Pradžia

Laikraštis “Respublika“: Demokratijos dienos Lietuvoje suskaičiuotos

Parašykite komentarą

Aukščiausiosios valdžios lietuviškos žiniasklaidos sudorojimo planas įvykdytas žaibiškai. Valdžios struktūras kritikuojantys, apie „Snoro“ aferas ir pasakiškas sumas už bankroto administravimą susižėrusius veikėjus Saimoną Friklį bei Nilą Kuperį rašę du didieji Lietuvos dienraščiai „Respublika“ ir „Lietuvos rytas“ pripažinti neetiškais. Ir iš karto imtos taikyti finansinės sankcijos – vakar Valstybinė mokesčių inspekcija redakcijai pranešė, kad naikinamos PVM lengvatos. Taip pat uždraudžiama dalyvauti valstybės įstaigų informacijos viešinimo konkursuose. Tokiomis sąlygomis bet kuriam leidiniui gresia bankrotas.

Ketvirtadienį Seime buvo pradėta Prezidentūros klastingai prastumto PVM lengvatų atšaukimo procedūra, tačiau ją sužlugdė konservatoriai su socialdemokratais. Pagal nurodymą iš aukščiau? Balsavo vieningai, lyg viena virvele surišti. Su demokratija Lietuvoje baigta. Iš Tautos jau atėmus referendumo teisę, atimama ir galimybė iš nacionalinės žiniasklaidos sužinoti, ką apskritai su valstybe daro ir darys aukščiausioji valdžia.

P.S. Ruošiant šį numerį spaudai redakciją neoficialiais kanalais pasiekė žinia apie dar vieną valdžios DOVANĄ didžiausiai šalyje „Respublikos“ leidinių grupei Spaudos dienos proga. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija pirmadienį šaukia posėdį ir spręs dėl dienraščio „Vakaro žinios“ pripažinimo profesinės etikos nesilaikančiu leidiniu. Pretekstas – 3 publikacijos apie tai, ar ne grobuoniškas N.Kuperio atlyginimas – 100 tūkst. litų per mėnesį ir dar nesuskaičiuojami milijonai konsultantų paslaugoms.

„Respublikos“ žmonių vardu
redaktorius Alfredas ZDRAMYS


Piliečiai, ar išgirsite sveiko proto balsą?

Ką apie nacionalinės žiniasklaidos naikinimą galvoja visuomenės autoritetai, „Respublikos“ redakcinė kolegija, o ne anoniminė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija?

Romas PAKALNIS, miškininkas ekologas:

Neabejoju, kad sankcijų taikymas dėl ŽLEK sprendimo yra paprasčiausias noras sužlugdyti nepriklausomą „Respubliką“, kuri rašo kritinius straipsnius. Ieškoma preteksto, kaip atsikratyti nepatogių žmonių, nepatogių leidinių. Bandoma sukurti baimės atmosferą. Tačiau tik laisvi, kuriantys žmonės gali sukurti ateities Lietuvą, o ne baudžiauninkai.

Vytautas RADŽVILAS, filosofas, politologas:

Šiuo metu vyksta atviras susidorojimas su „Respublikos“ grupės leidiniais. Jį reikia laikyti ypatingu naujausios Lietuvos istorijos įvykiu. „Respublika“ yra naikinama todėl, kad ji yra paskutinė iš tiesų nacionalinės žiniasklaidos grupė, kuriai priklausančios visuomenės informavimo priemonės dar gina Tautos ir valstybės idėją. Jeigu šitų leidinių neliks, ši idėja vegetuos daugeliu atžvilgių puikiose, tačiau nedidelėse ir mažai kam prieinamose žiniasklaidos priemonėse. Todėl galima sakyti, kad su šitais veiksmais faktiškai Lietuvoje yra galutinai įvedamas putininis valdymo modelis. Nes esminis tokio valdymo bruožas yra sukurti situaciją, kai šalyje nelieka bent kiek rimtesnės nepriklausomos žiniasklaidos. Todėl šitas išpuolis prieš „Respubliką“ vienareikšmiškai vertintinas kaip išpuolis prieš Tautą, valstybę ir demokratinės santvarkos Lietuvoje jau ne pagrindus, o likučius.

Daiva TAMOŠAITYTĖ, rašytoja:

Žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia, kuri palaiko valstybės bei visuomenės pulsą gyvą ir yra svarbiausias viešojo intereso gynėjas. Ir jeigu tokiais būdais, kaip drakoniškos ekonominės sankcijos, mėginama gniaužti laisvą nuomonę ir didžiausius šalies dienraščius įbauginti, tai rodo, kad partijos, kurios ėmėsi tokių priemonių, bijo viešumos ir griebiasi ne demokratijai, o partokratijai būdingų veiksmų. Tai bandymas gniaužti laisvą žodį, todėl kreipiausi į tarptautinį PEN centrą, vienijantį viso pasaulio rašytojus bei žurnalistus, ir informavau apie padėtį Lietuvoje.

Romas GUDAITIS, rašytojas, buvęs ilgametis Žurnalistų etikos inspektorius:

ŽLEK sprendimas yra neteisėtas, o partijos, tuo pasinaudodamos, gniaužia laisvą žiniasklaidą. Pripažinti visą leidinį neetišku dėl kelių straipsnių, net jei jie būtų blogi, yra neleistina. Neetišku galima pripažinti tik tokį leidinį, kuriame neetiški straipsniai vyrautų. To „Respublikoje“ tikrai nėra.


Audrius RUDYS, ekonomistas:

Ir arkliui aišku, kad socialdemokratai ir konservatoriai bando užkirsti kelią bet kokiai nepatogiai nuomonei. Jie jaučia, kad Europoje ir Lietuvoje kyla tautiniai judėjimai, todėl šitos politinės jėgos nori tam užkirsti kelią, nori įtvirtinti dabartinę situaciją, o „Respublika“ tam trukdo.

Romualdas OZOLAS, filosofas:

Valdžia vykdo labai kryptingą karą prieš Tautą. O tam reikalinga ir kova su informacijos kanalais. Pirmiausia su tais, kurie yra ne valdžios, o žmonių pusėje. Todėl prieš „Respubliką“ taikomi sprendimai, būdingi diktatūrai. Tokiu būdu visuomenę bandoma izoliuoti nuo galimybės nors kaip reikštis valstybės tvarkyme.

Reklama

Apie žemvagius – šį kartą Rūta Janutienė

Parašykite komentarą

“Labai didžiuojuosi šituo reportažus apie tikruosius žemės vagis. Kol tautininkai su stambiaisiais žemvaldžiai rypavo dėl užsieniečių, kurie pavogs Lietuvos žemę, ją vagia ir vogs savi valdininkai. Tomas Baranauskas, ar negėda? Pasiekėt, kad žemė būtų dar labiau įbiurokratinta, įkyšinta, nes Nacionalinė žemės tarnyba dabar bus “vierchas“ – 2014 metų balandžio 30 dieną savo ‘paskyroje’ Facebook’e rašė visiems Lietuvoje žinoma žurnalistė Rūta Janutienė. Didžiuojamės tokiais reportažais visi, na, aišku, išskyrus vagis.

Tad perkelių šią aktualią medžiagą ir į čia…

 

Petras Skyrelis dirba Nacionalinėje mokėjimo agentūroje (NMA), tačiau turi ir paralelinį gyvenimą, nes per darbus dar sugebėjo tikrinamose vietovėse nusižiūrėti ūkininkų gerai įdirbtos žemės ir jos kaip jaunasis ūkininkas prisipirkti, laidos „Patriotai“ žiniomis, su 60 proc. nuolaida. Maža to, NMA P.Skyreliui skyrė bemaž 400 tūkst. litų, kad jis tą žemę, kurioje ūkininkai duoną sėja, apsodintų mišku. …

Iš Lietuvos ryto

Apie Lietuvos teisingumą galime spręsti tik iš atsitiktinai sužinotų bylų

Parašykite komentarą

Du straipsniai Delfyje, kurie rutuliojosi net 17 metų… Kol kas be komentarų, jie bus kiek vėliau…

Iš valstybės milijono reikalaujanti kaunietė: jei ne J.Furmanavičius, mano vyras būtų gyvas  (493)

 

Dainius Sinkevičius,

http://www.delfi.lt/news/daily/law/is-valstybes-milijono-reikalaujanti-kauniete-jei-ne-jfurmanavicius-mano-vyras-butu-gyvas.d?id=37454169#ixzz2sp5uthnn2010 m. spalio 12 d. 18:48

 
 

Milijono litų ieškinį Lietuvos valstybei pateikusi kaunietė Aldona Gramauskienė teigia, kad jeigu ne Kauno teisėjas Jonas Furmanavičius, jos vyras Jonas Gramauskas šiandien būtų gyvas. „Mes esame palikti likimo valiai, nors jo „dėka“ aš neturiu vyro, vaikai – tėvo“, – sunkiai tramdydama ašaras sakė moteris, kurios vyras buvo reabilituotas tik po mirties Lukiškių kalėjimo kameroje.<a_rel=022nofollow022_target=022_blank022_hr““>

<a_rel=022nofollow022_target=022_blank022_hr““><a_rel=022nofollow022_target=022_blank022_hr““><a_rel=022nofollow022_target=022_blank022_hr““>

 

„Tai J. Furmanavičius net neįsigilinęs į bylos aplinkybes nuteisė mano vyrą ketveriems metams griežtojo režimo pataisos kolonijoje, nors vyro byla buvo siūta baltais siūlais ir aš, paprasta moteris, tai iš karto mačiau“, – sakė A. Gramauskienė. Kauno gyventoja jau devynerius metus Vilniaus apygardos teisme siekia įrodyti, kad dėl jos sutuoktinio J. Gramausko atsakomybę turi prisiimti Lietuvos valstybė, kuriai byloje atstovauja Teisingumo ir Vidaus reikalų ministerijos, Generalinė prokuratūra, Kauno policija ir Policijos departamentas.

2001-aisiais teismui paduotas ieškinys dėl žalos atlyginimo tebėra nagrinėjamas iki šiol – antradienį vykusiame teismo posėdyje A. Gramauskienė paprašė Valstybinėje teismo psichiatrijos ir narkologijos tarnyboje atlikti jos ir dukros psichologinę ekspertizę. Ji turėtų patvirtinti, kokius dvasinius išgyvenimus patyrė sutuoktinio netekusi žmona ir šiuo metu aštuoniolikos sulauksi dukra. Kai mirė jos tėvas, mergaitė ruošėsi eiti tiki į pirmąją klasę.

Teismas šį prašymą greičiausiai patenkins, todėl bylos nagrinėjimas užsitęs dar maždaug pusmečiui.  „Aš jau su tuo susitaikiau, žinau, kad man reikės dar daug jėgų, bylos baigties gal aš jau ir nesulauksiu, bet man svarbiausia yra įrodyti teisybę“, – kalbėjo A. Gramauskienė. Kaunietė neslėpė, kad po vyro žūties jos šeima buvo palikta „savame skausme“.

„Mirtina tyla – niekam nerūpime, tai – mūsų bėdos, – kalbėjo A. Gramauskienė. – Iš tiesų teisingai yra sakoma, kad svetimo skausmo nebūna“. Moteris neslepia, kad dėl padarytos klaidos niekada negalėjo ir negalės atleisti praėjusių metų spalį nušautam Kauno apygardos teismo teisėjui J. Furmanavičiui.

„Jo niekada nepamiršiu, jo „dėka“ neturiu vyro“, – pažymėjo moteris, negalinti suprasti, kaip jos sutuoktinio baudžiamąją bylą išnagrinėjęs J. Furmanavičius netrukus pakilo karjeros laiptais – iš Kauno miesto apylinkės teismo buvo perkeltas į Kauno apygardos teismą.

„Buvau šokiruota, kai jis taip greitai pakilo karjeros laiptais“, – šiandien neslepia moteris.

Nuteistasis buvo suimtas teismo salėje

Istorija, dėl kurios A. Gramauskienė Lietuvos valstybę reikalauja prisiimti atsakomybę, nutiko dar 1996 metų spalį, kai policijos pareigūnai vieną dieną atvažiavo į namus ir į komisariatą išsivežė jos sutuoktinį Joną. Mat paaiškėjo, kad į policiją kreipėsi viena moteris, kuri pasiskundė, jog ją apiplėšė taksi vairuotojas ir jo keleivis.

Nukentėjusioji moteris įsidėmėjo tiktai tris automobilio numerio skaičius, kurie sutapo su J. Gramausko mašinos valstybiniu numeriu. Vėliau policijoje pamačiusi vadinamąjį užpuoliką, moteris pareiškė, kad ją apiplėšė būtent J. Gramauskas. Teisėjas J. Furmanavičius pirmą kartą teisiamam ir niekada kaltės nepripažinusiam J. Gramauskui skyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę griežtojo režimo kolonijoje. Kaltu pripažintas vyras buvo suimtas teismo salėje. Nuteistasis nuosprendį apskundė aukštesnės instancijos teismui. Vėliau į šališkas interpretacijas atsižvelgęs Kauno apygardos teismas nuosprendį panaikino ir prokurorams nurodė bylą tirti iš naujo. Tačiau išteisinamojo nuosprendžio J.Gramauskas nespėjo išgirsti – iš tuometinės Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos į Lukiškių kalėjimą atvežtas vyriškis mirė įkalinimo įstaigos kameroje. Mirties liudijime medikai nurodė, kad kaunietis mirė dėl išeminės širdies ligos. Ekspertai nustatė, kad vyriškio mirčiai įtakos turėjo prastos sąlygos įkalinimo įstaigoje ir nuolatinis stresas, kurį sąlygojo Lietuvos teisėsaugininkų klaidos.

„Bet kuriam žmogui pablogėtų sveikata, jeigu jis yra nesusijęs su nusikaltimu, tačiau nuteisiamas ir laikomas su pavojingais nusikaltėliais, – sakė A. Gramauskienė, išsaugojusi priešmirtinius sutuoktinio laiškus. – Iš jų bet kas gali suprasti, kaip stipriai buvo palaužtas mano vyras“. Kad J. Gramauskas yra nekaltas, teismas nusprendė tik po jo mirties. Dėl A. Gramauskienės pareikšto ieškinio Lietuvos valstybei bylą nagrinėjantis Vilniaus apygardos teismas buvo net kreipęsis į Konstitucinį Teismą ir prašė išaiškinti, ar kompensacija už padarytą moralinę žalą gali būti išmokama ne tik nukentėjusiajam, bet ir jo artimiesiems, jeigu nukentėjęs asmuo miręs, o žalos atlyginimo dydis negali būti ribojamas įstatymais.

Lietuvos valstybei atstovaujančios institucijos mano, kad A. Gramauskienės ieškinys yra nepagrįstas.

 
   

Lietuviškas teisingumas – tik po 17 metų: Lukiškėse mirusio vyro šeima gaus 100 tūkst. Ltįvardijo pareigūnų ir teisėjų „šiurkščias klaidas“  (302)

 
Dainius Sinkevičius,

http://www.delfi.lt/news/daily/law/lietuviskas-teisingumas-tik-po-17-metu-lukiskese-mirusio-vyro-seima-gaus-100-tukst-lt.d?id=63950368#ixzz2sp7TqPzf

2014 m. vasario 6 d. 18:12

 

 

Tas, kas sakys, jog lietuviškas teisingumas yra pats brangiausias, o bylas laimi tik atkakliausi, ko gero, neklys – kaunietei Aldonai Gramauskienei ir jos dukrai Renatai Gramauskaitei prireikė beveik 17 metų, kad iš Lietuvos valstybės prisiteistų žalą dėl neteisėtų pareigūnų ir teisėjų veiksmų.

 

Tačiau priteisti pinigai yra palyginus niekas su artimiausio žmogaus gyvybe – dėl Kauno policijos pareigūnų ir teisėjų neteisėtų veiksmų ir šiurkščių klaidų A. Gramauskienė neteko savo sutuoktinio, o R. Gramauskaitė – tėvo Jono Gramausko.

Neteisėtai plėšimu apkaltinas, o vėliau ir ketveriems metams laisvės atėmimo bausme nuteistas bei teismo salėje suimtas J. Gramauskas dėl išeminės širdies ligos mirė Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Tik praėjus dviem metams po šio tragiško įvykio pareigūnai „atsibudo“: kaunietis ne tas vyras, kuris padarė nusikaltimą. A. Gramauskienė ir jos dukra iš valstybės reikalavo priteisti milijoną litų neturtinei žalai atlyginti, tačiau jų reikalavimas buvo patenkintas vos iš dalies: panaikinęs anksčiau Vilniaus apygardos ir Lietuvos apeliacinio teismų priimtus sprendimus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) paskelbė, kad valstybė našlei turės išmokėti 52, o tėvo netekusiai dukrai – 42 tūkst. Lt.

Panašių sumų ateityje turėtų tikėtis ir tie, kurie bus nepagrįstai apkaltinti, nuteisti ir įkalinti už sunkius nusikaltimus – tai buvo pirmoji byla Lietuvos istorijoje, kai teismas priteisė kompensaciją artimiesiems jo neteisėtai apkaltinto asmens mirties. Maža to, LAT savo galutinėje ir neskundžiamoje nutartyje nurodė, kad prie žalos prisidėjo ne tik ikiteisminio tyrimo institucijos bei J. Gramausko baudžiamąją bylą nagrinėję Kauno teisėjai, bet ir Vilniaus apygardos ir Lietuvos apeliacinis teismai, nagrinėję A. Gramauskienės ir R. Gramauskaitės ieškinį, pareikštą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Generalinei prokuratūrai, Vidaus reikalų ministerijai bei Policijos departamentui.

 

© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

Našlės ir jos dukros ieškinys teismui buvo pateiktas dar 2001-ųjų rugsėjo 12-ąją, o sprendimas priimtas tik po 10 metų – 2011-ųjų spalio 13-ąją. Dar apie pora metų procesas tęsėsi Lietuvos apeliaciniame teisme – sprendimas buvo priimtas tik 2013-ųjų gegužės 21-ąją. Prireikė dar daugiau kaip 8 mėnesių, kol šioje byloje tašką padėjo LAT, konstatavęs, kad civilinę bylą nagrinėję teismai „stokojo operatyvumo“, be to, įžvelgė proceso organizavimo šiurkščių klaidų, už tai atsakomybė tenka valstybei. Tiesa, teismas atsižvelgė ir į tai, kad ši byla buvo nukeliavusi net į Konstitucinį Teismą (KT), kurio buvo prašoma išaiškinti, ar valstybė privalo atsakyti už savo pareigūnų veiksmus, jeigu nukentėjęs asmuo yra jau miręs, ir ar žalos atlyginimo gali reikalauti palikimo priėmėjai. KT sprendimas buvo palankus našlei ir jos dukrai.

Vis dėlto, LAT pabrėžė, bylą dėl neturtinės žalos atlyginimo nagrinėję teismai privalėjo atkreipti dėmesį ir į proceso ypatingą reikšmę ieškovėms – jos neteko artimo žmogaus, tai sukėlė didelius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą. „Tai teismą turėjo paskatinti užtikrinti jų teisę į teisingą bylos nagrinėjimą per kuo trumpesnį laiką“, – kasacinės instancijos teismas pabrėžė, kad nebuvo parodytas išskirtinis dėmesys ieškovėms. Nors bylą A. Gramauskienė ir jos dukra prieš Lietuvą laimėjo, tačiau jų pergalė tėra tik simbolinė – net jau ir įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo sprendimui, Generalinė prokuratūra nenorėjo pripažinti suklydusi ir prašė jų ieškinį atmesti. Tuo metu Teisingumo ministerija sutiko, kad buvo padaryta klaidų, ir našlei siūlė priteisti ne daugiau kaip 15, o jos dukrai – iki 10 tūkst. Lt.

Bylos duomenimis nustatyta, kad J. Gramauskas Kauno miesto Panemunės policijos komisariate buvo sulaikytas dar 1996-ųjų spalio 23-iąją – tą pačią dieną apklaustas kaip liudytojas ir paleistas. Kauno miesto apylinkės teismas 1999-ųjų balandžio 13-osios nuosprendžiu J. Gramauską nuteisė už plėšimą – ketveriems metams laisvės atėmimo bausme nuteistą vyrą teisėjas nurodė suimti teismo salėje.

Po kelių mėnesių Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs J. Gramausko apeliacinį skundą, panaikino apylinkės teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą perdavė tirti iš naujo Kauno miesto apylinkės prokuratūrai.

Nutartyje teismas konstatavo esminiai baudžiamojo proceso pažeidimus: parengtinio tyrimo metu neištirtos esminės aplinkybės, tyrimas buvo atliktas vienpusiškai, nepašalinti įrodymų prieštaravimai. Vis gi, Kauno apygardos teismas J. Gramausko nepaleido į laisvę – suėmimą jam pratęsė dar trims mėnesiams. Liepos 7-ąją, atlikdamas kardomąjį kalinimą, J. Gramauskas mirė Lukiškėse.Generalinės prokuratūros prokuroras 2001-ųjų birželio 4-osios nutarimu nutraukė baudžiamąją bylą, nesant J. Gramausko veiksmuose inkriminuoto nusikaltimo sudėties. Vėliau konstatuota, kad J. Gramauskas buvo persekiojamas nepagrįstai – baudžiamasis persekiojimas ir suėmimas buvo tęsiamas nesant pakankamai duomenų apie jo nusikaltimo padarymą. Taip pat nustatyta, kad pirmą kartą teisiamas J. Gramauskas buvo neteisėtai įkalintas 96 dienas bei nuteistas teismo nuosprendžiu.

Ekspertai nustatė, kad vyriškio mirčiai įtakos turėjo prastos sąlygos įkalinimo įstaigoje ir nuolatinis stresas, kurį sąlygojo Lietuvos teisėsaugininkų klaidos.

 
   

 

Ir vėl tautą džiugina Strasbūras: pasidžiaukime Kristijono Nekvedavičiaus nedidele sėkme

2 Komentaras

Žemgrobiai ir jų padlaižiai jau gal ėmė išsisemti [atkreipkite dėmesį kaip gražiai aš dar vis vadinu niekšus, kurie ne itin ir žmogaus vardo kartais verti]? O gal Temidės prisiekusieji vis dažniau ima prisiminti savo paskirtį? Bet net jei ir taip, gaila, kad kol kas drąsiau pasidžiaugti NEgalime Lietuvos teisėjais. Ne, nesakau, kad visi jie blogi. Problema tame, kad geraisiais nemokame deramai džiaugtis ir apie juos daugiau tylime nei pagarsiname jų gerus darbus.

Romualdas M.

Byloje „Nekvedavičius prieš Lietuvą“ Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) konstatavo, kad Lietuva pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą bei teisę į nuosavybės apsaugą.

Valstybės tarnautojų padaryti pažeidimai Lietuvos mokesčių mokėtojams kainuos daugiau kaip 57 tūkst. Lt. Tačiau tai – negalutinė suma, kurią gali tekti sumokėti šioje byloje.

Bylos duomenimis, Lietuvos ir Vokietijos pilietis Christianas Nekvedavičius į EŽTT kreipėsi dar 2004 m., teigdamas, kad nevykdant Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 27 d. sprendimo, kuriuo Kauno apskrities viršininko administracija buvo įpareigota priimti sprendimą dėl nuosavybės teisų atkūrimo į jo tėvo iki nacionalizacijos Kaune turėtą žemės sklypą, Lietuva pažeidė teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

Kauno apygardos teismo sprendime nenurodytas konkretus nuosavybės teisių atkūrimo būdas, tačiau jame konstatuota, kad nėra galimybės atkurti teises į pareiškėjo tėvo turėtą žemės sklypą natūra.

Ch. Nekvedavičius skundėsi ir pernelyg ilga nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukme bei dėl to, kad ilgai neatkūrus nuosavybės teisių į žemės sklypą nei natūra, nei kitaip teisingai už jį kompensuojant buvo pažeistos jo garantuojamos teisės.

Strasbūro teismas pastebėjo, kad atsižvelgiant į įstatyme numatytą bendrą pareigą apskrities viršininko administracijai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti per 6 mėnesius, įsiteisėjęs teismo sprendimas turėjo būti vykdomas nedelsiant.

„Teismas pripažino, kad pareiškėjo dalyvavimas nuosavybės teisių atkūrimo procese yra būtinas, tačiau pabrėžė, kad ir pareiškėjui nesutinkant su valdžios institucijų siūlymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, šis nesutikimas jų nesaisto ir jos turi diskreciją parinkti kitokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą“, – Teisingumo ministerija pranešė, kad EŽTT Kauno apskrities viršininko administracijos veiksmus, kuriais iš pradžių buvo nuspręsta atsisakyti atkurti pareiškėjui nuosavybės teises natūra, paskui priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vyriausybės vertybiniais popieriais, ir abu šie sprendimai vėliau panaikinti dėl procedūrinių klaidų, taip pat vėlesnį administracijos neveikimą įvertino kaip neveiksmingus, besikartojančius ir nenukreiptus į pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimą.

Teismas taip pat pabrėžė valdžios institucijų veiksmų, parenkant galimus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, nenuoseklumą. Teismas pabrėžė, kad net darant prielaidą, jog pareiškėjas savo veiksmais prisidėjo prie delsimo įvykdyti teismo sprendimą, pagrindinė atsakomybė už jo nevykdymą tenka valdžios institucijoms, kurios privalo imtis visų nacionalinėje teisės sistemoje prieinamų priemonių, kad būtų paspartintas teismo sprendimo vykdymas ir užtikrinta Konvencijos pažeidimų prevencija.

EŽTT atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas buvo įrašytas į eilę naujam žemės sklypui gauti Kauno mieste (paskutinį kartą patvirtintą 2011 m.), jokių papildomų žingsnių šiuo atžvilgiu nebuvo imtasi.

Teisėjų teigimu, nuo neįvykdyto teismo sprendimo įsiteisėjimo praėjo daugiau nei 11 metų.

Nuo 2007 m. pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesas nejuda iš vietos ir nėra aišku nei kada, nei kokiu būdu, nei ar apskritai jos bus atkurtos.

Teismas priminė, kad panašiose bylose yra ypač svarbus gero administravimo principas, kuris reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl viešojo intereso, valstybės institucijos privalo veikti greitai, tinkamai ir nuosekliai.

Byloje buvo konstatuota, kad nacionalinės institucijos šiuo atveju nesilaikė gero administravimo principo – nevykdydama teismo sprendimo, valstybė atsakovė ilgam laikui užkirto kelią pareiškėjui į nuosavybės teisių atkūrimą.

„Todėl pareiškėjo teisėti lūkesčiai gauti kompensaciją, kuri yra numatyta pagal nacionalinę teisę, buvo nepateisinamai paveikti“, – pažymima sprendime.

Vertindamas teisingumo pagrindais Teismas pareiškėjui priteisė 7 800 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 8 770 eurų bylinėjimosi išlaidoms ir kaštams padengti. Iš viso – daugiau kaip 57 tūkst. Lt.

Klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo Teismas atidėjo, paraginęs Vyriausybę ir pareiškėją siekti sutarimo dėl kompensacijos už nustatytą Konvencijos pažeidimą. Nepavykus susitarti per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, Teismas pasiliko teisę pats nuspręsti dėl teisingo atlyginimo.

Tai buvo Delfi žinios, tikiuosi ne už ilgo pats Nekvedavičius opateiks mums platesnių apibendrinimų
http://www.delfi.lt/news/daily/law/teismo-sprendimo-nevykdziusiai-lietuvai-smugis-is-strasburo.d?id=63593894#ixzz2oturCVIc

Strasbūro žinios trumpai

Parašykite komentarą

Dėl tam tikrų aplinkybių šiuo metu neturiu laiko rašyti savo nuomonės, todėl įkeliu tik Delfi konstatacinę dalį apie lietuvių prasidedančias pergales Strasbūre. Nes Lietuva jau pasiekė neregėto nesiskaitymo nei su žmonėmis, nei su teisingumu ribą. Už kurios bedugnė

Dvi lietuvės Strasbūre laimėjo bylas prieš valstybę dėl žemės

BNS
2013 m. lapkričio 13 d. 14:25

Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nusprendė, kad vienu atveju paimdama žemę ir už ją neteisingai atlygindama, kitu – pakeisdama jau dvejus metus galiojusį teismo sprendimą dėl jos grąžinimo, Lietuva pažeidė dviejų moterų, kurios ieškodamos teisybės kreipėsi į Strasbūro teismą, teises.

EŽTT pripažino, kad Lietuva pažeidė 1942 metais gimusios Kotrynos Pyrantienės ir 1920 metais gimusios Elenos Varnienės teises nepaisydama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos nuosavybės apsaugos.

Iš K.Pyrantienės Lietuvos teismo sprendimu žemė buvo paimta atlyginant 1,466 tūkst. litus, nes už tokios vertės investicinį čekį moteris buvo ją įsigijusi 1996 metais, tačiau žemės rinkos vertė ją po dešimtmečio paimant siekė 112,5 tūkst. litų. Nors EŽTT pastebėjo, kad Konvencija negarantuoja teisės į visišką kompensavimą, pareiškėjai priteistą kompensaciją pripažino pernelyg maža.

Tuo metu E.Varnienei per Lietuvos teismus nepavyko atgauti jos motinai priklausiusios sklypo dalies, kuri buvo priskirta valstybinės reikšmės miškui, nes bylą atnaujinus praėjus dvejiems metams po jai palankaus galutinio teismo sprendimo šis buvo pakeistas.

 ŽTT sprendimu, E.Varnienei priteisti 8 tūkst. eurų (27,6 tūkst. litų) neturtinės žalos ir 580 eurų (2001 litą) išlaidų. Klausimą dėl kompensacijos, kurią Lietuva turėtų išmokėti K.Pyrantienei, EŽTT įpareigojo spręsti Vyriausybę ir pareiškėją. Nepavykus pasiekti susitarimo per šešis mėnesius nuo sprendimo įsigaliojimo dienos, Teismas turės galimybę pats išspręsti šį klausimą.

 

Romualdas Matelis: Nacionalinė žemės tarnyba pluša iš peties

2 Komentaras

assssssssssssss

Nieko jau per daug nenustebinsiu pranešimais apie Žemės ūkio ministerijos padalinio – Nacionalinės žemės tarnybos atmestinį [NŽT] požiūrį į eilinį Lietuvos žmogų, nes dažnas, susidūręs su jais gal ir kur kas turiningesnių istorijų papasakotų. Tačiau neabejotinai yra ir naivuolių, kurie mano, kad situacija su nuosavomis piliečių valdomis paprasčiausiai yra itin sudėtinga ne dėl valdininkų kaltės: jie tiesiog pluša nuo ryto iki vakaro ir niekaip negali tvarkos įvesti. Tad šiems žmonėms labiausiai ir skirtas šis mano trumpas rašinukas su iliustracijomis.

Šiandiena gavau NŽT raštą – neva atsakymą į savo šių metų rugsėjo 11 dienos pareiškimą, kuriame buvau pateikęs 5 klausimus susijusius su savo nuosavybės į žemę atstatymu Plungės mieste. Atsakymas vertas atskiros temos, tačiau ji gal bus kada nors vėliau. O dabar paprasčiausiai apie valdininkų, o konkrečiau – NŽT Žemės reformos skyriaus vyriausios specialistės Ingos PUZIENĖS darbą. Nesu jos niekada matęs, tačiau kartą pasišnekėti telefonu laimė buvo nusišypsojusi. Tada norėjau kuo skubiau sužinoti NŽT nuomonę apie man privaloma tvarka gresiantį išmokėjimą išmaldinių pinigėlių už beveik 23 metus vilkintą nuosavybės atstatymą, todėl susiradęs telefoną, paskambinau. Deja, specialistė nežinojo ką sakyti, todėl pasiūlė man paskambinti sekančią dieną… Paskambinau, tačiau niekas nekėlė ragelio. Dvigubas telefono signalas leido spėti, kad ši tarnyba apginkluota skambinančiojo numerio nustatymo aparatūra, o šiuos įtarimus dar labiau sustiprino tai, kad analogiškas signalas buvo ir dar eilę dienų vėliau ir niekas šiame kabinete nei nebandė atsiliepti į mano skambutį. Beliko laukti raštiško atsakymo, nes susipratau, kad aukšti Vilniaus valdininkai gi tikrai gali neturėti laiko kalbėtis su tais, kurie per >22 metus nesusiprato, kad teisingumo eilinių žmonių atžvilgiu nebuvo ir nebus.

Ir štai šiandiena atsakymas atkeliavo. Jau nebestebina, kad NŽT specialistai yra taupūs, todėl ignoruoja Viešojo administravimo įstatymus ir atsakymus siunčia neregistruotais laiškais. Juokitės nesijuokę, bet va, mano atveju Nacionalinė žemės tarnyba, siųsdama savo raštelį paprastu, neregistruotu laišku, sutaupė Lietuvos žemės ūkio ministerijai apie du litus. Bet pravėrus voką, taupumas pranoko visas fantazijas. Voke ilsėjosi net du atsakymai: vienas man, vienas ne man. Gal ir racionalu būtų? Gi tikriausiai adresatas, kuriam atkeliavo šis laiškas turės padorumo svetimąjį kaip nors perduoti savo galimai likimo sesei, o ministerija sutaupys jau net ne du, o visus šešis litus [dviejų registruotų laiškų kaina būtų ~7 Lt., o siunčiant juos viename voke paprastu paštu, biudžetui tai turėjo atsieiti tik 1,20 Lt.]. Tačiau bėda tame, kad antroji gavėja yra iš Vilniaus, todėl kad ir koks susipratęs bebūčiau, į Vilnių vežti šio laiškelio tikrai nepasiryžau.

Abu laiškai ruošti tos pačios vyriausios specialistės [kaip visgi skamba iškilmingai ir pagarbiai ar ne?] ir abu pasirašyti atliekančio Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus funkcijas Algio BAGDONO. Tad šmėstelėjo mintis, kad gal gi ne I.Puzienė tokia išmintinga, gal gi patronas padiktavo tokią genialią mintį, bet ją tuoj pat nuvijau: kažin ar tokiais nebrangiais metodais galima skintis kelią į nuolatinius direktorius…

Gal nei mano rašinukų atskiros temos nebūtų verta ši situacija, jei ne kur kas „gilesni vandenys“.  Vilnietei, kaip, beje, ir man adresuotame raštelyje, paskutinė pastraipa baigiama šabloniniu COPY – PASTE sakiniu: „<…> jeigu Jūs nesutinkate su <…> atsakymu, turite teisę jį skųsti <…> įstatymo nustatyta tvarka“. O tas įstatymas negailestingas, piliečiams suteikia vos 30 dienų [o gal ir mažiau, nepamenu], pavėlavimas gali kainuoti brangiai. Jaučiuosi labai laimingas, kad gavau laiku šį raštelį. Tačiau o kaip bus su antrojo laiško savininke? Be abejo, jokios abejonės, kad Inga Puzienė turės jį perrašyti nauja data ir išsiųsti pakartotinai. Tačiau žinau, kad to daryti labai jau nenorės, todėl mano šis rašinukas gali tapti gelbėjimosi ratu vilnietei. Įrodančiu, kad NŽT aplaidžiai atlieka savo pareigas. Sumaišyti vokus atsakingam valdininkui būtų niekaip nepateisinama aplinkybė, o nesusiskaičiuoti, kad vietoje dviejų vokų siunčia vieną, manau, teisinėje valstybėje turėtų kainuoti postą. Bet aišku taip turėtų būti kur nors kitur, bet ne Lietuvoje.

p.s. Prierašas Ingai Puzienei:

Gerbiama vyriausioji specialiste. Pusvalandį palūkuriavęs nusprendžiau, kad visai ne gėda būti tokiam pat taupiam kaip ir jūsų institucija, todėl ir aš nemėtysiu pinigų laiškų persiuntimui. Aukščiau esančią informaciją, jums adresuosiu tiesiog elektroniniu paštu. Su nuoroda į savo rašinukų svetainę. Kadangi šiaip jau šioje istorijoje „esu ne prie ko“, Jūs man visai neprivalote pasiaiškinti apie šią situaciją. Tačiau jei panorėsite – mielai prašom, mano rašinukuose veikia komentarų pateikimo galimybė. Ir jei taip nuspręsite, neabejotinai pradžiuginsite mano ne itin gausių rašinukų platų skaitytojų ratą…

p.p.s. “Paklydusio“ rašto kopija

NZT El Stan atsak 1 lapas

 

NZT El Stan atsak 2 lapas

Stebintys žmogaus teises Lietuvoje, pastebėjo…

Parašykite komentarą

Nors blaiviai žvelgiant į žemiau esantį Lietuvos žmogaus teisių asociacijos ir Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos Kreipimąsi į Lietuvos Respublikos vadovaujančius asmenis, sunku patikėti, kad toks tekstas galėtų kada nors būti reikalingas demokratinėje valstybėje, jame nurodytos būsimo įstatymo spragos yra akivaizdžios… Belieka įdėmiai stebėti kaip visas šis procesas pakryps ateityje…

 

 Lietuvos Respublikos Prezidentei

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui

Lietuvos Respublikos Seimo Audito komitetui

Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui

Lietuvos Respublikos Seimo nariams

 

NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ

KREIPIMASIS

2013 m. birželio 25 d.

Vilnius

Dėl nevyriausybinių organizacijų įstatymo projekto

Lietuvos Respublikos Prezidento 2013 m. balandžio 23 d. dekretu Nr. 1K-1440 Lietuvos Respublikos Seimui yra  pateiktas  svarstyti  Lietuvos  Respublikos  nevyriausybinių organizacijų įstatymo projektas XIIP-493.

Minėtame Prezidento dekrete nurodoma, kad Nevyriausybinių organizacijų (NVO) įstatymo projektą rengti, be kitų priežasčių, paskatino poreikis apibrėžti NVO sąvoką, nes pastaruoju  metu  viešąsias paslaugas visuomenei teikiančiomis organizacijomis –  NVO – yra įvardijami ir profesiniai susivienijimai, kurių pagrindinis tikslas – tenkinti tam tikrų žmonių grupių interesus. Šių žmonių grupių  organizacijos neretai dalyvauja priimant Lietuvos visuomenei svarbius sprendimus (pvz., teritorijų planavimas), o visuomenės interesams realiai atstovaujančios NVO minėtų sprendimų įtakoti negali.

Lietuvos žmogaus teisių asociacija ir  Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija palaiko LR Prezidentės iniciatyvą kuo greičiau priimti Lietuvos Respublikos nevyriausybinių organizacijų įstatymą, tačiau pažymi:

  1. Įstatymo Projektas iš esmės prieštarauja 2007 m. spalio 10 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijoms ( CM/Rec (2007) 14) dėl nevyriausybinių organizacijų teisinio statuso Europoje.

Pats Projekto 4 str. pavadinimas ydingai deklaruoja NVO politikos valstybinį valdymą- jame teigiama, kad NVO politikos prioritetus nustato LR Vyriausybė, kad už NVO politikos formavimą  yra atsakinga LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Tuo tarpu  minėtose rekomendacijose (28 str.) pabrėžiama,  kad valstybinės valdžios organai neturi vadovauti NVO. Ten pat nurodoma, kad  NVO nepriklausomumas siejamas ne tik su teise įstiegti šią organizaciją ir pasirinkti jos tikslus, bet ir teise ją valdyti bei laisve nustatyti NVO  veiklos kryptis. NVO turi turėti galimybę laisvai dirbti ir  siekti savo tikslų,- teigiama  rekomendacijose (II d., 11 str.).

Atmestina Projekto  4 str. 2 dalies formuluotė, nustatanti,  kad „už nevyriausybinių organizacijų politikos kontroliavimą yra atsakinga Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija“. Priešingai, minėtose rekomendacijose pabrėžiama, kad valdžios institucijos turi vengti mėginti paversti NVO kontroliuojamomis įstaigomis (28 str.).

  1. Projekto 5 str.  nuostatos, deklaruojančios, kad NVO politikos formavimas ir įgyvendinimas yra  pavedamas valstybės įstaigai – LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, taip pat prieštarauja Rekomendacijoms. Minėtai ministerijai pavesta teikti siūlymus dėl finansinės paramos visoms NVO. Tačiau  ministerija, atstovaudama valstybei, gali selektyviai vertinti NVO, priskirdama remtinomis tas, kurios atitinka tam tikrus lojalumo valstybei kriterijus.

Kita vertus LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija negali objektyviai vertinti visų NVO, nes daugelio jų veiklos kryptys  (kultūra,  žmogaus teisės, aplinkosauga ir kt.) nepatenka į į šios ministerijos veiklos kompetenciją,  todėl minėta ministerija paprasčiausiai nepajėgs objektyviai  nustatyti, kiek ir kurios NVO veikla atitinka Vyriausybės formuojamą šių organizacijų  politiką.  Dėl šios priežasties finansinė parama NVO turėtų būti skiriama dalyvaujant kelių NVO sritis kuruojančių ministerijų ir kitų valstybės institucijų atstovams, įtraukiant į šį procesą ir pačias NVO.

  1. Visiškai prieštarauja vienas kitam šio įstatymo projekto 2 str.1 dalies teiginiai 2 str.4 dalies teiginiams.  1 dalyje nurodoma, kad Nevyriausybinė organizacija – tai nuo valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų nepriklausomas savanoriškumo pagrindais visuomenės ar jos grupės naudai veikiantis viešasis juridinis asmuo. O  4 dalyje jau teigiama, kad Nevyriausybinių organizacijų tarybą jau sudaro lygiateisės partnerystės pagrindu iš valstybės institucijų, įstaigų ir nevyriausybinių organizacijų deleguotų atstovų. Tampa neaišku, kokiu pagrindu NVO junginys, vienydamasis į  Nevyriausybinių organizacijų tarybą,  tampa valstybės institucijų ir NVO konglomeratu.
  1. Visiškai pagrįsta yra LR Seimo kanceliarijos Teisės departamento pastaba dėl „nacionalinės skėtinės organizacijos“ apibrėžimo (projekto 2 str. 6 dalis). „Žodis skėtis ne tik  reiškia išskleidžiamą prietaisą nuo lietaus ar saulės dengtis.“ Minėtas žodis asocijuojasi ir su ketinimu apsisaugoti nuo kažko (gal nuo visuomenės), atsiriboti, užsidengti ar pan. Todėl geriau tiktų žodžiai „Jungtinė nevyriausybinė organizacija“  ar kitoks jungiantis žodžių darinys.
  2. Kelia abejones ketinimai NVO vadinti bet kurį viešąjį  juridinį asmenį (VšĮ), veikiantį visuomenės grupės naudai, nes pagal LR Viešųjų įstaigų įstatymą (4 str.1 dalis) Viešosios įstaigos steigėjais gali būti valstybė, savivaldybės ir kiti iš įstaigos veiklos nesiekiantys sau naudos asmenys, sudarę viešosios įstaigos steigimo sutartį,  o pagal šio įstatymo 4 str.4 dalį VšĮ steigėjas gali būti ir vienas asmuo, vietoj steigimo sutarties surašęs ir pasirašęs steigimo aktą.  Nepaisant to, kad projekto 2 str. 1 dalyje reglamentuojama, jog valstybė ar savivaldybė, juridiniai asmenys, kuriuose valstybė ar savivaldybė turi daugiau kaip 1/3 balsų visuotiniame dalyvių susirinkime, negali turėti daugiau kaip 1/3 balsų nevyriausybinės organizacijos visuotiniame dalyvių susirinkime, visiškai akivaizdu, kad šiuo projektu siekiama valstybės ir savivaldybės institucijoms suteikti  išimtinę teisę atstovauti visuomenės interesams. Kita vertus VšĮ įsteigti gali ir vienas fizinis asmuo. Tokiu būdu keli fiziniai asmenys, įsteigę Nevyriausybines organizacijas (VšĮ)  visuomenės vardu įgytų teisę skelbti pareiškimus, priimti visuomenei svarbius sprendimus, nes įstatymo projekte nurodoma, kad  NVO (įskaitant ir  vieno asmens įsteigtą viešąją įstaigą) gali atstovauti Lietuvos visuomenei steigiant NVO skėtines organizacijas. Pastarosios savo ruožtu deleguotų 10 atstovų į Lietuvos Nevyriausybinių organizacijų tarybą. Todėl yra tikimybė, kad grupė suinteresuotų asmenų (pvz., 20 asmenų) asmenų, įsteigusi 10 VšĮ įgytų teisę siūlyti 10 kandidatų į Lietuvos NVO tarybą. Tačiau taip būtų iškreipta demokratijos esmė – nedidelei grupei ir net tarpusavyje susijusių asmenų būtų suteikta teisė Lietuvos visuomenės vardu daryti pareiškimus, įtakoti priimant svarbiausius Lietuvos valstybei sprendimus, o tai prieštarauja sąžiningumo ir protingumo kriterijams.

Be to, NVO negali atsiriboti nuo veiklos, kuri įtakoja politinę valdžią, nes tai prieštarauja LR Konstitucijos 4 str. nuostatai, kurioje nurodoma, kad „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.“  Veikdama per NVO, visuomenė savo veiksmais turi teisę įtakoti politinius procesus, kurie, pagal siūlomą įstatymo projektą, gali būti traktuojami kaip siekimas politinės valdžios. Tokia įstatymo nuostata neabejotinai sudarytų prielaidas piktnaudžiavimui.

  1. 6.      Nepakankamai reglamentuojamos  Nacionalinės skėtinės organizacijos įsteigimo sąlygos. Pagal siūlomą įstatymo projektą,  šią organizaciją gali įsteigti bet kurios vienoje ar keliose atskirose viešosios politikos srityse veikiančios organizacijos, siekiančios bendrų tikslų. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad projekte numatoma, jog būtent Nacionalinės skėtinės organizacijos  turi teisę deleguoti į Nevyriausybinių organizacijų tarybą 10 atstovų (ne daugiau kaip aštuonis nevyriausybines organizacijas vienijančių asociacijų atstovus ir ne mažiau kaip du kitų nevyriausybinių organizacijų atstovus), labai svarbu, kad minimas skėtines organizacijas sudarytų ne „vienadienės“ NVO, kurių tikslas atstovauti tam tikros žmonių grupės interesams.  Todėl teisė steigti Nacionalinę skėtinę organizaciją turi būti suteikta tik toms NVO, kurios yra registruotos ir savo veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdo ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus. NVO steigti gali tik nuo valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų nepriklausomi, iš fizinių asmenų arba jų grupių, sudaryti savanoriškumo pagrindais visuomenės ar jos grupės naudai veikiantys viešieji juridiniai asmenys, kurių pagrindinis tikslas – ginti viešąjį interesą sveikatos, socialinės gerovės, žmogaus teisių ir laisvių, darnaus vystymosi, aplinkos, gamtos apsaugos ir kultūros paveldo bei kitose srityse.
  2. Atmestina  Projekto 7 str. 3 dalies nuostata, reglamentuojanti, kad Nevyriausybinių organizacijų tarybos darbas organizuojamas vadovaujantis tarybos nuostatais, kuriuos tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, nes tai reiškia, kad  valstybės kontroliuojamos NVO nebus savarankiškos organizacijos, jos  negalės užtikrinti konstitucinės pažiūrų ir asmens saviraiškos laisvės ir iš esmės jos neatstovaus visuomenei.
  3.  Galiausiai minėtoms rekomendacijoms prieštarauja ir šio įstatymo projekto rengimo tvarka – Rekomendacijų VIII skyriaus 76-77 straipsniuose  nurodoma, kad visų lygių vyriausybinės institucijos dialoguose ir konsultacijose turi  nediskriminuoti  NVO, įtraukti jas į darbą rengiant įstatymus, reglamentuojančius  NVO statusą, finansavimą ir veiklos sferas. Tačiau rengiant šį įstatymo projektą to nebuvo daroma (išskyrus kelias pakviestas organizacijos).

Atsižvelgdamos į tai, kas išdėstyta, Lietuvos žmogaus teisių asociacija ir  Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija mano, kad:

  • Lietuvos  Respublikos  nevyriausybinių organizacijų įstatymo projektas XIIP-493, toks, koks jis yra pateiktas LR Seimui, negali būti svarstomas, nes jis  yra keistinas iš esmės;
  •  Rengiant alternatyvų šio įstatymo projektą būtina įtraukti į jo rengimą jau veikiančias nevyriausybines organizacijas, ypač tas, kurios realiai ir ne vienerius metus savo veikla įrodė atstovaujančios Lietuvos visuomenei ir ginančios viešąjį interesą.

Lietuvos žmogaus teisių asociacija

Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija

Kreipimosi autentiškumas patvirtintas Lietuvos žmogaus teisių asociacijos komitete

LŽTA pirmininkas  V.Budnikas

 

 

Older Entries Newer Entries

%d bloggers like this: