Pradžia

A.ZIABKUS: Palangos Architektūros skyriaus vedėjas ne kartą pagautas meluojantis ir kurorto valdžiai

Parašykite komentarą

Šis, šiandiena “Lietuvos Ryte“ atspausdintas Alvydo ZIABKAUS straipsnis apie Palangos vyriausiojo architekto gyvenimo ir tarnybinius vingius, puiki iliustracija to, kokia valdžia tenkintis turi šis kurortas aplamai. Man asmeniškai su šiuo valdininku susidurti teko vos keletą kartų, tačiau to pakako, kad be jokių dvejonių galėčiau pritarti žemiau esančio straipsnio autoriaus mintims. Meluoti rimtu veidu, ko gero, jo prigimtinis bruožas.

M.R.

=====================================================

Straipsnis iš Lrytas.lt tinklapio

Palangos architektą iš skolų traukė kyšiai?

2013-01-30

Jei ilgiau užsisėdėsi šioje kėdėje, būsi arba stipriai sumuštas, arba uždarytas į areštinę. Taip vakar kalbėjo palangiškiai, sužinoję, kad kurorto vyriausiasis architektas sulaikytas darbo vietoje.

1 2
Palangos architektą S.Bradūną (kairėje) STT agentai iš kabineto išvežė apklausti į Klaipėdą, o po to uždarė į areštinę.
Palangos architektą S.Bradūną (kairėje) STT agentai iš kabineto išvežė apklausti į Klaipėdą, o po to uždarė į areštinę.  E.Kazlaučiūnaitės nuotr.

Į Palangos savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėjo 42 metų Svajūno Bradūno kabinetą Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Klaipėdos valdybos agentai pasibeldė vakar prieš pietus. Po beveik valandą trukusios kratos valdininkas buvo išsivežtas apklausti, o kabineto durys užantspauduotos. S.Bradūną sulaikė pareigūnai, pradėję ikiteisminį tyrimą dėl galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi siekiant asmeninės naudos. Už tai numatyta iki 5 metų laisvės atėmimo bausmė.

Algos beveik nelikdavo

Žinia apie S.Bradūno sulaikymą nenustebino kaunietės verslininkės Dalios Vyšniauskienės: „Toks žmogus vis tiek kada nors turėjo prieiti liepto galą.” D.Vyšniauskienė yra viena iš daugelio žmonių, kuriems S.Bradūnas yra skolingas. Darbo galintis netekti valdininkas nebegaus algos, iš kurios moteriai kas mėnesį buvo pervedama vidutiniškai po 200 litų. Prieš penkerius metus S.Bradūnui pradėjus dirbti valstybės tarnyboje, kurorto savivaldybės buhalteriją pasiekė virtinė antstolių raštų, reikalaujančių jiems pervesti dalį valdininko atlyginimo.

Piktybiškai nemokamų skolų šleifas paskui S.Bradūną velkasi nuo 2002 metų. Į savivaldybę priimto architekto ir jo įkurtos individualios įmonės „Abstrakcija” bendra skolų suma siekė gerokai per šimtą tūkstančių litų. Atskaičius mokesčius didžioji valdininko gaunamos 3152 litų algos dalis atitenka antstoliams. Pačiam S.Bradūnui kas mėnesį telieka po 700–800 litų.

Bijodamas, kad jie nebūtų pervesti į areštuotas jo sąskaitas, skyriaus vedėjas yra paprašęs algos likutį pervesti jo sugyventinei, su kuria jis augina du vaikus.

Įsipiršo kaip statybininkas

D.Vyšniauskienei iš S.Bradūno teismas kartu su delspinigiais ir užmokesčiu antstoliui yra priteisęs apie 44 tūkst. litų. Verslininkė supranta, kad net ir kasmet gaunant kiek daugiau negu tūkstantį litų, visos skolos valdininkas nebūtų sugrąžinęs net iki savo pensijos. Kaunietė su tuomet bedarbiu S.Bradūnu susidūrė 2005 metais. Tada verslininkė buvo susiruošusi statyti namą.

Kažkokie pažįstami jai rekomendavo architektą iš Vilniaus, kuris esą projektuoja labai moderniai ir naudoja šiuolaikiškas medžiagas. Kai S.Bradūnas jai pasiūlė projektą už daugiau nei 10 tūkst. litų, verslininkė atsisakė. Tačiau pajutęs, kad moteris statybų neišmano, S.Bradūnas neatlyžo. Po kiek laiko jis vėl atvažiavo pas D.Vyšniauskienę ir pasisiūlė pastatyti namą.„Suokė kaip lakštingala – esą aš nesuspėsiu nė mirktelėti, o namas jau stovės”, – pokalbius su architektu prisiminė kaunietė.

Pasidavusi įkalbinėjimams verslininkė pasirašė statybos darbų sutartį su S.Bradūno individualia įmone „Abstrakcija”.

Blokelius vežė kelis mėnesius

Statybos pradžiai jis paprašė 10 tūkst. litų ir pasirašė skolos lapelį. Norėdamas sudaryti neva verdančių darbų įspūdį, S.Bradūnas pasamdė buldozerį, kuris namui paruoštame sklype ėmė stumdyti žemes. Tuomet statytojas paprašė dar 20 tūkst. litų blokeliams.

„Visa laimė, kad ir tada mes pasirašėme raštelį, kuriuo jis patvirtino gavęs šią pinigų sumą. Kitaip aš nieko nebūčiau galėjusi įrodyti ir dabar”, – sakė kaunietė. Bet gavęs 30 tūkst. litų S.Bradūnas pradingo. Kai moteris jam paskambindavo, išgirsdavo, kad blokeliai užsakyti Čekijoje ir jau kraunami. Po kiek laiko jie jau neva gabenami. Kai po kelių mėnesių neapsikentusi D.Vyšniauskienė Vilniuje susirado S.Bradūną, šis į akis melavo, kad krovinys su blokeliais jau važiuoja autostrada.

Kai pinigus paėmęs „statybininkas” ėmė nuo jos slapstytis, kaunietė galutinai suprato, kad yra apgauta. Pasidomėjusi namą jai žadėjusia pastatyti S.Bradūno „Abstrakcija”, verslininkė sužinojo, kad tai – jokios realios veiklos nevykdanti įmonė.

Bylą nutraukė prokurorai [!]

Dėl aiškaus sukčiavimo D.Vyšniauskienė kreipėsi į ekonominę policiją. Ji pradėjo ikiteisminį tyrimą, kuris jau turėjo pasiekti teismą. Tačiau netikėtai prokuratūra nutraukė bylą, išaiškinusi, kad gautų pinigų S.Bradūnas neiššvaistė, o panaudojo įmonės reikmėms – mokėjo už biurui suteiktas komunalines paslaugas, įmones skolas. Verslininkei buvo pasiūlyta skolą išsireikalauti civilinio proceso tvarka.

„S.Bradūnas jau tada turėjo būti nuteistas už sukčiavimą. Net patys ekonominės policijos pareigūnai neslėpė, kad prokurorai numarino perspektyvią bylą. Tokia S.Bradūno sėkmė susijusi su prokuratūros sistemoje dirbančiais jo bendrapavardžiais, kurie gali būti ir jo giminaičiai”, – aiškino D.Vyšniauskienė.

Skolos stengėsi neprisiminti

Prieš šešerius metus teismui net ir priteisus skolą, kaunietė neskubėjo kreiptis į antstolius – tikėjosi, kad S.Bradūnas pinigus jai sugrąžins. Juo labiau kad 2007 metų spalį jis įsidarbino Palangos savivaldybėje ir ėmė sparčiai kopti karjeros laiptais. Po kiek daugiau nei dvejų metų jis tapo Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėju. 3 psl.>> Nuvažiavusi į Palangą D.Vyšniauskienė bandė su juo kalbėtis dėl skolos. Tačiau tai buvo aukšto valdininko pokalbis su nežinia ko norinčia moterimi. Iš savivaldybės beveik išvaryta verslininkė buvo apkaltinta, kad prašydama savo pinigų ji valdininką vos ne reketuojanti. „Niekaip negaliu suprasti, kaip toks sukčių sukčius valstybės tarnyboje gali eiti atsakingas pareigas ir vadovauti kurorto architektūrinį veidą formuojančiam skyriui”, – teigė D.Vyšniauskienė.

Bandė apgauti ir valstybę

Prieš 5 metus virš S.Bradūno galvos kybojusių daugiau nei 30 išieškojimo bylų šiandien yra apmažėję. Tačiau iki šiol valdininko skolos tebėra įspūdingos.

Be minėtos 44 tūkst. litų skolos D.Vyšniauskienei, apie 26 tūkst. litų iš jo tikisi atgauti bendrovė „Spauda”. Beveik prieš 10 metų jo užsakymu 3 tūkstančių egzempliorių tiražu spaustuvė išspausdino žurnalą „Ant bangos”. Už „Spaudos” paslaugas S.Bradūnas išrašė beveik 29 tūkstančių litų vekselį. Po atlikto užsakymo vilnietis pasiėmė 750 žurnalo egzempliorių ir dingo.

Valstybės tarnyboje darbo vietą gavusio S.Bradūno įmonė yra įsiskolinusi ir valstybei. Vilniaus „Sodrai” nuo 2003 metų „Abstrakcija” yra skolinga per 10 tūkstančių litų. Prieš daugiau nei 8 metus tuometis verslininkas buvo nuteistas už apgaulingą apskaitos tvarkymą. Jo įmonė „Abstrakcija” 2002 metais nuo valstybės buvo nuslėpusi 30 tūkstančių litų pajamų. Dar 2004 metais baudžiamuoju įsakymu jam skirtą 5 tūkstančių litų baudą valstybė atgavo tik po trejų metų.

Vaikai buvo pamiršti

Tik didelėmis pastangomis buvusiai S.Bradūno žmonai Rūtai Baltrušaitytei-Bradūnienei pavyko atgauti dviem vaikams išlaikyti priteistus alimentus. Po skyrybų pasidalijus butą moters tėvai už 30 tūkstančių litų iš buvusio žento išpirko jo dalį buto. Tačiau pinigus gavęs architektas pamiršo savo vaikus ir iki 2006 metų pavasario jiems išlaikyti nė karto nebuvo sumokėjęs teismo priteistų 450 litų. Buvusio vyro skola siekė apie 22 tūkstančius litų. R.Baltrušaitytė-Bradūnienė sakė, kad jau buvo numojusi ranka į vaikų tėvo pinigus, bet kovoti už vaikams priklausančią dalį ją privertė draugės. Vilnietės advokatė išsiaiškino, kad norėdamas išvengti turto arešto S.Bradūnas mirus motinai savo palikimo dalį dovanojo tėvui.

Advokatei pavyko areštuoti tėvui priklausantį turtą, o jį pardavus architektui turėjusi atitekti pinigų dalis buvo pervesta jo vaikams. R.Baltrušaitytė-Bradūnienė sakė, kad nuo to laiko buvęs vyras kiekvieną mėnesį perveda po 450 litų.

Trečią vaiką vyras užmiršo

Tačiau valdininkas yra užmiršęs trečią savo vaiką – 8 metų sūnų. Jį pagimdžiusi vilnietė Revita Meškauskaitė prieš penkerius metus pasakojo, kad buvęs jos draugas S.Bradūnas nerodo iniciatyvos prisidėti prie savo vaiko išlaikymo. R.Meškauskaitė sakė, kad dėl vyro skolų jie vengė susituokti, nes bendrą šeimos turtą iš karto būtų areštavę antstoliai.

Dabar valdininkas gyvena su trečia moterimi – 35 metų Aušra Šileikaite, kuri S.Bradūnui pagimdė dar du vaikus. Jokio turto neturintis S.Bradūnas Palangoje iš karto įsikūrė draugės tėvui priklausančiame bute ir važinėjo A.Šileikaitės vardu pirktu automobiliu.

Valdžia nežinojo, kuo pakeisti

Apie įtarimą keliantį Palangos vyriausiojo architekto darbo stilių tarp verslininkų jau seniai sklandė negeros kalbos. Teigiama, kad kurorte norint pasistatyti pastatą ar gauti skyriaus vedėjo suderinimą verslininkams tenka nueiti kryžiaus kelius. Vieni teigiamo rezultato sulaukia labai greitai. Kitiems derinimo procesas vilkinamas mėnesiais.

Už laiku neatliktą darbą S.Bradūnui pernai vasarį buvo skirtas griežtas papeikimas.

Vos prieš mėnesį už užvilkintą atsakymą interesantui jam buvo skirtas antras griežtas papeikimas. Skirtų nuobaudų S.Bradūnas teismui neskundė ir dėl jų aiškintis savivaldybės administracijai nematė reikalo. Skyriaus vedėjas ne kartą buvo pagautas meluojantis ir kurorto valdžiai. Neva jau baigiami darbai iš tiesų net nebūdavo pradėti daryti.

Nors baramas ir baudžiamas, S.Bradūnas tvirtai laikėsi savo poste. „O kuo jį pakeisime?” – iš nevilties rankomis skėsčiojo Palangos vadovai ir pripažino, kad į kurortą prisikviesti vyriausiąjį architektą labai sunku.

Architekto vieta – lyg užkeikta

* Palangai jau seniai nesiseka su vyriausiaisiais miesto architektais.

* STT aktyviai domėjosi prieš 13 metų Palangoje dirbusiu ilgamečiu vyriausiuoju architektu Edmundu Benečiu, apie kurio įpročius kurorte sklandė legendos.

* Kai teisėsaugos kilpa ėmė veržtis, E.Benetis iš savivaldybės spėjo išeiti savo noru. Prieš tai, matyt, dėl neįvykdytų įsipareigojimų miesto vyriausiasis architektas buvo du kartus sumuštas prie savo namų.

* Po jo vyriausiaisiais architektais Palangoje padirbėjo beveik 10 žmonių – keitėsi net kas pusmetį.

* S.Bradūnas (nuotr.) Palangoje prieš 5 metus atsidūrė tuomečio savivaldybės administracijos direktoriaus Valerijaus Kuznecovo iniciatyva. Iš skyriaus vedėjo posto išgujus vieną architektą iš Kauno, jo vietą be jokio konkurso užėmė S.Bradūnas.

Prasiskolinęs valdininkas – pažeidžiamas

* Įsiskolinusio valstybės tarnautojo reputacija STT pareigūnams kėlė įtarimų jau seniai.

* „Asmeninėse skolose paskendęs valstybės tarnautojas tampa pažeidžiamas”, – prieš 5 metus tvirtino tuometis STT Korupcijos prevencijos valdybos viršininkas Vytas Rimkus.

* Anot jo, vengimas susimokėti skolas, net bandymai apgauti valstybę apibūdina žmogų kaip asmenybę ir kelia riziką valstybės tarnyboje jam einant tokias pareigas, kurios susijusios su sprendimų priėmimu.

* Pareigūno nuomone, skolų slegiamą ir menką algos dalį gaunantį valdininką lengviau sugundyti kyšiu, juo labiau jam dirbant korupcijos požiūriu jautriame savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriuje.

Susiję straipsniai:

* – “Valdininko algą išsidalija antstoliai ir jo palikti vaikai

* – Architektūra – menas, kurį vartojame kasdien

* – STT į Palangą atlėkė ne pailsėti nuotraukos

* – “Architektas S. Bradūnas neteko ir vairuotojo pažymėjimo | ve.lt

Daiva Norkienė: “Lietuvos laukia Apokalipsė“

Parašykite komentarą

JAV Sveikatos, švietimo ir socialinės rūpybos ministerija atliko tyrimą ir nustatė: iš 100 žmonių, sulaukusių 65-erių metų amžiaus, 1 buvo turtingas, 4 gyveno pasiturimai, 5 vis dar buvo priversti dirbti, kad išgyventų, 54 išlaikė jų šeimos ar valstybė, o 36 jau buvo mirę. Šis tyrimas atliktas  vienoje turtingiausių pasaulio šalių iki pastarojo meto krizės.

Prisimenate, kaip pavydėdavome į mūsų kraštą užsukdavusiems užsienio turistams? Puikiai išsilaikiusios, įdegusios, sniego baltumo amerikietiška šypsena šviečiančios energingos 80-metės. Ar dviračiais šalies įdomybes tyrinėjančios  žilstelėjusių vokiečių poros… Iš pažiūros skirtingus žmones vienijo bendra savybė: ori senatvė, pasitikėjimas savimi ir fizinė, dvasinė bei finansinė gerovė.

Įsivaizduokime 65-erių lietuvį… Dauguma tų, kurie išgyvens, bus priversti dirbti ar elgetauti, nes „Sodra“, o tiksliau valstybė, jau dabar turi skolintis, kad pravalgytume, o vėliau teks skolintis net dabartinių paskolų įmokoms. Pirmojo šių metų pusmečio „Sodros“ biudžeto deficitas siekė per 1 mlrd. 181,9 mln., o palyginus su pernai tuo pačiu laikotarpiu jis paaugo ketvirčiu milijardo. Laisvosios rinkos idėjas propaguojantys verslininkai, o ir kai kurie ministrai nė neslėpė manantys, kad senukus turi išlaikyti jų šeimos, tai yra, vaikai ar anūkai. Kariųjų pažiūrų ekonomistai sako, kad pagrindinė „laisvarinkininkų“ mintis, ko gero, sužlugdyti „Sodrą“, kad žmonės skubėtų draustis per privačius pensijų fondus. Tačiau šie fondai bambagysle susieti su bankais, o apie pastarųjų vaidmenį valstybės gyvenime dar pakalbėsime.

Taigi galime numanyti, kad 65-erių sulaukęs lietuvis negalės demonstruoti amerikietiško „čyyyzzz“ (cheese) ne tik todėl, kad jam nebus linksma, bet ir dėlto, jog vargu ar dar turės sveikų dantų.  Drįsčiau tvirtinti, kad netrukus tapsime vos krutančių, žmogiškąjį orumą ir šypsotis pamiršusių senjorų kraštu… O kai dabartiniams keturiasdešimtmečiams – penkiasdešimtmečiams sukaks užtarnauto polisio metas, Lietuvos gali būti likęs tik pavadinimas. Ištisus dešimtmečius šalyje buvo tvarkomasi panašiai, kaip svetimame bute šeimininkauja laikinai jį išsinuomoję sukčiai..

Jei nenorime tėvynėje išvysti apokaliptinių vaizdų, paklauskime savo pavaldinių – tų, kuriuos rinkome į valdžią, kaip tvarkė jiems patikėtą mūsų visų turtą.

Valdžia, kuri, kaip ir nuomininkai į butą, šeimininkauti ateidavo laikinai, pardavinėjo mūsų visų baldus, buitinę techniką, darbo įrankius, sakydama, kad tai – investicijos. Jei vieni nupirko „Mažeikių naftą“, o už degalus mokame beveik brangiausiai Europoje, kokia čia investicija? „Investuotojai“ dažniausiai nesukuria naujų darbo vietų, nes atvykę randa beveik visa, ko reikia… Prisiminkime tą pačią „Mažeikių naftą“, „Telekomą“, bankus, kuriuos užsieniečiai įsigijo už skatikus. Visų mūsų vardu kažkas meškeres iškeitė į žuvį, išsivirė sočios žuvienės, o žuvies uodega pasidalino su tauta. Juk pardavus šaliai strategiškai svarbius objektus buvo kamšomos biudžeto skylės. O kiek pinigų užsienio investuotojai išvežė ir nuolat išveža iš šalies, suskaičiuoti labai vertėtų. Deja, tikslių skaičių nežino ne tik visuomenė, bet ir ekonomistai. Lietuvos komercinių bankų pelnas pernai viršijo 1 mlrd. Litų. Šie pinigai iškeliavo iš Lietuvos.

Bankai per patį krizės įkarštį 2011 metais uždirbo beveik tiek, kiek ekonomikos pakilimo metu 2007-aisiais. Prie šio rekordinio bankų turtėjimo tyčia ar netyčia prisidėjo šalies valdžia. Prisimenate, kaip finansų guru Prezidentė Dalia Grybauskaitė sunkmečio pradžioje pareiškė, jog nedemonstruosime savo nepotencijos ir nesiskolinsime iš TVF ?  Skolinomės iš bankų, o vietoje 2-3 proc. palūkanų mokame 8-9 procentų. O reikalavimus, kokius šaliai būtų iškėlęs TVF, vis tiek esame priversti vykdyti ir vykdome. Ekonomistai tvirtina, kad jei kadaise būtume skolinęsi iš TVF, ekonomika būtų smukusi ne 15 procentų, o gal tik 6-7. Kas galėtų paneigti, kad komerciniai bankai darė įtaką, kad Lietuva skolintųsi ne iš TVF ? Juk bankai, sugriežtinę kreditų išdavimo sąlygas verslui ir gyventojams, neteko kreditavimo objekto. Kredituoti  verslo objektus tapo rizkinga, namų ūkius – taip pat, o valstybei galima skolinti be rizikos.

Valdžia nekontroliavo ar prastai kontroliavo bankų veiklą, o šių privačių struktūrų problemas užkrovė ant piliečių pečių. Prisiminkime kad ir „Snoro“ istoriją, kai už prarastus indėlius kompensuoti teko iš šalies biudžeto, o pritrūkus lėšų – vėl lįsti į bankų kišenę. O kur valdžios akys buvo, kai tariamo ekonomikos pakilimo metu bankai kairėn ir dešinėn dalino paskolas, pūtė nekilnojamojo turto kainų burbulą, o statybininkai žėrėsi šimtus procentų siekiančius viršpelnius? Jei bankų apetito žaboti negalima, tai galima – ir būtina – informuoti gyventojus, kas laukia nesėkmės atveju. O kas nors matėte socialinę reklamą apie banko kišenėje tykančius pavojus?

Ispanai jau srebia savo neatsargumo vaisius: apie 50 tūkstančių šeimų (nepasigailint nei senelių, nei vaikų) iškeldinta iš bankams įkeistų būstų, už kuriuos darbą praradę ispanai nesugebėjo mokėti. Apie 150 tūkst. tokių pat nelaimėlių laukia eilėje. Graikija, Ispanija ir kitos šalys bankų problemas prisiima kaip savas, tai yra skolinasi, kad išgelbėtų bankus. Ką bankų krizės atveju darytų Lietuva? Gelbėtų šias komercines struktūras, tarp kurių daugiausia – svetimų šalių bankų filialai. O štai islandai, kurie 2008 metais tikrąja to žodžio prasme bankrutavo, dabar lyg niekur nieko kuria ir vykdo drąsius verslo planus. Tarkime, nutiesti povandeninį kabelį į Europą ir pardavinėti pasitelkus geizerius pagamintą elektros energiją. Islandijos klestėjimas, kaip neseniai Lietuvos, buvo paremtas užsienio bankų investicijomis. Kai šiems nepavyko jų verslas, šalis buvo verčiama prisiimti atsakomybę, tai yra vėl skolintis ar kviestis investuotojų. Referendumo metu islandai atsisakė prisiimti bankų skolas, nes krizę sukėlę užsienio bankai uždirbamų pinigų Islandijoje neinvestavo, o išgabendavo iš šalies į motininius bankus. Privataus verslo bėdos laisvosios rinkos sąlygomis ir yra privataus verslo bėdos. Tačiau kaip tik su tuo „laisvarinkininkai“, pasisakantys prieš „Sodra“ ir norintys mus vėl prijaukinti prie minties apie privačių pensijų fondų naudą, nė už ką nenorėtų sutikti.

R.Matelis. Gyvenimas Lietuvoje: Bendravimas su valdžia

Parašykite komentarą

Asmeniškai aš apie 30 metų svajojau apie Lietuvos Nepriklausomybę. Kai kas supras, kad tai tikrai ilgas laukimas. Kai kam tai atrodys begalybė, o kai kam gal visai suprantamas laikotarpis. Tai priklauso nuo skaitytojo amžiaus. Pagaliau nesvarbu kas kaip tai vertinsite. Kur kas įdomiau – ko sulaukėme. Nes tai palietė daugelį: tiek tuos, kurie nebeapsikentę emigravo, tiek tuos, kurie kramto plutas laisvoje post tarybų Lietuvoje. Bet nesiruošiu šiame straipsnyje aimanuoti. Norint susigrąžinti prarastą gyvenimo kokybę, reikia atkakliai kovoti.

Su kuo?“ – paklausite? Tebūnie tai atviras klausimas. Nes daugelis Jūsų atsakymus žinote ir be manęs. O apibendrintai pasakius – su tais, kurie pavertė mūsų gyvenimus minipragaru. Ir su tais, kurie manipuliuodami pažadais, agitacija ir… gerais ryšiais, susėdo į aukštus, nieko neįpareigojančius, bet gausias pajamas užtikrinančius krėslus.

Bet gausios pajamos gi ne viskas. Matomai todėl valdžioje esantys ponai susimąsto įvairių, tik jiems malonių pramogų. Nuo seno žmonės nuoboduliui vaikyti imdavosi kokių nors žaidimų. Bet ne visi mėgsta kortas, sprigtukus ar „Riči rač“, todėl nuolatos kuriama vis kas nors naujo. Žaidimų įvairovė neturintiems problemų kaip susimokėti už būstą ar duoną, pakankamai plati, tačiau su laiku įsivyrauja vis naujos ir naujos pasismaginimo formos. Iš senųjų žaidimų šiandieninės Valstybės vadovams dar labai įdomus žaidimas „Labirintas“, kurio metu partneris – eilinis paprastas žmogelis turi sukti galvą ne tik kaip patekti pas vadovaujantį darbuotoją, bet dažnu atveju ir pas gydytoją, architektą ir panašiai. Tačiau naujovių konstruktoriai nemiega taip pat ir tarpe kitų, sukūrė dar negirdėtą, nežinau ar pavadinimą turintį, bet labai įspūdingą žaidimą. „Atspėk su kuo kalbi“ – sąlyginai, prisimindamas seną TV laidą „Atspėk kainą“ pavadinsiu jį, nors ne mažiau tiktų ir „TU greit palūši“, nes šį žaidimą jei ir laimėsi, tai gyvenimą pasitrumpinęs bent dešimtmečiu būsi tikrai. Ši naujovė dideliu greičiu prasiskyrė kelią į pačius viršutinius valdžios piramidės sluoksnius ir pasiekė jau premjerą, jo kanclerius, ministrus ir kitus garbius ponus. Sako ir Prezidentė jį vis labiau mėgsta, bet aš kol kas dar neįsidrąsinau, tad bandau ši žaidimėlį su premjero komanda. Iš karto pasakysiu, kad tai simultano stiliaus žaidimas, jame turi žaisti vienas prieš visus, tuo tarpu tavo partneriai, kai pavargsta nuo tavo atkaklumo, gali bet kada keistis tarpusavyje. Maža to, partneriams galima naudoti ir samdomus asistentus, tad tavo šansai krenta dar labiau…

O koks gi prizas laimėjusiems? – tikriausiai pasidomėsite. Į tai konkretaus atsakymo neturiu, nes niekada nežaidžiau anoje barikadų pusėje, bet intuityviai jaučiu, kad prizai labai vertingi. Prisimenate seną frazę „Ne iš dvaro lošiam“? Tada tikrai lošdavom nebent iš kelių kapeikų, bet šiuo atveju man regis šis posakis tikrai nebegalioja. Nes bent jau tavo prarastas vertė kartais gali viršyti ir kelis dvarus. Tiesa, oponentas, nenorėdamas labai skaudinti tavęs, dažnai nustato tam tikras kainas, pagal kurias tu turėtum susivokti, kad tavo dvaras tikrai tik šuns būdos vertės.

Viena pirmųjų mano partijų buvo trumpa, o aš ją pralaimėjau pakankamai gėdingai. Nes pradėjau ją visai nesiruošęs, tad netrukus pasidaviau. Vis tik, ji klasikinė, todėl aš, tarsi koks padorus šachmatistas, aprašiau ją savo virtualiame vadovėlyje “www.matelislt.wordpress.com“. Jei kam įdomu, šis skyrius vadinasi „Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? Atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui“, o su juo susipažinti galite tiesiog pele spustelėję ant pavadinimo. Tada, išeidamas iš virtualaus vyriausybės kazino, teištariau: „Vyriausybės žodis turėtų skambėti solidžiai, o, deja, klausosi komiškai“

Pradėdamas antrąją savo partiją aš jau pasistudijavau taisykles, kurias dabar įprasta labiau vadinti įstatymais. Ir šią partiją pradedu kupinas ryžto nugalėti. Pilnai suvokiu, kad ji man kainuos gal minėtą dešimtį gyvenimo metų, o gal ir daugiau, bet žinau – lošiu ją iki pergalės. Tiesa, buvau pamiršęs paminėti, kad šis žaidimas turi ir vieną pliusą – ritinėdamas savo šešiaakį kamuoliuką, gali pataikyti ir ant gerų fantų, kurie vadinasi „Vietiniai teismai“ , „Strasbūro teismas“  arba „Lisabonos sutarties galios“ . Yra ir menkesnių, kaip „Kreipimasis į …, …“. Šie fantai nėra absoliutūs ir kartais gali ir nesuveikti, tačiau jei ridenimą darai pakankamai susikoncentravęs, panašiai kaip boulinge ar bilijarde, tikimybė labai didelė. Be to, pagal žaidimo taisykles, kai pasimato, kad tu gavai fantą, priešininkas turi teisę tau siūlyti išpirką. Na, sakysime, matydamas, kad tu laimi visą partiją, jis gali tau pasiūlyti laimėjimą 90% ir tada sutartumėte, kad tu atsisakai fanto. Suprantama, tokio aukšto procento tau tikrai niekas nesiūlys iš karto. Norėdamas įsitikinti tavo mąstymo gebėjimais jis pradžioje blefuos, siūlys 30, vėliau 50 procentų. Ir tik jei pamatys, kad tavo viršugalvį dengianti aura yra pakankamai stipri, jis suvoks, kad geriau parlaimėti 90 nei visą 100 procentų. Bet jis gali tai suvokti ir per vėlai, o tada, už dar tam tikrą savo sveikatos indėlį, tu laimėsi viską, kas tau priklauso. Žaidimas įdomus dar ir tuo, kad nugalėjęs pilietis įgauną dar vieną prizą – teisę kovoti superfinale. Dėl neturtinės žalos, t.y. prarastų sveikatos ląstelių kompensacijos. Ji neturi matematinių formulių, bet kartais iškrenta visai neblogas prizas.

Taigi antrąją partiją pradėjau tuo pačiu, paprastu, bet pakankamai motyvuotu ėjimu – laišku premjerui A.KUBILIUI. Kaip ir pirmąjį kartą, matyt nežinodamas atsakymo, jis laiško gal nelietė, o gal permetė jį kanclerio pavaduotojui O.ROMANČIKUI, kuris reagavo žaibiškai ir persiuntė jį Žemės ūkio ministerijai , ir, sutinkamai su žaidimo taisyklėmis apie tai signalizavo mane. Kadangi oponentas nepataikė [buvau įvardinęs raštą „Premjerui asmeniškai“] man atsirado galimybė daryti du ėjimus iš eilės ir aš tuo pasinaudojau. Pasiunčiau paklausimą kanclerio pavaduotojui „Ar premjeras matė mano laišką?“ ir Kreipimąsi į visus seimo narius .

Iš kanclerio pavaduotojo atskriejo automatiškai sugeneruotas atsakymas – O.ROMANČIKAS  ilsisi [atostogauja, matyt toks greitas atsakymas man pareikalavo tam tikros relaksacijos]. Todėl turėjau paruošti naują pasą artimiausiai esančiam žaidėjui. Šioje situacijoje juo buvo pats kancleris Deividas MATULIONIS.  Deja, dabar neatspėjau su kuo kalbu. Mat, kaip jau minėjau, gavęs laišką iš pareigūno niekada negali būti tikras, kad jis ir toliau su tavimi kalbės. Tad siunčiau Matulioniui , o gavau atsakymą iš, ko gero, laisvai samdomo asistento Dariaus STRODOMSKO, žaidžiančio savo patronės – Komunikacijos departamento Piliečių ir atviros Vyriausybės skyriaus vedėjos Vidos NAGURNAITĖS pavedimu. Kadangi čia, intensyviosios homoterapijos etape susidarė priverstinė pauzė, beveik galėčiau baigti ir šį rašinuką. Pažadėdamas, kad jo tęsinys, kaip ir pats žaidimas, bus nuolatos atnaujinamas.  Tačiau Vidos NAGURNAITĖS atsakymas, nors ir ne premjero, vis tiek reikalauja analizės. Nes žaidimas tuo ir klastingas, kad jame gali būti nematomų „povandeninių rifų“. Tad perkopijuoju šį 1,5 puslapio laiškelį ir paskaitykime jį…

Dabar įkeliu du “bazinius“ dokumentus [priedai Nr. 1, 2], kurių pagrindu ir atsirado šis straipsnis, o žemiau, žaliu šriftu mano analizė.

p. Deividui Matulioniui,

Ministro Pirmininko

Kancleriui

deividas.matulionis@lrv.lt

Romualdo Matelio,

Gyv. Xxxxxxxx XX-XX

Kaunas, XXXXX,

reromaka@mail.ru

2012 m. balandžio 30 d.

PAKLAUSIMAS

            Šiandiena gavau LRV kanclerio pavaduotojo O.Romančiko pasirašytą raštą [ruoštą p. D.Strodomsko] Nr. M-831/33-243, kurio originalas išsiųstas į Žemės ūkio ministeriją. Juo Žemės ūkio ministerijos prašoma, kad išnagrinėtų mano „pareiškime keliamus klausimus“ [tai mano 2012 m. balandžio 22 d. Viešas pareiškimas – paklausimas Premjerui Andriui KUBILIUI[kopiją prisegu].

Šį pareiškimą aš buvau adresavęs A.Kubiliui su prierašu – asmeniškai, todėl noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM.

Tuo pačiu, jei tai padaryta be Premjero nurodymo, norėčiau gauti informaciją kieno nurodymu ir kodėl priimtas toks sprendimas. Nes mano rašte keliami klausimai ne apie Žemės ūkio ministerijos veiklos klausimus, o LR Vyriausybės priimtus teisinius aktus.

Šį paklausimą siunčiau gauto atsakymo autoriui, p. O.Romančikui, tačiau netrukus atskriejo automatinis pranešimas su tekstu „Esu atostogose. Darbo vietoje būsiu gegužės 10 dieną. O.Romančikas“ , todėl taupydamas laiką, peradresuoju savo paklausimą Jums, Gerb. D.Matulioni.

Paklausimą Jums siunčiu elektroniniu paštu. Būsiu dėkingas, jei atsiųsite patvirtinimą apie jo gavimą. Neprieštarauju, kad ir atsakymas būtų siunčiamas tik elektroniniu paštu

Pagarbiai,

Romualdas Matelis                             _          _          _

 

 

~~~M~~~A~~~N~~~O~~~~~K~~~O~~~M~~~E~~~N~~~T~~~A~~~R~~~A~~~S~~

Pasilinksminimui pradėsiu nuo V.Nagurnaitės vadovaujamo skyriaus pavadinimo. „Piliečių ir atvirosios vyriausybės“ skyrius, na argi ne žavingai skamba? Tik susirašinėdamas, o reiškia sutikęs su primestu sveikatą alinančiu žaidimu, pilietis gali sužinoti, kad mūsų vyriausybė ATVIRA. Hmmm, kažin ką reiškia tas atvirumas? Gal, kad vyriausybė planuoja visus piliečius, bandančius apginti savo teisėtus interesus, ateityje atvirai pasiųsti po velnių? Nes tokių požymių matosi perskaičius kad ir vakarykštį Dano NAGELĖS straipsnį <Privatus turtas būtų atimamas viešiau>Respublikoje“. Ir čia negaliu neprisiminti savo senėlesnio straipsniuko apie po raštais “mėtytu“, pakankamai cinišku užrašu “Tikime laisve”. Jame išreiškiau nusistebėjimą šia sąvoka, siuntinėjama piliečiams po raštais, kaip sudėtine atsakymo į paklausimus dalimi. Gerokai pasipiktinęs kėliau klausimą kokia gi laisve tiki Lietuvos valdžios institucijos? Ar tik ne laisve savivaliauti kaip tinkami? Tyla tada buvo, niekas niekaip tarsi ir nesureagavo, bet… vis tik sureagavo, nes netrukus pradėjau gauti raštus su kitokiu logotipu ir pakankamai mįslingu užrašu „Laisvės liepsna“. Tada pagalvojau, kad jau kažkieno laisvė ėmė liepsnoti. Aišku, gyvendamas Lietuvoje tikrai mačiau, kad valdininkų laisvė vis dar neliepsnoja. Bet žmonių, eilinių piliečių, po truputį – taip. Šiandiena, kaip matome, laiškai ateina jau ir be šio „svarbaus“ atributo. Gal susiprato, kad nereikia gyventojų erzinti? O gal nusprendė, kad tai žmonių laisvė jau suliepsnojo? Bet ne, jei taip vyriausybė mano, tai klysta. Jau vien Klonio gatvės įvykiai rodo, kad ne žmonių laisvė suliepsnojo, o valdžios dantys ėmė atšipinėti.

Na, paskaitykime toliau ponios Vidos atsakymą. Pirmoje 14 eilučių pastraipoje išsakyta viena mintis – Ministro pirmininko tarnyboje užregistruoti raštai turi teisę būti perduoti nagrinėti pavaldžioms institucijoms. Valio, gerbiamieji, nagrinėkite, aš neprieštarauju. Nagrinėkite kaip naujieną, kaip problemą ar dar kokiu aspektu. Aš gi pretenzijos dėl to nekėliau. Ir ant savo rašto nebuvau uždėjęs „grifo“ – VISIŠKAI SLAPTAI. Tačiau buvau užrašęs, kad savo raštą adresuoju “ASMENIŠKAI“ Premjerui. Tad ir kanclerio klausiu tik vieno dalyko – „noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM.“ Į antrą klausimo dalį tarsi ir atsakyta: ne premjeras nurodė, o pasinaudota sau susikurtu įstatymu [atrodo nesuklysiu manydamas, kad 2009 metais premjeru jau buvo A.Kubilius?]. O ar jis skaitė?

Antroje pastraipoje sužinome, kad ŽŪ ministerija paprašyta „<…> apie nagrinėjimo rezultatus informuoti (mane) bei Ministro pirmininko tarnybą. Gauta informacija <…> bus perduota ir Ministro pirmininko sekretoriatui“. Iš čia aiškėja, kad vyriausybėje funkcionuoja tarsi dvi, tarpusavyje mažai susijusios tarnybos – Ministro pirmininko tarnyba ir Ministro pirmininko sekretoriatas. Ką gi, pasitelkus logiką panašu, kad tarnyba veikia labiau savarankiškai, o sekretoriatas, matomai, kasdieniškai susijęs su premjeru. Puiku, reškia ŽŪM atsakymas [išvada] pasieks bent jau premjero duris. Tik ar prasivers jam? Nes iš tolo stebint galima pagalvoti, kad ten kokia nors sekretorė ir vėl gi pati nuspręs ar verta A.Kubiliui vargintis dėl kažkokio piliečio Matelio keliamo klausimo… O vis tik atsakymo aš lauksiu ne iš ŽŪ ministerijos, nes jos padalinys – NŽT man jau yra atsiuntęs menkavertį ir absurdišką atsakymą, o iš premjero. Nes noriu būti tikras, kad jis ASMENIŠKAI žino apie neteisybę, kurią daugelio per okupaciją nukentėjusių piliečių atžvilgiu, jo parašu įteisino LR Vyriausybė… Nes tai faktorius, kuris dabar moderniškai vadinamas reitingu. Ir jis laikytinas tiek paties premjero, tiek ir visos jo vadovaujamos Konservatorių partijos.

Trečioje pastraipoje matome švelnų kaltės dėl žmonių mulkinimo ir apiplėšimo suvertimą Žemės ūkio ministerijai. Gal būt, nežinau, tačiau mane pasiekusios žinios kitokios. Mane agentūra VBS buvo informavusi kiek kitaip, kad tai Aplinkos ministerijos iniciatyva atliktas kompensuojamos žemės dydžio [liaudiškai sakant – netikėtai, daliai tautiečių – špygos atkišimas] sumažinimas nuo 20 iki 12 arų. Ir visai nedžiugina žinia, kad tai kolektyvinio darbo pasekmė. Nes kiekvienas mąstantis žmogus puikiai supranta, kad sveikatos apsaugos ministrui gali būti visai neįdomu ar kauniečiai gaus 20 ar 12 arų kančioje 20 metų lauktos žemės. Tad jis, kaip ir bet kuris kitas žmogus, šioje pozicijoje savęs paprasčiausiai gali neapsunkinti ir tik mechaniškai pakilnoti ranką kur yra kažkieno prašomas. Be to, esant tokiai tvarkai, kyla tam tikras įtarimas ar tikrai didi yra premjero pareigybė? Visame pasaulyje tai labai svarbi persona, nes ministras pirmininkas, tarsi tos šalies genijus, viską žino, kas vyksta jo valdžios plotuose. Pro garbų premjerą niekas nepraslysta nepastebėtas, jis taria galutinį žodį teisingai spendžiant visas socialines ir ekonomines bei panašias problemas. Kai kuriose valstybėse premjeras kur kas svarbesnis ir už prezidentą, nes tai žmogus asmenybė. Tikiuosi, netrukus sužinosime ką turime Lietuvoje…

O va paskutinioji, ketvirta pastraipa man kelia ir tam tikrą nusistebėjimą ir, gal, net pasipiktinimą. Ponia, o gal panelė V.Nagurnaitė, man maloniai paaiškina, kad aš galiu pasinaudoti Peticijų įstatymu ir parašyti peticiją, vardan to, kad vyriausybės „plika“ akimi matomi ir mano rašte jau detaliai išvardinti įstatymų ir Konstitucijos pažeidimai būtų pripažinti negaliojančiais. Atleiskite gerbiamoji Nagurnaite, bet ar Jūs suvokiate ką siūlote? Peticija geras dalykas, jei nori įteisinti kažkokį naują, visai ar daliai visuomenės svarbų teisinį aktą. Tačiau kam ji tada, kai aš jau viską išvardinau raštu premjerui? Tam , kad neįtinka rašto pavadinimas? Na jei jau taip, tai aš viešai pareiškiu, kad neprieštarauju, kad Jūs mano raštą Premjerui laikytumėte ne raštu o peticija. Regis visi puikiai suvokiame koks pasibaisėtinai niekingas ir valstybei beveik visada žalingas yra biurokratizmas. O jūs man siūlote rašyti peticiją… Ar tai ne biurokratizmas? Ar vyriausybėje dirba  robotai, kuriems reikia pateikti raštus tik pagal tam tikrus failus? O ar Jūs žinote koks sunkus darbas ruošti ir „stumti“ peticijas? Ar už tą milžinišką darbą man bus išmokėta premija ar atlyginimas? Tikriausiai po visų klaustukų sudėsite žodelius „NE“. Tada man belieka pridurti, kad aš, kaip ir visi LR piliečiai savo privalomų mokesčių tvarka, skiriu dalį lėšų vyriausybės išlaikymui. Vardan to, kad ji sklandžiai funkcionuotų ir tinkamai sureguliuotų mano ir visos tautos gyvenimą…

Be abejo, šis raštas tik mano minčių išraiškos grožinė forma. Vidai Nagurnaitei jau artimiausiu metu parašysiu oficialų raštą. Taip, kaip yra priimta civilizuotame pasaulyje. Tačiau skaitytojams biurokratiniai raštai tikrai vargu ar būtų įdomu, todėl pasistengiau išdėstyti situacijos absurdiškumą. Viliuosi, kad bent kažkam į užklydusiųjų į mano rašinukus, šis raštas atvėrė akis apie mūsų sistemos ydas. Tikiuosi, kad atsiras ir daugiau pasekėjų, kurie teisinėmis priemonėmis ir cenzūrine forma prabils apie kitus mūsų gyvenimo skaudulius. Nes kol kas visas gyvenimas sukasi tik peticijų lygmenyje. Pabaigai noriu padėkoti – Ačiū vyriausybei, kad man dar nesiūlo rengti referendumo.

Povilas PAŠTUKAS: Patirtis ginant viešąjį ir šeimos interesą

Parašykite komentarą

(Įspūdžiai, išvados ir pasiūlymai) 

Gyventojai, neturėdami juridinio išsilavinimo, nepakankamai žinantys įstatymus, bet turintys supratimą apie padorumą ir teisingumą, dažnai stebi ir patys susiduria su valdininkų, pareigūnų, prokurorų, teisėjų, advokatų tokiu elgesiu, kai tam tikrų piliečių ar organizacijų neteisėtus veiksmus stengiamasi įteisinti apeinant įstatymus, pasinaudojant jų spragomis, vilkinant, klastojant faktus ir įrodymus, bei naudojant kitus  jų atidirbtus metodus.

Štai, kad ir šis vis dar besitęsiančio ginčo tarp piliečių Nerijaus PAŠTUKO ir Indrės bei Tado PUIŠIŲ pavyzdys. Elementarus klausimas – Kauno raj. Raudondvario seniūnijoje Netonių km. užtvertas vienintelis kaimyninių sklypų pravažiavimas ir ant valstybinės žemės, bendro naudojimo keliuko, pastatyta dalis namo, tvora su betoniniais pamatais ir vartais. Tokiu būdu, būsimas keliukas tapo Puišių namo kiemo dalimi. Dėl akivaizdžių pažeidimų iškeltos net penkios bylos. Tai tęsiasi jau ketvirti metai ir dar nesimato pabaigos.

 

 

 

 

 

 

 

 

Stebint šio ginčo nagrinėjimą Kauno raj. ir Kauno miesto apylinkės teismuose akivaizdžiai  matosi, kad:

        1.      Jaučiasi valdininkų ir teismo pastangos padėti įteisinti savavališkas Puišių statybas ir valstybinės žemės užvaldymą:

 

 a)valdininkai pasirašo namo pridavimo aktą be namo techninio projekto ir su statyba susijusių dokumentų originalų, akivaizdžiai matydami, kad dalis namo pastatyta ant valstybinės žemės – planuose pažymėto keliuko;
 b)žemės tarnybos valdininkai Puišiams išduoda neteisėtus dokumentus, kuriais remiantis jie galėtų bandyti įsiteisinti užgrobta valstybinę žemę – kaimyniniams sklypams suprojektuotą keliuką
c) teismas priima Puišių prašymą nagrinėti bylą,  pagal tuos neteisėtus dokumentus, kad pakeisti jų sklypo ribas valstybinės žemės, tai yra, projektuojamo keliuko sąskaita.. Tai sudaro prielaidas teismo proceso metu padaryti neteisėtus ir neteisingus sprendimus, sudaro tam pažeidėjui ir kitiems į nusikaltimus ir aferas linkusiems piliečiams lūkesčius, kad jų kėslai tokiu būdu gali būti įgyvendinti.
d)  šios, pagal neteisėtus dokumentus sufabrikuotos bylos nagrinėjimas teisme pareikalavo valstybės ir kitų proceso dalyvių laiko ir nemažai lėšų. Nors Puišiai nelaimėjo, tačiau ir čia prokuroras ir teismas jiems suranda lengvinančias aplinkybes (atleidžia nuo teismo išlaidų padengimo), kad mokesčių mokėtojų pinigais būtų apmokomas bandymas įteisinti užgrobtą valstybinę žemę.
e)  klaidingais klausimais liudininkams “Ar buvo keliukas į gretimus sklypus?”teisėja atrodo nori padėti Puišiams, kad liudininkai pritartų, jog ten, kaip ir teigia Puišiai, kad keliuko nebuvo, todėl tas žemės plotas ir buvo užstatytas įvairiais statiniais. Moteriškės ten keliuko tikrai nematė, tai ir patvirtina. Bet , kad ten buvo projektuojamas keliukas, jos gali ir nežinoti. Tai gerai žino Puišiai, teisėja ir valdininkai bei pareigūnai dalyvaujantys namo statybos priežiūroje ir priėmime.

      

  2.  Teismai visokiais būdais, metodais ir priemonėmis padeda Puišiams kuo ilgiau užtęsti ginčo nagrinėjimą:

a)   to pačio objekto byla skaidoma į atskiras bylas: namo, trinkelių, tvoros.
b)  dėl nekompetencijos ar dėl noro užtęsti bylos nagrinėjimą, dažnai proceso dalyviams užduodami neesminiai, pasikartojantys, per visas bylas dažnai tie patys klausimai. Matosi, kad to pačio ginčo objekto atskirų bylų teisėjai nebendrauja, nesidomi, nerenka informacijos apie ten išaiškintus Puišių ir valstybės tarnybos pareigūnų nusikalstamus veiksmus,
c)  teisėjai į teismo posėdį ateina nepasiruošę, nesusipažinę (o gal ir vaidina, kad tempti laiką)  su bylos medžiaga – sugaištama nemažai laiko kol proceso dalyviai teisėjui išaiškina ginčo objekto vietos situaciją,
d) posėdžiai vedami vangiai ir posėdžių metu jaučiamas laiko tempimas,
e)  dalis pakviestų liudininkų nėra susiję su ginču ir ginčo objektais ir nieko nepadeda bylos nagrinėjimui,

          3. Teismo  proceso metu išaiškėja daugybė pažeidimų ir nusižengimų, kuriuos padarė Puišiai, valdininkai ir pareigūnai namo statybos, priežiūros ir jo pridavimo eksploatacijai metu.

Tai patvirtinta liudininkų ir dokumentų parodymais. Nesuprantama, kodėl žinodami tokius faktus nei prokurorai, nei teismai pažeidėjams ir nusikaltėliams nepradeda tyrimų, nepraneša ir kitiems valstybės valdymo ir kontrolės organams bei visuomenei apie atskleistus pažeidimus.  Ar tokia teismų praktika gali tarnauti teisingumo stiprinimui? Jei Nerijus Paštukas nerodytų iniciatyvos gindamas savo, kaimynų ir viešąjį interesą, tie nusižengimai ir nusikaltimai taip ir liktų neatskleisti, korupcija ir toliau triumfuotų prieš teisingumą.

        4. Visą šį, byloje dėl savavališkų statybų besitęsiantį, ginčą teisėja Larisa TAMULIONIENĖ galėjo atlikti per  dvi valandas, jei būtų atvykusi į ginčo objekto vietą prieš dvejus metus, kai prasidėjo bylos nagrinėjimas teisme. Turėdama pirminius oficialius, patvirtintus dokumentus ir  projektus( kurių niekas negali nuneigti) ir matydama situaciją vietoje, nesunkiai  ir ne specialistas galėtų pastebėti akivaizdžius statybos pažeidimus. Deja, kada teisėja paskutinio posėdžio metu, pagaliau, atvyko pirmą kartą į ginčo objekto vietą, buvau nustebintas jos elgesiu. Ji beveik nesidomėjo padarytais nusižengimais, bet  daugiau domėjosi Puišių gynybos strategija –  statybos pažeidimus proceso dalyviams pateikti, kaip privalumą, kaip Puišių pastangas sutvarkyti aplinką.

        5. Prokurorai ir teisėjai nepakankamai baudžia pareigūnus ir tarnautojus pažeidusius valstybės tarnybos įstatymus, pritaikydami Baudžiamojo kodekso straipsnius pagal kuriuos traktuojama, kad pažeidimai padaryti netyčia. Bet Raudondvario seniūnas T. GAIDAMONIS bei Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros tarnybos viršininkas J.VOLŪNAS ir kt. pripažino statinius tinkamais naudoti, nesant techninio projekto ir visų su statyba susijusių dokumentų originalų, nekreipė dėmesio ir į daugybę ausčiau suminėtų ir net vizualiai ne specialistui matomų pažeidimų. Kad tai padaryta tyčia įrodymų nėra, bet  tikriausiai niekas nesuabejos,  kad  pareigūnai priiminėjantys šimtus namų, būdami blaivūs ir psichiškai  sveiki pastebėtų tokius grubius pažeidimus ir pareikalautų statinio techninio projekto ir su statyba susijusių dokumentų originalų. Beje, kad tai padaryta netyčia įrodymų  irgi nėra.. Nežiūrit į tai jiems skiriamos galimai  mažiausios baudos ir bausmės, nors J.Volūnas jau anksčiau, buvo sugautas už kyšio ėmimą. Ir tuomet teismas jo nenuteisė kalėti, bet davė lygtinai ir priskyrė žmonos globai( mat ji teisėja !!! ). Bendrai, teisėjų ir prokurorų labai aiški pozicija, visus pažeidimus pripažinti kaip padarytus netyčia. Skaitytojui turbūt aišku kodėl? Jeigu aš vieną ankstų rytą atsikėlęs netyčia užtverčiau RUDZINSKO tiltą per Nemuną? Kaip man reikėtų įtikinti teismą, kad užtvėriau netyčia?

        6.  Valstybinių įstaigų valdininkai ir tarnautojai išduodami neteisėtas pažymas, kad įteisinti Puišio neteisėtas statybas ir pateisinti kitų piliečių neteisėtus veiksmus, daro nusikalstamą veiką ir skatina jį ir kitus piliečius, ir toliau daryti neteisėtus veiksmus, teismui sudaro galimybes priimti neteisingus sprendimus.

        7.  Seniūnija, Kauno rajono savivaldybė ir buvusios  Kauno apskrities administracija, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra nereagavo į N. Paštuko skundą ir nesiėmė jokių priemonių padėčiai ištaisyti.

        8.  Ne paslaptis, kad Lietuvoje norint priduoti ir normaliai pastatytą privatų namą daugeliu atvejų už parašus reikia susimokėti (J.Volūnas be kyšio, turbūt, nepraleido nei vieno namo). Tuo labiau čia, ginčo objekto vietoje, kur padaryti grubiausi statybos ir priėmimo naudojimui pažeidimai, belieka tik svajoti, kad teisėjai, valdininkai ir pareigūnai Puišiams tai daro veltui, kad čia nevyksta korupciniai sandoriai.

        9.  Ginčas tęsiasi jau ketvirti metai. Per tą laikotarpį įvyko 47 teismo posėdžiai! Dėl to, daugybė proceso dalyvių (ieškovai ir atsakovai, nukentėję asmenys, 26 liudininkai, įvairių valstybinių organizacijų atstovai, policijos, prokuratūros ir teismo darbuotojai) ir kitų institucijų (statybos inspekcijos, žemėtvarkos, seniūnijos, kadastro registrų centro, savivaldybės, Seimo kontrolės tarnybos, Seimo korupcijos komiteto, Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto, kreiptasi ir į Generalinę Prokuratūrą) darbuotojų dažnai atitraukiama nuo tiesioginio savo darbo, dėl ko valstybė ir privatūs asmenys jau patyrė daug materialinių ir laiko nuostolių. Valstybės tarnybos darbuotojų, prokuratūros ir teisėjų veiksmai jau kuris laikas plačiai aptarinėjami apylinkės gyventojų, gausios giminės, draugų ir pažįstamų tarpe. Visi smerkia, keikia ir reiškia pasipiktinimą bei nusivylimą dėl valdžios bejėgiškumo įvesti tvarką teisėsaugos, teisėtvarkos ir kitose šalies valdymo sistemose.

        10.  Aukščiau išdėstyti teiginiai daugiausia yra mano subjektyvi nuomonė susidariusi stebint bylų nagrinėjimą teismo posėdžiuose, bet ji yra tikrai teisingesnė nei  prokuroro ir teisėjos sprendimai pareigūnams T.Gaidamoniui ir J.Volūnui taikyti bausmes, kaip asmenims padariusiems netyčinius veiksmus, priimant be dokumentų, neteisėtai, su labai grubiais pažeidimais pastatytą namą.

        Nenustebinsiu  teigdamas, kad situacija panaši ir kitur Lietuvoje. Nekyla, bet krenta teisėjų, valdininkų ir pareigūnų sąmoningumo lygis. Daugeliui iš jų valstybės tarnyba tapo verslu ir paplito visose valstybės sferose.Tą vis labiau pastebi ir mato visuomenė. Nebeturėdami vilčių permainoms, gyventojai ir verslininkai nebenori maitinti biurokratų, bet ir patys vis daugiau ieško galimybių, kaip papildomai pasipelnyti – nemoka mokesčių, dirba šešėlyje, užsiima kontrabanda, išsiperka invalidumą, pašalpas, socialines, bedarbystės ir kitas išmokas. Tai veda į visišką valstybės bankrotą.

        Kad įvesti tvarką šalyje neužtenka gerų įstatymų. Beje, teisėjai ir prokūrorai geriau negu bet kas kitas mato ir pastebi įstatymų ir teisės aktų spragas, bet nesu girdėjęs, kad jie teiktų  siūlymus ir pataisas  įstatymams gerinti.

        Demokratija yra aukštos moralės, sąmoningų piliečių visuomenės sėkmingo vystymosi pagrindas.  Tačiau, visuomenės sąmonėjimo greitu laiku nėra prasmės laukti. Korumpuotoje visuomenėje demokratija  daugiausia pasinaudoja sukčiai. Del to, demokratiniai valdymo principai  mūsų visuomenei ir neduoda teigiamų rezultatų. Kol kas nesiūlau diktatūros, bet, kad šalis galėtų normaliau tvarkytis reikalinga:

          1. Labai griežta drausmė (drausmė tai darbo laiko užimtumas, savalaikis ir kokybiškas užduočių įvykdymas, lėšų ir materialinių vertybių taupymas, laikymasis  įstatymų ir įgaliojimų, nepriekaištinga elgsena ir kt. )  visose valstybės ir savivaldybių valdymo struktūrose, ypatingai teismuose ir prokuratūroje.

          2. Kontrolė yra viena iš svarbiausių prevencinių priemonių valdininkus, pareigūnus ir visų valstybės institucijų, valstybės įmonių vadovus sulaikyti nuo nusikalstamos veiklos, išaiškinti nusikaltimus ir priemonė  tų įstaigų ir įmonių normaliai veiklai užtikrinti. Dėl kontrolės nebuvimo ir kontrolės aparato pareigūnų ir darbuotojų dalyvavimo korupciniuose sandėriuose ilgą laiką buvo dangstomi įvairūs nusikaltimai  ir vilkinamas jų išaiškinimas. Didžiausia problema yra kontrolės aparato darbuotojų patikimumas. Juk tik šiek tiek pajudinus šią sistemą praėjusiais metais jau kažkiek pagerėjo kontrabandos, šešėlio, nelegalaus darbo, finansinių ir kt.nusikaltimų išaiškinamumas. Bet tai tik lašas jūroje. Dabartinė praktika kontroliuoti tik pagal skundus ir pagal žiniasklaidos publikacijas, niekada neduos teigiamų rezultatų. Tam būtina pajungti visų lygių vadovus –  panašiai, kaip tvarkosi verslo įmonės. Vadovai turi kontroliuoti, stebėti ir valdyti situaciją savo organizacijose, kad darbuotojai ne tik sąžiningai dirbtų ir laiku atliktų jiems pavestas užduotis bet, kad nebūtų piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi, būtų prisilaikoma įstatymų, nebūtų daromos kliūtys piliečių ir verslininkų teisėtai veiklai ir nesudaromos galimybės neteisėtai veiklai. Vadovas, kuris nemato ar toleruoja savo pavaldinių nusikalstamą veiklą (nors ir pats nedalyvauja) turi būti nedelsiant šalinamas iš darbo, jo darbo knygelėje įrašant dėl ko buvo atleistas ( vadovams reikalingos  tokios knygelės ). Per vadovų kontrolę ir atsakomybę pratinti sistemas prie savikontrolės ir apsivalymo. Tačiau didžiausią poveikį ir efektą turėtų duoti aktyvus visuomenės dalyvavimas kontroliuojant valstybės  ir savivaldybių pareigūnus ir  valdininkus.

          Sveikintina, kad jau prasidėjo visuomenės protestai ir mitingai nukreipti prieš korumpuotus teisėtvarkos ir teisėsaugos klanus, rengiami projektai ir manifestai, kaip visuomenė tiesiogiai galėtų dalyvauti teismuose ir kontroliuoti  tas struktūras.

          3. Asmeninė atsakomybė ir bausmės neišvengiamumas  yra svarbiausia prevencinė priemonė nusikaltimams. Jau seniai kalbame, kad šalyje nėra drausmės, kontrolės ir atsakomybės, klesti nebaudžiamumas. Tai sudarė prielaidas išplisti korupcijai, neproduktyviai dirbti valdžios, valstybės ir savivaldybių institucijoms,  be saiko išplėsti valdymo aparatą, kur žema darbo drausmė ir darbo efektyvumas. Nepakankamai ryžtingi valdžios veiksmai neigiamai veikia ir visuomenę, kuri mažai besidomi valstybės reikalais, mažai rodo iniciatyvų kontroliuoti valdžią ir net pati visuomenė pradeda toleruoti nusikaltimus ir dalyvauti korupciniuose veiksmuose. Tokia situacija neskatina nei valdžios, nei visuomenės atgimimo ir vystymosi. Taigi, atsakomybės nebuvimas sukelia daug problemų.

          Bausmės neišvengiamumas priklauso nuo prokurorų ir  teisėjų darbo. Tai Prezidentės veiklos sfera. Neužtenka priimti ar papildyti keletą įstatymų, pakeisti vieną ar kitą vadovą, bet nelaukiant reformų pabaigos, skubiai visą sistemą būtina perkratyti nuo viršaus iki pačių apačių. Kad išdraskyti dar nuo sovietmečio susiformavusius klanus,  žymią dalį prokurorų ir teisėjų šalinti iš tarnybos. Aukščiausi policijos, prokuratūros ir teismo vadovai ir teisėjai turi būti renkami piliečių. Be visuomenės dar ir Prezidentė asmeniškai turi kontroliuoti Generalinį prokurorą ir Aukščiausiojo teismo pirmininką ir pastoviai reikalauti ataskaitų apie nuveiktą darbą stiprinant drausmę, kontrolę ir atsakomybę pavaldžiose struktūrose.Ir visos kitos valstybinės institucijos turi būti griežtai kontroliuojamos. Be kontrolės negali likti absoliučiai jokia šalyje veikianti organizacija, tuo labiau valstybės finansuojama. Ir čia reikalingas aktyvus visuomenės dalyvavimas. Jei mūsų valdžia tikrai nori išvalyti valstybės aparatą nuo šito brudo, tuomet visuomenei turi suteikti galimybes prižiūrėti ir kontroliuoti politikus(tarp rinkimų), valdininkus, valstybines įmones ir įstaigas, tame tarpe policiją, teismus ir prokuratūra, o ypatingai valstybės kontrolės organus.

           Prezidentė, Seimo Pirmininkė ir Premjeras turi žadinti visuomenę tam veiksmui ir pastoviai ją kviesti garbingai vykdyti šią misiją.

Panašūs straipsniai:

Užtvertas kelias įžiebė konfliktą

 

Baletmeisteriui N.Juškai kelias namo – užtvertas!

ŽEMĖS REFORMA MIŠKE ĮKALINO SODYBĄ

A.ZIABKUS: Palangos žemė veikėjui tapo aukso gysla

Komentarų: 1

Alvydas ZIABKUS
LR korespondentas 2012-04-16

“Tik“ 11 milijonų litų prokurorai siekia priteisti valstybės naudai iš buvusio Palangos tarybos nario Vaido Šimaičio, daugiau kaip 210 mln. litų turtą deklaravusio ir  prieš kelerius metus turtingiausiu šalies politiku tuomet pripažinto buvusio Palangos savivaldybės tarybos nario V.Šimaičio, pirmuosius milijonus susikrovusio iš machinacijų pajūrio žeme.

Sutrumpintas straipsnio variantas

Palangos apylinkės prokuratūra kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą

Vaidas Šimaitis

Vaidas Šimaitis

prašydama iš 39 metų V.Šimaičio valstybės naudai priteisti per 11 milijonų litų. Tiek Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos Palangos skyriaus pirmininko pavaduotojas uždirbo prieš 7 metus parduodamas valstybei turėjusius priklausyti žemės sklypus Palangoje.

Teisybę įrodė ne iš karto

Tai, kad V.Šimaitis užvaldė žemės sklypus, į kuriuos Kėdainių rajone gyvenančio 52 metų Eugenijaus Jonaičio tėvams nuosavybės teisė buvo atkurta neteisėtai, išaiškino Apeliacinis teismas. Viešąjį interesą ginančios Palangos apylinkės prokuratūros ieškinį prieš dvejus metus Klaipėdos apygardos teismas buvo atmetęs. Prokuratūra įrodinėjo, kad klaipėdiečiams Zofijai ir Vytautui Jonaičiams nuosavybės teisė į testamentu paliktą palangiškio Alekso Kuršio žemę Palangoje 2005 metais buvo atkurta neteisėtai, nes tuo metu jie jau buvo mirę. Todėl jų sūnus E.Jonaitis šios žemės negalėjo nei paveldėti, nei vėliau parduoti.

Klaipėdos apygardos teismas aiškino, kad žemę Jonaičiams buvo galima grąžinti ir po jų mirties. Prašymą atkurti nuosavybę Jonaičiai buvo padavę 1992 metais. Kad nuosavybės atkūrimas buvo vilkinamas iki 2005 metų, tai esą buvusi ne jų kaltė.

Prarado teisę į vyro turtą

Tačiau Klaipėdos apygardos teismo sprendimą panaikinęs ir prokurorų skundą tenkinęs Apeliacinis teismas šią žemės grąžinimo istoriją įvertino visiškai kitaip.

Iki 1940 metų Kontininkų kaime, kurio teritorija dabar nusidriekė Vanagupės gatve, palangiškiui Aleksui Kuršiui priklausė 5,25 hektaro žemės. 1972 metais šis žmogus mirė ir teisė į visą jo turėtą žemę perėjo jo žmonai Barborai Kuršienei. Po vyro mirties praėjus beveik 6 metams ji ištekėjo už Augustino Mockevičiaus ir tapo Barbora Mockevičiene. 1985 metais mirė antrasis B.Mockevičienės vyras ir moteris liko viena. Vaikų nė su vienu vyru ji nesusilaukė.

Apeliacinis teismas išaiškino, kad antrą kartą ištekėjusi palangiškė prarado teisę į buvusio sutuoktinio turtą.

B.Kuršienė, sudariusi santuoką su A.Mockevičiumi, sutuoktinio teises ir pareigas įgijo su šiuo asmeniu. Teisėjų kolegija nusprendė, kad po antrosios santuokos ji nebebuvo žemės savininko A.Kuršio sutuoktinė ir nebegalėjo pretenduoti į jo nuosavybės teise valdytą žemę. Juolab kad prieš mirdamas A.Kuršis savo turto žmonai testamentu nebuvo palikęs.

Palikimą perėmė klaipėdietė

Tačiau kaip A.Kuršio žemę perėmė su B.Mockevičiene, o juo labiau su pačiu žemės savininku jokiais giminystės saitais nesusiję Jonaičiai?

Po antrojo vyro mirties vieną likusią senutę ėmėsi karšinti pas ją vasarojusi klaipėdietė Zofija Jonaitienė, kuriai 82 metų moteris 1989 metais balandžio 28 dieną testamentu užrašė visą savo turtą. Po pusantro mėnesio B.Mockevičienė mirė.

Palangos notarui Romualdui Stankaičiui pateikusi palangiškės testamentą 1989 metais gruodžio mėnesį Z.Jonaitienė paveldėjo visą senutės turėtą turtą – pusę namo ir kiemo įrenginių. Šį turtą klaipėdietė po trijų mėnesių spėjo parduoti. Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje pradėjus atkurti sovietmečiu nacionalizuotą nuosavybę 1992 metais Z.Jonaitienė pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į A.Kuršio turėtą žemę. Po trejų metų jai buvo suteiktas apie 18 arų ploto žemės sklypas Plaušėje, kurį ji netrukus taip pat pardavė. 1997 metais Z.Jonaitienė mirė, visą savo turtą palikusi savo sūnui Eugenijui Jonaičiui.

Teismas daug nesigilino

Tačiau po keliolikos metų atsiradęs keistas antrasis palangiškės testamentas valstybės tarnautojams įtarimų nesukėlė. 2005 metų kovo mėnesį Palangos apylinkės teismas patenkino E.Jonaičio prašymą pripažinti faktą, kad A.Kuršio turėta žemė pagal paveldėjimą priklauso jo žmonai, kuri pareiškime lyg atsitiktinai vadinama Barbora Mockevičiene-Kuršiene. Suprask, žemės savininkas A.Kuršis buvęs jos paskutinis vyras.

Teismui pateikiamas antrasis palangiškės testamentas, kuriuo senutė Zofijai ir Vytautui Jonaičiams paliko savo teises į atsirasiantį turtą ir po jos mirties. Paveldėjimo teisės liudijimo, kad Jonaičiai priėmė šį palikimą, teisėjas nepasigedo.

Nuosavybę atkūrė žaibiškai

Svetimo žmogaus žemę paveldėjusį E.Jonaitį ėmė globoti V.Šimaitis, gavęs įgaliojimą veikti jo vardu. Prieš tai V.Šimaitis susitarė, kad už 560 tūkst. litų iš E.Jonaičio pirks tą žemę, kurią jis paveldės. Apsukriam palangiškiui ėmus tvarkyti kėdainiškio reikalus, daugeliui iki šiol nepasiekiamas pajūrio žemės grąžinimas pradėjo eiti kaip per sviestą.

Praėjus vos dviem mėnesiams po Palangos teismo sprendimo, kurio nagrinėjime pats E.Jonaitis nė nedalyvavo, jo tėvams ketinamą sugrąžinti teritoriją Palangos savivaldybės taryba pripažino kaip laisvą ir neužstatytą bei netrukus čia suformavo žemės sklypus. 2005 metais birželio pradžioje apskrities viršininkė Virginija Lukošienė savo įsakymais ir sprendimais Z.Jonaitienei ir V.Jonaičiui atkūrė nuosavybės teisę į 30 arų ir pusės hektaro ploto žemės sklypus Vanagupės gatvėje.

Žemes mėtė tarsi iš delno į delną

Po dviejų savaičių šiuos sklypus paveldėjo E.Jonaitis. Tačiau visus jo paveldėjimo reikalus tvarkęs V.Šimaitis negalėjo pats būti ir šios žemės pirkėjas, todėl praėjus vos dviem dienoms, kai E.Jonaitis tapo dviejų sklypų savininku, paveldėtojo įgaliojimą turintis V.Šimaitis žemę pardavė savo bendrovės „Baltijos pirkliai” direktoriui 38 metų Dainiui Srėbaliui. Maždaug 28 arų ploto žemės sklypas, kurio vidutinė rinkos vertė siekė beveik pusę milijono litų, D.Srėbaliui kainavo 20 tūkst. litų, o netrukus šį sklypą už tą pačią kainą iš D.Srėbaliaus nupirko V.Šimaitis, tačiau nė vieno sandorio metu pinigai nebuvo mokami. E.Jonaičio paveldėtą teisę į A.Kuršio žemę jau anksčiau buvo nusipirkęs V.Šimaitis ir su žemės sklypais tvarkėsi, kaip norėjo. Po metų tą patį 28 arų žemės sklypą V.Šimaitis vienam šiauliečiui pardavė už 3,3 mln. litų.   Pusės hektaro žemės sklypą D.Srėbaliaus įgaliotas V.Šimaitis už 715 tūkst. litų pardavė UAB „Eskom”.

Už 55 arus – 7 mln. litų

Po šių pelningų sandorių A.Kuršio žemės dar buvo likę, tad 2005 metais liepos mėnesį apskrities viršininkės V.Lukošienės įsakymais ir sprendimais Jonaičiams buvo atkurta nuosavybė į dar du Vanagupės gatvėje suformuotus 47,4 ir 7,7 aro žemės sklypus. Pagal tą pačią schemą beveik pusės hektaro ploto sklypą įvertinęs 35 tūkst. litų E.Jonaičio vardu V.Šimaitis pardavė D.Srėbaliui, o šis už tą pačią kainą – atgal V.Šimaičiui. Beveik 8 arų ploto žemės sklypą fiktyviuose tarpusavio sandoriuose abu verslininkai įvertino juokinga 5 tūkst. litų suma. Nepraėjus nė metams V.Šimaitis abu šiuos sklypus bendrovei „Vanagupės parkas” pardavė už 7 mln. litų.

Teismas sandorius panaikino

Apeliacinis teismas nustatė, kad šie sandoriai yra apsimestiniai: V.Šimaitis, kaip E.Jonaičio atstovas, pats sau pardavė sklypus, nors formaliai sandorių šalimi buvo įvardytas D.Srėbalius, kuris tik pasirašinėjo pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas panaikino apskrities viršininkės įsakymus ir sprendimus, kuriais buvo atkurta nuosavybės teisė į žemę Jonaičiams, paveldėjimo teisės liudijimus E.Jonaičiui ir žemės sklypų pardavimo bei pirkimo sandorius. Po tokio teismo sprendimo Palangos apylinkės prokuratūra nusprendė, kad restitucijos taikyti negalima, nes žemės sklypus įsigiję asmenys ir bendrovės yra sąžiningi pirkėjai. Prokurorai mano, kad dėl apsimestinių sandorių nepagrįstai praturtėjęs ir valstybei turėjusią priklausyti žemę pardavęs V.Šimaitis privalo sumokėti piniginę kompensaciją – 11,015 mln. litų, kuriuos jis gavo už žemės sklypus.

Senutės palikimo neperėmė

Tačiau išpainiojus V.Šimaičio meistriškai suregztas machinacijas taip ir liko neįvertintas antrasis B.Kuršienės-Mockevičienės testamentas, pagal kurį Jonaičiams buvo atkurta nuosavybės teisė į A.Kuršio žemę. Tuo metu Palangoje notaru dirbęs R.Stankaitis tvirtina, kad šis palangiškės testamentas yra negaliojantis ir jokios juridinės reikšmės negalėjo turėti: „Jei B.Mockevičienė ir iš tiesų po mėnesio parašė antrąjį testamentą, pagal jį paveldėjimo teisės liudijimo abu Jonaičiai per pusmetį po jos mirties turėjo ateiti pas mane, nes paveldėtas turtas yra Palangoje.”

Tačiau 1989 metų gruodžio mėnesį pas Palangos notarą atėjusi Z.Jonaitienė paliktą turtą paveldėjo parodžiusi pirmąjį testamentą, kuriuo B.Mockevičienės turtas paliekamas jai vienai.

Dokumentas suklastotas?

Yra dar viena aplinkybė, verčianti suabejoti, ar antrasis testamentas buvo surašytas B.Mockevičienei dar esant gyvai. Pagal teismui pateiktus dokumentus, 1992 metų vasario mėnesį Z.Jonaitienė ir V.Jonaitis Palangos agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 5,25 ha žemės sklypą Palangoje. Tokiu būdu tarnybai turėjo būti pateiktas antrasis testamentas, kuriuo teisė į žemę lygiomis dalimis paliekama abiem Jonaičiams.

Tačiau 1995 metais Palangos miesto valdyba pagal šį prašymą neatlygintinai 17,5 aro žemės sklypą suteikė vienai Z.Jonaitienei. Kodėl tokio sklypo negavo ir V.Jonaitis, kuris prašymą esą pateikė kartu su savo žmona? Ar negalėjo Z.Jonaitienės prašyme V.Jonaičio pavardė būti prirašyta po to, kai atsirado antrasis testamentas?

Prokuroras nusikaltimo nerado

Prieš ketverius metus šią istoriją tyrė Palangos apylinkės prokuratūra, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Antrąjį testamentą tyrę rašysenos specialistai padarė išvadą, kad jį tikriausiai pasirašė B.Mockevičienė. Ikiteisminį tyrimą nutraukęs prokuroras Gintas Pikčiūnas ekspertų neprašė nustatyti, kada šis testamentas galėjo būti surašytas. Prokuroras nenustatė, kad nuosavybės teisės Jonaičiams būtų atkurtos remiantis suklastotais dokumentais.

Užtat G.Pikčiūnas padarė išvadą, kad nuosavybė į A.Kuršio turėtą žemę Jonaičiams atkurta neteisėtai, nes jie žemės savininkui nebuvo artimi giminės. Tačiau valstybės žemę į privačias rankas atidavusių valstybės tarnautojų veikoje nusikaltimo požymių prokuratūra neaptiko.

Tokiai išvadai pakako tuomečio Palangos žemėtvarkos tarnybos vadovo Armino Stonkaus paaiškinimo, kad jis manęs, jog nuosavybė Jonaičiams atkuriama teisėtai. „Nenustatyta, kad valstybės tarnautojas dėl neatsargumo neatliko savo pareigų ar jas netinkamai atliko arba savo veiksmais siektų turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Darytina išvada, kad padaryta teisės taikymo klaida”, – rašoma ikiteisminį tyrimą nutraukusiame prokuroro nutarime.

Už šį pusės ha sklypą prie „Lino” Palangoje V.Šimaitis gavo 6 milijonus

Už šį pusės ha sklypą prie „Lino” Palangoje V.Šimaitis gavo 6 milijonus litų

Aferistai lobsta iš svetimų žemių

Palangoje netyla istorijos, kaip padedami žemėtvarkininkų apsukrūs verteivos perimdavo svetimas žemes. Nusikalstamoje žemių grobimo schemoje veikė visą informaciją apie turto paveldėtojus turinti žemėtvarka, patikimi žmonės, kurių vardu pagrobta žemė buvo įforminama, teismas, kuris pagal keleto etatiniais liudytojais tapusių senolių pasakojimus lengva ranka tvirtindavo juridinę reikšmę turinčius faktus, Palangos savivaldybės vadovai, kurie skubiai formuodavo užgrobiamus žemės sklypus.

Savo tėvų ir senelių pajūryje turėtų žemių iki šiol neatgaunantys žmonės pasakoja ne kartą sulaukdavę pasiūlymų per kelis mėnesius atgauti nuosavybę, jei pusę žemės bus perleista kitiems asmenims. Tokiu pasiūlymu pasinaudojęs kaunietis P.K. pusę jam priklausiusio žemės sklypo gavo greitai. Kitai žemės daliai jam tereikėjo parašyti įgaliojimą kitam asmeniui tvarkyti visus su šiuo sklypu susijusius reikalus.Vėliau įgijęs teisę į dar vieną tėvų žemės sklypą P.K. nusprendė su niekuo nesidalyti. Šios žemės jis dar nėra atgavęs iki šiol.

Milžinišką pelną lėmė įžvalgumas ir sėkmė?

Kalba Vaidas Šimaitis, „Elijos” poilsio apartamentų Šventojoje savininkas: „Žemės sklypus nusipirkau teisėtai. Tai, kad už juos mokėjau pigiau, o po kurio laiko pardaviau už didesnę kainą, yra mano, kaip verslininko, įžvalgumas ir sėkmė. Palangos prokuratūros skundą gavęs Apeliacinis teismas turėjo išnagrinėti man palankų Klaipėdos apygardos teismo sprendimą. Bet Apeliacinio teismo teisėjų kolegija tapo prokurorų advokatais ir pradėjo aiškinti tai, ko ieškinyje neprašė prokuratūra ir ko iš viso nenagrinėjo Klaipėdos apygardos teismas.

Antanina Lukaitytė: “Palangos žemėtvarkininkai nori pavogti mano tėvų žemę“

Parašykite komentarą

Palangoje savivalė itin gaji. Ir įstatymai čia dažnai suprantami taip, kaip vietiniai valdžiai pasirodo patogu. Be abejo, mulkinti senus žmones nėra sudėtinga. Ir nereikia didelės išminties.

Bet pasiklausykime pačios ponios Antaninos… “Jie nori sumokėti man kapeikas. Man iš Žemėtvarkos pasakė, kad Lukaitytė negaus nieko. Už piketus…“

%d bloggers like this: