Į pradžią

Ir vėl tautą džiugina Strasbūras: pasidžiaukime Kristijono Nekvedavičiaus nedidele sėkme

2 Komentaras

Žemgrobiai ir jų padlaižiai jau gal ėmė išsisemti [atkreipkite dėmesį kaip gražiai aš dar vis vadinu niekšus, kurie ne itin ir žmogaus vardo kartais verti]? O gal Temidės prisiekusieji vis dažniau ima prisiminti savo paskirtį? Bet net jei ir taip, gaila, kad kol kas drąsiau pasidžiaugti NEgalime Lietuvos teisėjais. Ne, nesakau, kad visi jie blogi. Problema tame, kad geraisiais nemokame deramai džiaugtis ir apie juos daugiau tylime nei pagarsiname jų gerus darbus.

Romualdas M.

Byloje „Nekvedavičius prieš Lietuvą“ Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) konstatavo, kad Lietuva pažeidė pareiškėjo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą bei teisę į nuosavybės apsaugą.

Valstybės tarnautojų padaryti pažeidimai Lietuvos mokesčių mokėtojams kainuos daugiau kaip 57 tūkst. Lt. Tačiau tai – negalutinė suma, kurią gali tekti sumokėti šioje byloje.

Bylos duomenimis, Lietuvos ir Vokietijos pilietis Christianas Nekvedavičius į EŽTT kreipėsi dar 2004 m., teigdamas, kad nevykdant Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 27 d. sprendimo, kuriuo Kauno apskrities viršininko administracija buvo įpareigota priimti sprendimą dėl nuosavybės teisų atkūrimo į jo tėvo iki nacionalizacijos Kaune turėtą žemės sklypą, Lietuva pažeidė teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

Kauno apygardos teismo sprendime nenurodytas konkretus nuosavybės teisių atkūrimo būdas, tačiau jame konstatuota, kad nėra galimybės atkurti teises į pareiškėjo tėvo turėtą žemės sklypą natūra.

Ch. Nekvedavičius skundėsi ir pernelyg ilga nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukme bei dėl to, kad ilgai neatkūrus nuosavybės teisių į žemės sklypą nei natūra, nei kitaip teisingai už jį kompensuojant buvo pažeistos jo garantuojamos teisės.

Strasbūro teismas pastebėjo, kad atsižvelgiant į įstatyme numatytą bendrą pareigą apskrities viršininko administracijai sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti per 6 mėnesius, įsiteisėjęs teismo sprendimas turėjo būti vykdomas nedelsiant.

„Teismas pripažino, kad pareiškėjo dalyvavimas nuosavybės teisių atkūrimo procese yra būtinas, tačiau pabrėžė, kad ir pareiškėjui nesutinkant su valdžios institucijų siūlymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, šis nesutikimas jų nesaisto ir jos turi diskreciją parinkti kitokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą“, – Teisingumo ministerija pranešė, kad EŽTT Kauno apskrities viršininko administracijos veiksmus, kuriais iš pradžių buvo nuspręsta atsisakyti atkurti pareiškėjui nuosavybės teises natūra, paskui priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vyriausybės vertybiniais popieriais, ir abu šie sprendimai vėliau panaikinti dėl procedūrinių klaidų, taip pat vėlesnį administracijos neveikimą įvertino kaip neveiksmingus, besikartojančius ir nenukreiptus į pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimą.

Teismas taip pat pabrėžė valdžios institucijų veiksmų, parenkant galimus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, nenuoseklumą. Teismas pabrėžė, kad net darant prielaidą, jog pareiškėjas savo veiksmais prisidėjo prie delsimo įvykdyti teismo sprendimą, pagrindinė atsakomybė už jo nevykdymą tenka valdžios institucijoms, kurios privalo imtis visų nacionalinėje teisės sistemoje prieinamų priemonių, kad būtų paspartintas teismo sprendimo vykdymas ir užtikrinta Konvencijos pažeidimų prevencija.

EŽTT atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas buvo įrašytas į eilę naujam žemės sklypui gauti Kauno mieste (paskutinį kartą patvirtintą 2011 m.), jokių papildomų žingsnių šiuo atžvilgiu nebuvo imtasi.

Teisėjų teigimu, nuo neįvykdyto teismo sprendimo įsiteisėjimo praėjo daugiau nei 11 metų.

Nuo 2007 m. pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesas nejuda iš vietos ir nėra aišku nei kada, nei kokiu būdu, nei ar apskritai jos bus atkurtos.

Teismas priminė, kad panašiose bylose yra ypač svarbus gero administravimo principas, kuris reiškia, kad sprendžiant klausimą dėl viešojo intereso, valstybės institucijos privalo veikti greitai, tinkamai ir nuosekliai.

Byloje buvo konstatuota, kad nacionalinės institucijos šiuo atveju nesilaikė gero administravimo principo – nevykdydama teismo sprendimo, valstybė atsakovė ilgam laikui užkirto kelią pareiškėjui į nuosavybės teisių atkūrimą.

„Todėl pareiškėjo teisėti lūkesčiai gauti kompensaciją, kuri yra numatyta pagal nacionalinę teisę, buvo nepateisinamai paveikti“, – pažymima sprendime.

Vertindamas teisingumo pagrindais Teismas pareiškėjui priteisė 7 800 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 8 770 eurų bylinėjimosi išlaidoms ir kaštams padengti. Iš viso – daugiau kaip 57 tūkst. Lt.

Klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo Teismas atidėjo, paraginęs Vyriausybę ir pareiškėją siekti sutarimo dėl kompensacijos už nustatytą Konvencijos pažeidimą. Nepavykus susitarti per 6 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, Teismas pasiliko teisę pats nuspręsti dėl teisingo atlyginimo.

Tai buvo Delfi žinios, tikiuosi ne už ilgo pats Nekvedavičius opateiks mums platesnių apibendrinimų
http://www.delfi.lt/news/daily/law/teismo-sprendimo-nevykdziusiai-lietuvai-smugis-is-strasburo.d?id=63593894#ixzz2oturCVIc

Strasbūro žinios trumpai

Parašykite komentarą

Dėl tam tikrų aplinkybių šiuo metu neturiu laiko rašyti savo nuomonės, todėl įkeliu tik Delfi konstatacinę dalį apie lietuvių prasidedančias pergales Strasbūre. Nes Lietuva jau pasiekė neregėto nesiskaitymo nei su žmonėmis, nei su teisingumu ribą. Už kurios bedugnė

Dvi lietuvės Strasbūre laimėjo bylas prieš valstybę dėl žemės

BNS
2013 m. lapkričio 13 d. 14:25

Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nusprendė, kad vienu atveju paimdama žemę ir už ją neteisingai atlygindama, kitu – pakeisdama jau dvejus metus galiojusį teismo sprendimą dėl jos grąžinimo, Lietuva pažeidė dviejų moterų, kurios ieškodamos teisybės kreipėsi į Strasbūro teismą, teises.

EŽTT pripažino, kad Lietuva pažeidė 1942 metais gimusios Kotrynos Pyrantienės ir 1920 metais gimusios Elenos Varnienės teises nepaisydama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos nuosavybės apsaugos.

Iš K.Pyrantienės Lietuvos teismo sprendimu žemė buvo paimta atlyginant 1,466 tūkst. litus, nes už tokios vertės investicinį čekį moteris buvo ją įsigijusi 1996 metais, tačiau žemės rinkos vertė ją po dešimtmečio paimant siekė 112,5 tūkst. litų. Nors EŽTT pastebėjo, kad Konvencija negarantuoja teisės į visišką kompensavimą, pareiškėjai priteistą kompensaciją pripažino pernelyg maža.

Tuo metu E.Varnienei per Lietuvos teismus nepavyko atgauti jos motinai priklausiusios sklypo dalies, kuri buvo priskirta valstybinės reikšmės miškui, nes bylą atnaujinus praėjus dvejiems metams po jai palankaus galutinio teismo sprendimo šis buvo pakeistas.

 ŽTT sprendimu, E.Varnienei priteisti 8 tūkst. eurų (27,6 tūkst. litų) neturtinės žalos ir 580 eurų (2001 litą) išlaidų. Klausimą dėl kompensacijos, kurią Lietuva turėtų išmokėti K.Pyrantienei, EŽTT įpareigojo spręsti Vyriausybę ir pareiškėją. Nepavykus pasiekti susitarimo per šešis mėnesius nuo sprendimo įsigaliojimo dienos, Teismas turės galimybę pats išspręsti šį klausimą.

 

Romualdas Matelis: Nacionalinė žemės tarnyba pluša iš peties

2 Komentaras

assssssssssssss

Nieko jau per daug nenustebinsiu pranešimais apie Žemės ūkio ministerijos padalinio – Nacionalinės žemės tarnybos atmestinį [NŽT] požiūrį į eilinį Lietuvos žmogų, nes dažnas, susidūręs su jais gal ir kur kas turiningesnių istorijų papasakotų. Tačiau neabejotinai yra ir naivuolių, kurie mano, kad situacija su nuosavomis piliečių valdomis paprasčiausiai yra itin sudėtinga ne dėl valdininkų kaltės: jie tiesiog pluša nuo ryto iki vakaro ir niekaip negali tvarkos įvesti. Tad šiems žmonėms labiausiai ir skirtas šis mano trumpas rašinukas su iliustracijomis.

Šiandiena gavau NŽT raštą – neva atsakymą į savo šių metų rugsėjo 11 dienos pareiškimą, kuriame buvau pateikęs 5 klausimus susijusius su savo nuosavybės į žemę atstatymu Plungės mieste. Atsakymas vertas atskiros temos, tačiau ji gal bus kada nors vėliau. O dabar paprasčiausiai apie valdininkų, o konkrečiau – NŽT Žemės reformos skyriaus vyriausios specialistės Ingos PUZIENĖS darbą. Nesu jos niekada matęs, tačiau kartą pasišnekėti telefonu laimė buvo nusišypsojusi. Tada norėjau kuo skubiau sužinoti NŽT nuomonę apie man privaloma tvarka gresiantį išmokėjimą išmaldinių pinigėlių už beveik 23 metus vilkintą nuosavybės atstatymą, todėl susiradęs telefoną, paskambinau. Deja, specialistė nežinojo ką sakyti, todėl pasiūlė man paskambinti sekančią dieną… Paskambinau, tačiau niekas nekėlė ragelio. Dvigubas telefono signalas leido spėti, kad ši tarnyba apginkluota skambinančiojo numerio nustatymo aparatūra, o šiuos įtarimus dar labiau sustiprino tai, kad analogiškas signalas buvo ir dar eilę dienų vėliau ir niekas šiame kabinete nei nebandė atsiliepti į mano skambutį. Beliko laukti raštiško atsakymo, nes susipratau, kad aukšti Vilniaus valdininkai gi tikrai gali neturėti laiko kalbėtis su tais, kurie per >22 metus nesusiprato, kad teisingumo eilinių žmonių atžvilgiu nebuvo ir nebus.

Ir štai šiandiena atsakymas atkeliavo. Jau nebestebina, kad NŽT specialistai yra taupūs, todėl ignoruoja Viešojo administravimo įstatymus ir atsakymus siunčia neregistruotais laiškais. Juokitės nesijuokę, bet va, mano atveju Nacionalinė žemės tarnyba, siųsdama savo raštelį paprastu, neregistruotu laišku, sutaupė Lietuvos žemės ūkio ministerijai apie du litus. Bet pravėrus voką, taupumas pranoko visas fantazijas. Voke ilsėjosi net du atsakymai: vienas man, vienas ne man. Gal ir racionalu būtų? Gi tikriausiai adresatas, kuriam atkeliavo šis laiškas turės padorumo svetimąjį kaip nors perduoti savo galimai likimo sesei, o ministerija sutaupys jau net ne du, o visus šešis litus [dviejų registruotų laiškų kaina būtų ~7 Lt., o siunčiant juos viename voke paprastu paštu, biudžetui tai turėjo atsieiti tik 1,20 Lt.]. Tačiau bėda tame, kad antroji gavėja yra iš Vilniaus, todėl kad ir koks susipratęs bebūčiau, į Vilnių vežti šio laiškelio tikrai nepasiryžau.

Abu laiškai ruošti tos pačios vyriausios specialistės [kaip visgi skamba iškilmingai ir pagarbiai ar ne?] ir abu pasirašyti atliekančio Nacionalinės žemės tarnybos direktoriaus funkcijas Algio BAGDONO. Tad šmėstelėjo mintis, kad gal gi ne I.Puzienė tokia išmintinga, gal gi patronas padiktavo tokią genialią mintį, bet ją tuoj pat nuvijau: kažin ar tokiais nebrangiais metodais galima skintis kelią į nuolatinius direktorius…

Gal nei mano rašinukų atskiros temos nebūtų verta ši situacija, jei ne kur kas „gilesni vandenys“.  Vilnietei, kaip, beje, ir man adresuotame raštelyje, paskutinė pastraipa baigiama šabloniniu COPY – PASTE sakiniu: „<…> jeigu Jūs nesutinkate su <…> atsakymu, turite teisę jį skųsti <…> įstatymo nustatyta tvarka“. O tas įstatymas negailestingas, piliečiams suteikia vos 30 dienų [o gal ir mažiau, nepamenu], pavėlavimas gali kainuoti brangiai. Jaučiuosi labai laimingas, kad gavau laiku šį raštelį. Tačiau o kaip bus su antrojo laiško savininke? Be abejo, jokios abejonės, kad Inga Puzienė turės jį perrašyti nauja data ir išsiųsti pakartotinai. Tačiau žinau, kad to daryti labai jau nenorės, todėl mano šis rašinukas gali tapti gelbėjimosi ratu vilnietei. Įrodančiu, kad NŽT aplaidžiai atlieka savo pareigas. Sumaišyti vokus atsakingam valdininkui būtų niekaip nepateisinama aplinkybė, o nesusiskaičiuoti, kad vietoje dviejų vokų siunčia vieną, manau, teisinėje valstybėje turėtų kainuoti postą. Bet aišku taip turėtų būti kur nors kitur, bet ne Lietuvoje.

p.s. Prierašas Ingai Puzienei:

Gerbiama vyriausioji specialiste. Pusvalandį palūkuriavęs nusprendžiau, kad visai ne gėda būti tokiam pat taupiam kaip ir jūsų institucija, todėl ir aš nemėtysiu pinigų laiškų persiuntimui. Aukščiau esančią informaciją, jums adresuosiu tiesiog elektroniniu paštu. Su nuoroda į savo rašinukų svetainę. Kadangi šiaip jau šioje istorijoje „esu ne prie ko“, Jūs man visai neprivalote pasiaiškinti apie šią situaciją. Tačiau jei panorėsite – mielai prašom, mano rašinukuose veikia komentarų pateikimo galimybė. Ir jei taip nuspręsite, neabejotinai pradžiuginsite mano ne itin gausių rašinukų platų skaitytojų ratą…

p.p.s. “Paklydusio” rašto kopija

NZT El Stan atsak 1 lapas

 

NZT El Stan atsak 2 lapas

Genovaitės ir Ričardo Jonaičių istorijos Lietuvos žemgrobystės schemose

8 Komentaras

Nacionalinės žemėtvarkos grimasos

Parašė Giedrius GRABAUSKAS-Karoblis    Sekmadienis, 07 Balandis 2013 18:49

===========================================================

Viena iš dažnai svarstomų ir skandalingų Lietuvos viešojo gyvenimo sričių – tai žemės reforma bei su ją susiję procesai. Nuo 1990 metų besitęsianti reforma labai prieštaringa, daug piliečių skundžiasi, kad negali atgauti žemės arba ją atgauna kitoje vietoje ir kur kas prastesnę. Žemėtvarkininkų gretose darbuojasi nemažai korumpuotų veikėjų, kurie vykdo sukčiavimus ir klastojimus. Per 23 metus žemės reforma taip ir nebaigta, reformos eigoje klestinti betvarkė ir korupciją kelia daugelio žmonių pasipiktinimą. Situacija, į kurią pateko žemės valdas Molėtų rajone turintys ir dažnai ten gyvenantys kauniečiai Jonaičiai, yra klasikinis prieštaringos žemės reformos pavyzdys.

Genovaitė JONAITIENĖ ir Ričardas JONAITIS jau daug metų mina teismų ir įvairių valdžios institucijų slenksčius, nes kovoja už savo šeimos žemę. Šios istorijos ištakos siekia dar 1989 metus. Genovaitė Jonaitienė 1989 metais Molėtų rajone, Antakščių kaime nusipirko gyvenamąjį namą. 1991 metais G.Jonaitienei prie namų paskirta ir 2 hektarų žemės valda asmeniniam ūkiui. 1996 metais Alantos žemėtvarkininkas V.Kazlas minėtą žemę paženklino, o G.Jonaitienė ją išsipirko. Žemės sklypas buvo paženklintas 1996 metų lapkričio 25 dieną.

2002 metų lapkričio mėnesį G.Jonaitienė kreipėsi į Alantos seniūniją ir sužinojo, kad dalis jai atmatuoto žemės sklypo paimta ir paskirta kitam naudotojui. Paaiškėjo, kad dalis sklypo buvo skirta vienam vilniečiui, kuris žemę atsikėlė iš kito rajono. Prasidėjo daugelį metų trunkantis procesas-Jonaičių kova dėl žemės. Jiems pavyko apginti savo teises, buvo priimtas sprendimas-kad žemėtvarkos pareigūnai turi atmatuoti žemės sklypą toje pačioje vietoje, bet būtent žemėtvarkininkai piktybiškai nevykdo sprendimo, o antstoliai veikia labai lėtai ir aplaidžiai. Šią istoriją nagrinėjo Seimo kontrolierius K.Virbickas bei kiti valstybės pareigūnai. Seimo kontrolierius K. Virbickas išsamiai susipažino su situacija ir pateikė savo išvadą-kad žėmėtvarkininkai pažeidė įstatymus. Seimo kontrolieriai, STT ir kai kurios kitos valstybės institucijos išsamiai išnagrinėjo šią istoriją ir palaikė Jonaičių poziciją. Vyko daug įvairių teismų posėdžių, ir prieš penkerius metus Vyriausiasis administracinis teismas priėmė galutinį neskundžiamą sprendimą- kad Jonaičiams turi būti grąžintas žemės sklypas toje pačioje vietoje, bet viską blokuoja žemėtvarkos pareigūnai.

Klastos anatomija

2006 metais Kauno Apygardos administracinis teismas nagrinėjo bylą dėl neteisėtai paimto sklypo ir įpareigojo atsakingus pareigūnus per 3 mėnesius grąžinti neteisėtai paimtą sklypą G.Jonaitienei – grąžinti toje pačioje vietoje. Molėtų žemėtvarkos skyrius pateikė apeliacinį skundą aukštesnei teismo instancijai. Byla buvo nagrinėjama Vyriausiame administraciniame teisme, ir šis teismas 2008 metų balandžio 24 dieną paskelbė galutinę neskundžiamą nutartį-paliko galioti žemesnės instancijos teismo sprendimą-nurodydamas, kad kad žemėtvarkos pareigūnai privalo turi per 3 mėnesius suformuoti sklypą G.Jonaitienei toje pačioje vietoje. Bet žemėtvarkos pareigūnų darbas tiesiog skandalingas, jau eilę metų nevykdomas konkretus sprendimas.

R. Jonaitis teigia: ,,Žemėtvarkos pareigūnai - V.Bekešienė, Z.Černiauskienė, V.Viliūnaitė, K.Stašelytė, A.Pobedinskas tiesiog piktybiškasi nevykdo teismo sprendimo. Jie tiesiog keršija už tai, kad mes kovojome už savo teises ir laimėjome teismus. Žemėtvarkininkai naudoja klastingą taktiką, jie nenori pripažinti savo pralaimėjimo, ir įvairiais būdais nori primesti savo valią – kad mes gautume žemę pelkynuose, o gerą žemę skirsto kitiems – sau artimiems asmenims. Nors tas sklypas buvo paskirtas sklypas priklausė mums, buvo iš mūsų paimtas ir neteisėtai užvaldytas sklypas yra 20 metrų nuo ežero, ir tikrai negalime sutikti su tuo-kad gautume žemę kokiuose pelkynuose. 2008 metų balandžio mėnesį po teisminių procesų buvo atstatytas teisingumas-priimta galutinė nutartis, kad žemė mums turi būti grąžintas toje pačioje vietoje. O tai, kad jau penkerius metus ši teismo nutartis neįvykdyta –tai tiesiog skandalinga. Akivaizdus ir mažai efektyvus antstolių darbas. Antstolė ėmėsi tam tikrų žygių, tačiau jos pastangos buvo mažai veiksmingos.

Štai Molėtų rajono apylinkės teismas jau ne kartą antstolės prašymu svarstė žemėtvarkininkų veiksmus. Buvo priteistos baudos – teismas skyrė 300 ir 400 litų dydžio baudas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Molėtų skyriui, nes šis skyrius tinkamai nevykdė teismų sprendimų. Tačiau šias baudas sumoka ne žemėtvarkininkai, šios baudos mokamos iš valstybės. Ir atsakomybės nėra jokios. Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje aiškiai pasakyta-kad per tris mėnesius G.Jonaitienei turi būti suformuotas žemės sklypas, ir atmatuota taip, kaip buvo atmatuota matininko V.Kazlo, toje pačioje vietoje. Bet žemėtvarkininkų elgesys tiesiog ciniškas, jie nevykdo teismų sprendimo.

O antstolė G.Jonaitienei telefonu aiškiai pasakė, kad nieko padaryti negali, nors kaip visi matėme per Garliavos įvykius, anstolio galimybės yra didelės. Jei konkrečiau-tai antstolė neišnaudoja tokios priemonės-ji galėjo kreiptis į teismą, ir pareikalauti, kad Molėtų rajono žemėtvarkos skyrius būtų baudžiamas 1000 litų bauda už kiekvieną pavėluotą dieną. Manau, tada reikalai būtų pajudėję. Visa ta situacija primena spektaklį – antstolė vaizduoja, kad dirba, o faktiškai visai vengia vykdyti savo pareigas. Dėl antstolės neveiklumo yra kreiptasi į Antstolių rūmus, nes puikiai žinome, kad antstoliai gali įvykdyti teismų sprendimus, kai reikia, pasitelkus ir policijos pajėgas. Dėl antstolės aplaidžios veiklos kreiptasi ir į Teisingumo ministrą“.

Vyriausiasis administracinis teismas šioje skandalingoje istorijoje suvaidino teigiamą vaidmenį-jo sprendimai atstatė teisingumą. Tačiau valdžios veikėjų aplaidi veikla tiesiog stebina-Jonaičiai iki šiol negali atgauti žemės. Žemės gražinimo procesas vis toliau vilkinamas. Ir tokių istorijų Lietuvoje labai daug.

Žemgrobių klestėjimo metas

Žemgrobiai mūsų krašte veikia ciniškai ir brutaliai. Per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje atskleista daug atvejų, kai žemgrobiai siekia užvaldyti(ir dažnai užvaldo) vertingus žemės sklypus. Pastaruoju metu-nuo 2012 metų vasaros Garbaravičių klano kontroliuojama bendrovė siekia pusvelčiui užvaldyti visai arti Kauno, Noreikiškių kaime esantį vertingą žemės sklypą ir dalį pastato, kuris priklauso Vaitonių šeimai. Šia skandalinga istorija susidomėjo įvairios visuomeninės organizacijos, žurnalistai ir žmogaus teisių gynėjai. O 2012 sausio mėnesį Vilniuje suimti teisėsaugai gerai žinomi R.Tripuckis, R.Nevera ir dar keli jų bendrininkai. Jie įvairiais būdais, naudodami klastą, smurtą ir grasinimus, vertė senukus pusvelčiui perduoti jiems vertingus žemės sklypus. 2011 metų pabaigoje, kai buvo pradėti atskleisti Radviliškio rajone ilgai klestėjusio Čepanonio klano nusikaltimai, paaiškėjo, kad šis klanas užsiėmė ne tik ES paramos lėšų grobstymu, valstybės biudžeto lėšų grobstymu, sukčiavimais ir reketu, bet ir įvairiais būdais užvaldydavo vertingus žemės sklypus.

Bet kodėl Lietuvoje klesti tokios nuožmios grupuotės? Žemgrobiai turi įtakingus rėmėjus – taip vadinamą ,,stogą”. Čepanonis ir jo parankiniai buvo tiesiogiai susiję su Kubiliaus klanu. Kai kurie įtakingi žemgrobiai veikė padedami  2006-2009 metais Klaipėdos apskrities viršininko administracijoje dirbusio, o nuo 2009 metų vasaros jau tapusio Aplinkos ministerijos pareigūnu kriminalinio autoriteto A.V.(Raudonikio). Aplinkos ministerija 2009-2012 metais išvis buvo tikras rojus visokiems abejotinos reputacijos veikėjams, jie čia įsidarbino pasinaudodami giminystės ar bičiulystės ryšiais. Žemgrobius remia ir dar viena valdžios veikėja- kaunietė V.Ž. –ši įtakinga Žemės ūkio ministerijos pareigūnė praeityje buvo  aukšto rango Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotoja, o nuo 2002 metų perėjo dirbti į Kauno savivaldybę-čia ji užėmė vieno svarbiausių savivaldybės departamentų vadovės pareigas. Čia V.Ž. dirbo devynerius metus ir nuo 2011 metų rudens iškeliavo darbuotis į Žemės ūkio ministeriją. V.Ž. pasižymėjo ir kaip EBSW klano rėmėja-dirbdama aukšto rango mokesčių inspekcijos pareigūne, ji daug kartų priėmė EBSW klano vadeivoms palankius sprendimus.

Klestinčią betvarkę lemia monopolinio kapitalizmo sistema

Žvelgiant plačiau ir aiškinantis kertines priežastis, kodėl Lietuvoje vyksta tokia skandalinga žemės ūkio reforma, aiškėja, kad tai susiję su sisteminiais dalykais. Lietuvoje įsigalėjusi monopolinio kapitalizmo sistema ir skatina neteisingumą, betvarkę bei korupciją. Monopolinis kapitalizmas užtikrina išskirtines teises siauroms privilegijuotų veikėjų grupėms, o daugumai piliečių primeta priespaudos grandines. Klesti kubiliai, kėvišai, keserauskai, gusiatinai, čepanoniai, žuromskaitės bei kiti oligarchai ir korumpuoti valdžios veikėjai. Tuo tarpu eilinių piliečių teisės dažnai paminamos, jie skurdinami, jų interesai dažnai pažeidžiami.

Ričardas Jonaitis teigia: ,,Mūsų istorija – kova už savo žemę yra chrestomatinis pavyzdys, kuris rodo, kiek daug Lietuvoje betvarkės ir biurokratizmo. Matininkas V.Kazlas žemę atmatavo dar 1996 metais. Vėliau – nuo 2002 metų prasidėjo skandalingi procesai – tiesiog ciniški žemėtvarkininkų ,,žygiai“ ir žemė iš mūsų buvo neteisėtai paimta bei perduota kitam asmeniui. Bet 2006 metais Kauno Apygardos administracinis teismas savo nutartyje nurodė-įpareigoti Utenos apskrities viršininką per 3 mėnesius nuo grąžinti neteisėtai užimtą žemę toje pačioje vietoje. Žemėtvarkininkai sprendimą apskundė, tačiau 2008 metų balandžio mėnesį Vyriausiasis administracinis teismas skundą atmetė ir paliko galioti šį sprendimą-kad per 3 mėnesius turi būti atmatuota žemė toje pačioje vietoje. Bet tai iki šiol neįvykdyta ir mano nuomone, tai jau nusikaltimas. Negalime sutikti su tokiu neteisingumu. Mums padaryta didelė moralinė ir materialinė žala. Kreipėmės ir į prokuratūrą – lai tiria, kokios priežastys trukdo vykdyti teismo nutartį? Kol kas prokurorai dar nevykdo ikiteisminio tyrimo. Iškyla klausimas – kas atlygins didžiulę žalą? Ir kaip bus atstatytas teisingumas? Nejaugi tam, kad atgautume žemę, reikės siusti kariuomenę ar policijos būrius?“

Situacija, kuri klostosi Lietuvoje, yra skandalinga-tie žmonės, kuriems negražinta žemė, negali naudotis savo turtu, ir dėl to patiria didelius nuostolius. Kas už tai atsakys? Gal vyriausybė pagaliau užbaigs visas žemės reformas? Juk kai kurie atgavo savo turtą dar nepriklausomybės pradžioje(dalis iš jų paėmė ne savo, o svetimą turtą). O daug žmonių, kurie neturi gerų dėdžių ir didelių pinigų, turi laukti 25 metus, o gal ir daugiau, kol jiems bus sugražintas jų turtas. Žmonės patiria nuostolius. Ir kas juos atlygins?”.

Ar artimu laiku Lietuvoje sulauksime teisingumo atstatymo žemės tvarkymo srityje ir kitose viešojo gyvenimo sferose? Tai atviras klausimas, į kurį kol kas nėra aiškaus atsakymo. Lietuvoje labai reikalingos tikros sisteminės permainos, kosmetinės reformos čia nepadės. Filosofas ir rašytojas D.Krišnamurtis dar 1980 metais rašė-,,Tol, kol vyks tik išorinės reformos, mažai liečiančios vertybių sferą, tol tęsis nuosmukis. Kol problemos bus sprendžiamos, tik bandant pažaboti pasėkmes, neliečiant esminių priežasčių, tol tęsis maištai, tol vienos reformos keis kitas, ir tęsis kivirčai bei priespauda“. Padėtis su žemės reforma-tai Lietuvoje užsitęsusios stagnacijos pasėkmė. Būtent stagnacija, kurią sukėlė nuožmios monopolinio kapitalizmo sistemos įsigalėjimas, yra esminė Lietuvos žemės tvarkymo srityje klestinčios betvarkės ir korupcijos priežastis. Juk Suomijoje, Slovėnijoje, Estijoje, Čekijoje, Urugvajuje, Kosta Rikoje ir dar daugelyje šalių, kuriose seniau buvo didelė korupcija, šiuo metu padėtis jau pasikeitė iš esmės. Ir Lietuva gali pasukti pažangių permainų keliu, tik reikia atsisakyti monopolinio kapitalizmo sistemos, pažaboti korupciją ir dominuojančią bulvarinę ,,akropolių kultūrą“.

R.Matelis: Teisėjų etikos ir drausmės komisija jau nusprendė. Atostogauti… Gi vasara

2 Komentaras

Teisinėje ar Teisminėje valstybėje gyvename? – klausimas man nenaujas. Ilgokai vien tik stebėdamas aplink mane vykstantį gyvenimą ir negalėdamas prieiti jokios konkrečios išvados, pabandžiau to pasiteirauti pas premjerą Andrių Kubilių. Nepavyko, – mano klausimas šio iškilaus Konservatorių lyderio nesudomino, tad jis man nieko taip ir neatsakė. Tada, praeitų metų spalio mėnesį nutariau pasikonsultuoti su internetine visuomene. Taip atsirado mano straipsnelis “Ar Lietuva – TeisMinė valstybė?”. Deja, tauta taip pat, ko blogo, nežinojo atsakymo į šį klausimą, todėl komentaruose liko tuštuma. Tiesa, šį straipsnį perskaitė pakankamai daug žmonių, todėl keleto pasamprotavimų sulaukiau į asmeninį paštą, Delfi blog’ą ir Netlog’ą. Bet rimtesnių išvadų nebūta. Gyvenimas paliko visa tai susigaudyti pačiam. Ir netgi sugriežtino sąlygas: “Daryk viską pats, savo rankomis, tada ir kitiems galėsi paaiškinti jau vos ne kvalifikuotai”.  Tad šiandiena tai ir bandau vykdyti…

Alinanti kova dėl teisingo nuosavybės teisių į okupacinės valdžios nacionalizuotą žemę atstatymo, pas mane jau įsisenėjęs skaudulys. Ilgą laiką jaunatviškai naiviai buvau įsitikinęs, kad visos kalbos apie neteisingus ir neobjektyvius teismus, kurias tenka išgirsti bet kur – autobuse, kavinėje, pliaže ar net per radiją, yra perdėm pagrąžintos, o jų autoriai galimai paprasčiausiai patys pritrūksta orientacijos, nemoka tinkamai teismams pateikti turimų faktų ir dėl to, galimai pralaimi iš tikro laimėtinas bylas. Kita vertus, jutau ir net žinojau, kad teismai iš tikro būna labai tendencingi, tačiau ir čia buvau linkęs galvoti, kad visas tendencijas galima nušluoti, jei esi pakankamai ryžtingas ir tvirtas. Laimei šios savo vidinės abejonės niekada nekėliau kiek viešiau, todėl neapsijuokiau draugų ir bičiulių tarpe. Nes tokiomis abejonėmis daugeliu atvejų smarkiai klydau. Tiesa, matydamas kaip visomis prasmėmis su pagreičiu į bedugnę ritasi Lietuva, aš šiandiena manau, kad dar keletą metų anksčiau tvarkos buvo daugiau, o tokios tragedijos kaip Kedžių ir Venckų, ir jų sprendimo autokratiniai būdai, davė negeriems Temidės atstovams negerą pavyzdį, kuris dar iš vaikystės pasakų žinomas kaip “Kas stipresnis, tas ir teisesnis“. Nes, be jokių abejonių, teismų atstovai yra taip pat tik paprasti žmonės ir nuolatos savyje atlieka analizes “kas būtų jeigu būtų”. O Garliavos dirbtinai užgesinta byla, daugeliui davė ženklą – darykite kaip manote jums geriau ir jūs liksite teisūs.

Tiek to, pernelyg nesigilinsiu šiuo rašiniu į visas teorijas, nes jo tikslas – konkretaus veiksnio analizė. O tas veiksnys yra Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimas nieko nespręsti. Šių metų liepos 9 d., straipsnyje “Romualdas Matelis: Koks bus Teisėjų etikos Komisijos sprendimas?” aš pakankamai išsamiai aprašiau savo skundą ir įdėjau jo kopiją. Turintys laiko ir kantrybės, jei dar neskaitę jo, galite paspausti ant išryškinto pavadinimo ir susipažinti su skųsta situacija. Kol kas įdedu tik komisijos atsakymo kopiją iš kurios mielas mano svetys galės susidaryti savo nepriklausomą nuomonę, o komentarus, kaip aš matau Lietuvos piliečio galimybę kovoti už teisingumą teisinėmis priemonėmis aš aprašysiu kažkurią kitą dieną. Tad šioje vietoje

Teisėjų etikos komija nesvarsčiusi mano, kad...

Teisėjų etikos komisija nesvarsčiusi mano, kad… [1 lapas]

Teisėjų etikos komisija nesvarsčiusi mano, kad... [2 lapas]

Teisėjų etikos komisija nesvarsčiusi mano, kad… [2 lapas]

kol kas dedu trafaretinį užrašą –

BUS DAUGIAU.

Kiti pastebėjimai apie Lietuvos teismų savivaldą

Iš advokato Vido VILKO asmeninės svetainės Teisėjų Etikos ir drausmes komisijos posėdžio protokolo IŠTRAUKA
Iš Teisingumas.Lt Teisinės informacijos portalo Teisėjų etikos ir drausmės komisija keturiems teisėjams drausmės bylų nekėlė

Šilutės naujienų Gintarė PLUNGIENĖ skelbia: “Dėl žemės kovos Strasbūre”

Parašykite komentarą

Ketvirtadienis, 2012 m. vasario 02 d. Silutes naujienu LOGO copy

Jau nieko nebestebina faktas, kad teisinėje ir demokratinėje valstybėje dar pasitaiko atvejų, kai įsiteisėjęs teismo sprendimas paprasčiausiai yra ignoruojamas.

Tuo įsitikino ir dėl gabalo žemės jau dešimtį metų kovojanti ir po teismus vaikštanti Gardamo seniūnijos Bartininkų kaimo gyventoja Barbora Sūdienė. Kantrybės netekusi moteris teisybę tikisi surasti Strasbūro teisme, kur jau priimti nagrinėjimui jos bylos prieš Lietuvą dokumentai.

Moteris Strasbūre esančiam Europos žmogaus teisių teismui apskundė Lietuvos valstybę, kad ji nevykdo teismo sprendimo sugrąžinti jai priklausančią dalį žemės.

Neteko teisėtai grąžintų žemių

Virginija Kavoliūnienė, atstovaujanti savo mamai B.Sūdienei, rodė šūsnis dokumentų ir pasakojo, kad bėdos prasidėjo dar tada, kai mama atgavo tėvų turėtą žemę. Vykdant 2003 m. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos įsakymą, 6,90 ha atkeltinės žemės sklypas B.Sūdienei buvo suprojektuotas netoli namų, Bartininkų kaime.

Vėliau šis sprendimas buvo panaikintas, motyvuojant tuo, kad pamatuotas sklypas įsiterpė į kaimynui A.S. skirtą žemės sklypą.

Bartininkų gyventoja įsitikinusi, kad tai buvo padaryta neteisėtai, nes, jos žiniomis, rengiant Ramučių kadastro vietovės žemėtvarkos reformos projektą, jokios žemės kaimynas minimoje teritorijoje neturėjo ir ja nesinaudojo. O plane toks sklypas, kokį jis turi šiandien, išvis nebuvo pažymėtas.

Teismo sprendimas žemėtvarkai – nė motais

B.Sūdienės kaimyno teigimu, žemėse, į kurias įeina ir ginčytinas 0,80 ha sklypelis, šeima darbavosi ir ganė gyvulius nuo pat 1991 metų. Paskelbus 1992 m. Žemės reformos įstatymą, atsirado galimybė įsiteisinti trihektarius, skirtus asmeniniam ūkiui plėtoti.

“Trihektarį dengėme mano tėviškėje turėta nuosava žeme ir ramiai laukėme dirbamos žemės įteisinimo. Tačiau 2003 m. sužinojome, kad dalis jos suprojektuota B.Sūdienei”, – pasakojo vyras.

Kaimynai pradėjo ginčus ir įsuko teismų maratoną.

“Neteisingas buvo pats pirmasis teismas, kurį inicijavo A.S.”, – įsitikinusi V.Kavoliūnienė.

2004 m. Klaipėdos apygardos administracinis teismas konstatavo, kad ne A.S. įsibrovė į B.Sūdienės sklypą, o B.Sūdienė įsiterpė į kaimynams skirtą ir naudotą asmeninio ūkio žemę.

Tokį sprendimą B.Sūdienė galėjo skųsti, tačiau rajono Žemėtvarkos skyriaus specialistai moterį įtikino, kad žemė jai bus grąžinta kitoje vietoje ir ginčas bus išspręstas taikiai. Tačiau žemėtvarkininkai savo pažadus pamiršo.

Moteriai pačiai teko kreiptis į teismą. 2006 metais KlAAT [Klaipėdos apygardos administracinis teismas] pripažino, kad B.Sūdienė turi teisę atgauti 0,80 ha žemės sklypą ir įpareigojo Šilutės rajono žemėtvarkos skyrių žemę jai grąžinti.

Tačiau teismo sprendimas iki šiol neįvykdytas.

Valdžios institucijos penkerius metus nevykdė teismo sprendimo ir nuosavybės nei toje pačioje, nei kitoje vietoje neatkūrė. Negana to, 2009 m. Klaipėdos apygardos teismas, o 2010 m. ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vėl paliko galioti sprendimus, kuriais ginčijama žemė atiduodama A.S.”, – sakė B.Sūdienei teismuose atstovaujantis advokatas Rimvydas Kairys.

Tikisi teisingumo iš Strasbūro

Nuosavybės teise atkurtos žemės gabalėlio netekusi ir teismo sprendimo nevykdymu pasipiktinusi Šilutės r. gyventoja Europos Žmogaus Teisių Teismo prašo suteikti jai pagrindą dar kartą kreiptis į Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą.

Moteris sieks, kad administracinės bylos procesas būtų atnaujintas, o Lietuvos valstybė įpareigota vykdyti 2006 m. Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą. Juo buvo aiškiai nurodyta suprojektuoti, pamatuoti ir atkurti 0,80 ha dydžio kitam asmeniui primatuotas žemes.

B.Sūdienė Strasbūro teismo taip pat prašo, kad Valstybė jai atlygintų advokato atstovavimo išlaidas ir padarytą neturtinę žalą.

Rimantas Kairys 1   Komentuoja advokatas Rimantas Kairys:

Strasbūro teismas yra tarptautinė institucija, kuri nagrinėja skundus žmonių, teigiančių, kad valstybės institucijos pažeidė jų teises, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Konvencija yra tarptautinė sutartis, kuria didesnė dalis Europos valstybių susitarė užtikrinti esmines žmogaus teises. Šios teisės yra išdėstytos pačioje Konvencijoje, o taip pat ją papildančiuose protokoluose. Konvencijos tekstą galite surasti Teisingumo ministerijos interneto puslapyje.

Strasbūro teismas gali nagrinėti pareiškimus tik dėl Konvencijoje ir jos protokoluose nurodytų vienos ar kelių teisių pažeidimų.

Konvencija garantuoja šias žmogaus teises ir laisves:

- Teisę į gyvybę;

- Kankinimų draudimą;

- Vergovės ir priverstinio darbo draudimą;

- Teisę į laisvę ir asmens neliečiamumą;

- Teisę į teisingą teisminį nagrinėjimą;

- Bausmę tik įstatymo pagrindu;

- Teisę gerbiančią privatų ir šeimyninį gyvenimą;

- Minties, sąžinės ir religijos laisvę;

- Nuomonės reiškimo laisvę;

- Susirinkimų ir sąjungų laisvę;

- Teisę į šeimos sukūrimą ir sutuoktinių lygybę;

- Teisę į efektyvią teisminę gynybą;

- Diskriminacijos draudimą;

- Teisę į išsilavinimą;

- Teisę į laisvus rinkimus;

- Judėjimo laisvę ir teisę laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą;

- Piliečio teisę palikti šalį ir grįžti į ją;

- Užsieniečių išsiuntimo draudimą.

…Strasbūro teismas konstatuoja, ar valstybė pažeidė ar nepažeidė piliečių teises, įtvirtintas Europos Žmogaus teisių Konvencijoje.

Teismas nagrinėja tik tuos pažeidimus, kurie padaryti po Konvencijos įsigaliojimo toje šalyje ir priima skundą tik tuo atveju, jei jis atitinka kelias formalias sąlygas:

- yra išnaudotos visos valstybės vidaus teisinės gynybos priemonės;

- nuo galutinio valstybės institucijos sprendimo nėra praėję 6 mėnesiai;

- analogiško skundo nenagrinėja kita tarptautinė institucija;

- skundas nėra anonimiškas.

Teismui skųstis galima tik dėl valstybės institucijų, pvz., Seimo, Vyriausybės, teismų ar pan., veiksmų.

Į Strasbūro teismą galite kreiptis, jei manote, kad esate asmeniškai ir tiesiogiai nukentėjęs nuo vienos ar keleto Konvencijos garantuojamų teisių pažeidimo, kurį padarė Lietuvos valstybė.

Dėl pagalbos ir konsultacijos kreiptis tel. 8686-44879 arba į padėjėją Sigitą Stukaitę, tel. 8610-17009.

R.Matelis. Gyvenimas Lietuvoje: Bendravimas su valdžia

Parašykite komentarą

Asmeniškai aš apie 30 metų svajojau apie Lietuvos Nepriklausomybę. Kai kas supras, kad tai tikrai ilgas laukimas. Kai kam tai atrodys begalybė, o kai kam gal visai suprantamas laikotarpis. Tai priklauso nuo skaitytojo amžiaus. Pagaliau nesvarbu kas kaip tai vertinsite. Kur kas įdomiau – ko sulaukėme. Nes tai palietė daugelį: tiek tuos, kurie nebeapsikentę emigravo, tiek tuos, kurie kramto plutas laisvoje post tarybų Lietuvoje. Bet nesiruošiu šiame straipsnyje aimanuoti. Norint susigrąžinti prarastą gyvenimo kokybę, reikia atkakliai kovoti.

Su kuo?“ – paklausite? Tebūnie tai atviras klausimas. Nes daugelis Jūsų atsakymus žinote ir be manęs. O apibendrintai pasakius – su tais, kurie pavertė mūsų gyvenimus minipragaru. Ir su tais, kurie manipuliuodami pažadais, agitacija ir… gerais ryšiais, susėdo į aukštus, nieko neįpareigojančius, bet gausias pajamas užtikrinančius krėslus.

Bet gausios pajamos gi ne viskas. Matomai todėl valdžioje esantys ponai susimąsto įvairių, tik jiems malonių pramogų. Nuo seno žmonės nuoboduliui vaikyti imdavosi kokių nors žaidimų. Bet ne visi mėgsta kortas, sprigtukus ar „Riči rač“, todėl nuolatos kuriama vis kas nors naujo. Žaidimų įvairovė neturintiems problemų kaip susimokėti už būstą ar duoną, pakankamai plati, tačiau su laiku įsivyrauja vis naujos ir naujos pasismaginimo formos. Iš senųjų žaidimų šiandieninės Valstybės vadovams dar labai įdomus žaidimas „Labirintas“, kurio metu partneris – eilinis paprastas žmogelis turi sukti galvą ne tik kaip patekti pas vadovaujantį darbuotoją, bet dažnu atveju ir pas gydytoją, architektą ir panašiai. Tačiau naujovių konstruktoriai nemiega taip pat ir tarpe kitų, sukūrė dar negirdėtą, nežinau ar pavadinimą turintį, bet labai įspūdingą žaidimą. „Atspėk su kuo kalbi“ – sąlyginai, prisimindamas seną TV laidą „Atspėk kainą“ pavadinsiu jį, nors ne mažiau tiktų ir „TU greit palūši“, nes šį žaidimą jei ir laimėsi, tai gyvenimą pasitrumpinęs bent dešimtmečiu būsi tikrai. Ši naujovė dideliu greičiu prasiskyrė kelią į pačius viršutinius valdžios piramidės sluoksnius ir pasiekė jau premjerą, jo kanclerius, ministrus ir kitus garbius ponus. Sako ir Prezidentė jį vis labiau mėgsta, bet aš kol kas dar neįsidrąsinau, tad bandau ši žaidimėlį su premjero komanda. Iš karto pasakysiu, kad tai simultano stiliaus žaidimas, jame turi žaisti vienas prieš visus, tuo tarpu tavo partneriai, kai pavargsta nuo tavo atkaklumo, gali bet kada keistis tarpusavyje. Maža to, partneriams galima naudoti ir samdomus asistentus, tad tavo šansai krenta dar labiau…

O koks gi prizas laimėjusiems? – tikriausiai pasidomėsite. Į tai konkretaus atsakymo neturiu, nes niekada nežaidžiau anoje barikadų pusėje, bet intuityviai jaučiu, kad prizai labai vertingi. Prisimenate seną frazę „Ne iš dvaro lošiam“? Tada tikrai lošdavom nebent iš kelių kapeikų, bet šiuo atveju man regis šis posakis tikrai nebegalioja. Nes bent jau tavo prarastas vertė kartais gali viršyti ir kelis dvarus. Tiesa, oponentas, nenorėdamas labai skaudinti tavęs, dažnai nustato tam tikras kainas, pagal kurias tu turėtum susivokti, kad tavo dvaras tikrai tik šuns būdos vertės.

Viena pirmųjų mano partijų buvo trumpa, o aš ją pralaimėjau pakankamai gėdingai. Nes pradėjau ją visai nesiruošęs, tad netrukus pasidaviau. Vis tik, ji klasikinė, todėl aš, tarsi koks padorus šachmatistas, aprašiau ją savo virtualiame vadovėlyje “www.matelislt.wordpress.com“. Jei kam įdomu, šis skyrius vadinasi „Ar Lietuva vienodai teisinga savo piliečiams? Atviras laiškas Premjerui A.Kubiliui“, o su juo susipažinti galite tiesiog pele spustelėję ant pavadinimo. Tada, išeidamas iš virtualaus vyriausybės kazino, teištariau: „Vyriausybės žodis turėtų skambėti solidžiai, o, deja, klausosi komiškai“

Pradėdamas antrąją savo partiją aš jau pasistudijavau taisykles, kurias dabar įprasta labiau vadinti įstatymais. Ir šią partiją pradedu kupinas ryžto nugalėti. Pilnai suvokiu, kad ji man kainuos gal minėtą dešimtį gyvenimo metų, o gal ir daugiau, bet žinau – lošiu ją iki pergalės. Tiesa, buvau pamiršęs paminėti, kad šis žaidimas turi ir vieną pliusą – ritinėdamas savo šešiaakį kamuoliuką, gali pataikyti ir ant gerų fantų, kurie vadinasi „Vietiniai teismai“ , „Strasbūro teismas“  arba „Lisabonos sutarties galios“ . Yra ir menkesnių, kaip „Kreipimasis į …, …“. Šie fantai nėra absoliutūs ir kartais gali ir nesuveikti, tačiau jei ridenimą darai pakankamai susikoncentravęs, panašiai kaip boulinge ar bilijarde, tikimybė labai didelė. Be to, pagal žaidimo taisykles, kai pasimato, kad tu gavai fantą, priešininkas turi teisę tau siūlyti išpirką. Na, sakysime, matydamas, kad tu laimi visą partiją, jis gali tau pasiūlyti laimėjimą 90% ir tada sutartumėte, kad tu atsisakai fanto. Suprantama, tokio aukšto procento tau tikrai niekas nesiūlys iš karto. Norėdamas įsitikinti tavo mąstymo gebėjimais jis pradžioje blefuos, siūlys 30, vėliau 50 procentų. Ir tik jei pamatys, kad tavo viršugalvį dengianti aura yra pakankamai stipri, jis suvoks, kad geriau parlaimėti 90 nei visą 100 procentų. Bet jis gali tai suvokti ir per vėlai, o tada, už dar tam tikrą savo sveikatos indėlį, tu laimėsi viską, kas tau priklauso. Žaidimas įdomus dar ir tuo, kad nugalėjęs pilietis įgauną dar vieną prizą – teisę kovoti superfinale. Dėl neturtinės žalos, t.y. prarastų sveikatos ląstelių kompensacijos. Ji neturi matematinių formulių, bet kartais iškrenta visai neblogas prizas.

Taigi antrąją partiją pradėjau tuo pačiu, paprastu, bet pakankamai motyvuotu ėjimu – laišku premjerui A.KUBILIUI. Kaip ir pirmąjį kartą, matyt nežinodamas atsakymo, jis laiško gal nelietė, o gal permetė jį kanclerio pavaduotojui O.ROMANČIKUI, kuris reagavo žaibiškai ir persiuntė jį Žemės ūkio ministerijai , ir, sutinkamai su žaidimo taisyklėmis apie tai signalizavo mane. Kadangi oponentas nepataikė [buvau įvardinęs raštą „Premjerui asmeniškai“] man atsirado galimybė daryti du ėjimus iš eilės ir aš tuo pasinaudojau. Pasiunčiau paklausimą kanclerio pavaduotojui „Ar premjeras matė mano laišką?“ ir Kreipimąsi į visus seimo narius .

Iš kanclerio pavaduotojo atskriejo automatiškai sugeneruotas atsakymas – O.ROMANČIKAS  ilsisi [atostogauja, matyt toks greitas atsakymas man pareikalavo tam tikros relaksacijos]. Todėl turėjau paruošti naują pasą artimiausiai esančiam žaidėjui. Šioje situacijoje juo buvo pats kancleris Deividas MATULIONIS.  Deja, dabar neatspėjau su kuo kalbu. Mat, kaip jau minėjau, gavęs laišką iš pareigūno niekada negali būti tikras, kad jis ir toliau su tavimi kalbės. Tad siunčiau Matulioniui , o gavau atsakymą iš, ko gero, laisvai samdomo asistento Dariaus STRODOMSKO, žaidžiančio savo patronės – Komunikacijos departamento Piliečių ir atviros Vyriausybės skyriaus vedėjos Vidos NAGURNAITĖS pavedimu. Kadangi čia, intensyviosios homoterapijos etape susidarė priverstinė pauzė, beveik galėčiau baigti ir šį rašinuką. Pažadėdamas, kad jo tęsinys, kaip ir pats žaidimas, bus nuolatos atnaujinamas.  Tačiau Vidos NAGURNAITĖS atsakymas, nors ir ne premjero, vis tiek reikalauja analizės. Nes žaidimas tuo ir klastingas, kad jame gali būti nematomų „povandeninių rifų“. Tad perkopijuoju šį 1,5 puslapio laiškelį ir paskaitykime jį…

Dabar įkeliu du “bazinius” dokumentus [priedai Nr. 1, 2], kurių pagrindu ir atsirado šis straipsnis, o žemiau, žaliu šriftu mano analizė.

p. Deividui Matulioniui,

Ministro Pirmininko

Kancleriui

deividas.matulionis@lrv.lt

Romualdo Matelio,

Gyv. Xxxxxxxx XX-XX

Kaunas, XXXXX,

reromaka@mail.ru

2012 m. balandžio 30 d.

PAKLAUSIMAS

            Šiandiena gavau LRV kanclerio pavaduotojo O.Romančiko pasirašytą raštą [ruoštą p. D.Strodomsko] Nr. M-831/33-243, kurio originalas išsiųstas į Žemės ūkio ministeriją. Juo Žemės ūkio ministerijos prašoma, kad išnagrinėtų mano „pareiškime keliamus klausimus“ [tai mano 2012 m. balandžio 22 d. Viešas pareiškimas – paklausimas Premjerui Andriui KUBILIUI[kopiją prisegu].

Šį pareiškimą aš buvau adresavęs A.Kubiliui su prierašu – asmeniškai, todėl noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM.

Tuo pačiu, jei tai padaryta be Premjero nurodymo, norėčiau gauti informaciją kieno nurodymu ir kodėl priimtas toks sprendimas. Nes mano rašte keliami klausimai ne apie Žemės ūkio ministerijos veiklos klausimus, o LR Vyriausybės priimtus teisinius aktus.

Šį paklausimą siunčiau gauto atsakymo autoriui, p. O.Romančikui, tačiau netrukus atskriejo automatinis pranešimas su tekstu „Esu atostogose. Darbo vietoje būsiu gegužės 10 dieną. O.Romančikas“ , todėl taupydamas laiką, peradresuoju savo paklausimą Jums, Gerb. D.Matulioni.

Paklausimą Jums siunčiu elektroniniu paštu. Būsiu dėkingas, jei atsiųsite patvirtinimą apie jo gavimą. Neprieštarauju, kad ir atsakymas būtų siunčiamas tik elektroniniu paštu

Pagarbiai,

Romualdas Matelis                             _          _          _

 

 

~~~M~~~A~~~N~~~O~~~~~K~~~O~~~M~~~E~~~N~~~T~~~A~~~R~~~A~~~S~~

Pasilinksminimui pradėsiu nuo V.Nagurnaitės vadovaujamo skyriaus pavadinimo. „Piliečių ir atvirosios vyriausybės“ skyrius, na argi ne žavingai skamba? Tik susirašinėdamas, o reiškia sutikęs su primestu sveikatą alinančiu žaidimu, pilietis gali sužinoti, kad mūsų vyriausybė ATVIRA. Hmmm, kažin ką reiškia tas atvirumas? Gal, kad vyriausybė planuoja visus piliečius, bandančius apginti savo teisėtus interesus, ateityje atvirai pasiųsti po velnių? Nes tokių požymių matosi perskaičius kad ir vakarykštį Dano NAGELĖS straipsnį <Privatus turtas būtų atimamas viešiau>Respublikoje“. Ir čia negaliu neprisiminti savo senėlesnio straipsniuko apie po raštais “mėtytu”, pakankamai cinišku užrašu “Tikime laisve”. Jame išreiškiau nusistebėjimą šia sąvoka, siuntinėjama piliečiams po raštais, kaip sudėtine atsakymo į paklausimus dalimi. Gerokai pasipiktinęs kėliau klausimą kokia gi laisve tiki Lietuvos valdžios institucijos? Ar tik ne laisve savivaliauti kaip tinkami? Tyla tada buvo, niekas niekaip tarsi ir nesureagavo, bet… vis tik sureagavo, nes netrukus pradėjau gauti raštus su kitokiu logotipu ir pakankamai mįslingu užrašu „Laisvės liepsna“. Tada pagalvojau, kad jau kažkieno laisvė ėmė liepsnoti. Aišku, gyvendamas Lietuvoje tikrai mačiau, kad valdininkų laisvė vis dar neliepsnoja. Bet žmonių, eilinių piliečių, po truputį – taip. Šiandiena, kaip matome, laiškai ateina jau ir be šio „svarbaus“ atributo. Gal susiprato, kad nereikia gyventojų erzinti? O gal nusprendė, kad tai žmonių laisvė jau suliepsnojo? Bet ne, jei taip vyriausybė mano, tai klysta. Jau vien Klonio gatvės įvykiai rodo, kad ne žmonių laisvė suliepsnojo, o valdžios dantys ėmė atšipinėti.

Na, paskaitykime toliau ponios Vidos atsakymą. Pirmoje 14 eilučių pastraipoje išsakyta viena mintis – Ministro pirmininko tarnyboje užregistruoti raštai turi teisę būti perduoti nagrinėti pavaldžioms institucijoms. Valio, gerbiamieji, nagrinėkite, aš neprieštarauju. Nagrinėkite kaip naujieną, kaip problemą ar dar kokiu aspektu. Aš gi pretenzijos dėl to nekėliau. Ir ant savo rašto nebuvau uždėjęs „grifo“ – VISIŠKAI SLAPTAI. Tačiau buvau užrašęs, kad savo raštą adresuoju “ASMENIŠKAI“ Premjerui. Tad ir kanclerio klausiu tik vieno dalyko – „noriu sužinoti ar ministras Pirmininkas jį skaitė asmeniškai ir ar jo nurodymu šis mano raštas persiųstas ŽŪM.“ Į antrą klausimo dalį tarsi ir atsakyta: ne premjeras nurodė, o pasinaudota sau susikurtu įstatymu [atrodo nesuklysiu manydamas, kad 2009 metais premjeru jau buvo A.Kubilius?]. O ar jis skaitė?

Antroje pastraipoje sužinome, kad ŽŪ ministerija paprašyta „<…> apie nagrinėjimo rezultatus informuoti (mane) bei Ministro pirmininko tarnybą. Gauta informacija <…> bus perduota ir Ministro pirmininko sekretoriatui“. Iš čia aiškėja, kad vyriausybėje funkcionuoja tarsi dvi, tarpusavyje mažai susijusios tarnybos – Ministro pirmininko tarnyba ir Ministro pirmininko sekretoriatas. Ką gi, pasitelkus logiką panašu, kad tarnyba veikia labiau savarankiškai, o sekretoriatas, matomai, kasdieniškai susijęs su premjeru. Puiku, reškia ŽŪM atsakymas [išvada] pasieks bent jau premjero duris. Tik ar prasivers jam? Nes iš tolo stebint galima pagalvoti, kad ten kokia nors sekretorė ir vėl gi pati nuspręs ar verta A.Kubiliui vargintis dėl kažkokio piliečio Matelio keliamo klausimo… O vis tik atsakymo aš lauksiu ne iš ŽŪ ministerijos, nes jos padalinys – NŽT man jau yra atsiuntęs menkavertį ir absurdišką atsakymą, o iš premjero. Nes noriu būti tikras, kad jis ASMENIŠKAI žino apie neteisybę, kurią daugelio per okupaciją nukentėjusių piliečių atžvilgiu, jo parašu įteisino LR Vyriausybė… Nes tai faktorius, kuris dabar moderniškai vadinamas reitingu. Ir jis laikytinas tiek paties premjero, tiek ir visos jo vadovaujamos Konservatorių partijos.

Trečioje pastraipoje matome švelnų kaltės dėl žmonių mulkinimo ir apiplėšimo suvertimą Žemės ūkio ministerijai. Gal būt, nežinau, tačiau mane pasiekusios žinios kitokios. Mane agentūra VBS buvo informavusi kiek kitaip, kad tai Aplinkos ministerijos iniciatyva atliktas kompensuojamos žemės dydžio [liaudiškai sakant – netikėtai, daliai tautiečių – špygos atkišimas] sumažinimas nuo 20 iki 12 arų. Ir visai nedžiugina žinia, kad tai kolektyvinio darbo pasekmė. Nes kiekvienas mąstantis žmogus puikiai supranta, kad sveikatos apsaugos ministrui gali būti visai neįdomu ar kauniečiai gaus 20 ar 12 arų kančioje 20 metų lauktos žemės. Tad jis, kaip ir bet kuris kitas žmogus, šioje pozicijoje savęs paprasčiausiai gali neapsunkinti ir tik mechaniškai pakilnoti ranką kur yra kažkieno prašomas. Be to, esant tokiai tvarkai, kyla tam tikras įtarimas ar tikrai didi yra premjero pareigybė? Visame pasaulyje tai labai svarbi persona, nes ministras pirmininkas, tarsi tos šalies genijus, viską žino, kas vyksta jo valdžios plotuose. Pro garbų premjerą niekas nepraslysta nepastebėtas, jis taria galutinį žodį teisingai spendžiant visas socialines ir ekonomines bei panašias problemas. Kai kuriose valstybėse premjeras kur kas svarbesnis ir už prezidentą, nes tai žmogus asmenybė. Tikiuosi, netrukus sužinosime ką turime Lietuvoje…

O va paskutinioji, ketvirta pastraipa man kelia ir tam tikrą nusistebėjimą ir, gal, net pasipiktinimą. Ponia, o gal panelė V.Nagurnaitė, man maloniai paaiškina, kad aš galiu pasinaudoti Peticijų įstatymu ir parašyti peticiją, vardan to, kad vyriausybės „plika“ akimi matomi ir mano rašte jau detaliai išvardinti įstatymų ir Konstitucijos pažeidimai būtų pripažinti negaliojančiais. Atleiskite gerbiamoji Nagurnaite, bet ar Jūs suvokiate ką siūlote? Peticija geras dalykas, jei nori įteisinti kažkokį naują, visai ar daliai visuomenės svarbų teisinį aktą. Tačiau kam ji tada, kai aš jau viską išvardinau raštu premjerui? Tam , kad neįtinka rašto pavadinimas? Na jei jau taip, tai aš viešai pareiškiu, kad neprieštarauju, kad Jūs mano raštą Premjerui laikytumėte ne raštu o peticija. Regis visi puikiai suvokiame koks pasibaisėtinai niekingas ir valstybei beveik visada žalingas yra biurokratizmas. O jūs man siūlote rašyti peticiją… Ar tai ne biurokratizmas? Ar vyriausybėje dirba  robotai, kuriems reikia pateikti raštus tik pagal tam tikrus failus? O ar Jūs žinote koks sunkus darbas ruošti ir „stumti“ peticijas? Ar už tą milžinišką darbą man bus išmokėta premija ar atlyginimas? Tikriausiai po visų klaustukų sudėsite žodelius „NE“. Tada man belieka pridurti, kad aš, kaip ir visi LR piliečiai savo privalomų mokesčių tvarka, skiriu dalį lėšų vyriausybės išlaikymui. Vardan to, kad ji sklandžiai funkcionuotų ir tinkamai sureguliuotų mano ir visos tautos gyvenimą…

Be abejo, šis raštas tik mano minčių išraiškos grožinė forma. Vidai Nagurnaitei jau artimiausiu metu parašysiu oficialų raštą. Taip, kaip yra priimta civilizuotame pasaulyje. Tačiau skaitytojams biurokratiniai raštai tikrai vargu ar būtų įdomu, todėl pasistengiau išdėstyti situacijos absurdiškumą. Viliuosi, kad bent kažkam į užklydusiųjų į mano rašinukus, šis raštas atvėrė akis apie mūsų sistemos ydas. Tikiuosi, kad atsiras ir daugiau pasekėjų, kurie teisinėmis priemonėmis ir cenzūrine forma prabils apie kitus mūsų gyvenimo skaudulius. Nes kol kas visas gyvenimas sukasi tik peticijų lygmenyje. Pabaigai noriu padėkoti – Ačiū vyriausybei, kad man dar nesiūlo rengti referendumo.

R.Matelio viešas laiškas Premjerui Andriui KUBILIUI

Komentarų: 1

Lietuvos Respublikos Vyriausybės Vadovui,

Premjerui Andriui KUBILIUI

Gedimino pr. 11, Vilnius,

01103 mptarnyba@lrv.lt

2012 m. balandžio 22 d.

Romualdo MATELIO,

Xxxxxxxx g. xx-xx Kaune,

XXXXX, reromaka@mail.ru

VIEŠAS PAREIŠKIMAS – PRAŠYMAS

Ponas Premjere. Jūsų vadovavimo laike, nors ryškesnių poslinkių žemės nuosavybės atstatymo piliečiams klausimais, kurių nuosavybė okupacijos metais buvo neteisėtai nusavinta, tarsi ir nepasijuto, tačiau kai kurių „judesių“ atlikta. Ir, deja, man pavyko patirti ne tuos, kurie džiugintų, o priešingai: Jūsų vadovaujamų ministerijų kai kurie priimti nutarimai ir kitokie norminiai dokumentai leido pastebėti, kad jie ne tik, kad savo esme nenukreipti teisingumo atstatymo linkme, bet ir padaryti pažeidžiant LR Konstituciją ir galiojančius įstatymus.

Kadangi iš asmeninės praktikos žinau, kad nesate  mėgėjas pats atsakinėti į Jums adresuotus paklausimus, o persiunčiate juos į ministerijas, o iš viešųjų informacijos šaltinių jau tapo visuotinai žinoma, kad Jūsų nuomonė ne visada sutampa su ministrų nuomone, šio rašto pradžioje noriu išreikšti prašymą, kad į šį mano paklausimą atsakytumėte asmeniškai: gal gi Jūsų asmeninis požiūris į nuosavybės atstatymą netikėtai sutaps su manuoju, o tai man būtų didelis palengvinimas mano be galo nelengvoje kovoje už teisingą nuosavybės į mano tėvų turėtas žemes atstatymą. Be to – kas svarbiausia – šiame rašte kalbėsiu apie dokumentus, kuriuos yra išleidusi vyriausybė, o ne atskiros ministerijos.

Nors savęs nelaikau naiviu, vis tik pabandysiu paprašyti ir rasti galimybę priimti mane asmeniškai, nes mano nuosavybės atstatymo problema itin didelė ir akivaizdi, be to ji susijusi net su trimis Lietuvos regionais.

Norėdamas, kad galima būtų sklandžiau viską išdėstyti ir šiuo laišku stengdamasis itin neišsiplėtoti, pateiksiu tik du klausimus ir juos išdėstysiu dviemis atskiromis dalimis.

I dalis. Apie lygiaverčių sklypų suteikimą Kauno mieste

Visą vilties į būsimą teisingą nuosavybės atstatymą laikotarpį Kauno miestui galiojo žemiau esanti nuostata:

„Kauno mieste naujų žemės sklypų, kuriuos kaip atlyginimą piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę, gyvenamuosius namus, jų dalis, butus numatoma perduoti individualiai statybai ir kitai paskirčiai, dydis“

 

Vietovės pavadinimas

Naujų žemės sklypų miestuose dydžiai, hektarais

Numatoma perduoti individualiai statybai

Numatoma perduoti sodams, daržams ir kitoms panašioms reikmėms

Kaunas:centrinėje miesto dalyjeteritorijose su išplėtota infrastruktūra

teritorijose su neišplėtota infrastruktūra

kitose teritorijose

0,04Nuo 0,04 ir ne didesnį kaip 0,06

Nuo 0,06 ir ne didesnį kaip 0,12

Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2 [ha]

Nenumatyta

Šie duomenys yra datuojami nuo 2000-10-09 ir yra paimti iš LR Seimo tinklapio, kur nurodoma, kad tokia nutarimo redakcija nustojo galioti tik 2007-06-06. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=111166&p_query=&p_tr2=2  Tačiau iš tikro nenustojo, nes  jau kitame – http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=298806&p_query=&p_tr2=2 puslapyje rašoma, jog Kaune tokios pačios normos išliko ir toliau, iki 2010-04-08.

Kas aktualaus šiose lentelėse? Ogi tai, kad kauniečiams, o tame tarpe ir man, mano jau mirusios Mamos asmenyje, buvo pažadėta skirti naujus sklypus „kitose teritorijose“ iki 20 arų ploto dydžio. Ir štai nuo 2010-04-08 d. ši eilutė paslaptingai dingo. Gal būt todėl, kad jau reikalingi asmenys suspėjo pasinaudoti ir atsiimti kompensacinį sklypą, o likusiesiems juos suteikti nebūtina? Ko gero… tačiau aš įsitikinęs, kad taip Jūsų vadovaujama Vyriausybė pažeidė vieną pagrindinių konstitucinių principų – būti visiems vienodai teisinga.

Kad man buvo numatyta skirti žemės pagal šį punktą, liudija ir daugybiniai Žemės ūkio ministerijos, NŽT ir Kauno žemėtvarkos raštai ir tas faktas, kad man buvo pateiktas vienas siūlymas pasirinkti žemės sklypą, tačiau jie buvo nesuvokiamai beverčiai, todėl aš pasinaudojau teisine galimybe laukti sekančio, o jei reikės ir dar sekančio siūlymo. Nes mano turėta žemė yra viena brangiausių Kaune ir Lietuvoje. O tokią galimybę man suteikė galiojantis įstatymas.

Kodėl tvirtinu, kad veiksmai, kuriuos atliko Vyriausybė, netikėtai išimdama įrašą apie Kaune „kitose teritorijose“ skirtiną sklypą iki 20 arų, yra neteisingi ir neteisėti?

Visų pirma todėl, kad Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymo[1997 m. liepos 1  d. Nr. VIII-359] 5 straipsnio 3 punktas nurodo, kad: „Piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste  tvirtina Vyriausybė miesto, rajono   savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha <…>, Kaune, <…>“.

Mano paryškintos dvi vietos: pirma – Vyriausybė dydį TVIRTINA. Tas patvirtinimas jau įvykęs seniai, jo niekas neginčijo. Gi pastarieji [2010 m.] Jūsų vadovaujamos vyriausybės veiksmai teisiškai reiškė ne tvirtinimą, o PAKEITIMĄ. O to daryti, kaip matome, įstatymas galimybės nenumatė, todėl laikytina, kad Vyriausybė priėmė sprendimą, nenumatytą Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme.

Ir antra… Net jei praleisti pro pirštus sąvokų „Tvirtinti“ ir „Keisti“ neadekvačias prasmes, čia pat nurodyta, kad toks veiksmas gali būti atliktas tik savivaldybės siūlymu. Norėdamas sužinoti ar Kauno m. savivaldybė iš tikrųjų pateikė Vyriausybei nesąžiningą ir neteisingą, eilėje sklypo laukiančių piliečių atžvilgiu siūlymą sumažinti sklypų dydį, aš oficialiu raštu kreipiausi į dabartinį [ir praeitos kadencijos] Kauno miesto merą Andrių Kupčinską [spausti ČIA], klausdamas kada, kieno iniciatyva ir kodėl pateiktas toks diskriminacinis siūlymas vyriausybei ir kas pavardžiui balsavo už tokio dokumento priėmimą. Ir netrukus sulaukiau atsakymo, kad Kauno savivaldybė niekada nesikreipė į LRV dėl sklypų Kaune sumažinimo! [spausti ČIA].

Iš to seka išvada, kad LR vyriausybė žemės plotų dydžius sumažino savo iniciatyva, be savivaldos institucijos ir siūlymo, ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą. Esu įsitikinęs, kad tai pripažindama, Vyriausybė turi nedelsiant atitaisyti šią klaidą. Viliuosi, kad Jūsų sąžinė, o ir galimai artėjantys rinkimai, kas paprastai būna tam gera paskata, neleis Jums nueiti seniai pamėgtu keliu, t.y. laukti Teismų išaiškinimo šiais klausimais, nes situacija aiški ir be teismo įsikišimo.

Šiuo klausimu tarsi jau ir išsakiau viską, tačiau negaliu neišsakyti kelių sakinių apie moralines tokio veiksmo pasekmės. Po to, kai iš LRV nutarimo teksto netikėtai dingo „kitų teritorijų“ žemė ir Nacionalinė žemės tarnyba išplatino raštus tiems, kam tokiu būdu paprasčiausiai dingo galimybė gauti taip ilgai lauktą sklypą, aš dar kartą peržvelgiau kauniečių, jau dvidešimt ir daugiau metų eilėje laukiančių teisingumo atstatymo, sąrašą. Jis sutrumpėjo apie 500 žmonių. Ką tai reiškia, Premjere? Ogi tai, kad šis normų pakeitimas sulaužė didelio skaičiaus žmonių likimus. Taip, likimus, aš neapsirinku tai teigdamas, nes netekus tikėjimo savo valstybe, žmogus nebetenka ir tikėjimo šviesia savo ateitimi. Jis nebetenka tikėjimo, kad korupcija, o šiuo atveju jos atmaina – kyšininkavimas [ką kiekvienas galėjo padaryti anksčiau ir likti be problemų], yra blogis. Jis paprasčiausiai gal net pasijunta nebeturintis Tėvynės. Ir ar gali būti kitaip, kai teisingumo atstatymo laukėme >20 metų, žinome, kad daugeliui Lietuvos gyventojų, tokiomis pačiomis aplinkybėmis buvo suteikti „kompensaciniai“ sklypai, o likusiems nebeduodama nieko?

II dalis. Apie TEISINGĄ ATLYGINIMĄ už žemę, kai jos grąžinti natūra nebeįmanoma

Įkainiai, kuriuos atlyginant pinigais [arba vertybiniais popieriais, kurių, kaip teigia Turto fondas, atsakydamas į mano paklausimą, nebėra] už nebeįmanomą grąžinti žemę yra nustačiusi Vyriausybė, yra akivaizdi APGAULĖ! Lietuvos piliečių apgaulė. Kad nebūtų galimybės mane suprasti neteisingai, išdėstau viską pakankamai detaliai… pasiremdamas konkrečiu pavyzdžiu – mano paveldėtos žemės Palangos mieste pavyzdžiu ir straipsniu iš „Lietuvos ryto“ laikraščio. Jų galėčiau pateikti ir daugiau.

Palangos miesto centrinėje dalyje mano giminės paveldimos žemės plotas yra 3,78 ha. Šiuo metu iš šio ploto, man asmeniškai tenkanti dalis sudaro 1,0503 ha. LR Seimui papildžius Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatymą, piliečiams, laukiantiems nuosavybės atstatymo, atsirado galimybė pakeisti savo valią ir iki 2012 metų birželio pirmos dienos už negrąžintą ir neatlygintą žemę prašyti piniginės kompensacijos. Aš kreipiausi į NŽT Palangos miesto Žemėtvarkos skyrių, su paklausimu, kiek pinigų man būtų išmokėta. Atsakyme man nurodoma, kad už 1,0503 ha. žemės plotą valstybė man išmokėtų 5792 lt. [spausti čia]. Didesnio aiškumo dėlei paaiškinu, kad suma siūloma už >1 ha, rinkoje atitinka apytikriai 0,5 aro kainą, įvertinant žemę būtent toje vietoje, kur yra mano paveldima žemė.

Vis tik rinkos kaina yra labai nevienprasmiškas ir gana ginčytinas klausimas. Todėl įrodymą, kad vyriausybė stengiasi apgauti savo piliečius, pateiksiu kiek kitokiu pavyzdžiu … Mano paveldėtoje žemėje šiandiena įsikūrė „Pušyno“ poilsio namai. Patys poilsio namai [pastatas] užima labai nežymų plotą, o visa kita – realiai nenaudojamas milžiniškas kiemas su prūdeliu ir želdiniais.

Norėdamas sužinoti kokia mano paveldimos žemės vertė, jai tapus „Pušyno“ žeme, paimu Registrų Centro išduotą pažymą, kurioje nurodomi visi „Pušyno“ parametrai [spausti ČIA]:

Adresas Palanga, Žvejų g. 1
Pagrindinė tikslinė paskirtis Kita
Žemės sklypo plotas 2,7212 ha.
Užstatyta teritorija 0,2203 ha.
Indeksuota žemės sklypo vertė 1 780 318 Lt.
Nuosavybės teisė Lietuvos Respublika, a/k 11110****
Sudaryta panaudos sutartis: LR VRM Poilsio ir reabilitacijos centras„Pušynas“, a.k. 18871****
Įrašas galioja: Nuo 2006-08-29

Taigi, pačios valstybės nustatyta indeksuota žemės vertė [o ji keletą kartų žemesnė už vidutinę realią rinkos vertę] yra 1 mln. 780 318 lt. už 2,7212 ha.

arba 654 240 Lt. už 1 ha. Tuo tarpu man siūloma už 1 ha. atsiimti 5514 lt.

Reiškia Valstybė pasisavintų 654240 – 5514 = 648726 lt. man priklausančios vertės!

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis teigia:  “Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Kad man atsiųstame atsakyme nėra nieko panašaus į Teisingumą, neabejotų nei vaikas. Situacija NEsuvokiama, todėl pabandžiau išsiaiškinti ar Teisingo atlyginimo sąvoka įtvirtinta tik Konstitucijoje ar ir įstatyme… Tame pačiame Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo Įstatyme, Bendrosiose nuostatose yra parašyta:   “Lietuvos Respublikos Seimas, <…> pabrėždamas, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš  okupaciją  įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą; <…> pabrėždamas,   kad   tęstinių   nuosavybės   teisių   atkūrimas  grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos  įstatymo  “Dėl  piliečių  nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį  turtą  atstatymo  tvarkos  ir  sąlygų” nuostata -  Lietuvos  Respublikos  piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o  jei  šios  galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama;

Ponas Premjere. Jums iš pirmo žvilgsnio gal gali pasirodyti nereikšmingu straipsnis apie Jūsų bendrapartietį 2012 m. balandžio 16 d. dienraštyje “Lietuvos rytas”, straipsnyje “Aukso gyslą veikėjas rado pajūrio žemėje“, kur aprašoma taip pat žemės nuosavybės istorija Palangoje. Straipsnis paremtas faktais iš teismų, o tarpe jų yra ir tokie duomenys: „28 arų žemės sklypą V.Š*****is vienam šiauliečiui pardavė už 3,3 mln. Litų“, „<…>beveik pusės hektaro ploto sklypą įvertinęs 35 tūkst. litų <…> Beveik 8 arų ploto žemės sklypą fiktyviuose tarpusavio sandoriuose abu verslininkai įvertino juokinga 5 tūkst. litų suma. Nepraėjus nė metams V.Š*****is abu šiuos sklypus bendrovei „Vanagupės parkas” pardavė už 7 mln. litų“. Tačiau čia atkreiptinas dėmesys, kad tiek už 3,3 mln. lt. parduotas 28 arų sklypas, tiek pusės hektaro žemės plotas, realizuotas už 7 mln. lt. yra finansiniu-vertiniu požiūriu kur kas mažesnės vertės zonoje, t.y. Palangos pakraštyje, prie „Vanagupės“ poilsiavietės, tuo tarpu mano žemė yra Palangos centrinėje dalyje, todėl jos ir vidutinė rinkos kaina yra gerokai aukštesnė.

Ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį ir į šią pastraipą: „Po tokio teismo sprendimo Palangos apylinkės prokuratūra nusprendė, kad restitucijos taikyti negalima, nes žemės sklypus įsigiję asmenys ir bendrovės yra sąžiningi pirkėjai. Prokurorai mano, kad dėl apsimestinių sandorių nepagrįstai praturtėjęs ir valstybei turėjusią priklausyti žemę pardavęs V.Š*****is privalo sumokėti piniginę kompensaciją – 11,015 mln. litų, kuriuos jis gavo už žemės sklypus.“ O privačių asmenų atveju kaip su restitucija?

Ponas Premjere. Šis straipsnis ir jame aprašoma tikra istorija yra labai analogiška mano neatgaunamų žemių atžvilgiu. Tik dalyviai čia sukeisti vietomis priešingai. Straipsnyje aprašytas atvejis, kai privatus asmuo, melagingai vertindamas žemės kainą, apgaudinėjo valstybę. Gi mano atveju su manimi taip, deja, nori pasielgti valstybė. Iš to galima būtų padaryti net labai kraupią išvadą, kad Lietuvos valstybė ėmė konkuruoti su pavieniais privačiais asmenimis – „kas ką labiau sugebės apgauti“. O tai, jei taip būtų iš tikro, būtų jau tragedija šalies mastu. Tokia valstybė, neabejotinai liktų pasmerkta susinaikinimui. Neleiskite piliečiams ir užsienio nedraugams susidaryti tokių minčių, gelbėkite Lietuvos prestižą.

Baigdamas šį raštą, noriu jį sukonkretinti. Labai prašau Jūsų kritiškai įvertinti esamą, mano nurodytą situaciją ir:

-         Atšaukti Lietuvos Respublikos Vyriausybės   1998 m. liepos 23 d.  N u t a r i m o   Nr. 920, 2010-04-09 d.  pakeitimą [naują redakciją], kurio pasekoje po 20 metų laukimo, likusiai iki šiol neatgavusiai naujo žemės sklypo kauniečių daliai atimta galimybė jį atgauti, t.y. prašau įrašyti atgal eilutę, numatančią suteikiamo neatlygintinai sklypo dydį Kauno mieste „kitose teritorijose – Nuo 0,12 ir ne didesnį kaip 0,2“.

-          Pakeisti Vyriausybės atlyginimo piliečiams už valstybės priverstinai išperkamą žemę metodiką, ko pasekmėje žmonėms būtų išmokamos kompensacijos, kurios atitiktų visuotinai suprantamą TEISINGUMO sąvoką.

Romualdas Matelis

Savas ūkis: “(…) ūkininkavimui galas?”

Parašykite komentarą

   Netaisomos ir daromos naujos žemės reformos    klaidos pjudo kaimynus, žlugdo verslą. Tik klausimas ar tai klaidos? O gal interesai?

T paguodžia:Jei manote, kad Kauno apskrities viršininko administracija savo priimtais sprendimais ar veiksmais pažeidė jūsų teises arba nesutinkate su Nacionalinės žemės tarnybos parengtu atsakymu, turite teisę skųsti (…) LR administracinių bylų teisenos įstatymo straipsnių nustatyta tvarka.

Raseinių rajono Viduklės gyventoja Regina Adomavičienė, guodėsi netikėtai sužinojusi, kad jiems, jau antrą dešimtmetį ūkininkaujantiems savo tėvų žemėje, Lipkiškės kaime, atimama žemė.

Ne nuo to galo matavo
Kaip pasakoja R.Adomavičienė, jos vyrui Albertui nuosavybės teisė į jo tėvo Stanislovo Adomavičiaus žemę Lipkiškės kaime buvo atkurta 1996 m. birželį pagal 1995 m. spalio 18 d. suformuotą sklypą. Dėl nevykusiai tuomet paženklinto sklypo ir yra visos šiandienos bėdos. „Vyras matininko Antano Kasperavičiaus primygtinai prašė, kad jam nuosavybė būtų atkurta pagal buvusias tėvų žemės ribas. Tai padaryti buvo labiau nei paprasta, nes ribą ženklino klevų linija. Matot, net ir šiandien jų eilutė tebeošia. Prašė, kad būtų primatuotos ir Šušvės upės lankos. Žodžiu, kad viskas būtų taip, kaip buvo kadaise. Bet matininkas šių pageidavimų nepaisė. Jis žemę buvo pradėjęs dalyti nuo kito galo, kitiems pretendentams, tad mūsų žemė buvo pradėta matuoti nuo kaimynui Kazlauskui atmatuotų 4 ha ribos. Ir tada paaiškėjo, kad mums priklausanti žemė nuo klevų nutolo.
Neleido persikelti

R.Adomavičienė sakė, kad vėliau ji norėjo persikelti savo žemę iš Jurbarko rajono. Prašė, kad tai būtų padaryta atsižvelgiant į perteklinį 1,5 ha gabaliuką arba šalia esančią vyro senelio Broniaus Lopatos žemę. Bet matininkas A.Kasperavičius su tuo nesutiko, o senelio žemę atmatavo kitiems. „Man tuomet žemę pasiūlė kitame seniūnijos gale, Bogamolų kaime. Bet mes gi auginame gyvulius. Argi į kitą seniūnijos galą nusitrenksi? Jau ir taip mūsų žemė yra daugiau nei 8 km nuo namų“, – dėstė vidukliškė.

R.Adomavičienė sako, kad iki istorinės sklypo ribos (iki klevų) priėjusiais, bet nuosavybės teise jiems nepriklausančiais 1,5 ha jie iki šiol naudojosi su viltimi, jog vieną dieną išsipirks. Jie tą žemę deklaravo kaip nuomojamą. Tačiau neseniai sužinojo, kad šį sklypą įsigijo kaimynai Kazlauskai. „Iš mūsų atima netgi ne tą rėžį, kuris priėjo iki klevų, bet iš kito galo, nuo Kazlauskų pusės. Mus tiesiog pastumia. O jei žemės mums pritrūks, nupjaus jos iš statmenai į mūsų sklypą besiremiančių kaimynų: Vizgirdo, Bartkaus ir Pociaus. Taigi nukenčia keturios ūkininkų šeimos vien todėl, kad matininkas pataikauja jau didžiulius žemės plotus turintiems Kazlauskams“, – piktinosi R.Adomavičienė.

Skųstis reikėjo laiku

Kauno apskrities viršininko pavaduotojas Mindaugas Petras Balašaitis mano, kad skųstis reikėjo anksčiau. A.Adomavičiui 20,09 ha žemės sklypas vietoje buvo paženklintas 1995 m. spalio 18 d., jis ant ribų ženklinimo akto pasirašė, t. y. sutiko su numatomo natūra sugrąžinti žemės sklypo ribomis.

Žemės tvarkymo departamento direktorius Silvestras Staliūnas dar pasakė: „Jei manote, kad Kauno apskrities viršininko administracija savo priimtais sprendimais ar veiksmais pažeidė jūsų teises arba nesutinkate su Nacionalinės žemės tarnybos parengtu atsakymu, turite teisę skųsti (…) LR administracinių bylų teisenos įstatymo straipsnių nustatyta tvarka.“

Kalta įstatymų kaita.Žemės reformą vykdę valdininkai kartu pripažįsta, kad dėl šiandieninio R.Adomavičienės nepasitenkinimo yra kalta dažna įstatymų kaita, leidusi A.Adomavičiaus senelio B.Lopatos žemę išdalyti svetimiems žmonėms. Pasak M.P.Balašaičio, pagal tuo metu galiojusį LR piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo įstatymą, nuosavybės teisės atkūrimas piliečiams kaip buvusio savininko anūkams nebuvo galimas. Įstatymo papildymas, numatantis nuosavybės teisės atkūrimą į žemę ir anūkams, buvo priimtas tik 1992 m., o žemės nuosavybę pagal paliktus testamentus leista atkurti tik 1997 m. S.Adomavičiaus vaikai, tarp jų ir Albertas, teisę į senelio nuosavybę įgijo tik 2000 m. liepos 31 d. Raseinių rajono apylinkės teismo sprendimu. Vadinasi, tik tada atsirado galimybė sugrąžinti žemę natūra Lipkiškės kaime, bet ten žemė jau buvo atkurta kitiems, kitų buvusių žemės savininkų teisėtiems pretendentams.
Pavėlavo?

Panašu, kad Adomavičiams nebepavyks išsipirkti ir to 1,5 ha, kurį nuomojosi, mat ne tik šis gabaliukas, bet ir daugiau žemės šių metų gegužės 22 d. buvo parduota Romui Kazlauskui, Adomavičių sklypo kaimynui, kuris prašymą pirkti valstybinės žemės parašė 2005 m. gegužės 19 d., o A.Adomavičius prašymą pirkti valstybinę žemę pateikė tik 2008 m. rugpjūčio 24 d. „Šis prašymas bus nagrinėjamas rengiant Viduklės kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą. Tai numatoma vykdyti 2010 metais“, – teigia S.Staliūnas.

Lengvai nenusileis.R.Adomavičienė su tokiais valdininkų atsakymais nesutinka ir teigia nenusileisianti. Ji jau kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą, Valstybės kontrolę, Seimo Kaimo reikalų komitetą. Moteris įsitikinusi, kad A.Kasperavičius su jais pasielgė nesąžiningai. „Ir už sakinį, kad „matininko Antano Kasperavičiaus veiksmuose teisės aktų pažeidimo, nuosavybės teisės atkūrimo vilkinimo veiksmų, kuriais būtų pažeistos jūsų teisės, nenustatyta“, jiems teks atsakyti, – dėstė moteris. – Aš įrodysiu, kad mūsų protėvių žemė svetimiems buvo išdalyta neteisėtai, o mes iš jos buvome išstumti.“ Pasak R.Adomavičienės, dabar nurėžtas žemės gabalas galutinai juos sužlugdys kaip ūkininkus.

 

p.s.   NUO ŠIO STRAIPSNIO PASIRODYMO PRAĖJĘ JAU 2,5 METŲ. ĮDOMU KAIP PASIBAIGĖ ŠI NEMALONI ISTORIJA

 

G.Šiuparys [„Lietuvos rytas“]: “2 dešimtmečius trunkanti kova su valdininkais dėl žemės”

2 Komentaras

2011 08 09 d.  G.Šiuparys: Du dešimtmečius trunkanti kova su valdininkais dėl žemės

    Julius Liutkus
Julius Liutkus

20 metų ir 300 tūkstančių litų. Tokią kainą jau sumokėjo kaunietis Julius Liutkus, bandantis susigrąžinti Šiauliuose paveldėtą žemės sklypą.

67 metų J.Liutkus nebežino valstybinės institucijos, į kurią nebūtų kreipęsis dėl valdininkų ir politikų savivalės. Teisininkams už paslaugas jau trečdalį milijono litų sumokėjęs J.Liutkus trauktis neketina – sieks, kad jam pagalius kaišiojantys veikėjai atsakytų savo turtu. Tuo tarpu Šiaulių miesto savivaldybė irgi neketina nusileisti – ji dangstosi visuomenės interesu ir Talkšos parko detaliuoju planu, neleidžiančiu šioje rekreacinėje teritorijoje atkurti nuosavybės. Beje, šį dokumentą teismas yra panaikinęs dėl padarytų procedūrinių pažeidimų. „Jie iš manęs tikrai negaus nė cento, už kurį galėtų nusipirkti degtukų nuosprendžiui sudeginti”, – J.Liutkus, kuris šių metų lapkričio 15-ąją minės kovos dėl paveldėtos žemės 20 metų sukaktį, nenusiteikęs greitai baigti karo su valdininkais.

Daugiau skaitykite trečiadienio dienraštyje „Lietuvos rytas“.


Senesni įrašai

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie kitų 112 pasekėjų