Teismo sprendimas neteisingas. Ką daryti?

Aldona MEILUTYTĖ man žinoma jau apie 10 metų. Mes su ja esame likimo dvyniai. Tiek ji, tiek aš savo skaudžia patirtimi įsitikinome kokia neteisybė vyrauja nuosavybės į nusavintą žemę klausimais. Visuose Lietuvos valdžios lygiuose. Todėl su malonumu perkopijuoju ekspertai.eu spausdinamą jos straipsnį.

Ar įmanoma įrodyti, kad teismo sprendimas neteisingas?

Paskelbta: 2019-04-13 10:08

Autorius: Aldona Meilutytė

Į šį klausimą, deja, tėra vienas atsakymas: kai jau teismo sprendimas (ar nuosprendis) įsiteisėjęs, Lietuvoje praktiškai pasiekti, kad toks sprendimas būtų panaikintas beveik neįmanoma. Net ir tais atvejais, kai akivaizdu, kad teisėjai šiurkščiai pažeidė įstatymus, suklastojo faktus, vis tiek dažniausiai atsisakoma priimti kasacinį skundą ar atnaujinti procesą. O jeigu šį barjerą ir pavyksta perkopti, galutinis rezultatas retai kada pradžiugina: paprastai gaunamas atsakymas, kad sprendimas, dėl kurio skundžiamasi, yra teisėtas ir pagrįstas. Taigi, nors teoriškai kaip ir būtų įstatymo suteikta galimybė tęsti kovą dėl teisingumo įgyvendinimo, iš tikrųjų ta kova lieka beprasmė.

Pavyzdžių ieškoti nereikia, jie kiekviename žingsnyje. Net spaudoje paskelbus apie teisėjų savivalę, valdžia į tai nereaguoja, nekreipia jokio dėmesio. Apsiprato su neteisybėmis ir visuomenė – neprotestuoja. Taigi, taip aukštinama vertybė viešumas arba skaidrumas, be kurios neįsivaizduojama demokratinė valstybė, Lietuvoje yra tapusi bereikšmė, netekusi absoliučiai jokios galios: kas iš to, kad žinia paskelbta ir paviešinta, jeigu jos paskelbimas nesukelia jokių pasekmių? Tokia padėtis tik demoralizuoja visuomenę.

Štai „Laisvame laikraštyje“ ne vienerius metus Aurimas DRIŽIUS rašo apie savo bylas, apie jo redaguojamam laikraščiui teismų įvestą cenzūrą. Regis, tuoj pat turėjo būti imtasi priemonių: jeigu A.Drižius rašo netiesą, bausti jį už visuomenės klaidinimą, nurodant jo paskelbtus konkrečius melagingus faktus; o jeigu tai tiesa, kad teisėjai jo bylose piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, klastoja dokumentus, už tokius darbus teisėjus sodinti į kalėjimą. Baisų nusikaltimą, pakertantį valstybės pamatus, galima sakyti, tolygų valstybės išdavystei, teisėjai įvykdo tada, kai vietoj teisingumo vykdymo jie sąmoningai įteisina melą.

Toks melo įteisinimas dangstomas teisėjų nepriklausomumu, tarsi nepriklausomi teisėjai kaip kokie šventieji vykdydami tarnybines pareigas negali nusikalsti. Kaip kokį didžiausią netikėtumą sutiko teisminė valdžia žinią, kad keletas „nepriklausomų“ teisėjų įtariami ėmę advokatų nešamus kyšius ir už kyšius pardavinėję „teisingumą“. Tas parduotas teisingumas, be abejo, negalėjo neatsispindėti teismo sprendimuose, kuriuos teisėtais ir pagrįstais pripažino juos tikrinę aukštesnių teismų teisėjai. Jeigu šie aukštesnių teismų teisėjai būtų baudžiami už piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, ne keletas, o keliasdešimt teisėjų būtų buvę suimti…

Visų pirma, ar tai svarbiausia ir pirmoje eilėje turi būti nustatyta, kodėl teisėjas piktnaudžiavo tarnybine padėtimi – ar būtinai turi būti įrodyta, kad teisėjas paėmė kyšį? O jeigu ne už kyšį – jeigu dėl to, kad jo paprašė „geras prietelius“, arba dėl to, kad ieškovas užima visuomenėje aukštą padėtį ir kada nors teisėjui ar jo giminėms gali būti naudingas, todėl teisėjas pasistengė jam įsiteikti, priimdamas jo naudai sprendimą? Arba teisėjo gražiai paprašė kolega kitas teisėjas „padėti geram žmogui“? O jeigu tas kolega aukštesnio teismo, tarkim net Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas?

Svarbu, bet ne svarbiausia išaiškinti, kodėl teisėjas sulaužė priesaiką ir nevykdė teisingumo. Svarbiausia yra tai, kad teisėjas priėmė neteisingą sprendimą, pakirsdamas žmonių pasitikėjimą teismais ir tuo pačiu valstybe. Būtent neteisingo teismo sprendimo priėmimo fakto išaiškinimas yra pirmoji prokurorų pareiga. Kai viešai žiniasklaidoje paskelbiami faktai apie neteisingą teismo sprendimą, ne tik prokurorai, bet ir apskritai aukščiausioji valstybės valdžia negali į tai nereaguoti. Valdžia negali nesuprasti teisingumo vykdymo svarbos visam valstybės gyvenimui.

Lietuvoje vis dar galioja nuostata, kad tik tada, kai teisėjas paėmė kyšį, jo priimtas sprendimas byloje gali būti neteisingas. Būtinai turi būti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje pripažinta, kad teisėjas yra kaltas, jog nagrinėdamas konkrečią bylą paėmė kyšį. Tik tada bus galima suabejoti to teisėjo toje konkrečioje byloje priimto teismo sprendimo teisingumu ir tokią bylą iš naujo tikrinti.

Tą visai neseniai patvirtino įžymusis teisėjas Audrius CININAS, šiuo metu besidarbuojantis Vilniaus apygardos teisme. Kalbėdamas apie kyšininkavimu įtariamų teisėjų nagrinėtų bylų peržiūrėjimą, jis tvirtina, kad tokių bylų iš naujo peržiūrėti nereikia. Esą procesą bus galima atnaujinti tik tose bylose, kuriose nuosprendžiu jau bus nustatytas teisėjo piktnaudžiavimas, nes pagrindas atnaujinti procesą bylose „yra tiktai įsiteisėjęs teismo sprendimas, jeigu toksai būtų“.

Apie tokią A.Cinino užmintą mįslę aš jau rašiau viename savo straipsnių: jeigu jau byloje nustatytas teisėjo piktnaudžiavimas, vadinasi tuo pačiu nustatyta, kad byloje priimtas sprendimas yra neteisėtas ir toks sprendimas negali galioti. O kaip nustatyti teisėjo įvykdytą piktnaudžiavimą, jeigu byla netikrinama, matyt tik A.Cininui ir į jį panašiems teisėjams tegali būti žinoma. Galėtų p. A.Cininas pasidalinti apie tai savo teisinėmis žiniomis ir paaiškinti visuomenei.

Teisingumas reikalauja, kad jeigu bylos dalyvis skundžiasi ir nurodo įtikinamus faktais pagrįstus argumentus, kodėl įsigaliojęs teismo sprendimas ar nuosprendis yra neteisingas, tokia byla privalo būti iš naujo patikrinta. Privalo būti paaiškinta, kodėl nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo suabejoti byloje priimto sprendimo „teisėtumu ir pagrįstumu“.

Deja, manau, kad ne tik man vienai žinomi įsiteisėję teismų sprendimai, kurie laikomi teisėtais ir pagrįstais, nors akivaizdu, kad jie pagrįsti melu. Pateiksiu tik vieną man labai gerai žinomą pavyzdį. Aš vis dar veltui bylinėjuosi dėl negrąžintos tėvo 15 ha žemės, dėl ko Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai D.KAČINSKIENĖ, A.POŠKUSir V.VIŠINSKIS mane net apšmeižė, paskelbę jų priimtoje nutartyje, kad aš pakartotinai pažeisdama įstatymą ir piktnaudžiaudama teise inicijuoju bylas, siekdama dar kartą dėl to paties pasibylinėti iš naujo.

Kad toks teisėjų tvirtinimas yra šmeižtas – akivaizdu, nes įstatymas neleidžia teismui nagrinėti bylų, kurios inicijuotos pažeidžiant įstatymą ir piktnaudžiaujant teise. Tokias bylas teismas privalo nutraukti. Mano bylų teismas nenutraukė, jas išnagrinėjo ir priėmė jose sprendimus. Tai yra įrodymas, kad aš inicijavau nurodytas bylas griežtai laikydamasi įstatymo reikalavimų.

Nors teisėjų įvykdytas šmeižimo nusikaltimas akivaizdus, prokurorai atsisako atlikti ikiteisminį tyrimą. Teismas net neleido man Civilinio kodekso 2.24 straipsnyje nustatyta tvarka apginti pažeistą garbę ir orumą. Teisėjų savivalei nėra ribų: Teisėjų taryba ir Teisėjų etikos ir drausmės komisija tvirtina, kad dėl to, jog esu apšmeižta įsiteisėjusioje nutartyje, teisėjai už šmeižimo nusikaltimo padarymą neatsako, nes teisėjai yra nepriklausomi.

Vienoje byloje aš pateikiau skundą tuo teisės pagrindu, kad negrąžinama tėvo žemė kaip nusikalstamais veiksmais (1948 m. gegužės 22 d. mūsų šeimą tremiant kaip buožes į Sibirą) išlikęs užgrobtas turtas. Teisėjai atmetė mano prašymą ir šiuo teisės pagrindu grąžinti žemę, tvirtindami, kad 1948 m. tremiant į Sibirą žemė nebuvo užgrobta, nes tremiant į Sibirą M.MEILUTIS buvo bežemis, jo žemė buvo nacionalizuota 1940 m., paskelbus sovietinio Seimo deklaraciją. Teismas nekreipė jokio dėmesio į pateiktą kaip įrodymą Lietuvos ypatingojo archyvo pažymą, kurioje aiškiai pasakyta, kad M.Meilutis su šeima tremiamas į Sibirą kaip buožė, 15 ha ūkio savininkas, naudojęs samdomąją darbo jėgą. Kodėl teismas nevertina ir atmeta kaip įrodymą Lietuvos ypatingojo archyvo pažymą, teisėjai nenurodė. Teismo sprendime parašyta: „Pareiškėjos teiginys, kad nusikalstamais veiksmais buvo užgrobta jos tėvo žemė, yra niekuo nepagrįstas“.

Šioje byloje teisėjai nebaudžiami sutrypė istorinę mūsų tautos tiesą – pripažino, kad tremiant į Sibirą nebuvo užgrobtas Lietuvos žmonių turtas. Tačiau net ir šitoks teismo sprendimas mūsų nepriklausomoje valstybėje pripažįstamas „teisėtu ir pagrįstu“.

Nuoroda į straipsnio originalą: http://www.ekspertai.eu/ar-imanoma-irodytikad-teismo-sprendimas-neteisingas/

Blyninė. Laisvės al.56. Welcome gerbiami mulkiai

Smulkių „gudručių“ apgavikų šiandiena prisižiūrime ant kiekvieno kampo. Jie jau mažai stebina mus. Tačiau kai tokie veikia kaip juridiniai asmenys ir įsikuria miestų centruose, jausmas vis tiek nemalonus ir su juo susitaikyti sekasi ne kiekvienam…

Vakar, susitvarkę savo reikaliukus Kauno miesto centre, nutarėme kur nors gurkštelėti puodelį kavos ir važiuoti namo. Mano dažnu įpročiu jau tapo vežiotis su savimi fotoaparatą, nes gi tai čia, tai ten aptinki vis kokį nors netikėtumą, o juo miela pasidalinti ir su internautais. Ir šį kartą toks pomėgis labai pravertė…

Einame pro „Vero cafe“, bet į tą pusę nei nežiūrime, nes ten kava visada itin brangi ir joje kavą, mano giliu įsitikinimu, geria tik tie, kurie manosi, kad brangiai sumokėję, gavo kažką tokio, na, gal nepakartojamo. „Hesburger“ jau visai kas kita, čia balta kava suprantamos kainos, visada miela užeiti, tačiau eilė kaip reta, didelė, tad žengiame toliau. Prieiname senąją Kauno „Blyninę“. Nors jau žinome, kad čia praktiškai teišlikęs tik pavadinimas, o viduje siūloma kitokie, „modernūs“, užsieniečių liaupsinami patiekalai, kava yra kava, ji panaši bet kur. Jau praeityje sovietmetis, kai tekdavo tenkintis guašu ar tabaku „paskaninta“ kava. Dabar labiau tiktų posakis, kad „Kava ir Afrikoje kava“.

Prie durų, kaip ir daugelyje Lietuvos save gerbiančių maitinimo įstaigų, iškabintas bent jau dalinis MENIU su kainomis. Baltos kavos be pavadinimo rasti jau retai kur pavyksta, nes šiandiena pabalinta kava jau įvardinama kaip „Latte“ arba „Capucino“, nesvarbu, kad pienas ne iš Sicilijos, o melžtas iš lietuviškos žalmargės. Pirmuoju atveju užpilamas pienas būna suplaktas kokteilinėje, antruoju – įbarstoma kokių nors prieskonių… Na ką padarysi, kad daugelio net ir skrandžiai pasidavė vakarietiškoms madoms… Mes gi, šiuo atveju, ŽVELGĖME Į KAINAS.

Valio, kaina nors ir ne 2,50 lt. kaip visuose „Hesburgeriuose“, ne pati ir baisiausia – lauko reklamoje ji 4,0 lt. [žr. Nuotrauką], todėl užeiname ir atsistojame į nedidelę eilutę. Tačiau netrukus žvilgsnis užklysta už viduje esančio Menių, kur matome, kad kava kainuoja kur kas brangiau – 5,50 lt. „Kaip tai suprasti?“  – klausiame barmenės ir kasininkės, bet jos apsimeta, kad apie tai pirmą kartą girdi, o nežinojimui „patvirtinti“, viena jų išeina į gatvę, pasižiūri ir sugrįžusi sako, kad ji nustebinta, nei nenutuokia kas ten 4 litus parašė. Late kava pas juos kainuoja 5,50 lt. ir taškas. Nesvarbu, kad ten kainos ilaminuotos, o čia tik kreidele surašytos.

Tiek to, apsisukame ir išeiname. Aišku, apima toks nemielas, tarsi nepilnavertiškumo jausmas, jautiesi tarsi kaltas, kad kreipi dėmesį į kainas, ko, save gerbiančiam džigitui, tarsi nederėtų daryti. Bet ar iš tikro turime gėdintis tokių situacijų?

Nuo kada gi tas, kuris tave linkęs apmulkinti, visuomenėje įgavo teisuolio rolę, o apkvailinimams nepasidavusieji turime jaustis kaltais? Apgraibomis prisimenu, kad tarsi egzistuoja įstatymas, kuris numato bausmes už apgaulingą reklamą. Bet argi jis veikia? Man rodos, kad ne…, valstybė gi nesikiša į tarsi privačius santykius. Tik man atrodo, kad tie, kurie kartą apgauti vėl ir vėl eina į tą pačią vietą, yra paprasčiausi mulkiai. O kaip manote Jūs?

Todėl baigsiu šį rašinį retoriškai filosofiniais pamąstymais. Su, jumoro pabarstukais… Tiek to ta vakarykštė kava, apsiėjau be jos. Sutaupiau vienuolika litų už du planuotus puodelius, kuriuos galėsiu išleisti kurią nors popietę atostogaudamas Kanaruose. Lietuvai nulis tokie pinigai. Bet kodėl tada kartais kai kurie valstybės tarnautojai siunta ant tų, kurie važiuoja dešrų pirkti į Lenkiją? Ir sako „va koks nepatriotas, pinigus iš Lietuvos išveža…“ Gi nieko patys nedaro, kad tie pinigai liktų čia.

++ ++ ++ ++ ++ ++ ++ ++ ++ ++ ++ ++ ++ ++ ++ ++ ++ ++ ++

2015-11-21 PRIERAŠAS: Šis straipsnelis rašytas prieš 2,5 metų. Šiandiena šioje patalpoje dirba jau visai kitas kolektyvas, kita bendrovė. Regis ir pavadinimas kiek kitoks, regis dabar vadinasi “Blynčius“. Todėl autorius atkreipia skaitytojų dėmesį, kad aukščiau esantis straipsniukas niekaip nesusijęs su dabartiniais šios blyninės atstovais. Viliuosi, kad čia dirba puikūs žmonės, o tuo įsitikinti pasistengsiu artimiausiu metu.

“Klonio gatvės“ tragediją stengiamasi užžerti dulkėmis?

Teismo sprendimo vykdymas negali būti aukščiau Konstitucijos ir žmogaus teisių

2013-02-20 d. Bernardinai.lt išspausdino straipsnį, kurio autoriai – Lietuvoje plačiai žinomi ir visuomenės Gerbiami asmenys Dr. Zita Šličytė, Liudvikas Narcizas Rasimas, Dr. Saulius Arlauskas, Kęstutis Milkeraitis ir Dr. Romualdas Povilaitis.

Galima būtų vertinti, kad tai jau antrasis jų nenuginčijamos nuomonės pareiškimas, į kurią, deja, Lietuvos valdžios reakcijos žmonės nepajuto. Nežinau ar ką nors čia dar galima pakomentuoti? Manau, kad pareiškimo tekstas jokių komentarų kaip ir nereikalauja…

R.Matelis

Teismo sprendimo vykdymas negali būti aukščiau Konstitucijos ir žmogaus teisių

Teisininkai ir žmogaus teisių gynėjai pareiškė: Garliavos prievartos aktas tapo įmanomas todėl, kad valdžios institucijos teismų sprendimo vykdymo principą iškėlė virš vaiko orumo, jo fizinio ir psichinio neliečiamumo, virš Konstitucijos, humanizmo ir demokratijos, ir net paties teismo sprendimo.

Visuomeninė komisija 2012 metų gegužės 17 dienos smurto aktui ištirti praėjusių metų birželį konstatavo: pernai gegužės 17-ąją Garliavoje, vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą, buvo prievarta pasikėsinta į Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, šiurkščiai pažeista vienuolika Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir keturi Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos straipsniai bei jų nuostatas įtvirtinantys nacionaliniai teisės aktai. Komisija taip pat nustatė, kad buvo iš anksto ruoštasi valstybės vardu panaudoti jėgą ir tai buvo padaryta.

Praėjus aštuoneriems mėnesiams po išvadų paskelbimo Komisija konstatuoja:

Pirma. Aukščiausi valstybės pareigūnai ir atsakingos valstybės institucijos prieš gegužės 17-osios smurto aktą ir po jo viešai akcentavo išskirtinį rūpestį vaiko teisėmis ir jo gyvenimo gerove. Tačiau per devynis mėnesius pareigūnai taip ir nepateikė visuomenei oficialios informacijos, patvirtinančios, kad prievartinis vaiko perdavimas ir vėlesnis jo gyvenimas, ribojamas pagal Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos programą, užtikrino jam geresnes gyvenimo sąlygas, jo teises ir teisėtus interesus. Iš gimtųjų namų išvežtas vaikas iki šiol laikomas socialinėje izoliacijoje – su juo neleidžiama bendrauti artimiesiems ir vaikystės draugams. Ne tik žmogaus teisių organizacijoms, bet ir vaiko artimiesiems nėra pateikta patikima informacija, kaip panaudota jėga ir socialinė izoliacija paveikė vaiko sveikatos būklę.

Antra. Respublikos Prezidentė praėjusių metų gegužės 17-ąją kreipdamasi į visuomenę pareikalavo ištirti, ar „visus sujaudinusių Garliavos įvykių metu nebuvo naudota prievarta“, ir teigė, kad „prievarta vaiko atžvilgiu negalima“. Tačiau Prezidentei ir Seimui atskaitingos institucijos per devynis mėnesius visuomenei taip ir nepateikė pagrįsto aiškaus atsakymo dėl jėgos naudojimo Garliavoje teisėtumo.

Klaipėdos apygardos prokuroras Aidas Giniotis, praėjusių metų lapkričio 21 dieną priėmęs sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl galimo valstybės tarnautojų piktnaudžiavimo vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą, savo nutarime pripažino, kad vaiko įkalbėti nepavyko ir konstatavo, kad prieš mergaitę buvo naudota jėga: „jėga jos atžvilgiu buvo naudojama tik tiek, kiek jos reikėjo tam, kad atitraukti D. K. nuo N. Venckienės“.

Komisija įsitikinusi, kad šiuo atveju jėgos naudojimas reiškia prievartą. Komisija primena, kad vykdant teismo sprendimą jėga ir prievarta prieš mergaitę negalėjo būti pavartota jokiu pretekstu ir jokiu laipsniu. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, Lietuvos Konstitucija, Lietuvos Civilinis ir Civilinio proceso kodeksai besąlygiškai įpareigoja gerbti vaiko orumą bet kuriomis aplinkybėmis – taip pat ir vykdant teismo sprendimą. Pagarba vaiko orumui reiškia, kad vaikas teismo sprendimo vykdymo metu privalėjo būti išklausytas, įvertintas jo motyvų pagrįstumas, turėjo būti pasiekta, kad vaikas išeitų iš gimtųjų namų išskirtinai savo valia, o ne būtų išneštas jėga kaip daiktas. Naudoti jėgą prieš mergaitę uždraudė ir Kėdainių rajono apylinkės teismas.

Prokuroro A. Giniočio nutarimo išvada apie advokatą G.Černiauską, kad jis neatliko veiksmų, “kurie pažeistų kokią tai tvarką, jis tik ėjo šalia L.Stankūnaitės, kuri nešė savo dukrą D. K., tam, kad reikalui esant prilaikytų mergaitę”, prieštarauja kieme buvusių žmonių liudijimams ir daug kartų viešai rodytai filmuotai medžiagai apie G.Černiausko ir L.Stankūnaitės nešamą klykiantį vaiką. Pažymėtina, kad dėl G.Černiausko veiksmų prokuratūra neapklausė kieme buvusių ir šį įvykį mačiusių žmonių.

Trečia. Garliavos prievartos aktas tapo įmanomas todėl, kad valdžios institucijos ėmė vadovautis doktrina, kurios esminis principas – teismų sprendimus būtina vykdyti besąlygiškai, bet kokiomis priemonėmis, taip pat ir naudojant prievartą prieš vaiką. Besąlygiško teismų sprendimo vykdymo principas buvo iškeltas virš vaiko orumo, jo fizinio ir psichinio neliečiamumo principų, virš humanizmo ir demokratijos principų ir net paties teismo sprendimo. Laikantis šio principo viršenybės buvo šiurkščiai pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir tartptautinės konvencijos, ginančios vaiko orumą. Taip pat buvo pažeista ir Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartis, draudžianti perduodant vaiką naudoti prievartą.

Teismo sprendimo vykdymo imperatyvas yra vienas svarbiausių teisinės valstybės principų, tačiau jo besąlygiškas vykdymas pažeidžiant esmines Konstitucijos nuostatas yra policinės valstybės požymis ir neatitinka demokratinės ir humaniškos valstybės pagrindų.

Lietuvos Respublikos piliečiai 1991 metų vasario 9 dienos plebiscitu ir 1992 metų spalio 25 dienos referendumu priimta Konstitucija įtvirtino, jog Lietuvos valstybės valdymas gali būti tik demokratinis, taip pabrėždami demokratijos viršenybę prieš bet kokias kitas teisinės valstybės valdymo formas. Teisinė valstybė, jeigu joje nepaisoma demokratinės įstatymų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos, pati savaime nėra vertybė, o pagal lietuvių tautos pareikštą valią tokių atvejų  ir neturėtų būti.
Pagrindinis demokratinės santvarkos reikalavimas yra visuotinai priimtų žmogaus teisių ir žmogaus orumo laikymasis. Iš to seka, kad nėra ir negali būti valstybėje institucijos, pareigūno ar žmogaus, kurie būtų atleisti nuo prievolės besąlygiškai paisyti žmogaus orumo. Aukščiausių teisinių ir teisėsaugos institucijų šiandien formuojama praktika iškelti teisinės valstybės principą aukščiau žmogaus orumo stumia Lietuvą nedemokratinės (policinės) valstybės link. Istorijoje būta ne vienos teisinės valstybės, kurioje vykdant įstatymus bei teismų sprendimus buvo grubiausiai pažeidinėjamos žmogaus teisės ir žmogaus orumas, taip teisinei sistemai tampant nusikalstama.

Ketvirta. Vaiko artimiesiems ir žmonėms, atvykusiems stebėti, ar vykdant teismo sprendimą Garliavoje nebus panaudota prievarta, įstatymai suteikė teisę priešintis galimam prievartos panaudojimui prieš vaiką. Tokią piliečių teisę bei pareigą numato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 10 straipsnis, suteikiantis piliečiui teisę elgtis pagal savo sąžinę. Gegužės 17 dieną Garliavoje buvę žmonės veikė remdamiesi sąžine ir įsitikinimais: jie turėjo legitimų tikslą stebėti, kad nebūtų naudojama prievarta. Filmuota medžiaga ir žmonių liudijimai patvirtina, kad piliečiai pareigūnams nesipriešino: giedojo valstybės himną ir meldėsi.

Nepaisant paminėtų piliečių teisių protestuoti prieš neteisėtus valdžios veiksmus, nukentėjusieji nuo prievartos Garliavoje ir prievartos liudytojai yra teisėsaugos persekiojami, prieš juos pradėti ikiteisminiai tyrimai. Teisėtvarkos persekiojami ir taikių akcijų dalyviai, net kreidelėmis „Tiesos“ žodį rašantys vaikai bei jų tėvai. Tai rodo, kad žmogaus teisių pažeidimai Lietuvoje įgauna vis didesnį mąstą.

Penkta. Garliavos įvykių kontekste iškilo grėsmė ir kitam svarbiam demokratinės valstybės principui – teisei į nuomonės reiškimo laisvę. Kai kuriems Garliavos įvykių dalyviams inkriminuojama atsakomybė už savo nuomonės reiškimą apie antstolės veiksmus, o parlamentarei N. Venckienei už kritiką teismų adresu. Tokie Lietuvos teisėsaugos kaltinimai prieštarauja civilizuotų valstybių teisminei praktikai, nes Europos Žmogaus teisių teismo sprendimai bylose (kaip antai Lingens v Austrija arba Otegi Mondragon v Ispanija), rodo, kad demokratinėje valstybėje siekiant teisėto tikslo valdžios pareigūnų ir institucijų atžvilgiu išsakyta sąžininga krititiška nuomonė, net kai ji nėra pakankami pagrįsta faktais, negali būti vertinama kaip nusikaltimas.

Šešta. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir Teisėjų tarybos pirmininkas G.Kryževičius yra viešai išsakęs ypatingai neigiamą nuomonę apie N. Venckienę, pavadindamas ją „pūliniu ne tik teisinėje, bet ir politinėje sistemoje“. Toks demokratinėje valstybėje neleistinas Teisėjų tarybos pirmininko pasisakymas apie tuomet dar buvusią teisėją N. Venckienę sudaro sąlygas pažeisti Konstitucijos 31 straipsnyje jai garantuotą teisę, kad jos „bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas“.
Komisijos nuomone, viešai esamos medžiagos pakanka konstatuoti neteisėtos prievartos Garliavoje faktą, tačiau prokuratūra privalo pateikti Seimui ir iki šiol teisėsaugos slepiamą filmuotą medžiagą apie mergaitės paėmimą, nes nesusipažinę su ja Seimo nariai negalės sąžiningai spręsti dėl N.Venckienei pareikštų kaltinimų teisinio pagrįstumo.

---

Komisija kviečia Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimo ir Vyriausybės narius nuodugniai ištirti, ar yra Lietuvos Respublikos teisės aktų, leidusių vykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą panaudojant prievartą prieš vaiką. Komisijai tokie aktai nežinomi.

Aukščiausiu politiniu lygmeniu neišsprendus esminio klausimo dėl Lietuvos Respublikos prioritetų, neužtikrinus valstybės besąlygiško įsipareigojimo ginti savo piliečių teises ir laisves, vaikų orumą, Lietuvai kyla reali grėsmė iškrypti iš demokratinio ir humaniško raidos kelio.

Kadangi nuo 2012 m. gegužės 17 d. prievarta iš gimtųjų namų išvežtai mergaitei gyvenimo sąlygas užtikrina ne motina, bet Liudytojų ir nukentėjusių apsaugos valdyba, taigi – valstybė ir jos pareigūnai, Komisija ragina aukščiausius Lietuvos politikus asmeniškai pasirūpinti socialinę izoliaciją patiriančia mergaite: leisti jai bendrauti su seneliais, artimaisias, bendraamžiais ir suteikti jai kokybišką psichologinę bei medicininę pagalbą.

Dr. Zita ŠLIČYTĖ, Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narė, Atkuriamojo Seimo deputatė, teisininkė

Liudvikas Narcizas RASIMAS [anksčiau – Rasimavičius], Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narys, Kovo 11-osios akto signataras, teisininkas

Dr. Saulius ARLAUSKAS, Mykolo Riomerio universiteto profesorius

Kęstutis MILKERAITIS, buvęs Generalinės prokuratūros ypač svarbių bylų tardytojas, buvęs Seimo kontrolierius

Dr. Romualdas POVILAITIS, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas, docentas

Peticija internete. Garo nuleidimo ventilis?

Internete pirmosios PETICIJOS atsirado senokai, net nežinau kada. Pradžioje jos man pasirodė labai patrauklus savo nuomonės išreiškimo būdas. Vėliau, gausėjant entuziastų, jos nupigo. Tada, kai jau porą metų prabėgo nuo mano pirmojo “parašo“ po internetine peticija, susimąsčiau: bet gi tai tik MŪSŲ, kaip nereikalingo garo, nuleidimo ventilis. Tikrasis garas, kuris paprastai varo savavaliautojų ir piktnaudžiautojų garvežį, paprastai cirkuliuoja kitais, ne virtualiais, o savais, paauksuotais kanalais. Dar niekas iš valdžios nieko nedarė pagal virtualią peticiją. Net tikrosios, rašytinės guli metų metais…

Šį kartą nieko naujo nerašysiu, paprasčiausiai noriu pakviesti į vieną peticiją, kurią surašė man nei negirdėta moteris. Jei ir “nesirašysite“, tai bent pasiskaitykite ir susimąstykite. Nors aš manau, kad nepuoselėjant didelių vilčių, šį kartą verta įsirašyti. Bent todėl, kad seimo atskiri veikėjai pajustų – ne visada būna giedra… Tad pradžioje spauskite

ČIA,

o vėliau Jūsų laukia dar viena nuorodėlė.

https://piktnaudziavimas.wordpress.com/dar-1/

R.Matelis: Nejaugi valstybė pradėjo represijas prieš kilnius žmones iš nedarbingumo komisijos?

Kur nepasuksi galvos šiandiena, aplink vien nuolatiniai žmonių bambėjimai: valstybėje korupcija [protekcijos ir kyšininkavimai], savo pareigų neatlieka jėgos ir teisėtvarkos struktūros, žiniatieka nupirkta, o piliečių bet koks balsas prilyginamas tik piktam ciuckio lojimui, pro kurį ramiai žengia galingi karavanai.

Kada Lietuvoje ši rodyklė bus nuleista žemyn?

Parodykite man žmogų, kuris ne vardan kažkurio klano interesų, o nuoširdžiai paprieštarautų tokioms mintims. Kažin ar rasime… Esant tokioms aplinkybėms, vargu ar galima nesižavėti žurnaliste Jurgita Šakienė, 2012-08-31  “Kauno dienoje“ paskelbusia savo atvirą, be grimo straipsnį. Tiesa, straipsnis tik maža detalė dideliame žemiau išdėstytos situacijos išaiškinimo grandinėje. Tačiau jis puikus talkininkas prokuratūros ir STT tarnautojams sprendžiant painius klausimus. Be abejo, žurnalistų didelis minusas šiuolaikinėje Lietuvoje yra tame, kad pagarsinę vienus ar kitus skandalus, jie juos pamiršta. O pamiršti reikalai, tarsi kokie daiktai, nusėda laiko dulkėmis…

Vis tik tikiuosi, kad ši istorija ras išeities tašką, ko rezultate bus ne tik tinkamai nubausti niekingi kyšių surinkėjai ar “viliotojai“, bet ir iš pagrindų bus pakeista Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos personalinė sudėtis, suprantama, pradedant nuo vis dar jai vadovaujančių R.Šmidto ir Z.Skvarciano. Nes, jei antrasis, būdamas visos Lietuvos skyrių vadovu, ramiai atsisako vertinti padėtį sau pavaldžiose struktūrose, taip akivaizdžiai parodydamas savo požiūrį į klestintį “bezpriedielą“, tai pirmasis – Robertas Šmidtas, jau vien savo interviu reporterei forma, t.y. teigdamas, kad B.Malinauskaitė skandalinga asmenybė, akivaizdžiai pažeidė privalomas etikos normas, dėl ko turėtų būti svarstomas atitinkamose instancijose. Tokio rango valdininkas negali nepasverti savo žodžių ir juos galėtų pateisinti nebent tuo atveju, jei jis darbingumo netekusią moterį pažinotų asmeniškai jau daugelį metų. Tačiau, greičiausiai, čia suveikė “susidievinimo“ sindromas: “Kas sekantis išdrįs prieštarauti mano išvadoms?“

Žemiau esantis Gerb. Jurgitos straipsnis, tėra žinia, kad dar rusena teisingumo ugnelė, kibirkštis kuriais buvo įskelta dar praeitų metų gruodžio mėnesį, kai žmones pasiekė straipsnis apie pirmuosius aktyvius STT veiksmus šioje istorijoje.

Kodėl labai tikiu B.Malinauskaite? Ogi todėl, kad ir pats jau esu praėjęs didžiąją dalį jos nužengtų laiptų, turiu analogiškų sveikatos problemų, todėl ir pačiam teko pamatyti ciniškas R.Šmidto grimasas, o iš pažįstamų ir nepažįstamų teko ne kartą girdėti teiginių, kad jei tikiuosi sulaukti deramo nedarbingumo įvertinimo pagal ligas, o ne “taip kaip visi“, esu nepataisomas optimistas arba paprasčiausias kvailys.

Išreikšdamas didelę pagarbą bylą tiriantiems pareigūnams, tiesa, kol kas tik už tai, kad ji nepadėta į seifą, noriu tikėtis, kad ši istorija taps tinkamu pavyzdžiu visiems: ir tiems, kas bando nepelnytai krautis savo finansinį kapitalą, ir tiems, kurie nenuleidžia rankų ir bent jau pasiekia kabinetus tokių puikių žmonių, kaip Jurgita Šakienė. O toliau –  mano komentuotasis straipsnis.

Neįgalumo pažymų verslas: byloje – 40 įtariamųjų

Paskelbta dienraštyje “Kauno diena“, 2012-08-31 10:12  Jurgita Šakienė, j.sakiene@kaunodiena.lt

Kas dvyliktas Kauno miesto ir rajono gyventojas gauna invalidumo arba nedarbingumo pensijas. Galbūt kauniečiai yra labai ligoti? Bet gal kai kas neįgalumo grupę tiesiog nusiperka? O tiems, kuriems ji išties reikalinga, parodomos durys?

Penki buvo suimti

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) ir Kauno apygardos prokuratūra taršo neteisėtų neįgalumo ir nedarbingumo pažymų išdavimo sistemos lizdelį. Įtariamųjų – daugiau nei 40. Įtarimai pareikšti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (NDNT) darbuotojams ir keletui pacientų bei jų tarpininkų. Pernai gruodį STT sulaikė penkis asmenis, įtariamus tuo, kad už piniginį atlygį padėdavo žmonėms gauti pažymas, liudijančias neįgalumą ir nedarbingumą. Ikiteisminį tyrimą dėl galimo kyšininkavimo ir papirkimo kontroliuojanti Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Nomeda Urbonavičienė teigė, kad byloje įtariamųjų bus dar daugiau.

Gruodį suimti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (NDNT) Kauno 2-ojo teritorinio skyriaus vedėjas Vytautas Ambrazevičius, specialistės Lina Povylienė, Genovaitė Galinskienė, 3-iojo teritorinio skyriaus specialistė Nerija Šarkienė ir Jonučių šeimos sveikatos centro vadovas Petras Laimutis.

Šiuo metu suėmimas jiems pakeistas švelnesne kardomąja priemone – rašytiniu pasižadėjimu neišvykti.

Direktorius nenori vertinti

Anot prokurorės N.Urbonavičienės, tarp įtariamųjų yra apie 10 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos darbuotojų, gydytojų, gydymo įstaigų darbuotojų. Šios bylos ikiteisminį tyrimą atlieka STT Kauno valdybos pareigūnai.

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos direktorius Zdislavas Skvarcianas „Kauno dienai“ teigė apie tyrimą žinąs, tačiau nenorėtų jo vertinti. Jis nebandė įrodyti, kad jo tarnybos darbuotojai šventi. „Pažiūrėkite, kas vyksta Lietuvoje, – siūlė nesistebėti NDNT direktorius. – Negaliu sakyti, kad tai, jog yra tiek daug įtariamųjų dėl klastojimo, normalu, tačiau gerai, kad vyksta tyrimas.“ Z.Skvarcianas teigė, kad Kaune invalidumo ir neįgalumo pensijas gaunančių žmonių procentas yra beveik toks pat kaip ir Lietuvos vidurkis – apie 8 proc.

Kryžiaus kelio pavyzdys

52 metų kaunietės Birutės Malinauskaitės istorija įrodo, kokius kryžiaus kelius kartais reikia nueiti siekiant būti pripažintam bent jau iš dalies nedarbingu.

Sveikata B.Malinauskaitei itin pablogėjo prieš metus. Jos šeimos gydytoja Larisa Fiodorova ir neurologė Audronė Vasilionkienė, anot kaunietės, buvo tikros, kad pagal sveikatos būklę moteris yra tik iš dalies darbinga. Kai B.Malinauskaitė surinko visus dokumentus ir pirmą kartą pravėrė NDNT Kauno I teritorinio skyriaus duris, ji sakė nujautusi, kad gali būti nesklandumų. “Bet nesitikėjau, kad tokių”, – kraipė galvą ligonė. Vis dėlto ji nesigaili, kad nesivadovavo pažįstamų patarimais nešti kyšį. „Kodėl aš turiu mokėti pinigus? Už tai, kad turiu krūvą ligų?“ – buvo kategoriška moteris, kurią kamuoja sunkios nugaros ligos.

Ji kenčia dėl juosmens-kryžmens rezginio ligų, stuburo centrinės išvaržos, kaulų retėjimo, nervų šaknelių ir rezginių suspaudimo, širdies ligų, patirto mikroinsulto liekamųjų reiškinių ir kitų negalių.

Be vaistų nepaeitų

Pragyvenimui B.Malinauskaitė užsidirba prekiaudama mėsos gaminiais. “Neturiu sveikatos ilgai be perstojo dirbti. Verslo liudijimą perku savaitei, kartais dviem. Turiu padaryti bent poros savaičių pertrauką”, – neslėpė moteris.

Ji teigė per dieną prekiaujanti vos kelias valandas ir tai ištveria tik gerdama vaistus. “Jeigu būnu namie, man per dieną užtenka dviejų tablečių širdies ritmui reguliuoti. Jeigu einu į darbą, jų reikia gerti po 3–4 per dieną. Kitaip širdis lipa per gerklę“, – aiškino B.Malinauskaitė. Ji pasakojo, kad ypač sunkūs rytai. “Užtrunku pusantros ar dvi valandas, kol išsijudina stuburas, sąnariai. Jeigu negerčiau uždegimo malšinamųjų ir vaistų nuo skausmo, visai nepaeičiau”, – kalbėjo pašnekovė.

Skausmas, jos teigimu, iš nugaros pastaruoju metu diegia iki užkulnių. “Jie visuomet yra tarsi aptirpę”, – sakė moteris. Po išgyvento mikroinsulto, guodėsi B.Malinauskaitė, jai labai svaigsta galva.

Palankios aplinkybės

“Man buvo šokas, ką padarė NDNT Kauno I teritorinio skyriaus vedėjas Robertas Šmidtas. Jis man pareiškė: kol aš dirbsiu, tu nieko negausi. O aš sakau: kol tu dirbsi, aš nenurimsiu”, – prisiminė apsižodžiavimą B.Malinauskaitė, rodydama NDNT Kauno I teritorinio skyriaus specialistų surašytas išvadas.

Skyriaus specialistai, vertindami moters sveikatos būklę, rado tris palankias ir keturias vidutiniškai palankias aplinkybes, nepalankių nenustatė nė vienos. Kaip palanki aplinkybė pažymėta, pavyzdžiui, tai, kad ji turi 22 metų darbo patirtį, darbo įgūdžių, profesinę kvalifikaciją ir, pasak specialistų, gali visa tai panaudoti.

Per geri duomenys

B.Malinauskaitė nesuprato, kaip buvo nustatyta, kad ji gali dirbti daugiau kaip šešias valandas per dieną ar penkias ir daugiau dienų per savaitę tai taip pat įvardijama kaip palanki aplinkybė.

Moters amžius (52 m.), išsilavinimas (vidurinis) ir tai, kad jai būtinas darbinės aplinkos pritaikymas, priskirta vidutinio palankumo aplinkybėms. Nepalankios aplinkybės būtų, jeigu žmogus būtų 55 metų ar vyresnis, turėtų tik pradinį ar pagrindinį išsilavinimą, neturėtų darbo patirties ar darbo įgūdžių ar negalėtų jų panaudoti, jei būtų praradęs darbo patirtį, įgūdžius dėl turėtos ilgesnės nei trejų metų darbo pertraukos, reikėtų sudėtingo fizinės, darbo ir informacinės aplinkos pritaikymo bei kita.

Patarė kreiptis į teismą

Kai į šį skyrių B.Malinauskaitė kreipėsi pirmąjį kartą, jos teigimu, buvo neatsižvelgta į dalį ligų. „Nepaisant to, kompiuteris pagal suvestas ligas apskaičiavo, kad papuolu į 0–55 proc. darbingumo grupes“, – prisiminė moteris. Toks intervalas iš tiesų yra įrašytas darbingumo lygio vertinimo akte, pasirašytame NDNT Kauno I teritorinį skyriaus vedėjo R.Šmidto.

Kitame punkte teigiama, kad pagal bazinį darbingumą B.Malinauskaitė patenka į 60–100 proc. darbingumo kategoriją, o išvadose, įvertinus palankias aplinkybes, skelbiama, kad moters darbingumo lygis yra 70 proc. Jei asmeniui nustatoma 60–100 proc. darbingumo, asmuo laikomas darbingu ir jokia valstybės finansinė parama dėl sveikatos būklės jam nepriklauso.

Jei nustatoma 30–55 proc. darbingumo, asmuo laikomas iš dalies darbingu, gali dirbti įprastinėmis darbo sąlygomis, atsižvelgiant į išvadoje dėl darbo pobūdžio ir sąlygų pateiktas rekomendacijas. B.Malinauskaitė dėl tokio NDNT Kauno I teritorinį skyriaus vertinimo kreipėsi į centrinę NDNT, o vėliau ir į Ginčų komisiją. Abi institucijos Kauno I teritorinio skyriaus sprendimą paliko nepakeistą, tačiau moteriai priminė jos teisę kreiptis į teismą.

Pagrasino apsauga

B.Malinauskaitė nusprendė dar kartą šturmuoti NDNT Kauno I teritorinį skyrių. Šį kartą jos būklės vertinimo akte jau atsispindėjo ir anksčiau nefigūravusios skydliaukės bei sąnarių ligos. Specialistai šį kartą moters darbingumo lygį nustatė kiek mažesnį – 60 proc., tačiau ir tai reiškia, kad pragyvenimui ji gali užsidirbti pati ir valstybės parama jai nepriklauso.

B.Malinauskaitė ir antrąjį sprendimą skundė beveik visoms instancijoms iš eilės, tačiau vėl nieko nepešė. „Kai skyriuje paprašiau dokumentų, susijusių su manimi, kopijų, man buvo pagrasinta, kad iškvies apsaugą“, – prisiminė B.Malinauskaitė.

Vadina pasityčiojimu

Kaunietę apstulbino siūlymas dar kartą pereiti per gydytojus, surinkti medicininių tyrimų išrašus, įvairius kitus dokumentus ir vėl kreiptis į Kauno I teritorinį skyrių.

„Pasityčiojimas“, – siūlymą įvertino moteris. Anot jos, iš pradžių institucijos net nesiteikė atsakyti į jos skundus. „Dėmesio sulaukiau tik tuomet, kai man ėmė tarpininkauti Seimo narė. Tačiau atsakymai vis tiek būdavo neigiami. Jeigu jau Seimo narė nieko negali padaryti, tai kas gali?“ – pakraupo B.Malinauskaitė.Seimo kontrolierius Romas Valentukevičius, Seimo Pirmininkė Irena Degutienė, Finansinių tyrimų tarnyba irgi atsisakė kištis į situaciją motyvuodami, kad jai išspręsti neturi tinkamos kompetencijos.

Ko ji dar nori?

Kauno I teritorinio skyriaus vedėjas R.Šmidtas B.Malinauskaitę pavadino skandalinga asmenybe.

„Ji abu kartus skundė mūsų sprendimą ir abu kartus NDNT Sprendimų kontrolės skyrius patvirtino, kad mūsų sprendimas yra teisingas ir atitinka įstatymus. Ministerijos Ginčų komisija irgi patvirtino, kad nusižengimų tvarkai nėra. Ko dar gali žmogus norėti?“ – gūžčiojo pečiais vedėjas.

Negūščiokit, R.Šmidtai. Nes visi supranta, kad šis, valstybės nustatytas trikampis tėra akių dūmimas. Realiai tai tik žmogaus stumdymas ratu. – R.M. replika

Jis aiškino, kad darbingumo lygis yra vertinamas dviem aspektais. „Pagal turimas ligas ir jų sunkumo laipsnį nustatomas bazinis darbingumas. Jį gali lemti darbo aplinkybės. Jeigu aplinkybės palankios, bazinis darbingumas dauginamas iš didesnio, jei ne, dauginamas iš mažesnio nei 1 koeficiento”, – kalbėjo R.Šmidtas.

Anot jo, tos pačios savijautos, tačiau geresnio išsilavinimo, jaunesnis, perspektyvios profesijos žmogui bus nustatytas didesnis darbingumo laipsnis nei mažiau mokslų baigusiam, vyresniam asmeniui, nes jam darbo rinka nėra tokia palanki.“Mes ją ir apžiūrėjome, palankstėme, susipažinome su pateiktais dokumentais. Ten surašyta, ką pacientai sugeba, ko ne. Šiuo atveju sutapo tai, ką parašė gydytojai, ir tai, ką matėme mes“, – aiškino R.Šmidtas.

Sveika pavadinti nesiryžtų

“Jie ką norėjo, tą susirašė”, – tarė B.Malinauskaitė.

Šeimos gydytoja L.Fiodorova neabejoja, kad šios moters sveika neįmanoma pavadinti. „B.Malinauskaitė turi daug ligų, tą ir parašiau dokumentuose, – sakė L.Fiodorova. – Negaliu pasakyti, ar jai turėtų priklausyti nedarbingumo pašalpa. Tai turi spręsti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba.“

Neurologė A.Vasilionkienė buvo lakoniška: „Manęs čia nekiškite, – griežtai sakė medikė “Kauno dienai„. – Kreipkitės į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą.“

Kauno krašto neįgaliųjų sąjungos pirmininkės Jolantos Beresnevičienės Komentaras:

– Yra tokių atvejų, kai nustatytas darbingumo lygis neatitinka realybės. Pavyzdžiui, moteris yra visiškai priklausoma nuo sveiko žmogaus, nes jai amputuota koja. Vis dėlto šiuo metu yra nustatyta, kad ji yra iš dalies darbinga, jai skirta trečia grupė. Vyksta valstybės lėšų taupymas. Surašytas sąrašas, ko negalima dirbti, tačiau nustatomas, pavyzdžiui, 50 proc. darbingumas. Pašalpa yra maža ir žmogus priverčiamas eiti dirbti. Aišku, yra skirtumas, ar būti visiškai be pajamų, ar gauti nors ir menką, nesiekiančią 400 litų, pašalpą. Jos užtenka duonai ar susimokėti už dalį vaistų ar dalį mokesčių. Darbo rinka žmonėms su negalia yra negailestinga. Kai darbdavys pamato visus medikų surašytus apribojimus, išsigąsta sunkumų, kurie gali kilti įdarbinus neįgalų žmogų, ir jo atsisako.

Be to, net ir dirbant už minimumą, per dieną reikia išdirbti 8 valandas. Turint nemenkų sveikatos problemų, tai būna sunkoka.

Šio straipsnio versijos kitur:

1. Info.lt

2. Delfi.lt

O šios istorijos pradžia, atrodo, buvo čia:

  -> Kriminalai: STT Kaune sulaikė… Apie nedarbingumo lygį už atlygį

R.Matelis: Pokalbis su ministru K.STARKEVIČIUMI. Mintimis!.. Apie nuosavybės atstatymą Lietuvoje

Jau jaučiu savo skaitytojų šypsenas ir gal net mažą ironiją; tik pamanyk – pokalbis mintimis. Tačiau aš neturiu kito varianto, nes ponas K.Starkevičius tikrai nerastų motyvo leistis su manimi į gyvo žodžio diskusiją. Nežiūrint į tai, kad mums tekę bendrauti ir gyvai. Paskutinį kartą – prie Ramučių kultūros namų, kur jis buvo atvykęs su keletu kitų ministrų savo kadencijos pradžioje. Tada, prieš beveik ketverius metus, jam įteikiau raštą, kuriame detaliai įvardinau problemas, su kuriomis susiduriu siekdamas teisingo nuosavybės į nacionalizuotą žemę atstatymo. Po trumpo pokalbio, tada, likau laukti teigiamų postūmių: vis tik tikėjau šiuo žmogumi, nes jis man gyvenime kartą jau tarsi ir buvo bandęs padėti analogišku klausimu. Deja, „tarsi“ yra tarsi. Tada iki jo kadencijos, kaip Kauno apskrities viršininko, pabaigos buvo likę apie savaitė laiko. Dabar gi manau, kad nieko naujo nebūtų įvykę ir jei ta kadencija būtų tęsusis ilgiau.

Šiam, virtualiam pokalbiui, mane paskatino šiandieninis žurnalisto Dano NAGELĖS straipsnis, „Respublikoje“: “Žemės reforma nesibaigs niekada“ (01) Malonu kai, nors vis rečiau, dar pasirodo reporterių, kurie išlieka dėmesingi didelėms teisingumo prarajoms. Ačiū, Gerbiamas Danai.

Tiesą sakant, kai rašai kad ir kokį straipsnį, visada viliesi, kad jis pasieks ne tik atsitiktines ausis, bet ir adresatą. Tad kas gali paneigti, kad po šiuo pokalbiu gali atsirasti ir asmeniškų K.Starkevičiaus minčių tęsinys? Žinoma, bus-nebus, šiandiena nespėliosiu. O mano sumanyta schema, tikiuosi, niekam nepasirodys sudėtinga. Pokalbis čia bus suguldytas trimis eilėmis: korespondentas, ministras ir aš, Romualdas Matelis [paprastumo dėlei – visi inicialais]. Ir ketvirta eilutė  – menamam ministro atsakymui.

Tiesa, iš anksto pabrėžiu vieną “smulkmeną“ – man absoliučiai nepriimtina skambi gražbylystė – Žemės reforma. Jokiomis reformomis pas mus Lietuvoje nekvepia. Vyksta bolševikų kažkada nubuožintų Lietuvos žmonių tolimesnis alinimas, kuris vadinasi Nuosavybės atstatymu, tuo tarpu realybėje vykdomas sąmoningas nuosavybės NEATSTATYMAS.

D.N.	– Jūsų vadovaujama ministerija siūlo panaikinti galimybę už valstybės išperkamą turtą atsiskaityti vertybiniais popieriais. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje padaugėjo pinigų, kuriais galima atsiskaityti už žemę, o gal tos žemės, kurią galima grąžinti, miestuose daugiau atsirado?
K.S.	– Kol kas tokia mintis tik ministerijos viduje cirkuliuoja. Tikrai daugiau pinigų neatsirado. Juo labiau pagal rinkos vertę mes tikrai su savininkais negalėsime atsiskaityti. Pirmiausia tai būtų nesąžininga, nes ką tuomet pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę. Be to, tai yra neįmanoma, nes yra apskaičiuota, kad, norint su visais likusiais atsiskaityti pagal rinkos vertę, reikėtų apie 30 mlrd. litų. Iš kur tokius pinigus gausime?
R.M.	– Ministre, tikiu, kad daugiau pinigų neatsirado. Nes gi lyginant su paprasto, eilinio Lietuvos piliečio atlyginimais [nekalbant jau apie begalinę armiją bedarbių], Jūsų, ne tik ministrų, bet ir daugelio valstybinių įstaigų valdininkų atlyginimai nesuvokiamai dideli, tad argi gali mažas pajamas gaunantys žmogeliai sunešti jums nepažabotus apetitus siekiančius atlyginimus ir dar užtikrinti biudžetą, kuris pajėgtų teisingai atlyginti už okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę? Aišku, kad ne. Bet išeitį aš jums pasufleruosiu: visų pirma ir nesistenkite mokėti pinigais, o grąžinkite žmonėms turėtą žemę. Ir nemeluokite, kad jos nėra. Žemė gali būti vežama sunkvežimiais, bet ji niekada nebuvo išvežta iš Lietuvos. Žmonėms reikia atstatyti nuosavybę ne į žemę, o į žemės plotą, o plotai išliko kaip ir buvę. Tiesa, kurie užstatyti TSRS laiko pastatais, grąžinti nebeįmanoma, tačiau realybėje tie plotai tikrai ne tokie, kad už juos, teisingam atlyginimui reikėtų 30 mlrd. litų. Matyt prasti jūsų ekonomistai, pabandykite paskaičiuoti pats. Tam tikrai nereikės prisiminti sinusų, tangentų ar vektorinės algebros. Pakaks gerai veikiančio kalkuliatoriaus. O jei dar sąžiningai įvertinsite savo ir savo artimiausių pavaldinių atlyginimus ir jų naudingumo Lietuvai koeficientus, pinigų tikrai palaipsniui padaugės.O dėl sąžinės, ką pasakytų žmonės, kuriems nebuvo atlyginta pagal rinkos vertę, tai aišku, kad skola neišnyko ir prieš tuos žmones. Tik negalima neįvertinti, kad tie, kas gavo pinigus tada, kai jie turėjo tam tikrą perkamąją galią, tam tikra prasme jau kažką atgavę, o kiti savo mylimos valstybės aplamai palikti prie suskilusios geldos. Todėl šiukštu manyti, kad jei kažkam prie 20 metų išmokėjote, kad ir 2000 lt., būtų nuskriausti atžvilgiu tų, kurie už tą patį šiandiena gautų 3000 lt. Nes perkamoji lito galia nuvertėjo taip smarkiai, kad už pinigus, kurie tau garantuodavo vidutinišką sodybą paežerėje, šiandiena tegali tikėtis pailsėti porą savaičių panašioje kaimo turizmo sodyboje.
	O
D.N.	– O kodėl tada atsisakoma galimybės atsiskaityti vertybiniais popieriais? Gal jie buvo nepaklausūs?
K.S.	– Iš tikrųjų dabar nėra patrauklių įmonių, kurių akcijų žmonėms galėtume pasiūlyti. Anksčiau žmonės imdavo „Telekomo“ akcijomis, nes jos buvo paklausios. O dabar nieko panašaus pasiūlyti neturime.
R.M.	– Ar patrauklume esmė? Dar prieš metus laiko, t.y. 2011 spalio 11 dieną, mane pasiekė kiek kitokios žinios. Valstybės turto fondas mane informavo, kad vertybinių popierių nebėra aplamai [prisegu rašto kopiją]. Tai kam gi kalbėti spaudai apie neegzistuojančius dalykus? Sakykite tiesiai – vyriausybė ignoruoja LR seimo priimtus nuosavybės atlyginimo įstatymus. O jeigu norėtų jų laikytis, išeitį rastų – nupirktų jų akcijų biržose. Nors ir krizė, akcijų biržos vertybinių popierių stygiumi nesiskundžia
	O
D.N.	– Kol kas reforma į pabaigą eina tik kaimo vietovėse…
K.S.	– Taip, kaime žemė grąžinta beveik 100 proc. Ten tik teisinių problemų šiokių tokių yra. O mieste – didžiausios problemos Kaune ir Vilniuje, kur dar nepasiekta ir 50 proc.
R.M.	– Šioje vietoje teturiu tik klausimėlį: ar tai reiškia, kad šiuose miestuose patys didžiausi niekadėjai susirinkę? Ar, kad Nacionalinės žemės tarnybos žemėtvarkininkai čia jau seniai su sąžine atsisveikinę?
	O
D.N.	– Žmonės, turėję žemės didmiesčiuose ar kurortuose, nesutinka jos persikelti kitur, imti pinigais ar akcijomis?
K.S.	– Būtent, kad nesutinka. Daug kas norėtų pinigais, tačiau sako, kad siūloma per maža suma. Aš tikslių skaičių nežinau, tačiau Kaune būtų apie 3,5 tūkst. žmonių, kuriems neatkurta nuosavybė, o Vilniuje – apie 5 tūkst.
R.M.	– O ar gali sutikti? Jūs sutiktumėte iš savo, jei neklystu, gimtosios Garliavos keltis į Pabradę ar Akmenę? „Sako“, kad per maža suma? Tai gal galėtumėte man paskolinti, kad ir pusvalandžiui 1 mln. litų? Tikrai viešai pasižadu skolą grąžinti sutartu laiku. Tik vietoje milijono atiduosiu 5000 lt. Jums gi neatrodys, kad tai labai negerai. Tikriausiai susiprasite, kad kartais reikia ir šiokių tokių nuolaidų padaryti.
	O

D.N.	– Kiek valstybės siūloma žemės kaina skiriasi nuo rinkos vertės?
K.S.	– Labai daug skiriasi. Miestuose – nuo 20 iki 100 kartų. Ir kaimuose smarkiai skiriasi nuo rinkos vertės. Anksčiau beveik nesiskirdavo, bet pastaruoju metu ir kaimuose žemė brango, o valstybės kainos apskaičiavimo metodika nesikeitė. Ypač kaimuose aplink didžiuosius miestus skirtumas didelis.
R.M.	– Jūs teigiate, kad atlyginimas pinigais nuo 20 iki 100 kartų mažesnis už rinkos kainą? Aš jau esu paskaičiavęs ir paskelbęs tiek internete, tiek savo atvirame laiške premjerui A.Kubiliui, kad mano asmeniniu atveju siūlomas atlyginimas yra mažesnis virš 200 kartų! Tiek to, neaptarinėkime kiek šimtų kartų mažesnę kompensaciją siūlote. Pakalbėkime apie Konstitucijos imperatyvų reikalavimą, kad valstybė [jos institucijų asmenyje], turi būti vienodai lygi visiems savo piliečiams. Tai kaip gi gali būti, kad kai kam atlyginama tik 20, o kai kam net 100 kartų mažiau? Kame čia Konstitucijos laikymasis? Ar kolegės I.Šimonytės gerai apmokami pavaldiniai prarado gebėjimą gerai skaičiuoti?
	O

D.N.	– Dar 2007-ųjų pabaigoje tuometinis premjeras Gediminas Kirkilas žadėjo, kad žemės reforma bus baigta dar 2008-aisiais. Ar bus kada nors reformos pabaiga?
K.S.	– Matote, 2008-ieji buvo rinkimų metai, todėl ir žadėjo tokius dalykus. Rinkiminiai pažadai. Mes to niekada nežadėsime, nes tokie pažadai yra nerealūs.
R.M.	– Jei apsiriksiu, pataisykite mane: o ar čia ne rinkiminė kompanija daryti tarsi viešą atgailą ir klaidinti visuomenę teisingumo atstatymo neįmanomumu? Ar šiandiena, besibaigiant kadencijai, jūs nemanote, kad paprasčiausiai nesugebėjote deramai dirbti prabėgusius ketverius metus? O gal manote, kad jei nesugebėjote jūs, tai to niekada nebesugebėtų ir niekas kitas jūsų poste? Gi ne atskirti piliečiai Lietuvoje turi teisę ir, tuo labiau – pareigą inicijuoti įstatymų pataisas, kurios užtikrintų Konstitucijoje įtvirtintą teisingumą, o būtent ministrai ir jų „svitos“. O aptariamas klausimas kaip tik Žemės ūkio ministerijos kompetencijoje. Ir jei matėte, kad netinkamai išlankstytas mūsų savivaldos įstatymas, kuris tapęs kliūtimi nuosavybės deramam grąžinimui, tai ar padarėte ką nors, kad ŽŪ ministerija nebūtų savivaldybių „įkaite“? Čia negaliu susilaikyti  ir nepaklausęs: gal jūs, suvokęs savo gabumų stygių, naujuose rinkimuose nebesibolatiruosite?
	O
D.N.	– Kad reforma pasistūmėtų didmiesčiuose, reikia pinigų, bet valstybė jų neturi. Kokius siūlysite būdus paspartinti žemės reformą?
K.S.	– Ir toliau bus atsiskaitoma pinigais, o jei atsiras kažkur laisvos žemės – siūlysime natūra.
R.M.	– Atsiras… Laisvos žemės miestuose yra pakankamai, žemė negali atsirasti arba išnykti. Tą, berods dar rusų Lomonosovas yra įrodęs savo teoremomis. Vilniuje, jei apsirinku – pataisykite – regis arti 600 ha laisvos žemės. Kas valdo Lietuvą, jei ministras negali tinkamai įvertinti esamos situacijos ir pradėti tą žemę skubiai dalinti? Tiek Vilniuje ar Kaune, tiek kituose miestuose stovi dideli daugiaaukščių masyvai. Tarybiniai projektuotojai, neturėjo pareigos taupyti žemę, todėl tarp daugiaaukščių pastatų numatė milžiniškus atstumus. Tie, kas suinteresuoti nuosavybės neatstatymu, galimai bambėtų, kad skiriant neatlygintinai tuo didžiulius tuščius, niekieno nenaudojamus plotus, būtų sunaikinama žalieji plotai. Tačiau Jūs, ministre, negalite nesuvokti, kad piliečiai, statantys sau gyvenamą namą, niekada neapsiriboja asfaltuotu kiemu: ypač naujakuriai visada skuba apsiželdinti savo teritorijas, vėliau jas kruopščiai prižiūri. Tai kaip jūsų manymu žmonėms gražiau žvelgti  per langą: į metų metais nenušienautas pievas ir krūmų brūzgynus ar į dailiai tvarkomą privataus savininko kiemą?
	O
D.N.	– Žmonės skundžiasi, kad kai kurios miestų savivaldybės ir laisvą žemę linkusios pasilaikyti sau: geriau tegul apauga krūmokšniais, bet savininkams negrąžina. Ar tai tiesa?
K.S.	– Tikrai yra tokių savivaldybių, kurios laisvos žemės neatiduoda į fondą. Tos laisvos žemės yra ir tame pačiame Vilniuje, ir Kaune. Net šalia miestų centrų yra laisvos nenaudojamos žemės, bet savivaldybės labai vangiai ją perveda į valstybės fondą.
R.M.	– Su tuo sutinku pilnai. Bet ir vėl gi – o koks Jūsų realus indėlis per prabėgusią kadenciją į tai, kad savivaldybės taip nesielgtų? Ar bandėte inicijuoti įstatymo pataisas? Juk vieša paslaptis, kad Lietuvoje tikra savivalda net nekvepia. Turime paralyžuotą savivaldą, kuri retai kada tenkina gyventojų poreikius. Tad ar reikia bijoti čia ką nors keisti? Sugriuvus TSRS, kaip deklaruojama visais valstybės lygmenimis, Lietuva eina demokratijos keliu. Tai kur gi ta demokratija, jei net ministras nekovoja už savo kompetencijos klausimų sprendimą?

1 2 Ministro kadenciją baigiantis konservatorius K.Starkevičius

SKIRTUMAS. Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius atskleidė, kad valstybė už negrąžintą žemę jos savininkams siūlo iki 100 kartų mažesnę sumą, nei turtas kainuoja rinkoje. Viktoro Purio nuotr.

Faktai [iš dienraščio „Respublika“]: Nuo žemės reformos pradžios 1991 m. iki šių metų pradžios iš viso pateikta 731,38 tūkst. piliečių prašymų šalies kaimo vietovėse atkurti nuosavybės teises į 4,02 mln. hektarų žemės. Žemės grąžinimas šalies rajonų savivaldybių teritorijose, išskyrus atskiras priemiestines teritorijas, artėja prie pabaigos, nes jau priimta sprendimų atkurti nuosavybės teises į 3,96 mln. hektarų žemės, miško ir vandens telkinių. Tai sudaro 98,46 proc. piliečių prašymuose nurodyto turėto žemės ploto. Šių metų pradžios duomenimis, nuosavybės teisės į žemę kaimo vietovėse dar neatkurtos 26,1 tūkst. piliečių, tačiau 11,1 tūkst. piliečių grąžintinos žemės sklypai jau suprojektuoti, patvirtinti žemės reformos žemėtvarkos projektuose ir vyksta šių projektų įgyvendinimo darbai.Iki šių metų pradžios atkurti nuosavybės teises į 39,2 tūkst. hektarų žemės miestams iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtose teritorijose yra pateikti 51,5 tūkst. piliečių prašymų. Nuosavybės teisės į miestuose turėtą žemę atkurtos į 28,7 tūkst. hektarų, tai yra į 73,2 proc. piliečių prašymuose nurodyto ploto. Miestuose lieka atkurti nuosavybės teises į 10 tūkst. hektarų žemės. Vilniuje nuosavybės teisė atkurta vos į 32,3 proc. prašymuose nurodyto ploto, Kaune – į 58,2 proc., Panevėžyje – į 46,6 proc., Birštone – į 61,4 proc., Palangoje – į 52,9 proc. Kituose miestuose situacija kur kas geresnė. Parengta pagal dienraštį “Respublika“ From: Cia mano laiskas [mailto:reromaka@mail.ru] Sent: Tuesday, October 11, 2011 2:56 PM To: Valstybės turto fondas info@vtf.lt Subject: Paklausimas del atlyginimo uz zeme Laba diena, aš iki šios dienos nesu atgavęs nuosavybes už TSRS nacionalizuota žemę. Kaip žinia, įstatymas dėl nuosavybės atstatymo <…>, vienu iš savo punktu numato, kad kompensuojama gali buti vertybiniais popieriais. Plungės žemėtvarkos darbuotojai man teigia, kad akcijas aš galėčiau gauti LR Turto fonde. Noriu pasitikslinti ar si informacija nėra klaidinanti ir jei tikrai Turto fondas kompensuoja savininkams už jų turėtas žemes, tai kokia forma tai butu daroma. Pagarbiai, Romualdas Matelis, gyv. Xxxxxxxx reromaka@mail.ru, 2011-10-11 d. ================================================================================ Paklausimas del atlyginimo uz zeme От кого: “VINCIUNIENE, Irena“ <I.Vinciuniene@vtf.lt> Кому: “‘reromaka@mail.ru'“ <reromaka@mail.ru> Копии: “OVERLINGAS, Stasys“ <S.Overlingas@vtf.lt>, “GURSKIENE, Renata“ <Info@vtf.lt> Переадресовано от: 12 октября 2011, 14:46 1 файл важное Laba diena, Valstybės turto fondas nuo 2003 m. vykdė atlyginą valstybei priklausančiomis akcijomis už valstybės išperkamą žemę. Per šį laiką akcijomis buvo atlyginta 11,5 tūkst. piliečių. Šiuo metu visos atlyginimui skirtos akcijos jau yra perduotos piliečiams. Jei atlyginimui už valstybės išperkamą žemę dar bus skirta papildomai akcijų, atlyginimas akcijomis galės būti tęsiamas toliau. Dėl informacijos apie atlyginimą akcijomis Jūs galite kreiptis į Valstybės turto fondą šiais tel.: 85 2684921, 2684923 Pagarbiai Valstybės turto fondo Privatizavimo skyriaus viršininko pavaduotoja Irena Vinciūnienė , tel. 852684925