam. Ir tik vėliau, išsamiai studijuodami visą reklamą, pastebėjome smulkiomis raidėmis parašytą datą – “Akcija galioja iki rugpjūčio 30 d.“ Taigi kasa paskaičiavo teisingai, tačiau kam salėje buvo paliktas apgaudinėjantis užrašas?
Akivaizdu, kad pranešimo paskirtis buvo apgauti žmones. Nesuokiama kaip galima net 5 dienas laikyti reklamą, kurios terminas yra pasibaigęs. Tai užslėpta apgaulė.

O kokia Jūsų nuomonė? Į tokius pirkėjų pastebėjimus reaguojate tradiciškai? “Apgailestaujame“, “atsiprašome“ ar gal kokią nors kompensaciją taikote?

Ačiū už būsimą atsakymą.

Romualdas

 

Понедельник, 5 сентября 2016, 12:25 +03:00 от Roma Zickeviciene <Roma.Zickeviciene@rimibaltic.com>:

Laba diena,

dėkojame  už Jūsų pastebėjimus ir sugaištą asmeninį laiką tam kad ši žinutė pasiektų mus. Vertiname savo klientus, visada atkreipiame dėmesį į savo klientų komentarus, pastabas, skundus, nes tai mums leidžia tobulėti. Norime Jus patikinti, kad ši klaida nėra tyčinė ir ją lėmė žmogiškasis faktorius. Atsiprašome už patirtus nepatogumus mūsų prekybos centre. Norime Jus pakviesti, Jums patogiu metu, į mūsų prekybos centrą, kur grąžinsime Jums permokėtą sumą ir kompensuosime patirtus nuostolius: padovanosime pakuotę to paties mineralinio vandens.

 Pagarbiai, SM Studentų MHM Savanorių

Direktorė Roma Žičkevičienė tel 868391906

ATTENTION: This e-mail may contain confidential information that is intended solely for the addressee. If you are not the intended recipient, you should delete this message and are hereby notified that any disclosure, copying, or distribution of this message, or the taking of any action based on it, is strictly prohibited.
Вчера, 19:17

3 файла

Nesu tikras, kad Jūs pati asmeniškai tikite tuo, ką sakote, tačiau aš, tuo, “kad ši klaida nėra tyčinė ir ją lėmė žmogiškasis faktorius“, atleiskite, netikiu. Greičiau kilo įtarimas, kad jūs savo prekiautojams gal mokate kokius nors paskatinimus už realizacijos apimtis. Ir tai yra ne atsitiktinai.
Dar tą pačią dieną, kai mes sugrįžome ir pamatėme tą smulkiu šriftu padarytą įrašą, jog akcija tęsėsi tik iki rugpjūčio 30 d., mes, siekdami, kad nebebūtų apgaudinėjami kiti pirkėjai, nuėmėme tą lentelę ir užkėlme ją ant lentynos viršaus. Vakar intuicija sakė, kad apgaulė tęsiasi, juk sekmadienis, didelė tikimybė, kad kontroliuojančių organizacijų darbuotojai išvykę kur nors prie vandens, todėl paaukojome dar dalį savo laisvalaikio ir atvažiavome į Jūsų parduotuvę…
Nuojauta neapvylė, tik šį kartą turėjome pasiėmę fotoaparatą… Lentelė, padėta ant lentynos viršaus, jūsų darbuotojų buvo surasta ir vėl pritvirtinta šalia mineralinio vandens.
O jūsų nuomone, gerb. direktore, ir čia žmogiškoji klaida? Tai kada būna tyčinė, sąmoninga klaida?
Nuotraukas prisegu…

—–
Geros dienos

 

 

 

 

 

 Rimi apgaulė

 

Reklama

Būsto valda: Ką norime, tą darome 1

5 Komentaras

Kad daugiabučių gyventojai jau seniai paversti vietinių miesto valdžių  vergais, jokia paslaptis ar naujiena. Todėl šį kartą daug nesiplėtosiu. Tiesiog noriu parodyti jų kultūrą ir mentalitetą, nes tikiu, kad naujasis Kauno meras anksčiau ar vėliau skirs laiko tokiems niekadėjams reketininkams kaip gyvenamuosius namus “adminsitruojanti“ bendrovė “Būsto valda“. Kabutėse rašau neatsitiktinai, nes man niekada nesigaus reketą vadinti administravimu. Bet spręskite patys…

Ketvirtadienį grįžęs namo laiptinėje pastebiu iškabinėtus kelis skelbimus. Jų savininkas – UAB “Būsto valda“. Skelbimų klijuotojas, spėju, ne koks nors pasamdytas laiškininkas, o žmogus, kuris turėtų būti vadinamas pastato administratoriumi. Taip, administratoriumi, nes visų mūsų sąskaitose įrašomos nemenkos sumos už pastato ir jame esančių komunalinių tinklų ADMINISTRAVIMĄ. Kas tai yra, nėra aišku niekam. Nes ši “darbas“ atsirado anksčiau negu jį kas nors kada nors ėmė dirbti. Bet man asmeniškai keliuose teismo posėdžiuose teko išgirsti, kad administravimu laikoma tam tikro jų darbuotojo atėjimas į “administruojamą“ namą ir jo apžiūrėjimas. Taigi, administratorius, galvojant pagal tokias formuluotes, turėtų būti tas žmogus, kuris rūpinasi namo viešąją ir technine tvarka.

Kad pastatai įgautų žmonišką išvaizdą ir būtų malonūs jų gyventojams bei svečiams, Kauno miesto tarybos norminiuose dokumentuose nurodyta, kad namo administratorius privalo pagaminti arba nupirkti ir visose laiptinėse iškabinti skelbimų lentas, kuriose privalu teikti informaciją visais pastato eksploatavimą liečiančiais klausimais. Matyt baisiai jau kvailas toks nurodymas pasirodė Būsto valdos vadovams, bet jei jau liepta, tokios skelbimų lentos iškabintos. Tik paliktos jos “trečiosioms šalims“, t.y. tiems, kas siekdamas asmeninio pelno, reklamuojasi savo teikiamas paslaugas. O ar taip turėtų būti? Ne, būtent Būsto valda turėtų radusi pašalinių instancijų skelbimus, inicijuoti jiems baudas. Tačiau gal gi, kaip vienas mano kaimynas įtarė, tos lentos jau duoda pelną? Ko gero taip…

Vis tik šiai dienai turime tokią situaciją: oficialioji lenta prigrūsta skelbimų “Brangiai perku ordinus ir medalius“, “Perku butą jūsų name“, “Ekologiškai restauruoju vonias“, “Siūlau paskolas“, “Kviečia senelių namai“ ir t.t., o mūsų geradariai savo skelbimus klijuoja [taip, būtent klijuoja] ant elektros skaitliukų skydo. Gal ir protingas sprendimas? Gal gi tikrai galima gauti net pelną iš esamos s  kelbimų lentos, o aptepliojus elektros skydo dureles klijais bus galima organizuoti jų perdažymą, suprantama, surenkant gyventojų pinigus?

Bet gal gi šį kartą pavyks padaryti kitaip? Gal šį kartą merija įkalbės Būsto valdą savo lėšomis atlikti visų elektros skydinių perdažymą? Ir gal tai bus daroma ne tik mūsų name, bet ir visame Kaune, t.y. ten, kur žmonės PATEIKS PRETENZIJAS  NAMO ADMINISTRATORIUI?

Nesnauskime ponai, pabandykime tokį scenarijų.

BV sklb ant elektros 4

BV oficiali lenta 2

BV sklb ant elektros 2

“Klonio gatvės“ tragediją stengiamasi užžerti dulkėmis?

4 Komentaras

Teismo sprendimo vykdymas negali būti aukščiau Konstitucijos ir žmogaus teisių

2013-02-20 d. Bernardinai.lt išspausdino straipsnį, kurio autoriai – Lietuvoje plačiai žinomi ir visuomenės Gerbiami asmenys Dr. Zita Šličytė, Liudvikas Narcizas Rasimas, Dr. Saulius Arlauskas, Kęstutis Milkeraitis ir Dr. Romualdas Povilaitis.

Galima būtų vertinti, kad tai jau antrasis jų nenuginčijamos nuomonės pareiškimas, į kurią, deja, Lietuvos valdžios reakcijos žmonės nepajuto. Nežinau ar ką nors čia dar galima pakomentuoti? Manau, kad pareiškimo tekstas jokių komentarų kaip ir nereikalauja…

R.Matelis

Teismo sprendimo vykdymas negali būti aukščiau Konstitucijos ir žmogaus teisių


Garliava

Teisininkai ir žmogaus teisių gynėjai pareiškė: Garliavos prievartos aktas tapo įmanomas todėl, kad valdžios institucijos teismų sprendimo vykdymo principą iškėlė virš vaiko orumo, jo fizinio ir psichinio neliečiamumo, virš Konstitucijos, humanizmo ir demokratijos, ir net paties teismo sprendimo.

Visuomeninė komisija 2012 metų gegužės 17 dienos smurto aktui ištirti praėjusių metų birželį konstatavo: pernai gegužės 17-ąją Garliavoje, vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą, buvo prievarta pasikėsinta į Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, šiurkščiai pažeista vienuolika Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir keturi Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos straipsniai bei jų nuostatas įtvirtinantys nacionaliniai teisės aktai. Komisija taip pat nustatė, kad buvo iš anksto ruoštasi valstybės vardu panaudoti jėgą ir tai buvo padaryta.

Praėjus aštuoneriems mėnesiams po išvadų paskelbimo Komisija konstatuoja:

Pirma. Aukščiausi valstybės pareigūnai ir atsakingos valstybės institucijos prieš gegužės 17-osios smurto aktą ir po jo viešai akcentavo išskirtinį rūpestį vaiko teisėmis ir jo gyvenimo gerove. Tačiau per devynis mėnesius pareigūnai taip ir nepateikė visuomenei oficialios informacijos, patvirtinančios, kad prievartinis vaiko perdavimas ir vėlesnis jo gyvenimas, ribojamas pagal Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos programą, užtikrino jam geresnes gyvenimo sąlygas, jo teises ir teisėtus interesus. Iš gimtųjų namų išvežtas vaikas iki šiol laikomas socialinėje izoliacijoje – su juo neleidžiama bendrauti artimiesiems ir vaikystės draugams. Ne tik žmogaus teisių organizacijoms, bet ir vaiko artimiesiems nėra pateikta patikima informacija, kaip panaudota jėga ir socialinė izoliacija paveikė vaiko sveikatos būklę.

Antra. Respublikos Prezidentė praėjusių metų gegužės 17-ąją kreipdamasi į visuomenę pareikalavo ištirti, ar „visus sujaudinusių Garliavos įvykių metu nebuvo naudota prievarta“, ir teigė, kad „prievarta vaiko atžvilgiu negalima“. Tačiau Prezidentei ir Seimui atskaitingos institucijos per devynis mėnesius visuomenei taip ir nepateikė pagrįsto aiškaus atsakymo dėl jėgos naudojimo Garliavoje teisėtumo.

Klaipėdos apygardos prokuroras Aidas Giniotis, praėjusių metų lapkričio 21 dieną priėmęs sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl galimo valstybės tarnautojų piktnaudžiavimo vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą, savo nutarime pripažino, kad vaiko įkalbėti nepavyko ir konstatavo, kad prieš mergaitę buvo naudota jėga: „jėga jos atžvilgiu buvo naudojama tik tiek, kiek jos reikėjo tam, kad atitraukti D. K. nuo N. Venckienės“.

Komisija įsitikinusi, kad šiuo atveju jėgos naudojimas reiškia prievartą. Komisija primena, kad vykdant teismo sprendimą jėga ir prievarta prieš mergaitę negalėjo būti pavartota jokiu pretekstu ir jokiu laipsniu. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, Lietuvos Konstitucija, Lietuvos Civilinis ir Civilinio proceso kodeksai besąlygiškai įpareigoja gerbti vaiko orumą bet kuriomis aplinkybėmis – taip pat ir vykdant teismo sprendimą. Pagarba vaiko orumui reiškia, kad vaikas teismo sprendimo vykdymo metu privalėjo būti išklausytas, įvertintas jo motyvų pagrįstumas, turėjo būti pasiekta, kad vaikas išeitų iš gimtųjų namų išskirtinai savo valia, o ne būtų išneštas jėga kaip daiktas. Naudoti jėgą prieš mergaitę uždraudė ir Kėdainių rajono apylinkės teismas.

Prokuroro A. Giniočio nutarimo išvada apie advokatą G.Černiauską, kad jis neatliko veiksmų, “kurie pažeistų kokią tai tvarką, jis tik ėjo šalia L.Stankūnaitės, kuri nešė savo dukrą D. K., tam, kad reikalui esant prilaikytų mergaitę”, prieštarauja kieme buvusių žmonių liudijimams ir daug kartų viešai rodytai filmuotai medžiagai apie G.Černiausko ir L.Stankūnaitės nešamą klykiantį vaiką. Pažymėtina, kad dėl G.Černiausko veiksmų prokuratūra neapklausė kieme buvusių ir šį įvykį mačiusių žmonių.

Trečia. Garliavos prievartos aktas tapo įmanomas todėl, kad valdžios institucijos ėmė vadovautis doktrina, kurios esminis principas – teismų sprendimus būtina vykdyti besąlygiškai, bet kokiomis priemonėmis, taip pat ir naudojant prievartą prieš vaiką. Besąlygiško teismų sprendimo vykdymo principas buvo iškeltas virš vaiko orumo, jo fizinio ir psichinio neliečiamumo principų, virš humanizmo ir demokratijos principų ir net paties teismo sprendimo. Laikantis šio principo viršenybės buvo šiurkščiai pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir tartptautinės konvencijos, ginančios vaiko orumą. Taip pat buvo pažeista ir Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartis, draudžianti perduodant vaiką naudoti prievartą.

Teismo sprendimo vykdymo imperatyvas yra vienas svarbiausių teisinės valstybės principų, tačiau jo besąlygiškas vykdymas pažeidžiant esmines Konstitucijos nuostatas yra policinės valstybės požymis ir neatitinka demokratinės ir humaniškos valstybės pagrindų.

Lietuvos Respublikos piliečiai 1991 metų vasario 9 dienos plebiscitu ir 1992 metų spalio 25 dienos referendumu priimta Konstitucija įtvirtino, jog Lietuvos valstybės valdymas gali būti tik demokratinis, taip pabrėždami demokratijos viršenybę prieš bet kokias kitas teisinės valstybės valdymo formas. Teisinė valstybė, jeigu joje nepaisoma demokratinės įstatymų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos, pati savaime nėra vertybė, o pagal lietuvių tautos pareikštą valią tokių atvejų  ir neturėtų būti.
Pagrindinis demokratinės santvarkos reikalavimas yra visuotinai priimtų žmogaus teisių ir žmogaus orumo laikymasis. Iš to seka, kad nėra ir negali būti valstybėje institucijos, pareigūno ar žmogaus, kurie būtų atleisti nuo prievolės besąlygiškai paisyti žmogaus orumo. Aukščiausių teisinių ir teisėsaugos institucijų šiandien formuojama praktika iškelti teisinės valstybės principą aukščiau žmogaus orumo stumia Lietuvą nedemokratinės (policinės) valstybės link. Istorijoje būta ne vienos teisinės valstybės, kurioje vykdant įstatymus bei teismų sprendimus buvo grubiausiai pažeidinėjamos žmogaus teisės ir žmogaus orumas, taip teisinei sistemai tampant nusikalstama.

Ketvirta. Vaiko artimiesiems ir žmonėms, atvykusiems stebėti, ar vykdant teismo sprendimą Garliavoje nebus panaudota prievarta, įstatymai suteikė teisę priešintis galimam prievartos panaudojimui prieš vaiką. Tokią piliečių teisę bei pareigą numato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 10 straipsnis, suteikiantis piliečiui teisę elgtis pagal savo sąžinę. Gegužės 17 dieną Garliavoje buvę žmonės veikė remdamiesi sąžine ir įsitikinimais: jie turėjo legitimų tikslą stebėti, kad nebūtų naudojama prievarta. Filmuota medžiaga ir žmonių liudijimai patvirtina, kad piliečiai pareigūnams nesipriešino: giedojo valstybės himną ir meldėsi.

Nepaisant paminėtų piliečių teisių protestuoti prieš neteisėtus valdžios veiksmus, nukentėjusieji nuo prievartos Garliavoje ir prievartos liudytojai yra teisėsaugos persekiojami, prieš juos pradėti ikiteisminiai tyrimai. Teisėtvarkos persekiojami ir taikių akcijų dalyviai, net kreidelėmis „Tiesos“ žodį rašantys vaikai bei jų tėvai. Tai rodo, kad žmogaus teisių pažeidimai Lietuvoje įgauna vis didesnį mąstą.

Penkta. Garliavos įvykių kontekste iškilo grėsmė ir kitam svarbiam demokratinės valstybės principui – teisei į nuomonės reiškimo laisvę. Kai kuriems Garliavos įvykių dalyviams inkriminuojama atsakomybė už savo nuomonės reiškimą apie antstolės veiksmus, o parlamentarei N. Venckienei už kritiką teismų adresu. Tokie Lietuvos teisėsaugos kaltinimai prieštarauja civilizuotų valstybių teisminei praktikai, nes Europos Žmogaus teisių teismo sprendimai bylose (kaip antai Lingens v Austrija arba Otegi Mondragon v Ispanija), rodo, kad demokratinėje valstybėje siekiant teisėto tikslo valdžios pareigūnų ir institucijų atžvilgiu išsakyta sąžininga krititiška nuomonė, net kai ji nėra pakankami pagrįsta faktais, negali būti vertinama kaip nusikaltimas.

Šešta. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir Teisėjų tarybos pirmininkas G.Kryževičius yra viešai išsakęs ypatingai neigiamą nuomonę apie N. Venckienę, pavadindamas ją „pūliniu ne tik teisinėje, bet ir politinėje sistemoje“. Toks demokratinėje valstybėje neleistinas Teisėjų tarybos pirmininko pasisakymas apie tuomet dar buvusią teisėją N. Venckienę sudaro sąlygas pažeisti Konstitucijos 31 straipsnyje jai garantuotą teisę, kad jos „bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas“.
Komisijos nuomone, viešai esamos medžiagos pakanka konstatuoti neteisėtos prievartos Garliavoje faktą, tačiau prokuratūra privalo pateikti Seimui ir iki šiol teisėsaugos slepiamą filmuotą medžiagą apie mergaitės paėmimą, nes nesusipažinę su ja Seimo nariai negalės sąžiningai spręsti dėl N.Venckienei pareikštų kaltinimų teisinio pagrįstumo.


Komisija kviečia Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimo ir Vyriausybės narius nuodugniai ištirti, ar yra Lietuvos Respublikos teisės aktų, leidusių vykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą panaudojant prievartą prieš vaiką. Komisijai tokie aktai nežinomi.

Aukščiausiu politiniu lygmeniu neišsprendus esminio klausimo dėl Lietuvos Respublikos prioritetų, neužtikrinus valstybės besąlygiško įsipareigojimo ginti savo piliečių teises ir laisves, vaikų orumą, Lietuvai kyla reali grėsmė iškrypti iš demokratinio ir humaniško raidos kelio.

Kadangi nuo 2012 m. gegužės 17 d. prievarta iš gimtųjų namų išvežtai mergaitei gyvenimo sąlygas užtikrina ne motina, bet Liudytojų ir nukentėjusių apsaugos valdyba, taigi – valstybė ir jos pareigūnai, Komisija ragina aukščiausius Lietuvos politikus asmeniškai pasirūpinti socialinę izoliaciją patiriančia mergaite: leisti jai bendrauti su seneliais, artimaisias, bendraamžiais ir suteikti jai kokybišką psichologinę bei medicininę pagalbą.

Dr. Zita ŠLIČYTĖ, Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narė, Atkuriamojo Seimo deputatė, teisininkė

Liudvikas Narcizas RASIMAS [anksčiau – Rasimavičius], Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narys, Kovo 11-osios akto signataras, teisininkas

Dr. Saulius ARLAUSKAS, Mykolo Riomerio universiteto profesorius

Kęstutis MILKERAITIS, buvęs Generalinės prokuratūros ypač svarbių bylų tardytojas, buvęs Seimo kontrolierius

Dr. Romualdas POVILAITIS, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas, docentas

A.Matulevičius: Jie veikia rafinuotai

2 Komentaras

Nuo: Algimantas Matulevicius <algis.matulevicius@gmail.com>

GERBIAMIEJI

Siunčiu šią žinutę jums visiems su prašymu viešinti.

Prieš mėnesį Vilniaus 3 policijos komisariate man buvo surašytas Administracinės teisės pažeidimo protokolas kuriuo man inkriminuojama atsakomybė pagal LR ATPK 188 (7) 1d. Už tai, kad po 2012m. gegužės 17d. brutalaus policijos ir kitų valstybės pareigūnų elgesio jėga ir prieš jos valią paimant mergaitę iš Klonio gatvės, mes visi spontaniškai tam reiškėme viešą protestą. Tose piliečių protesto akcijose gegužės 17, 18 ir 19 dienomis  buvo daug ir, jei esame kalti, tai kalti keli  tūkstančiai  ten dalyvavusių. Bet jie skaldo ir valdo, o  be manęs už tai kaltinimai pareikšti tik Povilui Gyliui. Dėl šio epizodo mano teismo posėdžiai turi įvykti antroje š.m. rugpjūčio mėnesio pusėje.
Tačiau tuo viskas nesibaigia. Gavau naują kvietimą atvykti 2012m. liepos 11d. 11val. į Vilniaus m. 3 policijos komisariatą ( Pylimo 52) pas tyrėją kuri man pareiškė, kad man bus užvesta dar viena byla už tuos pačius įvykius. Sutikite – tai jau panašu į organizuotą persekiojimą. Žinant, kad Lietuvoje grubiai pažeidžiamos žmogaus teisės į susirinkimų ir žodžio laisvę, pilnai galima manyti, kad esu persekiojamas už savo kalbą pasakytą mitinge Vilniuje prie LR Prezidentūros š.m. gegužės 26d. kurioje viešai įvardijau keletą labai įtakingų teisėsaugos, žiniasklaidos, bei politikos atstovų pavardžių priklausančių neteisėtai veikiančiai grupuotei viešai žinomai kaip “valstybininkų“ klanas. Jums matomai yra žinoma, kad 2007 m. man būnant  Seimo NSGK pirmininku, ši grupuotė buvo identifikuota  ir jos antikonstituciniai veikimai  prieš valstybę,  mano iniciatyva, paviešinti.  Už tai jie mane persekioja jau eilę metų. Praeitais metais buvo užpulta mano sodyba, sumuštas sūnus, o rudenį gavau grasinančias žinutes į savo telefoną. Jie veikia rafinuotai. Bijodamiesi atkreipti į save ir, ypač savo veiklą, kurią tęsia ir toliau, visuomenės dėmesį,  nekelia man bylų dėl mano pasakytos kalbos. Būdami labai įtakingi jie suranda būdų, kaip persekioti ir bauginti žmogų, kuris neturi galimybių apsiginti, nes teisėsaugą jie pilnai kontroliuoja.

Vienintelė  galimybė sutrukdyti jų kėslams – pranešti apie tai visuomenei. Tikiuosi, kad ne visi žurnalistai yra jų kontroliuojami, todėl prašau jūsų atviro ir padoraus šios situacijos nušvietimo.

Pagarbiai                                                                      Algimantas Matulevičius

Romualdas Matelis: Koks bus Teisėjų etikos Komisijos sprendimas?

7 Komentaras

Nors visada gyvenime stengiuosi išlaikyti taktą ir visuotinai priimtinas bendravimo normas ir prie to jau seniai esu pripratęs, kartais susiformuoja situacijos, kai reikia peržengti šios ramovės slenkstį. Kiek toli tai gali nuvesti, šiandiena dar negaliu prognozuoti. Vis tik viliuosi, kad tai, kas nebeleidžia toliau būti užsisklendus sąlyginėje tyloje, bus pastebėta iš karto. Ir tinkamai įvertinta. Bet kol kas tai tik viltis…

Nuosavybės į žemę  klausimai, kuriuos mano šeima, įskaitant ir tolimus gimines, sprendžia jau apie 22 metus, tarsi senas neteptas, bet laimei – tvirtas traktorius, juda pirmyn. Tik juda labai braškėdamas. Matyt taip ir turi būti, nes tepimu neužsiėmiau niekada. Jei tai iš tikro būtų koks metalinis mechanizmas, suprantama, būčiau jau seniai sutepęs. Bet moralinių tepinių nepripažinau ir, ko gero, niekada nepripažinsiu.

Tiesa, susimąstyti apie tokių nuostatų tvirtumą, man tenka. Neretai vėl ir vėl iš naujo svarstau kodėl korupcija oficialiai pasmerkta, jei ji tokia daugeliui artima? Kam  reikalingas toks „žaidimas“? Bet atsakymo nerandu. Tik pavienės spėlionės. Gal tai Darvino ar dar kažkurio gamtininko atrastoji natūraliosios atrankos sudėtinė dalis? O jei būtų viskas popieriuje, tai jau vadintųsi civilizacijos pasiekimu?

Vis tik NEsu pilnai nusivylęs teisine padėtimi Lietuvoje. Nes mozaikiškai, nors ir neproporcingai ir labai netolygiai, tačiau teismuose kartais pavyksta apginti tiesą. Yra padorių teisėjų, kurie priima sprendimus, ne pagal įtakingųjų įgeidžius, o pagal sąžinę. Nežinau, gal jie ne visada vienodai  elgiasi, bet būna ir taip, teko tai patirti. Iš dalies įsivaizduoju kaip jiems tokiais būti nelengva, suprantu kokia kaina įmanoma tokiais išlikti, tačiau ne mažiau suvokiu ir tą kitą jausmą, kuris turėtų lydėti teisėją gal net visą gyvenimą, kai jis pardavęs sąžinę korumpuotiems ar proteguotiems „kolegoms“, bent jau kartas nuo karto blaškytųsi savo veiksmų prisiminimuose. Nes tai ateina visiems, tuo esu tikras. Tik laiko klausimas kada toks bumerangas sugrįš. Būdamas nebe jaunuolis, ne kartą gyvenime stebėjau nuo savo šlovės olimpų nulipusius žmones. Dažniausiai tai būna išėjusieji į pensiją, o kartu ir netekusieji buvusių postų. Tai pavėluotai prablaivo tokius žmones: gyvenimas jau negrįžtamai besibaigiąs ir jie pasijunta nebereikalingi ir niekam neįdomūs. Dažnu atveju tokios buvusios „žvaigždės“ ir savo vaikų nesugebėjo išsiauklėti „savais“, todėl šie tik formaliai su jais retsykiais pabendrauja. Be meilės, be atjautos… Битая карта – yra toks rusiškas posakis, kas lietuviškai reiškia, kad ta korta jau praradusi savo galią, o tuo pačiu ir nors kieno nors žavesį. Ir tada šie žmonės eina pas bet ką, nes jiems nebėra prasčiokų, nebėra runkelių. Yra tik nenumaldomas troškimas su kuo nors pabendrauti. Ir net aptarti koks neteisingas pasaulis juos supa. Vėlu, deja.

Negerų teisėjų buvimą  sąlygoja ne tik sąžinė ir pagundos. Prie tokios devalvacijos ženkliai prisideda ir pati sistema, valstybė, kurioje jie turi veikti. Ir net įstatymai, kurie dažnai švelniai tariant yra keisti. Visi mes esame nuo vaikystės susiję su tam tikra aplinka, kurią vadiname gimtine. Nebūtina net gimti kuriame nors Lietuvos kampelyje – jei ilgėliau gyveni viename ar kitame miestelyje, visi netrunka tapti pažįstamais, o kai kurie ir bičiuliais. Teisėjas turi būti objektyvus, tą suprantame visi. Bet ar taip visada įmanoma? Va, jei gyveni provincijoje, o esi teisėjas, ar lengva nuteisti savo aplinkos žmogų kito, atvykėlio ar netgi visai prašalaičio naudai? Ko gero sunku. Tad kodėl įstatymai verčia, kad teismai bylas spręstų pagal atsakovo buvimo vietą? Argi blogai būtų, jei pretendentas į teisingumą galėtų iš karto rinktis bešališką teismą? Juk pralaimėjimo atveju teisiajam priklauso visos bylinėjimosi išlaidos. Tame tarpe ir kelionės. Kitaip sakant – nuostoliai kompensuojami. Na, tiek to, nepakeisiu įstatymų, tad nesiplėtosiu šia kryptimi. Grįžtu prie piktybiško nuosavybės NEatstatymo Palangoje, o gal netrukus reikės rašyti ir apie analogiškas problemas Kaune.

Ilgai ir atkakliai kovojęs už teisingą nuosavybės atstatymą į visą laisvą žemę šiame Lietuvos kurorte Klaipėdos apygardos administraciniame teisme, pagaliau pasiekiau pergalę. Tačiau su ja nenorėjo sutikti kai kurie Palangos valdininkai. Neabejojau, kad nebetekę vilties man pažerti tik kelis trupinius iš viso priklausančio kepalo, jie sąmoningai ėmėsi viską vilkinti. Tačiau tada dar nežinojau, kad tai sąlygoje ne vien nesveikos ambicijos, bet ir paslėptas interesas. Dabar jau žinau, bet kol kas nerašysiu. Palauksiu kol visus tuos klausimus išnagrinės teismai. O tada, 2009 metų vasarą, neturėjau kito pasirinkimo, kaip tik laukti, kad mano laimėjimą patvirtintų Vyriausias administracinis teismas. Ir jis tai padarė: žemai lenkiuosi prieš teisėjus A.Bakavecką, L.Baltrūnaitę ir A.Sutkevičių, nes jie, be mažiausio poveikio iš šalies, priėmė teisingą sprendimą. Palangos savivaldybės atstovė Daiva Zubytė į teismą net neatvyko: argi galėčiau tokią poziciją vertinti kitaip nei sąmoningą vilkinimą? Nes visiems tuo metu buvo žinoma – vyriausiame teisme eilės ne trumpesnės nei metams laiko. Tiek to… savivaldybė išnaudojo įstatymais leistą vilkinimą. Tačiau toliau viskas turėtų normalizuotis, o teismo sprendimas vykdomas.

Patikėjote tokiu scenarijum? Tada jūs dar naivesni už mane. Nuo to laiko, kai teismo sprendimas įsiteisėjo, praėjo jau virš dviejų metų… Nuo to laiko jau priimta dar apie 50 teismų nutarčių ir sprendimų, bet Palanga, jos savivaldybės administracijos vadovų asmenyje, viską vilkina ir šiandiena. Neaprašinėsiu viską detaliai, taip tapčiau tranu, čiulpiančiu savo skaitytojo laiką, o visas aprašymas iš manęs atimtų dar bent dvi paras. Teisės paslapčių galima mokytis universitetuose arba kolegijose, bet ne menkesnė patirtis ir praktikoje įgyjama. Dar prieš du metus kreipiausi į Palangos antstolę, kuri, regis, energingai ir ryžtingai ėmėsi darbo. Ji kreipėsi į Palangos teismą su prašymu paskirti baudą Palangos savivaldybės administracijos direktoriui už teismo sprendimo nevykdymą… Pirmasis posėdis, pagaliau paskyręs nuobaudą direktoriui V.Kuznecovui, įvyko 2011 metų liepos 5 dieną, t.y. praėjus jau 14 mėnesių nuo tos dienos, kai sprendimas turėjo būti įvykdytas. Kiekvienas tai gali vertinti savaip, tačiau paskirtoji bauda – tik 200 litų ir tik po to, kai kadencijai pasibaigus V.Kuznecovas jau nebebuvo direktoriumi, man regis sako daug ką. Tuo labiau įvertinant, kad Palangos teisėjos „užmiršo“ apie šią baudą informuoti savivaldybę… Na tiek to, gal gi prasidės jau nuosavybės atstatymas… Bet ne, visi atsakingieji savivaldybės asmenys ir toliau lyg niekur nieko „snūduriavo“, gal todėl, kad vasara, aplink vien poilsiautojai? Leiskite nusijuokti, pasibaigė ta vasara, bet ir kiti sezonai neatnešė nieko naujo. Juk 200 litų už kažkam sugadintus gyvenimo metus visai smulkmė…

Bet antstolė nesnūduriavo ir jau 2011 metų rugpjūčio mėnesį kreipėsi su nauju prašymu skirti antrą baudą į Palangos teismą. Antroji bauda buvo vos didesnė ir vėl akivaizdžiai neadekvati prabėgusiam laikui. 600 litų, kurie Palangos savivaldybei pasirodė vis tik per dideli ir jie šį nutarimą apskundė Klaipėdos apygardos teismui. Net nespėliosiu kodėl ir kaip į šią nuobaudą žvelgė teisėjas Žydrūnas BERTAŠIUS, tačiau jo sprendimas panaikinti baudą buvo gal net provokacinis: gal gi Matelis apskųs jį apeliacinės instancijos teismui, o taip jis, galimai praras dar apie metus laiko. Neskundžiau, nes mano tikslas kuo skubiau atgauti paveldimą nuosavybę, o ne bylinėtis. Tačiau šiandiena nei nežinau ar laimėjau ką nors, nes Palangos apylinkės teisėja Liucija Paulauskaitė nebeskubėjo ir net nebenorėjo dar kartą grįžti prie šių klausimų: per visą žiemą, matyt, įtemptai mąsčiusi, pavasarį, šių metų kovo 3 dieną priėmė itin keistą nutartį – sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Klaipėdos apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėta kita mano nuosavybės byla. Tarsi Palangos teismas tiesiog nepajėgus suvokti ar senas Klaipėdos administracinio teismo sprendimas jau įvykdytas ar dar ne. Vis tik, mano prašymu ir šiek tiek pasikeitus aplinkybėms, prie šios bylos sugrįžta ir gegužės 22 dieną priimta dar „saliamoniškesnė“ nutartis – baudos nebeskirti visai. Tai kas, kad jau 26 mėnesiai teismo sprendimas neįvykdytas? Kas tas Matelis iš Kauno? Kur kas svarbiau geri santykiai su savo miesto valdžia. Ko gero, tokios mintys sukosi teisėjos galvoje, nes net teismo posėdžio metu man akcentuojant, kad savivaldybės nusikalstamo vilkinimo pasekmėje jau du paveldėtojai, mano Tėvai nebesulaukė teisingumo, Liucija Paulauskaitė netikėtai mane nutraukė ir pareikalavo gerbti teismą. Tarsi tiesos sakymas posėdžio metu būtų jam didelė nepagarba… Gi aš manau, kad toks teismo sprendimas pats savaime parodė nepagarbą kito teismo įsiteisėjusiam sprendimui…

Šiuo raštu, be kita ko, noriu labai padėkoti keletui klaipėdiečių, kurie parodė susidomėjimą nuosavybės klausimais ir atvyko prie teismo [žr. nuotraukose], deja, nebuvo įleisti stebėti teismo posėdžio…

Esant tokioms aplinkybėms man nebeliko nieko kito, kaip tokį elgesį apskųsti Lietuvos Teisėjų etikos Komisijai. Koks bus jos sprendimas, tikiuosi, netrukus sužinosime…

Gegužės 17 diena, prieš Palangos teismo posėdį

Žemiau perspausdinu šį skundą.

PRAŠYMAS [SKUNDAS]I. Prašyme naudojami trumpiniaiKlaipėdos Apygardos administracinis teismas – „KlAAT“,Klaipėdos Administracinis teismas –„KlAT

Lietuvos Vyriausiasis administracinis Teismas –  „LVAT

Palangos miesto apylinkės teismas – „Palangos teismas

Palangos m. savivaldybės administracija – „Palangos administracija“ arba ir „PSA

Nutartis arba sprendimas – „Procesinis sprendimas“ arba ir „PS

II. Faktinės aplinkybės, susijusios su abejone teisėjų bešališkumu

1. 2009 m. balandžio 23 d. Klaipėdos Apygardos administracinis teismas iš dalies patenkino mano skundą ir priėmė Procesinį sprendimą: “<…> Įpareigoti Palangos miesto savivaldybės administraciją, ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Palangos miesto žemėtvarkos skyriui pateikti informaciją kartografinėje medžiagoje apie visą laisvą [neužstatytą] Jono ir Pranės Norkų turėtą žemę”. Palangos m. Savivaldybės administracija su nutartimi nesutiko ir apskundė ją Lietuvos Vyriausiajam administraciniam Teismui.

2. 2010 m. balandžio 19 d. LVAT priėmė PS, kuriuo paliko galioti KlAAT PS nepakeistu. Teismo nutartis įsiteisėjo, tačiau Palangos administracija Teismų procesinius sprendimus ignoravo ir faktiškai jų nevykdė: 2010 m. birželio 30 d. PSA direktorius išleido imitacinį įsakymą Nr. A1-481, kuris buvo žodis į žodį perrašytas ir teismų jau vertintas kaip neteisingas 2007 m. birželio 11 d. PSA direktoriaus įsakymo Nr. A1-489 kopija, tekste teįterpiant žodžius „vykdant Klaipėdos apygardos administracinio teismo nutartį“.

3. 2010 m. rugpjūčio 13 d. KlAAT man išduotas Vykdomasis raštas, kurį aš pateikiau Palangos antstolei Redai Vizgaudienei, o ši kreipėsi į PSA su reikalavimu vykdyti teismo sprendimą. PSA tinkamai nereagavo į antstolės reikalavimą, o pabandė apkaltinti ją viršijant savo įgaliojimus. Tokiu būdu Palangos teismui 2010 m. spalio 19 d. buvo paduotas skundas prieš antstolę R.Vizgaudienę. Palangos teismas 2010-10-21 d. atsisakė priimti PSA skundą, todėl ši PS Palangos administracija apskundė Klaipėdos apygardos teismui, kuris 2011 m. sausio 26 d. išnagrinėjo skundą ir priėmė PS panaikinti Palangos teismo nutartį ir skundą grąžinti Palangos teismui nagrinėti iš esmės.

4. 2010 m. lapkričio 10 d. antstolė R.Vizgaudienė [savo ruožtu] kreipėsi į Palangos teismą su prašymu dėl teismo sprendimo neįvykdymo klausimo išsprendimo ir skirti PSA direktoriui piniginę baudą. Palangos teismas [teisėja E.Žakevičiūtė] 2011 m.  vasario 11 d. skundą atmetė, todėl aš šį PS apskundžiau KlAT, kuris [teisėjų kolegijos pirmininkė E.Morkūnienė] 2011 m. gegužės 19 d. išnagrinėjo mano skundą ir įpareigojo Palangos teismą nagrinėti antstolės pateiktą skundą iš naujo.

5. 2011 m. liepos 5 d. Palangos teismas [teisėja D.Jakštienė] išnagrinėjo antstolės skundą pakartotinai ir priėmė nutartį skirti Palangos administracijos direktoriui [jau tuo metu nebedirbusiam šiose pareigose] 200.00 lt. baudą. Apie paskirtą baudą Palangos teismas, deja, „pamiršo“ informuoti PSA.

6. 2011 m.  rugpjūčio 12 d., PSA ir toliau nevykdant teismų PS, antstolė R.Vizgaudienė kreipėsi į Palangos teismą su nauju prašymu paskirti Palangos administracijos direktoriui naują baudą už tolesnį KlAAT PS nevykdymą.

7. 2011 m. rugpjūčio 24 d. Palangos teismas [teisėja D.Jakštienė] priėmė PS – skirti antrą baudą PSA direktoriui, sumoje 600 lt. PSA šį sprendimą apskundė KlAT.

8. 2011 m. lapkričio 3 d. KlAT [teisėjas Ž.Bertašius] priėmė PS panaikinti Palangos teismo sprendimą ir grąžinti jį atgal į Palangą nagrinėti iš naujo.

9. 2011 m.  gruodžio 14 d. Palangos teismas [teisėja L.Paulauskaitė] iš naujo nagrinėjo šią bylą. Posėdis pradėtas ryte, 11:45 val., bet po 10 min. teisėja L.Paulauskaitė netikėtai paskelbė 2,5 valandos pertrauką ir išėjo iš salės. Pertraukos metu, ne mažiau netikėtai, PSA teisininkas V.Korsakas man primygtinai ėmė siūlyti sudaryti Taikos sutartį, prašė sutikti su jo prašymu teismui bylos nagrinėjimą atkelti trims savaitėms. Po 2,5 valandos, tęsiant teismo posėdį, PSA atstovo paprašytas teismas bylos nagrinėjimą nukėlė į 2012 m. sausio 19 d.

10. 2012 m. sausio 18 d., iki tol nesulaukęs PSA Taikos sutarties projekto, Palangos teismą [teisėją L.Paulauskaitę] telefonu ir elektroniniu paštu informavau, kad teisininkas, man paskambinus jam, informavo, jog sausio 19 d. bus Vilniuje ir net nežino ar kas nors teisme atstovaus PSA, o įsipareigojimo teismui – sutarties nėra paruošęs ir jos nebus. Prašiau teismo šios bylos nagrinėjimą nukelti į kitą artimiausią datą, nes mano kelionė, nesant sutarties projektui ir nedalyvaujant PSA atstovui būtų greičiausiai beprasmė, o byla būtų atidėta. Teismas sutiko su tokiu mano situacijos vertinimu ir paskyrė naują posėdžio datą – vasario 15 d.

11. 2012 m. vasario 15 d. Palangos teisme vyko naujas posėdis [teisėja L.Paulauskaitė], kurio nutartis paskelbta 2012-03-06 d., o šiuo PS nutarta šią civilinę bylą sustabdyti iki bus išnagrinėtas mano skundas Klaipėdos apygardos administraciniame teisme dėl PSA 2012 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. A1-30, kuris netikėtai atsirado man laukiant žadėtos Taikos sutarties.

12. 2012 m. kovo 5 d. PSA direktorė parašė naują įsakymą Nr. 174, kuriuo pati, nelaukdama KlAAT sprendimo, panaikino savo sausio 13 d. įsakymą. Esant tokioms aplinkybėms aš atsiėmiau savo skundą iš KlAAT, kaip nebelikus skundžiamo subjekto, o 2012 m. balandžio 7 d. paprašiau Palangos teismo pirmininkės D.Jakštienės atnaujinti bylos dėl baudos Palangos administracijos direktoriui, nagrinėjimą.

13. 2012 m. gegužės 17 d. Palangos teisme įvyko naujas teismo posėdis, kuriam teismas buvo nepasiruošęs: salėje, kur turėjo vykti bylos nagrinėjimas, buvo užimta, o teisėja L.Paulauskaitė, praėjus 20 minučių bylai skirto laiko, man ir antstolei R.Vizgaudienei nurodė eiti į jos kabinetą. Bylos svarstyme neleista dalyvauti keletui stebėti posėdžio atvykusių visuomenininkų. Posėdžio PS paskelbimas nurodytas 2012-05-22 d. Šio procesinio dokumento nesu gavęs iki šios dienos, todėl, nežinodamas teismo motyvų, negaliu jo deramai apskųsti.

14. 2012 m. gegužės 23 d., paskambinęs telefonu Palangos teismo sekretorei, sužinojau, kad antstolės prašymas paskirti antrą baudą PSA direktoriui atmestas, o nutarimas man išsiųstas paštu. Dar po dviejų dienų nesulaukęs šios siuntos, skambinau pakartotinai, tačiau sekretoriato darbuotoja pakartojo tą patį – PS man išsiųstas Neregistruotu (?) laišku.

15. 2012 m. gegužės 30 d., nesulaukęs minimos nutarties ir nenorėdamas praleisti apskundimo termino, išsiunčiau apeliacinį skundą [be motyvų] į KlAT, kuriuo apskundžiau Palangos teismo 2012-05-22 d. PS.

16. 2012 m. birželio 5 d. KlAT [teisėja R.Zubernienė] priėmė nutartį atsisakyti priimti mano atskirąjį skundą dėl Palangos teismo 2012-05-22 d. nutarties ir man skundą grąžino, paaiškinant, kad atskirąjį skundą galiu teikti tik per Palangos teismą ir turiu prašyti Palangos teismo atnaujinti skundo padavimo terminą.

17. 2012 m. birželio 14 d. Palangos Teismas [teisėja D.Jakštienė] priėmė nutartį, kuria atsisakė priimti mano atskirąjį skundą dėl praleisto termino ir grąžinti jį man.

18. 2012 m. birželio 26 d. Palangos teismas [teisėja L.Paulauskaitė] priėmė nutartį atnaujinti terminą dėl 2012-05-22 d. nutarties skundui paduoti ir skundą priimti.

19. 2012 m. liepos 2 d. aš dar vis nesu gavęs Palangos teismo gegužės 22 d. nutarties.

 III. Situacijos chronologinis aprašymas

Šiuo skundu noriu atkreipti LR Teisėjų etikos komisijos ir Teisėjų tarybos dėmesį į Palangos miesto apylinkės teismo teisėjos Liucijos Paulauskaitės ir iš dalies, teisėjos Dianos Jakštienės veiksmus, sprendžiant su mano nuosavybės atstatymu Palangoje susijusias bylas, kurie, galimai, pažeidžia mano teisėtus interesus ir lūkesčius į bešališką teismą. Rašydamas šį raštą viliuosi, kad Teisėjų etikos komisija objektyviai nustatys ir kritiškai įvertins Palangos teisme įsigalėjusią tvarką, kuria, galimai proteguojami, Palangos savivaldybės administracijos vadovų neteisėti veiksmai, o pats teismas, pamindamas visuotinai žinomas Teisinės valstybės principus, savo veiksmais nuvertina kitų teismų sprendimus, taip sudarydamas sąlygas valdininkams [ir, galimai – politikams] pažeidinėti Konstituciją, nevykdyti LR galiojančių įstatymų ir žeminti teismų, kaip teisingumo garantų šalyje, autoritetą, o visuomenei didina nepasitikėjimą teismų priimamais sprendimais.

Bendram Garbios Etikos komisijos situacijos suvokimui, aukščiau esančias FAKTINES APLINKYBES išdėsčiau pilnai, nors ne visos jos tiesiogiai susijusios su mano šiuo skundu. Noriu paaiškinti, kad aplinkybės, verčiančios mane ne tik jausti, bet ir manyti, kad paminėtos Palangos teisėjos nėra bešališkos nurodytose bylose, prasidėjo tik nuo tada, kai į Palangos administraciją ir kiek vėliau į Palangos teismą, mano prašymu, gindama mano Klaipėdos apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiu sprendimu įtvirtintą interesą kreipėsi Palangos antstolė R.Vizgaudienė. Palangos administracija, nenorėdama vykdyti įsigaliojusio Klaipėdos administracinio teismo sprendimo, 2010 m. birželio 30 d. parašė naują, susijusį su mano nuosavybės atstatymu, imitacinį įsakymą. Kad naujasis, PSA direktoriaus įsakymas yra tik apsimestinis, nesunkiai galėjo įsitikinti ne tik antstolė, bet ir teisinio išsilavinimo neturintis asmuo: įsakymas parašytas, matyt, paskubomis, todėl jis nurašytas žodis į žodį toks pats kaip ir senasis, išleistas dar 2007 m. birželio 11 d., kurį iš esmės buvau apskundęs Klaipėdos apygardos administraciniam teismui ir kurio netinkamumą pripažino Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, palikdamas galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą nepakeistu. Naujame įsakyme PSA tik įterpė žodžius „Vykdydamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą“, o visi kiti žodžiai, įskaitant net kablelius ir taškus, palikti nepakeisti. Antstolės reikalavimą vykdyti teismo sprendimą Palangos savivaldybė sutiko priešiškai ir suskubo paduoti prieš ją skundą į Palangos teismą, kuriame teigė, kad antstolė Reda Vizgaudienė neturi teisės tikrinti jų imitacinio įsakymo teisingumo. Palangos apylinkės teismas atsisakė priimti šį skundą: apie tai buvau informuotas telefonu ir tai, tuo metu mane labai pradžiugino, nes teikė viltį į teisingą bylos baigtį. Netrukus mane pasiekė kita žinia, kad PSA tokį sprendimą apskundė Klaipėdos apygardos teismui. Nors tuo metu ir tikėjau, kad Palangos teismas jau pirmomis dienomis pasirodė principingas, nutariau tuo įsitikinti iki galo, todėl nuvažiavau į Klaipėdos apygardos teismą susipažinti su skundo atmetimo motyvais ir kita bylos medžiaga. Perskaičius byloje esančius dokumentus ir sužinojus, kad šis skundas Klaipėdoje bus svarstomas tik po trijų mėnesių, man kilo jau pirmasis įtarimas, kad tai gali būti labiau vilkinimo požymių turintis veiksmas, negu sąžiningas Palangos teismo nutarimas. Toliau besigilinant į bylos medžiagą šis įtarimas tik sustiprėjo: pasirodė, kad Palangos teismas nepriėmė skundo ne dėl jo nepagrįstumo, o todėl, kad Palangos administracijos atstovo įgaliojime trūko vieno įrašo. Norint teisingai ir, galimai, per trumpiausią laiką išspręsti bylą, PSA atstovai, kurių įstaiga yra praktiškai kitoje gatvės pusėje, galėjo savo įgaliojimą pataisyti per pusvalandį, tačiau pasirinktas kitas, laiką nutolinantis kelias – skųsti sprendimą Klaipėdos teismui, matomai akivaizdžiai žinant, kad ten šis skundas savivaldybei „laimės“ dar bent tris mėnesius. Galiu ir apsirikti, bet vėliau man pasirodė, kad tokia įvykių eiga galėjo būti aptarta ir su Palangos teismu. Tuo labiau, kad KlAT, savo  2011 m. sausio 26 d. priimtu PS nustatė, kad ginčijamas įgaliojimas yra pakankamas, todėl byla grąžinta Palangos teismui nagrinėti iš naujo… Vėliau, Palangos teismas, savivaldybės skundą nagrinėjęs iš naujo, jį atmetė, nes nebuvo jokios galimybės pripažinti, kad antstolė neturi teisės suvokti, kad naujasis įsakymas yra senojo, teismo jau paneigto įsakymo, paprasčiausia kopija.

Tuo tarpu Anstolės skundą Palangos teismui prieš PSA, Palangos teismas atmetė ir tik man, kaip suinteresuotam asmeniui šį PS apskundus KlAT, Apygardos teismas jį grąžino Palangos teismui nagrinėti iš naujo. Tik po šio, ir vėl laiką susiurbusio veiksmo Palangos apylinkės teismas priėmė PS – skirti 200 lt. baudą PSA direktoriui V.Kuznecovui. Gal tik sutapimas, tačiau bauda direktoriui buvo paskirta būtent tada, kai jau praėjo nauji rinkimai į vietines tarybas, o su jais savo kadenciją jau buvo pabaigęs ir tuometinis PSA direktorius, o jo vietoje jau dirbo nauja direktorė A.Kilijonienė, kuri, deja, tęsia savo pirmtako blogą tradiciją – mano įsitikinimu – piktnaudžiauti tarnybine padėtimi. Tačiau ta aplinkybė, kuri paaiškėjo jau gerokai po šio, seniai įsiteisėjusio PS, aš laikau kaip sąmoningą aplinkybę: Palangos teismas „pamiršo“ apie priimtą sprendimą informuoti Palangos miesto savivaldybės administraciją. O tai vėliau sąlygojo Klaipėdos apygardos teismo teisėjo Ž.Bertašiaus PS – patenkinti PSA skundą dėl antrosios baudos, sumoje 600 lt direktorei paskyrimo ir grąžinti bylą Palangos teismui nagrinėti iš naujo. Noriu atkreipti Jūsų dėmesį, kad nuo pirminio antrosios baudos paskyrimo jau praėjo beveik metai laiko, o įsiteisėjusio sprendimo nėra iki šiol. Ir nėra dėl Palangos teismo daromų „klaidų“, kurios akivaizdžiai skatina PSA vadovybę nereaguoti į teismų priimamus sprendimus, juos ignoruoti ir, kaip paskutiniais mėnesiais man ėmė aiškėti, tai daryti ne atsitiktinai ir ne iš tingumo, o aiškiai siekiant nuslėpti kur kas didesnius įstatymų pažeidimus ir ignoravimus, kurie, tikiuosi, ateityje gali būti teismų pripažinti kaip nusikalstami.

Kad teisėja Liucija Paulauskaitė nėra objektyvi šioje byloje, akivaizdžiai man ėmė aiškėti paskutiniaisiais mėnesiais. Tačiau kartkartėmis įsiterpiantys kadenciją baigiančios teismo pirmininkės D.Jakštienės veiksmai ir rolė šioje bylinėjimosi  dalyje kelia ne mažiau abejonių. Mane yra pasiekę internetinių piliečių pranešimai-patarimai reikalauti viso Palangos teismo nusišalinimo, nes, šių šaltinių duomenimis, Palangos administracijos naujasis teisininkas Vytautas Korsakas yra buvęs šių teisėjų kolega, t.y. prieš keletą metų yra dirbęs Palangos teisme kartu su L.Paulauskaite ir D.Jakštiene. Tačiau aš nesivėliau į dar didesnes teisines gilumas: visų pirma nesu tikras tokių teiginių teisingumu, antra – neįžvelgiau būtinumo protestuoti net jei V.Korsakas tikrai buvęs šio teismo darbuotoju. Todėl įvardiju tai tik tarp kitko, nebent jei Etikos komisijai tai taptų įdomu ir ji pati panorėtų pasigilinti į šias aplinkybes.

Vis tik, kad V.Korsakas galimai neblogas teisėjos bičiulis aš ėmiau įtarinėti po 2011 m.  gruodžio 14 d. vykusio teismo posėdžio, o tiksliau, netgi jo metu. Atvykus į teismo pastatą mane pasitiko kažkokie neįprasti p. V.Korsako ir teisėjos L.Paulauskaitės tiriantys žvilgsniai, tačiau pats keistumas prasidėjo posėdžio pradžioje: paprašius leidimo darytis garso įrašą [juos darausi visuose posėdžiuose, prieš tai gavęs teisėjo sutikimą], teisėja nerišliai ėmė klausinėti kodėl man jis reikalingas, teigė, kad ir taip teismas tą daro, bet vėliau leido. Pravedusi įžanginę įprastinę kalbą, išaiškinusi šalių pareigas ir teises, ir sutikrinusi kas dalyvauja, ji netikėtai vietoj bylos nagrinėjimo pradžios paskelbė 2,5 valandos pertrauką. Be jokių motyvų. Ir išėjo iš salės. Tuoj po to V.Korsakas priėjo prie manęs ir mįslingai ėmė klausinėti kokia mano nuomonė apie galimą Taikos sutartį. Į tai atsakiau, kad taikos sutartis, jei ji priimtina abiems pusėms, mano nuomone yra teisingas sprendimas. Tačiau jai turi būti tinkamai ir iš anksto pasiruošta. V.Korsakas netikėtai pasižadėjo per tris savaites pilnai įvykdyti vis vilkinamą teismo sprendimą ir labai atsargiai klausinėjo ar aš sutiksiu su tokiu laiku. Sutikau, nes maniau, kad tai būtų tikrai civilizuotas, nors ir nepateisinamai uždelstas klausimo sprendimas. Pasibaigus ilgai pertraukai V.Korsakas išsakė L.Paulauskaitei apie mūsų preliminarų sutarimą ir teisėja, tuo nei kiek nenustebusi paskyrė kitą datą. Ne už trijų savaičių, o dar vėliau – už mėnesio. Deja, mano tikėjimas gerais palangiškių norais buvo per naivus. Artėjant paskirtai teismo posėdžio datai, bet nesulaukęs sutartos Taikos sutarties projekto paskambinau V.Korsakui, kuris lyg niekur nieko man atsakė, kad jis jokio projekto neparuošęs, o ir net nežino ar dalyvaus kas nors iš savivaldybės teismo posėdyje, sakė: „gal ką nors direktorė atsiųs, o aš tai išvažiuoju į Vilnių“. Tapo aišku, kad taikos sutarties nebus, o visa tai buvo ir vėl eilinis laiko atitolinimas. Dabar jau galiu spėti, kad tas laikas buvo panaudotas naujam neteisingam įsakymo surašymui ir išleidimui, kuriame man skirta tik dalis laisvos [neužstatytos] mano paveldimos žemės. Esu įsitikinęs, kad teisėja L.Paulauskaitė, matydama tokią apgaulę [PSA, prašydama teismo atidėti nagrinėjimą pretekstu taikos sutarties ruošimui, tai įtvirtino oficialiu raštu, kurio kopiją išreikalavau ir sau], turėjo pritaikyti administracines drausminančias priemones. Bet į tai sureaguota labai nuolankiai… Vėliau sekusiame teismo posėdyje, iš manęs sužinojusi, kad aš naująjį PSA įsakymą jau esu apskundęs Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, teisėja L.Paulauskaitė priėmė nutartį visai sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, kol bus išspręstas naujojo įsakymo panaikinimo klausimas. Sunku vertinti tokį žingsnį kitaip, kaip oficialų ir bepriežastinį teismo nusišalinimą nuo bylos svarstymo, nes mano Klaipėdos teismui apskųstas naujasis įsakymas mažai kuo siejosi su jau seniai įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymu. Negaliu patikėti, kad teisėja neįvertino tokios aplinkybės, kad galimai pralaimėjusi šią bylą PSA naująjį PS skųs į LVAT, o šiame teisme esančios eilės pasiglemš dar metus laiko.

Tačiau vėliau besikeičiančios aplinkybės [PSA pati atšaukė savo sausio mėnesio įsakymą] viską pakoregavo savaip, todėl man atsiėmus skundą iš KlAAT, bylą vėl buvo galima tęsti, todėl parašiau Palangos teismui prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą. Tai buvo padaryta, o posėdis paskirtas š.m. gegužės 17 d.

Nustatytu laiku atvykus į teismą, skelbimų lentoje esančiame grafike nurodytą salę radau užimtą. Netrukus paskui mane atvyko keletas piliečių, panorusių stebėti mano žemės negrąžinimo bylą, kas labai suerzino teisėją L.Paulauskaitę. Laikas ėjo, o mes, bylos dalyviai ir stebėtojai stovėjome koridoriuje. Praėjus apie 20 minučių nuo paskirto posėdžio pradžios, teisėjos sekretorė išėjo į koridorių ir pranešė, kad laisvos salės nėra [(!), tarsi posėdis būtų iš anksto nenumatytas], todėl bylos dalyviai turi eiti į teisėjos asmeninį kabinetą, o stebėtojai įleidžiami nebus. Tokiomis aplinkybėmis teisėjos valia tesimo posėdis tapo uždaru ir net su manimi į Palangą atvykusi mano žmona į kabinetą pateko ne iš karto. Esu įsitikinęs, kad tai taip pat vienas iš Teismų įstatymo pažeidimų, padarytų teisėjos L.Paulauskaitės.

Šio posėdžio metu, man sakant savo kalbą ir minint, kad dėl Palangos savivaldybės administracijos piktybinio nuosavybės atstatymo vilkinimo, teisingumo jau nebesulaukė mano abu velioniai tėvai, o ir mano sveikata jau gerokai sumenkus ir galimai siekiama mane palaužti moraliai ar net taip sulaukti paskutinio pretendento išėjimo į Anapilį, teisėja L.Paulauskaitė tai kažkodėl palaikė kaip nepagarbą teismui ir mane pertraukė reikalavimu gerbti teismą. Tik man ryžtingai patvirtinus, kad teismą gerbiu ir neturiu jokių užmačių elgtis kitaip, galėjau toliau tęsti savo kalbą [esant reikalui, šio posėdžio audioįrašą taip pat turiu]. Tokios jos nepagrįstos pastabos trikdė mano susikoncentravimą, esu įsitikinęs, kad teisėjas turėtų būti tikras, kad jo pastaba reiškiama ten, kur ji yra būtina ir teisinga. Šiame teismo posėdyje nedalyvavo joks PSA atstovas, tačiau tai nekėlė jokios nuostabos teisėjai, kas leido manyti, kad ir tokia aplinkybė jai buvo žinoma iš anksto, o PSA teisininkas jai iš anksto neabejojo savo pergale. Pasibaigus teismo posėdžiui teisėja pranešė, kad PS bus skelbiamas gegužės 22 dieną, tačiau man atvykti į paskelbimą nėra būtina, apie jį būsiu informuotas raštu. Negalėdamas būti abejingu bylos baigčiai ir norėdamas kuo greičiau sužinoti apie priimtą PS, nustatytą dieną paskambinau į Palangos teismą. Buvau informuotas, kad antstolės pareiškimas atmestas, o nutartis man išsiųsta paštu. Ją apskųsti galėsiu per 7 dienas. Nutarties nesulaukiau ne tik per visą apskundimo laiką, bet nesu jos matęs iki dabar. Kaip, beje ir nežinau kuo baigėsi į Palangos teismą iš Klaipėdos grįžęs PSA skundas prieš antstolę, nes manęs Palangos teismas apie tai nesivargino informuoti. Iš pačios antstolės tik žodžiu esu sužinojęs, kad Palangos tą skundą atmetė.

Atrodytų jau pakankamai pažeidimų, kad kreipčiausi į Jus su skundu, tačiau stengiausi būti kantrus ir neskubėti – gal gi pavyks apsieiti be pagalbos iš Teisėjų tarybos ar Etikos komisijos. Tačiau tolimesni Palangos skundžiamų teisėjų veiksmai jau viršijo visas įmanomas ribas. Nesulaukęs gegužės 22 d. skelbtos nutarties, todėl nežinodamas jos motyvų, tačiau nenorėdamas praleisti 7 d. termino, išsiunčiau skundą [be motyvų] į KlAT, tačiau iš čia jis man grąžintas, nes pagal CPK nuostatas Palangos teismą turiu skųsti per tą patį Palangos teismą. Ir nors manau, kad Klaipėdos apygardos teismas turėjo atsižvelgti į realią padėti ir priimti skundą, nes skunde buvau nurodęs, kad baigiasi apskundimo terminas, o nutartis man neatsiunčiama, man skundas grąžintas, patariant prašyti Palangos teismo atstatyti terminą. Kodėl turiu prašyti atstatyti terminą man ir iki šiol neaišku, nes aš jo nepraleidau: ta aplinkybė, kad aš kreipiausi į Klaipėdos apygardos teismą turėjo būti pripažinta kaip „laikrodžio sustabdymas“, tačiau ne… Tada išsiunčiau skundą be motyvų į Palangos teismą, bet teisėja D.Jakštienė jo nepriėmė ir grąžino. Motyvas – aš neįrašiau prašymo atnaujinti terminą. Teko rašyti dar kartą, atliekant tą formalų, nors mano įsitikinimu, neteisingą „reveransą“ – pridėti prašymą atstatyti terminą. Ir pagaliau Palangos teisėja L.Paulauskaitė priėmė nutartį terminą atnaujinti ir priimti mano atskirąjį skundą. Deja, ši nutartis taip pat neinformatyvi, nes nenurodoma iki kada man pratęstas terminas. Tačiau svarbiausia, kad abiejuose skunduose Klaipėdos apygardos teismui per Palangos teismą prašiau pagaliau man atsiųsti gegužės 22 d. nutartį, tačiau abu kartus vokuose taip ir nebuvo įdėta minima nutartis, kas rodo, kad mano atžvilgiu naudojamas ir toliau moralinis spaudimas atsisakyti savo teisėtų reikalavimų į pilną nuosavybės atstatymą.

Ta pačia proga noriu atkreipti Etikos komisijos dėmesį, kad mano paminėti dokumentų neteisingi rašymo ir išsiuntimo momentai nėra vienetiniai. Tokiu būdu, aplaidžiai žiūrint į savo pareigas, nebuvo išsiųstas sprendimas apie 200 lt. baudos paskyrimą administracijos direktoriui, tokiu būdu ir man niekaip neišsiunčiama teismo nutartis. Analogiškai, paskutinėje teismo nutartyje neįrašytas terminas iki kada pratęstas mano skundo padavimo terminas. O panašia ir netgi man nesuprantama aplaidumo aplinkybe, manau, reikia laikyti ir tokią situaciją: kadangi pareiškėja šiose visose bylose buvo antstolė Reda Vizgaudienė ir ji prašė teismo skirti baudą PSA direktoriui, aš visą laiką buvau įsitikinęs, kad tokios paskirtos baudos eina į valstybės biudžetą. Tačiau paskutinio, gegužės 17 d. posėdžio metu antstolė, savo kalboje prašė teismo paskirti baudą R.Matelio naudai. Mane tai nustebino, pasibaigus posėdžiui pamaniau, kad paprasčiausiai antstolė suklydo išsireikšdama. Todėl grįžęs namo susiradau seną, jau seniai įsiteisėjusį 2011 m. liepos 5 d. Palangos teismo [teisėja D.Jakštienė]  sprendimą, kuriuo 200 lt. bauda paskirta buvusiam direktoriui V.Kuznecovui. Deja, šiame sprendime nenurodyta kam Valerijus Kuznecovas turėjo sumokėti šią baudą. Priimtoje nutartyje rašoma tik „paskirti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriui Valerijui Kuznecovui 200 litų baudą“ ir nenurodoma kam ir per kiek laiko jis ją turi sumokėti. Atsiradus tokiam neaiškumui, 2012-06-21 d. išsiunčiau paklausimą Palangos teismo pirmininkei kam ta nutartimi turėjo sumokėti baudą direktorius. Oficialaus atsakymo dar nesu sulaukęs, tačiau 2012 m. birželio 26 d. sulaukiau keistoko skambučio iš Palangos teismo. Skambinusi moteris prisistatė kaip Palangos teismo sekretorė, prašė manęs nurodyti savo bankinę sąskaitą, kurią reikia pateikti mokesčių inspekcijai, kad ji man pervestų 200 lt., nes bauda paskirta mano naudai. Pokalbio metu buvau priblokštas: nejaugi už V.Kuznecovą man minimus pinigus ruošiasi mokėti Mokesčių inspekcija? Tačiau kalbėjusi moteris sakė, kad „taip, kol kas pinigus praves VMI“. Tokia tvarka man kelia didelę nuostabą, nes iki šiol buvau įsitikinęs, kad paskirtas baudas, nesvarbu kam jos turi būti sumokėtos, turi mokėti pats kaltininkas, o jei jis to nepadaro gera valia, priteistas sumas turi iš jo išieškoti antstolis.

IV. Pareiškėjo prašymas

Gerbiama Teisėjų etikos Komisija. Prašau Jūsų nuodugniai įsigilinti į mano išdėstytą problemą, teisėjų L.Paulauskaitės ir D.Jakštienės pareigybinę elgseną ir etikos normų laikymąsi atliekant savo pareigą ir vadovaujantis komisijos nuostatais bei dalinai Teisėjų tarybos kompetencijos aprašu, tinkamaiįvertinti ir priimti teisingą sprendimą šių teisėjų atžvilgiu. Manant, kad tikslinga mane kviestis apklausai į komisijos posėdį, prašau mane apie tai informuoti – visada sutiksiu pakartotinai ir išsamiai paaiškinti šiame rašte išdėstytas, o jei reikės – ir kitas aplinkybes.

 

Palanga 2012
2012 m. gegužės 17 d.

Panašios temos:

A.Račas: Ypatingoji padėtis Lietuvoje truks amžinai?

A.ZIABKUS: Palangos žemė veikėjui tapo aukso gysla

Komentarų: 1

Alvydas ZIABKUS
LR korespondentas 2012-04-16

“Tik“ 11 milijonų litų prokurorai siekia priteisti valstybės naudai iš buvusio Palangos tarybos nario Vaido Šimaičio, daugiau kaip 210 mln. litų turtą deklaravusio ir  prieš kelerius metus turtingiausiu šalies politiku tuomet pripažinto buvusio Palangos savivaldybės tarybos nario V.Šimaičio, pirmuosius milijonus susikrovusio iš machinacijų pajūrio žeme.

Sutrumpintas straipsnio variantas

Palangos apylinkės prokuratūra kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą

Vaidas Šimaitis

Vaidas Šimaitis

prašydama iš 39 metų V.Šimaičio valstybės naudai priteisti per 11 milijonų litų. Tiek Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos Palangos skyriaus pirmininko pavaduotojas uždirbo prieš 7 metus parduodamas valstybei turėjusius priklausyti žemės sklypus Palangoje.

Teisybę įrodė ne iš karto

Tai, kad V.Šimaitis užvaldė žemės sklypus, į kuriuos Kėdainių rajone gyvenančio 52 metų Eugenijaus Jonaičio tėvams nuosavybės teisė buvo atkurta neteisėtai, išaiškino Apeliacinis teismas. Viešąjį interesą ginančios Palangos apylinkės prokuratūros ieškinį prieš dvejus metus Klaipėdos apygardos teismas buvo atmetęs. Prokuratūra įrodinėjo, kad klaipėdiečiams Zofijai ir Vytautui Jonaičiams nuosavybės teisė į testamentu paliktą palangiškio Alekso Kuršio žemę Palangoje 2005 metais buvo atkurta neteisėtai, nes tuo metu jie jau buvo mirę. Todėl jų sūnus E.Jonaitis šios žemės negalėjo nei paveldėti, nei vėliau parduoti.

Klaipėdos apygardos teismas aiškino, kad žemę Jonaičiams buvo galima grąžinti ir po jų mirties. Prašymą atkurti nuosavybę Jonaičiai buvo padavę 1992 metais. Kad nuosavybės atkūrimas buvo vilkinamas iki 2005 metų, tai esą buvusi ne jų kaltė.

Prarado teisę į vyro turtą

Tačiau Klaipėdos apygardos teismo sprendimą panaikinęs ir prokurorų skundą tenkinęs Apeliacinis teismas šią žemės grąžinimo istoriją įvertino visiškai kitaip.

Iki 1940 metų Kontininkų kaime, kurio teritorija dabar nusidriekė Vanagupės gatve, palangiškiui Aleksui Kuršiui priklausė 5,25 hektaro žemės. 1972 metais šis žmogus mirė ir teisė į visą jo turėtą žemę perėjo jo žmonai Barborai Kuršienei. Po vyro mirties praėjus beveik 6 metams ji ištekėjo už Augustino Mockevičiaus ir tapo Barbora Mockevičiene. 1985 metais mirė antrasis B.Mockevičienės vyras ir moteris liko viena. Vaikų nė su vienu vyru ji nesusilaukė.

Apeliacinis teismas išaiškino, kad antrą kartą ištekėjusi palangiškė prarado teisę į buvusio sutuoktinio turtą.

B.Kuršienė, sudariusi santuoką su A.Mockevičiumi, sutuoktinio teises ir pareigas įgijo su šiuo asmeniu. Teisėjų kolegija nusprendė, kad po antrosios santuokos ji nebebuvo žemės savininko A.Kuršio sutuoktinė ir nebegalėjo pretenduoti į jo nuosavybės teise valdytą žemę. Juolab kad prieš mirdamas A.Kuršis savo turto žmonai testamentu nebuvo palikęs.

Palikimą perėmė klaipėdietė

Tačiau kaip A.Kuršio žemę perėmė su B.Mockevičiene, o juo labiau su pačiu žemės savininku jokiais giminystės saitais nesusiję Jonaičiai?

Po antrojo vyro mirties vieną likusią senutę ėmėsi karšinti pas ją vasarojusi klaipėdietė Zofija Jonaitienė, kuriai 82 metų moteris 1989 metais balandžio 28 dieną testamentu užrašė visą savo turtą. Po pusantro mėnesio B.Mockevičienė mirė.

Palangos notarui Romualdui Stankaičiui pateikusi palangiškės testamentą 1989 metais gruodžio mėnesį Z.Jonaitienė paveldėjo visą senutės turėtą turtą – pusę namo ir kiemo įrenginių. Šį turtą klaipėdietė po trijų mėnesių spėjo parduoti. Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje pradėjus atkurti sovietmečiu nacionalizuotą nuosavybę 1992 metais Z.Jonaitienė pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į A.Kuršio turėtą žemę. Po trejų metų jai buvo suteiktas apie 18 arų ploto žemės sklypas Plaušėje, kurį ji netrukus taip pat pardavė. 1997 metais Z.Jonaitienė mirė, visą savo turtą palikusi savo sūnui Eugenijui Jonaičiui.

Teismas daug nesigilino

Tačiau po keliolikos metų atsiradęs keistas antrasis palangiškės testamentas valstybės tarnautojams įtarimų nesukėlė. 2005 metų kovo mėnesį Palangos apylinkės teismas patenkino E.Jonaičio prašymą pripažinti faktą, kad A.Kuršio turėta žemė pagal paveldėjimą priklauso jo žmonai, kuri pareiškime lyg atsitiktinai vadinama Barbora Mockevičiene-Kuršiene. Suprask, žemės savininkas A.Kuršis buvęs jos paskutinis vyras.

Teismui pateikiamas antrasis palangiškės testamentas, kuriuo senutė Zofijai ir Vytautui Jonaičiams paliko savo teises į atsirasiantį turtą ir po jos mirties. Paveldėjimo teisės liudijimo, kad Jonaičiai priėmė šį palikimą, teisėjas nepasigedo.

Nuosavybę atkūrė žaibiškai

Svetimo žmogaus žemę paveldėjusį E.Jonaitį ėmė globoti V.Šimaitis, gavęs įgaliojimą veikti jo vardu. Prieš tai V.Šimaitis susitarė, kad už 560 tūkst. litų iš E.Jonaičio pirks tą žemę, kurią jis paveldės. Apsukriam palangiškiui ėmus tvarkyti kėdainiškio reikalus, daugeliui iki šiol nepasiekiamas pajūrio žemės grąžinimas pradėjo eiti kaip per sviestą.

Praėjus vos dviem mėnesiams po Palangos teismo sprendimo, kurio nagrinėjime pats E.Jonaitis nė nedalyvavo, jo tėvams ketinamą sugrąžinti teritoriją Palangos savivaldybės taryba pripažino kaip laisvą ir neužstatytą bei netrukus čia suformavo žemės sklypus. 2005 metais birželio pradžioje apskrities viršininkė Virginija Lukošienė savo įsakymais ir sprendimais Z.Jonaitienei ir V.Jonaičiui atkūrė nuosavybės teisę į 30 arų ir pusės hektaro ploto žemės sklypus Vanagupės gatvėje.

Žemes mėtė tarsi iš delno į delną

Po dviejų savaičių šiuos sklypus paveldėjo E.Jonaitis. Tačiau visus jo paveldėjimo reikalus tvarkęs V.Šimaitis negalėjo pats būti ir šios žemės pirkėjas, todėl praėjus vos dviem dienoms, kai E.Jonaitis tapo dviejų sklypų savininku, paveldėtojo įgaliojimą turintis V.Šimaitis žemę pardavė savo bendrovės „Baltijos pirkliai” direktoriui 38 metų Dainiui Srėbaliui. Maždaug 28 arų ploto žemės sklypas, kurio vidutinė rinkos vertė siekė beveik pusę milijono litų, D.Srėbaliui kainavo 20 tūkst. litų, o netrukus šį sklypą už tą pačią kainą iš D.Srėbaliaus nupirko V.Šimaitis, tačiau nė vieno sandorio metu pinigai nebuvo mokami. E.Jonaičio paveldėtą teisę į A.Kuršio žemę jau anksčiau buvo nusipirkęs V.Šimaitis ir su žemės sklypais tvarkėsi, kaip norėjo. Po metų tą patį 28 arų žemės sklypą V.Šimaitis vienam šiauliečiui pardavė už 3,3 mln. litų.   Pusės hektaro žemės sklypą D.Srėbaliaus įgaliotas V.Šimaitis už 715 tūkst. litų pardavė UAB „Eskom”.

Už 55 arus – 7 mln. litų

Po šių pelningų sandorių A.Kuršio žemės dar buvo likę, tad 2005 metais liepos mėnesį apskrities viršininkės V.Lukošienės įsakymais ir sprendimais Jonaičiams buvo atkurta nuosavybė į dar du Vanagupės gatvėje suformuotus 47,4 ir 7,7 aro žemės sklypus. Pagal tą pačią schemą beveik pusės hektaro ploto sklypą įvertinęs 35 tūkst. litų E.Jonaičio vardu V.Šimaitis pardavė D.Srėbaliui, o šis už tą pačią kainą – atgal V.Šimaičiui. Beveik 8 arų ploto žemės sklypą fiktyviuose tarpusavio sandoriuose abu verslininkai įvertino juokinga 5 tūkst. litų suma. Nepraėjus nė metams V.Šimaitis abu šiuos sklypus bendrovei „Vanagupės parkas” pardavė už 7 mln. litų.

Teismas sandorius panaikino

Apeliacinis teismas nustatė, kad šie sandoriai yra apsimestiniai: V.Šimaitis, kaip E.Jonaičio atstovas, pats sau pardavė sklypus, nors formaliai sandorių šalimi buvo įvardytas D.Srėbalius, kuris tik pasirašinėjo pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas panaikino apskrities viršininkės įsakymus ir sprendimus, kuriais buvo atkurta nuosavybės teisė į žemę Jonaičiams, paveldėjimo teisės liudijimus E.Jonaičiui ir žemės sklypų pardavimo bei pirkimo sandorius. Po tokio teismo sprendimo Palangos apylinkės prokuratūra nusprendė, kad restitucijos taikyti negalima, nes žemės sklypus įsigiję asmenys ir bendrovės yra sąžiningi pirkėjai. Prokurorai mano, kad dėl apsimestinių sandorių nepagrįstai praturtėjęs ir valstybei turėjusią priklausyti žemę pardavęs V.Šimaitis privalo sumokėti piniginę kompensaciją – 11,015 mln. litų, kuriuos jis gavo už žemės sklypus.

Senutės palikimo neperėmė

Tačiau išpainiojus V.Šimaičio meistriškai suregztas machinacijas taip ir liko neįvertintas antrasis B.Kuršienės-Mockevičienės testamentas, pagal kurį Jonaičiams buvo atkurta nuosavybės teisė į A.Kuršio žemę. Tuo metu Palangoje notaru dirbęs R.Stankaitis tvirtina, kad šis palangiškės testamentas yra negaliojantis ir jokios juridinės reikšmės negalėjo turėti: „Jei B.Mockevičienė ir iš tiesų po mėnesio parašė antrąjį testamentą, pagal jį paveldėjimo teisės liudijimo abu Jonaičiai per pusmetį po jos mirties turėjo ateiti pas mane, nes paveldėtas turtas yra Palangoje.”

Tačiau 1989 metų gruodžio mėnesį pas Palangos notarą atėjusi Z.Jonaitienė paliktą turtą paveldėjo parodžiusi pirmąjį testamentą, kuriuo B.Mockevičienės turtas paliekamas jai vienai.

Dokumentas suklastotas?

Yra dar viena aplinkybė, verčianti suabejoti, ar antrasis testamentas buvo surašytas B.Mockevičienei dar esant gyvai. Pagal teismui pateiktus dokumentus, 1992 metų vasario mėnesį Z.Jonaitienė ir V.Jonaitis Palangos agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 5,25 ha žemės sklypą Palangoje. Tokiu būdu tarnybai turėjo būti pateiktas antrasis testamentas, kuriuo teisė į žemę lygiomis dalimis paliekama abiem Jonaičiams.

Tačiau 1995 metais Palangos miesto valdyba pagal šį prašymą neatlygintinai 17,5 aro žemės sklypą suteikė vienai Z.Jonaitienei. Kodėl tokio sklypo negavo ir V.Jonaitis, kuris prašymą esą pateikė kartu su savo žmona? Ar negalėjo Z.Jonaitienės prašyme V.Jonaičio pavardė būti prirašyta po to, kai atsirado antrasis testamentas?

Prokuroras nusikaltimo nerado

Prieš ketverius metus šią istoriją tyrė Palangos apylinkės prokuratūra, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Antrąjį testamentą tyrę rašysenos specialistai padarė išvadą, kad jį tikriausiai pasirašė B.Mockevičienė. Ikiteisminį tyrimą nutraukęs prokuroras Gintas Pikčiūnas ekspertų neprašė nustatyti, kada šis testamentas galėjo būti surašytas. Prokuroras nenustatė, kad nuosavybės teisės Jonaičiams būtų atkurtos remiantis suklastotais dokumentais.

Užtat G.Pikčiūnas padarė išvadą, kad nuosavybė į A.Kuršio turėtą žemę Jonaičiams atkurta neteisėtai, nes jie žemės savininkui nebuvo artimi giminės. Tačiau valstybės žemę į privačias rankas atidavusių valstybės tarnautojų veikoje nusikaltimo požymių prokuratūra neaptiko.

Tokiai išvadai pakako tuomečio Palangos žemėtvarkos tarnybos vadovo Armino Stonkaus paaiškinimo, kad jis manęs, jog nuosavybė Jonaičiams atkuriama teisėtai. „Nenustatyta, kad valstybės tarnautojas dėl neatsargumo neatliko savo pareigų ar jas netinkamai atliko arba savo veiksmais siektų turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Darytina išvada, kad padaryta teisės taikymo klaida”, – rašoma ikiteisminį tyrimą nutraukusiame prokuroro nutarime.

Už šį pusės ha sklypą prie „Lino” Palangoje V.Šimaitis gavo 6 milijonus

Už šį pusės ha sklypą prie „Lino” Palangoje V.Šimaitis gavo 6 milijonus litų

Aferistai lobsta iš svetimų žemių

Palangoje netyla istorijos, kaip padedami žemėtvarkininkų apsukrūs verteivos perimdavo svetimas žemes. Nusikalstamoje žemių grobimo schemoje veikė visą informaciją apie turto paveldėtojus turinti žemėtvarka, patikimi žmonės, kurių vardu pagrobta žemė buvo įforminama, teismas, kuris pagal keleto etatiniais liudytojais tapusių senolių pasakojimus lengva ranka tvirtindavo juridinę reikšmę turinčius faktus, Palangos savivaldybės vadovai, kurie skubiai formuodavo užgrobiamus žemės sklypus.

Savo tėvų ir senelių pajūryje turėtų žemių iki šiol neatgaunantys žmonės pasakoja ne kartą sulaukdavę pasiūlymų per kelis mėnesius atgauti nuosavybę, jei pusę žemės bus perleista kitiems asmenims. Tokiu pasiūlymu pasinaudojęs kaunietis P.K. pusę jam priklausiusio žemės sklypo gavo greitai. Kitai žemės daliai jam tereikėjo parašyti įgaliojimą kitam asmeniui tvarkyti visus su šiuo sklypu susijusius reikalus.Vėliau įgijęs teisę į dar vieną tėvų žemės sklypą P.K. nusprendė su niekuo nesidalyti. Šios žemės jis dar nėra atgavęs iki šiol.

Milžinišką pelną lėmė įžvalgumas ir sėkmė?

Kalba Vaidas Šimaitis, „Elijos” poilsio apartamentų Šventojoje savininkas: „Žemės sklypus nusipirkau teisėtai. Tai, kad už juos mokėjau pigiau, o po kurio laiko pardaviau už didesnę kainą, yra mano, kaip verslininko, įžvalgumas ir sėkmė. Palangos prokuratūros skundą gavęs Apeliacinis teismas turėjo išnagrinėti man palankų Klaipėdos apygardos teismo sprendimą. Bet Apeliacinio teismo teisėjų kolegija tapo prokurorų advokatais ir pradėjo aiškinti tai, ko ieškinyje neprašė prokuratūra ir ko iš viso nenagrinėjo Klaipėdos apygardos teismas.

Nacionalinė žemės tarnyba. Kritika nebejaudina

Parašykite komentarą

Turėdamas laiko sumaniau pavartyti Nacionalinės žemės tarnybos tinklapį. Gi smalsu pažvelgti ar tobulėja mūsų valdžia… Premjeras A.Kubilius, savo kalbomis neretai išsiduoda manąs, jog jo vadovaujama vyriausybė dirba vis geriau ir geriau. Reiškia tobulėja ir pavaldžios struktūros.

Čia "glaudžiasi" ir Nacionalinė žemės tarnyba

Žemės ūkio ministerija. Čia "glaudžiasi" ir Nacionalinė žemės tarnyba

Štai atsiverčiu puslapį, kuriame dar praeitų metų kovą NŽT iš tikrųjų bent jau pabandė parodyti savo reakciją į „Lietuvos ryto“ publikaciją „Žemės gražintojai tampa ir jos grobėjais“, kurioje buvo aprašyta Tatjanos Šutkovos žemės atgavimo problema. Gražu, tebūnie tai tik formalus dėmesys, bet vis gi… O kaip dabar? Ten pat, paieškos langelyje įvedu ir kitą, šviežesnę, tame pačiame dienraštyje aprašytą nuskriaustojo Juliaus Liutkaus pavardę. Deja deja. Paieška neberanda naujesnių žinių. Nes jų nebėra. Žmonių žemės atgavimo bėdos šiai tarnybai tapo nebeįdomios? Ko gero. Bet ką gi veikia tada ta tarnyba? Gi atlyginimus, ko gero, gauna kaip ir anksčiau? O gal vis tik senasis vadovas Kazys Maksvytis buvo principingesnis? O dabartinis [nei nežinau ar dar vis laikinas] Vitas Lopinys geriau už pirmtaką įsisavino, kad ne visų balsai į dangų eina, tad kam į juos kreipti dėmesį?

%d bloggers like this: