Apie Lietuvos teisingumą galime spręsti tik iš atsitiktinai sužinotų bylų

Du straipsniai Delfyje, kurie rutuliojosi net 17 metų… Kol kas be komentarų, jie bus kiek vėliau…

Iš valstybės milijono reikalaujanti kaunietė: jei ne J.Furmanavičius, mano vyras būtų gyvas  (493)
Dainius Sinkevičius, http://www.delfi.lt/news/daily/law/is-valstybes-milijono-reikalaujanti-kauniete-jei-ne-jfurmanavicius-mano-vyras-butu-gyvas.d?id=37454169#ixzz2sp5uthnn2010 m. spalio 12 d. 18:48
Milijono litų ieškinį Lietuvos valstybei pateikusi kaunietė Aldona Gramauskienė teigia, kad jeigu ne Kauno teisėjas Jonas Furmanavičius, jos vyras Jonas Gramauskas šiandien būtų gyvas. „Mes esame palikti likimo valiai, nors jo „dėka“ aš neturiu vyro, vaikai – tėvo“, – sunkiai tramdydama ašaras sakė moteris, kurios vyras buvo reabilituotas tik po mirties Lukiškių kalėjimo kameroje.<a_rel=022nofollow022_target=022_blank022_hr““> <a_rel=022nofollow022_target=022_blank022_hr““><a_rel=022nofollow022_target=022_blank022_hr““><a_rel=022nofollow022_target=022_blank022_hr““>   „Tai J. Furmanavičius net neįsigilinęs į bylos aplinkybes nuteisė mano vyrą ketveriems metams griežtojo režimo pataisos kolonijoje, nors vyro byla buvo siūta baltais siūlais ir aš, paprasta moteris, tai iš karto mačiau“, – sakė A. Gramauskienė. Kauno gyventoja jau devynerius metus Vilniaus apygardos teisme siekia įrodyti, kad dėl jos sutuoktinio J. Gramausko atsakomybę turi prisiimti Lietuvos valstybė, kuriai byloje atstovauja Teisingumo ir Vidaus reikalų ministerijos, Generalinė prokuratūra, Kauno policija ir Policijos departamentas. 2001-aisiais teismui paduotas ieškinys dėl žalos atlyginimo tebėra nagrinėjamas iki šiol – antradienį vykusiame teismo posėdyje A. Gramauskienė paprašė Valstybinėje teismo psichiatrijos ir narkologijos tarnyboje atlikti jos ir dukros psichologinę ekspertizę. Ji turėtų patvirtinti, kokius dvasinius išgyvenimus patyrė sutuoktinio netekusi žmona ir šiuo metu aštuoniolikos sulauksi dukra. Kai mirė jos tėvas, mergaitė ruošėsi eiti tiki į pirmąją klasę. Teismas šį prašymą greičiausiai patenkins, todėl bylos nagrinėjimas užsitęs dar maždaug pusmečiui.  „Aš jau su tuo susitaikiau, žinau, kad man reikės dar daug jėgų, bylos baigties gal aš jau ir nesulauksiu, bet man svarbiausia yra įrodyti teisybę“, – kalbėjo A. Gramauskienė. Kaunietė neslėpė, kad po vyro žūties jos šeima buvo palikta „savame skausme“. „Mirtina tyla – niekam nerūpime, tai – mūsų bėdos, – kalbėjo A. Gramauskienė. – Iš tiesų teisingai yra sakoma, kad svetimo skausmo nebūna“. Moteris neslepia, kad dėl padarytos klaidos niekada negalėjo ir negalės atleisti praėjusių metų spalį nušautam Kauno apygardos teismo teisėjui J. Furmanavičiui. „Jo niekada nepamiršiu, jo „dėka“ neturiu vyro“, – pažymėjo moteris, negalinti suprasti, kaip jos sutuoktinio baudžiamąją bylą išnagrinėjęs J. Furmanavičius netrukus pakilo karjeros laiptais – iš Kauno miesto apylinkės teismo buvo perkeltas į Kauno apygardos teismą. „Buvau šokiruota, kai jis taip greitai pakilo karjeros laiptais“, – šiandien neslepia moteris. Nuteistasis buvo suimtas teismo salėje Istorija, dėl kurios A. Gramauskienė Lietuvos valstybę reikalauja prisiimti atsakomybę, nutiko dar 1996 metų spalį, kai policijos pareigūnai vieną dieną atvažiavo į namus ir į komisariatą išsivežė jos sutuoktinį Joną. Mat paaiškėjo, kad į policiją kreipėsi viena moteris, kuri pasiskundė, jog ją apiplėšė taksi vairuotojas ir jo keleivis. Nukentėjusioji moteris įsidėmėjo tiktai tris automobilio numerio skaičius, kurie sutapo su J. Gramausko mašinos valstybiniu numeriu. Vėliau policijoje pamačiusi vadinamąjį užpuoliką, moteris pareiškė, kad ją apiplėšė būtent J. Gramauskas. Teisėjas J. Furmanavičius pirmą kartą teisiamam ir niekada kaltės nepripažinusiam J. Gramauskui skyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę griežtojo režimo kolonijoje. Kaltu pripažintas vyras buvo suimtas teismo salėje. Nuteistasis nuosprendį apskundė aukštesnės instancijos teismui. Vėliau į šališkas interpretacijas atsižvelgęs Kauno apygardos teismas nuosprendį panaikino ir prokurorams nurodė bylą tirti iš naujo. Tačiau išteisinamojo nuosprendžio J.Gramauskas nespėjo išgirsti – iš tuometinės Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos į Lukiškių kalėjimą atvežtas vyriškis mirė įkalinimo įstaigos kameroje. Mirties liudijime medikai nurodė, kad kaunietis mirė dėl išeminės širdies ligos. Ekspertai nustatė, kad vyriškio mirčiai įtakos turėjo prastos sąlygos įkalinimo įstaigoje ir nuolatinis stresas, kurį sąlygojo Lietuvos teisėsaugininkų klaidos. „Bet kuriam žmogui pablogėtų sveikata, jeigu jis yra nesusijęs su nusikaltimu, tačiau nuteisiamas ir laikomas su pavojingais nusikaltėliais, – sakė A. Gramauskienė, išsaugojusi priešmirtinius sutuoktinio laiškus. – Iš jų bet kas gali suprasti, kaip stipriai buvo palaužtas mano vyras“. Kad J. Gramauskas yra nekaltas, teismas nusprendė tik po jo mirties. Dėl A. Gramauskienės pareikšto ieškinio Lietuvos valstybei bylą nagrinėjantis Vilniaus apygardos teismas buvo net kreipęsis į Konstitucinį Teismą ir prašė išaiškinti, ar kompensacija už padarytą moralinę žalą gali būti išmokama ne tik nukentėjusiajam, bet ir jo artimiesiems, jeigu nukentėjęs asmuo miręs, o žalos atlyginimo dydis negali būti ribojamas įstatymais. Lietuvos valstybei atstovaujančios institucijos mano, kad A. Gramauskienės ieškinys yra nepagrįstas.
Lietuviškas teisingumas – tik po 17 metų: Lukiškėse mirusio vyro šeima gaus 100 tūkst. Ltįvardijo pareigūnų ir teisėjų „šiurkščias klaidas“  (302)
Dainius Sinkevičius, http://www.delfi.lt/news/daily/law/lietuviskas-teisingumas-tik-po-17-metu-lukiskese-mirusio-vyro-seima-gaus-100-tukst-lt.d?id=63950368#ixzz2sp7TqPzf 2014 m. vasario 6 d. 18:12
Tas, kas sakys, jog lietuviškas teisingumas yra pats brangiausias, o bylas laimi tik atkakliausi, ko gero, neklys – kaunietei Aldonai Gramauskienei ir jos dukrai Renatai Gramauskaitei prireikė beveik 17 metų, kad iš Lietuvos valstybės prisiteistų žalą dėl neteisėtų pareigūnų ir teisėjų veiksmų.
Tačiau priteisti pinigai yra palyginus niekas su artimiausio žmogaus gyvybe – dėl Kauno policijos pareigūnų ir teisėjų neteisėtų veiksmų ir šiurkščių klaidų A. Gramauskienė neteko savo sutuoktinio, o R. Gramauskaitė – tėvo Jono Gramausko. Neteisėtai plėšimu apkaltinas, o vėliau ir ketveriems metams laisvės atėmimo bausme nuteistas bei teismo salėje suimtas J. Gramauskas dėl išeminės širdies ligos mirė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Tik praėjus dviem metams po šio tragiško įvykio pareigūnai „atsibudo“: kaunietis ne tas vyras, kuris padarė nusikaltimą. A. Gramauskienė ir jos dukra iš valstybės reikalavo priteisti milijoną litų neturtinei žalai atlyginti, tačiau jų reikalavimas buvo patenkintas vos iš dalies: panaikinęs anksčiau Vilniaus apygardos ir Lietuvos apeliacinio teismų priimtus sprendimus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) paskelbė, kad valstybė našlei turės išmokėti 52, o tėvo netekusiai dukrai – 42 tūkst. Lt. Panašių sumų ateityje turėtų tikėtis ir tie, kurie bus nepagrįstai apkaltinti, nuteisti ir įkalinti už sunkius nusikaltimus – tai buvo pirmoji byla Lietuvos istorijoje, kai teismas priteisė kompensaciją artimiesiems jo neteisėtai apkaltinto asmens mirties. Maža to, LAT savo galutinėje ir neskundžiamoje nutartyje nurodė, kad prie žalos prisidėjo ne tik ikiteisminio tyrimo institucijos bei J. Gramausko baudžiamąją bylą nagrinėję Kauno teisėjai, bet ir Vilniaus apygardos ir Lietuvos apeliacinis teismai, nagrinėję A. Gramauskienės ir R. Gramauskaitės ieškinį, pareikštą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Generalinei prokuratūrai, Vidaus reikalų ministerijai bei Policijos departamentui.   © DELFI (T.Vinicko nuotr.) Našlės ir jos dukros ieškinys teismui buvo pateiktas dar 2001-ųjų rugsėjo 12-ąją, o sprendimas priimtas tik po 10 metų – 2011-ųjų spalio 13-ąją. Dar apie pora metų procesas tęsėsi Lietuvos apeliaciniame teisme – sprendimas buvo priimtas tik 2013-ųjų gegužės 21-ąją. Prireikė dar daugiau kaip 8 mėnesių, kol šioje byloje tašką padėjo LAT, konstatavęs, kad civilinę bylą nagrinėję teismai „stokojo operatyvumo“, be to, įžvelgė proceso organizavimo šiurkščių klaidų, už tai atsakomybė tenka valstybei. Tiesa, teismas atsižvelgė ir į tai, kad ši byla buvo nukeliavusi net į Konstitucinį Teismą (KT), kurio buvo prašoma išaiškinti, ar valstybė privalo atsakyti už savo pareigūnų veiksmus, jeigu nukentėjęs asmuo yra jau miręs, ir ar žalos atlyginimo gali reikalauti palikimo priėmėjai. KT sprendimas buvo palankus našlei ir jos dukrai. Vis dėlto, LAT pabrėžė, bylą dėl neturtinės žalos atlyginimo nagrinėję teismai privalėjo atkreipti dėmesį ir į proceso ypatingą reikšmę ieškovėms – jos neteko artimo žmogaus, tai sukėlė didelius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą. „Tai teismą turėjo paskatinti užtikrinti jų teisę į teisingą bylos nagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką“, – kasacinės instancijos teismas pabrėžė, kad nebuvo parodytas išskirtinis dėmesys ieškovėms. Nors bylą A. Gramauskienė ir jos dukra prieš Lietuvą laimėjo, tačiau jų pergalė tėra tik simbolinė – net jau ir įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo sprendimui, Generalinė prokuratūra nenorėjo pripažinti suklydusi ir prašė jų ieškinį atmesti. Tuo metu Teisingumo ministerija sutiko, kad buvo padaryta klaidų, ir našlei siūlė priteisti ne daugiau kaip 15, o jos dukrai – iki 10 tūkst. Lt. Bylos duomenimis nustatyta, kad J. Gramauskas Kauno miesto Panemunės policijos komisariate buvo sulaikytas dar 1996-ųjų spalio 23-iąją – tą pačią dieną apklaustas kaip liudytojas ir paleistas. Kauno miesto apylinkės teismas 1999-ųjų balandžio 13-osios nuosprendžiu J. Gramauską nuteisė už plėšimą – ketveriems metams laisvės atėmimo bausme nuteistą vyrą teisėjas nurodė suimti teismo salėje. Po kelių mėnesių Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs J. Gramausko apeliacinį skundą, panaikino apylinkės teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą perdavė tirti iš naujo Kauno miesto apylinkės prokuratūrai. Nutartyje teismas konstatavo esminiai baudžiamojo proceso pažeidimus: parengtinio tyrimo metu neištirtos esminės aplinkybės, tyrimas buvo atliktas vienpusiškai, nepašalinti įrodymų prieštaravimai. Vis gi, Kauno apygardos teismas J. Gramausko nepaleido į laisvę – suėmimą jam pratęsė dar trims mėnesiams. Liepos 7-ąją, atlikdamas kardomąjį kalinimą, J. Gramauskas mirė Lukiškėse.Generalinės prokuratūros prokuroras 2001-ųjų birželio 4-osios nutarimu nutraukė baudžiamąją bylą, nesant J. Gramausko veiksmuose inkriminuoto nusikaltimo sudėties. Vėliau konstatuota, kad J. Gramauskas buvo persekiojamas nepagrįstai – baudžiamasis persekiojimas ir suėmimas buvo tęsiamas nesant pakankamai duomenų apie jo nusikaltimo padarymą. Taip pat nustatyta, kad pirmą kartą teisiamas J. Gramauskas buvo neteisėtai įkalintas 96 dienas bei nuteistas teismo nuosprendžiu. Ekspertai nustatė, kad vyriškio mirčiai įtakos turėjo prastos sąlygos įkalinimo įstaigoje ir nuolatinis stresas, kurį sąlygojo Lietuvos teisėsaugininkų klaidos.

 

Ir vėl tautą džiugina Strasbūras: pasidžiaukime Kristijono Nekvedavičiaus nedidele sėkme

Žemgrobiai ir jų padlaižiai jau gal ėmė išsisemti [atkreipkite dėmesį kaip gražiai aš dar vis vadinu niekšus, kurie ne itin ir žmogaus vardo kartais verti]? O gal Temidės prisiekusieji vis dažniau ima prisiminti savo paskirtį? Bet net jei ir taip, gaila, kad kol kas drąsiau pasidžiaugti NEgalime Lietuvos teisėjais. Ne, nesakau, kad visi jie blogi. Problema tame, kad geraisiais nemokame deramai džiaugtis ir apie juos daugiau tylime nei pagarsiname jų gerus darbus.

http://www.delfi.lt/news/daily/law/teismo-sprendimo-nevykdziusiai-lietuvai-smugis-is-strasburo.d?id=63593894#ixzz2oturCVIc

Romualdas M.

Byloje „Nekvedavičius prieš Lietuvą“ Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) konstatavo, kad Lietuva pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą bei teisę į nuosavybės apsaugą.

Valstybės tarnautojų padaryti pažeidimai Lietuvos mokesčių mokėtojams kainuos daugiau kaip 57 tūkst. Lt. Tačiau tai – negalutinė suma, kurią gali tekti sumokėti šioje byloje.

Bylos duomenimis, Lietuvos ir Vokietijos pilietis Christianas Nekvedavičius į EŽTT kreipėsi dar 2004 m., teigdamas, kad nevykdant Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 27 d. sprendimo, kuriuo Kauno apskrities viršininko administracija buvo įpareigota priimti sprendimą dėl nuosavybės teisų atkūrimo į jo tėvo iki nacionalizacijos Kaune turėtą žemės sklypą, Lietuva pažeidė teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

Kauno apygardos teismo sprendime nenurodytas konkretus nuosavybės teisių atkūrimo būdas, tačiau jame konstatuota, kad nėra galimybės atkurti teises į pareiškėjo tėvo turėtą žemės sklypą natūra.

Ch. Nekvedavičius skundėsi ir pernelyg ilga nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukme bei dėl to, kad ilgai neatkūrus nuosavybės teisių į žemės sklypą nei natūra, nei kitaip teisingai už jį kompensuojant buvo pažeistos jo garantuojamos teisės.

Strasbūro teismas pastebėjo, kad atsižvelgiant į įstatyme numatytą bendrą pareigą apskrities viršininko administracijai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti per 6 mėnesius, įsiteisėjęs teismo sprendimas turėjo būti vykdomas nedelsiant.

„Teismas pripažino, kad pareiškėjo dalyvavimas nuosavybės teisių atkūrimo procese yra būtinas, tačiau pabrėžė, kad ir pareiškėjui nesutinkant su valdžios institucijų siūlymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, šis nesutikimas jų nesaisto ir jos turi diskreciją parinkti kitokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą“, – Teisingumo ministerija pranešė, kad EŽTT Kauno apskrities viršininko administracijos veiksmus, kuriais iš pradžių buvo nuspręsta atsisakyti atkurti pareiškėjui nuosavybės teises natūra, paskui priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vyriausybės vertybiniais popieriais, ir abu šie sprendimai vėliau panaikinti dėl procedūrinių klaidų, taip pat vėlesnį administracijos neveikimą įvertino kaip neveiksmingus, besikartojančius ir nenukreiptus į pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimą.

Teismas taip pat pabrėžė valdžios institucijų veiksmų, parenkant galimus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, nenuoseklumą. Teismas pabrėžė, kad net darant prielaidą, jog pareiškėjas savo veiksmais prisidėjo prie delsimo įvykdyti teismo sprendimą, pagrindinė atsakomybė už jo nevykdymą tenka valdžios institucijoms, kurios privalo imtis visų nacionalinėje teisės sistemoje prieinamų priemonių, kad būtų paspartintas teismo sprendimo vykdymas ir užtikrinta Konvencijos pažeidimų prevencija.

EŽTT atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas buvo įrašytas į eilę naujam žemės sklypui gauti Kauno mieste (paskutinį kartą patvirtintą 2011 m.), jokių papildomų žingsnių šiuo atžvilgiu nebuvo imtasi.

Teisėjų teigimu, nuo neįvykdyto teismo sprendimo įsiteisėjimo praėjo daugiau nei 11 metų.

Nuo 2007 m. pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesas nejuda iš vietos ir nėra aišku nei kada, nei kokiu būdu, nei ar apskritai jos bus atkurtos.

Teismas priminė, kad panašiose bylose yra ypač svarbus gero administravimo principas, kuris reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl viešojo intereso, valstybės institucijos privalo veikti greitai, tinkamai ir nuosekliai.

Byloje buvo konstatuota, kad nacionalinės institucijos šiuo atveju nesilaikė gero administravimo principo – nevykdydama teismo sprendimo, valstybė atsakovė ilgam laikui užkirto kelią pareiškėjui į nuosavybės teisių atkūrimą.

„Todėl pareiškėjo teisėti lūkesčiai gauti kompensaciją, kuri yra numatyta pagal nacionalinę teisę, buvo nepateisinamai paveikti“, – pažymima sprendime.

Vertindamas teisingumo pagrindais Teismas pareiškėjui priteisė 7 800 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 8 770 eurų bylinėjimosi išlaidoms ir kaštams padengti. Iš viso – daugiau kaip 57 tūkst. Lt.

Klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo Teismas atidėjo, paraginęs Vyriausybę ir pareiškėją siekti sutarimo dėl kompensacijos už nustatytą Konvencijos pažeidimą. Nepavykus susitarti per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, Teismas pasiliko teisę pats nuspręsti dėl teisingo atlyginimo.

Tai buvo Delfi žinios, tikiuosi ne už ilgo pats Nekvedavičius opateiks mums platesnių apibendrinimų
http://www.delfi.lt/news/daily/law/teismo-sprendimo-nevykdziusiai-lietuvai-smugis-is-strasburo.d?id=63593894#ixzz2oturCVIc

Strasbūro žinios trumpai

Dėl tam tikrų aplinkybių šiuo metu neturiu laiko rašyti savo nuomonės, todėl įkeliu tik Delfi konstatacinę dalį apie lietuvių prasidedančias pergales Strasbūre. Nes Lietuva jau pasiekė neregėto nesiskaitymo nei su žmonėmis, nei su teisingumu ribą. Už kurios bedugnė

Dvi lietuvės Strasbūre laimėjo bylas prieš valstybę dėl žemės

BNS

2013 m. lapkričio 13 d. 14:25

© Reuters/Scanpix

Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nusprendė, kad vienu atveju paimdama žemę ir už ją neteisingai atlygindama, kitu – pakeisdama jau dvejus metus galiojusį teismo sprendimą dėl jos grąžinimo, Lietuva pažeidė dviejų moterų, kurios ieškodamos teisybės kreipėsi į Strasbūro teismą, teises.

EŽTT pripažino, kad Lietuva pažeidė 1942 metais gimusios Kotrynos Pyrantienės ir 1920 metais gimusios Elenos Varnienės teises nepaisydama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos nuosavybės apsaugos.

Iš K.Pyrantienės Lietuvos teismo sprendimu žemė buvo paimta atlyginant 1,466 tūkst. litus, nes už tokios vertės investicinį čekį moteris buvo ją įsigijusi 1996 metais, tačiau žemės rinkos vertė ją po dešimtmečio paimant siekė 112,5 tūkst. litų. Nors EŽTT pastebėjo, kad Konvencija negarantuoja teisės į visišką kompensavimą, pareiškėjai priteistą kompensaciją pripažino pernelyg maža.

Tuo metu E.Varnienei per Lietuvos teismus nepavyko atgauti jos motinai priklausiusios sklypo dalies, kuri buvo priskirta valstybinės reikšmės miškui, nes bylą atnaujinus praėjus dvejiems metams po jai palankaus galutinio teismo sprendimo šis buvo pakeistas.

 ŽTT sprendimu, E.Varnienei priteisti 8 tūkst. eurų (27,6 tūkst. litų) neturtinės žalos ir 580 eurų (2001 litą) išlaidų. Klausimą dėl kompensacijos, kurią Lietuva turėtų išmokėti K.Pyrantienei, EŽTT įpareigojo spręsti Vyriausybę ir pareiškėją. Nepavykus pasiekti susitarimo per šešis mėnesius nuo sprendimo įsigaliojimo dienos, Teismas turės galimybę pats išspręsti šį klausimą.

BNS

 

Romualdas Matelis: Nacionalinė žemės tarnyba pluša iš peties

Nieko jau per daug nenustebinsiu pranešimais apie Žemės ūkio ministerijos padalinio – Nacionalinės žemės tarnybos atmestinį [NŽT] požiūrį į eilinį Lietuvos žmogų, nes dažnas, susidūręs su jais gal ir kur kas turiningesnių istorijų papasakotų. Tačiau neabejotinai yra ir naivuolių, kurie mano, kad situacija su nuosavomis piliečių valdomis paprasčiausiai yra itin sudėtinga ne dėl valdininkų kaltės: jie tiesiog pluša nuo ryto iki vakaro ir niekaip negali tvarkos įvesti. Tad šiems žmonėms labiausiai ir skirtas šis mano trumpas rašinukas su iliustracijomis.

Šiandiena gavau NŽT raštą – neva atsakymą į savo šių metų rugsėjo 11 dienos pareiškimą, kuriame buvau pateikęs 5 klausimus susijusius su savo nuosavybės į žemę atstatymu Plungės mieste. Atsakymas vertas atskiros temos, tačiau ji gal bus kada nors vėliau. O dabar paprasčiausiai apie valdininkų, o konkrečiau – NŽT Žemės reformos skyriaus vyriausios specialistės Ingos PUZIENĖS darbą. Nesu jos niekada matęs, tačiau kartą pasišnekėti telefonu laimė buvo nusišypsojusi. Tada norėjau kuo skubiau sužinoti NŽT nuomonę apie man privaloma tvarka gresiantį išmokėjimą išmaldinių pinigėlių už beveik 23 metus vilkintą nuosavybės atstatymą, todėl susiradęs telefoną, paskambinau. Deja, specialistė nežinojo ką sakyti, todėl pasiūlė man paskambinti sekančią dieną… Paskambinau, tačiau niekas nekėlė ragelio. Dvigubas telefono signalas leido spėti, kad ši tarnyba apginkluota skambinančiojo numerio nustatymo aparatūra, o šiuos įtarimus dar labiau sustiprino tai, kad analogiškas signalas buvo ir dar eilę dienų vėliau ir niekas šiame kabinete nei nebandė atsiliepti į mano skambutį. Beliko laukti raštiško atsakymo, nes susipratau, kad aukšti Vilniaus valdininkai gi tikrai gali neturėti laiko kalbėtis su tais, kurie per >22 metus nesusiprato, kad teisingumo eilinių žmonių atžvilgiu nebuvo ir nebus.

Ir štai šiandiena atsakymas atkeliavo. Jau nebestebina, kad NŽT specialistai yra taupūs, todėl ignoruoja Viešojo administravimo įstatymus ir atsakymus siunčia neregistruotais laiškais. Juokitės nesijuokę, bet va, mano atveju Nacionalinė žemės tarnyba, siųsdama savo raštelį paprastu, neregistruotu laišku, sutaupė Lietuvos žemės ūkio ministerijai apie du litus. Bet pravėrus voką, taupumas pranoko visas fantazijas. Voke ilsėjosi net du atsakymai: vienas man, vienas ne man. Gal ir racionalu būtų? Gi tikriausiai adresatas, kuriam atkeliavo šis laiškas turės padorumo svetimąjį kaip nors perduoti savo galimai likimo sesei, o ministerija sutaupys jau net ne du, o visus šešis litus [dviejų registruotų laiškų kaina būtų ~7 Lt., o siunčiant juos viename voke paprastu paštu, biudžetui tai turėjo atsieiti tik 1,20 Lt.]. Tačiau bėda tame, kad antroji gavėja yra iš Vilniaus, todėl kad ir koks susipratęs bebūčiau, į Vilnių vežti šio laiškelio tikrai nepasiryžau.

Abu laiškai ruošti tos pačios vyriausios specialistės [kaip visgi skamba iškilmingai ir pagarbiai ar ne?] ir abu pasirašyti atliekančio Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus funkcijas Algio BAGDONO. Tad šmėstelėjo mintis, kad gal gi ne I.Puzienė tokia išmintinga, gal gi patronas padiktavo tokią genialią mintį, bet ją tuoj pat nuvijau: kažin ar tokiais nebrangiais metodais galima skintis kelią į nuolatinius direktorius…

Gal nei mano rašinukų atskiros temos nebūtų verta ši situacija, jei ne kur kas „gilesni vandenys“.  Vilnietei, kaip, beje, ir man adresuotame raštelyje, paskutinė pastraipa baigiama šabloniniu COPY – PASTE sakiniu: „<…> jeigu Jūs nesutinkate su <…> atsakymu, turite teisę jį skųsti <…> įstatymo nustatyta tvarka“. O tas įstatymas negailestingas, piliečiams suteikia vos 30 dienų [o gal ir mažiau, nepamenu], pavėlavimas gali kainuoti brangiai. Jaučiuosi labai laimingas, kad gavau laiku šį raštelį. Tačiau o kaip bus su antrojo laiško savininke? Be abejo, jokios abejonės, kad Inga Puzienė turės jį perrašyti nauja data ir išsiųsti pakartotinai. Tačiau žinau, kad to daryti labai jau nenorės, todėl mano šis rašinukas gali tapti gelbėjimosi ratu vilnietei. Įrodančiu, kad NŽT aplaidžiai atlieka savo pareigas. Sumaišyti vokus atsakingam valdininkui būtų niekaip nepateisinama aplinkybė, o nesusiskaičiuoti, kad vietoje dviejų vokų siunčia vieną, manau, teisinėje valstybėje turėtų kainuoti postą. Bet aišku taip turėtų būti kur nors kitur, bet ne Lietuvoje.

p.s. Prierašas Ingai Puzienei:

Gerbiama vyriausioji specialiste. Pusvalandį palūkuriavęs nusprendžiau, kad visai ne gėda būti tokiam pat taupiam kaip ir jūsų institucija, todėl ir aš nemėtysiu pinigų laiškų persiuntimui. Aukščiau esančią informaciją, jums adresuosiu tiesiog elektroniniu paštu. Su nuoroda į savo rašinukų svetainę. Kadangi šiaip jau šioje istorijoje „esu ne prie ko“, Jūs man visai neprivalote pasiaiškinti apie šią situaciją. Tačiau jei panorėsite – mielai prašom, mano rašinukuose veikia komentarų pateikimo galimybė. Ir jei taip nuspręsite, neabejotinai pradžiuginsite mano ne itin gausių rašinukų platų skaitytojų ratą…

p.p.s. “Paklydusio“ rašto kopija

 

Stebintys žmogaus teises Lietuvoje, pastebėjo…

Nors blaiviai žvelgiant į žemiau esantį Lietuvos žmogaus teisių asociacijos ir Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos Kreipimąsi į Lietuvos Respublikos vadovaujančius asmenis, sunku patikėti, kad toks tekstas galėtų kada nors būti reikalingas demokratinėje valstybėje, jame nurodytos būsimo įstatymo spragos yra akivaizdžios… Belieka įdėmiai stebėti kaip visas šis procesas pakryps ateityje…

Lietuvos Respublikos Prezidentei Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Lietuvos Respublikos Seimo Audito komitetui Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui Lietuvos Respublikos Seimo nariams   NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ KREIPIMASIS 2013 m. birželio 25 d. Vilnius Dėl nevyriausybinių organizacijų įstatymo projekto Lietuvos Respublikos Prezidento 2013 m. balandžio 23 d. dekretu Nr. 1K-1440 Lietuvos Respublikos Seimui yra  pateiktas  svarstyti  Lietuvos  Respublikos  nevyriausybinių organizacijų įstatymo projektas XIIP-493. Minėtame Prezidento dekrete nurodoma, kad Nevyriausybinių organizacijų (NVO) įstatymo projektą rengti, be kitų priežasčių, paskatino poreikis apibrėžti NVO sąvoką, nes pastaruoju  metu  viešąsias paslaugas visuomenei teikiančiomis organizacijomis –  NVO – yra įvardijami ir profesiniai susivienijimai, kurių pagrindinis tikslas – tenkinti tam tikrų žmonių grupių interesus. Šių žmonių grupių  organizacijos neretai dalyvauja priimant Lietuvos visuomenei svarbius sprendimus (pvz., teritorijų planavimas), o visuomenės interesams realiai atstovaujančios NVO minėtų sprendimų įtakoti negali. Lietuvos žmogaus teisių asociacija ir  Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija palaiko LR Prezidentės iniciatyvą kuo greičiau priimti Lietuvos Respublikos nevyriausybinių organizacijų įstatymą, tačiau pažymi: Įstatymo Projektas iš esmės prieštarauja 2007 m. spalio 10 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoms ( CM/Rec (2007) 14) dėl nevyriausybinių organizacijų teisinio statuso Europoje. Pats Projekto 4 str. pavadinimas ydingai deklaruoja NVO politikos valstybinį valdymą- jame teigiama, kad NVO politikos prioritetus nustato LR Vyriausybė, kad už NVO politikos formavimą  yra atsakinga LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Tuo tarpu  minėtose rekomendacijose (28 str.) pabrėžiama,  kad valstybinės valdžios organai neturi vadovauti NVO. Ten pat nurodoma, kad  NVO nepriklausomumas siejamas ne tik su teise įstiegti šią organizaciją ir pasirinkti jos tikslus, bet ir teise ją valdyti bei laisve nustatyti NVO  veiklos kryptis. NVO turi turėti galimybę laisvai dirbti ir  siekti savo tikslų,- teigiama  rekomendacijose (II d., 11 str.). Atmestina Projekto  4 str. 2 dalies formuluotė, nustatanti,  kad „už nevyriausybinių organizacijų politikos kontroliavimą yra atsakinga Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija“. Priešingai, minėtose rekomendacijose pabrėžiama, kad valdžios institucijos turi vengti mėginti paversti NVO kontroliuojamomis įstaigomis (28 str.). Projekto 5 str.  nuostatos, deklaruojančios, kad NVO politikos formavimas ir įgyvendinimas yra  pavedamas valstybės įstaigai – LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, taip pat prieštarauja Rekomendacijoms. Minėtai ministerijai pavesta teikti siūlymus dėl finansinės paramos visoms NVO. Tačiau  ministerija, atstovaudama valstybei, gali selektyviai vertinti NVO, priskirdama remtinomis tas, kurios atitinka tam tikrus lojalumo valstybei kriterijus. Kita vertus LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija negali objektyviai vertinti visų NVO, nes daugelio jų veiklos kryptys  (kultūra,  žmogaus teisės, aplinkosauga ir kt.) nepatenka į į šios ministerijos veiklos kompetenciją,  todėl minėta ministerija paprasčiausiai nepajėgs objektyviai  nustatyti, kiek ir kurios NVO veikla atitinka Vyriausybės formuojamą šių organizacijų  politiką.  Dėl šios priežasties finansinė parama NVO turėtų būti skiriama dalyvaujant kelių NVO sritis kuruojančių ministerijų ir kitų valstybės institucijų atstovams, įtraukiant į šį procesą ir pačias NVO. Visiškai prieštarauja vienas kitam šio įstatymo projekto 2 str.1 dalies teiginiai 2 str.4 dalies teiginiams.  1 dalyje nurodoma, kad Nevyriausybinė organizacija – tai nuo valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų nepriklausomas savanoriškumo pagrindais visuomenės ar jos grupės naudai veikiantis viešasis juridinis asmuo. O  4 dalyje jau teigiama, kad Nevyriausybinių organizacijų tarybą jau sudaro lygiateisės partnerystės pagrindu iš valstybės institucijų, įstaigų ir nevyriausybinių organizacijų deleguotų atstovų. Tampa neaišku, kokiu pagrindu NVO junginys, vienydamasis į  Nevyriausybinių organizacijų tarybą,  tampa valstybės institucijų ir NVO konglomeratu. Visiškai pagrįsta yra LR Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastaba dėl „nacionalinės skėtinės organizacijos“ apibrėžimo (projekto 2 str. 6 dalis). „Žodis skėtis ne tik  reiškia išskleidžiamą prietaisą nuo lietaus ar saulės dengtis.“ Minėtas žodis asocijuojasi ir su ketinimu apsisaugoti nuo kažko (gal nuo visuomenės), atsiriboti, užsidengti ar pan. Todėl geriau tiktų žodžiai „Jungtinė nevyriausybinė organizacija“  ar kitoks jungiantis žodžių darinys. Kelia abejones ketinimai NVO vadinti bet kurį viešąjį  juridinį asmenį (VšĮ), veikiantį visuomenės grupės naudai, nes pagal LR Viešųjų įstaigų įstatymą (4 str.1 dalis) Viešosios įstaigos steigėjais gali būti valstybė, savivaldybės ir kiti iš įstaigos veiklos nesiekiantys sau naudos asmenys, sudarę viešosios įstaigos steigimo sutartį,  o pagal šio įstatymo 4 str.4 dalį VšĮ steigėjas gali būti ir vienas asmuo, vietoj steigimo sutarties surašęs ir pasirašęs steigimo aktą.  Nepaisant to, kad projekto 2 str. 1 dalyje reglamentuojama, jog valstybė ar savivaldybė, juridiniai asmenys, kuriuose valstybė ar savivaldybė turi daugiau kaip 1/3 balsų visuotiniame dalyvių susirinkime, negali turėti daugiau kaip 1/3 balsų nevyriausybinės organizacijos visuotiniame dalyvių susirinkime, visiškai akivaizdu, kad šiuo projektu siekiama valstybės ir savivaldybės institucijoms suteikti  išimtinę teisę atstovauti visuomenės interesams. Kita vertus VšĮ įsteigti gali ir vienas fizinis asmuo. Tokiu būdu keli fiziniai asmenys, įsteigę Nevyriausybines organizacijas (VšĮ)  visuomenės vardu įgytų teisę skelbti pareiškimus, priimti visuomenei svarbius sprendimus, nes įstatymo projekte nurodoma, kad  NVO (įskaitant ir  vieno asmens įsteigtą viešąją įstaigą) gali atstovauti Lietuvos visuomenei steigiant NVO skėtines organizacijas. Pastarosios savo ruožtu deleguotų 10 atstovų į Lietuvos Nevyriausybinių organizacijų tarybą. Todėl yra tikimybė, kad grupė suinteresuotų asmenų (pvz., 20 asmenų) asmenų, įsteigusi 10 VšĮ įgytų teisę siūlyti 10 kandidatų į Lietuvos NVO tarybą. Tačiau taip būtų iškreipta demokratijos esmė – nedidelei grupei ir net tarpusavyje susijusių asmenų būtų suteikta teisė Lietuvos visuomenės vardu daryti pareiškimus, įtakoti priimant svarbiausius Lietuvos valstybei sprendimus, o tai prieštarauja sąžiningumo ir protingumo kriterijams. Be to, NVO negali atsiriboti nuo veiklos, kuri įtakoja politinę valdžią, nes tai prieštarauja LR Konstitucijos 4 str. nuostatai, kurioje nurodoma, kad „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.“  Veikdama per NVO, visuomenė savo veiksmais turi teisę įtakoti politinius procesus, kurie, pagal siūlomą įstatymo projektą, gali būti traktuojami kaip siekimas politinės valdžios. Tokia įstatymo nuostata neabejotinai sudarytų prielaidas piktnaudžiavimui. 6.      Nepakankamai reglamentuojamos  Nacionalinės skėtinės organizacijos įsteigimo sąlygos. Pagal siūlomą įstatymo projektą,  šią organizaciją gali įsteigti bet kurios vienoje ar keliose atskirose viešosios politikos srityse veikiančios organizacijos, siekiančios bendrų tikslų. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad projekte numatoma, jog būtent Nacionalinės skėtinės organizacijos  turi teisę deleguoti į Nevyriausybinių organizacijų tarybą 10 atstovų (ne daugiau kaip aštuonis nevyriausybines organizacijas vienijančių asociacijų atstovus ir ne mažiau kaip du kitų nevyriausybinių organizacijų atstovus), labai svarbu, kad minimas skėtines organizacijas sudarytų ne „vienadienės“ NVO, kurių tikslas atstovauti tam tikros žmonių grupės interesams.  Todėl teisė steigti Nacionalinę skėtinę organizaciją turi būti suteikta tik toms NVO, kurios yra registruotos ir savo veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdo ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus. NVO steigti gali tik nuo valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų nepriklausomi, iš fizinių asmenų arba jų grupių, sudaryti savanoriškumo pagrindais visuomenės ar jos grupės naudai veikiantys viešieji juridiniai asmenys, kurių pagrindinis tikslas – ginti viešąjį interesą sveikatos, socialinės gerovės, žmogaus teisių ir laisvių, darnaus vystymosi, aplinkos, gamtos apsaugos ir kultūros paveldo bei kitose srityse. Atmestina  Projekto 7 str. 3 dalies nuostata, reglamentuojanti, kad Nevyriausybinių organizacijų tarybos darbas organizuojamas vadovaujantis tarybos nuostatais, kuriuos tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nes tai reiškia, kad  valstybės kontroliuojamos NVO nebus savarankiškos organizacijos, jos  negalės užtikrinti konstitucinės pažiūrų ir asmens saviraiškos laisvės ir iš esmės jos neatstovaus visuomenei.  Galiausiai minėtoms rekomendacijoms prieštarauja ir šio įstatymo projekto rengimo tvarka – Rekomendacijų VIII skyriaus 76-77 straipsniuose  nurodoma, kad visų lygių vyriausybinės institucijos dialoguose ir konsultacijose turi  nediskriminuoti  NVO, įtraukti jas į darbą rengiant įstatymus, reglamentuojančius  NVO statusą, finansavimą ir veiklos sferas. Tačiau rengiant šį įstatymo projektą to nebuvo daroma (išskyrus kelias pakviestas organizacijos). Atsižvelgdamos į tai, kas išdėstyta, Lietuvos žmogaus teisių asociacija ir  Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija mano, kad: Lietuvos  Respublikos  nevyriausybinių organizacijų įstatymo projektas XIIP-493, toks, koks jis yra pateiktas LR Seimui, negali būti svarstomas, nes jis  yra keistinas iš esmės;  Rengiant alternatyvų šio įstatymo projektą būtina įtraukti į jo rengimą jau veikiančias nevyriausybines organizacijas, ypač tas, kurios realiai ir ne vienerius metus savo veikla įrodė atstovaujančios Lietuvos visuomenei ir ginančios viešąjį interesą. Lietuvos žmogaus teisių asociacija Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija Kreipimosi autentiškumas patvirtintas Lietuvos žmogaus teisių asociacijos komitete LŽTA pirmininkas  V.Budnikas

 

Blyninė. Laisvės al.56. Welcome gerbiami mulkiai

Smulkių „gudručių“ apgavikų šiandiena prisižiūrime ant kiekvieno kampo. Jie jau mažai stebina mus. Tačiau kai tokie veikia kaip juridiniai asmenys ir įsikuria miestų centruose, jausmas vis tiek nemalonus ir su juo susitaikyti sekasi ne kiekvienam…

Vakar, susitvarkę savo reikaliukus Kauno miesto centre, nutarėme kur nors gurkštelėti puodelį kavos ir važiuoti namo. Mano dažnu įpročiu jau tapo vežiotis su savimi fotoaparatą, nes gi tai čia, tai ten aptinki vis kokį nors netikėtumą, o juo miela pasidalinti ir su internautais. Ir šį kartą toks pomėgis labai pravertė…

Einame pro „Vero cafe“, bet į tą pusę nei nežiūrime, nes ten kava visada itin brangi ir joje kavą, mano giliu įsitikinimu, geria tik tie, kurie manosi, kad brangiai sumokėję, gavo kažką tokio, na, gal nepakartojamo. „Hesburger“ jau visai kas kita, čia balta kava suprantamos kainos, visada miela užeiti, tačiau eilė kaip reta, didelė, tad žengiame toliau. Prieiname senąją Kauno „Blyninę“. Nors jau žinome, kad čia praktiškai teišlikęs tik pavadinimas, o viduje siūloma kitokie, „modernūs“, užsieniečių liaupsinami patiekalai, kava yra kava, ji panaši bet kur. Jau praeityje sovietmetis, kai tekdavo tenkintis guašu ar tabaku „paskaninta“ kava. Dabar labiau tiktų posakis, kad „Kava ir Afrikoje kava“.

Prie durų, kaip ir daugelyje Lietuvos save gerbiančių maitinimo įstaigų, iškabintas bent jau dalinis MENIU su kainomis. Baltos kavos be pavadinimo rasti jau retai kur pavyksta, nes šiandiena pabalinta kava jau įvardinama kaip „Latte“ arba „Capucino“, nesvarbu, kad pienas ne iš Sicilijos, o melžtas iš lietuviškos žalmargės. Pirmuoju atveju užpilamas pienas būna suplaktas kokteilinėje, antruoju – įbarstoma kokių nors prieskonių… Na ką padarysi, kad daugelio net ir skrandžiai pasidavė vakarietiškoms madoms… Mes gi, šiuo atveju, ŽVELGĖME Į KAINAS.

Valio, kaina nors ir ne 2,50 lt. kaip visuose „Hesburgeriuose“, ne pati ir baisiausia – lauko reklamoje ji 4,0 lt. [žr. Nuotrauką], todėl užeiname ir atsistojame į nedidelę eilutę. Tačiau netrukus žvilgsnis užklysta už viduje esančio Menių, kur matome, kad kava kainuoja kur kas brangiau – 5,50 lt. „Kaip tai suprasti?“  – klausiame barmenės ir kasininkės, bet jos apsimeta, kad apie tai pirmą kartą girdi, o nežinojimui „patvirtinti“, viena jų išeina į gatvę, pasižiūri ir sugrįžusi sako, kad ji nustebinta, nei nenutuokia kas ten 4 litus parašė. Late kava pas juos kainuoja 5,50 lt. ir taškas. Nesvarbu, kad ten kainos ilaminuotos, o čia tik kreidele surašytos.

Tiek to, apsisukame ir išeiname. Aišku, apima toks nemielas, tarsi nepilnavertiškumo jausmas, jautiesi tarsi kaltas, kad kreipi dėmesį į kainas, ko, save gerbiančiam džigitui, tarsi nederėtų daryti. Bet ar iš tikro turime gėdintis tokių situacijų?

Nuo kada gi tas, kuris tave linkęs apmulkinti, visuomenėje įgavo teisuolio rolę, o apkvailinimams nepasidavusieji turime jaustis kaltais? Apgraibomis prisimenu, kad tarsi egzistuoja įstatymas, kuris numato bausmes už apgaulingą reklamą. Bet argi jis veikia? Man rodos, kad ne…, valstybė gi nesikiša į tarsi privačius santykius. Tik man atrodo, kad tie, kurie kartą apgauti vėl ir vėl eina į tą pačią vietą, yra paprasčiausi mulkiai. O kaip manote Jūs?

Todėl baigsiu šį rašinį retoriškai filosofiniais pamąstymais. Su, jumoro pabarstukais… Tiek to ta vakarykštė kava, apsiėjau be jos. Sutaupiau vienuolika litų už du planuotus puodelius, kuriuos galėsiu išleisti kurią nors popietę atostogaudamas Kanaruose. Lietuvai nulis tokie pinigai. Bet kodėl tada kartais kai kurie valstybės tarnautojai siunta ant tų, kurie važiuoja dešrų pirkti į Lenkiją? Ir sako „va koks nepatriotas, pinigus iš Lietuvos išveža…“ Gi nieko patys nedaro, kad tie pinigai liktų čia.

++ ++ ++ ++ ++ ++ ++ ++ ++ ++ ++ ++ ++ ++ ++ ++ ++ ++ ++

2015-11-21 PRIERAŠAS: Šis straipsnelis rašytas prieš 2,5 metų. Šiandiena šioje patalpoje dirba jau visai kitas kolektyvas, kita bendrovė. Regis ir pavadinimas kiek kitoks, regis dabar vadinasi “Blynčius“. Todėl autorius atkreipia skaitytojų dėmesį, kad aukščiau esantis straipsniukas niekaip nesusijęs su dabartiniais šios blyninės atstovais. Viliuosi, kad čia dirba puikūs žmonės, o tuo įsitikinti pasistengsiu artimiausiu metu.

Genovaitės ir Ričardo Jonaičių istorijos Lietuvos žemgrobystės schemose

Nacionalinės žemėtvarkos grimasos

Parašė Giedrius GRABAUSKAS-Karoblis    Sekmadienis, 07 Balandis 2013 18:49

===========================================================

Viena iš dažnai svarstomų ir skandalingų Lietuvos viešojo gyvenimo sričių – tai žemės reforma bei su ją susiję procesai. Nuo 1990 metų besitęsianti reforma labai prieštaringa, daug piliečių skundžiasi, kad negali atgauti žemės arba ją atgauna kitoje vietoje ir kur kas prastesnę. Žemėtvarkininkų gretose darbuojasi nemažai korumpuotų veikėjų, kurie vykdo sukčiavimus ir klastojimus. Per 23 metus žemės reforma taip ir nebaigta, reformos eigoje klestinti betvarkė ir korupciją kelia daugelio žmonių pasipiktinimą. Situacija, į kurią pateko žemės valdas Molėtų rajone turintys ir dažnai ten gyvenantys kauniečiai Jonaičiai, yra klasikinis prieštaringos žemės reformos pavyzdys.

Genovaitė JONAITIENĖ ir Ričardas JONAITIS jau daug metų mina teismų ir įvairių valdžios institucijų slenksčius, nes kovoja už savo šeimos žemę. Šios istorijos ištakos siekia dar 1989 metus. Genovaitė Jonaitienė 1989 metais Molėtų rajone, Antakščių kaime nusipirko gyvenamąjį namą. 1991 metais G.Jonaitienei prie namų paskirta ir 2 hektarų žemės valda asmeniniam ūkiui. 1996 metais Alantos žemėtvarkininkas V.Kazlas minėtą žemę paženklino, o G.Jonaitienė ją išsipirko. Žemės sklypas buvo paženklintas 1996 metų lapkričio 25 dieną.

2002 metų lapkričio mėnesį G.Jonaitienė kreipėsi į Alantos seniūniją ir sužinojo, kad dalis jai atmatuoto žemės sklypo paimta ir paskirta kitam naudotojui. Paaiškėjo, kad dalis sklypo buvo skirta vienam vilniečiui, kuris žemę atsikėlė iš kito rajono. Prasidėjo daugelį metų trunkantis procesas-Jonaičių kova dėl žemės. Jiems pavyko apginti savo teises, buvo priimtas sprendimas-kad žemėtvarkos pareigūnai turi atmatuoti žemės sklypą toje pačioje vietoje, bet būtent žemėtvarkininkai piktybiškai nevykdo sprendimo, o antstoliai veikia labai lėtai ir aplaidžiai. Šią istoriją nagrinėjo Seimo kontrolierius K.Virbickas bei kiti valstybės pareigūnai. Seimo kontrolierius K. Virbickas išsamiai susipažino su situacija ir pateikė savo išvadą-kad žėmėtvarkininkai pažeidė įstatymus. Seimo kontrolieriai, STT ir kai kurios kitos valstybės institucijos išsamiai išnagrinėjo šią istoriją ir palaikė Jonaičių poziciją. Vyko daug įvairių teismų posėdžių, ir prieš penkerius metus Vyriausiasis administracinis teismas priėmė galutinį neskundžiamą sprendimą- kad Jonaičiams turi būti grąžintas žemės sklypas toje pačioje vietoje, bet viską blokuoja žemėtvarkos pareigūnai.

Klastos anatomija

2006 metais Kauno Apygardos administracinis teismas nagrinėjo bylą dėl neteisėtai paimto sklypo ir įpareigojo atsakingus pareigūnus per 3 mėnesius grąžinti neteisėtai paimtą sklypą G.Jonaitienei – grąžinti toje pačioje vietoje. Molėtų žemėtvarkos skyrius pateikė apeliacinį skundą aukštesnei teismo instancijai. Byla buvo nagrinėjama Vyriausiame administraciniame teisme, ir šis teismas 2008 metų balandžio 24 dieną paskelbė galutinę neskundžiamą nutartį-paliko galioti žemesnės instancijos teismo sprendimą-nurodydamas, kad kad žemėtvarkos pareigūnai privalo turi per 3 mėnesius suformuoti sklypą G.Jonaitienei toje pačioje vietoje. Bet žemėtvarkos pareigūnų darbas tiesiog skandalingas, jau eilę metų nevykdomas konkretus sprendimas.

R. Jonaitis teigia: ,,Žemėtvarkos pareigūnai – V.Bekešienė, Z.Černiauskienė, V.Viliūnaitė, K.Stašelytė, A.Pobedinskas tiesiog piktybiškasi nevykdo teismo sprendimo. Jie tiesiog keršija už tai, kad mes kovojome už savo teises ir laimėjome teismus. Žemėtvarkininkai naudoja klastingą taktiką, jie nenori pripažinti savo pralaimėjimo, ir įvairiais būdais nori primesti savo valią – kad mes gautume žemę pelkynuose, o gerą žemę skirsto kitiems – sau artimiems asmenims. Nors tas sklypas buvo paskirtas sklypas priklausė mums, buvo iš mūsų paimtas ir neteisėtai užvaldytas sklypas yra 20 metrų nuo ežero, ir tikrai negalime sutikti su tuo-kad gautume žemę kokiuose pelkynuose. 2008 metų balandžio mėnesį po teisminių procesų buvo atstatytas teisingumas-priimta galutinė nutartis, kad žemė mums turi būti grąžintas toje pačioje vietoje. O tai, kad jau penkerius metus ši teismo nutartis neįvykdyta –tai tiesiog skandalinga. Akivaizdus ir mažai efektyvus antstolių darbas. Antstolė ėmėsi tam tikrų žygių, tačiau jos pastangos buvo mažai veiksmingos.

Štai Molėtų rajono apylinkės teismas jau ne kartą antstolės prašymu svarstė žemėtvarkininkų veiksmus. Buvo priteistos baudos – teismas skyrė 300 ir 400 litų dydžio baudas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriui, nes šis skyrius tinkamai nevykdė teismų sprendimų. Tačiau šias baudas sumoka ne žemėtvarkininkai, šios baudos mokamos iš valstybės. Ir atsakomybės nėra jokios. Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje aiškiai pasakyta-kad per tris mėnesius G.Jonaitienei turi būti suformuotas žemės sklypas, ir atmatuota taip, kaip buvo atmatuota matininko V.Kazlo, toje pačioje vietoje. Bet žemėtvarkininkų elgesys tiesiog ciniškas, jie nevykdo teismų sprendimo.

O antstolė G.Jonaitienei telefonu aiškiai pasakė, kad nieko padaryti negali, nors kaip visi matėme per Garliavos įvykius, anstolio galimybės yra didelės. Jei konkrečiau-tai antstolė neišnaudoja tokios priemonės-ji galėjo kreiptis į teismą, ir pareikalauti, kad Molėtų rajono žemėtvarkos skyrius būtų baudžiamas 1000 litų bauda už kiekvieną pavėluotą dieną. Manau, tada reikalai būtų pajudėję. Visa ta situacija primena spektaklį – antstolė vaizduoja, kad dirba, o faktiškai visai vengia vykdyti savo pareigas. Dėl antstolės neveiklumo yra kreiptasi į Antstolių rūmus, nes puikiai žinome, kad antstoliai gali įvykdyti teismų sprendimus, kai reikia, pasitelkus ir policijos pajėgas. Dėl antstolės aplaidžios veiklos kreiptasi ir į Teisingumo ministrą“.

Vyriausiasis administracinis teismas šioje skandalingoje istorijoje suvaidino teigiamą vaidmenį-jo sprendimai atstatė teisingumą. Tačiau valdžios veikėjų aplaidi veikla tiesiog stebina-Jonaičiai iki šiol negali atgauti žemės. Žemės gražinimo procesas vis toliau vilkinamas. Ir tokių istorijų Lietuvoje labai daug.

Žemgrobių klestėjimo metas

Žemgrobiai mūsų krašte veikia ciniškai ir brutaliai. Per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje atskleista daug atvejų, kai žemgrobiai siekia užvaldyti(ir dažnai užvaldo) vertingus žemės sklypus. Pastaruoju metu-nuo 2012 metų vasaros Garbaravičių klano kontroliuojama bendrovė siekia pusvelčiui užvaldyti visai arti Kauno, Noreikiškių kaime esantį vertingą žemės sklypą ir dalį pastato, kuris priklauso Vaitonių šeimai. Šia skandalinga istorija susidomėjo įvairios visuomeninės organizacijos, žurnalistai ir žmogaus teisių gynėjai. O 2012 sausio mėnesį Vilniuje suimti teisėsaugai gerai žinomi R.Tripuckis, R.Nevera ir dar keli jų bendrininkai. Jie įvairiais būdais, naudodami klastą, smurtą ir grasinimus, vertė senukus pusvelčiui perduoti jiems vertingus žemės sklypus. 2011 metų pabaigoje, kai buvo pradėti atskleisti Radviliškio rajone ilgai klestėjusio Čepanonio klano nusikaltimai, paaiškėjo, kad šis klanas užsiėmė ne tik ES paramos lėšų grobstymu, valstybės biudžeto lėšų grobstymu, sukčiavimais ir reketu, bet ir įvairiais būdais užvaldydavo vertingus žemės sklypus.

Bet kodėl Lietuvoje klesti tokios nuožmios grupuotės? Žemgrobiai turi įtakingus rėmėjus – taip vadinamą ,,stogą”. Čepanonis ir jo parankiniai buvo tiesiogiai susiję su Kubiliaus klanu. Kai kurie įtakingi žemgrobiai veikė padedami  2006-2009 metais Klaipėdos apskrities viršininko administracijoje dirbusio, o nuo 2009 metų vasaros jau tapusio Aplinkos ministerijos pareigūnu kriminalinio autoriteto A.V.(Raudonikio). Aplinkos ministerija 2009-2012 metais išvis buvo tikras rojus visokiems abejotinos reputacijos veikėjams, jie čia įsidarbino pasinaudodami giminystės ar bičiulystės ryšiais. Žemgrobius remia ir dar viena valdžios veikėja- kaunietė V.Ž. –ši įtakinga Žemės ūkio ministerijos pareigūnė praeityje buvo  aukšto rango Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotoja, o nuo 2002 metų perėjo dirbti į Kauno savivaldybę-čia ji užėmė vieno svarbiausių savivaldybės departamentų vadovės pareigas. Čia V.Ž. dirbo devynerius metus ir nuo 2011 metų rudens iškeliavo darbuotis į Žemės ūkio ministeriją. V.Ž. pasižymėjo ir kaip EBSW klano rėmėja-dirbdama aukšto rango mokesčių inspekcijos pareigūne, ji daug kartų priėmė EBSW klano vadeivoms palankius sprendimus.

Klestinčią betvarkę lemia monopolinio kapitalizmo sistema

Žvelgiant plačiau ir aiškinantis kertines priežastis, kodėl Lietuvoje vyksta tokia skandalinga žemės ūkio reforma, aiškėja, kad tai susiję su sisteminiais dalykais. Lietuvoje įsigalėjusi monopolinio kapitalizmo sistema ir skatina neteisingumą, betvarkę bei korupciją. Monopolinis kapitalizmas užtikrina išskirtines teises siauroms privilegijuotų veikėjų grupėms, o daugumai piliečių primeta priespaudos grandines. Klesti kubiliai, kėvišai, keserauskai, gusiatinai, čepanoniai, žuromskaitės bei kiti oligarchai ir korumpuoti valdžios veikėjai. Tuo tarpu eilinių piliečių teisės dažnai paminamos, jie skurdinami, jų interesai dažnai pažeidžiami.

Ričardas Jonaitis teigia: ,,Mūsų istorija – kova už savo žemę yra chrestomatinis pavyzdys, kuris rodo, kiek daug Lietuvoje betvarkės ir biurokratizmo. Matininkas V.Kazlas žemę atmatavo dar 1996 metais. Vėliau – nuo 2002 metų prasidėjo skandalingi procesai – tiesiog ciniški žemėtvarkininkų ,,žygiai“ ir žemė iš mūsų buvo neteisėtai paimta bei perduota kitam asmeniui. Bet 2006 metais Kauno Apygardos administracinis teismas savo nutartyje nurodė-įpareigoti Utenos apskrities viršininką per 3 mėnesius nuo grąžinti neteisėtai užimtą žemę toje pačioje vietoje. Žemėtvarkininkai sprendimą apskundė, tačiau 2008 metų balandžio mėnesį Vyriausiasis administracinis teismas skundą atmetė ir paliko galioti šį sprendimą-kad per 3 mėnesius turi būti atmatuota žemė toje pačioje vietoje. Bet tai iki šiol neįvykdyta ir mano nuomone, tai jau nusikaltimas. Negalime sutikti su tokiu neteisingumu. Mums padaryta didelė moralinė ir materialinė žala. Kreipėmės ir į prokuratūrą – lai tiria, kokios priežastys trukdo vykdyti teismo nutartį? Kol kas prokurorai dar nevykdo ikiteisminio tyrimo. Iškyla klausimas – kas atlygins didžiulę žalą? Ir kaip bus atstatytas teisingumas? Nejaugi tam, kad atgautume žemę, reikės siusti kariuomenę ar policijos būrius?“

Situacija, kuri klostosi Lietuvoje, yra skandalinga-tie žmonės, kuriems negražinta žemė, negali naudotis savo turtu, ir dėl to patiria didelius nuostolius. Kas už tai atsakys? Gal vyriausybė pagaliau užbaigs visas žemės reformas? Juk kai kurie atgavo savo turtą dar nepriklausomybės pradžioje(dalis iš jų paėmė ne savo, o svetimą turtą). O daug žmonių, kurie neturi gerų dėdžių ir didelių pinigų, turi laukti 25 metus, o gal ir daugiau, kol jiems bus sugražintas jų turtas. Žmonės patiria nuostolius. Ir kas juos atlygins?”.

Ar artimu laiku Lietuvoje sulauksime teisingumo atstatymo žemės tvarkymo srityje ir kitose viešojo gyvenimo sferose? Tai atviras klausimas, į kurį kol kas nėra aiškaus atsakymo. Lietuvoje labai reikalingos tikros sisteminės permainos, kosmetinės reformos čia nepadės. Filosofas ir rašytojas D.Krišnamurtis dar 1980 metais rašė-,,Tol, kol vyks tik išorinės reformos, mažai liečiančios vertybių sferą, tol tęsis nuosmukis. Kol problemos bus sprendžiamos, tik bandant pažaboti pasėkmes, neliečiant esminių priežasčių, tol tęsis maištai, tol vienos reformos keis kitas, ir tęsis kivirčai bei priespauda“. Padėtis su žemės reforma-tai Lietuvoje užsitęsusios stagnacijos pasėkmė. Būtent stagnacija, kurią sukėlė nuožmios monopolinio kapitalizmo sistemos įsigalėjimas, yra esminė Lietuvos žemės tvarkymo srityje klestinčios betvarkės ir korupcijos priežastis. Juk Suomijoje, Slovėnijoje, Estijoje, Čekijoje, Urugvajuje, Kosta Rikoje ir dar daugelyje šalių, kuriose seniau buvo didelė korupcija, šiuo metu padėtis jau pasikeitė iš esmės. Ir Lietuva gali pasukti pažangių permainų keliu, tik reikia atsisakyti monopolinio kapitalizmo sistemos, pažaboti korupciją ir dominuojančią bulvarinę ,,akropolių kultūrą“.

Šaunioji Konservatorių ir jų satelitų sąjunga [koalicija] kovojo prieš Lietuvą?

Mes, dauguma rinkėjų, jau seniai supratome, kad anų laikų terminais sakant – šaunioji ir nenugalimoji TS-LKD partija, kartu su savo satelitais, vadinamais koalicijos partneriais, teturi vienintelę, tautą suvirpinti kartais galinčią melodiją – kalbėti apie rusų grėsmę. Ir to pasekoje jie vis dar surenka tam tikrą dalį balsų. Bet…, tuoj jiems nulipus nuo scenos, kur jie savo iliuzijomis kaustė dalį savo rinkėjų, ima aiškėti, kad tikrumoje jie net neturi minčių kovoti už Lietuvos piliečių reikalus. Tačiau šia tema gal daug nei nekalbėsiu. Pasiskaitykite Ekspertų tinklapį, čia rasite straipsnį, kuris komentarų nei nereikalauja. Kiekvienas mąstantis žmogus čia padarys savo teisingas išvadas.

—–>>>>>

Nei baltarusių disidentams, nei Lietuvos visuomenei Užsienio reikalų ministerija nepaaiškino tokio savo sprendimo motyvų, teigdama, jog tai esanti slapta informacija. Kažkoks paaiškinimas pateiktas tik teismui, nagrinėjusiam M. Ulasevičiaus skundą, – tačiau su juo susipažinęs teismas konstatavo negavęs jokių duomenų, kad šis žmogus keltų pavojų valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Kovo 18 dieną bus skelbiama nutartis ir analogiškoje T. Novikovos byloje.

Pilnas straipsnis:

Eksperimentinio tipo atominė elektrinė statoma net neturint statybos projekto

 

Nuotraukoje Baltarusijos antiatominio judėjimo koordinatorė Tatjana Novikova

“Klonio gatvės“ tragediją stengiamasi užžerti dulkėmis?

Teismo sprendimo vykdymas negali būti aukščiau Konstitucijos ir žmogaus teisių

2013-02-20 d. Bernardinai.lt išspausdino straipsnį, kurio autoriai – Lietuvoje plačiai žinomi ir visuomenės Gerbiami asmenys Dr. Zita Šličytė, Liudvikas Narcizas Rasimas, Dr. Saulius Arlauskas, Kęstutis Milkeraitis ir Dr. Romualdas Povilaitis.

Galima būtų vertinti, kad tai jau antrasis jų nenuginčijamos nuomonės pareiškimas, į kurią, deja, Lietuvos valdžios reakcijos žmonės nepajuto. Nežinau ar ką nors čia dar galima pakomentuoti? Manau, kad pareiškimo tekstas jokių komentarų kaip ir nereikalauja…

R.Matelis

Teismo sprendimo vykdymas negali būti aukščiau Konstitucijos ir žmogaus teisių

Teisininkai ir žmogaus teisių gynėjai pareiškė: Garliavos prievartos aktas tapo įmanomas todėl, kad valdžios institucijos teismų sprendimo vykdymo principą iškėlė virš vaiko orumo, jo fizinio ir psichinio neliečiamumo, virš Konstitucijos, humanizmo ir demokratijos, ir net paties teismo sprendimo.

Visuomeninė komisija 2012 metų gegužės 17 dienos smurto aktui ištirti praėjusių metų birželį konstatavo: pernai gegužės 17-ąją Garliavoje, vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą, buvo prievarta pasikėsinta į Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką, šiurkščiai pažeista vienuolika Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir keturi Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos straipsniai bei jų nuostatas įtvirtinantys nacionaliniai teisės aktai. Komisija taip pat nustatė, kad buvo iš anksto ruoštasi valstybės vardu panaudoti jėgą ir tai buvo padaryta.

Praėjus aštuoneriems mėnesiams po išvadų paskelbimo Komisija konstatuoja:

Pirma. Aukščiausi valstybės pareigūnai ir atsakingos valstybės institucijos prieš gegužės 17-osios smurto aktą ir po jo viešai akcentavo išskirtinį rūpestį vaiko teisėmis ir jo gyvenimo gerove. Tačiau per devynis mėnesius pareigūnai taip ir nepateikė visuomenei oficialios informacijos, patvirtinančios, kad prievartinis vaiko perdavimas ir vėlesnis jo gyvenimas, ribojamas pagal Liudytojų ir nukentėjusiųjų apsaugos programą, užtikrino jam geresnes gyvenimo sąlygas, jo teises ir teisėtus interesus. Iš gimtųjų namų išvežtas vaikas iki šiol laikomas socialinėje izoliacijoje – su juo neleidžiama bendrauti artimiesiems ir vaikystės draugams. Ne tik žmogaus teisių organizacijoms, bet ir vaiko artimiesiems nėra pateikta patikima informacija, kaip panaudota jėga ir socialinė izoliacija paveikė vaiko sveikatos būklę.

Antra. Respublikos Prezidentė praėjusių metų gegužės 17-ąją kreipdamasi į visuomenę pareikalavo ištirti, ar „visus sujaudinusių Garliavos įvykių metu nebuvo naudota prievarta“, ir teigė, kad „prievarta vaiko atžvilgiu negalima“. Tačiau Prezidentei ir Seimui atskaitingos institucijos per devynis mėnesius visuomenei taip ir nepateikė pagrįsto aiškaus atsakymo dėl jėgos naudojimo Garliavoje teisėtumo.

Klaipėdos apygardos prokuroras Aidas Giniotis, praėjusių metų lapkričio 21 dieną priėmęs sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl galimo valstybės tarnautojų piktnaudžiavimo vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą, savo nutarime pripažino, kad vaiko įkalbėti nepavyko ir konstatavo, kad prieš mergaitę buvo naudota jėga: „jėga jos atžvilgiu buvo naudojama tik tiek, kiek jos reikėjo tam, kad atitraukti D. K. nuo N. Venckienės“.

Komisija įsitikinusi, kad šiuo atveju jėgos naudojimas reiškia prievartą. Komisija primena, kad vykdant teismo sprendimą jėga ir prievarta prieš mergaitę negalėjo būti pavartota jokiu pretekstu ir jokiu laipsniu. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, Lietuvos Konstitucija, Lietuvos Civilinis ir Civilinio proceso kodeksai besąlygiškai įpareigoja gerbti vaiko orumą bet kuriomis aplinkybėmis – taip pat ir vykdant teismo sprendimą. Pagarba vaiko orumui reiškia, kad vaikas teismo sprendimo vykdymo metu privalėjo būti išklausytas, įvertintas jo motyvų pagrįstumas, turėjo būti pasiekta, kad vaikas išeitų iš gimtųjų namų išskirtinai savo valia, o ne būtų išneštas jėga kaip daiktas. Naudoti jėgą prieš mergaitę uždraudė ir Kėdainių rajono apylinkės teismas.

Prokuroro A. Giniočio nutarimo išvada apie advokatą G.Černiauską, kad jis neatliko veiksmų, “kurie pažeistų kokią tai tvarką, jis tik ėjo šalia L.Stankūnaitės, kuri nešė savo dukrą D. K., tam, kad reikalui esant prilaikytų mergaitę”, prieštarauja kieme buvusių žmonių liudijimams ir daug kartų viešai rodytai filmuotai medžiagai apie G.Černiausko ir L.Stankūnaitės nešamą klykiantį vaiką. Pažymėtina, kad dėl G.Černiausko veiksmų prokuratūra neapklausė kieme buvusių ir šį įvykį mačiusių žmonių.

Trečia. Garliavos prievartos aktas tapo įmanomas todėl, kad valdžios institucijos ėmė vadovautis doktrina, kurios esminis principas – teismų sprendimus būtina vykdyti besąlygiškai, bet kokiomis priemonėmis, taip pat ir naudojant prievartą prieš vaiką. Besąlygiško teismų sprendimo vykdymo principas buvo iškeltas virš vaiko orumo, jo fizinio ir psichinio neliečiamumo principų, virš humanizmo ir demokratijos principų ir net paties teismo sprendimo. Laikantis šio principo viršenybės buvo šiurkščiai pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai ir tartptautinės konvencijos, ginančios vaiko orumą. Taip pat buvo pažeista ir Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartis, draudžianti perduodant vaiką naudoti prievartą.

Teismo sprendimo vykdymo imperatyvas yra vienas svarbiausių teisinės valstybės principų, tačiau jo besąlygiškas vykdymas pažeidžiant esmines Konstitucijos nuostatas yra policinės valstybės požymis ir neatitinka demokratinės ir humaniškos valstybės pagrindų.

Lietuvos Respublikos piliečiai 1991 metų vasario 9 dienos plebiscitu ir 1992 metų spalio 25 dienos referendumu priimta Konstitucija įtvirtino, jog Lietuvos valstybės valdymas gali būti tik demokratinis, taip pabrėždami demokratijos viršenybę prieš bet kokias kitas teisinės valstybės valdymo formas. Teisinė valstybė, jeigu joje nepaisoma demokratinės įstatymų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos, pati savaime nėra vertybė, o pagal lietuvių tautos pareikštą valią tokių atvejų  ir neturėtų būti.
Pagrindinis demokratinės santvarkos reikalavimas yra visuotinai priimtų žmogaus teisių ir žmogaus orumo laikymasis. Iš to seka, kad nėra ir negali būti valstybėje institucijos, pareigūno ar žmogaus, kurie būtų atleisti nuo prievolės besąlygiškai paisyti žmogaus orumo. Aukščiausių teisinių ir teisėsaugos institucijų šiandien formuojama praktika iškelti teisinės valstybės principą aukščiau žmogaus orumo stumia Lietuvą nedemokratinės (policinės) valstybės link. Istorijoje būta ne vienos teisinės valstybės, kurioje vykdant įstatymus bei teismų sprendimus buvo grubiausiai pažeidinėjamos žmogaus teisės ir žmogaus orumas, taip teisinei sistemai tampant nusikalstama.

Ketvirta. Vaiko artimiesiems ir žmonėms, atvykusiems stebėti, ar vykdant teismo sprendimą Garliavoje nebus panaudota prievarta, įstatymai suteikė teisę priešintis galimam prievartos panaudojimui prieš vaiką. Tokią piliečių teisę bei pareigą numato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3 straipsnis ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 10 straipsnis, suteikiantis piliečiui teisę elgtis pagal savo sąžinę. Gegužės 17 dieną Garliavoje buvę žmonės veikė remdamiesi sąžine ir įsitikinimais: jie turėjo legitimų tikslą stebėti, kad nebūtų naudojama prievarta. Filmuota medžiaga ir žmonių liudijimai patvirtina, kad piliečiai pareigūnams nesipriešino: giedojo valstybės himną ir meldėsi.

Nepaisant paminėtų piliečių teisių protestuoti prieš neteisėtus valdžios veiksmus, nukentėjusieji nuo prievartos Garliavoje ir prievartos liudytojai yra teisėsaugos persekiojami, prieš juos pradėti ikiteisminiai tyrimai. Teisėtvarkos persekiojami ir taikių akcijų dalyviai, net kreidelėmis „Tiesos“ žodį rašantys vaikai bei jų tėvai. Tai rodo, kad žmogaus teisių pažeidimai Lietuvoje įgauna vis didesnį mąstą.

Penkta. Garliavos įvykių kontekste iškilo grėsmė ir kitam svarbiam demokratinės valstybės principui – teisei į nuomonės reiškimo laisvę. Kai kuriems Garliavos įvykių dalyviams inkriminuojama atsakomybė už savo nuomonės reiškimą apie antstolės veiksmus, o parlamentarei N. Venckienei už kritiką teismų adresu. Tokie Lietuvos teisėsaugos kaltinimai prieštarauja civilizuotų valstybių teisminei praktikai, nes Europos Žmogaus teisių teismo sprendimai bylose (kaip antai Lingens v Austrija arba Otegi Mondragon v Ispanija), rodo, kad demokratinėje valstybėje siekiant teisėto tikslo valdžios pareigūnų ir institucijų atžvilgiu išsakyta sąžininga krititiška nuomonė, net kai ji nėra pakankami pagrįsta faktais, negali būti vertinama kaip nusikaltimas.

Šešta. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir Teisėjų tarybos pirmininkas G.Kryževičius yra viešai išsakęs ypatingai neigiamą nuomonę apie N. Venckienę, pavadindamas ją „pūliniu ne tik teisinėje, bet ir politinėje sistemoje“. Toks demokratinėje valstybėje neleistinas Teisėjų tarybos pirmininko pasisakymas apie tuomet dar buvusią teisėją N. Venckienę sudaro sąlygas pažeisti Konstitucijos 31 straipsnyje jai garantuotą teisę, kad jos „bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas“.
Komisijos nuomone, viešai esamos medžiagos pakanka konstatuoti neteisėtos prievartos Garliavoje faktą, tačiau prokuratūra privalo pateikti Seimui ir iki šiol teisėsaugos slepiamą filmuotą medžiagą apie mergaitės paėmimą, nes nesusipažinę su ja Seimo nariai negalės sąžiningai spręsti dėl N.Venckienei pareikštų kaltinimų teisinio pagrįstumo.

---

Komisija kviečia Lietuvos Respublikos Prezidentę, Seimo ir Vyriausybės narius nuodugniai ištirti, ar yra Lietuvos Respublikos teisės aktų, leidusių vykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą panaudojant prievartą prieš vaiką. Komisijai tokie aktai nežinomi.

Aukščiausiu politiniu lygmeniu neišsprendus esminio klausimo dėl Lietuvos Respublikos prioritetų, neužtikrinus valstybės besąlygiško įsipareigojimo ginti savo piliečių teises ir laisves, vaikų orumą, Lietuvai kyla reali grėsmė iškrypti iš demokratinio ir humaniško raidos kelio.

Kadangi nuo 2012 m. gegužės 17 d. prievarta iš gimtųjų namų išvežtai mergaitei gyvenimo sąlygas užtikrina ne motina, bet Liudytojų ir nukentėjusių apsaugos valdyba, taigi – valstybė ir jos pareigūnai, Komisija ragina aukščiausius Lietuvos politikus asmeniškai pasirūpinti socialinę izoliaciją patiriančia mergaite: leisti jai bendrauti su seneliais, artimaisias, bendraamžiais ir suteikti jai kokybišką psichologinę bei medicininę pagalbą.

Dr. Zita ŠLIČYTĖ, Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narė, Atkuriamojo Seimo deputatė, teisininkė

Liudvikas Narcizas RASIMAS [anksčiau – Rasimavičius], Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo grupės narys, Kovo 11-osios akto signataras, teisininkas

Dr. Saulius ARLAUSKAS, Mykolo Riomerio universiteto profesorius

Kęstutis MILKERAITIS, buvęs Generalinės prokuratūros ypač svarbių bylų tardytojas, buvęs Seimo kontrolierius

Dr. Romualdas POVILAITIS, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas, docentas

A.ZIABKUS: Palangos Architektūros skyriaus vedėjas ne kartą pagautas meluojantis ir kurorto valdžiai

Šis, šiandiena “Lietuvos Ryte“ atspausdintas Alvydo ZIABKAUS straipsnis apie Palangos vyriausiojo architekto gyvenimo ir tarnybinius vingius, puiki iliustracija to, kokia valdžia tenkintis turi šis kurortas aplamai. Man asmeniškai su šiuo valdininku susidurti teko vos keletą kartų, tačiau to pakako, kad be jokių dvejonių galėčiau pritarti žemiau esančio straipsnio autoriaus mintims. Meluoti rimtu veidu, ko gero, jo prigimtinis bruožas.

M.R.

=====================================================

Straipsnis iš Lrytas.lt tinklapio

Palangos architektą iš skolų traukė kyšiai?

2013-01-30

Jei ilgiau užsisėdėsi šioje kėdėje, būsi arba stipriai sumuštas, arba uždarytas į areštinę. Taip vakar kalbėjo palangiškiai, sužinoję, kad kurorto vyriausiasis architektas sulaikytas darbo vietoje.

1 2

Palangos architektą S.Bradūną (kairėje) STT agentai iš kabineto išvežė apklausti į Klaipėdą, o po to uždarė į areštinę.  E.Kazlaučiūnaitės nuotr.

Į Palangos savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėjo 42 metų Svajūno Bradūno kabinetą Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Klaipėdos valdybos agentai pasibeldė vakar prieš pietus. Po beveik valandą trukusios kratos valdininkas buvo išsivežtas apklausti, o kabineto durys užantspauduotos. S.Bradūną sulaikė pareigūnai, pradėję ikiteisminį tyrimą dėl galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi siekiant asmeninės naudos. Už tai numatyta iki 5 metų laisvės atėmimo bausmė.

Algos beveik nelikdavo

Žinia apie S.Bradūno sulaikymą nenustebino kaunietės verslininkės Dalios Vyšniauskienės: „Toks žmogus vis tiek kada nors turėjo prieiti liepto galą.” D.Vyšniauskienė yra viena iš daugelio žmonių, kuriems S.Bradūnas yra skolingas. Darbo galintis netekti valdininkas nebegaus algos, iš kurios moteriai kas mėnesį buvo pervedama vidutiniškai po 200 litų. Prieš penkerius metus S.Bradūnui pradėjus dirbti valstybės tarnyboje, kurorto savivaldybės buhalteriją pasiekė virtinė antstolių raštų, reikalaujančių jiems pervesti dalį valdininko atlyginimo.

Piktybiškai nemokamų skolų šleifas paskui S.Bradūną velkasi nuo 2002 metų. Į savivaldybę priimto architekto ir jo įkurtos individualios įmonės „Abstrakcija” bendra skolų suma siekė gerokai per šimtą tūkstančių litų. Atskaičius mokesčius didžioji valdininko gaunamos 3152 litų algos dalis atitenka antstoliams. Pačiam S.Bradūnui kas mėnesį telieka po 700–800 litų.

Bijodamas, kad jie nebūtų pervesti į areštuotas jo sąskaitas, skyriaus vedėjas yra paprašęs algos likutį pervesti jo sugyventinei, su kuria jis augina du vaikus.

Įsipiršo kaip statybininkas

D.Vyšniauskienei iš S.Bradūno teismas kartu su delspinigiais ir užmokesčiu antstoliui yra priteisęs apie 44 tūkst. litų. Verslininkė supranta, kad net ir kasmet gaunant kiek daugiau negu tūkstantį litų, visos skolos valdininkas nebūtų sugrąžinęs net iki savo pensijos. Kaunietė su tuomet bedarbiu S.Bradūnu susidūrė 2005 metais. Tada verslininkė buvo susiruošusi statyti namą.

Kažkokie pažįstami jai rekomendavo architektą iš Vilniaus, kuris esą projektuoja labai moderniai ir naudoja šiuolaikiškas medžiagas. Kai S.Bradūnas jai pasiūlė projektą už daugiau nei 10 tūkst. litų, verslininkė atsisakė. Tačiau pajutęs, kad moteris statybų neišmano, S.Bradūnas neatlyžo. Po kiek laiko jis vėl atvažiavo pas D.Vyšniauskienę ir pasisiūlė pastatyti namą.„Suokė kaip lakštingala – esą aš nesuspėsiu nė mirktelėti, o namas jau stovės”, – pokalbius su architektu prisiminė kaunietė.

Pasidavusi įkalbinėjimams verslininkė pasirašė statybos darbų sutartį su S.Bradūno individualia įmone „Abstrakcija”.

Blokelius vežė kelis mėnesius

Statybos pradžiai jis paprašė 10 tūkst. litų ir pasirašė skolos lapelį. Norėdamas sudaryti neva verdančių darbų įspūdį, S.Bradūnas pasamdė buldozerį, kuris namui paruoštame sklype ėmė stumdyti žemes. Tuomet statytojas paprašė dar 20 tūkst. litų blokeliams.

„Visa laimė, kad ir tada mes pasirašėme raštelį, kuriuo jis patvirtino gavęs šią pinigų sumą. Kitaip aš nieko nebūčiau galėjusi įrodyti ir dabar”, – sakė kaunietė. Bet gavęs 30 tūkst. litų S.Bradūnas pradingo. Kai moteris jam paskambindavo, išgirsdavo, kad blokeliai užsakyti Čekijoje ir jau kraunami. Po kiek laiko jie jau neva gabenami. Kai po kelių mėnesių neapsikentusi D.Vyšniauskienė Vilniuje susirado S.Bradūną, šis į akis melavo, kad krovinys su blokeliais jau važiuoja autostrada.

Kai pinigus paėmęs „statybininkas” ėmė nuo jos slapstytis, kaunietė galutinai suprato, kad yra apgauta. Pasidomėjusi namą jai žadėjusia pastatyti S.Bradūno „Abstrakcija”, verslininkė sužinojo, kad tai – jokios realios veiklos nevykdanti įmonė.

Bylą nutraukė prokurorai [!]

Dėl aiškaus sukčiavimo D.Vyšniauskienė kreipėsi į ekonominę policiją. Ji pradėjo ikiteisminį tyrimą, kuris jau turėjo pasiekti teismą. Tačiau netikėtai prokuratūra nutraukė bylą, išaiškinusi, kad gautų pinigų S.Bradūnas neiššvaistė, o panaudojo įmonės reikmėms – mokėjo už biurui suteiktas komunalines paslaugas, įmones skolas. Verslininkei buvo pasiūlyta skolą išsireikalauti civilinio proceso tvarka.

„S.Bradūnas jau tada turėjo būti nuteistas už sukčiavimą. Net patys ekonominės policijos pareigūnai neslėpė, kad prokurorai numarino perspektyvią bylą. Tokia S.Bradūno sėkmė susijusi su prokuratūros sistemoje dirbančiais jo bendrapavardžiais, kurie gali būti ir jo giminaičiai”, – aiškino D.Vyšniauskienė.

Skolos stengėsi neprisiminti

Prieš šešerius metus teismui net ir priteisus skolą, kaunietė neskubėjo kreiptis į antstolius – tikėjosi, kad S.Bradūnas pinigus jai sugrąžins. Juo labiau kad 2007 metų spalį jis įsidarbino Palangos savivaldybėje ir ėmė sparčiai kopti karjeros laiptais. Po kiek daugiau nei dvejų metų jis tapo Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėju. 3 psl.>> Nuvažiavusi į Palangą D.Vyšniauskienė bandė su juo kalbėtis dėl skolos. Tačiau tai buvo aukšto valdininko pokalbis su nežinia ko norinčia moterimi. Iš savivaldybės beveik išvaryta verslininkė buvo apkaltinta, kad prašydama savo pinigų ji valdininką vos ne reketuojanti. „Niekaip negaliu suprasti, kaip toks sukčių sukčius valstybės tarnyboje gali eiti atsakingas pareigas ir vadovauti kurorto architektūrinį veidą formuojančiam skyriui”, – teigė D.Vyšniauskienė.

Bandė apgauti ir valstybę

Prieš 5 metus virš S.Bradūno galvos kybojusių daugiau nei 30 išieškojimo bylų šiandien yra apmažėję. Tačiau iki šiol valdininko skolos tebėra įspūdingos.

Be minėtos 44 tūkst. litų skolos D.Vyšniauskienei, apie 26 tūkst. litų iš jo tikisi atgauti bendrovė „Spauda”. Beveik prieš 10 metų jo užsakymu 3 tūkstančių egzempliorių tiražu spaustuvė išspausdino žurnalą „Ant bangos”. Už „Spaudos” paslaugas S.Bradūnas išrašė beveik 29 tūkstančių litų vekselį. Po atlikto užsakymo vilnietis pasiėmė 750 žurnalo egzempliorių ir dingo.

Valstybės tarnyboje darbo vietą gavusio S.Bradūno įmonė yra įsiskolinusi ir valstybei. Vilniaus „Sodrai” nuo 2003 metų „Abstrakcija” yra skolinga per 10 tūkstančių litų. Prieš daugiau nei 8 metus tuometis verslininkas buvo nuteistas už apgaulingą apskaitos tvarkymą. Jo įmonė „Abstrakcija” 2002 metais nuo valstybės buvo nuslėpusi 30 tūkstančių litų pajamų. Dar 2004 metais baudžiamuoju įsakymu jam skirtą 5 tūkstančių litų baudą valstybė atgavo tik po trejų metų.

Vaikai buvo pamiršti

Tik didelėmis pastangomis buvusiai S.Bradūno žmonai Rūtai Baltrušaitytei-Bradūnienei pavyko atgauti dviem vaikams išlaikyti priteistus alimentus. Po skyrybų pasidalijus butą moters tėvai už 30 tūkstančių litų iš buvusio žento išpirko jo dalį buto. Tačiau pinigus gavęs architektas pamiršo savo vaikus ir iki 2006 metų pavasario jiems išlaikyti nė karto nebuvo sumokėjęs teismo priteistų 450 litų. Buvusio vyro skola siekė apie 22 tūkstančius litų. R.Baltrušaitytė-Bradūnienė sakė, kad jau buvo numojusi ranka į vaikų tėvo pinigus, bet kovoti už vaikams priklausančią dalį ją privertė draugės. Vilnietės advokatė išsiaiškino, kad norėdamas išvengti turto arešto S.Bradūnas mirus motinai savo palikimo dalį dovanojo tėvui.

Advokatei pavyko areštuoti tėvui priklausantį turtą, o jį pardavus architektui turėjusi atitekti pinigų dalis buvo pervesta jo vaikams. R.Baltrušaitytė-Bradūnienė sakė, kad nuo to laiko buvęs vyras kiekvieną mėnesį perveda po 450 litų.

Trečią vaiką vyras užmiršo

Tačiau valdininkas yra užmiršęs trečią savo vaiką – 8 metų sūnų. Jį pagimdžiusi vilnietė Revita Meškauskaitė prieš penkerius metus pasakojo, kad buvęs jos draugas S.Bradūnas nerodo iniciatyvos prisidėti prie savo vaiko išlaikymo. R.Meškauskaitė sakė, kad dėl vyro skolų jie vengė susituokti, nes bendrą šeimos turtą iš karto būtų areštavę antstoliai.

Dabar valdininkas gyvena su trečia moterimi – 35 metų Aušra Šileikaite, kuri S.Bradūnui pagimdė dar du vaikus. Jokio turto neturintis S.Bradūnas Palangoje iš karto įsikūrė draugės tėvui priklausančiame bute ir važinėjo A.Šileikaitės vardu pirktu automobiliu.

Valdžia nežinojo, kuo pakeisti

Apie įtarimą keliantį Palangos vyriausiojo architekto darbo stilių tarp verslininkų jau seniai sklandė negeros kalbos. Teigiama, kad kurorte norint pasistatyti pastatą ar gauti skyriaus vedėjo suderinimą verslininkams tenka nueiti kryžiaus kelius. Vieni teigiamo rezultato sulaukia labai greitai. Kitiems derinimo procesas vilkinamas mėnesiais.

Už laiku neatliktą darbą S.Bradūnui pernai vasarį buvo skirtas griežtas papeikimas.

Vos prieš mėnesį už užvilkintą atsakymą interesantui jam buvo skirtas antras griežtas papeikimas. Skirtų nuobaudų S.Bradūnas teismui neskundė ir dėl jų aiškintis savivaldybės administracijai nematė reikalo. Skyriaus vedėjas ne kartą buvo pagautas meluojantis ir kurorto valdžiai. Neva jau baigiami darbai iš tiesų net nebūdavo pradėti daryti.

Nors baramas ir baudžiamas, S.Bradūnas tvirtai laikėsi savo poste. „O kuo jį pakeisime?” – iš nevilties rankomis skėsčiojo Palangos vadovai ir pripažino, kad į kurortą prisikviesti vyriausiąjį architektą labai sunku.

Architekto vieta – lyg užkeikta

* Palangai jau seniai nesiseka su vyriausiaisiais miesto architektais.

* STT aktyviai domėjosi prieš 13 metų Palangoje dirbusiu ilgamečiu vyriausiuoju architektu Edmundu Benečiu, apie kurio įpročius kurorte sklandė legendos.

* Kai teisėsaugos kilpa ėmė veržtis, E.Benetis iš savivaldybės spėjo išeiti savo noru. Prieš tai, matyt, dėl neįvykdytų įsipareigojimų miesto vyriausiasis architektas buvo du kartus sumuštas prie savo namų.

* Po jo vyriausiaisiais architektais Palangoje padirbėjo beveik 10 žmonių – keitėsi net kas pusmetį.

* S.Bradūnas (nuotr.) Palangoje prieš 5 metus atsidūrė tuomečio savivaldybės administracijos direktoriaus Valerijaus Kuznecovo iniciatyva. Iš skyriaus vedėjo posto išgujus vieną architektą iš Kauno, jo vietą be jokio konkurso užėmė S.Bradūnas.

Prasiskolinęs valdininkas – pažeidžiamas

* Įsiskolinusio valstybės tarnautojo reputacija STT pareigūnams kėlė įtarimų jau seniai.

* „Asmeninėse skolose paskendęs valstybės tarnautojas tampa pažeidžiamas”, – prieš 5 metus tvirtino tuometis STT Korupcijos prevencijos valdybos viršininkas Vytas Rimkus.

* Anot jo, vengimas susimokėti skolas, net bandymai apgauti valstybę apibūdina žmogų kaip asmenybę ir kelia riziką valstybės tarnyboje jam einant tokias pareigas, kurios susijusios su sprendimų priėmimu.

* Pareigūno nuomone, skolų slegiamą ir menką algos dalį gaunantį valdininką lengviau sugundyti kyšiu, juo labiau jam dirbant korupcijos požiūriu jautriame savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriuje.

Susiję straipsniai:

* – “Valdininko algą išsidalija antstoliai ir jo palikti vaikai“

* – „Architektūra – menas, kurį vartojame kasdien“

* – “STT į Palangą atlėkė ne pailsėti“

* – “Architektas S. Bradūnas neteko ir vairuotojo pažymėjimo | ve.lt“